2019-04-24 Nr. AB-10036-3-62-3-02539-2017-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2029-525/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02539-2017-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. R. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. balandžio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas K. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir atsakovas, Marijampolės PN), 37 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2010 m. rugsėjo mėn. iki 2017 m. spalio 5 d. buvo kalinamas Marijampolės PN uždaros zonos baudos izoliatoriuje bei kamerų tipo patalpose Nr. 25, 13, 14, 15, 16, 17, 18, 19, 22, 3, 4, 6, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Akcentavo, jog gyvenamasis plotas buvo mažas, jį dar labiau mažino buvę baldai, jų užimamas plotas turi būti atimamas apskaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, sanitariniai mazgai neatitiko higienos reikalavimų, pasivaikščiojimo kiemelis labai mažas, jame galėdavo būti tik 2 kartus po 30 min. Nurodė, jog tekdavo laukti eilėje prie sanitarinio mazgo, prausyklos. Dėl per mažo laisvo ploto patyrė emocinių išgyvenimų, teko konfliktuoti su kitais nuteistaisiais. Dėl tokių bausmės atlikimo sąlygų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė nepatogumais, emociniu sutrikimu, garbės ir orumo pažeminimu, dvasinėmis kančiomis.

3. Pareiškėjas prašė jo reikalavimui netaikyti senaties termino. Nurodė, kad anksčiau kreiptis į teismą negalėjo, kadangi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) sprendimai, kuriuose aiškinama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija), nebuvo išversti į lietuvių kalbą, todėl jis negalėjo su jais susipažinti. Be to, senaties terminas dėl tokių pažeidimų neturi būti taikomas, kadangi Konvencija senaties termino nenustato.

4. Atsakovo atstovas Marijampolės PN pateiktame atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė taikyti senaties terminą ir skundą atmesti.

5. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu kalėjo kamerose Nr. 3, 14, 16, 17, 18, 22 ir 25, kamerose Nr. 13, 15, 19, 4 ir 6 pareiškėjas nebuvo kalinamas. Minimalaus gyvenamojo ploto norma pareiškėjui beveik visą laikotarpį buvo užtikrinta. Sanitarinio mazgo įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Atsakovo atstovas pažymėjo, jog teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių plotų, todėl šis pareiškėjo argumentas nepagrįstas. Pareiškėjas skunde nenurodė, kokių išgyvenimų jis asmeniškai patyrė, kokiais faktais ta žala pasireiškė ir kaip pasireiškė priežastinis ryšys tarp atsakovo atstovo priimtų sprendimų ir atsiradusios žalos. Dėl buitinių sąlygų ar su tuo susijusių problemų pareiškėjas į Psichologinę tarnybą nesikreipė. Marijampolės PN veikė tinkamai, nepažeisdami teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų, negali kilti ir deliktinė atsakomybė.

II. 6. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. balandžio 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui K. R. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, 50 Eur neturtinei žalai atlyginti.

7. Teismas nurodė, kad pareiškėjas prašo priteisti neturtinę žalą, kurią patyrė laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo mėn. iki 2017 m. spalio 5 d. Remdamasis ieškinio senatį reglamentuojančiomis teisės aktų nuostatomis, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, teismas vertino, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat jo kalinimo pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl netinkamų kalinimo sąlygų į minėtos įstaigos administraciją. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš įkalinimo įstaigos administracijos. Šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti nuo jo apgyvendinimo Marijampolės PN pradžios, t. y., kaip nurodo pareiškėjas, nuo 2010 m. rugsėjo mėn., tačiau į teismą kreipėsi tik 2017 m. gruodžio 14 d. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie galėtų patvirtinti, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie patalpų perpildymą kalinamais asmenimis bei kalinimo sąlygų trūkumus.

8. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl objektyvių aplinkybių, lėmusių senaties termino praleidimą. Byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad nėra pagrindo ex officio (pagal pareigas) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo. Teismas, atsižvelgdamas į atsakovo prašymą pareiškėjo reikalavimui taikyti ieškinio senaties terminą, pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo mėn. iki 2014 m. gruodžio 14 d. (įskaitytinai) taikė ieškinio senaties terminą ir pareiškėjo reikalavimo dalį dėl neturtinės žalos priteisimo nurodytu laikotarpiu atmetė kaip nepagrįstą. Pritaikius trejų metų senaties terminą, teismas sprendė skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą ir analizavo pareiškėjo kalinimo sąlygas laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 15 d. iki 2017 m. spalio 5 d.

9. Teismas nurodė, kad netinkamas laikymo sąlygas pareiškėjas grindžia ploto trūkumu gyvenamosiose patalpose. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 111.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, o 111.2. punkte numatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam žmogui. Teismas taip pat pažymi, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į šių taisyklių 111.1 ir 111.2. punkte įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Kadangi teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas patalpos plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Objektyvių duomenų apie konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje gyvenamojoje patalpoje metu joje buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios gyvenamosios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.

10. Teismas, įvertinęs atsakovo į bylą pateiktus duomenis apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas ginčo laikotarpiu plotą, jose įrengtų gyvenamųjų vietų skaičių, nustatė, kad laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 4 d. iki 2015 m. gruodžio 10 d. pareiškėjas bausmę atlikinėjo baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 14, kurios plotas - 20,45 kv. m, įrengtos 5 gyvenamosios vietos, kameroje buvo 6 nuteistieji, todėl vienam asmeniui teko 3,40 kv. m. ( trūko – 0,2 kv. m ploto), laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 8 d. iki 2016 m. rugsėjo 11 d. pareiškėjas bausmę atlikinėjo kamerų tipo patalpose kameroje Nr. 16, kurios plotas - 20,20 kv. m, įrengtos 5 gyvenamosios vietos, kameroje buvo 6 nuteistieji, todėl vienam asmeniui teko 3,36 kv. m (trūko – 0,24 kv. m ploto). Kitais laikotarpiais gyvenamojo ploto norma vienam asmeniui pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeista. Atsikirtimu į atsiliepimą pareiškėjas su atsakovo atstovo pateiktais duomenis nesutiko. Pažymėjo, kad nuo 2016 m. vasario 9 d. iki 2016 m. kovo 1 d. buvo laikomas kameroje Nr. 18, nuo 2016 m. balandžio 26 d. iki 2016 m. gegužės 13 d. buvo laikomas kameroje Nr. 6, nuo 2016 m. rugsėjo 24 d. iki 2016 m. spalio 2 d. buvo laikomas kameroje Nr. 13, taip pat nurodė, jog laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 31 d. iki 2016 m. gegužės 13 d. kameroje buvo 4 nuteistieji, tačiau įrodymų minėtoms aplinkybėms patvirtinti į bylą nepateikė. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjo nurodytu laikotarpiu į kameras Nr. 18, 6 ir 13 nebuvo patalpintas. Byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 31 iki 2016 m. gegužės 13 kameroje Nr. 3 buvo laikoma daugiau nuteistųjų nei nurodyta atsakovo atstovo atsiliepime. Teismas nurodė, kad neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, todėl jais rėmėsi ir konstatavo, kad ginčo laikotarpiu iš viso 9 paras pareiškėjui nebuvo užtikrinta Taisyklių 111.2. punkte numatyta minimali 3,6 kv. m. gyvenamojo ploto norma.

11. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo teiginius, kad didelę dalį kameros užėmė baldai, dėl to nebuvo galimybės judėti, pažymėjo, jog pagal Taisykles skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą, neišskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Tačiau pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą atsižvelgiama, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Teismo vertinimu, pareiškėjo skundo aplinkybės dėl baldų užimamo ploto yra neatsiejamai susijusios su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu, todėl jas vertino kaip šio pažeidimo dalį. Pripažinus, kad gyvenamųjų patalpų ploto reikalavimai buvo pažeisti, minėtos aplinkybės vertintinos Taisyklių 111.2. punkto reikalavimų pažeidimo kontekste.

12. Teismas dėl pareiškėjo skundo reikalavimų, susijusių su sanitarinių mazgų įrengimu, nurodė, kad pareiškėjas tik deklaratyviai pažymėjo, jog kamerų sanitariniai mazgai neatitiko higienos normų reikalavimų. Pažymėjo, kad pareiškėjas turi galimybę rašyti skundus dėl kalinimo sąlygų, taip pat ir tiesiogiai Visuomenės sveikatos centrui, tačiau duomenų apie patikrinimus pagal pareiškėjo skundus, ar pareiškėjo kreipimąsi į pataisos namų administraciją dėl minėtų aplinkybių, byloje nėra. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo teiginius dėl netinkamos sanitarinių mazgų būklės, nedetalizavo, kokiu pagrindu priėjo prie išvados, kad sanitariniai mazgai neatitinka higienos normų reikalavimų, todėl pareiškėjo argumentus šioje dalyje vertino kaip deklaratyvius ir atmetė.

13. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo teiginius dėl pasivaikščiojimo kiemelių dydžio ir pasivaikščiojimo trukmės, nurodė, kad teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių plotų ir nenustato vienam asmeniui tenkančios ploto normos juose. Pagal ginčo laikotarpiu galiojusio Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 145 straipsnio 1 dalį (akto redakcija nuo 2016 m. balandžio 1 d.), kamerų tipo patalpose laikomiems nuteistiesiems kasdien suteikiama viena valanda pasivaikščiojimui. Pareiškėjas neneigia, kad pasivaikščiojimas truko vieną valandą per parą (du kartus po 30 minučių), todėl neteisėtų atsakovo veiksmų, suteikiant pareiškėjui galimybę pasivaikščioti gryname ore, teismas nenustatė.

14. Teismas kitus pareiškėjo skundo ir atsakovo atsiliepimo argumentai laikė pertekliniais, neturinčiais juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau jų nedėstė ir neanalizavo.

15. Spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas nurodė, kad pareiškėjas skunde teigė, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė išgyvenimus, tačiau byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu vartojo narkotines medžiagas, taigi pareiškėjo nurodyti negalavimai ir sveikatos sutrikimai galėjo kilti dėl šių medžiagų poveikio ir abstinencijos po jų vartojimo. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjui buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė.

16. Teismas įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažino, kad pareiškėjas neįrodė, jog jo įkalinimo sąlygos buvo pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju vertintinas kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme. Tačiau įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimų trukmę ir mastą, teismas sprendė, kad pareiškėjas dėl konstatuotų pažeidimų galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. patyrė neturtinę žalą. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgęs į byloje konstatuoto pažeidimo trukmę (9 paras kamerų tipo patalpose trūko 0,2-0,24 kv. m ploto), įvertinęs tai, kad šį plotą dar labiau mažino sanitarinio mazgo ir baldų užimamas plotas, teismas sprendė dėl būtinumo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, nes nagrinėjamu atveju vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija.

17. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste įvertinęs pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, atsižvelgęs į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, nenustačius, kad dėl konstatuotų pažeidimų pareiškėjui būtų kilusios ypatingai neigiamos pasekmės (išgyvenimai, sukrėtimai, kurie būtų darę įtaką tolimesniam pareiškėjo gyvenimui), nenustačius, kad atsakovo atstovas sąmoningai būtų siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, atsižvelgus į Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismas vertino, kad pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra mažintinas, todėl patirtą neturtinę žalą įvertino 50 Eur suma, kurią priteisė iš atsakovo.

III. 18. Pareiškėjas K. R. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. balandžio 16 d. sprendimą ir priteisti 36 000 Eur neturtinę žalą.

19. Apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kadangi byla buvo išnagrinėta šališkai ir neobjektyviai. Teigia, kad visą ginčo laikotarpį buvo pažeista pareiškėjo teisė į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas, nebuvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis ploto reikalavimas, nepagrįstai neatimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo ir baldų užimamas plotas, todėl negalėjo laisvai judėti.

20. Pareiškėjas teigia, kad kameroje yra ne sėdimas, bet tupimas tualetas, kuris yra surūdijęs. Nesutinka su atsakovo teiginiais, kad jis nesikreipė į psichologą, kadangi kreipimaisi nėra registruojami, dėl to įrodymų negali pateikti. Marijampolės PN atsiliepimuose pateikė klaidinančią informaciją. Kameroje Nr. 22 yra įrengtos 6 gyvenamosios vietos, nors Marijampolės PN nurodė, kad įrengtos 5 gyvenamosios vietos.

21. Pažymi, kad laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 31 d. iki 2016 m. gegužės 13 d. atliko bausmę kameroje Nr. 3, kurioje buvo 4 asmenys, o ne trys, kaip nurodo atsakovas. Pareiškėjo teigimu, jam turi būti priteistas 36 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

22. Atsakovo atstovas Marijampolės PN atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

23. Atsiliepime nurodo, kad atsakovas yra pateikęs atsiliepimus ir išsamiai bei detaliai atsakęs į visus teismo bei pareiškėjo paklausimus ir teiginius, taip pat pateikęs visus teismui reikalingus įrodymus bei su byla susijusius dokumentus. Atsakovo nuomone, Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai šią bylą išnagrinėjo išsamiai ir objektyviai, atliko visus reikalingus veiksmus ir priėmė motyvuotą bei pagrįstą sprendimą. Byloje esantys rašytiniai dokumentai visiškai atspindi atsakovo poziciją šioje byloje, todėl mano, kad teikti kitus tikslinančius ar bylos nagrinėjimą papildančius duomenis yra netikslinga. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė naujų aplinkybių, apeliacinį skundą grindžia tapačiais argumentais kaip ir pirmosios instancijos teismo skunde.

