2018-10-29 Nr. AB-19445-3-63-3-02944-2016-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2205-624/2018

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-02944-2016-3

Procesinio sprendimo kategorija 14.10

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audraus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento teisių ir pareigų perėmėjo) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. N. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentui dėl privalomojo nurodymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja R. N. (toliau – ir pareiškėja) patikslintu skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Departamentas) Klaipėdos rajono agentūros 2016 m. lapkričio 11 d. privalomąjį nurodymą Nr. (10)-LT2-27 (toliau – ir privalomasis nurodymas).

2. Pareiškėja nurodė, kad 2015 m. rugsėjo 21 d. paveldėjo mirusios mamos 1,55 ha dydžio žemės sklypą. Iš paveldėjimo dokumento matyti, jog nebuvo paveldėtas, paveldėtame žemės sklype esantis, užkonservuotas 1940 metais sovietų armijos statytas apie 100 kv. m. ploto ir 3 m. aukščio zenitinio pabūklo lizdas (dzotas) (toliau – ir dzotas). 2001 m. gruodžio 27 d. žemėlapyje (plane) ir registro centro dokumentuose nėra nurodyta, kad buvo paveldėtas minėtas pastatas, o Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko (toliau – ir NTRCDB) išraše nurodyta, kad minėtas statinys pareiškėjai nepriklauso nuosavybės teise. Kaip žemės sklypo savininkė turi teisę reikalauti šį statinį nugriauti, kad jis nedarytų neigiamo poveikio žemės sklypui ir kitiems žemės naudotojams.

3. Pareiškėja pažymėjo, kad 2016 m. lapkričio 7 d. kreipėsi į Klaipėdos rajono administracijos direktorių, prašydama sutvarkyti ir utilizuoti tepalus iš užkonservuoto dzoto. Klaipėdos rajono administracijos direktorius 2016 m. gruodžio 5 d. atsakyme nurodė, jog problemą spręs tik po Departamento sprendimo. Departamento Klaipėdos rajono agentūros vyriausiasis valstybinės aplinkos inspektorius 2016 m. lapkričio 9 d. nustatė, kad dzotas nuosavybės teise priklauso pareiškėjai bei surašė patikrinimo aktą Nr. (10)-LT1-197. Departamento Klaipėdos rajono agentūros vyriausiasis valstybinės aplinkos inspektorius 2016 m. lapkričio 11 d., nustatęs, kad dzotas priklauso pareiškėjai, įteikė privalomąjį nurodymą Nr. (10)-LT2-27 bei nurodė, kad dzote esančią tepalinę alyvą privaloma perduoti pavojingų atliekų tvarkytojams iki 2016 m. gruodžio 30 d.

4. Pareiškėja teigė, kad 2016 m. lapkričio 15 d. Departamentui apskundė privalomąjį nurodymą. Departamentas atsakyme į skundą nurodė, kad privalomas nurodymas įteiktas teisėtai, netenkino skundo bei pažymėjo, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo (toliau – ir NTRĮ) 4 straipsniu, visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti, todėl savininkai atsako už viską, kas yra jų nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype.

5. Pareiškėja paaiškino, kad jai, kaip žemės sklypo savininkei, nuosavybės teise priklauso viršutinis žemės sklypo sluoksnis, o jeigu yra paveldimi statiniai, tai jie turi būti įregistruoti ir nurodyti nuosavybės bei paveldėjimo dokumentuose. Departamento Klaipėdos rajono agentūros vyriausiasis valstybinės aplinkos inspektorius netinkamai suprato ir taikė Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23 straipsnio, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.2 straipsnio, 4.37 straipsnio 1 dalies nuostatas ir jų neaiškino. Kadangi dzotas nėra paveldėtas, Departamento Klaipėdos rajono agentūros vyriausiasis valstybinės aplinkos inspektorius privalėjo ieškoti šio nekilnojamojo daikto savininko, kuriam ir turėjo surašyti privalomąjį nurodymą.

6. Pareiškėja vertino, kad Departamento Klaipėdos rajono agentūros vyriausiasis valstybinės aplinkos inspektorius klaidingai suprato, kad užkonservuotas dzotas nuosavybės teise priklauso pareiškėjai, neatsižvelgė į pareiškėjos, kaip savininkės, teisių apsaugos ir gynimo teisinius aspektus, todėl priėmė neteisėtą sprendimą. 2016 m. lapkričio 11 d. privalomasis nurodymas yra nepagrįstas, klaidingai motyvuotas ir neteisėtas, todėl naikintinas. 2017 m. sausio 23 d. Krašto apsaugos ministerijos, 2017 m. sausio 24 d. Klaipėdos regioninio archyvo bei 2017 m. kovo 16 d. VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo raštai įrodo tai, kad pastatas, užterštas naftos produktais, nuosavybės teise nepriklauso pareiškėjai.

7. Atsakovas Departamentas atsiliepime į patikslintą skundą su patikslintu skundu nesutiko.

8. Atsakovas nurodė, kad Departamento Klaipėdos rajono agentūros vyriausiasis valstybinės aplinkos inspektorius atliko neplaninį patikrinimą pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2016 m. spalio 20 d. raštą Nr. (16-4)-D8-7907 pareiškėjai nuosavybės teise priklausančiame žemės ūkio paskirties sklype. Patikrinimo metu buvo nustatyta, jog pareiškėjai žemės sklype esančiame dzote, kurio plotas apie 100 kv. m, yra pripilta pavojingų atliekų (panaudotos tepalinės alyvos). Patekti į dzotą nebuvo galimybės, nes angos yra užmūrytos, tačiau vienoje šaudymo angų buvo išmušta skylė, pro kurią buvo matyti, jog yra pripilta panaudotos tepalinės alyvos, kuri dalinai sukietėjusi. Preliminariais matavimais nustatyta, jog patalpoje papiltas 15-20 cm sluoksnis panaudotos alyvos.

9. Atsakovas paaiškino, kad, siekiant išvengti Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 9 straipsnio, 23 straipsnio, 32 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo (toliau – ir Atliekų tvarkymo įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies, 8 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 217 patvirtintų Atliekų tvarkymo taisyklių (toliau – ir Atliekų tvarkymo taisyklės) 6, 7, 8 punktų reikalavimų pažeidimų bei galimo žalos aplinkai, pareiškėjai 2016 m. lapkričio 11 d. buvo surašytas privalomasis nurodymas Nr. (10)-LT2-27, kuriuo ji įpareigota iki 2016 m. gruodžio 30 d. surinkti ir pašalinti pavojingas atliekas iš dzoto. Pareiškėja 2016 m. gruodžio 15 d. kreipėsi į inspektorių, surašiusį privalomąjį nurodymą, su prašymu pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą. Terminas buvo pratęstas iki 2017 m. vasario 28 d. Pareiškėja 2017 m. vasario 14 d. kreipėsi antrą kartą dėl termino pratęsimo, po ko buvo nustatytas naujas terminas iki 2017 m. kovo 30 d. privalomajam nurodymui įvykdyti. Pareiškėja 2017 m. kovo 22 d. trečią kartą kreipėsi dėl termino pratęsimo, tačiau Departamentas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo (toliau – ir AAVKĮ) 22 straipsnio 4 dalimi, neturėjo teisės daugiau kartų pratęsti terminą.

10. Atsakovas teigė, kad privalomasis nurodymas yra pagrįstas ir teisėtas, atitinka AAVKĮ 20 straipsnio 1 dalies reikalavimus: jame nurodyti galimi teisės aktų pažeidimai, kurių siekiama išvengti; priimtas AAVKĮ pagrindu; jame nurodyti veiksniai, kurie sudaro prielaidas aplinkos apsaugos įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimams ir žalai atsirasti; nurodytos konkrečios priemonės kilusioms grėsmėms pašalinti; įpareigojimas yra apibrėžtas laike.

11. Atsakovas, vadovaudamasis NTCDB 2017 m. sausio 10 d. išrašu, kuris patvirtina, kad pareiškėjai nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), o išrašo 2.1 punkte nurodyta, kad žemės sklypo užstatyta dalis yra 0,0100 ha (dzoto plotas yra apie 100 kv. m. arba 0,0100 ha), darė išvadą, kad pareiškėjai nuosavybės teise priklauso dzotas. Vadovaudamasis NTRĮ 4 straipsniu, pažymėjo, kad nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo dienos laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos 2017 m. sausio 23 d. raštas Nr. 12-01-116 patvirtina, kad dzotas Krašto apsaugos ministerijai nebuvo perduotas. Todėl, vadovaujantis CK 4.40 straipsnio 1 dalimi, žemės sklypas bei jame esantis dzotas nuosavybės teise priklauso pareiškėjai.

II. 12. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 25 d. sprendimu pareiškėjos patikslintą skundą tenkino ir panaikino Departamento 2016 m. gruodžio 6 d. sprendimą Nr. (2)-LV4-2987 „Dėl 2016 m. lapkričio 11 d. privalomojo nurodymo Nr. (10)-LT2-27 panaikinimo“ bei Departamento Klaipėdos rajono agentūros 2016 m. lapkričio 11 d. privalomąjį nurodymą Nr. (10)-LT2-27.

13. Teismas nurodė, kad ginčas kilo dėl Departamento 2016 m. gruodžio 6 d. sprendimo Nr. (2)-LV4-2987 „Dėl 2016 m. lapkričio 11 d. privalomojo nurodymo Nr. (10)-LT2-27 panaikinimo“ ir Departamento Klaipėdos rajono agentūros 2016 m. lapkričio 11 d. privalomojo nurodymo Nr. (10)-LT2-27 teisėtumo ir pagrįstumo.

14. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 2 straipsnio 1 d, 11 dalimis, pažymėjo, kad skundžiamais administraciniais aktais sukuriama pareiškėjai pareiga pašalinti iš jai nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo pavojingas medžiagas, o tai reiškia, jog ginčijamuose sprendimuose yra išreikšta viešojo administravimo subjekto valia (įpareigojimas atlikti veiksmus) ir jie laikytini administraciniais aktais, sukeliančiais teisines pasekmes pareiškėjai. Vertino, kad ginčijami sprendimai pagal savo turinį bei formą laikytini individualiais teisės aktais. Atsakovas šioje administracinėje byloje pagal vykdomų funkcijų apimtį bei paskirtį, veiklos pobūdį, turimus įgaliojimus priskirtinas viešojo administravimo subjektui, todėl savo veikloje (taip pat ir priimdamas administracinius aktus) privalo vadovautis ir VAĮ nuostatomis. Nagrinėjant bylą turi būti tikrinamas ginčijamų aktų teisėtumas ir pagrįstumas bei sprendžiama, ar viešojo administravimo subjektas kompetentingas atlikti atliktus veiksmus ir pan.

15. Teismas nustatė, kad pareiškėja 2015 m. rugsėjo 21 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo Nr. LM-3454 pagrindu nuo 2015 m. spalio 1 d. nuosavybės teise valdo, naudoja, disponuoja žemės sklypu unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), kurio plotas 1,55 ha, žemės ūkio naudmenų plotas – 1,38 ha, užstatyta teritorija – 0,01 ha. Kaip pagrindinė daikto naudojimo paskirtis nurodyta: žemės ūkio (NTRCDB išrašo 2.1 punktas), o specialiosios žemės sklypo naudojimo sąlygos viešajame registre nustatytos: paviršinio vandens telkinių pakrantės apsaugos juostos, paviršinio vandens telkinių apsaugos zonos ir vandens telkiniai (NTRCDB išrašo 9.1 punktas).

Skundžiamu privalomuoju nurodymu, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 9, 23, 321 straipsniais, Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, 8 straipsnio 1 – 2 dalimis bei Atliekų tvarkymo taisyklių 6, 7, 8 punktais, pareiškėjai nurodyta surinkti ir pašalinti pavojingas atliekas (panaudotą tepalinę alyvą) iš zenitinio pabūklo lizdo (dzoto), esančio pareiškėjai nuosavybės teise priklausančiame žemės ūkio paskirties sklype (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)); panaudotą tepalinę alyvą perduoti pavojingų atliekų tvarkytojams, dokumentų kopijas pateikti Klaipėdos rajono agentūrai.

Departamento Klaipėdos rajono agentūros 2016 m. lapkričio 9 d. patikrinimo akte Nr. (10)-LT1-197 nurodyta, kad neplaninio patikrinimo pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2016 m. spalio 20 d. raštą Nr. (16-4)-D8-7907 metu buvo nustatyta, jog R. N. priklausančiame 1,5 ha ploto žemės paskirties sklype (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) esančiame dzote (plotas 100 kv. m.) yra pripilta pavojingų atliekų (panaudotos tepalinės alyvos). Pareiškėja 2014 m. lapkričio 15 d. skunde dėl privalomojo nurodymo nurodė, kad paveldėtame sklype esantis dzotas nėra jos nuosavybė, ji neturi jokio dokumento, nurodančio saugoti šį pastatą, pastatas yra bešeimininkis, paveldėdama žemę nežinojo ir nematė, kad statinyje yra papilta naftos produktų, neaišku, ar tikrai statinyje supilta alyva, ji galėjo būti supilta ir tarybiniais laikais.

Skundžiamame 2016 m. gruodžio 6 d. sprendime teigiama, kad Departamentas išnagrinėjo pareiškėjos 2016 m. lapkričio 18 d. skundą dėl 2016 m. lapkričio 11 d. privalomojo nurodymo Nr. (10)-LT2-27. Skundžiamu sprendimu nurodyta, kad pareiškėjos skunde dėstomi motyvai apie tai, kad dzotas nėra pareiškėjos nuosavybė ir todėl ji neprivalo juo rūpintis, yra paneigtini, kadangi tai prieštarauja NTRCDB išraše (2.1 punkte) pateikiamai informacijai apie užstatytą žemės plotą. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad vadovaujantis NTĮ 4 straipsniu nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, jei nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka.

Daroma išvada, kad sklypo savininkas atsako už viską, kas yra jo nuosavybei priklausančiame žemės sklype, todėl privalomasis nurodymas surašytas tinkamam asmeniui. Atsižvelgdamas į šias nustatytas faktines aplinkybes teismas darė išvadą, kad pareiškėja ginčija skundžiamais aktais jai nustatytą pareigą pašalinti pavojingas atliekas iš dzoto iš esmės dėl to, kad jos nuomone, minėtas statinys nepriklauso jai nuosavybės teise, bei nėra aišku kada, kokio asmens ir kokiu būdu galimai pavojingos medžiagos supiltos statinyje.

16. Dėl subjekto, kuriam nuosavybės teise priklauso dzotas, teismas, vadovaudamasis CK 4.40 straipsnio 1 dalimi, pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjai nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, kuriame pastatytas dzotas. Tačiau teismas atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovas neįrodė aplinkybės, kad dzotas nuosavybės teise priklauso būtent pareiškėjai. Iš byloje esančio NTRCDB išrašo matyti, jog dzotas, esantis pareiškėjai nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, nėra įregistruotas kaip statinys. Byloje taip pat nėra duomenų, kad dzotas būtų įregistruotas Nekilnojamojo turto registre kaip nekilnojamasis daiktas, todėl ir daiktinė teisė į šį statinį taip pat neįregistruota. Teismas vertino, kad atsakovas pirmiausia turėjo ištirti aplinkybes, susijusias su tuo, kam nuosavybės teise priklauso statinys, kuriame papilta panaudota tepalinė alyva, t. y. kas turi nuosavybės teisę (daiktinę teisę) į šį statinį. Iš bylos medžiagos nustatė, kad šią pareigą atsakovas atliko formaliai, t. y. tik nustatė, kad pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis pareiškėjos žemės sklypo užstatyta teritorija lygi dzoto plotui, todėl darė išvadą, kad jis pareiškėjai priklauso nuosavybės teise. Atsakovas nesiaiškino nekilnojamojo objekto, esančio pareiškėjai priklausančioje žemėje, perleidimo fakto, jos teisės naudotis statiniu apimties, kokios teisės galimos į šį statinį, neatsižvelgė į tai, kad šio objekto teisinis statusas neįregistruotas, t. y. daiktinė teisė į jį neįregistruota, ir neaišku, kas yra jo savininkas ar naudotojas, taip pat neatsižvelgė į tai, kad toks statinys skirtas naudoti kariniams tikslams ir galimai priklauso Lietuvos Respublikai, nenustatė ar yra išimtas iš apyvartos, ar ribotai naudojamas daiktas (CK 4.7 str.). Vien tik aplinkybės, kad NTRCDB išraše nurodyta, kad žemės sklypo, unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančio pareiškėjai, užstatytas plotas yra 0,01 ha, t. y. atitinka dzoto plotą, nepakanka išvadai, kad objektas yra civilinis ir pareiškėja kokiu nors pagrindu naudoja ar gali naudoti šį statinį, kad yra jo savininkė ar valdytoja.

17. Dėl subjekto, kuriam turėjo būti surašytas privalomasis nurodymas, teismas akcentavo, kad ginčui aktualūs AAVKĮ 2 straipsnio 3, 7 dalys, Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 321 straipsnis duoda pagrindą išvadai, kad atsakovas, nustatęs, kad žemės sklype, adresu (duomenys neskelbtini), esančiame dzote yra papilta panaudotos tepalinės alyvos, kurią laiko pavojingomis atliekomis, turėjo pareigą išsiaiškinti atliekų išmetimo faktines aplinkybes (kas išmetė, kada išmetė, kam priklauso statinys, kuriame rasta tepalinės alyvos, ar tai yra pavojingos atliekos ir pan.). Teismas vertino, kad tik nustatęs asmenį (asmenis), kuris yra atsakingas už atsikratymą atliekomis (ar žemės sklypo savininkas, ar nuomininkas, ar statinio savininkas, ar kitas asmuo), atsakovas turėjo teisę ir pareigą imtis veiksmų pašalinant aplinkos apsaugos įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimo priežastis, šiuo atveju priimdamas privalomą nurodymą. Nenustačius atsakingo už žalą aplinkai asmens, savivaldybės ir (arba) valstybės įgaliotos institucijos negali įpareigoti vykdyti būtinas priemones, numatytas Aplinkos apsaugos įstatymo 321 straipsnio 4 dalyje.

18. Teismas darė išvadą, kad atsakovas, surašydamas privalomą nurodymą pareiškėjai ir įpareigodamas pašalinti panaudotą tepalinę alyvą iš dzoto, visiškai nenustatė svarbių aplinkybių ir be teisėto pagrindo priėmė privalomą nurodymą būtent pareiškėjos atžvilgiu (ABTĮ 56 str.). Pažymėjo, kad atsakovas teismui nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad panaudota tepalinė alyva dzote buvo supilta jau po to, kai pareiškėja 2015 m. rugsėjo 21 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo Nr. LM-3454 pagrindu įgijo žemės sklypo nuosavybės teisę, kad tai padarė būtent pareiškėja. Teismas vertino, jog nenustačius, kad panaudota tepalinė alyva nurodytoje vietoje atsirado jau po nuosavybės teisės įgijimo ar atliekomis atsikratė būtent pareiškėja, nėra pagrindo išvadai, jog pareiškėja dėl to kalta ir privalo pašalinti panaudotą tepalinę alyvą. Byloje esančiame 2016 m. lapkričio 9 d. patikrinimo akte Nr. (10)-LT1-197 nurodyta, kad žodžiu apklausus Judrėnų seniūnijos seniūną, informacijos, kas ir kada galėjo išpilti panaudotus tepalus, nebuvo gauta, o pareiškėja nurodė, kad panaudotos tepalinės alyvos ji nepylė, yra tikėtina, jog ji buvo supilta tarybinio ūkio laikais. Teismas pažymėjo, kad patekti į dzotą nebuvo galimybės, nes angos užmūrytos, tačiau vienoje šaudymo angų buvo išmušta skylė, pro kurią matyti, kad pripilta panaudotos tepalinės alyvos, kuri yra dalinai sukietėjusi; preliminariai pamatavus, nustatyta, kad patalpoje papiltas 10–20 cm sluoksnis panaudotos tepalinės alyvos; nebuvo galimybės nustatyti, ar visose dzoto patalpose pripilta panaudotos alyvos; ant vieno dzoto lauko pusės sienos matyti tepalinės alyvos dėmės; teritorija apie pastatą apaugusi žoline augmenija. Teismas darė išvadą, kad atstovas iš esmės nesiaiškino, kada ir kas supylė pavojingas atliekas, ir konstatavo, jog iš pateiktų foto nuotraukų, neatlikus ekspertizės, nėra galimybės nustatyti, ar dzote išpiltos atliekos yra pavojingos (panaudota tepalinė alyva), kada ir kokiu būdu jos buvo išpiltos, kas jas išpylė.

19. Dėl ginčijamų aktų teisėtumo ir pagrįstumo teismas nurodė, kad privalomasis nurodymas gali būti duodamas AAVKĮ 18 straipsnyje nurodytais atvejais, o reikalavimai privalomojo nurodymo turiniui įtvirtinti AAVKĮ 20 straipsnio 1 dalyje bei VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje. Įvertinęs skundžiamo privalomojo nurodymo turinį, teismas darė išvadą, kad jis nurodytų teisės aktų normų reikalavimų neatitinka. Akcentavo, jog privalomasis nurodymas priimtas vadovaujantis AAVKĮ 18 straipsnio 1 punktu (kai yra grėsmė, kad bus pažeisti aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ar kitų teisės aktų reikalavimai ir (arba) kai dėl fizinių ar juridinių asmenų veiksmų ar neveikimo gali būti padaryta žala aplinkai, siekiant tokių pažeidimų ir (arba) žalos aplinkai išvengti ar ją sumažinti), pareiškėjai nurodant surinkti ir pašalinti pavojingas atliekas (panaudotą tepalinę alyvą) iš dzoto, esančio pareiškėjai nuosavybės teise priklausančiame žemės ūkio paskirties sklype (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), bei panaudotą tepalinę alyvą perduoti pavojingų atliekų tvarkytojams.

20. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad labai tikėtina, jog pareiškėjai nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype esančiame dzote galimai pavojingos atliekos susidarė iki pareiškėjos nuosavybės teisės į žemės sklypą įgijimo dienos. Byloje nėra įrodymų, kurių pagrindu galima būtų teigti, jog pareiškėja žinojo ar turėjo žinoti, jog paveldėjimo teisės pagrindu perduotame žemės sklype yra pavojingų medžiagų. Nurodytoje teritorijoje esantis dzotas stovi galimai nuo Antrojo pasaulinio karo laikų, byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjai kokiu nors pagrindu minėtas statinys buvo perduotas valdyti, naudoti, disponuoti. Todėl darė išvadą, kad atsakovas neįrodė savo teiginių, jog būtent pareiškėja atsikratė atliekomis patikrinimo akte ir privalomajame nurodyme nustatytu būdu jai nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype. Privalomas nurodymas neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nes yra pagrįstas ne objektyviais duomenimis (faktais), o tik neįrodytomis prielaidomis. Todėl privalomasis nurodymas naikintinas (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p.). Analogiškais pagrindais ir motyvais taip pat turi būti panaikintinas ir Departamento 2016 m. gruodžio 6 d. sprendimas.

III. 21. Atsakovas Departamentas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 25 d. sprendimą ir pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą, palikti nepakeistus Departamento 2016 m. gruodžio 6 d. sprendimą Nr. (2)-LV4-2987 „Dėl 2016 m. lapkričio 11 d. privalomojo nurodymo Nr. (10)-LT2-27 panaikinimo“ ir Departamento Klaipėdos rajono agentūros 2016 m. lapkričio 11 d. privalomąjį nurodymą Nr. (10)-LT2-27.

22. Atsakovas nurodo, kad teismas netinkamai įvertino bylos įrodymus, neteisingai išaiškino ir pritaikė materialinės teisės normas, todėl teismo sprendimas yra neteisėtas ir naikintinas.

23. Atsakovo teigimu, teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovas neįrodė aplinkybės, jog dzotas nuosavybės teise priklauso pareiškėjai. Teismas neatsižvelgė į kitus byloje esančius duomenis, kurie patvirtina faktą, jog dzotas, esantis (duomenys neskelbtini), nebuvo perduotas (paskirtas) Lietuvos Respublikos ministerijoms ir savivaldybėms. Šią aplinkybę patvirtina Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos 2017 m. sausio 23 d. raštas Nr. 12-01-116, kuriame nurodoma, kad Krašto apsaugos ministerija ir jos reguliavimo srities įstaigos nekilnojamojo turto (statinio) (duomenys neskelbtini), neturi. Be to, šiame rašte pažymima, kad ginčo statinys Krašto apsaugos ministerijai nebuvo perduotas (paskirtas), kaip tai buvo daroma su kitais kariniais statiniais pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. lapkričio 27 d. nutarimą Nr. 906 „Dėl buvusių Rusijos Federacijos kariuomenės objektų, esančių Lietuvos Respublikos teritorijoje, paskirstymo ministerijoms ir savivaldybėms“ (toliau – ir Vyriausybės 1992 m. lapkričio 27 d. nutarimas Nr. 906) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. birželio 11 d. nutarimą Nr. 412 „Dėl buvusių Rusijos Federacijos kariuomenės objektų, esančių Lietuvos Respublikos teritorijoje, paskirstymo ministerijoms ir savivaldybėms“ (toliau – ir Vyriausybės 1993 m. birželio 11 d. nutarimas Nr. 412). Atsakovas, vadovaudamasis CK 1.97 straipsnio 2 dalimi, 4.7 straipsnio 2 dalimi, 4.40 straipsnio 1 dalimi, nurodo, kad faktą, pagrindžiantį, jog ginčo objektas nėra išimtas iš apyvartos ar jo apyvarta ribota, t. y. nėra valstybės nuosavybė, patvirtina Krašto apsaugos ministerijos 2017 m. sausio 23 d. raštas Nr. 12-01-116 bei nurodyti Vyriausybės nutarimai. Kadangi jokių kitų duomenų, kad dzotas nuosavybės teise priklauso tretiesiems asmenimis nenustatyta, akivaizdu, kad šis objektas, kaip ir žemės sklypas, nuosavybės teise priklauso pareiškėjai.

24. Atsakovas pažymi, kad pareiškėja neginčija fakto, kad pagal NTRCDB 2017 m. sausio 10 d. išrašą, kuriuo vadovavosi Departamentas ir kuris nėra nuginčytas, žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybes teise priklauso pareiškėjai. Be to, pareiškėja žemės sklypą paveldėjo dar 2015 m. rugsėjo 21 d. bei teismo posėdžio metu pareiškėja pripažino, kad jai jau seniai buvo žinomas faktas (dar prieš paveldėjimą), jog žemės sklype yra dzotas, tačiau iki šiol niekur nesikreipė dėl šio statinio teisinės registracijos ar juridinio statuso. Tai sudaro pagrindą spręsti, jog pareiškėja valdė dzotą kaip savo nuosavybę.

25. Atsakovas, vertindamas teismo sprendimo motyvus dėl subjekto, kuriam turėjo būti surašytas privalomasis nurodymas, vadovaudamasis CK 4.37 straipsnio 1 dalimi, 6.246 straipsnio 1 dalimi, Aplinkos apsaugos įstatymo 23 straipsniu, Atliekų tvarkymo taisyklių 6 ir 7 punktais, teigia, kad teismas nepagrįstai taikė Aplinkos apsaugos įstatymo 321 straipsnį. Atkreipia dėmesį, kad šiuo atveju subjektas, dėl kurio veiksmų kilo grėsmė aplinkai, suprantamas ne kaip tiesioginis asmuo, kuris pripylė tepalinės alyvos į dzotą, o kaip asmuo, kuris atsakingas už savo nuosavybę, t. y. valdo, disponuoja savo nuosavybę taip, kad nepažeistų teisės normų. Todėl aplinkybė, kad nagrinėjamu atveju tepalinę alyvą dzote galimai pripylė nenustatyti tretieji asmenys, neatleidžia pareiškėjos, kaip atidžios savininkės, nuo pareigos rūpintis savo nuosavybe. Pareiškėjai sužinojus, kad jai nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype yra pavojingos atliekos, turėjo jas surinkti ir perduoti pavojingų atliekų tvarkytojams, kaip tai numato teisės normos. Atsakovas pažymi, kad Aplinkos apsaugos įstatymo 321 straipsnis reglamentuoja situaciją, kai jau yra kilusi žala aplinkai. Šiuo atveju privalomasis nurodymas buvo surašytas siekiant išvengti galimos grėsmės ir žalos aplinkai ateityje dėl pareiškėjos neveikimo, t. y. aplaidaus savo nuosavybės valdymo, naudojimo ir disponavimo (AAVKĮ 18 str. 1 p.). Pareiškėja privalomuoju nurodymu buvo įpareigota sutvarkyti ir perduoti pavojingas atliekas atliekų tvarkytojams, kaip tai numato teisės normos. Todėl šiuo atveju Departamentas neturėjo aiškintis ir tirti, kas atsikratė atliekomis (panaudota tepaline alyva), kada tai buvo padaryta, kokiu būdu, nes privalomasis nurodymas duotas ne dėl žalos aplinkai likvidavimo ir pan. Be to, Departamentui surašius privalomąjį nurodymą, pareiškėja tris kartus kreipėsi į Departamentą ir prašė pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą. O tai tik patvirtiną faktą, jog pareiškėja ketino įvykdyti privalomąjį nurodymą, nes laikė kad dzotas yra jos nuosavybė ir privalomasis nurodymas surašytas tinkamam subjektui.

26. Atsakovas nesutinka su teismo sprendimo motyvais, jog privalomasis nurodymas neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Pažymi, kad privalomasis nurodymas, priimtas AAVKĮ 18 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, yra pagrįstas ir teisėtas, atitinkantis AAVKĮ 20 straipsnio 1 dalies ir VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Jame nurodyti galimi teisės aktų pažeidimai, kurių siekiama išvengti, veiksniai, kurie sudaro prielaidas aplinkos apsaugos įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimams ar žalai aplinkai atsirasti, t. y. 2016 m. lapkričio 9 d. patikrinimo akte Nr. (10)-LT1-197 nustatytos aplinkybės, konkrečios priemonės kilusioms grėsmėms pašalinti, t. y. įpareigojimas, apibrėžtas laike, surinkti ir perduoti pareiškėjai priklausančias pavojingas atliekas atliekų tvarkytojams, turintiems teisę tvarkyti tokias atliekas.

27. Pareiškėja atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

28. Pareiškėja nurodo, kad Departamento apeliacinis skundas yra nepagrįstas, neobjektyvus, grindžiamas netinkamų įrodymų vertinimu ir teisės normų taikymu. Ginčijamas teismo sprendimas yra motyvuotas, objektyvus, priimtas tinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus bei tinkamai taikant teisės aktų nuostatas.

29. Pasak pareiškėjos, iš apeliacinio skundo argumentų nėra aišku, kada ir kas atliko dzoto apžiūrą, kokia alyva buvo rasta, kas ir kada ją supylė, ekspertizė šioms aplinkybėms nustatyti nebuvo atlikta, todėl atsakovas, nesivadovaudamas AAVKĮ 2 straipsnio 3 dalimi, nesiekė išvengti galimos žalos aplinkai. Pagal nurodytą teisinį reglamentavimą atsakovas privalėjo išsiaiškinti atliekų išmetimo dzote faktines aplinkybes, imtis veiksmų pašalinant pažeidimo priežastis. Byloje nėra duomenų apie tai, kad panaudota tepalinė alyva dzote buvo supilta po pareiškėjos žemės sklypo įsigijimo nuosavybės teise, todėl jos kaltė nenustatyta, dėl ko atsakovas netenka reikalavimo teisės pašalinti pažeidimą.

30. Pareiškėja neginčija, jog ne kartą kreipėsi į Departamentą dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo. Be to, pasikreipusi į Klaipėdos rajono savivaldybės administraciją su prašymu dėl tepalų sutvarkymo ir utilizavimo bei su paklausimu, ar dzotas yra karinis objektas ir ar jis bešeimininkis, gavo atsakymą, kad ši problema bus išspręsta tik po teismo sprendimo.

31. Pareiškėja teigia, kad dzotas jai nebuvo perduotas, jis nėra jos nuosavybė, jai neneša ekonominės naudos. Šiuo atveju ginčui aktualios Vyriausybes 1993 m. birželio 11 d. nutarimo Nr. 412 nuostatos. Atsakovas netinkamai supranta ir taiko Konstitucijos 23 straipsnį, CK 1.2 straipsnį, 4.37 straipsnio 1 dalį, kurie reglamentuoja nuosavybės apsaugą ir neliečiamumą, pagal kurį, be kita ko, valstybė turi pareigą ginti ir saugoti asmens nuosavybę nuo bet kokių pažeidimų.

32. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad pagal CK 4.40 straipsnio 1 dalį žemės sklypo savininkui nuosavybes teise priklauso viršutinis žemės sklypo sluoksnis. Dzotas yra įkastas giliai į žemę ir jis yra nepaviršiniame žemės sluoksnyje. Todėl konkrečiu atveju tūrėjo būti ištirtos aplinkybės, susijusios su tuo, kam nuosavybes teise priklauso statinys, kuriame papilta panaudota tepaline alyva, t. y. kas turi nuosavybės teisę į dzotą. Atsakovas tik formaliai pagal NTRCDB duomenis nustatė, kad pareiškėjos žemės sklypo užstatyta teritorija lygi dzoto plotui. Tokia išvada yra nepagrįsta ir neobjektyvi.

33. Pareiškėjos vertinimu, atsakovas nesiaiškino nekilnojamojo objekto, esančio jos nuosavybės teise priklausančioje žemėje, perleidimo fakto, jos teisės naudotis statiniu apimties, kokios teisės galimos į šį statini, neatsižvelgė į tai, kad šio objekto teisinis statusas neįregistruotas, neaišku, kas yra jo savininkas ar naudotojas, taip pat neatsižvelgė į tai, kad toks statinys skirtas naudoti kariniams tikslams ir galimai priklauso Lietuvos Respublikai, nenustatė ar yra išimtas iš apyvartos, ar yra riboto naudojimo daiktas (CK 4.7 straipsnis). Vien tuo, jog NTRCDB duomenimis jai nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo plotas atitinka dzoto plotą, nepakanka išvadai, kad objektas yra civilinis ar ji yra jo savininkė ar valdytoja.

34. Pareiškėja pažymi, kad ginčijami sprendimai neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų. Ginčijami sprendimai yra pagristi ne objektyviais duomenimis (faktais), o prielaidomis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 35. Byloje ginčas kilo dėl Departamento Klaipėdos rajono agentūros 2016 m. lapkričio 11 d. privalomojo nurodymo Nr. (10)-LT2-27 ir Departamento 2016 m. gruodžio 6 d. sprendimo Nr. (2)-LV4-2987 „Dėl 2016-11-11 privalomojo nurodymo Nr. (10)-LT2-27 panaikinimo“, kuriuo atsisakyta jį panaikinti, teisėtumo ir pagrįstumo.

36. Pažymėtina, kad atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2018 m. balandžio 6 d. įsakymo Nr. D1-277 „Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos regionų aplinkos apsaugos departamentų reorganizavimo“ 2 punktu Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos regionų aplinkos apsaugos departamentai nuo 2018 liepos 1 d. prijungti prie biudžetinės įstaigos Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (juridinio asmens kodas 304766622, buveinės adresas – A. Juozapavičiaus g. 9, Vilnius), kuriam, po reorganizavimo pereina visos šio įsakymo 1 punkte nurodytų reorganizuojamų biudžetinių įstaigų teisės ir pareigos, nagrinėjamoje byloje 2018 m. spalio 17 d. priimta nutartimi atsakovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas pakeistas jo teisių ir pareigų perėmėju Aplinkos apsaugos departamentu prie Aplinkos ministerijos.

37. Ginčijamu 2016 m. lapkričio 11 d. privalomuoju nurodymu, Departamento Klaipėdos rajono agentūra, vadovaudamasi Aplinkos apsaugos įstatymo 9, 23 straipsniais 321 straipsnio 1 dalimi, Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, 8 straipsnio 1–2 dalimis bei Atliekų tvarkymo taisyklių 6, 7, 8 punktais, pareiškėjai nurodė surinkti ir pašalinti pavojingas atliekas – panaudotą tepalinę alyvą – iš gynybinio įtvirtinimo, įvardijamo zenitinio pabūklo lizdu ar dzotu, esančio pareiškėjai nuosavybės teise priklausančiame žemės ūkio paskirties sklype (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)); panaudotą tepalinę alyvą perduoti pavojingų atliekų tvarkytojams, dokumentų kopijas pateikti Klaipėdos rajono agentūrai; nurodymą įvykdyti iki 2016 m. gruodžio 30 d.

38. Pirmosios instancijos teismas, sutikęs su pareiškėjos skundo argumentais, kad privalomasis nurodymas sutvarkyti pavojingas atliekas – panaudotą tepalinę alyvą, esančias gynybiniame įtvirtinime (dzote), duotas nenustačius, kam nuosavybės teise jis (protas) priklauso ir kas šias atliekas čia išpylė, 2017 m. gegužės 25 d. sprendimu privalomąjį nurodymą ir Sprendimą, kuriuo privalomąjį nurodytą atsisakyta panaikinti, panaikino. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo 2017 m. gegužės 25 d. sprendimu, teigia, kad jis priimtas netinkamai aiškinant teisės normas, reglamentuojančias nuosavybės teisę bei aplinkosaugą, bei vertinant surinktus įrodymus.

39. Privalomasis nurodymas yra aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančio pareigūno įpareigojimas fiziniam ar juridiniam asmeniui per tam tikrą terminą įgyvendinti aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ar kitų teisės aktų reikalavimus arba imtis priemonių, kad aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimų arba žalos aplinkai būtų išvengta ar ji sumažinta, arba likviduoti pasekmes, sukeltas aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimu, arba įgyvendinti aplinkos atkūrimo priemones (AAVKĮ 2 str. 7 d., 20 str. 1 d. 3 ir 4 p.). Taigi, apsaugos valstybinę kontrolę vykdantis pareigūnas turi nustatyti tinkamą subjektą, kuris gali būti įpareigojamas įgyvendinti aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus ar kitus veiksmus, kurie gali būti nurodomi teikiant privalomąjį nurodymą.

40. Ginčo atveju, kaip matyti iš bylos duomenų, privalomasis nurodymas surinkti ir pašalinti pavojingas atliekas – panaudotą tepalinę alyvą – iš Nekilnojamo turto registre neregistruoto statinio – gynybinio įtvirtinimo, esančio žemės ūkio paskirties sklype (duomenys neskelbtini), duotas asmeniui, t. y. pareiškėjai, kuriam, aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdžiusio pareigūno vertinimu, nuosavybės teise priklauso tiek šis žemės sklypas, tiek, vadovaujantis CK 4.40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta prezumpcija, ant jo esantys statiniai ir kuris, vadovaujantis CK 4.37 straipsnio 1 dalyje nuostatomis, savo teises privalo įgyvendinti, nepažeisdamas įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų.

41. Šio ginčo kontekste pažymėtina, kad teisė, pasireiškianti teisės turėtojo galimybe įgyvendinti valdymo, naudojimo ir disponavimo teises ar tik kai kurias iš šių teisių, apibūdina ne tik nuosavybės teisę, kuri apibrėžiama kaip teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 str. 1 d). Pavyzdžiui, daikto valdymas yra savarankiška daiktinė teisė ir pagrindas nuosavybės teisei pagal įgyjamąją senatį įgyti, tačiau, kas svarbu ir šio ginčo kontekste, tik tuo atveju, kai faktinis daikto turėtojas valdytoju ar savininku nepripažįsta kito asmens (CK 4.20 str. 4.22 str. 1 ir 2 d.).

42. Nuosavybės teisės įgijimo pagrindai yra nurodyti CK 4.47 straipsnyje (tai – sandoriai, kiti įstatymo nustatyti pagrindai). Nuosavybės teisę pagal CK 4.48 straipsnio 1 dalį gali perduoti tik pats savininkas arba savininko įgaliotas asmuo. Vadinasi, tais atvejais, kai daiktas yra įgyjamas be savininko valios, išskyrus tam tikrus CK nustatytus atvejus, daikto įgijimas pats savaime nereiškia ir nuosavybės teisės į tą daiktą atsiradimo, t. y. asmuo, įgijęs daiktą (įgijėjas), netampa to daikto savininku, o tik tampa faktiniu šio daikto valdytoju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-399/2010).

43. Pagrindiniais daiktais laikomi daiktai, galintys būti savarankiškais teisinių santykių objektais (CK 4.12 str.). Antraeiliais daiktais laikomi tik su pagrindiniais daiktais egzistuojantys arba pagrindiniams daiktams priklausantys, arba kitaip su jais susiję daiktai (CK 4.13 str. 1 d.). Antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutarties ar įstatymo nenustatyta kitaip (CK 4.14 str. 1 d.). Žemės sklypo savininkui nuosavybės teise priklauso viršutinis žemės sklypo sluoksnis, ant žemės sklypo esantys statiniai bei jų priklausiniai, kiti nekilnojamieji daiktai, jeigu įstatymo ar sutarties nenustatyta kitaip (CK 4.40 str. 1 d.). Pagal CK 6.395 straipsnio 1 dalį, parduodant žemės sklypą, kuriame yra pastatų, statinių, įrenginių, sodinių ar kitokių objektų, sutartyje turi būti aptartas nuosavybės teisės į juos perėjimo klausimas; jeigu šis klausimas sutartyje neaptartas, laikoma, kad nuosavybės teisė į parduotame žemės sklype esančius pastatus, statinius, įrenginius, sodinius ir kitokius objektus perėjo žemės sklypo pirkėjui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad vadovaujantis nurodytomis teisės normomis, kai parduodant iš varžytynių žemės sklypą ir surašant turto pardavimo iš varžytynių aktą neaptariamas žemės sklype esančio statinio likimas, tai nuosavybės teisės į šį statinį pereina žemės sklypo pirkėjui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-315-701/2016) Toks aiškinimas atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, pagal kurią iš varžytynių parduodant žemės sklypą, kuriame yra Nekilnojamojo turto registre neįregistruotų statinių, parduodamo turto vertė nustatoma remiantis žemės sklypo kartu su statiniais rinkos verte (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-293/2008).

44. Kita vertus, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad CK 4.40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta žemės sklypo savininko nuosavybės teisių į tame sklype esančius statinius bei įrenginius prezumpcija gali būti nuginčyta. Jei įrodymai patvirtina vienos šalies teisėtai įgytas tam tikros apimties nuosavybės teises į statinį (kaip į nekilnojamąjį daiktą ar kaip į tokio statuso neturinčią konstrukciją), tai faktas, kad kita šalis yra žemės sklypo, kuriame yra statinys, savininkė, suteikia šiai šaliai teisę ginti nuosavybės teises į žemės sklypą, tačiau toks faktas savaime nepanaikina pirmosios šalies įgytų teisių į statinį ir nesuteikia antrajai šaliai teisės perimti jo valdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Juozo alus“ v. J. M., bylos Nr. 3K-3-282-686/2015).

45. Ginčo atveju, kaip matyti iš į bylą pateiktų duomenų, pareiškėja 1,5500 ha bendro ploto žemės ūkio paskirties sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), ant kurio yra statinys – gynybinės paskirties įtvirtinimas, įgijo paveldėjusi jį po M. J. mirties, o pastaroji – apskrities viršininko 2001 m. gruodžio 4 d. sprendimu Nr. 55/7980. Kadangi bylos duomenimis gynybinės paskirties įtvirtinimas yra pastatytas iki M. J. įgyjant nuosavybės teises į minėtą žemės sklypą, aiškinantis, kokias teises į ant šio žemės sklypo esančius statinius bei tuo susijusias pareigas turi pareiškėja, paveldėjusi šį sklypą, o tuo pačiu – perėmusi ne tik M. J. turtines teises, bet ir pareigas (CK 4.48 str. 2 d., 5.1 str. 1 ir 2 d.), esminę reikšme turi apskrities viršininko 2001 m. gruodžio 4 d. sprendimas Nr. 55/7980 ir 2001 m. gruodžio 4 d. įsakymas Nr. 3065, kurių pagrindu šis žemės sklypas įgytas ir įregistruotas privačios nuosavybės teise (Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 4 str. 1 d.).

46. Priimant ginčijamą privalomąjį nurodymą, nėra tirtas nei minėtas apskrities viršininko sprendimas, nei išsiaiškintos su jo priėmimu susijusios aplinkybės, todėl aplinkybė, kad pareiškėja yra ant jai nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo esančio gynybinio įtvirtinimo savininkė, nėra pagrįsta įrodymais, o pareiškėja neigia paveldėjusi ar valdanti šį statinį, dėl ko pirmosios instancijos teismas pagrįstai ginčijamą privalomąjį nurodymą pripažino kaip nepagrįstą faktiniais duomenimis (VAĮ 8 str. 1 d., AAVKĮ 20 str. 1 d. 3 ir 4 p.). Dėl ginčo šiuo aspektu papildomai tik pažymėtina, kas byloje duomenų, kad minėtas statinys – gynybinis įtvirtinimas, esantis pareiškėjai nuosavybės teise priklausančiame žemės ūkio paskirties sklype (duomenys neskelbtini) – yra išimtas iš apyvartos ar yra ribotai apyvartoje dėl jo ypatingos reikšmės (CK 4.7 str. 1-3 d., 4.51 str.), nėra.

47. Pažymėtina, kad, sprendžiant iš administracinių aktų, kurių pagrindu M. J. buvo įregistruotos nuosavybės teisės į šį sklypą bei jo naudojimo sąlygos – apskrities viršininko 2001 m. gruodžio 4 d. sprendimas Nr. 55/7980 ir 2001 m. gruodžio 4 d. įsakymas Nr. 3065, taip pat šio žemės sklypo plano, 2001 m. rugsėjo mėnesį parengto kaip Lietuvos Respublikos žemės ir miškų ūkio ministro 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu patvirtinto Žemės reformos žemėtvarkos projektų kaimo vietovėje rengimo metodikos 8 priede numatytas dokumentas, šį žemės sklypą M. J. įgijo natūra atkūrus nuosavybės teisės į jį iki žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo.

48. Pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 4 straipsnio, nustatančio nuosavybės teisių į kaimo vietovėje esančią žemę atkūrimo sąlygas ir tvarką, 2 dalį (2001 m. rugpjūčio 3 d. įstatymo Nr. IX-489 redakcija) žemė grąžinama natūra turėtoje vietoje piliečiui arba piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios šio straipsnio 10 dalyje nurodytu atveju susigrąžinti turėtoje vietoje piliečiai nepageidauja. Pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punkto (1999 m. gegužės 13 d. įstatymo Nr. VIII-1181 redakcija) nuostatas, žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji kaimo vietovėje ir po 1995 m. birželio 1 d. miestams priskirtoje teritorijoje pagal įstatymus yra užimta: namų valdų (sodybų) sklypų; valstybinių įstaigų ir organizacijų bei visuomeninės paskirties pastatams ir įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų sklypų, išskyrus poilsiaviečių pastatų ir statinių užimtus žemės sklypus; kitų visuomenės poreikiams naudojamų teritorijų (gatvių, aikščių, skverų, kapinių, vandenviečių, paplūdimių ir kt.); yra suteikta individualių gyvenamųjų namų statybai. Šių žemės sklypų (teritorijų) plotai ir ribos nustatomi žemėtvarkos projektuose.

49. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Atkūrimo įstatymo 12 straipsnį, yra konstatavęs, kad Atkūrimo įstatymo 12 straipsnis nustato atvejus, kai žemė yra išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį. Tai reiškia, kad žemė, atitinkanti šiame straipsnyje nurodytus kriterijus, negali būti grąžinta natūra. Iš šio straipsnio matyti, jog minėti kriterijai pasireiškia tuo, kad siekiama susigrąžinti natūra žemė turi specialų statusą arba tuo, kad ji yra užimta šiame straipsnyje išvardintų objektų. Taigi, aiškinant Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio reikšmę šio įstatymo <...> taikymo kontekste, konstatuotina, kad jame nurodyti užimtos žemės atvejai atitinka situaciją, kai žemė negali būti pripažinta laisva (neužstatyta), o nurodyto žemės statuso buvimas yra savarankiškas ir tuo pačiu pakankamas pagrindas negrąžinti žemės natūra, t. y. taikyti valstybės ar visuomenės (atitinkamos jos dalies) interesų prioritetą prieš buvusių žemės savininkų (Atkūrimo įstatymo nustatytų jų teisių perėmėjų) teisėtus interesus (žr. pvz., 2005 m. liepos 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-799-05; 2006 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-962-06; 2009 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-401-09, 2014 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-492-1913/14).

50. Teismų praktikoje išaiškinta, kad žemės sklypas gali būti laikomas užstatytu, jeigu jame yra statinio sąvoką atitinkantis nekilnojamasis daiktas, kurio eksploatacijai reikalingas žemės sklypas ir yra naudojamas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2002 m. kovo 14 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A6-64/2002; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. liepos 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje GNSB „Rotušės a. 9a“ ir kt. v. A. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-431/2006; kt.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad taisyklė, ką laikyti užstatyta žeme, turi būti taikoma atsižvelgiant į individualias aplinkybes, tačiau bet kokiu atveju, yra užstatyta žemė ar ne, sprendžiama pagal du kriterijus – faktinį ir teisinį. Pirma, žemės sklype turi būti statiniai ar kitokie nekilnojamieji daiktai. Antra, šie statiniai ar kitokie nekilnojamieji daiktai turi būti pastatyti (įrengti) teisės aktų nustatyta tvarka. Nustačius, kad žemės sklype yra teisėtai pastatyti statiniai ar kitokie nekilnojamieji daiktai, kuriems naudojamas žemės sklypas, ir tokio sklypo naudojimas pagal kitą paskirtį nėra galimas, sklypas laikytinas užstatytu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Č. M. v. Alytaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-60/2011; 2012 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. V. J. v. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Alytaus žemėtvarkos skyrius ir kt., bylos Nr. 3K-380/2012; kt.).

51. Taigi, iš minėtų teisės aktų nuostatų bei jų aiškinimo teismų praktikoje matyti, kad iki priimant sprendimą dėl nuosavybės teisių į žemės sklypą, ant kurio yra gynybinis įtvirtinimas, atkūrimo natūra M. J., turėjo būti aiškinamasi dėl šio žemės sklypo užstatymo Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies prasme, taip pat M. J. valia dėl šio daikto perdavimo jai valdyti nuosavybės teise.

52. Kita vertus, ginčijamas Privalomasis nurodymas grindžiamas Aplinkos apsaugos įstatymo 321 straipsnio 1 dalimi, nustatančia, kad esant neišvengiamai (realiai) žalos aplinkai grėsmei, ūkio subjektas, dėl kurio veiksmų kilo ši grėsmė, privalo nedelsdamas imtis visų būtinų žalos aplinkai prevencijos priemonių. Jeigu neišvengiama (reali) žalos aplinkai grėsmė nepašalinama, nepaisant ūkio subjekto taikytų žalos aplinkai prevencijos priemonių, ūkio subjektas nedelsdamas privalo apie tai informuoti Aplinkos ministeriją arba jos įgaliotą instituciją aplinkos ministro nustatyta tvarka. Taigi, pareigos imtis visų būtinų žalos aplinkai prevencijos priemonių atsiradimas asmeniui siejamas su jo veiksmais (veikimu ar neveikimu), dėl kurių kilo ši grėsmė, todėl, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad ginčijamas nurodymas nėra pagrįstas faktiniais duomenimis ir šiuo aspektu. Pažymėtina, kad netgi tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, jog minėtą statinį – gynybinės paskirties įtvirtinimą – pareiškėja įgijo paveldėjusi jį po M. J. mirties, atsakovas turėtų pagrįsti, kokie jos, kaip statinio savininkės, veiksmai suponuoja pareigos, numatytos Aplinkos apsaugos įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje, atsiradimą. Šiuo aspektu tik pažymėtina, kad atsižvelgiant į byloje pateiktus įrodymus – patikrinimo ir apžiūros aktus (b. l. 62, 64–65, 115–118), Aplinkos apsaugos agentūros Jūrinių tyrimų departamento 2016 m. lapkričio 24 d. tyrimų rezultato protokolą Nr. 392 (b. l. 119-121), pagrindo abejoti, kad gynybiniame įtvirtinime išpilta medžiaga yra alyvos atliekos Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 2 prasme (mineralinė, pusiau sintetinė ar sintetinė tepimo arba pramoninė alyva, nebetinkama naudoti pagal pirminę paskirtį, pavyzdžiui, naudota vidaus degimo variklių ir pavarų dėžių alyva, tepimo alyva, turbinų, hidraulinė alyva), nėra.

53. Kadangi apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento teisių ir pareigų perėmėjo) apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė