2013-11-28 Nr. AB-9074-3-61-3-02910-2012-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A261-1551/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02910-2012-0

Procesinio sprendimo kategorija: 38.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. lapkričio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Turto vertinimo priežiūros tarnybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. C. skundą atsakovui Turto vertinimo priežiūros tarnybai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. pareiškėjas A. C. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–9), kuriame prašė panaikinti Turto arba verslo vertintojų garbės teismo (toliau – ir Garbės teismas) 2012 m. spalio 2 d. sprendimą Nr. GT-6(12)-S „Dėl drausminės nuobaudos A. C. skyrimo“.

Paaiškino, kad Garbės teismas skundžiamu sprendimu nusprendė pareiškėjui skirti Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo (toliau – ir Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymas, Įstatymas) 29 straipsnio 4 dalies 3 punkte numatytą drausminę nuobaudą – Turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo Nr. 000021 (verslo vertinimo sritis), Turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo Nr. A000192 (nekilnojamojo turto vertinimo sritis), Vertintojo asistento kvalifikacijos pažymėjimo Nr. 000723 (kilnojamojo turto vertinimo sritis) galiojimo sustabdymą ir kvalifikacijos patikrinimą. Garbės teismas sprendime nurodė, jog 2012 m. rugpjūčio 21 d. gavo Turto vertinimo priežiūros tarnybos (toliau – ir Tarnyba) teikimą Nr. GT-9(12)-T iškelti turto vertintojui A. C. drausmės bylą bei 2012 m. rugpjūčio 21 d. išvadą Nr. GT-9(12)-I, kurioje Turto vertinimo priežiūros tarnyba nurodė, jog jo 2006 m. birželio 23 d. Turto vertinimo ataskaita (toliau – ir Ataskaita, 2006 m. birželio 23 d. ataskaita) neatitinka Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 2, 5, 7 ir 10 punktų nuostatų reikalavimų bei Turto vertinimo metodikos (toliau – ir Metodika) 18, 19, 27, 33, 82 ir 83 punktų reikalavimų.

Nurodė, jog Garbės teismas, priimdamas sprendimą, padarė tokias pat išvadas, kaip ir Turto vertinimo priežiūros tarnyba. Sprendime nurodyta, jog pareiškėjo parengtoje turto vertinimo ataskaitoje turto vertinimo atvejis nėra nurodytas, o Turto vertės nustatymo pažymoje nurodytas tik vertinimo tikslas „Turto rinkos vertės (likvidacinės vertės) nustatymas, įkeičiant sklypą AB DnB NORD bankas (Vilniaus sk.), už gautiną kreditą“. Tačiau turėjo būti nurodyta vertinimo tikslas ir paskirtis. Pareiškėjas manė, jog atsakovo padaryta išvada yra klaidinga. Atsakovas sprendime nurodė, jog, remiantis Dabartinės lietuvių kalbos žodynu, žodis „paskirtis“ suprantamas kaip iš anksto numatytas tikslas, ko nors panaudojimo sritis, paskyrimas bei pateikė dar tikslesnį žodžio „tikslas“ aiškinimą – norimas pasiekti dalykas, siekimas. Pareiškėjo manymu, „paskirtis“ reiškia tą patį „tikslą“, t. y. abu žodžiai turi tokią pačią prasmę. Tokiu būdu, Turto vertės nustatymo pažymoje nurodžius vertinimo tikslą, akivaizdu, jog vertinimo paskirtis yra lygiai tokia pati –„Turto rinkos vertės (likvidacinės vertės) nustatymas, įkeičiant sklypą AB DnB NORD bankas (Vilniaus sk.), už gautiną kreditą“. Ataskaitoje yra nurodytas vertinimo tikslas, iš kurio turinio matyti turto vertinimo atvejis, numatytas Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 5 punkte (turtas vertinamas įkeitimo tikslu), o Turto vertinimo pažymoje nurodytas vertinimo tikslas, kuris yra ir vertinimo paskirtis – turto vertė (likvidacinė vertė) nustatoma įkeičiant sklypą bankui už gautiną kreditą. Ši turto vertinimo dokumentų dalis (jų turinys ir forma) visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus.

Pažymėjo, jog Ataskaitos surašymo data yra 2006 m. birželio 23 d. Pareiškėjo manymu, šios datos pakartojimas ir kitame tos pačios Ataskaitos lape būtų visiškai beprasmis ir nereikalingas veiksmas. Taip pat iš dalies sutiko su atsakovo nuomone, jog Turto vertinimo ataskaitoje turi būti nurodytos sąlygos ir aplinkybės, kurios galėtų turėti įtakos turto vertinimui ir į kurias nebuvo atsižvelgta, jei tokios sąlygos faktiškai egzistuoja ir yra nustatomos. Tačiau nesutiko su tuo, jog vertintojui tokių sąlygų ir aplinkybių nenustačius, būtina tai atskirai ataskaitoje pažymėti. Be to, pavyzdinėje ataskaitos schemoje nėra nurodyta atskira grafa, sietina su sąlygų ir aplinkybių, kurios galėtų turėti įtakos turto vertinimui ir į kurias nebuvo atsižvelgta, nurodymu. Nesant tikslesnių Metodikos nurodymų šiuo klausimu, turto vertinimo atlikimo metu nenustatęs šių sąlygų ir aplinkybių, pareiškėjas neprivalėjo Ataskaitoje apie tai atskirai pažymėti.

Teigė, jog iš vertintojo parinktų lyginamųjų objektų ne visi trys, o tik du objektai yra ne regioniniame parke, o trečias – 86 a. žemės sklypas yra (duomenys neskelbtini) 1 a. kaina 2 000 Lt, t. y. regioninio parko teritorijoje. Atkreipė dėmesį, jog, nurodant kaimo pavadinimą, buvo padaryta spausdinimo klaida ir vietoj Panerių kaimo pavadinimo, nurodytas Pagirių kaimo pavadinimas. Tvirtino, jog palyginimui paimtas objektas yra Panerių kaime, kuris patenka į regioninio parko teritoriją. Nurodė, kad jis palyginimui atrinko ne tik objektus, esančius už regioninio parko ribų, tačiau ir jo teritorijoje. Atkreipė dėmesį į tai, jog rinkdamas lyginamuosius objektus, vertintojas saistomas toje vietovėje įvykusių panašių objektų pirkimo-pardavimo sandorių skaičiaus ir, jeigu turto vertintojas turi nepakankamai informacijos apie panašius objektus šioje vietovėje, turi išstudijuoti palyginamuosius objektus kitose vietovėse ir patikslinti. Pareiškėjas turėjo nepakankamos informacijos apie panašius objektus regioniniame parke, rinko bei naudojo informaciją apie panašius objektus kitoje vietovėje ir, apibendrinęs turimą informaciją, atrinko tris labiausiai artimus lyginamuosius objektus, juos nurodė Ataskaitoje, jų pagrindu apskaičiavo vertinamo objekto vertę.

Nesutiko su skundžiamo sprendimo išvada, jog vertintojas padarė klaidingas išvadas ir dėl tos priežasties, jog statyba vertintame sklype bet kuriuo atveju negalima. Iš Ataskaitos priedo – vertinto žemės sklypo fotonuotraukų, matyti, jog jame yra rastos sodo liekanos ir tvarto bei pirties pamatų liekanos. Šias faktines vertintojo nustatytas aplinkybes patvirtino ir užsakovo pateikti archyviniai dokumentai apie šioje vietovėje buvusią sodybą. Žemės sklype rasti objektai, remiantis Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 2 straipsnio 8 punkto nuostata reiškia, jog objekto vertinimo metu statyba jame buvo galima. Pareiškėjo manymu, šių sklype rastų objektų pagrindu galėjo (ir šiuo metu gali) būti nustatomas ir juridinę reikšmę turintis faktas apie šiame žemės sklype buvusią sodybą, kurį nustačius, gali būti atitinkamai sprendžiamas minėto sklypo naudojimo klausimas. Pažymėjo, jog naudojimosi vertinamu objektu perspektyvos svarstymas ir jos atspindėjimas vertinamo žemės sklypo Ataskaitoje atitinka ir prie Metodikos 31 punkto nurodytos pastabos reikalavimus, jog vertinant žemės sklypus labai svarbūs veiksniai yra pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis, naudojimo pobūdis – galimos naudojimo perspektyvos.

Turto vertinimo pažymoje vertintojas nurodė turto savininkės J. I. S. vardą ir pavardę bei asmens kodą, tačiau nenurodė jos adreso. Adresas buvo nenurodytas dėl to, jog šių duomenų nepateikė užsakovas. Turto savininkės adreso nenurodymas vertintinas formaliu trūkumu, neturinčiu jokios reikšmės Ataskaitos teisėtumui ir pagrįstumui, todėl nelaikytinas pažeidimu, dėl kurio Ataskaita galėtų būti vertinama juridinės galios neturinčiu dokumentu.

Nurodė, jog atsakovas Metodikos 82 punkto dalį aiškino itin formaliai, nesigilindamas į jo esmę, tik pažymėjęs, jog vertintojas nenurodė „kitų pateikiamų turto vertinimo dokumentų“ turėjo paaiškinti ir pagrįsti, apie kokius dokumentus kalbėjo ir kokią reikšmę jų nurodymas ar nenurodymas turėjo ar galėjo turėti Ataskaitos teisėtumui ir pagrįstumui. Iš Ataskaitos priedų akivaizdžiai matyti, jog vertintojas apžiūrėjo, užfiksavo nufotografuodamas vertinamą turtą ir trumpai apibūdino fotonuotraukų turinį, pridėjo kitus turtą apibūdinančius duomenis. Neneigė, jog formalizuoto turto apžiūrėjimo akto arba žiniaraščio Ataskaitoje nėra, tačiau visi būtini duomenys, kurie turėtų būti fiksuoti minėtame akte, nurodyti kitose Ataskaitos dalyse (pvz., vertinamo turto adresas, savininkas, kiti turto teisinio ir fizinio identifikavimo duomenys, apžiūrėjimo data, turto fizinė būklė – pagal Metodikos 19 punkto reikalavimus).

Atkreipė dėmesį, jog Metodikos Turto apžiūrėjimo ir įvertinimo aktui keliami reikalavimai yra neaiškūs, netikslūs ir prieštaringi, todėl vien jau dėl šios priežasties negalima teigti, jog vertintojas minėtų punktų reikalavimus pažeidė ir už juos neva yra atsakingas. Patvirtino, jog visi būtini šio dokumento duomenys yra nurodyti Ataskaitoje. Pareiškėjo manymu, Garbės teismo priimtas sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.

Atsakovas Turto vertinimo priežiūros tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 23–32) su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

Paaiškino, kad Garbės teismas, išanalizavęs pateiktą medžiagą, konstatavo, kad Turto vertinimo priežiūros tarnybos nustatyti pareiškėjo padaryti turto vertinimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimai. Garbės teismo posėdyje, nagrinėjant drausmės bylą, pareiškėjas pažymėjo, kad iš dalies sutinka su Tarnybos nustatytais pažeidimais rengiant Ataskaitą, tačiau nenurodė, su kokiomis Tarnybos išvadomis nesutinka ir kodėl. Taip pat paaiškino, kad Ataskaitoje nurodyto nekilnojamojo turto apžiūrą atliko pats, o apžiūros metu buvo matyti, kad vertintame žemės sklype buvusi sodyba, tačiau liko tik pamatai. Tą patvirtino ir užsakovo įgaliotinės pateikti archyviniai dokumentai, įrodantys, kad šioje vietoje iki 1967 m. buvo pastatai (namas, tvartas, pirtis). Koeficientų dydžius pareiškėjas nurodė pasirinkęs pagal praktiką, tačiau pažymėjo negalintis paaiškinti, kodėl buvo pasirikti būtent tokie koeficientų dydžiai, nes neprisimena pasirinkimo motyvų. Įvertinęs visus surinktus įrodymus, Garbės teismas konstatavo, kad, rengdamas Ataskaitą, pareiškėjas nesilaikė Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 2, 5, 7 ir 10 punktų nuostatų reikalavimų bei Turto vertinimo metodikos 18, 19, 27, 33, 82 ir 83 punktų nuostatų reikalavimų. Įvertinęs pareiškėjo padarytų pažeidimų pobūdį, Garbės teismas nusprendė skirti pareiškėjui drausminę nuobaudą.

Pažymėjo, kad pareiškėjo drausmės byla buvo išnagrinėta ir ginčijamas Garbės teismo sprendimas priimtas vadovaujantis drausmės bylų nagrinėjimo procedūra, nustatyta Įstatyme ir Turto arba verslo vertintojų garbės teismo nuostatuose. Skundžiamas sprendimas savo turiniu neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, jį priėmė kompetentingas subjektas, todėl pareiškėjo nurodytas argumentas, kad Garbės teismo sprendimas yra neteisėtas, yra nepagrįstas ir atmestinas.

Paaiškino, kad ginčijamu atveju pareiškėjui drausminė nuobauda buvo skirta nustačius, kad jis grubiai pažeidė turto vertinimą reglamentuojančius teisės aktus, nes turto vertinimo užsakovui pateikė ataskaitą, neatitinkančią juridinę galią turinčio dokumento reikalavimų. Pareiškėjo parengtoje Ataskaitoje, t. y. Turto vertės nustatymo pažymoje, buvo nurodytas tik vertinimo tikslas, nepažymint, kad jis sutampa su vertinimo atveju ir vertinimo paskirtimi. Todėl Garbės teismas konstatavo, kad Ataskaita parengta nesilaikant Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 2 punkto ir Turto vertinimo metodikos 82 punkto nuostatų reikalavimų.

Pasak atsakovo, nepagrįstas ir atmestinas pareiškėjo skunde nurodytas argumentas, kad Ataskaita parengta laikantis Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 5 punkto reikalavimo – turto vertinimo ataskaitoje nurodyti jos surašymo datą. Be to, Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 7 punkte nustatytas reikalavimas turto vertinimo ataskaitoje nurodyti sąlygas ir aplinkybes, kurios galėtų turėti įtakos turto vertinimui ir į kurias nebuvo atsižvelgta atliekant turto vertinimą. Tačiau pareiškėjas šių sąlygų ir aplinkybių Ataskaitoje nenurodė. Pareiškėjo skunde teismui pateiktas argumentas, kad jis minėtų sąlygų ir aplinkybių Ataskaitoje nenurodė, nes jų nenustatė, vertintinas kaip bandymas pateisinti teisės aktuose nustatyto reikalavimo neįvykdymą. Nepagrįstas ir atmestinas yra ir pareiškėjo argumentas, kad Turto vertinimo metodikos 85 punkte pateiktoje pavyzdinėje turto vertinimo ataskaitos schemoje nėra sąlygų ir aplinkybių, kurios galėtų turėti įtakos turto vertinimui ir į kurias nebuvo atsižvelgta, grafos, todėl turto vertinimo atlikimo metu nenustačius šių sąlygų ir aplinkybių, tai nurodyti turto vertinimo ataskaitoje nėra privaloma.

Pažymėjo, kad turėdamas ne vienerių metų turto vertinimo ir turto vertinimo ataskaitų rengimo patirtį, pareiškėjas turėtų būti įsisavinęs pagrindinius turto vertinimo procedūros reikalavimus ir suprasti turto vertės nustatymo pagrindimo reikšmę. Pažymėjo, kad teisės aktuose įtvirtinta nuostata turto vertinimo ataskaitose pateikti turto vertės nustatymo pagrindimą nėra tik formalus teisės aktų reikalavimas. Pareiškėjo parengtoje Ataskaitoje nėra pateikti jokie turto vertės nustatymo skaičiavimai bei nepagrįstas taikytų koeficientų dydis (nėra koeficientų reikšmių skaičiavimo). Garbės teismo 2012 m. spalio 2 d. posėdyje pareiškėjas paaiškino, kad naudotų koeficientų dydžius pasirinko pagal praktiką, tačiau negalėjo paaiškinti, kodėl buvo pasirinkti būtent tokie koeficientų dydžiai, nes neprisimena jų pasirinkimo motyvų. Tokie pareiškėjo veiksmai ir teiginiai patvirtina, kad jis ypač grubiai pažeidė turto vertinimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, nes parengė ir vertinimo užsakovui pateikė Ataskaitą, kurioje nėra esminės privalomos turto vertinimo ataskaitose būti informacijos – turto vertės nustatymo pagrindimo. Pareiškėjas Garbės teismo posėdyje nesugebėjo pagrįsti atliktų veiksmų turto rinkos vertei nustatyti, tokiu būdu patvirtindamas, kad padarė nepagrįstas išvadas dėl turto rinkos vertės.

Atkreipė dėmesį, kad apie Ataskaitoje padarytą spausdinimo klaidą nei Tarnybai raštu, nei Garbės teismui žodžiu pareiškėjas nebuvo nurodęs, todėl ši nauja, tik skunde Vilniaus apygardos administraciniam teismui paaiškėjusi aplinkybė, vertintina kaip išsisukinėjimas ir bandymas pateisinti veiksmus, parenkant nepagrįstus palyginamuosius objektus. Tokie pareiškėjo veiksmai tik dar kartą patvirtina, kad Garbės teismas tinkamai įvertino jo veiksmus, kaip pažeidžiančius profesinę etiką.

Vadovaujantis Elektrėnų savivaldybės administracijos Architektūros ir Kraštotvarkos skyriaus 2012 m. gruodžio 5 d. rašte pateikta informacija, atmestinas pareiškėjo teiginys, kad Ataskaitoje nurodyto vertinimo atlikimo metu vertintame žemės sklype buvo išlikusios pastatų liekanos, o statyba šiame žemės sklype buvo leidžiama.

Pažymėjo, kad Ataskaitoje nėra ir vertinimo užsakovo parašo, todėl nepagrįstas ir atmestinas argumentas, kad pareiškėjo parengta Ataskaita atitinka visus šiam dokumentui keliamus reikalavimus.

Nepagrįstas ir atmestinas argumentas, kad Garbės teismas pažeidė Įstatymo 29 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes skyrė visų pareiškėjo turimų sričių kvalifikacijos patikrinimą. Pažymėjo, kad pagal Įstatymo 10 straipsnio 2 dalį, turto arba verslo vertintojo kvalifikacijos patikrinimo metu laikomas aukščiausios iš turto arba verslo vertintojo turimų turto arba verslo vertintojo kvalifikacijos egzaminas. Todėl, įsigaliojus skundžiamam sprendimui, vertintojas turėtų laikyti ne kelis, o tik vieną kvalifikacijos egzaminą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 26 d. sprendimu (b. l. 129–135) pareiškėjo skundą patenkino. Panaikino Turto arba verslo vertintojų garbės teismo 2012 m. spalio 2 d. sprendimą Nr. GT-6(12)-S.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2006 m. birželio 23 d. surašė turto vertinimo ataskaitą, kurios išvadoje nurodoma, kad vertinamo žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), rinkos vertė 2006 m. gegužės 23 d. yra lygi 676 000 Lt, o likvidacinė šio žemės sklypo vertė – 480 000 Lt (b. l. 71–103). Turto vertinimo priežiūros tarnybos 2012 m. rugpjūčio 21 d. surašytoje išvadoje Nr. GT-9(12)-I nurodoma, kad pareiškėjas, rengdamas Ataskaitą, nesilaikė Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 2, 5, 7, 10 punktų bei Turto vertinimo metodikos 18, 19, 33, 82, 83 punktų nuostatų reikalavimų (b. l. 53–56). Atsižvelgusi į išvadoje nurodytas aplinkybes, Turto vertinimo priežiūros tarnyba 2012 m. rugpjūčio 21 d. teikimu kreipėsi į Garbės teismą dėl drausmės bylos pareiškėjui iškėlimo (b. l. 52). Garbės teismo 2012 m. spalio 2 d. sprendime Nr. GT-6(12)-S konstatuota, kad pareiškėjas, rengdamas Ataskaitą, nesilaikė Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 2, 5, 7, 10 punktų bei Turto vertinimo metodikos 18, 19, 33, 82, 83 punktų nuostatų reikalavimų, todėl nuspręsta pareiškėjui skirti Įstatymo 23 straipsnio 4 dalies 3 punkte nustatytą drausminę nuobaudą – Turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo Nr. 000021 (verslo vertinimo sritis), Turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo Nr. A000192 (nekilnojamojo turto vertinimo sritis), Vertintojo asistento kvalifikacijos pažymėjimo Nr. 000723 (kilnojamojo turto vertinimo sritis) galiojimo sustabdymą ir kvalifikacijos patikrinimą (b. l. 12–17).

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas, VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies nuostata, Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo redakcijos, įsigaliojusios nuo 2012 m. gegužės 1 d., 28 straipsnio, 29 straipsnio 1 dalies, 29 straipsnio 4 dalies, Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. 1K-192 patvirtintų Turto arba verslo vertintojų garbės teismo nuostatų (toliau – ir Nuostatai) nuostatomis, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) išaiškinimais, kad teisės aktai paprastai netaikomi tiems įvykusiems teisiniams faktams ir teisiniams padariniams, kurie atsirado iki naujai priimto teisės akto įsigaliojimo (žr., pvz., 1998 m. kovo 25 d., 1994 m. kovo 16 d., 1994 m. balandžio 21 d., 1994 m. liepos 15 d., 1994 m. gruodžio 1 d. nutarimus ir kt.), taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pagal kurią teisės aktų galia ir veikimas yra nukreipti tik į ateitį (išimtis – baudžiamąją ir administracinę atsakomybę reguliuojantys aktai, kurie švelnina asmens teisinę padėtį) (žr., pvz., 2013 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-175/2013, 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-64/2013, 2012 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-2620/2012 ir kt.) ir pažymėjo, kad pareiškėjui skundžiamu Garbės teismo 2012 m. spalio 2 d. sprendimu drausminė atsakomybė taikyta už 2006 m. birželio 23 d. turto vertinimo ataskaitos neatitikimą Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo bei Turto vertinimo metodikos reikalavimams, o šio sprendimo pagrindu nurodomos Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo, įsigaliojusio nuo 2012 m. gegužės 1 d., t. y. jau po minėtos ataskaitos surašymo, 23 straipsnio 4 dalies 3 punkto nuostatos.

Teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, nusprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui drausminė atsakomybė buvo taikoma vadovaujantis teisės aktais, kurie negaliojo 2006 m. birželio 23 d. turto vertinimo ataskaitos surašymo metu, todėl skundžiamas sprendimas nelaikytinas pagrįstu ir teisėtu.

Taip pat teismas pažymėjo, kad Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme ir Nuostatuose nėra reglamentuojami drausminės atsakomybės taikymo senaties terminai. Tačiau teisinių santykių stabilumo reikalavimas, taip pat išplaukiantis iš Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo, reikalauja, kad asmens teisinė padėtis nebūtų neapibrėžta nepagrįstai ilgą laiką.

Remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 6 dalies nuostata, kad jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius, o jei ir tokio įstatymo nėra, vadovaujasi bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, įvertinęs tai, kad Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme numatytos drausminės atsakomybės taikymo senatis turto arba verslo vertintojui nėra reglamentuojama šiame įstatyme ir Nuostatuose, o ši atsakomybė pagal savo prigimtį ir taikymo pagrindus (netinkamas pareigų atlikimas) yra analogiška Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio ir Lietuvos Respublikos darbo kodekso 237 straipsnio numatytai ir valstybės tarnautojams ar darbuotojams taikomai atsakomybei, teismas padarė išvadą, jog turto arba verslo vertintojo drausminės atsakomybės taikymo senaties terminas negali trukti ilgiau kaip tris metus nuo pažeidimų padarymo dienos (Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 30 str. 1 d.). Atsižvelgęs į tai, kad Garbės teismo 2012 m. spalio 2 d. sprendimu pareiškėjui drausminė atsakomybė taikyta už 2006 m. birželio 23 d. turto vertinimo ataskaitoje galimai padarytus trūkumus, t. y. praėjus daugiau kaip šešeriems metams nuo šios ataskaitos surašymo, teismas vertino, kad pareiškėjas skundžiamu Garbės teismo 2012 m. spalio 2 d. sprendimu drausminėn atsakomybėn yra patrauktas praėjus nepagrįstai ilgam laiko tarpui nuo veiksmų padarymo ir tai pripažinta savarankišku pagrindu, patvirtinančiu šio sprendimo nepagrįstumą ir neteisėtumą.

III. Atsakovas Turto vertinimo priežiūros tarnyba apeliaciniu skundu (b. l. 137-140) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog Garbės teismas, vertindamas pareiškėjo pažeidimą ir priimdamas 2012 m. spalio 2 d. sprendimą, vadovavosi Ataskaitos surašymo metu galiojusia materialine teise, tačiau, skirdamas nuobaudą, taikė naujos redakcijos Įstatymo nuostatas, švelninančias pareiškėjo atsakomybę, kadangi ankstesnės redakcijos Įstatymas numatė tik vieną sankciją – licencijos atėmimą, tačiau naujasis Įstatymas yra švelninantis atsakomybę, todėl pagrįstai taikytas sprendžiant sankcijos pareiškėjui klausimą. Atsakovas pagal kompetenciją įvertino Ataskaitos atitiktį jos parengimo metu galiojusio įstatymo (Žin., 1999, Nr. 52 1672; redakcija, galiojusi iki 2012 m. gegužės 1 d.) nuostatomis ir Metodikos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. vasario 14 d. nutarimu Nr. 244 (Žin., 1999, Nr. 16 426; redakcija, galiojusi iki 2012 m. gegužės 1 d.) nuostatomis. Atsakovas 2012 m. rugpjūčio 21 d. raštu Nr. T(1.13)A2-162(12) (Priedas Nr. 4) Vilniaus apygardos teismui pateikė išvadą dėl Ataskaitos teisėtumo ir atitikties būtent Ataskaitos parengimo metu galiojusių turto vertinimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatoms ir nurodė, kad Ataskaita neatitinka Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 2, 5, 7, ir 10 punktų nuostatų reikalavimų ir Metodikos 18, 19, 27, 33, 82 ir 83 punktų reikalavimų. Pareiškėjui viena iš naujos redakcijos Įstatymo 29 straipsnio 4 dalies nustatytų drausminių nuobaudų buvo paskirta nustačius, kad jis grubiai pažeidė turto vertinimą reglamentuojančius teisės aktus, nes užsakovui pateikta Ataskaita neatitinka juridinę galią turinčio dokumento reikalavimų. Pareiškėjo padaryti pažeidimai buvo vertinti vadovaujantis Ataskaitos parengimo metu galiojusio Įstatymo nuostatomis. Tačiau, sprendžiant nuobaudos skyrimo pareiškėjui klausimą, buvo taikyta Įstatymo redakcija, galiojanti nuo 2012 m. gegužės 1 d., kadangi joje numatytos sankcijos yra atsakomybę švelninančios, todėl šios nuostatos turi grįžtamąją galią ir pagrįstai pritaikytos pareiškėjo drausminėje byloje.

2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti bylos nagrinėjimo metu pateiktus įrodymus, jog Ataskaitoje nurodytų objektų vertė grindžiama neįvykusiais sandoriais ir galimai fiktyviais duomenimis (Priedas Nr. 5). Taip atsakovas prarado galimybę neginčijamai įrodyti patį grubiausią pažeidimą, kuris visada sukelia tiek materialias, tiek nematerialias neigiamas pasekmes. Pabrėžtina, kad objekto vertinimui naudodamas išgalvotus ir nepagrindžiamus koeficientus, kurių dydžius bandė pateisinti neegzistuojančiais ir išgalvotais sandoriais, pareiškėjas ne tik pažemino turto vertintojo vardą ir prestižą, bet ir nulėmė žymios materialinės žalos atsiradimą kitiems asmenims. Šie faktai leidžia atsakovui teigti, kad pareiškėjo pažeidimui, sukėlusiam dideles neigiamas pasekmes, turėjo būti taikomi senaties terminai, kurie yra taikomi ginant viešąjį interesą.

3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjo atsakomybė pagal savo prigimtį yra analogiška valstybės tarnautojams ar darbuotojams taikomai atsakomybei, ir nepagrįstai taikė 3 metų senaties terminą, Tai prieštarauja ne tik teisingumo, protingumo ir teisėtų lūkesčių principams, bet ir viešajam interesui, kadangi šiuo konkrečiu atveju turėtų būti taikomas 10 metų senaties terminas, o būtent analogija dėl viešojo intereso gynimo. Senaties termino trukmė įstatymuose yra diferencijuojama pagal gintinos vertybės pobūdį, reikšmę, santykių dinamiškumo laipsnį ir kitus požymius, nustatant atitinkamą balansą tarp viešojo intereso saugoti santykių stabilumą ir viešojo intereso suteikti efektyvią suinteresuotųjų asmenų teisių gynybą.

Bendrasis senaties terminas, taikomas visais atvejais, kai įstatyme nenustatyta kitaip, yra 10 metų. Būtent 10 metų senaties terminas taikytinas nagrinėjamu atveju. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pasisakęs, kad paprastai viešųjų interesų gynimas nėra susijęs su konkrečių asmenų teisių ar interesų pažeidimu, o yra susijęs su neindividualizuotu visuomenės, jos dalies ar tam tikrų asmenų grupių teisių bei interesų pažeidimu (žr., pvz., 2005 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A8-1582/2005).

Maža to, tinkamas valstybės institucijų ir pareigūnų funkcijų vykdymas yra viešojo intereso dalis. Teisinės valstybės principas reikalauja, kad būtų užtikrinamas teisinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1576/2008; 2011 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2232/2011). Be to, ieškinio senaties instituto, kurio paskirtis yra užtikrinti civilinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą, kaip būtiną visuomenės ekonominio gyvenimo, raidos, prielaidą, normų taikymas yra viešasis interesas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jos teismas procesinės teisės nutraukti bylą tuo pagrindu, kad pasibaigęs ieškinio senaties terminas, neturi pagrindo (žr., pvz., 2009 m. birželio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-317/2009). Taigi, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo išimtinai grubus teisės aktų pažeidimas sukėlė dideles neigiamas pasekmes, tai, kad Garbės teismas, skirdamas nuobaudą pareiškėjui, siekė apginti viešąjį interesą, darytina išvada, jog šioje byloje turėjo būti taikomas bendrasis 10 metų senaties terminas.

Taip pat, atkreiptinas dėmesys, kad parengtų turto vertinimo ataskaitų antrieji egzemplioriai turtą vertinančiose įmonėse turėtų būti saugomi 10 metų, kaip įrodymai ginčo atveju (Priedas Nr. 6). Atsižvelgiant į šią aplinkybę, būtų pagrįsta ir protinga tikėtis, kad už padarytus pažeidimus turto vertintojai taip pat galėtų būti traukiami atsakomybėn per ne trumpesnį nei 10 metų laikotarpį nuo pažeidimo padarymo dienos.

Pareiškėjas A. C. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 166-171) su juo nesutinka ir prašo atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Nėra jokio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog teisės aktai neturi atgalinio veikimo galios, išskyrus baudžiamąją ir administracinę atsakomybę reglamentuojančius teisės aktus, kurie švelnina asmens padėtį, todėl atsakovas, spręsdamas dėl pareiškėjo drausminės atsakomybės, taip pat turėjo taikyti teisės normas, galiojusias jo galimai padaryto pažeidimo – Ataskaitos parengimo, metu (2006 m. birželio 23 d.), t. y. Įstatymo redakciją, galiojusią iki 2012 m. gegužės 1 d. Taip pat visiškai pagrįsta pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, sietina su Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinto teisinių santykių stabilumo principo aiškinimu, jog asmens teisinė padėtis negali būti nepagrįstai neapibrėžta ilgą laiką, vadinasi, ir nagrinėjamos bylos atveju, Įstatymo ir Turto arba verslo vertintojų garbės teismo nuostatuose nesant reglamentuotų turto arba verslo vertintojų drausminės atsakomybės taikymo senaties terminų, sprendžiant dėl vertintojų patraukimo drausminėn atsakomybėn, ir svarstant, ar tokio asmens drausminė atsakomybė yra galima dėl suėjusių senaties terminų, turi būti vadovaujamasi teisės normomis, reglamentuojančiomis panašius teisinius santykius (ABTĮ 4 str. 6 d.).

2. Atsakovo nurodyta Bendrųjų dokumentų saugojimo terminų rodyklė, patvirtinta Lietuvos archyvų departamento 1997 m. rugpjūčio 15 d. įsakymu (nauja redakcija nuo 2011 m. kovo 18 d.), (toliau – ir Rodyklė) nustato valstybės ir savivaldybių institucijų, įstaigų, įmonių, valstybės įgaliotų asmenų vidaus administravimo, kitų bendrųjų veiklos dokumentų minimalius saugojimo terminus ir dokumentus, kurie bus perduoti nuolat saugoti į valstybės archyvus (1 p.). Pavyzdžiui, Rodyklės 4 punkte nurodyta, jog įstaigos dokumentus priimantis valstybės archyvas, atsižvelgdamas į dokumentuose užfiksuotos informacijos išliekamąją vertę, gali nuspręsti priimti nuolat saugoti įstaigos konkrečius dokumentus ar jų nepriimti. Akivaizdu, jog šis dokumentas yra išimtinai siejamas tik su pačių įvairiausių dokumentų, kuriuos privalo saugoti visų grandžių valstybės, savivaldos institucijos ir kiti subjektai, tvarka, terminais ir neturi nieko bendra su minėtus dokumentus priėmusių/parengusių asmenų drausmine ar kitokio pobūdžio atsakomybe. Atkreiptinas dėmesys, jog tam tikri dokumentai – pvz., asmens bylos dokumentai (su tarnybos (darbo) įstaigoje pradžia ir pabaiga) susiję dokumentai, darbo sutartys (pasibaigus darbo santykiams) saugomi 50 metų, kai kurie dokumentai valstybinio archyvo sprendimu gali būti saugomi nuolat, tačiau tai nereiškia, jog valstybės tarnautojų, darbuotojų ar juos į darbą priėmusių asmenų kokios nors atsakomybės rūšies terminas bus siejamas būtent su šiuo terminu (50 metų) ar apskritai nebus ribojamas. Tokiu būdu, minėtas poįstatyminio akto galią turintis dokumentas, reguliuodamas visai kitus, su asmenų drausmine atsakomybe nieko bendra neturinčius ir niekaip nesusijusius teisinius santykius, pagal analogiją negali būti taikomas, sprendžiant dėl turto ar verslo vertintojų patraukimo drausminėn atsakomybėn senaties terminų.

3. Akivaizdu, jog turto arba verslo vertintojų drausminė atsakomybė pagal savo prigimtį ir taikymo pagrindus yra analogiška Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos darbo kodekso 237 straipsnyje numatytai valstybės tarnautojų ar darbuotojų taikomai atsakomybei, todėl ir turto arba verslo vertintojo drausminės atsakomybės taikymo senaties terminas negali trukti ilgiau nei 3 metus nuo pažeidimų padarymo dienos (Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 30 str. 1 d.). Šiame kontekste galima paminėti, jog turto arba verslo vertintojų drausminei atsakomybei pagal savo prigimtį yra artima ir advokatų drausminė atsakomybė. Remiantis Advokatų drausmės bylų nagrinėjimo tvarkos aprašo (priimtas Advokatų visuotiniame susirinkime, paskelbtas 2012 m. balandžio 15 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. lR-60) 9 punktu, drausminė nuobauda negali būti paskirta advokatui, jei nuo to laiko, kai advokatas padarė advokato veiklos ir (ar) profesinės etikos pažeidimą, praėjo 3 metai.

4. Nepagrįstas ir atmestinas atsakovo teiginys, jog vertintojo drausminei atsakomybei taikytinas 10 metų senaties terminas, nes pareiškėjas padarė grubų pažeidimą ir tai sietina su viešojo intereso gynimu. Pažymėtina, kad bendrasis 10 metų senaties terminas siejamas su civiliniais teisiniais santykiais (bendrasis ieškinio senaties terminas), tuo tarpu civilinei atsakomybei taikytini ir sutrumpinti terminai (žalos, nuostolių atlyginimo atveju), tačiau tai nieko bendra neturi su turto vertintojo drausmine atsakomybe, ar juo labiau, viešojo intereso gynimu. Iš bylos dokumentų matyti, jog Ataskaita buvo parengta privataus asmens užsakymu, ir jo naudojama asmeniniais tikslais, o tai neturi nieko bendra su viešuoju interesu.

5. Nepagrįsti atsakovo argumentai, jog pareiškėjo TŪB „Audito ir turto vertinimo biuras“ vardu parengtoje Ataskaitoje, kuria buvo įvertintas žemės sklypas (unikalus Nr. duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), šio žemės sklypo vertė buvo apskaičiuota remiantis neįvykusiais sandoriais, t. y. neteisingais duomenimis. Šią išvadą atsakovas grindžia pridedamu dokumentu, kurį atsisakė priimti bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas – apeliacinio skundo priedas Nr. 5, iš kurio matyti, kad A. P. (manytina, Registrų centro darbuotoja, tačiau jos atliekamos funkcijos ir kompetencija nėra žinomi) atsakovo elektroninio pašto adresu atsiuntė du elektroninius laiškus, kurių viename nurodė, jog Panerių kaimo Vilniaus rajone 2006 m. sausio 1 d. nebuvo, o kitame laiške nurodė, jog toks kaimas visgi yra ir pažymėjo, jog jis yra Elektrėnų sav., netoli Paaliosės kaimo, kuriame yra ir Ataskaitoje vertintas žemės sklypas.

Be to, viename laiške nurodoma, jog panašių sandorių „į jūsų nurodytus nuo 2000 m. nebuvo įvykę“, o kitame kalbama, kad panašių sandorių buvo, tačiau kitose vietovėse. Taip pat šiame priede yra įdėta ir lentelė su užrašu „0,86 ha; 3,10 ha; 1,06 ha žemės ūkio paskirties sklypų pardavimai 2005-2006.06.23 Pagirių k., Maišiagalos mst., Dūkštų k. Kaimo, pavadinimu „Panerių“ Vilniaus r. nėra“ ir keliais nurodomais sandoriais. Pažymėtina, jog iš minėtų laiškų turinio neaišku, kada ir kokiu tikslu, kokiu būdu kreipėsi atsakovas į šį asmenį – A.

P., t. y. kokią informaciją ketino gauti ir kokios informacijos prašė. Iš šių laiškų turinio neįmanoma suprasti ir negalima spręsti, kiek yra tiksli ir teisinga juose nurodyta atsakovui pateikta informacija. Visuotinai žinoma, jog ieškant tam tikros informacijos duomenų bazėse nuo pateiktos užklausos pobūdžio, netgi tam tikrų „raktinių“ žodžių skirtingo parinkimo priklauso gaunamos informacijos tikslumas, pakankamumas, o nuo to priklauso ir jos patikimumas. Jeigu net ir darytume prielaidą, jog minėtas asmuo – A. P., turėdama galimybę Nekilnojamojo turto banko duomenų bazėje ieškoti duomenų apie įvykusius sandorius su žemės sklypais (galimai ieškant informacijos apie Ataskaitoje nurodytus palyginamuosius objektus), tai iš šių dokumentų visiškai neaišku, kaip tai ji atliko, kokios buvo pateikiamos užklausos sąlygos ir pan.

Tuo tarpu, kad jos pateikta informacija nėra tiksli matyti ir iš duomenų apie Panerių kaimą, vieną kartą nurodant, kad tokio kaimo nėra, o kitą kartą nurodant, kad jis egzistuoja (duomenys apie šį kaimą matomi iš atsiliepimo priedo – vietovės orto nuotraukos). Manytina, jog šiuo atveju omeny turėtos skirtingos vietovės, tačiau iš šių dokumentų turinio sunku suvokti, kokias aplinkybes jos patvirtina, o tai, kaip ir šių dokumentų forma, kelia abejonių dėl jų patikimumo. Pažymėtina ir tai, jog kalbant apie aukščiau minėtą lentelę su nurodytais sandoriais, nėra aišku, ar ji yra kažkurio elektroninio laiško priedas, ar atsakovo gauta atskirai, nežinia, iš kokio šaltinio paimti joje nurodyti duomenys, kas yra jų gavėjas bei lentelės sudarytojas.

Tokiu būdu, nesant galimybės patikrinti minėtuose dokumentuose nurodytų duomenų tikrumo šaltinio, pirmosios instancijos teismas pagrįstai šių dokumentų neprijungė prie bylos medžiagos. Dėl minėtų priežasčių šie dokumentai neturėtų būti vertinami ir apeliacinės instancijos teisme. Jei visgi teismas šiuo klausimu nuspręstų kitaip, tai atkreiptinas dėmesys, jog ši atsakovo pateikta informacija neįrodo aplinkybės, jog pareiškėjas Ataskaitoje nurodydamas palyginamuosius objektus, apie juos pateikė neteisingą informaciją.

6. Pažymėtina ir tai, kad šį galimą pareiškėjo drausminės atsakomybės pagrindą – vertinamo objekto vertės grindimą neįvykusiais sandoriais, atsakovas nurodė tik apeliaciniame skunde, t. y. šioje bylos nagrinėjimo stadijoje neteisėtai ir nepagrįstai praplėtė vertintojui inkriminuoto pažeidimo dalyko ribas. Iš bylos dokumentų matyti, jog pareiškėjui drausmės byla buvo iškelta Garbės teisme gavus atsakovo teikimą Nr. GT-9-(12)-T, kartu su 2012 m. rugpjūčio 21 d. Turto vertinimo priežiūros tarnybos išvada Nr. GT-9(12)-I „Dėl turto vertintojo A.

C. veiksmų rengiant Turto vertinimo ataskaitą“. Šioje išvadoje atsakovas nurodė, jog Ataskaita neatitinka Įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gegužės 1 d.) 23 straipsnio 2 dalies 2, 5, 7 ir 10 punktų nuostatų reikalavimų bei Turto vertinimo metodikos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. vasario 14 d. nutarimu Nr. 244, 18, 19, 27, 33, 82 ir 83 punktų reikalavimų, atskleidė šių nurodytų pažeidimų turinį. Tokiu būdu, šiuo dokumentu buvo nustatytos pažeidimo, dėl kurio padarymo pareiškėjui buvo iškelta drausmės byla, ribos, būtent dėl šių nurodytų pažeidimų pareiškėjas turėjo teisę teikti savo paaiškinimus, atsikirtimus ir pan.

Pažymėtina, jog ir skundžiamame Garbės teismo sprendime buvo nurodyti tik tie pažeidimai, kurie buvo minimi atsakovo išvadoje, t. y. drausmės bylos nagrinėjimo metu pažeidimų, kurių padarymu buvo įtariamas pareiškėjas, turinys ir apimtis (pažeidimo dalykas) nesikeitė. Remiantis Turto arba verslo vertintojų garbės teismo nuostatų 13.1 ir 13.2 punktais, Garbės teismas, priėmęs sprendimą vertintojui iškelti drausmės bylą, parengiamajame posėdyje turi teisę reikalauti papildomos medžiagos, jei tam yra poreikis, kreipdamasis į priežiūros įstaigą;

įvertina, ar drausmės bylą galima skirti nagrinėti Garbės teismo posėdyje pagal surinktą informaciją. Galimybė rinkti bei teikti papildomą informaciją, nagrinėjant bylą iš esmės Garbės teismo posėdyje, numatyta ir 27, 30 punktuose. Iš bylos medžiagos matyti, jog atsakovas drausmės bylos nagrinėjimo metu jokių naujų aplinkybių netyrė, informacijos nerinko, o pažeidimo dalykas nebuvo pakeistas (beje, minėti Nuostatai tokios galimybės drausmės bylos nagrinėjimo Garbės teisme metu ir nenumato). Tokiu būdu, drausmės bylą išnagrinėjus ir atsakovui priėmus pareiškėjo ginčytą sprendimą, atsakovas nebeturi teisės keisti pažeidimo dalyko, praplėsdamas jo ribas.

Tuo tarpu naujo pažeidimo – neteisingų, fiktyvių duomenų apie palyginamuosius objektus nurodymas Ataskaitoje, vertinamas kaip pažeidimo dalyko pakeitimas. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama teisės taikymo ir aiškinimo praktika, valstybės tarnautojus traukiant tarnybinėn atsakomybėn už padarytus tarnybinius nusižengimus turi būti griežtai laikomasi drausminių nuobaudų skyrimo tvarkos. Tvarkos nuostatų nesilaikymas vertinamas esminiu tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros pažeidimu, dėl kurio tarnybinės nuobaudos paskyrimas pripažįstamas neteisėtu (žr., pvz., 2004 m. liepos 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A4-675/2004).

Pagal analogiją tokie patys reikalavimai turi būti taikomi ir turto arba verslo vertintojo drausminio nusižengimo tyrimo ir nuobaudos skyrimo procese.

7. Atsakovas nepaneigė pareiškėjo skundo argumentų, sietinų su Garbės teismo priimto sprendimo neteisėtumu bei nepagrįstumu, tarp jų, nenuginčijo argumentų, sietinų su vertintojo parinktiems palyginamiesiems objektams taikytų pataisos koeficientų reikšmėmis, todėl ir šiuo aspektu atsakovo apeliacinis skundas negali būti laikomas pagrįstu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnyje nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, kad teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, daro išvadą, jog apeliacinis skundas nepagrįstas.

Pirmosios instancijos teismas patenkino pareiškėjo skundą ir panaikino atsakovo paskirtą drausminę nuobaudą.

Atsakovas, prašydamas panaikinti sprendimą ir priimti naują sprendimą, tenkinantį jo reikalavimą, apeliacinį skundą grindžia nesutikimu dėl materialiosios teisės taikymo ir aiškinimo ginčo santykiams, procesiniu pažeidimu dėl atsisakymo priimti įrodymus bei nesivadovavimu teismų praktika.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, remdamasi ABTĮ 81 straipsniu nustatyta apimtimi, patikrinusi bylos faktinių aplinkybių nustatymo bei tyrimo objektyvumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, būtinas teisingam padaryto pažeidimo kvalifikavimui. Teismas pareiškėjo drausminei atsakomybei taikė Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje numatytą trejų metų terminą, per kurį gali būti skiriama tarnybinė nuobauda. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad teisės aktai, reglamentuojantys pareiškėjo atsakomybės atvejį, t. y. Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymas ir Turto arba verslo vertintojų garbės teismo nuostatai, nenumato drausminės atsakomybės taikymo senaties termino.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad negalima tokia situacija, kai asmeniui, galimai padariusiam drausminį nusižengimą, neribotą laiką galėtų būti taikoma atsakomybė. Operatyvaus veiksmo, galinčio nulemti privataus asmens teises ir pareigas, vykdymas yra esminis teisingumo elementas. Procedūrų operatyvumo reikalavimas, kurių metu turi būti išspręsta asmens kaltė, yra įtvirtintas ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, kurios tikslas – garantuoti teisinį apibrėžtumą. Pažymėtina, kad šio ginčo atveju teisinis apibrėžtumas gali būti realizuotas nustačius laikotarpį, per kurį gali būti pradėta ir išspręsta teisinė situacija bei nustatytas terminas, kurio pabaiga prilyginama sprendimui, po kurio asmens drausminė atsakomybė nebegalima.

Todėl, nesant specialaus įstatymo, nustatančio turto vertintojo drausminės atsakomybės terminą, pirmosios instancijos teismas, remdamasi ABTĮ 4 straipsnio 6 dalimi, pagrįstai taikė ginčo santykiams panašius santykius reguliuojantį teisės aktą – Valstybės tarnybos įstatymą – ir šio įstatymo 30 straipsnio 1 dalimi nustatytą trejų metų terminą, per kurį gali būti skiriama drausminė nuobauda.

Apeliacinio skundo argumentai dėl dešimties metų senaties termino taikymo vertintojo atsakomybei, grindžiami viešojo intereso gynimu, yra nepagrįsti, kadangi vertintojo drausminė atsakomybė nėra viešojo intereso objektas ir atsakovui teisės aktai nesuteikia įgalinimų ginti viešąjį interesą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad viešasis interesas, taikant ABTĮ, turėtų būti suvokiamas kaip tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai. Šio ginčo apimtyje minėtų aplinkybių nėra.

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs absoliutų atsakovo sprendimo negaliojimo pagrindą, kad atsakomybė negalima pasibaigus nuobaudos skyrimo terminui, neprivalėjo tirti drausminio nusižengimo aplinkybių. Dėl to prie bylos neprijungiami šalių pateikti nauji įrodymai, kuriais šalys grindžia drausminės atsakomybės pagrįstumą ar jo paneigimą.

Remdamasis apeliacinės instancijos teismui suteiktomis teisėmis dėl instancinės teismų kontrolės apimties ir vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje van de Hurk v. Netherlands) ir atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., 1997 m. gruodžio 19 sprendimą byloje Helle v. Finland). Todėl apeliacinės instancijos teismas pritaria ir nekartoja pirmosios instancijos teismo argumentų dėl faktinių aplinkybių vertinimo.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą administracinių teismų praktiką panašiose bylose. Todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

atsakovo Turto vertinimo priežiūros tarnybos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Virginija Volskienė