2020-11-25 Nr. AB-22288-3-61-3-02148-2019-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-2650-520/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02148-2019-0

Procesinio sprendimo kategorija 16.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. lapkričio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. O. (T. O.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. O. (T. O.) skundą atsakovui Vilniaus rajono savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas T. O. (T. O.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Vilniaus rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas, Administracija) 2019 m. birželio 5 d. sprendimą Nr. A33(1)-3711-(25.31) „Dėl planavimo sąlygų kaimo plėtros žemėtvarkos projektui rengti“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2019 m. gegužės 22 d. prašymą Nr. R-1003.

2. Pareiškėjas nurodė, kad per Žemėtvarkos planavimo dokumentų rengimo informacinę sistemą (toliau – ir ŽPDRIS) padavė prašymą priimti sprendimą dėl kaimo plėtros žemėtvarkos projekto rengimo pradžios ir planavimo tikslų (bylos Nr. (duomenys neskelbtini). Tenkindamas pareiškėjo prašymą, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) Vilniaus rajono skyriaus vedėjas 2019 m. gegužės 2 d. priėmė įsakymą Nr. 48KPĮ-148-(14.48.124.) „Dėl kaimo plėtros žemėtvarkos projekto rengimo pradžios ir planavimo tikslų nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas), kuriuo nustatė kaimo plėtros žemėtvarkos projekto rengimo pradžią pareiškėjui priklausančiame 0,5169 ha žemės ūkio paskirties žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), su tikslu parinkti ūkininko sodybos vietą. Administracija turėjo išduoti planavimo sąlygas, todėl jis ŽPDRIS priemonėmis 2019 m. gegužės 22 d. pateikė planavimo darbų programą, kurioje nurodė, kad planavimo tikslas ir uždaviniai – parinkti ūkininko sodybos vietą, nustatyti ūkininko sodybos statinių statybos zoną. Planavimo pagrindas – NŽT Įsakymas.

3. Pareiškėjas teigė, kad atsakovas Sprendime vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymo 2 straipsnio 4 dalimi, 11 straipsnio 1 dalimi nurodė, jog pareiškėjas šia teise jau pasinaudojo. Todėl norėdamas rengti kaimo plėtros žemėtvarkos projektą jam priklausančiame žemės sklype pareiškėjas prašymo tikslą turėtų nurodyti tik žemės ūkio veiklai reikalingų statinių statybos vietai parinkti. Administracija nurodė, kad pareiškėjas turėtų patikslinti prašymo tikslą ir iš naujo teikti prašymą per ŽPDRIS. Pareiškėjas nesutiko su tokiu faktu, nes jis nėra gavęs jokio statybą leidžiančio dokumento, neturi ūkininko ūkio sodybos ir jokių ūkininko ūkio sodybos statinių – nei gyvenamųjų, nei ūkio paskirties.

4. Pareiškėjas paaiškino, kad sklypas, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame pareiškėjas ketina statyti ūkininko ūkio sodybą, yra visiškai tuščias, tai patvirtina pridėtas Nekilnojamojo turto registro išrašas, todėl Kaimo plėtros žemėtvarkos projektų rengimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. rugpjūčio 11 d. įsakymu Nr. 3D-476/D1-429, (toliau – ir Taisyklės) 58 punktas nepažeidžiamas. Atsakovas neteisėtai ir nepagrįstai atsisakė išduoti planavimo sąlygas kaimo plėtros žemėtvarkos projektui rengti ūkininko sodybos vietai parinkti pareiškėjo žemės sklype, plečiamai aiškina Ūkininko ūkio įstatymo 11 straipsnio 1 dalį. Pareiškėjas teigė, kad ši norma aiškintina taip, jog ūkį turintis ūkininkas tame ūkyje gali turėti vieną ūkininko ūkio sodybą, tačiau jeigu ūkį turintis ūkininkas tame ūkyje apskritai neturi jokios sodybos, jokie apribojimai netaikomi. Pareiškėjo vardu yra registruotas vienas ūkis, ūkyje pareiškėjas neturi jokios ūkininko ūkio sodybos, todėl atsakovo Sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.

5. Atsakovas Administracija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

6. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas nesilaikė privalomos išankstinio bylos nagrinėjimo ne teisme tvarkos, įtvirtintos Taisyklių 93 punkte, todėl byla turi būti nutraukiama. Atsakovo priimtas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimus.

7. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas jau pasinaudojo lengvata, nustatyta Ūkininko ūkio įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje – 2011 m. vasario 4 d. žemės sklype, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sklypas 158) M. O. gavo statybos leidimą Nr. (duomenys neskelbtini) statyti ūkininko sodybą, pritaikytą kaimo turizmui (iki 20 vietų). 2012 m. birželio 27 d. gautas pareiškėjo prašymas perregistruoti šį statybos leidimą jo vardu. Po statybos leidimo perregistravimo pareiškėjas pastatė ūkininko sodybą: vienbutį gyvenamąją namą, ūkio pastatą ir pirtį, pastatus įregistravo savo vardu, tuomet Sklypą 158 su pastatyta ir įregistruota ūkininko sodyba bei kitais pastatais padovanojo M. O. (2019 m. sausio 28 d.). Atsakovas vertino, kad pareiškėjas siekia būti nekilnojamojo turto plėtotoju ir pasinaudojęs lengvata gauti pelno arba asmeninės naudos.

8. Atsakovas teigė, kad Ūkininko ūkio įstatymo 11 straipsnio 1 dalies išimtis labai aiškiai nurodo, kad nerengiant detaliųjų planų žemės ūkio paskirties žemėje ūkininkas gali statyti vieną ūkininko sodybą. Ši išimtis buvo lengvata ūkininkui, paskata užsiimti žemės ūkio veikla. Ši nuostata atsirado 2008 m. kovo 1 d., priėmus Ūkininko ūkio įstatymo 1, 2, 9 straipsnių pakeitimo ir papildymo, IV skirsnio pavadinimo pakeitimo bei Įstatymo papildymo 8–1, 11 straipsniais įstatymą. Iš įstatymo projektą lydinčiųjų dokumentų yra aišku, kad lengvata buvo siekiama sudaryti palankias sąlygas žemės ūkio plėtrai, efektyviai panaudoti Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšas, sukurti darbo vietas kaime.

9. Atsakovas vertino, kad pareiškėjas piktnaudžiauja lengvata, įgydamas ūkininko statusą tik formaliai, realiai jokia žemės ūkio veikla nesiverčia, o iš tikrųjų tampa nekilnojamojo turto plėtotoju – stato ir parduoda sodybas. Tai prieštarauja ne tik Ūkininko ūkio įstatyme įtvirtintai išimčiai, bet ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros įstatymo 2 straipsnio 22 daliai, 11 straipsnio 3 daliai.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. rugsėjo 5 d. sprendimu atmetė pareiškėjo T. O. skundą.

11. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2005 m. spalio 10 d. yra ūkininkas, įregistravęs ūkininko ūkį (Ūkininko ūkio įregistravimo pažymėjimas ŪP Nr. (duomenys neskelbtini), ūkio identifikavimo kodas (duomenys neskelbtini), adresas – (duomenys neskelbtini). Tuo pačiu adresu pareiškėjui priklauso 0,5169 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypas, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). ŽPDRIS priemonėmis 2019 m. gegužės 22 d. pareiškėjas pateikė planavimo darbų programą, kurioje nurodė, kad planavimo tikslas ir uždaviniai – parinkti ūkininko sodybos vietą, nustatyti ūkininko sodybos statinių statybos zoną. Planavimo pagrindas – NŽT Įsakymas. Atsakovas, apsvarstęs pareiškėjo pateiktą planavimo darbų programą, vadovaudamasis Ūkininko ūkio įstatymo 2 straipsnio 4 dalimi, 11 straipsnio 1 dalimi, priėmė Sprendimą, kuriame nurodė, kad atsisako išduoti planavimo sąlygas, nes pareiškėjas jau pasinaudojo teise žemės ūkio paskirties žemės sklype statyti vieną ūkininko sodybą, pagalbinio ūkio ir kitos paskirties pastatus, reikalingus ūkininko veiklai vykdyti.

12. Teismas nurodė, kad Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, kad Sklypas 158 nuo 1999 m. liepos 27 d. iki 2007 m. vasario 21 d. priklausė A. D., nuo 2007 m. vasario 21 d. iki 2012 m. gegužės 28 d. priklausė M. O. Tuomet Sklypas 158 dovanojimo sutarties pagrindu perleistas pareiškėjui. Pareiškėjas perregistravo statybos leidimą savo vardu, pastatė ūkininko sodybą: vienbutį gyvenamąją namą, ūkio pastatą ir pirtį ir įregistravo juos savo vardu. Tuomet Sklypas 158 su pastatyta ir įregistruota ūkininko sodyba bei kitais pastatais dovanojimo sutarties pagrindu vėl perleistas M. O. (2019 m. sausio 28 d.).

13. Teismas aptarė Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 27 straipsnio 7 dalį, Taisyklių 93 punktą, analizavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje išaiškinta dėl kokių sprendimų privaloma kreiptis į ikiteismines ginčų nagrinėjimo institucijas ir nustatęs, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi, prašydamas įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2019 m. gegužės 22 d. prašymą Nr. R-1003 dėl planavimo sąlygų išdavimo, kadangi jos jam nebuvo išduotos, darė išvadą, kad planavimo procesas nebuvo prasidėjęs, todėl nebuvo pagrindo kreiptis į ikiteisminę ginčų nagrinėjimo instituciją.

14. Teismas aptarė Teritorijų planavimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendrą taisyklę, pagal kurią siekiant statyti statinius tikslinės žemės ūkio paskirties žemėje, pirmiausia turi būti rengiami detalieji planai, keičiantys pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, ir nurodė įstatymuose nustatytas išimtis, kada reikalavimas rengti detalųjį planą netaikomas. Teismas analizavo Ūkininko ūkio įstatymo 11 straipsnio 1 dalį, 2 straipsnio 4 dalį, Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 5 dalį, atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje konstatuota, kad minėtas reglamentavimas neužkerta kelio ūkininkui planuoti teritoriją ir vykdyti statybos procesą vadovaujantis bendromis taisyklėmis (žr., pvz., 2013 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-1876/2013), o taip pat, kad lengvatos ūkininkams statyti ūkininko sodybą nerengiant detaliojo plano tikslas yra tam tikras ūkininkavimo palengvinimas ir skatinimas, tačiau ne statybos proceso skatinimas. Teismas aptarė ir Statybų privačioje žemėje reglamento, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608, (toliau – ir Reglamentas) 1.5 punkte įtvirtintą bendrą taisyklę bei Reglamento 1.1–1.4 punktuose nustatytas išimtis, kada bendrosios taisyklės galima nesilaikyti, ir nurodė, kad Reglamentas neteko galios 2008 m. birželio 25 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 616 nuo 2008 m. liepos 4 d. 2008 m. sausio 17 d. Ūkininko ūkio įstatymas buvo papildytas naujomis sąvokomis (apibrėžta, kas yra ūkininko sodyba) bei 11 straipsniu, kuriame įtvirtintos ūkininko sodybos statybos sąlygos. Teismas pažymėjo, kad šiais pakeitimais buvo aiškiai įtvirtinta, jog ūkininkas gali statyti vieną ūkininko sodybą.

15. Teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjas jau pasinaudojo Ūkininko ūkio įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta lengvata statyti vieną ūkininko sodybą nerengiant detaliųjų planų, todėl atsakovas pagrįstai atsisakė pareiškėjui išduoti planavimo sąlygas kaimo plėtros žemėtvarkos projektui rengti. Teismas sprendė, kad Administracija teisingai taikė teisės aktų normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą.

III. 16. Pareiškėjas T. O. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

17. Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

17.1. Teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos ir byloje vadovavosi netinkamu teisės taikymo ir aiškinimo precedentu, nes šios bylos faktinės aplinkybės nesutampa su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A602-1876/2013 (toliau – ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 19 d. nutartis) aptartomis faktinėmis aplinkybėmis. Esminis faktinių aplinkybių skirtumas yra tas, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 19 d. nutartyje pareiškėjas nuosavybės teise jau valdė vieną ūkininko ūkio sodybą ir norėjo pasistatyti antrą ūkininko ūkio sodybą, tačiau pareiškėjas neturi nei vienos ūkininko ūkio sodybos;

17.2. Teismas ignoravo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų 2010 m. vasario 24 d. pasitarime pritarto Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, taikant statybos teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, apibendrinimo (toliau – ir Apibendrinimas) 21 punktą, kuriame buvo aptartas Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 1 d. 2–3 punktai, Ūkininko ūkio įstatymo 11 straipsnio 1 dalis. Apibendrinime taip pat nurodyta, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teisės aktai neįtvirtina aiškaus draudimo ūkininkui kurti ne vieną naują ūkininko ūkio sodybą skirtinguose žemės sklypuose, kurie yra įregistruoti kaip ūkininko ūkio žemėnauda;

17.3. Apibendrinimo aktualumą patvirtina ir ta svarbi aplinkybė, kad Ūkininko ūkio įstatymo 11 straipsnio 1 dalies formuluotė yra identiška ir nepakitusi nuo 2008 m. sausio 24 d., kuomet Ūkininko ūkio įstatymas buvo papildytas minėtu straipsniu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas įvertino ir apibendrino taikymą aktualios, galiojančios Ūkininko ūkio įstatymo 11 straipsnio 1 dalies taikymą, todėl Apibendrinimas negali būti ignoruojamas ir juo turi būti vadovaujamasi nagrinėjant šią bylą. Teismo sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio nuostatoms, nes Apibendrinimas yra nepakeistas, nepatikslintas, todėl juo turi būti vadovaujamasi, nes priešingu atveju sukuriamas nepasitikėjimas teismu ir valstybe, kuomet viena ir ta pati, visiškai nepakitusi teisės norma taikoma ir aiškinama vis kitaip. Ūkininko ūkio įstatymas turi spragų, tačiau jų ištaisymas – ne teismo kompetencija;

17.4. Teismas nurodė, kad įstatymuose nustatytos išimtys turi būti aiškinamos siaurai, tačiau Ūkininko ūkio įstatymo 11 straipsnio 1 dalies nuostatą aiškino plečiamai. Lingvistine prasme minėta nuostata reiškia, kad jei turi vieną sodybą, antros turėti negali. Pareiškėjas neturi nei vienos ūkininko ūkio sodybos, tačiau teismas išaiškino, kad per visą gyvenimą ūkininkas pagal Ūkininko ūkio įstatymo 11 straipsnio 1 dalį gali pastatyti tik vieną ūkininko ūkio sodybą. Tokio apribojimo Ūkininko ūkio įstatymo 11 straipsnio 1 dalis neįtvirtina. Tą pagrįstai leidžia tvirtinti ir Taisyklių 58 punktas, pagal kurį apribojimas statyti vieną ūkininko ūkio sodybą siejamas ne su pastatytų sodybų skaičiumi, o su sodybų skaičiumi viename žemės sklype;

17.5. Teismas nepagrįstai ir neteisėtai nurodo, jog teisinis reglamentavimas neužkerta kelio ūkininkui planuoti teritoriją ir vykdyti statybos procesą vadovaujantis bendromis taisyklėmis. Žemės ūkio paskirties žemė nėra nei urbanizuota, nei urbanizuojama teritorija, o tai reiškia, kad pareiškėjas, norėdamas pasistatyti ūkininko ūkio sodybą, neturi jokios teisinės galimybės sklype parengti detalųjį planą. Teritorijų planavimo įstatymo 17 straipsnio 4 dalies 1 punkte draudimas žemės ūkio paskirties žemėje rengti detalųjį planą įtvirtintas tiesiogiai. Pareiškėjas pagal Teritorijų planavimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punktą, 4 dalies 1 punktą akivaizdžiai siekė parengti specialiojo teritorijų planavimo žemėtvarkos dokumentą, kaimo plėtros žemėtvarkos projektą, kuris yra būtent tas dokumentas, kurį privalu parengti pagal Teritorijų planavimo įstatymą. Tiek atsakovas, tiek teismas užkirto kelią pareiškėjui pasistatyti ūkininko ūkio sodybą, teismas nurodė rengti detalųjį planą, nors tai yra neįmanoma.

18. Atsakovas Administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 2019 m. birželio 5 d. sprendimo Nr. A33(1)-3711-(25.31) „Dėl planavimo sąlygų kaimo plėtros žemėtvarkos projektui rengti“, kuriuo atsisakyta pareiškėjui T. O. išduoti planavimo sąlygas kaimo plėtros žemėtvarkos projektui rengti ūkininko sodybos vietai parinkti žemės sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), pagrįstumo ir teisėtumo.

20. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pareiškėjo skundą atmetė, nes nustatė, kad pareiškėjas jau pasinaudojo Ūkininko ūkio įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta lengvata statyti vieną ūkininko sodybą nerengiant detaliųjų planų, todėl Administracija pagrįstai atsisakė pareiškėjui išduoti planavimo sąlygas kaimo plėtros žemėtvarkos projektui rengti.

21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti panaikintas, nes jį priimant buvo nukrypta nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos, plečiamai aiškinta Ūkininko ūkio įstatymo 11 straipsnio 1 dalies nuostata bei padaryta galiojančiam Teritorijų planavimo įstatymui prieštaraujanti išvada, jog pareiškėjas, norėdamas pastatyti ūkininko ūkio sodybą, turi pasinaudoti bendra tvarka ir parengti detalųjį planą.

22. ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

23. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas yra ūkininkas, įregistravęs ūkininko ūkį (Ūkininko ūkio įregistravimo pažymėjimas ŪP Nr. (duomenys neskelbtini), ūkio identifikavimo kodas (duomenys neskelbtini), adresas – (duomenys neskelbtini). Nurodytu adresu pareiškėjui priklauso 0,5169 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypas kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). ŽPDRIS priemonėmis 2019 m. gegužės 22 d. pareiškėjas pateikė atsakovui planavimo darbų programą, kurioje nurodė, kad planavimo tikslas ir uždaviniai – parinkti ūkininko sodybos vietą, nustatyti ūkininko sodybos statinių statybos zoną. Planavimo pagrindas – NŽT Įsakymas. Atsakovas Sprendimu atsisakė išduoti planavimo sąlygas, nurodydamas, kad pagal Ūkininko ūkio įstatymo 2 straipsnio 4 dalį, 11 straipsnio 1 dalį žemės ūkio paskirties žemės sklype ūkininkas gali statyti vieną ūkininko sodybą, pagalbinio ūkio ir kitos paskirties pastatus, reikalingus ūkininko veiklai vykdyti, nuosavybės teise priklausančiame žemės ūkio paskirties žemės sklype, ne mažesniame kaip 0,5 ha ir kad pareiškėjas šia teise jau pasinaudojo.

24. Byloje taip pat nustatyta, kad Sklypas 158 nuo 2007 m. vasario 21 d. iki 2012 m. gegužės 28 d. priklausė M. O. Tuomet Sklypas 158 dovanojimo sutarties pagrindu perleistas pareiškėjui, kuriam 2012 m. liepos 25 d. buvo išduotas statybos leidimas Nr. (duomenys neskelbtini) statyti ūkininko sodybą Sklype 158. Pareiškėjas pastatė vienbutį gyvenamąją namą, ūkio pastatą ir pirtį, įregistravo juos savo vardu, o po to Sklypą 158 su pastatyta ir įregistruota ūkininko sodyba bei kitais pastatais dovanojimo sutarties pagrindu perleidos M. O. (2019 m. sausio 28 d.).

25. Nagrinėjant apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymėtina, kad pareiškėjui priklauso žemės ūkio paskirties žemė, o ji vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (2013 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XII-411 redakcija) 25 straipsnio 3 dalimi, be kita ko, tvarkoma pagal patvirtintus teritorijų planavimo dokumentus ar žemės valdos projektus. Žemės ūkio paskirties žemėje kitų įstatymų nustatytais atvejais ir sąlygomis gali būti statomi statiniai nekeičiant pagrindinės žemės naudojimo paskirties. Taigi nagrinėjamu atveju yra aktualūs teisės aktai, reglamentuojantys teritorijų planavimą (Teritorijų planavimo įstatymas (redakcija, galiojusi nuo 2019 m. gegužės 1 d. iki 2019 m. lapkričio 1 d.) bei ūkininko sodybos ar pagalbinio ūkio ir kitos paskirties (fermų, ūkio, šiltnamių, kaimo turizmo) pastatų statybos sąlygas (Ūkininko ūkio įstatymas (redakcija, galiojusi nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2020 m. spalio 1 d.).

26. Teritorijų planavimo dokumentai – kompleksinio (bendrieji ir detalieji planai) ir specialiojo teritorijų planavimo dokumentai, kuriuose grafiškai ir raštu pateikiami teritorijų naudojimo, tvarkymo, apsaugos priemonių, teritorijų vystymo reikmių ir sąlygų sprendiniai (Teritorijų planavimo įstatymo 2 str. 27 d.). Detaliuosius planus, jų objektus ir uždavinius reglamentuoja Teritorijų planavimo įstatymo 17 straipsnis, pagal kurio 1 dalį detalieji planai rengiami savivaldybės lygmens ar vietovės lygmens, jeigu jie parengti, bendruosiuose planuose nustatytose urbanizuotose ir urbanizuojamose teritorijose, kai numatomas teritorijos vystymas ir (ar) kai urbanizuotose ir urbanizuojamose teritorijose keičiamas teritorijos naudojimo reglamentas (išskyrus šio straipsnio 4 dalyje nurodytus atvejus). Teritorijų planavimo įstatymo 17 straipsnio 4 dalyje nustatyti atvejai, kada detalieji planai nerengiami. Nagrinėjamu atveju aktuali Teritorijų planavimo įstatymo 17 straipsnio 4 dalies 1 punkto nuostata, jog detalieji planai nerengiami neurbanizuotose ir neurbanizuojamose teritorijose. Tokiose teritorijose, vadovaujantis bendraisiais planais ir specialiojo teritorijų planavimo dokumentais, pagal poreikį rengiami žemėtvarkos planavimo dokumentai (specialiojo teritorijų planavimo žemėtvarkos dokumentai arba žemės valdos projektai), miškotvarkos projektai, žemės gelmių naudojimo planai ar kiti specialiojo teritorijų planavimo dokumentai, kurie nustato viešųjų ir privačių subjektų ūkinės veiklos galimybes.

27. Ūkininko ūkio įstatymo 11 straipsnio (2008 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. X-1420 redakcija), nustatančio ūkininko sodybos statybos sąlygas, 1 dalis nustato, kad nerengiant detaliųjų planų žemės ūkio paskirties žemėje ūkininkas gali statyti vieną ūkininko sodybą, išskyrus miestams po 1995 m. birželio 1 d. nustatyta tvarka priskirtose teritorijose. Ūkininko sodyba ar pagalbinio ūkio ir kitos paskirties (fermų, ūkio, šiltnamių, kaimo turizmo) pastatai statomi nuosavybės teise priklausančiame žemės ūkio paskirties žemės sklype, ne mažesniame kaip 0,5 hektaro. Leidimas statyti ūkininko sodybą išduodamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos statybos įstatymu (Ūkininko ūkio įstatymo 11 str. 2 d.). Šio įstatymo prasme ūkininko sodyba – nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype pastatytas vienas gyvenamosios paskirties pastatas su pagalbinio ūkio ir kitos paskirties (fermų, ūkio, šiltnamių, kaimo turizmo) pastatais, reikalingais ūkininko veiklai vykdyti (Ūkininko ūkio įstatymo 2 str. 4 d. (2008 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. X-1420 redakcija).

28. Atsakant į pareiškėjo argumentus, susijusius su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama vienoda praktika aiškinant ir taikant šiai bylai tinkamai išspręsti reikšmingus įstatymus bei kitus teisės aktus (ABTĮ 15 str.) bei su šioje byloje taikytu netinkamu teisės taikymo ir aiškinimo precedentu, akcentuotina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija) įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimai, 2004 m. vasario 13 d. sprendimas, 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai).

29. Administracinį teismą saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti doktrina (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3924-575/2015; kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo užtikrinti savo jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prognozuojamumą remdamasis savo jau suformuota administracinės teisės doktrina ir precedentais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4823-520/2020).

30. Pabrėžtina, kad teismams sprendžiant bylas, precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-403-415/2020; ir kt.).

31. Akcentuotina, kad vienoda teismų praktika yra formuojama tik apeliacine tvarka priimtuose procesiniuose sprendimuose sprendžiant konkrečias bylas suformuluotomis teisės taikymo ir aiškinimo taisyklėmis (ABTĮ 15 str.), o ne Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo apibendrinimais, nes Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime nurodė, kad „nors pagal Konstituciją žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, apskritai yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose, aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai (ir tų teismų teisėjai) negali kištis į žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų nagrinėjamas bylas, teikti jiems kokių nors privalomų ar rekomendacinio pobūdžio nurodymų, kaip turi būti sprendžiamos atitinkamos bylos ir pan.; tokie nurodymai (nesvarbu, privalomi ar rekomendacinio pobūdžio) Konstitucijos atžvilgiu būtų vertintini kaip atitinkamų teismų (teisėjų) veikimas ultra vires. Pagal Konstituciją teismų praktika formuojama tik teismams patiems sprendžiant bylas“.

32. Atsižvelgiant į šioje byloje minėtą Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktriną dėl jurisprudencijos tęstinumo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką precedentų galios aspektu, įvertinant tai, kad Ūkininko ūkio įstatymo 11 straipsnio 1 dalies formuluotė yra nepakitusi nuo 2008 m. sausio 24 d., konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 19 d. nutartyje pateiktu šioje byloje aptariamos lengvatos tikslo bei jos įtakos nuosavybės teisėms išaiškinimu. Pareiškėjo apeliaciniame skunde išsakyti argumentai, jog šios bylos faktinės aplinkybės (pareiškėjas neturi nei vienos ūkininko sodybos) nesutampa su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 19 d. nutartyje aptartomis faktinėmis aplinkybėmis (pareiškėjas nuosavybės teise jau valdė vieną ūkininko ūkio sodybą ir norėjo pasistatyti antrą ūkininko ūkio sodybą), nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog yra nukrypta nuo jau suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, o patvirtina, jog pareiškėjas, nutylėdamas sau nepalankias faktines aplinkybes (pareiškėjui 2012 m. liepos 25 d. buvo išduotas statybos leidimas Nr. (duomenys neskelbtini) statyti ūkininko sodybą Sklype 158, kuriame jau yra įregistruoti statiniai: vienbutis gyvenamasis namas, ūkio pastatas, pirtis, Sklypas 158 perleistas dovanojimo sutarties pagrindu kitam asmeniui), neteisingai interpretuoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 19 d. nutartyje nustatytas faktines aplinkybes. Taigi apeliaciniame skunde nėra nurodyta jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, kuriais remiantis turėtų būti padaryta išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 19 d. nutartyje suformuota praktika.

33. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad lengvatos ūkininkams statyti ūkininko sodybą nerengiant detaliojo plano tikslas yra tam tikras ūkininkavimo palengvinimas ir skatinimas, tačiau ne statybos proceso skatinimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 19 d. nutartį). Taigi šiai bylai aktualios Ūkininko ūkio įstatymo normos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į minėtą tikslą.

34. Nagrinėdama pareiškėjo teiginį, kad Taisyklių 58 punktas, pagal kurį apribojimas statyti vieną ūkininko ūkio sodybą siejamas ne su pastatytų sodybų skaičiumi, o su sodybų skaičiumi viename žemės sklype, teisėjų kolegija pažymi, kad Taisyklėse įtvirtintas reguliavimas turi būti aiškinamas atsižvelgiant į aukštesnės galios teisės aktais (Teritorijų planavimo įstatymo, Ūkininko ūkio įstatymo) nustatytą reguliavimą.

35. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į šioje nutartyje aptartą teisinį reglamentavimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką aptariamu aspektu bei šioje konkrečioje byloje nustatytas faktines aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas jau pasinaudojo Ūkininko ūkio įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta lengvata statyti vieną ūkininko sodybą nerengiant detaliųjų planų, o aplinkybė, jog pareiškėjas neturi ūkininko sodybos, kurią dovanojimo sutarties pagrindu perleido M. O., nesuteikia jam teisės išimties tvarka statytis dar vieną ūkininko sodybą. Tokios išvados nepaneigia ir pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, jog žemės ūkio paskirties žemė nėra nei urbanizuota, nei urbanizuojama teritorija, o tai reiškia, kad pareiškėjas, norėdamas pasistatyti ūkininko ūkio sodybą, neturi jokios teisinės galimybės sklype parengti detalųjį planą (Teritorijų planavimo įstatymo 17 str. 4 d. 1 p.). Teisinis reglamentavimas neužkerta kelio ūkininkui planuoti teritoriją ir vykdyti statybos procesą vadovaujantis bendromis taisyklėmis.

36. Apibendrindama nustatytas ir aptartas šios bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir taikė materialiosios teisės bei proceso teisės normas, priėmė motyvuotą ir teisingą procesinį sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

37. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo apeliacinis skundas atmestas, netenkinamas pareiškėjo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo T. O. (T. O.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė