2013-06-10 Nr. AB-2363-3-61-3-02274-2012-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A502-911/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02274-2012-3

Procesinio sprendimo kategorijos 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. J. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja G. J. 2012 m. rugpjūčio 31 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2012 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą Nr. (6.5) I-5241 ir VSDFV Vilniaus skyriaus 2012 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą Nr. (10.1) 3-92926 bei įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių jai išmokėti per laikotarpį nuo 2010 m. kovo 2 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. 16 565,55 Lt negautos senatvės pensijos dalį.

Skunde (b. l. 1-2) pareiškėja paaiškino, kad per laikotarpį nuo 2010 m. kovo 2 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. jai buvo mokėta sumažinta valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija (toliau – ir senatvės pensija). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinuoju įstatymu (toliau – ir Laikinasis įstatymas) jai paskirta senatvės pensija buvo mažinta du kartus, t. y. taikant Laikinojo įstatymo 6 straipsnį (kaip pensija, viršija 650 Lt ribinį pensijos dydį) ir Laikinojo įstatymo 8 straipsnį (kaip turinčiai draudžiamųjų pajamų). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2010 m. balandžio 20 d. sprendime Nr. 46-2219 išaiškino, kad valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to iškilus būtinybei laikinai mažinti pensijas, siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmenims, kurie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, paskirta ir mokama senatvės pensija būtent dėl to būtų sumažinta didesniu mastu nei tiems asmenims, kurie nedirba jokio darbo ir nesiverčia jokiu verslu. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažintos prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) Laikinojo įstatymo nuostatos, kuriomis dirbantiems ar tam tikru verslu užsiimantiems senatvės pensijų gavėjams pensijos buvo sumažintos daugiau vien dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu. Taigi VSDFV Vilniaus skyrius, neatsižvelgdamas į nurodytą Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, sumažindamas paskirtą senatvės pensiją didesniu mastu nei nedirbantiems ar neužsiimantiems tam tikru verslu pensininkams, pažeidė konstitucinį teisinės valstybės, proporcingumo, visų asmenų lygybės prieš įstatymą, teisėtų lūkesčių principą bei Konstitucijos 23 ir 53 straipsnio nuostatas. Todėl atsakovo atsisakymas išmokėti pareiškėjai negautą senatvės pensijos dalį, kuri susidarė dėl neteisėto Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo, yra neteisėtas ir nepagrįstas.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius ir trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimuose (b. l. 15-18, 27-29) paaiškino, kad pareiškėjai paskirta pensija viršijo Laikinojo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatytą 650 Lt ribinį pensijos dydį, todėl pensija buvo perskaičiuota šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Pareiškėja dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl remiantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis VSDFV Vilniaus skyrius 2010–2011 m. jai mokėjo pensijos dalį, apskaičiuotą taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal Laikinojo įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į pareiškėjos praėjusį mėnesį turėtų draudžiamųjų pajamų dydį. Šie VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmai buvo teisėti ir pagrįsti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimu pareiškėjos G. J. skundą tenkino iš dalies – priteisė iš atsakovo VSDFV Vilniaus skyriaus G. J. 13 895,09 Lt neišmokėtą senatvės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. kovo 2 d. iki 2011 m. rugsėjo 20 d. (b. l. 43-47).

Teismas nurodė, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalys (2010 m. spalio 26 d. redakcija; Žin., 2010, Nr. 132-6717) tiek, kiek jose nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šiose dalyse nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Kaip matyti iš VSDFV Vilniaus skyriaus 2012 m. rugsėjo 26 d. sprendimo Nr. 11-17-33216 ir prie jo pridėto VSDFV Vilniaus skyriaus mokėtinos senatvės pensijos sumos apskaičiavimo G. J., pagal pareiškėjos 2012 m. rugsėjo 21 d. prašymą jai nuo 2011 m. rugsėjo 21 d. paskirta valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija 1 506,55 Lt per mėnesį ir nuo 2011 m. rugsėjo 21 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. išmokėta nepriemoka 2 670,46 Lt. Remiantis nepriemokos paskaičiavimo lenteles ir atsakovo atstovės paaiškinimais teismo posėdyje, pareiškėjai už minėtą laikotarpį buvo išmokėta ir dėl draudžiamųjų pajamų sumažinta pensijos dalis. Todėl šis skundo reikalavimas tenkintas iš dalies, mažinant prašomos priteisti neišmokėtos senatvės pensijos dalį 2 670,46 Lt. Teismas pažymėjo, kad atsakovo raštas (sprendimas) atsisakyti išmokėti sumažintą pensijos dalį dėl turėtų draudžiamų pajamų nors ir atitiko tuo metu galiojusioms teisės normoms ir atsakovas iki Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo (2012 m. rugsėjo 21 d.) privalėjo taikyti Laikinojo įstatymo normas visa apimtimi. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką administracinėse byloje Nr. A12-219/2004 ir A552-2747/2012 padaryta išvada, kad atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens skundžiami sprendimai jų priėmimo metu buvo teisėti bei pagrįsti.

III. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.

Apeliacinis skundas (b. l. 52-55) grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Lietuvos Respublikos Vyriausybės pavedimu Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija rengia Sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės bei netekto darbingumo pensijų ir dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo įstatymo, kuriame bus reglamentuota senatvės bei netekto darbingumo (invalidumo) pensijų 2010–2011 metais negautos dalies kompensavimo tvarka, projektą. Kol šis įstatymas nepriimtas, VSDFV teritoriniai skyriai neturėjo ir neturi teisinio pagrindo išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintų pensijų dalies.

2. Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatos galiojo iki 2012 m. sausio 1 d., todėl pareiškėjai, kaip ir kitiems senatvės pensijos gavėjams, turintiems draudžiamųjų pajamų, nuo 2012 m. sausio 1 d. mokama viso dydžio paskirta pensija. Po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo ir paskelbimo pareiškėjos pensija nebuvo ribojama.

3. Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime konstatavo, kad Konstitucinio Teismo sprendimų dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai galia yra nukreipiama į ateitį. Tai reiškia, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas taikytinas į ateitį.

4. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012 negauta pensijos dalis negalėjo būti pareiškėjai priteista iš VSDFV Vilniaus skyriaus, kurio kaltė ir neteisėti veiksmai nenustatyti.

Pareiškėja G. J. prašo atsakovo apeliacinio skundo netenkinti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime (b. l. 59-60) pareiškėja paaiškina, kad VSDFV Vilniaus skyrius nustatė, kad 2010 m. kovo 9 d. sprendimu Nr. 12-17-1678 jai skiriant valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją buvo neteisingai apskaičiuotas draudžiamųjų pajamų koeficientas pagal pajamas, turėtas iki 1994 m., todėl senatvės pensija nuo 2010 m. kovo 2 d. iki 2012 m. rugsėjo 21 d. buvo mokama mažesnė, nei priklausė. Šią klaidą atsakovas ištaisė 2012 m. rugsėjo 26 d. sprendimu Nr. 11-17-33213. Per laikotarpį nuo 2010 m. kovo 2 d. iki 2011 m. rugsėjo 20 d. VSDFV Vilniaus skyrius mokėjo dėl draudžiamųjų pajamų sumažintą senatvės pensiją.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalies už 2010–2011 metus, kurios ji negavo dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies, numačiusios valstybinių socialinio draudimo senatvės, ištarnauto laiko pensijų ir kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas dydžio ribojimą asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų, taikymo.

Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime konstatavo, kad Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia būtų paneigtas Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi sprendžiamo ginčo pobūdį, neišvengiamai yra saistoma Konstitucijos 110 straipsnio imperatyvų.

Dar daugiau, nustatyto asmens teisių pažeidimo nepašalinus, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Tai taip pat būtų nesuderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Iš Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimo argumentų matyti, kad Konstitucija apskritai nedraudžia tam tikrais ypatingais atvejais saugoti bei ginti ir tokias asmens įgytas teises, kurios kyla iš teisės aktų, vėliau pripažintų prieštaraujančiais Konstitucijai, jei nebus pažeista Konstitucijoje įtvirtintų, jos ginamų ir saugomų vertybių pusiausvyra. Teismai privalo paisyti įsipareigojimų garantuoti tinkamą ir veiksmingą konstitucinės teisės į pensiją ir nuosavybės teisių gynimą. Neapsaugojus konstitucinių vertybių, nebūtų užtikrinta veiksminga žmogaus teisių teisminė gynyba, socialinis teisingumas bei teisės viršenybė. Kita vertus atsižvelgtina į tai, kad pareiškėjos teisių pažeidimo visiškas pašalinimas yra akivaizdžiai finansinio pobūdžio ir gali sukelti Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui papildomą finansinę naštą. Tačiau vien ši aplinkybė neleidžia daryti išvados, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjos reikalavimo tenkinimas reikštų neproporcingos naštos visuomenei ir valstybei atsiradimą ir atsižvelgus į tai, turėtų būti mažinama pažeistų konstitucinių vertybių apsauga. Šiuo aspektu reikia pastabėti, kad atsakovas nepateikė jokių duomenų, jog prašomu būdu apgynus pareiškėjos konstitucines teises, būtų iš esmės pažeistos kitos Konstitucijoje įtvirtintos, jos ginamos ir saugomos vertybės ar jų pusiausvyra.

Nagrinėjamame kontekste teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Konstitucijoje įtvirtintos bendros taisyklės, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis taikytina ne tik tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, ir teismas sustabdo šios bylos nagrinėjimą bei kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Teisėjų kolegija įsitikinusi, kad teismas pažeistų Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto lygiateisiškumo principą, jeigu minėta išimtis būtų rezervuota tik Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje ir ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje numatytiems atvejams ir nebūtų taikoma tuomet, kai asmuo kreipiasi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo jau po to, kai yra priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas.

Tokia teismo pozicija atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl asmens pažeistų teisių teisminės gynybos, pripažinus įstatymą prieštaraujančiu Konstitucijai (žr. išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011 ir 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010).

Dėl nurodytos priežasties teisėjų kolegija atmeta trečiojo suinteresuoto asmens argumentus, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas oficialiai paskelbtas (įsigaliojo) tik 2012 m. rugsėjo 21 d. ir jo nuostatos taikytinos tik ateičiai, todėl nėra teisinio pagrindo priteisti pareiškėjai senatvės pensijos nepriemoką už 2010 ir 2011 metus. Pabrėžtina, jog šį turtinį praradimą teismas, individualioje byloje atlikdamas tik jam priskirtą teisingumo vykdymo funkciją, privalo visiškai pašalinti, nes priešingu atveju būtų pažeistos Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos ir iš Konstitucijos 23 straipsnio kylantys nuosavybės teisės apsaugos imperatyvai, o asmens teisė į teisminę gynybą būtų fiktyvi. Be to, tikrinamoje byloje teismui nepriėmus pareiškėjai palankaus sprendimo dėl neteisėtai neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalies grąžinimo, įstatyminis reguliavimas, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas.

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagrindas riboti pareiškėjai paskirtą ir mokamą senatvės pensiją išnyko dar nesant priimto galutinio sprendimo dėl pensijos dydžio ir šio sprendimo neįvykdžius, jokių kitų pagrindų mažinti pensiją nebuvo, todėl Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimu teisėtai ir pagrįstai įpareigojo atsakovą VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti G. J. dėl antikonstitucinėmis pripažintų Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo susidariusią senatvės pensijos nepriemoką. Prieštaravimų dėl teismo nustatyto pažeidimo laikotarpio ir įsiskolinimo apskaičiavimo administracinės bylos proceso šalys apeliacinės instancijos teismui nepateikė.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad atsakovu administraciniame procese laikoma materialiojo teisinio santykio šalis, tikrai ar tariamai pažeidusi pareiškėjo materialiąsias teises ar interesus, ir kuri kviečiama į teismą atsakyti į pareiškėjo pareikštą reikalavimą. Nagrinėjant apelianto VSDFV keliamą klausimą, kas turėtų būti atsakovu bylose dėl senatvės pensijų mokėjimo, privalu vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gruodžio 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A469-2166/2006 (publikuota biuletenyje „Administracinių teismų praktika“ Nr. 10, 2007 m.), kurioje sistemiškai aiškinant Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 7 straipsnio, 40 straipsnio 1 ir 2 dalies bei 44 straipsnio 1 dalies nuostatas konstatuota, jog už pareiškėjos teisės gauti senatvės pensiją tikrą ar tariamą pažeidimą atsakinga valstybės institucija – VSDFV teritorinis skyrius. Valstybė yra atskiras teisės subjektas, juridinis asmuo, turintis savarankišką teisinį statusą; pagal Konstitucijos 5 straipsnį valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas, t. y. valstybė valdžios funkcijas įgyvendina per tam įstatymo įgaliotas institucijas. Tiek pati valstybė, tiek atskiros jos institucijos turi savarankišką teisinį statusą, gali įgyti teises ir pareigas ir būti teisinio santykio šalimi. Valstybės ir atskirų jos institucijų kaip teisės subjektų sutapatinimas negalimas nei materialine, nei procesine prasme. Remiantis tuo padaryta išvada, kad neišmokėta valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos dalis turi būti atlyginama iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto, t. y. neperkeliant šios finansinės naštos valstybės biudžetui.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad anksčiau teismo plėtotos praktikos aktualumą konkrečiai bylai lemia tiek tų pačių teisės aktų taikymo problemos, tiek bylų faktinių aplinkybių panašumas, tiek bylose ginamų teisių (skundo dalyko) tapatumas.

Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime pabrėžė, kad teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, reikšmės negalima pervertinti, juo labiau suabsoliutinti. Remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesnių teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios. Be to, būtina atsižvelgti ir į kitas reikšmingas aplinkybes: į precedento sukūrimo laiką; į tai, ar precedentas atspindi jau susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis ir kt.

Matyti, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012 ir 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 buvo suformuotos tam tikros teisės aiškinimo ir taikymo taisyklės valstybinių pensijų mokėjimo teisinių santykių srityje. Valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinio socialinio draudimo pensijų: jos yra mokamos iš valstybės biudžeto; jos skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims; šių pensijų gavimas siejamas ne su nustatyto dydžio pensijų socialinio draudimo įmokomis, o su atitinkamu asmens statusu (tarnyba, nuopelnais ar kitomis aplinkybėmis, nuo kurių priklauso valstybinės pensijos skyrimas) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-134/2012). Taigi išvardyti ypatumai lemia, kad bylose, kuriose prašoma priteisti dėl neteisėto įstatyminio reguliavimo taikymo sumažintą valstybinių pensijų dalį, atsakovu traukiama ir Lietuvos valstybė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nuoseklus ir tais atvejais, kai į teismą kreipiasi valstybinių socialinio draudimo pensijų gavėjai, priteisdamas jiems negautą valstybinių socialinio draudimo pensijų sumą iš šių pensijų mokėjimo šaltinio – Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto lėšų (pvz.: administracinės bylos Nr. A502-318/2013, A502-474/2013, A756-984/2013, A756-992/2013).

Apibendrindama išdėstytus motyvus teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai įpareigojo atsakovą VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti pareiškėjai priklausančią senatvės pensijos nepriemoką, todėl trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinis skundas negali būti tenkinamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė