2024-05-08 Nr. AB-7393-3-61-3-04310-2020-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-737-789/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04310-2020-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. gegužės 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Ramūno Gadliausko, Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja), Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Egidijaus Šileikio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vadovybės apsaugos tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Išplėstinė teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas T. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kariuomenės, 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vadovybės apsaugos tarnybos (toliau – ir Tarnyba, atsakovas) (buvusio Valstybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas), 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2019 m. jis pareiškė norą tarnauti valstybėje profesinėje karo tarnyboje pagal tarnybos metu įgytas profesijas, todėl buvo nukreiptas į Lietuvos kariuomenės Dr. Jono Basanavičiaus karo medicinos tarnybą (toliau – ir KMT) karinei medicinos ekspertizei. KMT gydytoja ekspertė 2019 m. ekspertizės metu nepagrįstai atsisakė atlikti pareiškėjui išsamius tyrimus, nustatė nepagrįstą diagnozę. Nepagrįstos ir neteisėtos išvados pagrindu Lietuvos kariuomenė priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, kad pareiškėjas yra netinkamas tarnybai. 2019 m. gegužės 30 d. ekspertinis nutarimas dėl gydytojos (duomenys neskelbtini) ekspertinės išvados buvo panaikintas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2020 m. lapkričio 18 d. nutartimi, Lietuvos kariuomenė buvo įpareigota atlikti pakartotinį pareiškėjo sveikatos būklės vertinimą, konstatavus, jog pareiškėjas turėjo būti siunčiamas stacionariam (duomenys neskelbtini) ištyrimui. Pareiškėjas teigė, kad tai nebuvo padaryta, buvo pažeisti procedūriniai reikalavimai, dėl to pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.

3. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad Tarnyba sukėlė jam neturtinę žalą, slaptai, neteisėtais veiksmais skleisdama ir platindama nepagrįstus medicininio pobūdžio teiginius apie pareiškėją, menkindama jo reputaciją ir projektuodama neigiamą jo charakteristiką. Tarnyba, surinkusi visą turimą informaciją apie pareiškėją, negavusi jo sutikimo tvarkyti jo asmens duomenis, atliko pirminį rizikos vertinimą ir 2017 m. lapkričio 14 d. perdavė informaciją apie pareiškėją Valstybiniam (duomenys neskelbtini) centrui, viešosios įstaigos (toliau – ir VšĮ) Centro poliklinikos Vytenio filialui, Vilniaus miesto socialinės paramos centrui.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos kariuomenės, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovo atstovas nurodė, kad, 2019 m. balandžio 24 d. pareiškėjui atvykus į KMT, buvo pradėta karinė medicinos ekspertizė, kurią užbaigus buvo priimta gydytojos S. M. ekspertinė išvada (netinkamas), todėl 2019 m. gegužės 30 d. priimtas ekspertinis nutarimas (toliau – ir Ekspertinis nutarimas) – netinkamas profesinei karo tarnybai pagal (duomenys neskelbtini) sveikatos grupę. LVAT, panaikinęs šį nutarimą, nenustatė jokių KMT gydytojų neteisėtų veiksmų, išskyrus tai, kad pagal teisės aktų nuostatas pareiškėjas turėjo būti siunčiamas stacionariam (duomenys neskelbtini) ištyrimui, bet tai nebuvo padaryta. Pareiškėjui buvo atlikta pakartotinė karinė medicinos ekspertizė ir 2020 m. sausio 17 d. priimtas ekspertinis nutarimas, kuriuo pareiškėjas pripažintas netinkamu profesinei karo tarnybai pagal (duomenys neskelbtini) sveikatos grupę (TLK-10-AM kodas (duomenys neskelbtini)). 2020 m. gruodžio 21 d. Krašto apsaugos ministerijos riboto naudojimo personalo valdymo informacinėje sistemoje KMT diagnozės įrašas „KMT – (duomenys neskelbtini) – 2019-05-28“ buvo panaikintas. Pareiškėjas nepateikė jokių objektyviais įrodymais pagrįstų aplinkybių, kurias būtų galima vertinti kaip neteisėtus Lietuvos kariuomenės veiksmus, sukeliančius neturtinę žalą.

6. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Tarnybos, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

7. Tarnyba nurodė, kad ginčo laikotarpiu Tarnyboje veikė Kriminalinės žvalgybos skyrius (toliau – ir KŽS), kurio vienas iš uždavinių buvo smurtinio pobūdžio nusikalstamų veikų prieš Tarnybos saugomus asmenis prevencijos ir (ar) užkardymo vykdymas. Gaunant vis daugiau pranešimų apie siunčiamus į įvairias institucijas pareiškėjo laiškus bei apie pareiškėjo elgesį patekus į vieną iš saugomų objektų – Lietuvos Respublikos Vyriausybę – vizitui pas švietimo ir mokslo ministrę, KŽS (duomenys neskelbtini), surinkęs visą gautą informaciją iš įvairių šaltinių, atliko pirminį rizikos vertinimą ir išskyrė rizikos veiksnius, kurių pagrindu ir atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos įgyvendinimo plano, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. kovo 13 d. nutarimu Nr. 167, 1.4 krypties 1.4.3 darbo 1 priemonę (duomenys neskelbtini) bei vadovaujantis Lietuvos Respublikos vadovybės apsaugos įstatymo (toliau – ir Vadovybės apsaugos įstatymas) 20 straipsnio 1 dalies 5 punktu, buvo surašytas 2017 m. lapkričio 14 d. informacinis raštas Nr. 2S-196 „Dėl informacijos perdavimo“ (toliau – ir Raštas), ir informacija apie pareiškėją buvo perduota Valstybiniam (duomenys neskelbtini) centrui, VšĮ Centro poliklinikos Vytenio filialui ir Vilniaus miesto socialinės paramos centrui. Vadovybės apsaugos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies nuostatos suteikė Tarnybai teisę jos uždavinių įgyvendinimui gauti informaciją iš įvairių valstybės registrų (kadastrų) ir žinybinių registrų, klasifikatorių ir informacinių sistemų ir duomenų rinkmenų. Ginčo laikotarpiu galiojusioje Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (toliau – ir ADTAĮ) redakcijoje buvo įtvirtinta, kad asmens duomenų tvarkymas laikomas teisėtu tik tuo atveju, jeigu tai atitinka minėto įstatymo 3 ir 5 straipsnių nuostatas. Asmens duomenys gali būti tvarkomi tik esant iš anksto apibrėžtam ir teisėtam asmens duomenų tvarkymo tikslui, tik tokios apimties, kuri būtina nustatytam tikslui pasiekti, ir tik esant nors vienam minėto įstatymo 5 straipsnio 1–2 dalyse numatytam asmens duomenų teisėto tvarkymo kriterijui.

8. Atsakovo atstovas atkreipė dėmesį, kad Raštas yra informacinio pobūdžio ir jame pateikiama informacija yra skirta naudoti priimant sprendimus dėl prevencinių priemonių, galimo sveikatos priežiūros arba socialinės pagalbos poreikio taikymo, bet galutinį vertinimą ir sprendimą turi priimti kompetentinga institucija, būtent dėl šios priežasties Raštas nebuvo siunčiamas pačiam pareiškėjui. Tarnyba perdavė informaciją kompetentingoms institucijoms, siekdama padėti pareiškėjui, rūpindamasi jo gerove ir sveikata. Todėl Tarnyba laikė nepagrįstais ir neatitinkančiais tikrovės pareiškėjo teiginius apie jam padarytas skriaudas dėl asmens duomenų pažeidimo, reputacijos menkinimo, neigiamo jo asmenybės portreto projektavimo, kompromituojančios informacijos apie jį skleidimo, jo garbės ir orumo pažeminimo. Iš pareiškėjo skundo nebuvo aišku, kokį (-ius) konkrečiai teisės aktą (-us) pažeidė Tarnyba ir kokius neigiamus padarinius dėl to patyrė pareiškėjas.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. spalio 25 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.

10. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. sausio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-739-502/2022 tenkino pareiškėjo apeliacinį skundą iš dalies – panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. spalio 25 d. sprendimą, tenkino pareiškėjo skundą o iš dalies, priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kariuomenės, 500 Eur neturtinei žalai atlyginti, grąžino pirmosios instancijos teismui bylos dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, nagrinėti iš naujo.

11. LVAT, pasisakydamas dėl Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kariuomenės, civilinės atsakomybės, nurodė, kad įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais neginčijamai nustatyta, kad Ekspertinis nutarimas, iš kurio, be kita ko, pareiškėjas kildino neturtinę žalą, yra neteisėtas, todėl buvo panaikintas, o pareiškėjas skunde teigė, kad dėl neteisėto Ekspertinio nutarimo jis ir jo šeima patyrė emocinį smūgį bei neigiamus emocinius ir dvasinius išgyvenimus. LVAT konstatavo, kad, nustačius neteisėtus Lietuvos kariuomenės veiksmus, kurie priežastiniu ryšiu susiję su pareiškėjo nurodytomis pasekmėmis, yra pagrindas teigti, kad pareiškėjas patyrė jo nurodomą neturtinę žalą, kurią LVAT įvertino 500 Eur.

12. LVAT, spręsdamas dėl Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, civilinės atsakomybės dėl neturtinės žalos, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas aptariamoje sprendimo dalyje iš esmės tik pacitavo teisės aktų, susijusių su Departamento funkcijomis bei uždaviniais, nuostatas, nesusiedamas jų su konkrečiomis šios bylos faktinėmis aplinkybėmis. LVAT pabrėžė, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė, jog duomenų apie pareiškėją rinkimas ir perdavimas būtų neteisėtas, bet tokia išvada pakankamai nepagrįsta, nes atsakovo atstovo Tarnybos veiksmai, kiek tai susiję su surinktos apie pareiškėją informacijos perdavimu, nebuvo įvertinti, nors pareiškėjas skunde teigė, kad informacija apie jį ne tik buvo renkama, bet ir perduota kitoms institucijoms neteisėtai.

13. LVAT, vertindamas pirmosios instancijos teismo argumentą, jog Raštas iš esmės yra informacinio, o ne sprendžiamojo pobūdžio dokumentas, todėl pareiškėjui jokių teisinių pasekmių nesukelia, pažymėjo, kad aplinkybė, jog Raštas yra informacinio pobūdžio, neįvertinus Tarnybos veiksmų teisėtumo renkant ir perduodant informaciją apie pareiškėją kitoms institucijoms ir nesusiejant to su bylos faktinėmis aplinkybėmis, savaime nesudaro pagrindo Tarnybos veiksmų nagrinėjamos bylos kontekste laikyti teisėtais. Tik įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes ir jas susiejus su ginčui aktualiomis teisės aktų nuostatomis, galima spręsti dėl Tarnybos veiksmų teisėtumo, atitinkamai ir dėl pareiškėjo teisių (ne)pažeidimo. LVAT nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė įrodymų vertinimo taisyklių, todėl panaikino sprendimo dalį ir perdavė ją nagrinėti iš naujo.

III. 14. Vilniaus apygardos administracinis teismas, pakartotinai išnagrinėjęs bylos dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, 2023 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.

15. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas formuluoja neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus, nurodydamas, jog Tarnyba neteisėtai vykdė kriminalinę žvalgybą, rinko ir perdavė tretiesiems asmenims (Valstybiniam (duomenys neskelbtini) centrui, VšĮ Centro poliklinikai ir Socialinės paramos centrui) pareiškėjo asmens duomenis, nesant tam įstatymu nustatyto teisinio pagrindo, neinformavus pareiškėjo apie jo asmens duomenų tvarkymą ir taip eliminuojant galimybę apskųsti neteisėtus veiksmus, neteisėtai atliko pirminį rizikos vertinimą, nesant tam teisinio pagrindo, taikant nepaskelbtą ir negaliojantį norminį teisės aktą – Pavienių asmenų destruktyvaus elgesio rizikos vertinimo tvarkos aprašą, patvirtintą 2017 m. sausio 10 d. Vadovybės apsaugos departamento direktoriaus įsakymu Nr. V-14 (toliau – ir Aprašas), kurio teisėtumą prašė ištirti.

16. Teismas aptarė byloje nustatytas aplinkybes dėl informacijos apie pareiškėją rinkimo bei dėl skundžiamo Rašto surašymo, taip pat dėl Tarnybos informacijos teikimo atsakovui. Teismas išsamiai aptarė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatas, reglamentuojančias turtinės ir neturtinės žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų administracinių aktų, atlyginimą bei aktualią LVAT praktiką.

17. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginį, jog dėl jo buvo vykdomi kriminalinės žvalgybos veiksmai, nes Tarnyba, kuri yra kriminalinės žvalgybos subjektas, slapta, pareiškėjui nežinant, rinko ir perdavė asmens duomenis, atliko pirminį rizikos vertinimą (nors Tarnyba nurodė, jog kriminalinė žvalgyba nebuvo atliekama, pirminio rizikos vertinimo metu nustačius žemą susirūpinimo lygį), vadovavosi Vadovybės apsaugos įstatymo 11 straipsnio 1 dalimi, 2 straipsnio 1, 2, 7 dalimis, 11 straipsnio 1 dalimi, 12 straipsnio 3, 7 punktais, 13 straipsniu, 14 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 20 straipsnio 1 dalies 1, 2, 5 punktais, 29 straipsnio 1 dalies 5 punktu, taip pat Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo (toliau – ir KŽĮ) 2 straipsnio 6 dalimi, 2 straipsnio 10, 13 dalimis. Teismas pažymėjo, kad byloje nenustatyti ir neįrodyti KŽĮ 2 straipsnio 8 dalyje nurodyti kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdai.

18. Teismas išsamiai aptarė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 5 d. nutarimu Nr. 284 patvirtintų Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos nuostatų (toliau – ir Departamento nuostatai) 9 punkte nurodytas Departamento funkcijas, 10 punkte įtvirtintas teises ir padarė išvadą, kad jis atlieka ne tik kriminalinę žvalgybą, tačiau ir kitas teisės aktais priskirtas funkcijas. Teismas konstatavo, kad Departamento direktoriaus 2016 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. V-419 patvirtinti KŽS nuostatai taip pat patvirtina šią išvadą.

19. Teismas vertino ir aptarė į bylą pateikto Aprašo nuostatas. Teismas nurodė, kad pareiškėjas ne kartą kreipėsi į Departamento saugomus objektus su įvairaus turinio laiškais; Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija ir Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarija persiuntė Departamentui pareiškėjo 2017 m. rugpjūčio 1 d. ir 2017 m. lapkričio 12 d. komunikaciją (ji privalo tai atlikti pagal teisės aktus), be to, 2017 m. liepos 18 d. Departamentas gavo pranešimą iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės darbuotojos dėl pareiškėjo nestabilaus ir neprognozuojamo elgesio vizito metu. Teismas nustatė, kad Departamento K1 skyriaus darbuotojas, kuris yra kvalifikuotas (duomenys neskelbtini), dalyvavęs (duomenys neskelbtini) mokymuose, atliko pirminį rizikos vertinimą Aprašo nustatyta tvarka. Departamentas, pirminio rizikos vertinimo metu nustatęs rizikos veiksnius ir identifikavęs (duomenys neskelbtini) riziką, 2017 m. lapkričio 14 d. raštais perdavė šią informaciją suinteresuotoms institucijoms. Apie tai, jog kriminalinė žvalgyba pareiškėjo atžvilgiu nebuvo atliekama, Departamentas informavo pareiškėją dar 2020 m. birželio 1 d. raštu, atsakydamas į pareiškėjo 2020 m. gegužės 19 d. prašymą, bei vėlesniais raštais. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas pripažino nepagrįstais pareiškėjo teiginius, kad buvo pažeista jo teisė gauti informaciją iš valstybės institucijų.

20. Teismas pažymėjo, jog byloje nėra įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, kad Tarnyba atliko kriminalinės žvalgybos veiksmus, jog pareiškėjas buvo vertintas kaip (duomenys neskelbtini), jog būtų nustatytas kriminalinės žvalgybos tyrimo pagrindas, jog būtų taikyti kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdai ar priemonės, kad pareiškėjas būtų vertintas pakartotinai. Teismas padarė išvadą, jog dėl pareiškėjo nebuvo taikyti kriminalinės žvalgybos veiksmai, kadangi pareiškėjas buvo įvertintas kaip (duomenys neskelbtini) asmuo, vadovaujantis Aprašo 5 priede nurodyta Rizikos vertinimo proceso schema, duomenys apie pareiškėją atitinkamai perduoti suinteresuotoms institucijoms, iš esmės nebuvo nustatytas pagrindas nei pradėti, nei atlikti kriminalinės žvalgybos tyrimą. Teisės aktai nustato, jog Tarnyba atlieka grėsmės saugomiems asmenims vertinimus, vykdo asmenų, galinčių kelti grėsmę saugomiems asmenims ir objektams nustatymą, atlieka jų grėsmės, rizikos vertinimą ir valdymą, o nagrinėjamu atveju Tarnybos veiksmai sietini su grėsmės saugomiems asmenims vertinimu, asmenų, galinčių kelti grėsmę saugomiems asmenims ir objektams, grėsmės ir rizikos vertinimu, tai atitinka Tarnybai teisės aktais priskirtų pareigų ir funkcijų įgyvendinimą. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo argumentai dėl vykdytų kriminalinės žvalgybos veiksmų atmestini, nenustačius, jog Tarnyba būtų apskritai vykdžiusi kriminalinę žvalgybą pareiškėjo atžvilgiu.

21. Teismas, vertindamas pareiškėjo nurodytus jo asmens duomenų tvarkymo pažeidimus (pareiškėjo asmens duomenų rinkimas ir perdavimas, nesant tam teisinio pagrindo ir neinformuojant pareiškėjo), vadovaudamasis ADTAĮ nuostatomis, konstatavo, jog nagrinėjamu atveju Departamentas analizavo gautus duomenis ir perdavė ginčo duomenis apie pareiškėjo pirminio rizikos vertinimo rezultatus, pateikdamas nustatytus rizikos veiksnius (informacija yra susijusi su (duomenys neskelbtini) vertinamojo asmens būkle, taigi laikytina informacija apie sveikatą), šie duomenys laikytini ypatingais asmens duomenimis.

22. Teismas aptarė ADTAĮ 3 straipsnio, 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, taip pat Vadovybės apsaugos įstatymo 12 straipsnio 7 punkto, 14 straipsnio 2 dalies, 13 straipsnio, 14 straipsnio 1 dalies nuostatas ir nurodė, jog Tarnyba buvo įpareigota gauti (surinkti) pareiškėjo asmens duomenis, ir minėtų teisės aktų nuostatų pagrindu Tarnyba teisėtai gavo (surinko) duomenis iš valstybės institucijų apie pareiškėjo komunikaciją bei apsilankymą saugomame objekte, kadangi Tarnybos surinkti pareiškėjo asmens duomenys sietini su galimu pavojumi saugomų asmenų ir objektų saugumui, kurį privalo įvertinti Departamentas, vadovaudamasis teisės aktais, ir tik po pirminio įvertinimo spręsti dėl galimų reakcijos (taikytinų) priemonių ėmimosi. Po pirminio gautos informacijos įvertinimo nustatyta, kad rizika saugomiems objektams nekyla (žemas), tačiau būtinas pagalbos pačiam asmeniui organizavimas per valstybės sveikatos ir socialinės apsaugos sistemas.

23. Teismas akcentavo, kad Vadovybės apsaugos įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 5 punktas nustato Departamento pareigūno pareigą imtis visų galimų priemonių žmonių gyvybei ir sveikatai, asmens, valstybės, visuomeninių ar kitų organizacijų turtui gelbėti stichinių nelaimių, katastrofų, avarijų ir kitų ypatingų situacijų atvejais, o ginčo laikotarpiu valstybės lygiu buvo pripažįstama (duomenys neskelbtini) prevencijos svarba. Todėl, atsižvelgiant į (duomenys neskelbtini) prevencijos svarbą, Tarnyba pagrįstai laikė nustatytą pareiškėjo (duomenys neskelbtini) susirūpinimą keliančia situacija, taigi Tarnyba buvo pagal įstatymus įpareigota tvarkyti asmens duomenis, kaip nustatyta Vadovybės apsaugos įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 5 punkte. Teismo vertinimu, Tarnyba iš esmės veikė pareiškėjo interesais, teisėtai Vadovybės apsaugos įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu perdavė tretiesiems asmenims pagal kompetenciją pareiškėjo asmens duomenis (informaciją apie jo gyvenamąją vietą ir nustatytus rizikos veiksnius), būtinus pareiškėjui identifikuoti ir pagal poreikį suteikti socialinę ar sveikatos priežiūros pagalbą. Pareiškėjas nenurodė, kad institucijos, kurioms perduoti ginčo duomenys, nebuvo kompetentingos spręsti atsakovo identifikuotų rizikos veiksnių ir / ar suteikti pareiškėjui sveikatos priežiūros ar socialinę pagalbą, todėl teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl neteisėtų Tarnybos veiksmų šiuo aspektu.

24. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo informavimo apie Tarnyboje tvarkomus pareiškėjo asmens duomenis, pažymėjo, kad ADTAĮ 23 straipsnio 2 dalyje numatytos išimtys, įgyvendinant duomenų subjekto teisę būti informuotu apie jo asmens duomenų tvarkymą, ir darė išvadą, jog apie pareiškėjo asmens duomenų tvarkymą pareiškėjas neprivalėjo būti informuotas papildomai. Teismas nurodė, kad Tarnyba, atsakydama į pareiškėjo užklausas, 2019 m. gruodžio 11 d., 2020 m. kovo 20 d., 2020 m. birželio 1 d. raštais informavo pareiškėją apie atliktą jo duomenų tvarkymą ir tokio tvarkymo teisinius pagrindus ir aplinkybes, o pareiškėjas neneigė, kad suinteresuotų institucijų atstovai susisiekė (ar bandė susisiekti) su juo dėl pagalbos jam organizavimo.

25. Teismas atmetė pareiškėjo skundo dalį, kad Departamentas atliko pareiškėjo medicininį įvertinimą, kadangi Departamento atlikti veiksmai (iš gautos susirūpinimą keliančios pareiškėjo komunikacijos nustatė rizikos veiksnius, identifikavo, jog minėti rizikos veiksniai reikšmingai susiję su didesnės (duomenys neskelbtini) žalos tikimybe pačiam pareiškėjui bei tikimybe, kad susirūpinimą kelianti komunikacija gali tęstis ir peraugti į (duomenys neskelbtini) elgesį, jei nebus imtasi prevencijos priemonių) nėra sveikatos priežiūros ar medicininė paslauga, kaip supranta pareiškėjas. Su identifikuotais veiksniais susijusios pagalbos organizavimą turėjo organizuoti sveikatos priežiūros įstaiga, t. y. viena iš suinteresuotų institucijų, kuriai Departamentas persiuntė informaciją aptariamu Raštu. Pagal teisės aktus ir priskirtas funkcijas atsakovas privalėjo analizuoti gautą informaciją bei atitinkamai reaguoti ir imtis priemonių, tai ir buvo atlikta šiuo atveju.

26. Teismas pareiškėjo teiginius apie jo privataus gyvenimo pažeidimą pripažino nepagrįstais, kadangi nenustatė pareiškėjo asmens duomenų paskelbimo bent vienam pašaliniam asmeniui fakto, o duomenų perdavimas suinteresuotoms institucijoms pagal kompetenciją nėra duomenų paskelbimas, todėl sprendė, kad Departamento veiksmai nepažeidžia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio 2 dalies nuostatų.

27. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti Tarnybos neteisėtų veiksmų, iš kurių pareiškėjas kildina reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Nenustatęs atsakovo (Tarnybos) neteisėtų veiksmų (neveikimo), kaip vienos iš būtinųjų sąlygų civilinei atsakomybei kilti (CK 6.271 str. 1 d.), pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo reikalavimo priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą.

28. Teismas, vertindamas pareiškėjo prašymą ištirti Vadovybės apsaugos departamento direktoriaus 2017 m. sausio 10 d. įsakymo Nr. V-14 „Dėl Pavienių asmenų destruktyvaus elgesio rizikos vertinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ teisėtumą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) tvarka, rėmėsi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje nurodytą administracinio akto sąvoka, LVAT teismų praktikoje pateiktu norminių aktų apibrėžimu, vertino Apraše reglamentuojamą tvarką, teisės aktus, kuriuos įgyvendina Aprašo nuostatos, jį priėmusį subjektą (Departamento direktorius), pobūdį (atlieka vidinės tvarkos, susijusios su susirūpinimą keliančių asmenų pirminiu rizikos vertinimu), darė išvadą, kad Aprašas yra vidaus administravimo aktas ABTĮ prasme. Teismas konstatavo, kad Aprašas yra skirtas ne sukurti naujas teisės normas, o tik techniškai įgyvendinti pirminio rizikos vertinimo procedūrą, jis turėtų būti vertinamas kaip tam tikro pobūdžio vidaus administravimo tvarkos instrukcija, Aprašas nėra norminis administracinis aktas. Teismas taip pat pažymėjo, kad, nagrinėjant šią administracinę bylą, nebūtina kreiptis dėl nurodyto Aprašo teisėtumo ištyrimo, kadangi šis viešojo administravimo institucijos vidaus administravimo aktas nėra tiesiogiai taikytinas, sprendžiant bylas dėl žalos atlyginimo pagal CK 6.271 straipsnį.

IV. 29. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujančios Tarnybos, 2 000 Eur neturtinę žalą (kompensaciją), ištirti Aprašo teisėtumą arba kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu spręsti, ar Įsakymas ir (arba) Aprašas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją.

30. Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

30.1. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nepagrindė jo visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, netinkamai taikė materialiosios teisės normas pareiškėjo asmens duomenų valdymo, tvarkymo ir perdavimo prasme.

30.2. Skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą priėmusi teisėja Jovita Einikienė dalyvavo nagrinėjant administracinę bylą Nr. eI2-1779-815/2021 (kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl Lietuvos kariuomenės Dr. Jono Basanavičiaus karo medicinos tarnybos Karinės medicinos ekspertizės komisijos 2020 m. gruodžio 17 d. ekspertinio nutarimo Nr. 2577), ir priėmė pareiškėjui nepalankų sprendimą. Teisėja J. Einikienė taip pat dalyvavo administracinės bylos Nr. eI2-760- 872/2023, kurioje buvo ginčijamas Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos 2022 m. kovo 14 d. sprendimas Nr. (19)SN-155)SP-15, nagrinėjime.

30.3. Teismas nepasisakė dėl pareiškėjo, pirmą kartą bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teismui pateikto 2021 m. vasario 15 d. patikslinto skundo, bei jame išdėstytų prašymų ir nurodytų aplinkybių, patvirtinančių atsakovo vykdytus kriminalinės žvalgybos veiksmus.

30.4. Teismas padarė procedūrinius pažeidimus, nes neužtikrino visų proceso šalių (Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos, Tarnybos) dalyvavimo teismo posėdyje, pirmą kartą nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, neįvertino aplinkybės, kad atsakovas praleido terminą pateikti papildomus paaiškinimus, nepagrįstai pridėjo prie bylos pavėluotai teikiamus procesinius dokumentus, pirmą kartą bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme bei kitose teismų nagrinėtose bylose, tai patvirtina teismo palankumą Lietuvos valstybei atstovaujantiems atsakovams. Pareiškėjo nuomone, apeliacinės instancijos teismas turėtų įvertinti aplaidų atsakovo elgesį bei pirmosios instancijos teismo neveikimą.

30.5. Teismas pažeidė ABTĮ 10 straipsnio 2 dalies ir 80 straipsnio 1 dalies nuostatas, kadangi netyrė, kaip informacija apie pareiškėjo susirašinėjimą su aukštosios mokyklos bendruomene pateko į Raštą bei į Ekspertinį nutarimą Nr. 1707, kadangi tokios informacijos nėra nei atsakovų, nei Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Nenustačius šių aplinkybių, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (toliau – ir BDAR) nuostatų dėl Tarnybos surinktos informacijos pateikimo Karinės medicinos ekspertizės komisijai, nenustatė, kas nagrinėjamu atveju yra duomenų tvarkytojas, kas – valdytojas, nenustatė, ar Tarnyba pagrįstai nesunaikino pareiškėjo asmens duomenų ir juos skleidė.

30.6. Teismas pažeidė arba neteisingai taikė proceso teisės normas, kadangi netenkino pareiškėjo prašymo apklausti liudytoju A. B., ir šis asmuo, dalyvaudamas posėdyje kaip Tarnybos atstovas, nedavė pasižadėjimo sakyti tiesą, teismas nepasisakė dėl šio asmens parodymų vertinimo.

30.7. Atsakovas sutinka ir pripažįsta, kad pareiškėjui buvo nustatyta rizika, todėl jis perdavė pareiškėjo duomenis Valstybiniam (duomenys neskelbtini) centrui ir VšĮ Centro poliklinikai, nors pareiškėjas turėjo teisę nesutikti, kad jo asmens duomenys būtų tvarkomi, ypač tada, kai jie buvo siunčiami į Lietuvos kariuomenės instituciją – Karinės medicinos ekspertizės komisiją, nes šioje institucijoje buvo priimtas neteisėtas sprendimas, apribojęs ir iki šiol ribojantis pareiškėjo teisę į darbą. Būtent (duomenys neskelbtini), o vėliau ir (duomenys neskelbtini) išvadų pagrindu buvo sukeltos neigiamos pasekmės pareiškėjui.

30.8. Teismas nepagrįstai netaikė BDAR, nevertino, ar neinformavus pareiškėjo apie jo asmens duomenų tvarkymą iki 2019 m. balandžio 4 d. nebuvo pažeisti asmens duomenų apsaugos principai, BDAR ir ADTAĮ nuostatos. Atsakovo atstovas pažeidė ADTAĮ 23 ir 24 straipsniuose numatytas pareiškėjo, kaip duomenų subjekto teises, taip pat BDAR 5 straipsnyje įtvirtintus principus (sąžiningumo, skaidrumo, saugojimo trukmės apribojimo), kadangi jis tvarkė pareiškėjo asmens duomenis neskaidriu ir nesąžiningu būdu, neįgyvendino arba netinkamai įgyvendino BDAR 24, 26, 28 straipsnio nuostatas, nes neturėjo asmens duomenų teikimo sutarčių su visais subjektais, kuriems perdavė pareiškėjo asmens duomenis, neinformavo pareiškėjo apie duomenų tvarkymą.

30.9. Teismas, posėdžio metu iš A. B. paaiškinimų nustatęs, kad Tarnybos duomenys saugomi 5 metus, vėliau jie yra naikinami, bylos nagrinėjimo metu neužkirto kelio atsakovui sunaikinti duomenų, kurių pagrindu Rašte buvo konstatuotos aplinkybės dėl pakartotinių ir itin dažnų bent 300 psl. raštiškų kreipimųsi į universiteto bendruomenę, nevertino tokių duomenų sunaikinimo teisėtumo.

30.10. Teismas nevertino Tarnybos darbuotojos E. M. veiksmų, atliekant pareiškėjo rizikos vertinimą bei rengiant Raštą, kadangi Rašte yra netikslumų (neteisingai nurodytas pareiškėjo vardas), o, netenkinus pareiškėjo prašymo apklausti E. M. liudytoja, jis neteko galimybės užduoti klausimus dėl jam taikytų kriminalinės žvalgybos veiksmų (apklausos) ir kt. Teismas taip pat nevertino į bylą pateiktų 2020 m. gegužės 21 d. pareiškimuose policijai PEPS-9920000043994 ir PEPS-9920000043998 nurodytų faktinių aplinkybių, nepasisakė dėl pareiškėjo teismui pateikto prašymo ištirti Įsakymo ir Aprašo atitiktį teisės aktams, nepagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo kviesti liudytojus.

30.11. Pareiškėjas nesutinka su teismo vertinimu, jog byloje nenustatyta tokių informacijos rinkimo būdų, kurie būdingi kriminalinei žvalgybai, kadangi bylos duomenys patvirtina, jog kriminalinės žvalgybos subjektas Tarnyba sekė pareiškėją, slapta buvo vykdoma elektroninių ryšių tinklais perduodamos pareiškėjo informacijos turinio kontrolė (atsakovas disponavo pareiškėjo elektroniniais laiškais), kriminalinės žvalgybos pareigūnai A. B., (duomenys neskelbtini) E. M. atliko KŽĮ numatytus veiksmus, nes jie aktyviais veiksmais įgyvendino informacijos rinkimo būdą ir kriminalinės žvalgybos veiksmais ar metodais ir priemonėmis pradėjo slaptą pareiškėjo elgesio vertinimo procedūrą, Departamentas slapta gavo duomenis iš trečiųjų juridinių asmenų (įstaigų) ir jose dirbančių fizinių asmenų (darbuotojų). Atsakovas Raštu, pareiškėjui nežinant, slapta perdavė informaciją, įskaitant ir pareiškėjo privataus gyvenimo duomenis – pareiškėjo gyvenamosios vietos adresus; pareiškėjas buvo neteisėtai sekamas, be to, atsakovo atstovai nepaneigė, kad iš pareiškėjo buvo renkama informacija, tiesiogiai su juo bendraujant 2017 m. naudojant telekomunikacijos ar kitas ryšio priemones. E. M. neatvykus į teismo posėdį, pareiškėjas neturėjo galimybės išsiaiškinti šias aplinkybes bei nustatyti, ar specialistė laikėsi teisės aktų reikalavimų.

30.12. Pareiškėjas nesutinka su išvada, kad nebuvo pažeista jo teisė gauti informaciją iš valstybės institucijų, kadangi teismas vertino atsakovo teikiamą informaciją nuo 2020 m., tačiau nevertino aplinkybės, ar tokia informacija buvo teikiama nuo 2017 m. iki 2019 m., nes būtent tuo metu Tarnyba pažeidė pareiškėjo teisę gauti informaciją apie jam atliktą pirminį rizikos vertinimą (BDAR 12, 13, 14, 15, 16, 17, 18 str.); Departamentas laiku neinformavo, kad pareiškėjo asmens duomenys yra gauti iš kitų jo asmens duomenis tvarkančių subjektų.

30.13. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad „Atitinkamai po pirminio gautos informacijos įvertinimo nustatyta, kad rizikos saugomiems objektams nekyla (žemas) <...>“, nes byloje nėra objektyvių duomenų, kurie patvirtintų šią teismo nustatytą aplinkybę, taip pat nepagrįstai vertino, kad Tarnyba pagrįstai vertino nustatytą pareiškėjo (duomenys neskelbtini) riziką kaip susirūpinimą keliančią situaciją, taigi Tarnyba buvo pagal įstatymus įpareigota tvarkyti asmens duomenis, kaip nustatyta Vadovybės apsaugos įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 5 punkte.

30.14. Pareiškėjas nesutinka, kad jis, teigdamas, kad jo, kaip asmens duomenų subjekto, teisės buvo pažeistos, nekonkretizavo konkrečios pažeistos teisės, įvardytos ADTAĮ 23 straipsnio 1 dalyje, ir nurodo, kad teismas turėjo būti aktyvus ir neapsiriboti šalių pateiktais teisiniais argumentais, jis pats turėjo nustatyti taikytiną teisę. Pareiškėjo teigimu, Departamentas pažeidė ADTĮ 23 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose ir 4 dalyje įtvirtintas pareiškėjo teises (teisę būti informuotam apie savo asmens duomenų tvarkymą iki karinės medicinos ekspertizės dienos; teisę būti informuotam apie teisę skųsti duomenų valdytojo veiksmus (neveikimą) Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai).

30.15. Departamentas gavo pareiškėjo susirašinėjimą ir asmens duomenis iš Vyriausybės kanceliarijos, Seimo ir Prezidento kanceliarijos, bet, teismui neįtraukus šių institucijų į bylą trečiaisiais suinteresuotais asmenimis, nebuvo nustatyta, koks subjektas nagrinėjamu atveju laikytinas pareiškėjo asmens duomenų tvarkytojų, o koks – valdytoju, buvo paneigta BDAR įtvirtinta teisė, kad asmuo, patyręs materialinę ar nematerialinę žalą dėl šio reglamento pažeidimo, turi teisę iš duomenų valdytojo arba duomenų tvarkytojo gauti kompensaciją už patirtą žalą. Todėl apeliacinės instancijos teismas turėtų spręsti dėl šių institucijų įtraukimo į bylą, taip pat byloje turėtų būti apklausta E. M., parengusi ginčijamą Raštą.

30.16. Pareiškėjas taip pat prašė ištirti Aprašo atitiktį aukštesnės galios teisės aktams arba kreiptis dėl jo konstitucingumo ištyrimo, teigdamas, jog Apraše nenustatyta jo pagrindu atliekamų veiksmų apskundimo tvarka, tai pažeidžia asmenų teisę kreiptis teisminės gynybos.

31. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Tarnybos, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

32. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą pakartoja atsiliepimuose pirmosios instancijos teismui ir papildomuose paaiškinimuose teismui nurodytas aplinkybes dėl pareiškėjo duomenų rinkimo ir saugojimo bei perdavimo tretiesiems asmenims teisėtumo ir pagrįstumo, dėl pareiškėjo atžvilgiu atlikto pirminio rizikos vertinimo, jį atlikusios Departamento (duomenys neskelbtini) E. M. kvalifikacijos, taip pat dėl valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų veiksmų, siekiant sumažinti (duomenys neskelbtini) riziką, bei dėl Tarnybos veiksmų, reaguojant į nustatytas rizikas, teisėtumo.

33. Tarnyba sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad Aprašas yra vidaus administravimo aktas ABTĮ prasme, nes jis skirtas ne sukurti naujas teisės normas, o tik techniškai įgyvendinti pirminio rizikos vertinimo procedūrą, ir turėtų būti vertinamas kaip tam tikro pobūdžio vidaus administravimo tvarkos instrukcija.

34. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl jam kilusios neturtinės žalos yra abstraktūs ir nėra patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais objektyviais įrodymais. Byloje nenustatyti atsakovo Departamento neteisėti veiksmai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Išplėstinė teisėjų kolegija

konstatuoja:

V. 35. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vadovybės apsaugos tarnybos (anksčiau – Valstybės apsaugos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos), 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kurią pareiškėjas kildina iš Vadovybės apsaugos tarnybos neteisėtų veiksmų.

36. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, nenustatęs neteisėtų atsakovo veiksmų ir konstatavęs, jog Tarnyba pagrįstai atliko pareiškėjo rizikos vertinimą ir pagrįstai laikė nustatytą pareiškėjo (duomenys neskelbtini) riziką susirūpinimą keliančia situacija. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, Taryba buvo įpareigota tvarkyti asmens duomenis, kaip nustatyta Vadovybės apsaugos įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 5 punkte, šios teisės normos pagrindu teisėtai perdavė tretiesiems asmenims pagal kompetenciją pareiškėjo asmens duomenis (informaciją apie jo gyvenamąją vietą ir nustatytus rizikos veiksnius), būtinus identifikuoti pareiškėją ir pagal poreikį suteikti jam socialinę ar sveikatos priežiūros pagalbą. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjo teiginiai apie jo privataus gyvenimo pažeidimą nepagrįsti, kadangi šioje byloje nenustatytas pareiškėjo asmens duomenų paskelbimo bent vienam pašaliniam asmeniui faktas. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad duomenų perdavimas tretiesiems asmenims pagal kompetenciją nėra duomenų paskelbimas.

37. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neišnagrinėjo bylos aplinkybių, padarė procedūrinius pažeidimus, nepagrįstai atmetė pareiškėjo skundą, todėl skundžiamas sprendimas turi būti panaikinamas.

38. Byloje nustatytos šios faktinės aplinkybės:

38.1. 2017 m. birželio 29 d. pareiškėjas pateikė Lietuvos Respublikos Seimui ir Seimo pirmininkui prašymą, kuriame jis prašė nurodyti asmenis, atsakingus už tam tikrų teisės aktų rengimą, priėmimą, vykdymą, teisės aktų prieštaravimą vienas kitam, užtikrinti studentų privataus gyvenimo neliečiamumą tvarkant asmens duomenis.

38.2. 2017 m. liepos 18 d. Valstybės pasaugos departamento Pastatų apsaugos skyriaus vyriausiojo specialisto tarnybiniu pranešimu dėl susirūpinimą keliančio asmens Nr. TP-2255 Departamento direktoriui pateikta informacija apie pareiškėjo elgesį patekus į Departamento saugomą objektą – Lietuvos Respublikos Vyriausybę – vizitui pas Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministrę.

38.3. 2017 m. rugpjūčio 1 d. pareiškėjas išsiuntė elektroninį laišką įvairioms valstybės ir mokslo institucijoms, organizacijoms, kuriuo buvo kreipiamasi į švietimo ir mokslo ministrę, iš esmės keliant įvairius klausimus dėl aukštojo mokslo pertvarkos, studijų kokybės, pareiškėjo tolesnių studijų sąlygų, Švietimo ir mokslo ministerijos darbuotojų ir švietimo įstaigų kompetencijos, veiklos skaidrumo, atsakomybės, informacijos, teikiamos Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai ir Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos, atnaujinimo.

38.4. 2017 m. lapkričio 12 d. pareiškėjas išsiuntė Seimo kanclerei elektroninį laišką, kuriame pareiškėjas nurodė, kad jo netenkina skyriaus vedėjo atsakymas (raštas Nr. S-2017-9927), kuriame nėra atsakoma iš esmės, tiksliai ir vadovaujantis įstatymų nustatyta tvarka, universitete nėra užtikrinamos pareiškėjo teisės, be kita ko, yra siūloma galvoti apie (duomenys neskelbtini), nurodoma, jog valstybinės institucijos ir valstybės tarnautojai atsisako spręsti iškilusias problemas, tai žeidžia pareiškėjo orumą.

38.5. 2017 m. lapkričio 14 d. Valstybės apsaugos departamentas išsiuntė raštą Nr. 2S-196 „Dėl informacijos perdavimo“ Vilniaus miesto Socialinės paramos centrui (2017 m. lapkričio 15 d. reg. Nr. 7-1426). Rašte nurodyta, kad Departamentas, gavęs susirūpinimą keliančią pareiškėjo komunikaciją, atliko pareiškėjo pirminį rizikos vertinimą ir nustatė 6 rizikos veiksnius: (duomenys neskelbtini). Nurodoma, jog minėti rizikos veiksniai reikšmingai susiję su didesnės (duomenys neskelbtini) žalos tikimybe pačiam pareiškėjui, jog susirūpinimą kelianti komunikacija peraugs į destruktyvų elgesį, jei nebus imtasi prevencijos priemonių – suteiktos reikalingos (duomenys neskelbtini) sveikatos priežiūros paslaugos. Rašte nurodomas informacijos perdavimo tikslas – naudoti priimant sprendimus dėl prevencinių priemonių, galimo sveikatos priežiūros arba socialinės pagalbos poreikio, nesupažindinant pareiškėjo ir jo šeimos narių su Rašto turiniu ir informacijos šaltiniu. Raštą parengė Departamento vyriausioji specialistė E. M. Tokio paties turinio raštai buvo išsiųsti Valstybiniam (duomenys neskelbtini) centrui, VšĮ Centro poliklinikai.

38.6. 2019 m. gruodžio 11 d. raštu Nr. PKA-131, kuriuo atsakoma į pareiškėjo 2019 m. lapkričio 29 d. skundą Nr. PKA-127 dėl galbūt neteisėtų Departamento darbuotojų A. B. bei E. M. veiksmų, Departamentas nurodė, jog veiksmai buvo atliekami, siekiant inicijuoti pareiškėjui reikalingos pagalbos suteikimą, apie kurios poreikį pareiškėjas netiesiogiai nurodė savo raštuose, minėdamas finansinius sunkumus ir kitus veikiančius stresorius; Departamentas negalėjo nereaguoti į išsakytas užuominas apie (duomenys neskelbtini), vykdė valstybės institucijų pareigą imtis atitinkamų veiksmų, siekiant sumažinti (duomenys neskelbtini) riziką; atsižvelgiant į tai, informacija apie pareiškėjo komunikaciją buvo perduota socialinių paslaugų specialistams, siekiant, kad specialistai pagal savo kompetenciją įvertintų situaciją ir galimą pagalbos poreikį; Departamentui perduoti pareiškėjo asmens duomenys buvo būtini, siekiant identifikuoti pareiškėją bei priimti sprendimą dėl socialinės pagalbos suteikimo.

38.7. 2020 m. kovo 20 d. raštu Nr. S-210(20), kuriuo atsakoma į pareiškėjo 2020 m. vasario 26 d. užklausą elektroniniu paštu Nr. PSA-233, Departamentas iš esmės pakartojo 2019 m. gruodžio 11 d. raštu Nr. PKA-131 pareiškėjui pateiktą informaciją.

38.8. 2020 m. kovo 23 d. raštu Nr. PKA-32, kuriuo atsakoma į pareiškėjo 2020 m. kovo 18 d. prašymą, nurodoma, jog į pareiškėjo užklausą atsakyta ankstesniais Departamento raštais, o pareiškėjas nepateikė jokių naujų aplinkybių ar papildomų argumentų, dėl kurių turėtų pasisakyti Departamentas.

38.9. 2020 m. birželio 1 d. raštu Nr. PKA-81, kuriuo atsakoma į pareiškėjo 2020 m. gegužės 19 d. prašymą Nr. PKA-74 dėl susipažinimo su byla, Departamentas nurodė, jog jis nevykdė ir nevykdo kriminalinės žvalgybos pareiškėjo atžvilgiu, o tvarkydamas pareiškėjo duomenis veikė Vadovybės apsaugos įstatymo 13 straipsnio, 20 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu.

38.10. 2020 m. gruodžio 28 d. pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu dėl neturtinės žalos, padarytos valstybės institucijų neteisėtais veiksmais, atlyginimo. Pareiškėjas prašo priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, 2 000 eurų neturtinę žalą.

39. Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: 1) valdžios institucijos (jos tarnautojų, pareigūnų) atlikti neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) asmens patirta žala (CK 6.249 str.); 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejantis priežastinis ryšis (CK 6.247 str.). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

40. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai neteisėti veikimas arba neveikimas, prieštaraujantys teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) reikalavimams. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje nustatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 str. 1 d.).

41. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-609-602/2023; 2024 m. sausio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-878-556/2024 ir kt.).

42. Pareiškėjas, grįsdamas neteisėtus Tarnybos veiksmus, nurodė, kad Tarnyba neteisėtai vykdė kriminalinę žvalgybą pareiškėjo atžvilgiu; rinko ir perdavė tretiesiems asmenims pareiškėjo asmens duomenis, nesant tam įstatymu nustatyto teisinio pagrindo; neinformavo pareiškėjo apie jo asmens duomenų tvarkymą ir užkirto jam galimybę apskųsti neteisėtus veiksmus; neteisėtai atliko pareiškėjo pirminį rizikos vertinimą, nesant tam teisinio pagrindo, taikant nepaskelbtą ir negaliojantį norminį teisės aktą – Aprašą. Pareiškėjas pažymėjo, kad tokiais Tarnybos veiksmais buvo menkinama pareiškėjo reputacija ir projektuojama neigiama jo charakteristika. Taigi pareiškėjas kildina neturtinę žalą iš 2017 m. lapkričio 14 d. Valstybės apsaugos departamento parengto rašto Nr. 2S-196 „Dėl informacijos perdavimo“ ir iš su šio rašto parengimu susijusių Tarnybos veiksmų (pirminio rizikos vertinimo atlikimo, informacijos apie pareiškėją perdavimo tretiesiems asmenims, pareiškėjo neinformavimo apie atliekamą vertinimą ir duomenų perdavimą).

43. Iš Rašto turinio matyti, kad Departamentas rinko pareiškėjo asmens duomenis (surinko duomenis apie pareiškėjo į įvairias institucijas siunčiamus laiškus ir iš įvairių šaltinių gavo informacijos apie pareiškėją), atliko pareiškėjo elgesio ir komunikacijos pirminį rizikos vertinimą ir nustatė 6 rizikos veiksnius. Raštas buvo išsiųstas Vilniaus miesto Socialinės paramos centrui, Valstybiniam (duomenys neskelbtini) centrui, VšĮ Centro poliklinikai, perduodant jiems pareiškėjo asmens duomenis ir informaciją apie jį, konkrečiai – informaciją apie jo gimimo datą, gyvenamąją vietą ir nustatytus rizikos veiksnius. Šios faktinės aplinkybės yra nustatytos ir patvirtintos byloje esančiais duomenimis.

44. Pareiškėjas nurodo, kad Rašte surinkta informacija taip pat buvo neteisėtai perduota Lietuvos kariuomenės Dr. Jono Basanavičiaus karo medicinos tarnybai bei buvo nurodyta Ekspertiniame nutarime. Tačiau, pagal byloje esančius duomenis, išplėstinė teisėjų kolegija nenustatė, kad Tarnyba perdavė Rašte surinktą informaciją Lietuvos kariuomenės Dr. Jono Basanavičiaus karo medicinos tarnybai. Taigi pareiškėjo argumentai, kad Tarnyba perdavė informaciją Lietuvos kariuomenės Dr. Jono Basanavičiaus karo medicinos tarnybai, yra nepatvirtinti byloje surinktais įrodymais, todėl atmestini.

45. Rašto priėmimo ir pareiškėjo asmens duomenų perdavimo metu Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas (ginčui aktuali akto redakcija, galiojusi nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. liepos 16 d.) reglamentavo asmens duomenų tvarkymą. Nors pareiškėjas nurodo, kad jo atveju taikytinos BDAR nuostatos ir pirmosios instancijos teismas neįvertino šio aspekto, išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad BDAR nuostatos yra taikomos nuo 2018 m. gegužės 25 d. (BDAR 99 str. 2 d.). Todėl byloje nagrinėjamu atveju BDAR nuostatos netaikytinos, kadangi ginčui aktualiu metu jos dar negaliojo (dėl BDAR taikymo žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3345-822/2020). Tačiau pareiškėjo asmens duomenų tvarkymo metu galiojo 1995 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 95/46/EB dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo, užtikrinanti reikiamą iš Europos Sąjungos teisės kylančią pareiškėjo teisių apsaugą. Šios direktyvos nuostatos buvo įgyvendintos ADTAĮ.

46. ADTAĮ 3 straipsnis nustato, jog duomenų valdytojas privalo užtikrinti, kad asmens duomenys būtų: 1) renkami apibrėžtais ir teisėtais tikslais ir toliau nebūtų tvarkomi tikslais, nesuderinamais su nustatytaisiais prieš renkant asmens duomenis; 2) tvarkomi tiksliai, sąžiningai ir teisėtai; 3) tikslūs ir, jei reikia dėl asmens duomenų tvarkymo, nuolat atnaujinami; netikslūs ar neišsamūs duomenys turi būti ištaisyti, papildyti, sunaikinti arba sustabdytas jų tvarkymas; 4) tapatūs, tinkami ir tik tokios apimties, kuri būtina jiems rinkti ir toliau tvarkyti; 5) saugomi tokia forma, kad duomenų subjektų tapatybę būtų galima nustatyti ne ilgiau, negu to reikia tiems tikslams, dėl kurių šie duomenys buvo surinkti ir tvarkomi; 6) tvarkomi pagal šiame ir kituose atitinkamą veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose nustatytus aiškius ir skaidrius asmens duomenų tvarkymo reikalavimus.

47. ADTAĮ 5 straipsnio 1 dalis nustato asmens duomenų teisėto tvarkymo kriterijus: duomenų subjektas duoda sutikimą; sudaroma arba vykdoma sutartis, kaip viena iš šalių yra duomenų subjektas; pagal įstatymus duomenų valdytojas yra įpareigotas tvarkyti asmens duomenis; siekiama apsaugoti duomenų subjekto esminius interesus; įgyvendinami oficialūs įgaliojimai, įstatymais ir kitais teisės aktais suteikti valstybės bei savivaldybių institucijoms, įstaigoms ir įmonėms arba trečiajam asmeniui, kuriam teikiami asmens duomenys; reikia tvarkyti dėl teisėto intereso, kurio siekia duomenų valdytojas arba trečiasis asmuo, kuriam teikiami asmens duomenys, ir jei duomenų subjekto interesai nėra svarbesni (5 str. 1 d. 1–6 p.).

48. Pagal ADTAĮ 23 straipsnio 1 dalį, duomenų subjektas šio įstatymo nustatyta tvarka turi teisę: žinoti (būti informuotas) apie savo asmens duomenų tvarkymą; susipažinti su savo asmens duomenimis ir kaip jie yra tvarkomi; reikalauti ištaisyti, sunaikinti savo asmens duomenis arba sustabdyti, išskyrus saugojimą, savo asmens duomenų tvarkymo veiksmus, kai duomenys tvarkomi nesilaikant šio ir kitų įstatymų nuostatų; nesutikti, kad būtų tvarkomi jo asmens duomenys (23 str. 1 d. 1-4 p.). Pagal ADTAĮ 23 straipsnio 2 dalį, duomenų valdytojas privalo sudaryti sąlygas duomenų subjektui įgyvendinti šiame straipsnyje nustatytas teises, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, kai reikia užtikrinti: valstybės saugumą ar gynybą; viešąją tvarką, nusikalstamų veikų prevenciją, tyrimą, nustatymą ar baudžiamąjį persekiojimą; svarbius valstybės ekonominius ar finansinius interesus; tarnybinės ar profesinės etikos pažeidimų prevenciją, tyrimą ir nustatymą; duomenų subjekto ar kitų asmenų teisių ir laisvių apsaugą (1–5 p.).

49. Taigi byloje nagrinėjamu atveju vertinant, ar institucija veikė laikydamasi ADTĮ įtvirtintų reikalavimų, yra reikšminga nustatyti, kokiu teisiniu pagrindu ji vadovavosi, atlikdama pareiškėjo asmens duomenų rinkimą, tvarkymą ir perdavimą, atlikdama pareiškėjo elgesio ir komunikacijos pirminį rizikos vertinimą.

Dėl Tarnybos veiksmų įstatyminio teisinio pagrindo

50. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad atsakovas nevykdė kriminalinės žvalgybos veiksmų pareiškėjo atžvilgiu. Tarnyba teigė, kad kriminalinė žvalgyba nebuvo vykdoma, nustačius žemą susirūpinimo lygį pirminio rizikos vertinimo metu.

51. Vadovybės apsaugos tarnybos (anksčiau – Departamento) veiklą reglamentuoja Lietuvos Respublikos vadovybės apsaugos įstatymas (ginčo teisiniams santykiams aktuali redakcija, galiojusi nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 1 d.). Vadovybės apsaugos įstatymo 12 straipsnio 3 punktas nustato, kad įstatymų nustatyta tvarka ir Vyriausybės nustatytu mastu Departamentas vykdo kriminalinę žvalgybą, kad užtikrintų jam pavestų uždavinių įgyvendinimą.

52. Kriminalinės žvalgybos įstatymo (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2017 m. sausio 1 d.) 2 straipsnio 6 dalis apibrėžia kriminalinę žvalgybą kaip kriminalinės žvalgybos subjektų veiklą renkant, fiksuojant, vertinant ir panaudojant turimą informaciją apie kriminalinės žvalgybos objektus, kuri vykdoma KŽĮ nustatyta tvarka. KŽĮ 2 straipsnio 8 dalyje pateikiamas kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdų sąrašas: 1) agentūrinė veikla; 2) apklausa; 3) apžiūra; 4) kontrolinis patikrinimas; 5) kontroliuojamasis gabenimas; 6) nusikalstamos veikos imitavimas; 7) pasala; 8) sekimas; 9) slaptoji operacija; 10) teisėsaugos institucijų užduotis. KŽĮ 2 straipsnio 10 dalis kriminalinės žvalgybos objektus apibrėžia kaip galimai rengiamas, daromas ar padarytas nusikalstamas veikas, jas rengiančius, darančius ar padariusius asmenis, šių asmenų aktyvius veiksmus neutralizuojant kriminalinę žvalgybą, kitus su valstybės nacionaliniu saugumu susijusius įvykius ir asmenis. KŽĮ 2 straipsnio 13 dalis kriminalinės žvalgybos tyrimą apibrėžia kaip organizacinę taktinę kriminalinės žvalgybos formą, kai, esant kriminalinės žvalgybos tyrimo pagrindui, KŽĮ nustatyta tvarka naudojami kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdai ir priemonės siekiant įgyvendinti kriminalinės žvalgybos uždavinius.

53. Išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad byloje nėra įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, jog Departamentas atliko kriminalinės žvalgybos veiksmus pareiškėjo atžvilgiu.

54. Tarnyba paaiškino, kad ji taikė duomenų apie pareiškėją rinkimą kaip smurtinio pobūdžio nusikalstamų veikų prieš Tarnybos saugomus asmenis prevencijos ir (ar) užkardymo vykdymo priemonę; KŽS (duomenys neskelbtini), surinkęs visą iš įvairių šaltinių gautą informaciją, atliko pirminį rizikos vertinimą ir išskyrė rizikos veiksnius, kurių pagrindu ir, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos įgyvendinimo plano, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. kovo 13 d. nutarimu Nr. 167, 1.4 krypties 1.4.3 darbo 1 priemonę bei vadovaujantis Vadovybės apsaugos įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 5 punktu, buvo surašytas 2017 m. lapkričio 14 d. informacinis raštas Nr. 2S-196 „Dėl informacijos perdavimo“. Tarnyba nurodė, kad, atlikdama šiuos veiksmus pareiškėjo atžvilgiu, ji vadovavosi Vadovybės apsaugos įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 5 punktu, Pavienių asmenų destruktyvaus elgesio rizikos vertinimo ir valdymo tvarkos aprašu; ji tvarkė pareiškėjo asmens duomenis, vadovaudamasi Vadovybės apsaugos įstatymo 12 straipsnio 7 dalimi ir 14 straipsniu, ji turėjo teisę tvarkyti pareiškėjo asmens duomenis, vadovaudamasi ADTAĮ 5 straipsnio 1 dalies 3 punktu (pagal įstatymus duomenų valdytojas yra įpareigotas tvarkyti asmens duomenis); pagal ADTAĮ 23 straipsnio 2 dalyje numatytą išimtį (valstybės saugumo, viešosios tvarkos pagrindais), pareiškėjas neprivalėjo būti papildomai informuotas.

55. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad Tarnybos nurodoma smurtinio pobūdžio nusikalstamų veikų prieš Tarnybos saugomus asmenis prevencijos ir (ar) užkardymo vykdymo priemonė, kurią, kaip teigia Tarnyba, ji taikė nagrinėjamu atveju, yra žmogaus teises ribojanti priemonė. Vertinant, ar pagal teisinį reguliavimą Tarnyba buvo įgaliota taikyti šią priemonę ir tvarkyti pareiškėjo asmens duomenis, svarbu aptarti iš Konstitucijos ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijos žmogaus teises ribojančioms priemonėms taikyti nustatytus įpareigojimus ir išanalizuoti Tarnybos veiklą reglamentuojančias Vadovybės apsaugos įstatymo ir kitų teisės aktų normas.

56. Pagal Konstituciją žmogaus konstitucinių teisių ir laisvių įgyvendinimą galima riboti, jeigu laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje, siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas). Teisėtumo reikalavimas reiškia, kad ribojimai gali būti nustatomi tik įstatymu, kuris viešai paskelbiamas, o jo normos suformuluotos pakankamai aiškiai (Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d. nutarimas). Teisinio tikrumo ir teisinio aiškumo imperatyvas suponuoja tam tikrus privalomus reikalavimus teisiniam reguliavimui: jis privalo būti aiškus ir darnus, teisės normos turi būti formuluojamos tiksliai, jose negali būti dviprasmybių (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2004 m. sausio 26 d. nutarimai). Sąvokos (formuluotės), susijusios su konstitucinių žmogaus teisių įgyvendinimu, jų ribojimu, turi būti itin aiškios, apibrėžtos ir suprantamos (Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimas).

57. Įstatymai nustato bendro pobūdžio taisykles, o poįstatyminiuose teisės aktuose jos gali būti detalizuojamos, gali būti reglamentuojama jų įgyvendinimo tvarka (Konstitucinio Teismo 1995 m. spalio 26 d., 1996 m. gruodžio 19 d., 2004 m. kovo 5 d., 2014 m. gegužės 9 d. nutarimai). Atsižvelgiant į įstatymų viršenybės įstatymų įgyvendinamųjų teisės aktų atžvilgiu principą, įstatymo įgyvendinamajame teisės akte nustatytas teisinis reguliavimas turi būti grindžiamas reglamentavimu, įtvirtintu įstatymuose, ir gali jį tik detalizuoti, tačiau negali būti sukuriamos naujos bendro pobūdžio normos, konkuruojančios su įstatymo normomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-13-520/2016; 2022 m. gruodžio 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-11-822/2022, Administracinė jurisprudencija, 2022, 44, p. 28-48).

58. Pagal Vadovybės apsaugos įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, Vadovybės apsaugos departamentas, užtikrindamas saugomų asmenų apsaugą, gali pagal savo kompetenciją atlikti teisės pažeidimų prevenciją.

59. Vadovybės apsaugos įstatymo 12 straipsnio 7 punktas nustato, jog Departamentas renka, kaupia, analizuoja ir apibendrina informaciją, susijusią su jo uždavinių įgyvendinimu ir funkcijų atlikimu. Vadovybės apsaugos departamentas savo uždaviniams įgyvendinti ir funkcijoms atlikti bendradarbiauja su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis, įstaigomis ir visuomeninėmis organizacijomis, kriminalinės žvalgybos subjektais, kitomis Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijomis ir įstaigomis bei užsienio šalių institucijomis ir įstaigomis1 (Vadovybės apsaugos įstatymo 3 straipsnis). Pagal Vadovybės apsaugos įstatymo 14 straipsnio 1 dalį, valstybės ir savivaldybių institucijos, įstaigos ir įmonės privalo sudaryti sąlygas Vadovybės apsaugos departamentui neatlygintinai naudotis Vadovybės apsaugos departamento uždaviniams įgyvendinti būtinais šių valstybės ir savivaldybių institucijų, įstaigų ir įmonių tvarkomais valstybės registrų (kadastrų) ir žinybinių registrų, klasifikatorių, informacinių sistemų ir duomenų rinkmenų duomenimis; kitų juridinių asmenų, taip pat fizinių asmenų turimais duomenimis, būtinais Vadovybės apsaugos departamento uždaviniams įgyvendinti, Vadovybės apsaugos departamentas naudojasi pagal atskiras sutartis. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijos, taip pat kitos valstybės ir savivaldybių institucijos bei įstaigos, gavusios informaciją apie pavojų saugomų asmenų ir objektų saugumui, privalo nedelsdamos apie tai pranešti Vadovybės apsaugos departamentui.

60. Vadovybės apsaugos įstatymo 20 straipsnio, įtvirtinančio Departamento pareigūnų pareigas, 1 dalies 5 punkte numatyta pareiga imtis visų galimų priemonių žmonių gyvybei ir sveikatai, asmens, valstybės, visuomeninių ar kitų organizacijų turtui gelbėti stichinių nelaimių, katastrofų, avarijų ir kitų ypatingų situacijų atvejais.

61. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 5 d. nutarimu Nr. 284 patvirtintų Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos nuostatus (ginčo teisiniams santykiams aktuali redakcija, galiojusi nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2020 m. birželio 23 d.) taip pat apibrėžiamos bendro pobūdžio Departamento funkcijos – Departamentas renka, kaupia, analizuoja ir apibendrina informaciją, susijusią su Departamento uždavinių įgyvendinimu ir funkcijų atlikimu; atlieka kitas teisės aktų nustatytas funkcijas (9.10–9.11 p.).

62. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. kovo 13 d. nutarimu Nr. 167 patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos įgyvendinimo plane nurodoma 1.4 kryptis – Visuomenės sveikatos stiprinimas; 1.4.3 darbo 1 priemonė – Pagalbos teikimo su (duomenys neskelbtini) rizika susijusiems asmenims gairių, skirtų tarpinstituciniam bendradarbiavimui stiprinti, pagalbai organizuoti ir informacijai perduoti, parengimas (2018 m. I ketv., SAM), tačiau jame nėra įtvirtinta jokių konkrečių pavedimų Tarnybai atlikti (duomenys neskelbtini) elgesio rizikos vertinimą ir / ar rinkti bei tvarkyti asmens duomenis.

63. Įvertinusi išdėstytą teisinį reguliavimą, išplėstinė teisėjų kolegija nenustatė Tarnybai expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) įtvirtinto įgaliojimo taikyti smurtinio pobūdžio nusikalstamų veikų prieš Tarnybos saugomus asmenis prevencijos ir (ar) užkardymo vykdymo priemonę, atliekant destruktyvaus elgesio rizikos vertinimą ir su juo susijusį asmens duomenų rinkimą, tvarkymą bei perdavimą. Vadovybės apsaugos įstatyme institucijai suteikti pažeidimų prevencijos (6 str. 2 d.), informacijos, susijusios su institucijos uždavinių įgyvendinimu ir funkcijų atlikimu, rinkimo, kaupimo, analizavimo ir apibendrinimo (12 str. 7 d.), bendradarbiavimo su kitomis įstaigomis (13 str.) įgaliojimai, teisė gauti informaciją (14 str.), taip pat pareiga imtis visų galimų priemonių žmonių gyvybei ir sveikatai gelbėti (20 str. 1 d. 5 p.) yra formuluojami kaip bendro ir abstraktaus pobūdžio įgaliojimai, teisės ir pareigos. Šis teisinis reguliavimas nesudaro pagrindo konstatuoti, kad jis pats savaime, nesant aiškiai įtvirtintų nuostatų, suponuoja Tarnybai teisę, gavus kitų institucijų bei įstaigų pranešamą informaciją apie pavojų saugomų asmenų ir objektų saugumui, rinkti, kaupti ir analizuoti šią informaciją destruktyvaus elgesio, kaip pavojaus ir teisės pažeidimo grėsmės rūšies (porūšio), aspektu ir perduoti ją kitiems subjektams.

Dėl Aprašo kaip teisinio pagrindo atlikti veiksmus

64. Tarnyba nurodo, kad ji atliko pareiškėjo elgesio rizikos vertinimą ir asmens duomenų tvarkymą, vadovaudamasi Pavienių asmenų destruktyvaus elgesio rizikos vertinimo ir valdymo tvarkos aprašu.

65. 2017 m. sausio 10 d. Vadovybės apsaugos departamento direktoriaus įsakyme Nr. V-14, kuriuo patvirtintas Aprašas, nurodyta, kad Aprašas tvirtinamas, vadovaujantis Vadovybės apsaugos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 5 punktu (Vadovybės apsaugos departamentas, užtikrindamas saugomų asmenų apsaugą, gali vykdyti kriminalinę žvalgybą nusikalstamoms veikoms prieš saugomus asmenis užkardyti), 9 straipsnio 2 dalies 5 punktu (specialus režimas gali būti užtikrinamas, vykdant kriminalinę žvalgybą nusikalstamoms veikoms prieš saugomus objektus užkardyti) ir Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos taikomo apsaugos modelio aprašo, patvirtinto Departamento direktoriaus 2015 m. vasario 18 d. įsakymu Nr. V-64 „Dėl Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos taikomo apsaugos modelio aprašo patvirtinimo“, 10.6 papunkčiu. Kaip matyti, Aprašas priimtas, vadovaujantis Vadovybės apsaugos įstatymo nuostatomis, kurios reglamentuoja Departamento veiksmus atliekant kriminalinę žvalgybą.

66. Aprašo 1 punkte nustatyta, jog Pavienių asmenų destruktyvaus elgesio rizikos vertinimo tvarkos aprašas skirtas susisteminti ir struktūrizuoti Departamento Kriminalinės žvalgybos skyriaus (toliau – ir KŽS) vykdomą rizikos vertinimą, sudarant prielaidas jam išlikti lanksčiam, vertinant individualaus atvejo unikalius ypatumus; Aprašas nustato pavienių asmenų identifikavimo, jų rizikos vertinimo proceso tvarką, nustato KŽS pareigūnų atliekamus veiksmus, įtvirtina Įspėjamojo elgesio formų atmintinę (aprašo 1 priedas), Pirminio ir paskesniojo rizikos vertinimo pagalbinę formą (aprašo 2 priedas), Susirūpinimo lygio apibrėžimus (aprašo 3 priedas), Rizikos vertinimo etapus (aprašo 4 priedas), Rizikos vertinimo proceso schemą (aprašo 5 priedas), Rizikos lygio apibrėžimus (aprašo 6 priedas).

67. Aprašas įtvirtina Departamento KŽS vykdomas pavienių asmenų nustatymą (5 p.), gautos informacijos apie pavienių asmenų destruktyvaus elgesio riziką ir jų įspėjamąjį elgesį analizę (9 p.), pirminio rizikos vertinimo proceso tvarką (10 p.), tarnybinio pranešimo dėl pirminio rizikos vertinimo užbaigimo surašymą (12 p.), informaciją perdavusios institucijos ir suinteresuotų institucijų informavimą apie reikiamą pagalbą (14 p.).

68. Atsižvelgiant į išdėstytas Aprašo nuostatas, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju Tarnybos atlikti veiksmai iš esmės buvo grindžiami konkrečiomis Aprašo nuostatomis, o ne Vadovybės apsaugos įstatymo eksplicitinėmis nuostatomis, kurios konkrečiai nenumato tokių veiksmų atlikimo. Taigi būtent Aprašas laikytinas konkrečiu ginčo veiksmų teisiniu pagrindu, o ne jo priėmimo pagrindu 2017 m. sausio 10 d. Vadovybės apsaugos departamento direktoriaus įsakyme Nr. V-14 formaliai nurodomas Vadovybės apsaugos įstatymas.

69. Pareiškėjas kelia abejones dėl Įsakymo ir juo patvirtinto Aprašo, kaip norminio akto, galiojimo, kadangi jis nėra paskelbtas viešai TAR. Tarnybos teigimu, Įsakymas ir juo patvirtintas Aprašas yra vidaus administravimo aktas, jis skirtas ne sukurti naujas teisės normas, o tik techniškai įgyvendinti pirminio rizikos vertinimo procedūrą, todėl jis turėtų būti vertinamas kaip tam tikro pobūdžio vidaus administravimo tvarkos instrukcija. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Aprašas nėra norminis administracinis aktas.

70. Nuoseklioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra išskiriami šie pagrindiniai norminio administracinio akto požymiai: 1) aktas sukuria elgesio taisykles – teisės normas; 2) aktas priimtas viešojo administravimo subjekto, vykdančio administracinį reglamentavimą; 3) aktas išdėsto bendro, abstraktaus pobūdžio nuostatas, kurios apjungia tipinėmis, rūšinėmis savybėmis panašius visuomeninius santykius; 4) aktas orientuojamas į ateitį; 5) aktas adresuotas neapibrėžtam asmenų ratui arba ratui asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais; 6) aktas yra visuotinai privalomas; 7) aktas paskelbiamas laikantis nustatytos norminių teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos (žr., pvz., 2017 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1026-624/2017; 2018 m. lapkričio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-773-492/2018; 2019 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eI-2-502/2019; 2022 m. lapkričio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-704-415/2022; 2024 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-73-815/2024).

71. Vidaus administravimo aktai nelaikytini norminiais administraciniais aktais ABTĮ prasme. Tokie aktai gali atitikti kai kuriuos norminių administracinių aktų požymius (pagal juos priėmusį subjektą, asmenų, kuriems skiriamas aktas, ratą ir pan.), tačiau, skirtingai nei norminiams administraciniams aktams, vidaus administravimo aktams nėra būdingas visuotinio privalomumo požymis, kylantis iš viešojo administravimo subjektų įgaliojimų savo aktais išreikšti valstybės valią ir nustatyti visiems asmenims (nepriklausomai nuo jų tarnybinio pavaldumo ar kitų aplinkybių) privalomas elgesio taisykles (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I444-1/2007; 2014 m. rugsėjo 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS438-784/2014; 2021 m. balandžio 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-662-502/2021, Administracinė jurisprudencija, 2021, 41, p. 620-641).

72. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, Įsakymui ir juo patvirtinam Aprašui iš esmės yra būdingas visuotinio privalomumo pobūdis, jame reguliuojami santykiai apima ne tik Departamento vidaus administravimą, bet ir asmenų duomenų rinkimą, tvarkymą, informacijos perdavimą ir bendravimą su kitomis institucijomis bei subjektais. Šie požymiai yra būdingi norminiam administraciniam aktui. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra konstatavęs, kad Vadovybės apsaugos departamento prie vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2017 m. sausio 10 d. įsakymas Nr. V-14 „Dėl pavienių asmenų destruktyvaus elgesio rizikos vertinimo ir valdymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ ir juo patvirtintas Pavienių asmenų destruktyvaus elgesio rizikos vertinimo tvarkos aprašas adresuotas neapibrėžtam asmenų ratui arba ratui asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais, aktas orientuotas į ateitį ir skirtas taikyti daug kartų ir yra norminis teisės aktas, priimtas centrinio valstybinio administravimo subjekto – Departamento (2021 m. rugsėjo 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-453-789/2021).

73. Byloje nustatyta, kad Įsakymas ir juo patvirtintas Aprašas nebuvo paskelbtas, laikantis nustatytos norminių teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos.

74. Pagal Konstituciją, teisės aktai turi būti oficialiai skelbiami laikantis jų oficialaus skelbimo tvarkos, kuri nustatyta būtent tuo metu, kai jie išleidžiami (Konstitucinio Teismo 2010 m. vasario 9 d. nutarimas). Todėl sprendžiant, ar norminio pobūdžio aktas buvo paskelbtas laikantis nustatytos tvarkos, vadovaujamasi teisės normomis, tokią tvarką reglamentavusiomis šio akto priėmimo metu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I-9-662/2018; 2021 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-663-822/2021).

75. Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. balandžio 1 d.) 19 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šio įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 1–18 punktuose nurodyti teisės aktai registruojami ir oficialiai skelbiami Teisės aktų registre (be kita ko, ministrų, Vyriausybės įstaigų, kitų valstybės institucijų ir įstaigų vadovų ir kolegialių institucijų norminiai teisės aktai). Pagal to paties straipsnio 2 dalį, teisės aktų nustatytus įgaliojimus turinčio subjekto pasirašytas teisės aktas, kuris yra Teisės aktų registro objektas, ne vėliau kaip kitą darbo dieną po pasirašymo įregistruojamas ir paskelbiamas Teisės aktų registre. Teisės akto įregistravimas ir paskelbimas Teisės aktų registre laikomas oficialiu teisės akto paskelbimu (Teisėkūros pagrindų įstatymo 19 str. 3 d.).

76. Konstitucinio Teismo praktikoje konstatuota, kad įstatymai negalioja ir negali būti taikomi, jei jie nėra oficialiai paskelbti (Konstitucinio Teismo 2001 m. sausio 11 d. nutarimas); įstatymų paskelbimas – būtina sąlyga jiems įsigalioti (Konstitucinio Teismo 2002 m. birželio 19 d. nutarimas); įstatymu turi būti nustatyta įstatymų paskelbimo tvarka ir informacijos šaltinis, kuriame įstatymai turi būti paskelbti (Konstitucinio Teismo 2003 m. spalio 29 d. nutarimas); įstatymų paskelbimas turi būti toks, kad teisės subjektai būtų tikri, jog paskelbtas įstatymas ir yra būtent tas, kurį priėmė Seimas arba kuris buvo priimtas referendumu; toks įstatymų paskelbimas yra oficialus (Konstitucinio Teismo 2003 m. spalio 29 d. nutarimas); oficialus įstatymų paskelbimas laikantis Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytos tvarkos yra būtina sąlyga ne tik įstatymams įsigalioti, bet ir tam, kad teisės subjektai žinotų, kokie įstatymai galioja, koks yra jų turinys, ir juos vykdytų (Konstitucinio Teismo 2001 m. sausio 11 d., 2003 m. spalio 29 d. nutarimai); demokratinėje teisinėje valstybėje negali būti nepaskelbtų įstatymų (Konstitucinio Teismo 2001 m. sausio 11 d., 2003 m. spalio 29 d. nutarimai); įstatymai turi būti paskelbti viešai (Konstitucinio Teismo 2003 m. spalio 29 d. nutarimas); teisė negali būti nevieša (Konstitucinio Teismo 2001 m. lapkričio 29 d., 2003 m. gegužės 30 d., 2003 m. spalio 29 d., 2007 m. birželio 27 d. nutarimai).

77. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad oficialus norminio akto paskelbimas įstatymų nustatyta tvarka yra būtina sąlyga norminiam teisės aktui įsigalioti. Jei tam tikras aktas atitinka norminio administracinio akto požymius, jį priėmusiam subjektui tenka pareiga šį aktą paskelbti įstatymų nustatyta tvarka, priešingu atveju toks aktas būtų laikomas negaliojančiu, o ne įgytų individualaus administracinio akto pobūdį (2007 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I1 -1/2007; 2021 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-663-822/2021, Administracinė jurisprudencija, 2021, 41, p. 524-581). Nepaskelbus norminio teisės akto Teisės aktų registre, norminio akto normos yra negaliojančios. Iš negaliojančių teisės normų jokios subjektinės teisės nekyla (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. birželio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1591-575/2019; 2020 m. gegužės 13 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-3111-442/2020; 2020 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1129-1062/2020; 2021 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-663-822/2021 ir kt.). Įstatymų nustatyta tvarka nepaskelbto, todėl nepradėjusio galioti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimas yra neteismingas administraciniam teismui (ABTĮ 103 str. 1 p., 116 str. 1 d.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 3 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. I492-30/2012; taip pat 2012 m. kovo 5 d. nutartis administracinėje byloje A525-1809/2012).

78. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad, nepaskelbus Įsakymo ir juo patvirtinto Aprašo Teisės aktų registre, Įsakymo ir juo patvirtinto Aprašo normos laikytinos negaliojančiomis.

79. Išplėstinė teisėjų kolegija šiame sprendime konstatavo, kad nagrinėjamu atveju Tarnybos atlikti veiksmai iš esmės buvo grindžiami konkrečiomis Aprašo nuostatomis. Pripažinus Įsakymo ir juo patvirtinto Aprašo nuostatas negaliojančiomis, konstatuotina, kad Tarnyba neturėjo nei Vadovybės apsaugos įstatyme, nei kituose teisės aktuose aiškiai įtvirtinto teisinio pagrindo atlikti destruktyvaus elgesio rizikos vertinimą pareiškėjo atžvilgiu ir rinkti, tvarkyti jo asmens duomenis bei perduoti informaciją kitiems subjektams. Tai sudaro pagrindą vertinti, kad Tarnyba atliko Vadovybės apsaugos įstatyme aiškiai nenumatytus ir todėl neteisėtais laikytinus veiksmus, t. y. neteisėtai atliko rizikos vertinimą ir Raštu neteisėtai perdavė informaciją apie atliktą rizikos vertinimą ir jo rezultatus kitiems subjektams.

80. Pagal duomenų apsaugos koncepciją, asmeninė informacija gali būti tvarkoma tik tokiu atveju, jeigu tenkinami tam tikri nustatyti reikalavimai, t. y. asmens duomenų tvarkymas laikomas teisėtu tik tuo atveju, jeigu tai atitinka ADTAĮ 3 ir 5 straipsnių nuostatas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-375-858/2015, 2020 m. balandžio 2 d. spendimą administracinėje byloje Nr. A-3345-822/2020). Šiame sprendime konstatavus, kad Tarnyba neteisėtai atliko rizikos vertinimą ir perdavė informaciją apie pareiškėją kitiems subjektams, nėra pagrindo teigti, kad Tarnyba buvo įpareigota tvarkyti pareiškėjo duomenis pagal ADTAĮ 5 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir 23 straipsnio 2 dalį. Todėl darytina išvada, kad Tarnyba, tvarkydama pareiškėjo asmens duomenis, nesilaikė ADTAĮ 3 straipsnio, 5 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir 23 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų.

Dėl civilinės atsakomybės ir neturtinės žalos atlyginimo

81. Nagrinėjamu atveju Tarnyba neteisėtai atliko destruktyvaus elgesio rizikos vertinimą pareiškėjo atžvilgiu ir neteisėtai rinko bei tvarkė jo asmens duomenis, taigi Tarnyba atliko neteisėtus veiksmus CK 6.271 straipsnio prasme.

82. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

83. Pareiškėjas prašė priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, 2 000 Eur žalos atlyginimą. Pareiškėjas nurodė, kad Tarnyba, neteisėtais veiksmais slaptai atlikdama vertinimą, skleisdama ir platindama nepagrįstus medicininio pobūdžio teiginius apie pareiškėją, menkino jo reputaciją, projektavo neigiamą jo charakteristiką, neinformavo pareiškėjo apie jo atžvilgiu vykdomus veiksmus, užkirto kelią ginčyti šiuos veiksmus.

84. Išplėstinei teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad pareiškėjo skunde nurodyti nepatogumai, patirti dėl jo atžvilgiu atliktų veiksmų, sukėlė jam dvasinius išgyvenimus, todėl yra pagrindas pripažinti, kad pareiškėjas dėl institucijos neteisėtų veiksmų patyrė neturtinę žalą, o neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą sieja priežastinis ryšys.

85. Aiškindamas CK 6.250 straipsnio nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-339/2014). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra nurodęs, kad CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas kriterijų sąrašas nėra baigtinis. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą, lemia šios žalos prigimtis ir objektas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-1168/2013; 2014 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1093/2014).

86. Vertindama neturtinės žalos dydį, priteistiną pareiškėjui, išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad Rašte vertinti ir pateikti pareiškėjo asmens duomenys yra susiję su gimimo data, gyvenamąja vieta ir rizikos veiksniais, nustatytais įvertinus pareiškėjo kitoms institucijoms siųstų laiškų duomenis apie pareiškėjo elgesį ir komunikaciją. Pateiktas institucijos vertinimas yra susijęs su jo socialine ir psichine sveikata (nustatomas sveikatos priežiūros ir socialinės pagalbos poreikis). Informacija Raštu buvo perduoda dviem sveikatos priežiūros įstaigoms ir socialines paslaugas teikiančiam centrui. Pareiškėjas sužinojo apie Tarnybos atliktus veiksmus, praėjus beveik dvejiems metams nuo jų atlikimo (pareiškėjas kreipėsi į Tarnybą dėl jo duomenų tvarkymo su 2019 m. lapkričio 29 d. skundu Nr. PKA-127). Taigi beveik dvejus metus, t. y. pakankamai ilgą laikotarpį, pareiškėjas nežinojo apie jo atžvilgiu atliktus veiksmus ir asmens duomenų tvarkymą. Informacija apie duomenų tvarkymą pareiškėjui buvo pateikta Tarnybos 2019 m. gruodžio 11 d. raštu Nr. PKA-131, 2020 m. kovo 20 d. raštu Nr. S-210(20), 2020 m. kovo 23 d. raštu Nr. PKA-32, 2020 m. birželio 1 d. raštu Nr. PKA-81, kuriais buvo atsakoma į pareiškėjo paklausimus.

87. Išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi aptartais CK 6.250 straipsnyje ir teismų praktikoje suformuluotais patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamaisiais kriterijais, teisingumo, protingumo principais, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį, mastą ir trukmę, atsižvelgusi į tai, jog byloje nėra duomenų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo teises, jog dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, įvertinusi pareiškėjo patirtų ribojimų pobūdį (be teisėto pagrindo atliktą rizikos vertinimą, pasireiškusį pareiškėjo asmens duomenų rinkimu, tvarkymu ir perdavimu), atsižvelgusi į laikotarpį, kai pareiškėjas sužinojo apie jo duomenų tvarkymą, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui priteistinas 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

Dėl kitų pareiškėjo nurodytų argumentų ir prašymų

88. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė, kad, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, buvo padaryti procesinio pobūdžio pažeidimai (be kita ko, pirmosios instancijos teismo teisėja, priėmusi sprendimą šioje byloje, dalyvavo nagrinėjant kitas pareiškėjo administracines bylas, nepasisakyta dėl jo 2021 m. vasario 15 d. patikslinto skundo, neužtikrintas visų proceso šalių –Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos, Tarnybos atstovų – dalyvavimas pirmą kartą nagrinėjant bylą, netenkintas prašymas apklausti liudytojus A. B. ir E. M., Vyriausybė, Seimas, Prezidento kanceliarija neįtraukti į bylą trečiaisiais suinteresuotais asmenimis, pirmosios instancijos teismas neužkirto kelio Tarnybai sunaikinti duomenis, kurių pagrindu Rašte konstatuotos tam tikros aplinkybės, Tarnyba procesinius dokumentus pateikė pavėlavusi ir nesilaikydama procesinių terminų).

89. Išplėstinės teisėjų kolegija pažymi, kad tai, jog pirmosios instancijos teisme bylą nagrinėjo teisėja, kuri yra nagrinėjusi kitas pareiškėjo inicijuotas bylas, nereiškia, kad bylos nagrinėjimas buvo neobjektyvus. Teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teismo (teisėjų) šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3072-520/2018; 2019 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3256-968/2019; 2021 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-63-492/2021). Išplėstinė teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, sudarančių pagrindą abejoti teismo nešališkumu.

90. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. vasario 24 d. nutartis (I t., b. l. 101–102) patvirtina, kad teismas nepriėmė pareiškėjo 2021 m. vasario 15 d. patikslinto skundo, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pareigos pasisakyti dėl patikslintame skunde išdėstytų prašymų ir aplinkybių. Vadovaujantis ABTĮ 64 straipsnio 1 dalies nuostatomis, procesiniai veiksmai atliekami per įstatymų nustatytus terminus. Tais atvejais, kai terminų nėra nustatęs įstatymas, juos skiria teismas. Teismo paskirti terminai gali būti teismo pratęsti. Tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė kai kuriuos Tarnybos pateiktus procesinius dokumentus, nors jie buvo pateikti pasibaigus nustatytam terminui, nevertintina kaip aplinkybė, turėjusi įtakos netinkamam bylos išnagrinėjimui. Pirmosios instancijos teismas, manydamas, kad pateikti dokumentai yra reikšmingi, siekiant nustatyti visas bylos aplinkybes, turi teisę nuspręsti pridėti dokumentus prie bylos iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.

91. Pažymėtina, kad Tarnybos atstovai dalyvavo pirmosios instancijos teismo posėdyje, kuris vyko 2023 m. liepos 20 d. (IV t., b. l. 165). Tai, kad jie nedalyvavo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme pirmą kartą, nesutrukdė tinkamai ir visapusiškai išnagrinėti bylą. Tarnybos atstovas A. B. dalyvavo žodiniame teismo posėdyje kaip Tarnybos atstovas. Išplėstinės teisėjų kolegija nenustatė būtinybės apklausti pareiškėjo nurodytus liudytojus, visos reikšmingos aplinkybės buvo nustatytos ir įvertintos pagal byloje esančius duomenis ir proceso šalių pateiktus paaiškinimus. Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerija nedalyvavo bylos nagrinėjime kaip proceso šalis, pareiškėjas nereiškė jokių reikalavimų šiai ministerijai, todėl jos atstovai neturėjo pagrindo dalyvauti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Vyriausybės, Seimo, Prezidento kanceliarijos įtraukimas į bylą trečiaisiais suinteresuotais asmenimis nebuvo būtinas, kadangi byloje nagrinėtas ginčas nesusijęs su jų teisėmis ar pareigomis.

92. Klausimas dėl duomenų, susijusių su Raštu, sunaikinimo, nėra susijęs su byloje nagrinėjamu pareiškėjo reikalavimu ir peržengia nagrinėjamos bylos ribas, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo vertinti tokių duomenų sunaikinimo klausimo. Kiti pareiškėjo nurodomi procesinio pobūdžio klausimai vertintini kaip nesudarantys pagrindo abejoti tinkamu bylos išnagrinėjimu ir visapusišku bylos aplinkybių nustatymu.

93. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo atlikti procesiniai veiksmai byloje nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas buvo neobjektyvus ir palankus atsakovo atstovui.

94. Pareiškėjas 2024 m. balandžio 8 d. pateikė teismui papildomus paaiškinimus, taip pat pridėjo 2023 m. kovo 21 d. ieškinį, pateiktą Vilniaus apygardos teismui, 2023 m. lapkričio 25 d. prašymą dėl papildomų prašymų, pateiktą Vilniaus apygardos teismui. Pagal ABTĮ 142 straipsnio 3 dalį, nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas nenustatė, kad pateikti dokumentai yra reikšmingi, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, todėl neprideda šių įrodymų prie bylos.

95. Pareiškėjas prašė ištirti Įsakymo ir juo patvirtinto Aprašo atitiktį kitiems teisės aktams, be kita ko, Konstitucijai. Šiame išplėstinės teisėjų kolegijos sprendime konstatavus, kad Įsakymo ir juo patvirtinto Aprašo nuostatos laikytinos negaliojančiomis, nėra pagrindo spręsti klausimą dėl Įsakymo ir juo patvirtinto Aprašo teisėtumo tyrimo inicijavimo.

Dėl procesinės bylos baigties

96. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes šiam ginčui aktualaus teisinio reguliavimo kontekste, dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Nagrinėjamoje byloje yra pagrindas tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, panaikinant pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimant naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą iš dalies, priteisti jam 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vadovybės apsaugos tarnybos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo T. G. apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo T. G. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui T. G. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vadovybės apsaugos tarnybos, 1 500 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Ramūnas Gadliauskas

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Arūnas Sutkevičius

Egidijus Šileikis