2022-06-28 Nr. CB-5321-2-55-3-01847-2019-7 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Nr. DOK-3213

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01847-2019-7

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

2022 m. birželio 28 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Alės Bukavinienės ir Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas),

susipažinusi su 2022 m. birželio 10 d. elektroniniu paštu ir 2022 m. birželio 13 d. per Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalą pateiktu ieškovo R. G. kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-128-302/2022 peržiūrėjimo,

n u s t a t ė :

Ieškovas R. G. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinęs, prašė: 1) pripažinti niekine ir negaliojančia nuo jos sudarymo momento 2006 m. birželio 22 d. ieškovo ir uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) Medicinos banko sudarytą kredito sutartį su vėlesniais pakeitimais; 2) taikyti restituciją – pripažinti, kad pagal 2006 m. birželio 22 d. kredito sutartį (su vėlesniais pakeitimais) gautą 950 000 Lt pinigų sumą atsakovei UAB Medicinos bankui ieškovas yra grąžinęs, ir priteisti ieškovui butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini); 3) pripažinti niekiniu ir negaliojančiu nekilnojamojo daikto – buto, esančio (duomenys neskelbtini), hipotekos sandorį pagal 2006 m. liepos 1 d. hipotekos lakštą; 4) panaikinti notarės 2015 m. sausio 21 d. vykdomuosius įrašus, kurių pagrindu pradėtas buto, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimas iš varžytynių; 5) pripažinti 2017 m. vasario 3 d. antstolio turto perdavimo išieškotojui aktą niekiniu ir negaliojančiu.

Ieškovas nurodė, kad 2006 m. birželio 20 d. pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu su sutuoktine bendrosios jungtinės nuosavybės teise įgijo 0,0675 ha žemės sklypą, o Vilniaus miesto apylinkės teismas 2012 m. balandžio 11 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-4274-466-2012 minėtą 2006 m. birželio 20 d. sandorį dalyje dėl 28,12 kvadratinių metrų žemės sklypo ploto pripažino negaliojančiu, taip pat pripažino negaliojančiu Vilniaus miesto valdybos 1994 m. spalio 6 d. potvarkį (duomenys neskelbtini) dalyje dėl 28,12 kvadratinių metrų žemės sklypo. Ieškovas nurodė, kad atsakovė UAB Medicinos bankas, kurios naudai buvo įkeistas žemės sklypas, klaidų žemės sklypo formavimo dokumentuose neįžvelgė, nenustatė, kad Vilniaus miesto valdybos 1994 m. spalio 6 d. potvarkis (duomenys neskelbtini), kurio pagrindu buvo leista ginčo sklypą privatizuoti, yra neteisėtas. Ieškovas mano, kad ir atsakovė UAB Medicinos bankas buvo nesąžininga sudarydama 2006 m. birželio 22 d. kredito sutartį su visais jos pakeitimais, kurios tikslas – žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), įsigijimas. Ieškovo teigimu, kredito panaudojimo tikslo įvertinimas, kredito panaudojimo kontrolė bei kiti banko veiksmai patvirtina, kad bankas žinojo arba turėjo žinoti, jog žemės sklypo privatizavimas buvo prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo normoms. Dėl šių priežasčių ieškovas mano, kad 2006 m. birželio 22 d. kredito sutartis su visais jos pakeitimais yra pripažintina niekine ir negaliojančia nuo jos sudarymo dienos, be to, 2006 m. birželio 1 d. hipotekos sandoris, skirtas užtikrinti kredito sutarties tinkamą įvykdymą, vykdomieji įrašai ir 2017 m. vasario 3 d. turto perdavimo išieškotojui aktas taip pat yra pripažintini negaliojančiais.

Vilniaus apygardos teismas 2021 m. kovo 24 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismo vertinimu, nei Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymas, nei kiti teisės aktai nenumato pareigos bankui vertinti kliento (kredito gavėjo) sudaromų ar sudarytų sandorių teisėtumo, nepriklausomai nuo to, ar bankas finansuoja turto įsigijimą pagal tuos sandorius, ar ne, ir įspėti klientą apie galimas teisines rizikas, susijusias su šiais sandoriais. Teismas sprendė, kad bankas, remdamasis ieškovo pateikta 2006 m, birželio 20 d. pirkimo – pardavimo sutartimi, įsitikino, jog ieškovo įsigyjamas sklypas su sodo pastatu tikrai yra, padarė išvadą, kad iš jo ateityje gali būti tenkinamas banko reikalavimas, juolab, kad kredito sutarčiai užtikrinti buvo įkeistas ne įsigyjamas sklypas su sodo pastatu, tačiau butas. Bankas turi įsitikinti, ar įkeičiamas turtas egzistuoja, ką jis prieš teikdamas kreditą ir padarė. Teismas sprendė, kad nesant pagrindo pripažinti kredito sutartį niekine ir negaliojančia, atmetami ir išvestiniai reikalavimai dėl hipotekos sandorio ir vykdomųjų įrašų pripažinimo negaliojančiais.

Lietuvos apeliacinis teismas Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 24 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Ieškovo kasacinis skundas grindžiamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktu – materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimas, turintis esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, jeigu šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui, taip pat CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punktu – nukrypimas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.

Atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų procesinių sprendimų teisėtumą tik išimtiniais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Atrankos kolegija pažymi, jog kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – būtina įvardyto kasacijos pagrindo buvimą pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, kad kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet ypatingais teisės klausimais, siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Tais atvejais, kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialinės ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui. Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.

Kasaciniame skunde formuluojami šie esminiai argumentai:

1. Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo 2 straipsnio 23 punktas įtvirtina taisyklę, kad kredito įstaiga, kuri verčiasi indėlių ir kitų grąžintinų lėšų priėmimu iš neprofesionalių rinkos dalyvių bei piniginių paskolų teikimu, prisiima su tuo susijusią riziką bei atsakomybę. Kreditoriaus reikalavimo teisė apribota ir iš už prievolės įvykdymą atsakingo asmens (ieškovo) jis gali reikalauti tik tiek, kiek jo iš sandorio kilusi teisė pažeista ir kiek nustato įstatymas. Kreditorius neturi teisės uždirbti iš kredito sutarties, kurios paskirtis dėl objektyvių aplinkybių negali būti įgyvendinama. Bankas piktnaudžiavo kreditoriaus teise, taip pažeisdamas skolininko teisę į skaidrų ir sąžiningą kredito teisinį santykį – bankas visą laikotarpį nuo pat sklypo įsigijimo žinojo apie su kredito sutarties paskirties įgyvendinimu susijusias problemas, kitaip tariant, bankas žinojo apie tai, kad objektyviai neįmanoma įgyvendinti kredito paskirties. Žinodamas, kad kredito paskirtis objektyviai neįgyvendinama, bankas visą kredito laikotarpį gavo iš kredito gavėjo mokėjimą už naudojimąsi pinigais. Kaip savo procesiniuose dokumentuose nurodo pats bankas, iš kasatoriaus gautas lėšas jis skirstė savo nuožiūra: pirmiausiai jis dengdavo priskaičiuotas palūkanas, banko išlaidas, susijusias su reikalavimu įvykdyti prievolę, netesyboms, kitiems mokėjimams pagal sutartį, palūkanoms ir tik paskutinėje vietoje – kreditui.

2. Bankas kredito sutartiniame santykyje elgėsi nesąžiningai. Kredito sutartinis santykis turėjo būti modifikuotas atitinkamai susiklosčiusiai situacijai, atleidžiant, ar iš dalies atleidžiant klientą nuo mokėjimo už naudojimąsi pinigais, kooperuootis su klientu sprendžiant susiklosčiusią problemą, svarstyti dėl sutartinio santykio nutraukimo, ar kredito sutarties sąlygų atitinkamai susiklosčiusiai situacijai koregavimo. Šiame kontekste turėjo būti taikomas CK 6.259 straipsnio 1 ir 2 dalys, apibrėžiančios ir kreditoriaus kaltę dėl netinkamai vykdomos skolininko prievolės. Šių materialinų teisės normų pirmos ir apeliacinės instancijos teismai taip pat netaikė.

3. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai turėjo nustatyti bylai reikšmingas faktines aplinkybes dėl banko žinojimo apie kredito sutarties paskirties įgyvendinimo negalimumą, nuo kada bankas šias aplinkybes žinojo, ar bankas privalėjo jas žinoti. Nustačius šias aplinkybes teismai turėjo aiškintis, ar šis žinojimas turi įtakos aukščiau aptartų teisės normų, reglamentuojančių bankų veiklą, taikymui bei sutartinio santykio modifikavimui, tiksliai nustatyti kliento sumokėtas pinigų sumas bei kokiu laikotarpiu ir kaip jos buvo paskirstytos įsipareigojimų dengimui ir ar toks paskirstymas yra sąžiningas ir pagrįstas. Nenustačius šių aplinkybių, bylos esmė yra neatskleista, o priimti pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų sprendimai neteisėti ir nepagrįsti.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, konstatuoja, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiami jame nurodomi kasacinio skundo pagrindai dėl nurodytų teisės normų pažeidimo. Kasacinio skundo argumentais apie nukrypimą nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos nepagrindžiamas nurodomos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos ryšys su skundžiama teismo nutartimi bei nepagrindžiama, kad bylą išnagrinėjęs teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos.

Nagrinėjamu atveju kasacinis skundas pripažintinas neatitinkančiu CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, todėl jį atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).

Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovo atstovė advokatė R. S. kasacinį skundą teismui 2022 m. birželio 10 d. pateikė elektroniniu paštu, laiške nurodydama, jog dėl techninių sutrikimų jai nepavyko pateikti kasacinio skundo per Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalą (EPP). Atstovė pažymėjo, jog tokį dokumentų įteikimo būdą pasirinko siekdama užtikrinti, kad kasacinis skundas būtų pateiktas nepraleidus įstatyme nustatyto kasacinio skundo padavimo termino. Vėliau – 2022 m. birželio 13 d. – analogiško turinio skundas pateiktas per EPP, tačiau praleidus skundo padavimo terminą. Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalo sutrikimas, dėl kurio procesinis dokumentas nebuvo paduotas per įstatyme nustatytą terminą, gali būti laikomas svarbia priežastimi sprendžiant dėl praleisto procesinio termino pateikti atitinkamą dokumentą atnaujinimo (CPK 78 straipsnis).

Atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 4 punktu ir 4 dalimi,

n u t a r i a :

Atnaujinti terminą paduoti kasacinį skundą.

Kasacinį skundą atsisakyti priimti ir jį grąžinti padavusiam asmeniui.

Grąžinti K. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) už ieškovą R. G. 2022 m. birželio 9 d. sumokėtą 50 (penkiasdešimt) Eur žyminio mokesčio sumą.

Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

Teisėjai Goda Ambrasaitė-Balynienė

Alė Bukavinienė

Virgilijus Grabinskas