24. Atsakovas pažymi, kad nauji įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti priimti esant dviem sąlygoms. Pirmuoju atveju pareiškėjas jokių įrodymų teismui nepateikė, pirmosios instancijos teismui teikdamas atsikirtimą į Marijampolės PN atsiliepimą taip pat jokių naujų įrodymų nepateikė. Be to, pareiškėjo pateikti nauji įrodymai (foto nuotraukos) yra neinformatyvios, t. y. neįmanoma nuspręsti ir išsiaiškinti, kurios baudos izoliatoriaus ar kamerų tipo patalpų kamerų, iš visų 25 kamerų, yra šios naujai pareiškėjui pateiktos foto nuotraukos. Atsakovo įsitikinimu, teismui priėmus naujus įrodymus, kuriuos pareiškėjas galėjo pateikti pirmojoje instancijoje, būtų pažeistas proceso ekonomiškumo ir koncentruotumo principai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 25. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Marijampolės PN veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, t. y. vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimo, sanitarinio mazgo neatitikimo higienos reikalavimams, pasivaikščiojimo kiemelių ploto ir pasivaikščiojimo trukmės, atlyginimo.

26. Pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo reikalavimų daliai taikęs ieškinio senaties terminą, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, nustatęs, kad Marijampolės PN ginčo laikotarpiu iš viso 9 paras pareiškėjui neužtikrino Taisyklių 111.2. punkte numatytos minimalios 3,6 kv. m gyvenamojo ploto normos, nenustatęs kitų pažeidimų, priteisė pareiškėjui 50 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

27. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepagrįstai apskaičiuodamas vienam asmeniui tenkantį kameros plotą neatėmė sanitarinio mazgo ir baldų užimamo ploto, bylą išnagrinėjo šališkai ir neobjektyviai.

28. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

29. Kai yra pagrindas pripažinti, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.).

30. Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

31. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, be kita ko, teigia, kad sanitariniame mazge įrengtas ne sėdimas, bet tupimas tualetas. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, jog pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-902-858/2018, 2018 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1400-575/2018 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, kad šio argumento pareiškėjas pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde nebuvo nurodęs, teisėjų kolegija pareiškėjo argumento dėl tupimo tualeto nevertina ir plačiau dėl jo nepasisako.

32. Iš Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo motyvų matyti, kad priešingai, nei tvirtina pareiškėjas, teismas išsamiai pasisakė dėl pagrindinių pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos išanalizavo pakankamai detaliai ir visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė bylos faktais ir teisės aktų nuostatomis pagrįstas išvadas. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė, todėl sutikdama su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl pareiškėjo gyvenimo ir buities sąlygų Vilniaus PN, visų motyvų nekartoja, o tik atsako į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus.

33. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, neatsižvelgė į sanitarinio mazgo, baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punkte nurodyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m.

Jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, Konvencija, vienam asmeniui kamerose turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato. Europos Žmogaus Teisų Teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)).

Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017 ir kt.). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma – 3,6 kv. m – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., EŽTT 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06);

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013; 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

34. Teisėjų kolegija, kaip jau buvo minėta, akcentuoja, kad tik sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas vienam asmeniui tenkantį plotą, pagrįstai iš kameros ploto neatėmė sanitarinio mazgo ir baldų užimamą plotą, nes šiuo atveju nėra jokio pagrindo konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą apskaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjo teisė būti kalinamam kameroje, kurioje vienam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, buvo pažeista ir priteisdamas pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, įvertino ir atsižvelgė į aplinkybę, kad dalį kameros ploto užėmė baldai ir sanitarinis mazgas. Todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai šiuo klausimu yra nepagrįsti.

35. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, kad atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė neteisingus duomenis apie kamerose įrengtų gyvenamųjų vietų skaičių. Atsakovas atsiliepime, taip pat 2018 m. sausio 18 d. pažymoje „Dėl K. R. buvimo vietų“ detaliai nurodė, laikotarpius, kameras, jų plotą, įrengtų vietų skaičių, kuriose ginčo laikotarpiu buvo pareiškėjas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti Marijampolės PN pateiktais oficialiais duomenimis, kurių pareiškėjas nepaneigė, atitinkamai juos vertinti kitaip, nei įvertino pirmosios instancijos teismas.

36. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių, kad byla išnagrinėta šališkai ir neobjektyviai, pažymi, jog teisėjų ir teismų nepriklausomumas bei nešališkumas kaip vienas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo principų įtvirtintas 44 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Siekiant užtikrinti realų teisės į nešališką ir objektyvų teismą įgyvendinimą, 44 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintas nušalinimo institutas. Byloje dalyvaujantis asmuo, manantis, kad jo bylą nagrinėjantis teisėjas gali būti neobjektyvus ir šališkas, remdamasis 44 straipsnio 1 ir 2 dalimis, gali teikti motyvuotą teisėjo nušalinimo pareiškimą (ABTĮ 44 str. 6 d.). Asmuo, reikšdamas nušalinimą, turi pagrįsti, jog egzistuoja pakankamas pagrindas manyti, kad byla bus išnagrinėta neobjektyviai ir šališkai, t. y. nurodyti konkrečias aplinkybes ir pateikti jas patvirtinančius įrodymus, kurie patvirtintų tokį pagrindą egzistuojant. Be to, ABTĮ 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teisėjo pareiga nusišalinti, kai egzistuoja atitinkamos aplinkybės, keliančios (ar galinčios kelti) abejonių teisėjo nešališkumu.

37. EŽTT praktikoje pabrėžiama, kad teisė į nešališką teismą turi būti nagrinėjama dviem aspektais – subjektyviuoju ir objektyviuoju. Subjektyvusis teismo ir teisėjo nešališkumas reiškia tai, kad nė vienas teisėjas neturi išankstinio nusistatymo ar nėra tendencingas (žr., pvz., EŽTT 1989 m. gegužės 24 d. sprendimą Hauschildt prieš Daniją (pareiškimo Nr. 10486/83)). Pasisakydamas dėl objektyviųjų teismo ir teisėjo nešališkumo aspektų, Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pabrėžęs, kad turi būti nustatyta realių faktų, sukeliančių abejonių teisėjų nešališkumu. Sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (žr., pvz., EŽTT 1998 m. gegužės 20 d. sprendimą Gautrin ir kiti prieš Prancūziją, (pareiškimo Nr. 21257/93, 21258/93, 21259/93). Lemiamą reikšmę turi tai, ar nuogąstavimas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. gruodžio 21 d. sprendimą Wettstein prieš Šveicariją, (pareiškimo Nr. 33958/96); EŽTT 1996 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą Ferrantelli ir Santangelo prieš Italiją, (pareiškimo Nr. 19874/92)). Objektyvusis testas dažniausiai yra susijęs su hierarchiniais ar kitokiais teisėjo ir kitų proceso dalyvių ryšiais (žr., pvz., EŽTT 2004 m. spalio 26 d. sprendimą Miller ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, (pareiškimo Nr. 45825/99, 45826/99, 45827/99; 2005 m. liepos 15 d. sprendimą Mežnarić prieš Kroatiją, (pareiškimo Nr.71615/01); kt.).

38. Teisėjo, nagrinėjusio bylą pirmosios instancijos teisme, šališkumas ir neobjektyvumas grindžiamas aplinkybėmis, nurodytomis Nutarties 19 punkte. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina įrodymų vertinimo taisyklę – teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Prašymų dėl papildomų įrodymų išreikalavimo ir liudytojų apklausos netenkinimas savaime negali būti vertinamas kaip teisėjo nešališkumą ir neobjektyvumą patvirtinantis faktas. Tai, esant pagrindui konstatuoti ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtintos įrodymų vertinimo taisyklės pažeidimą, galėtų būti teisinis pagrindas pripažinti procesinės teisės normų pažeidimą arba netinkamą jų pritaikymą, dėl ko skundžiamas sprendimas galėtų būti panaikintas, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 146 str. 1 d.). Nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus teisėjų kolegija pažymi, jog aplinkybė, kad teismas ginčą išsprendžia ne taip, kaip norėtų ginčo šalis, negali būti traktuojama kaip teismo šališkumas. Teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, savaime negali būti vertinama kaip teisėjų šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas ir teisėjų nušalinimo pagrindas. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kurie sudarytų pagrindą konstatuoti pareiškėjo teisės į nešališką teismą pažeidimą.

39. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. balandžio 16 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo K. R. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. balandžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius