2019-01-09 Nr. AB-785-3-61-3-01046-2017-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-944-968/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01046-2017-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. G. (M. G.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), priteisti 10 224 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad buvo laikomas Lukiškių TI-K nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žmogaus orumą žeminančiomis ir kankinimui prilygstančiomis sąlygomis, pažeidus minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimus. Kamerose nebuvo tinkamos ventiliacijos, buvo drėgna, netinkama temperatūra. Taip pat buvo pažeidžiamas pareiškėjo privatumas, kadangi sanitarinis mazgas (tualetas) kamerose buvo atskirtas tik daline pertvara ir tai neužtikrino jo privatumo. Jam buvo išduodamas tik vienas ritinėlis tualetinio popieriaus, kurio užtekdavo tik 4 dienoms. Rūbus tekdavo plauti šaltu vandeniu kriauklėje. Nusiprausti duše buvo skiriama tik 15 min. per savaitę. Nebuvo galimybių išsidžiovinti išsiskalbtų drabužių, kameroje būdavo drėgna. Jis turėjo teisę tik 1 val. per dieną pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščiojimo kiemeliai buvo netvarkingi. Asbesto plokštės ant Lukiškių TI-K stogų kenkė pareiškėjo sveikatai. Dėl šių netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas nurodė patyręs neturtinę žalą.

3. Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti iš pareiškėjo 4,26 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, atlyginimą (už dokumentų kopijų parengimą). Pripažino, kad pareiškėjas tam tikru metu buvo kalinamas per mažo ploto sąlygomis. Nurodė, kad sanitarinis mazgas įrengtas laikantis teisės aktų reikalavimų. Kalinamų asmenų privatumui užtikrinti sanitarinio mazgo patalpose įrengiamos užuolaidos, o kai kuriose kamerose įrengtos atskiros kabinos su durimis. Kameros vėdinamos natūraliai per langą. Į dušą pareiškėjas buvo vedamas nepažeidus nustatytų reikalavimų. Higienos priemonės pareiškėjui taip pat buvo išduodamos pagal nustatytus reikalavimus. Pareiškėjui buvo sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai skalbiami nemokamai. Pareiškėjui buvo sudaryta galimybė pasivaikščioti lauke 1 val. per dieną ir tai atitiko teisės aktų reikalavimus. Pasivaikščiojimo kiemeliai Lukiškių TI-K yra tvarkingi. Pabrėžė, kad pastatytuose pastatuose šiferio lakštus eksploatuoti nėra draudžiama, nelaužomi jie sveikatai nekenkia. Lukiškių TI-K teigimu, pareiškėjas skundą grindė abstrakčiais teiginiais, nei žalos, nei jos dydžio, nei priežastinio ryšio neįrodė.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 4 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

5. Teismas pažymėjo, kad byloje kilęs ginčas dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, kurią jis patyrė Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 25 d. iki 2017 m. kovo 9 d. Atsakovo atstovas pateikė duomenis, kad pareiškėjas nurodytu laikotarpiu buvo laikomas Lukiškių TI-K tam tikrose kamerose, todėl teismas vertino pareiškėjo kalinimo sąlygas būtent šiuo laikotarpiu.

6. Įvertinęs bylos duomenis, t. y. kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, plotą ir jose laikytų asmenų skaičių, teismas konstatavo, kad pareiškėjas 168 paras buvo laikomas per mažo ploto sąlygomis, t. y. pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punktą, kuriame nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

7. Teismas taip pat pažymėjo, kad Lukiškių TI-K nepaneigė pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad sanitarinis mazgas kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo atitvertas nuo likusios kameros ploto tik daline pertvara. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog minėtas sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą. Taip pažeidžiamas asmens privatumas. Todėl teismas konstatavo, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į kalinimą tinkamomis sąlygomis, neužtikrinant jo privatumo naudojantis tualetu. Pažeidimas truko visą pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpį, t. y. 819 parų. Konkrečių duomenų, kada, kokioje kameroje buvo įrengtos užuolaidos ar kabinos, Lukiškių TI-K nepateikė, dėl to šią atsakovo atstovo nurodytą aplinkybę teismas vertino kaip nereikšmingą nagrinėjamai bylai. Kitų pažeidimų teismas nenustatė.

8. Atsižvelgęs į nustatytas faktines aplinkybes, t. y., kad pareiškėjas 168 paras buvo laikomas pažeidžiant nustatytą minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimą, bei ilgą laiką (iš viso – 819 parų) buvo pažeidžiama pareiškėjo teisė į privatumą, naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu) neatskirtu nuo bendros kamerų erdvės, teismas darė išvadą, jog tokios kalinimo sąlygos pareiškėjui padarė nuturtinę žalą, kurią tinkamai kompensuoti priteistina 4 000 Eur suma.

9. Teismas netenkino Lukiškių TI-K prašymo priteisti 4,26 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, atlyginimą, kadangi Lukiškių TI-K turėjo parengti medžiagą, vykdydamas teismo nurodymą, dokumentai buvo reikalingi teismui nagrinėjant bylą, o tokios išlaidos už dokumentų parengimą nepriteisiamos.

III. 10. Lukiškių TI-K, atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą kameroje, plotas, kurį kameroje užima baldai, neišskaičiuojamas iš bendro kameros ploto. Todėl pažeidimai dėl ploto trūkumo šiuo atveju negali būti konstatuojami. Taip pat pažymi, kad nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatytas reikalavimas visiškai izoliuoti sanitarinį mazgą nuo bendros kameros erdvės. Pabrėžia, kad asmens privatumui užtikrinti Lukiškių TI-K gyvenamųjų kamerų sanitariniuose mazguose įrengiamos užuolaidos, užuolaidos jau įrengtos dalyje Lukiškių TI-K kamerų, o dalyje kamerų yra įrengtos atskiros sanitarinio mazgo kabinos su durimis. Pabrėžia, kad kamerų duryse privalo būti įrengtos stebėjimo akutės, o teisės aktai nenustato reikalavimo, kad sanitariniai mazgai turi būti atitverti taip, kad pro akutes sanitarinio mazgo nebūtų galima matyti. Be to, pareigūnai privalo užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas.

11. Atsakovo atstovo teigimu, nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galbūt jam padarytą žalą. Todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą nagrinėjamu atveju.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 12. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl pareiškėjo patirtų išgyvenimų jam kalint netinkamomis kalinimo sąlygomis Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 25 d. iki 2017 m. kovo 9 d.

13. Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjo skundą ir priteisė pareiškėjui 4 000 Eur jo patirtai neturtinei žalai dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K atlyginti. Teismas konstatavo, kad 168 paras pareiškėjas buvo kalinamas per mažo ploto sąlygomis ir 819 parų (įskaitant ir minėtas 168 paras) buvo kalinamas pažeidžiant jo privatumą naudojantis kamerose įrengtu sanitariniu mazgu (tualetu). Lukiškių TI-K padavė apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad su pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka, ir prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

14. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

15. Pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto minimalią normą nustatė Įsakymas Nr. V-124. Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m ploto.

16. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) pažymėta, kad, sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Įsakymas Nr. V-124 neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma (3,6 kv. m), neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

17. Nagrinėjamoje byloje yra pateiktas Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2017 m. gegužės 8 d. tarnybinis pranešimas Nr. 24-2874 (b. l. 100–101), kuriame nurodyta, kad laisvės atėmimo įstaigos kamerose įrengtas sanitarinis mazgas yra 0,56 kv. m ploto.

18. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi byloje pateiktais Lukiškių TI-K duomenimis apie pareiškėjo kamerų plotą ir jose laikytų asmenų kartu su pareiškėju skaičių ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2014 m. lapkričio 25 d. iki 2017 m. kovo 8 d. (b. l. 26–29), sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas laisvės atėmimo įstaigos kamerose buvo kalinamas per mažo ploto sąlygomis 168 paras. Visas 168 paras pareiškėjui teko mažiau nei 3 kv. m kameros ploto, atskaičius ir užimamą sanitarinio mazgo plotą (0,56 kv. m ploto).

19. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2018 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2797-415/2018). Sanitarinio mazgo visiško neizoliavimo nuo bendros kameros erdvės nepateisina aplinkybė, kad kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai izoliuoti tualetą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08).

20. Lukiškių TI-K pabrėžė, kad asmenų privatumui užtikrinti kamerų sanitariniuose mazguose įrengtos ir įrenginėjamos užuolaidos, kai kuriose kamerose sanitarinis mazgas yra izoliuotas kabinomis su durimis, tačiau nepaneigė pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad sanitarinis mazgas kamerose jo kalinimo metu buvo atskirtas tik daline pertvara, kadangi nepateikė duomenų, nuo kada kamerose esančiuose sanitariniuose mazguose buvo įrengtos užuolaidos, kabinos su durimis, o įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi. Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs, kad gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12; 45135/12; 73712/12; 34001/13; 44055/13; 64586/13) 81, 82, 90 p.). Todėl teisėjų kolegija turi pagrindą pritarti pirmosios instancijos teismui, kad pareiškėjo teisė į privatumą kamerose jam naudojantis nevisiškai nuo bendros kamerų erdvės atskirtu tualetu buvo pažeista visą ginčui aktualų pareiškėjo kalinimo laikotarpį, kurį sudaro 835 paros, o ne 819 parų, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas.

21. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo pareiga.

22. Taigi, atsižvelgiant į nustatytus pažeidimus, dėl kurių pareiškėjui ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, konstatuotina, kad Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal įstatymus (teisės aktus) privalėjo veikti, o pareiškėjas dėl to patyrė neigiamus moralinius (dvasinius) išgyvenimus, t. y. neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.

23. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytas faktines bylos aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir dydžio, pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms šiuo aspektu ir jų nekartodama, papildomai atkreipia dėmesį, kad atsakovas apeliaciniame skunde nenurodo teisiškai pagrįstų argumentų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju neturėjo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

24. Vertinant, koks neturtinės žalos atlyginimo dydis pareiškėjui priteistinas nagrinėjamu atveju, atsižvelgtina, kad 168 paras pareiškėjas buvo kalinimas mažesnio nei 3 kv. m ploto sąlygomis – priklausomai nuo kameros ploto ir jose kalinčių asmenų skaičiaus jam teko nuo 2,32 iki 2,55 kv. m kamerų ploto. Atsižvelgus, kad kamerų erdvę be sanitarinio mazgo dar užėmė ir baldai, pripažintina, kad pareiškėjui teko ypač mažas kamerų plotas. Taip pat 835 paras buvo pažeidžiama pareiškėjo teisė į privatumą jam naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu), kuris buvo tik dalinai atskirtas nuo bendros kamerų erdvės. Įvertinusi pareiškėjui padarytų pažeidimų pobūdį (teisėjų kolegijos nuomone, nustatyti minimalios ploto normos ir teisės į privatumą naudojantis tualetu pažeidimai yra šiurkštūs), trukmę, mastą ir intensyvumą, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjui netinkamos kalinimo sąlygos sukėlė tokias kančias ir sunkumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį. Todėl konstatuotinas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į nustatytas minėtas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas priteisė adekvačią ir protingo dydžio sumą pareiškėjo patirtai neturtinei žalai kompensuoti, kurios mažinti nėra pagrindo.

25. Apibendrinant išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Rytis Krasauskas

Ramutė Ruškytė