2020-09-23 Nr. AB-17559-3-64-3-01948-2019-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2885-624/2020

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01948-2019-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugsėjo 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. R. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. spalio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2017 m. rugsėjo 22 d. iki 2019 m. kovo 7 d. pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Kameroje Nr. 19 buvo 4 asmenys, kamerose Nr. 42, 40, 7, 31 visą laiką buvo 6 asmenys, todėl ploto tekdavo gerokai mažiau, nei tai nustato teisės normos, ypač atėmus plotą, kurį užima baldai, sanitarinis mazgas. Jis neturėjo laisvės judėti, dėl to patyrė psichologinius išgyvenimus, dvasinius sukrėtimus, fizinio ir dvasinio pobūdžio pakenkimus.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad pagal jo pateiktus duomenis pareiškėjui ginčo laikotarpiu visas dienas, išskyrus vienos dienos dalį (2017 m. spalio 13 d. vakare), tekęs plotas buvo didesnis nei teisės aktuose nustatytas 3,6 kv. m plotas, o tai reikia, jog kameros plotas, tenkantis pareiškėjui, atitiko nustatytus reikalavimus. Minimaliai mažesnis plotas, nei nustato teisės aktai, pareiškėjui teko trumpą laiko tarpą, todėl tai negalėjo padaryti jokios žalos pareiškėjo sveikatai. Atsižvelgiant į tai, jog minimalaus ploto normos pažeidimas iš esmės nenustatytas, baldų ir sanitarinio mazgo užimamas plotas kamerose neturėtų būti vertinamas. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad pagal teismų praktiką pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2019 m. spalio 9 d. sprendimu pareiškėjo A. R. skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo kamerose sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.

6. Teismas, akcentuodamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK) įtvirtintas valstybės atsakomybės sąlygas, vadovaudamasis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas V-124) ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2019 m. kovo 5 d. įsakymo Nr. V-109 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktais (toliau – ir Įsakymas V-109), pagal kuriuos vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m asmeniui, įvertinęs atsakovo atstovo pateiktus duomenis apie kamerų, kuriuose buvo laikomas pareiškėjas, plotą ir laikytų asmenų skaičių, nustatė, kad pareiškėjas nuo 2017 m. rugsėjo 25 d. iki 2019 m. kovo 7 d., t. y. 527 dienas, buvo laikomas nepažeidžiant vienam asmeniui nustatytos kameros ploto normos, tačiau dvi dienas, po dalį dienos, t. y. 2017 m. spalio 13 d. ir 2017 m. spalio 14 d. kameroje Nr. 19 pareiškėjui galimai teko mažesnis plotas, nei nustatyta norma, todėl darė išvadą, kad Šiaulių TI iš dalies neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.

7. Teismas, vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) išaiškinimais, iš bendro kameros ploto atėmęs sanitarinio mazgo užimamą plotą, sprendė, kad pareiškėjui nebuvo sudarytos prielaidos patirti nepatogumus dėl kamerų ploto, kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, esantys baldai (gultai) nevaržė pareiškėjo judėjimo laisvės ir neužėmė tiek vietos, kad pareiškėjui tektų mažiau, nei teisės aktuose nustatytas minimalus plotas.

8. Teismas, susipažinęs su pareiškėjo sveikatos istorija, nekonstatavo, kad dėl Šiaulių TI sąlygų pareiškėjas patyrė skunde nurodytus nepatogumus. Teismas nenustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu kreiptųsi į Šiaulių TI direktorių su skundais ar prašymais dėl netinkamų laikymo sąlygų.

9. Teismas vertino, kad nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, sąlygomis. Nėra duomenų, kad Šiaulių TI pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu buvo bloginamos bausmės atlikimo sąlygos, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

10. Teismas sprendė, kad pareiškėjas galėjo patirti tam tikrų nepatogumų, neigiamų išgyvenimų, t. y. neturtinę žalą. Pareiškėjas tik dvi dienas (po dalį dienos) buvo laikomas mažesnio ploto sąlygomis. Teismas vertino, kad nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui dėl nustatyto pažeidimo atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais. Pareiškėjo teisės pažeidimas galėjo sukelti tik nežymių, trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti.

III. 11. Pareiškėjas A. R. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. spalio 9 d. sprendimą ir priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą.

12. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad skunde nurodytomis netinkamomis kalinimo sąlygomis buvo laikytas ilgą laiką, todėl jam priklauso protingumo ir sąžiningumo kriterijus atitinkanti kompensacija. Teismas, nesivadovaudamas teismų praktika, nevertino baldų užimamo ploto, kuris mažino pareiškėjui tenkantį plotą, o atsižvelgė tik į sanitarinio mazgo užimamą plotą.

13. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą.

14. Atsakovo atstovas nurodo, kad apeliaciniame skunde dėstomi įrodymais nepagrįsti argumentai, reiškiami bendro pobūdžio nusiskundimai, nebūtinai kilę dėl laikymo sąlygų. Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma, atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Pagal EŽTT išaiškinimus 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. Kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą. Skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą nėra pagrindo išskaičiuoti baldų užimamą plotą. Pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Teismas išsamiai įvertino nustatytas aplinkybes, nustatyto pažeidimo mąstą, trukmę bei intensyvumą ir pagrįstai pripažino pažeistas pareiškėjo teises, bet atmetė prašymą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Be to, nėra duomenų, kad Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Taip pat nenustatyta, kad dėl Šiaulių TI neteisėtų veiksmų / neveikimo ginčui aktualiu laikotarpiu buvo pakenkta pareiškėjo sveikatai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas A. R. kildino iš netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 22 d. iki 2019 m. kovo 7 d., atlyginimo.

16. Pirmosios instancijos teismas iš dalies tenkino pareiškėjo skundą, nustatęs, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Šiaulių TI dvi dienas (po dalį dienos) buvo laikomas mažesnio ploto sąlygomis, konstatavo pareiškėjo teisės pažeidimą ir vertino, kad pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti.

17. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriame nesutinka su pirmosios instancijos sprendimu, teigdamas, kad teismas, nustatydamas jam tenkantį plotą, nevertino baldų užimamo ploto. Pareiškėjo teigimu, jam dėl ilgo laikymo netinkamomis sąlygomis priklauso protingumo ir sąžiningumo kriterijus atitinkanti kompensacija.

18. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

19. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog į bendrą kameros plotą įskaičiuotinas baldų užimamas plotas, pagrįstumą, pažymi, kad Įsakymo Nr. V-124 ir Įsakymo V-109 1.3.1 punktuose nurodyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, iš jų – ir Konvencija, vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato. EŽTT yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017 ir kt.). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma – 3,6 kv. m – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., EŽTT 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013; 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

20. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad ginčo laikotarpiu, t. y. 2017 m. spalio 13 d. ir 2017 m. spalio 14 d., dalį paros kameroje Nr. 19 pareiškėjui nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, turinti tekti vienam čia kalinamam asmeniui, pagrįstai konstatavo, kad įstaiga neveikė taip, kaip pagal įstatymus buvo įpareigota veikti.

21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde kelia klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo, t. y. teigia, kad turi teisę į kompensaciją, kurios pirmosios instancijos teismas nepriteisė, taikęs kitą pažeistos teisės gynimo būdą.

22. Teisėjų kolegija šiuo aspektu pažymi, kad Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalies nuostata įpareigoja teismą patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-810-492/2017, 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013, 2013 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013). Asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat žr. 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

23. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatytas pareiškėjo teisių pažeidimas galėjo sukelti tik trumpalaikį ir iš esmės nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, byloje nėra duomenų, kad dėl jo sutriko ar galėjo sutrikti / pablogėti pareiškėjo sveikatos būklė, todėl nėra pagrindo patirtą neturtinę žalą atlyginti, priteisiant piniginę kompensaciją.

24. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. R. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. spalio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė