7620a18e-d6b2-41e2-8f5d-792a095ef7e9 · Kauno apygardos teismas

Civilinė byla NrCivilinė byla Nr. 2S -1933-413 /2014Teisminio proceso Nr. 2-40-3-00834-2011-8Procesinio sprendimo kategorija:30.8; 121.21. (S) KAUNO APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2014 m. spalio 30 d. Kaunas Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintautas Koriaginas, teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal suinteresuoto asmens G. B. apeliacinį skundÄ dėl Å akių rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 30 d. nutarties panaikinimo civilinėje byloje Nr. A2-1-876/2014 pagal pareiÅ¡kėjos M.

J. patikslintÄ pareiÅ¡kimÄ dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamÄ jÄ senatį fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys: G. B., Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės Å«kio ministerijos, VÄ® Registrų centras Marijampolės filialas, n u s t a t ė:I. Ginčo esmė             PareiÅ¡kėja kreipėsi į teismÄ , patikslintu pareiÅ¡kimu praÅ¡ydama nustatyti juridinę reikÅ¡mę turintį faktÄ , kad ji įgyjamosios senaties pagrindu įgijo nuosavybės teises į sandėlį su priestatu, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus numeris (duomenys neskelbtini).

PareiÅ¡kėja nurodė, kad 1994 m. gruodžio 1 d. pagal Å akių rajono TvirbÅ«tų žemės Å«kio bendrovės visuotinio susirinkimo protokolÄ Nr. 1, jai už 1 720 Lt buvo parduoti grÅ«dų sandėliai. Nuo to laiko ji yra nupirktų pastatų savininkė ir nepertraukiamai juos valdo, tačiau neturi jokių nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų. PareiÅ¡kėjos iniciatyva buvo atlikta pastatų inventorizacija (bylos Nr. 84/40853, registro Nr. 44/1437316), pastatui suteiktas unikalus numeris (duomenys neskelbtini)ir nustatyti žymėjimai: sandėliui - 1F2/p, priestatui - 1f1/ž 170.

PareiÅ¡kėja 2011 m. liepos 15 d. VÄ® Registrų centrui pateikė praÅ¡ymÄ kadastro duomenų įraÅ¡ymui bei įregistravimui į nekilnojamojo turto kadastrÄ , tačiau 2011 m. liepos 19 d. VÄ® Registrų centras priėmė sprendimÄ neįraÅ¡yti kadastro duomenis į registrÄ , nes tam nėra teisinio pagrindo, pateikti dokumentai yra nepakankami. Å akių rajono apylinkės teismas, iÅ¡nagrinėjęs pareiÅ¡kėjos pareiÅ¡kimÄ , 2011 m. gruodžio 28 d. sprendimu pareiÅ¡kimÄ tenkino ir nustatė pareiÅ¡kėjai nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamÄ jÄ senatį faktÄ Ä¯ sandėlį su priestatu, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini).

Suinteresuotas asmuo G. B. 2012 m. gegužės 4 d. pateikė teismui praÅ¡ymÄ atnaujinti procesÄ iÅ¡nagrinėtoje civilinėje byloje, panaikinti Å akių rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 28 d. sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ pareiÅ¡kėjos M. J. pareiÅ¡kimÄ dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamÄ jÄ senatį fakto nustatymo, atmesti.Å akių rajono apylinkės teismas 2012 m. lapkričio 6 d. nutartimi atnaujino procesÄ civilinėje byloje tuo pagrindu, kad į procesÄ nebuvo įtrauktas suinteresuotas bylos baigtimi asmuo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo (nutarties) esmė Å akių rajono apylinkės teismas 2014 m. balandžio 30 d. nutartimi suinteresuoto asmens G. B. praÅ¡ymÄ atmetė ir paliko galioti Å akių rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 28 d. sprendimÄ , kuriuo nustatyta, kad M. J. nuosavybės teises į sandėlį su priestatu, esantį (duomenys neskelbtini), įgijo įgyjamosios senaties bÅ«du; nutarčiai įsiteisėjus panaikino laikinÄ jÄ apsaugos priemonę – areÅ¡tÄ pastatui sandėliui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiam (duomenys neskelbtini), registruotam M.

J. vardu; priteisė iÅ¡ pareiÅ¡kėjos M. J. 69 Lt iÅ¡laidas kelionei, kurios buvo apmokėtos už ekspertės J. V. atvykimÄ Ä¯ teismo posėdį. Teismas nustatė, jog TvirbÅ«tų žemės Å«kio bendrovės organizuoto aukciono 1994 m. gruodžio 13 d. protokolu Nr. 1 buvo nutarta parduoti M. J. grÅ«dų sandėlius už 1 720 Lt. Teismo posėdžio metu nekilo ginčo, jog tai yra tie patys sandėliai, kurie randasi adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Nors dėl dingusių dokumentų pareiÅ¡kėja negali patvirtinti daiktų perdavimo ir pinigų sumokėjimo fakto, tačiau teismas nustatė, jog Å¡ias aplinkybes patvirtino aukcione dalyvavę asmenys.

Teismas pareiÅ¡kėjÄ vertintino kaip sÄ Å¾iningÄ statinių įgijėjÄ ir valdytojÄ , kadangi pareiÅ¡kėjai aukciono metu įgijus daiktus, už juos sumokėjus, ji turėjo pagrindÄ vertinti, kad niekas neturi daugiau už jÄ teisių į Å¡iuos statinius (CK 4.70 straipsnio 1 dalis). Be to, vadovaudamasis liudytojų parodymais, teismas nustatė, jog ginčo sandėlių savininkais visuos tuos metus buvo laikomi J.(pareiÅ¡kėja ir jos sÅ«nus) ne tik jų pačių, bet ir kitų paÅ¡alinių asmenų nuomone.

Aplinkybes, kad E. J. leido G. B. naudotis sandėliais patvirtino ne tik pareiÅ¡kėja ir jos sÅ«nus, bet ir kiti byloje apklausti liudytojai. Nors suinteresuotas asmuo G. B. pateikė grÅ«dų sandėlių panaudojimo sutartį, kuria įrodinėjo savo valdymo faktÄ , tačiau teismas sprendė, kad Å¡i sutartis nepaneigia pareiÅ¡kėjos teisėto, atviro ir sÄ Å¾iningo turto (sandėlio) valdymo. Minėta sutartis sudaryta 1997 m., įsigaliojo 1998 m. sausio 1 d., joje nurodoma, kad sandėliais naudojosi tiek G.

B., tiek kitos žemės Å«kio bendrovės. Byloje nustatyta, jog G. B. naudojosi ginčo sandėliu pareiÅ¡kėjo sÅ«nui E. J. leidus. Remiantis nurodytu, teismas sprendė, kad Å¡i sutartis nepaneigia tos aplinkybės, kad pastato valdymas vyko su E. J. leidimu. Todėl teismas M. J. pripažino teisėta pastato valdytoja. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundÄ argumentai Apeliaciniu skundu suinteresuotas asmuo G. B. praÅ¡o panaikinti 2014 m. balandžio 30 d. Å akių rajono apylinkės teismo nutartį ir pareiÅ¡kėjos M.

J. pareiÅ¡kimÄ dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamÄ jÄ senatį fakto nustatymo atmesti; priteisti patirtas bylinėjimosi iÅ¡laidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:1. Teismas neiÅ¡tyrė visų bylai reikÅ¡mingų aplinkybių ir nenustatė bÅ«tinosios nuosavybės teisės įgijimo įgyjamÄ ja senatimi instituto taikymo sÄ lygos, t. y. ar pareiÅ¡kėja nėra ir nebuvo įgijusi nuosavybės teisės į iÅ¡vardytus statinius kitu įstatyme nurodytu nuosavybės teisės įgijimo bÅ«du.

Teismas pripažino, jog pareiÅ¡kėja jau buvo įgijusi nuosavybės teisę į ginčo turtÄ ir jÄ vadino savininke, todėl nuosavybės teisės negalėjo bÅ«ti nustatinėjamos pagal įgyjamÄ jÄ senatį reguliuojančias teisės normas, kadangi daikto įgijėjas negali bÅ«ti Å¡io daikto savininku. Be to, nuosavybės teisės fakto įregistravimas vieÅ¡ajame registre, apelianto nuomone, atliko tik iÅ¡vieÅ¡inimo funkcijÄ . Todėl minėtų grÅ«dų sandėlių valdymas pripažintas ir įgyjamosios senaties faktas nustatytas neteisingai aiÅ¡kinant ir taikant teisės normas, kas lėmė neteisėtų 2011 m. gruodžio 28 d. sprendimo bei 2014 m. balandžio 30 d. nutarties priėmimÄ .2.

Teismas nusižengė suformuotai teismų praktikai dėl įrodymų vertinimo, nes iÅ¡ esmės ginčo grÅ«dų sandėlių pardavimÄ pareiÅ¡kėjai M. J. pagrinde grindė vien tik jos pateiktu protokolu Nr. l, ir jo pagrindu daromomis prielaidomis, kurios nebuvo tinkamai motyvuotos. BÅ«tent suinteresuotasis asmuo G. B. su 2012 m. gegužės 4 d. praÅ¡ymu pateikė ne tik ginčo sandėlio įgijimÄ patvirtinančius dokumentus, bet ir grÅ«dų sandėlių valdymÄ ir tvarkymÄ patvirtinančius dokumentus - 1997 m. balandžio 11 d. elektros pirkimo-pardavimo sutartį dėl elektros tiekimo į ginčo sandėlį, 1997 m. spalio 11 d. su gretimais sandėlių savininkais sudarytÄ grÅ«dų sandėlio panaudojimo sutartį.

Todėl teismas nepagrįstai pripažino pareiÅ¡kėjÄ sÄ Å¾ininga valdytoja daugiau nei 10 metų, kadangi ji negalėjo tiksliai nurodyti sandėlio įsigijimo aplinkybių ir nepateikė jokių dokumentų, įrodančių valdymo trukmę.3. Teismas neteisingai ir Å¡aliÅ¡kai vertino liudytojų parodymus. E. J. parodymai negalėjo bÅ«ti laikomi objektyviais, nes jis yra pareiÅ¡kėjos M. J. sÅ«nus ir turėjo tiesioginį suinteresuotumÄ bylos baigtimi. Be to, kitų liudytojų parodymai buvo nenuoseklÅ«s, nesutampantys, teismas juos neteisingai įvertino kaip patvirtinančius aplinkybę, jog grÅ«dų sandėlio savininke buvo M.

J.. Tuo tarpu R. B. parodymų teismas apskritai nelaikė objektyviais, kadangi jis yra suinteresuoto asmens G. B. sÅ«nus. Tokia teismo iÅ¡vada, apelianto nuomone, laikytina nemotyvuota ir Å¡aliÅ¡ka, nes tiek E. J., tiek V. Z. yra M. J. artimi giminaičiai - E. J. yra M. J. sÅ«nus, o V. Z. yra M. J. vyro sesers vyras, todėl jie taip pat buvo suinteresuoti bylos baigtimi, nors jų parodymais teismas rėmėsi.Atsiliepimu į apeliacinį skundÄ pareiÅ¡kėja M. J. praÅ¡o apeliacinį skundÄ atmesti ir 2014 m. balandžio 30 d.

Å akių rajono apylinkės teismo nutartį palikti nepakeistÄ . Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, jog atsižvelgiant į tai, kad teismas pareiÅ¡kėjÄ laikė ginčo turo savininke, negalėjo bÅ«ti taikomas nuosavybės teisių pripažinimas pagal įgyjamÄ jÄ senatį, kadangi įgijėjas negali bÅ«ti daikto savininku. Pažymi, jog perkant nekilnojamÄ jį turtÄ pagal tuo metu galiojusius įstatymus, teisinė Å¡io daikto registracija buvo privaloma, nes Å¡io veiksmo neatlikus, sutartis buvo laikoma negaliojančia. Todėl apeliantas klaidingai nurodo, jog turto įregistravimas atliko tik iÅ¡vieÅ¡inimo funkcijÄ .

Teismas pagrįstai nustatė, jog pareiÅ¡kėja įsigijo ginčo objektus, tačiau neįvykdė visų reikalaujamų procedÅ«rų nuosavybės teisei įgyti, todėl pagrįstai pripažino jÄ teisėta turto valdytoja. Be to, pareiÅ¡kėjos nuomone, yra tenkinamos ir visos kitos sÄ lygos nuosavybės teisei pagal įgyjamÄ jÄ senatį įgyti - daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė, jis nebuvo įregistruotas jokio kito asmens vardu, todėl nuosavybės teisių pripažinimas pagal įgyjamÄ jÄ senatį M.

J. buvo teisėtas ir pagrįstas.2. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, numatytas CPK. PareiÅ¡kėjos nuomone, teismas, priimdamas 2014 m. balandžio 30 d. sprendimÄ , tinkamai įvertino bei aptarė visus aktualiausius byloje pateiktus raÅ¡ytinius įrodymus bei liudytojų parodymus, nurodė aiÅ¡kius argumentus, kodėl vieni iÅ¡ jų buvo vertinti kaip pagrindžiantys Å¡alių argumentus, o kiti atmestini.

Teismas pagrįstai nustatė, jog G. B. neįrodė jo praÅ¡ymu teiktų reikalavimų pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismas visiÅ¡kai pagrįstai suabejojo suinteresuoto asmens pateiktų dokumentų tikrumu, kadangi jie nėra autentiÅ¡ki. Tuo tarpu pareiÅ¡kėja byloje pateikė protokolÄ Nr. 1, kuris buvo saugomas Å akių rajono savivaldybės administracijos archyve, kuriame nurodyta, jog I. J. aukciono bÅ«du įgijo ginčo sandėlį. Tame pačiame protokole nurodyta ir tai, kad G. B. įgijo kitus objektus, tačiau ne ginčo objektÄ .

Teismas, vertindamas byloje pateiktus įrodymus nesivadovavo tik prielaidomis, o savo įsitikinimÄ grindė Å¡alių pateiktais įrodymais, įrodymų pakankamumo principu.3. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, jog teismas netinkamai ir Å¡aliÅ¡kai vertino liudytojų parodymus. Liudytojai I. L., A. S., V. Z. ir A. K. aiÅ¡kiai nurodė, jog ginčo objektai buvo parduoti pareiÅ¡kėjai, bÅ«tent ji ir jos sÅ«nus E. J. nuolat rÅ«pinosi ir prižiÅ«rėjo ginčo objektus. Taip pat liudytojai nurodė, kad I. ir E. J. leido ginčo objektu naudotis G.

B., todėl pastarasis ir laikė savo grÅ«dus Å¡iame sandėlyje. Teismas tinkamai įvertino ir kitų liudytojų - L. S., R. B., L. M. ir A. M. pateiktus paaiÅ¡kinimus, nutardamas, jog jie jokios įrodomosios vertės neturi, kadangi nei paneigia, nei patvirtina byloje esančias svarbias aplinkybes. Teismas nutartyje teisingai nustatė, jog 1994 m. nuosavybės į ginčo pastatus G. B. neįgijo, kadangi jo pateikti raÅ¡ytiniai įrodymai bei liudytojų paaiÅ¡kinimai nepaneigia to fakto, jog teismas pagrįstai nuosavybės teises pagal įgyjamÄ jÄ senatį pripažino pareiÅ¡kėjai.

Teismas konstatuoja: IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimÄ tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t.y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas.

Apeliacinės instancijos teismas bylÄ nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.Nagrinėjamu atveju keliamas teisės normų, reglamentuojančių nuosavybės teisės įgijimo įgyjamÄ ja senatimi, taikymo ir aiÅ¡kinimo klausimas.Ä®gyjamoji senatis yra savarankiÅ¡kas nuosavybės teisės įgijimo bÅ«das (CK 4.47 straipsnio 11 punktas).

Å is bÅ«das taikomas, kai pareiÅ¡kėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktÄ iki terminų, nustatytų CK 4.68 straipsnio 1 dalyje suėjimo, o praÅ¡o teismo konstatuoti, kad yra visos CK 4.68-4.71 straipsniuose nustatytos įgyjamosios senaties taikymo sÄ lygos. Taigi Å¡iuo atveju teisminio nagrinėjimo dalykas yra CK 4.58-4.71 straipsniuose nustatytų aplinkybių, patvirtinančių valdymo teisėtumÄ , sÄ Å¾iningumÄ , atvirumÄ ir nepertraukiamumÄ , konstatavimas ir nuosavybės teisės įgijimo fakto pripažinimas, o nuosavybės teisės įgijimo faktas pagal įgyjamÄ jÄ senatį taikomas tik esant Å¡ioms sÄ lygoms:

1) pareiÅ¡kėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktÄ kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu bÅ«du, t. y. asmuo nėra daikto savininkas;

2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis);

3) asmuo, sÄ Å¾iningai įgijęs daiktÄ , jį sÄ Å¾iningai valdo visÄ valdymo laikÄ . Tai reiÅ¡kia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktÄ , tiek visÄ Ä¯gyjamosios senaties laikÄ ir net įgydamas daiktÄ nuosavybėn įgyjamÄ ja senatimi, turi bÅ«ti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktÄ , nežinoti apie kliÅ«tis, trukdančias įgyti jam tÄ daiktÄ nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių bÅ«tų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis);

4) visÄ valdymo laikÄ daiktas buvo valdomas teisėtai. Teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado, pavyzdžiui, atvejai, kai daiktÄ sandoriu (teisėtu pagrindu) perleidžiantis asmuo pats nebuvo daikto savininkas. Daikto valdymas laikomas teisėtu ir atsiradusiu sÄ Å¾iningai, kol neįrodyta prieÅ¡ingai (CK 4.23 straipsnio 2 dalis, 4.26 straipsnio 2 dalis);

5) visÄ valdymo laikÄ daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis). Daikto atviro valdymo sÄ lyga reiÅ¡kia, kad asmuo valdo daiktÄ kaip savÄ nesislapstydamas. Atviro daikto valdymo sÄ lyga pagal CK 4.68 straipsnį nuosavybės teisei įgyjamÄ ja senatimi pripažinti gali bÅ«ti nustatyta nepriklausomai nuo to, ar daikto valdymo faktas buvo įregistruotas vieÅ¡ame registre;

6) daiktas valdomas nepertraukiamai. Pagal CK 4.71 straipsnio 1 dalį daikto valdymas laikomas nepertraukiamu, kai asmuo daiktÄ nepertraukiamai valdė nuo valdymo teisės į daiktÄ Ä¯gijimo iki nuosavybės teisės į tÄ daiktÄ Ä¯gijimo įgyjamÄ ja senatimi. CK 4.33 straipsnio 1, 2 dalyse nustatyta, kad nekilnojamojo daikto valdymas baigiasi, kai valdytojas ne tik praranda galimybę paveikti daiktÄ pagal savo valiÄ , bet ir kai nesiima jokių priemonių Å¡iÄ galimybę susigrÄ Å¾inti arba kai valdytojo bandymai susigrÄ Å¾inti poveikį daiktui buvo nesėkmingi. Nepertraukiamas valdomo daikto naudojimas pagal paskirtį nėra bÅ«tina nepertraukiamo valdymo sÄ lyga. Svarbu daiktÄ valdyti taip, kad bÅ«tų aiÅ¡ku, jog asmens valdymas tęsiasi, t. y. jis neatsisakė daikto valdymo;

7) visÄ valdymo laikÄ daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiÅ¡kėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomÄ daiktÄ (asmuo turi bÅ«ti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas);

8) valdymas tęsėsi CK 4.68 str. 1 d. nustatytÄ terminÄ â€“ pareiÅ¡kėjas nekilnojamÄ jį daiktÄ valdė ne mažiau kaip deÅ¡imt metų, kilnojamÄ jį daiktÄ â€“ ne mažiau kaip trejus metus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011). Teisme nustačius visas pirmiau nurodytas nuosavybės teisės įgijimo įgyjamÄ ja senatimi sÄ lygas, valdymo teisės pagrindu teismo sprendimu pareiÅ¡kėjui gali bÅ«ti pripažinta nuosavybės teisė įgyjamÄ ja senatimi į daiktÄ , jeigu dėl konkretaus daikto įgijimo nuosavybės teise įgyjamosios senaties pagrindu nėra apribojimų ar draudimų (CK 4.68–4.71 straipsniai).

Pareiškėjas nuo teismo sprendime nurodytos įgyjamosios senaties termino suėjimo datos gali nuosavybės teisę įregistruoti Nekilnojamojo turto registre (Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus 2013 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-462/2013).Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėja M. J. siekia įrodyti, kad įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teisę į sandėlį su priestatu, esantį (duomenys neskelbtini), kurio unikalus numeris (duomenys neskelbtini) (ginčo pastatai ir daiktinės teisės į juos Nekilnojamojo turto registre neįregistruoti), tuo tarpu suinteresuotas asmuo G.

B. įrodinėja, jog jis yra ginčo objekto valdytojas. Kaip minėta, nuosavybės teisė į daiktÄ gali bÅ«ti įgyjama įgyjamosios senaties bÅ«du tik nustačius, jog pareiÅ¡kėja nėra ir nebuvo įgijusi nuosavybės teisės į daiktÄ kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu bÅ«du, t. y. asmuo nėra daikto savininkas. Nagrinėjamu atveju kilus ginčui dėl daiktinių teisių į ginčo turtÄ , esantį (duomenys neskelbtini), kurio unikalus numeris 4400-2191-6516, ir jo tikrojo valdytojo, pareiÅ¡kėja, siekdama įgyti nuosavybės teisę pagal įgyjamÄ jÄ senatį, savo pareiÅ¡kimÄ grindė 1994 m. gruodžio 1 d.

Å akių rajono TvirbÅ«tų žemės Å«kio bendrovės visuotinio susirinkimo protokolu Nr. 1, kurio pagrindu už 1 720 Lt bÅ«tent jai ir buvo parduotas minėtas grÅ«dų sandėlys, dėl ko pareiÅ¡kėja laiko save minėto turto savininke ir teisėta jo valdytoja.. Taigi savo nuosavybės teisę į ginčo objektÄ pareiÅ¡kėja kildina iÅ¡ pirkimo pardavimo sandorio, arba nuosavybės teisės įgijimÄ sieja su kitu CK 4.47 straipsnyje įtvirtintu nuosavybės teisės įgijimo pagrindu - pirkimo sandoriu.

Todėl sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas, esant tokiai situacijai, pirmiausiai turėjo nustatyti, ar pareiÅ¡kėja nėra kitu bÅ«du įsijusi nuosavybės teisės į nekilnojamÄ jį turtÄ , dėl kurio praÅ¡o nustatyti nuosavybės teisės įgijimo įgyjamÄ ja senatimi faktÄ , o nustačius minėtas aplinkybes, spręsti, ar yra pagrindas tokio pareiÅ¡kimo patenkinimui.PareiÅ¡kėja tvirtina, jog perkant nekilnojamÄ jį turtÄ pagal tuo metu galiojusius įstatymus teisinė daikto registracija buvo privaloma, todėl įsigijus daiktÄ ir jo neįregistravus vieÅ¡ame registre, toks pirkimo sandoris buvo laikomas negaliojančiu (1964 m.

CK 225 straipsnis), dėl ko praradus galimybę įteisinti savo nuosavybės teises į nekilnojamÄ jį turtÄ Ä¯statymo nustatyta tvarka, ji įgijo teisę pasirinkti kitÄ nuosavybės teisės įteisinimo bÅ«dÄ , numatytÄ CK 4.47 straipsnio 11 punkte (įgyjamÄ ja senatimi). Su tokiais argumentais sutikti negalima vien todėl, kad įgijus nuosavybę pagal sandorį (nurodomÄ aplinkybę pareiÅ¡kėjo įrodinėjo visos bylos nagrinėjimo eigoje), kitas nuosavybės teisės įgijimo pagrindas – įgyjamÄ ja senatimi, negali bÅ«ti taikomas ir nustatinėjamas.Pagal CK 4.22 straipsnio 1 dalį daikto valdymu, kaip pagrindu įgyti nuosavybės teisę pagal įgyjamÄ jÄ senatį, laikomas faktinis daikto turėjimas turint tikslÄ valdyti jį kaip savÄ .

Daikto valdymas nelaikomas savarankiÅ¡ka daiktine teise, kai faktinis daikto turėtojas daikto valdytoju ar savininku pripažįsta kitÄ asmenį (Å¡io straipsnio 2 dalis). Paminėtos teisės normos kontekste, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nebuvo patekta įrodymų, pagrindžiančių kitas įgyjamosios senaties taikymui bÅ«tinas sÄ lygas, tai yra duomenų, jog pareiÅ¡kėja sÄ Å¾iningai, atvirai ir nepertraukiamai kaip savÄ daiktÄ bÅ«tų valdžiusi ginčo nekilnojamÄ jį turtÄ ne mažiau kaip deÅ¡imt metų.

Nors pareiÅ¡kėja tvirtino, kad ginčo sandėlį visus tuos metus valdė kaip savo, juo naudojosi ir prižiÅ«rėjo, tačiau iÅ¡ bylos duomenų galima daryti prieÅ¡ingÄ ir labiau tikėtinÄ iÅ¡vadÄ , jog minėtu laikotarpiu ginčo sandėliu naudojosi bei jį valdė ne pareiÅ¡kėja, o suinteresuotas asmuo G. B., kuris dar 1997 m. balandžio 11 d. sudarė elektros pirkimo-pardavimo sutartį dėl elektros tiekimo į ginčo sandėlį, 1997 m. spalio 11 d. su gretimais sandėlių savininkais sudarė grÅ«dų sandėlio panaudojimo sutartį (t. 2, b. l. 10-22), sandėlyje laikė gamybos priemones ir grÅ«dus.

MinėtÄ iÅ¡vadÄ dar labiau sustiprina kitos byloje nustatytos aplinkybės: nei pareiÅ¡kėjos, nei byloje apklaustų jos liudytojų E. J., V. Z., J. K. paaiÅ¡kinimų pagrindu, vertinant juos liudytojų A. S., L. Å . paaiÅ¡kinimų kontekste (t. 3, b. l. 54-60) negalima daryti pagrįstos iÅ¡vados, kad visÄ valdymo laikÄ ginčo daiktÄ pareiÅ¡kėja valdė kaip savÄ (elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jÄ Ä¯ valdomÄ daiktÄ ), kad daiktas buvo valdomas atvirai ir nepertraukiamai, nes be deklaratyvių teiginių pareiÅ¡kėja nenurodė kuo gi toks valdymas pasireiÅ¡kė, tai yra kaip ji prižiÅ«rėjo ir tvarkė pastatus, kokiai veiklai juos naudojo, kokius mokesčius mokėjo ir kt.

Be to, byloje nėra ginčo, kad tiek pareiÅ¡kėja, tiek suinteresuotas asmuo į bylÄ pateiktais raÅ¡ytiniais įrodymais (1994 m. gruodžio mėn. protokolu Nr. 1, 1994 m. gruodžio 21 d. ginčo turto perdavimo aktu ir 1994 m. gruodžio 22 d. pinigų priėmimo kvitu), liudytojų parodymais įrodinėja nuosavybės teisių į ginčo turtÄ Ä¯gijimo aplinkybes, todėl akivaizdu, kad vien Å¡i aplinkybė neleidžia daryti iÅ¡vados, kad nuo 1994 m. iki 2011 m. pareiÅ¡kėja ginčo turtÄ valdė atvirai, sÄ Å¾iningai ir nepertraukiamai.

PareiÅ¡kėjos tvirtinimas, jog ji leido sandėliu naudotis suinteresuotam asmeniui G. B. gera valia, Å¡iÄ aplinkybę ginčijant pačiam G. B. ir nepagrindus tokių teiginių kitais įrodymais, surinktų bylos įrodymų viseto kontekste laidžia abejoti buvus tarp Å¡alių panaudos teisiniams santykiams. Pažymėtina, kad pareiÅ¡kėjai leidus suinteresuotam asmeniui naudotis neatlygintinai ginčo sandėliu ilgiau nei metus, Å¡alys turėjo sudaryti raÅ¡ytinę panaudos sutartį (CK 6.629 straipsnis, 6.478 straipsnio 1 dalis), nes panauda yra dviÅ¡alis sandoris, todėl tam, kad atsirastų panaudos teisiniai santykiai, turi bÅ«ti suderinta abiejų Å¡alių - panaudos davėjo ir panaudos gavėjo valia (CK 1.63 straipsnio 6 dalis, 6.629 straipsnis).

Nors įstatymo nustatytos raÅ¡ytinės formos nesilaikymas nedaro žodine tvarka sudarytos panaudos sutarties negaliojančios, tačiau atima iÅ¡ Å¡alių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktÄ Ä¯rodyti (CK 1.93 straipsnio 2 dalis). Å ios nuostatos buvo įtvirtintos ir 1964 m. CK 366, 58 straipsniuose. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad norint nutraukti panaudos sutartį, pareiÅ¡kėja turėjo įspėti apie tai suinteresuotÄ asmenį prieÅ¡ tris mėnesius (CK 6.642 straipsnio 1 dalis).

Tačiau į bylÄ tokių duomenų nepateikta. Be to, kaip minėta, turto panaudos teisinių santykių nepripažįsta nei pats G. B., nei Å¡iÄ aplinkybę patvirtina kiti bylos raÅ¡ytiniai įrodymai. Be to, kaip galima spręsti iÅ¡ pareiÅ¡kėjos įrodinėjamų aplinkybių, geranoriÅ¡kai perleidus ginčo pastatus naudotis suinteresuotam asmeniui, mažai tikėtina, kad apie tokio susitarimo nutraukimÄ pareiÅ¡kėja nebÅ«tų informavusi G. B.. Kaip matyti iÅ¡ pastarojo paaiÅ¡kinimų teismo posėdyje, apie pareiÅ¡kėjos pareikÅ¡tas pretenzijas ir teises į ginčo statinius jis sužinojo tik 2011 metais, kai buvo be jo žinios iÅ¡mesti iÅ¡ sandėlio suinteresuoto asmens daiktai ir atlikti pastato kadastriniai matavimai (t. 3, b. l. 53-54).

Remiantis nurodytu, pirmosios instancijos teismo išvada, jog suinteresuotas asmuo naudojosi ginčo pastatais leidus pareiškėjai, neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir nepagrįsta leistinais įrodymais. Pažymėtina, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis) – nagrinėjamu atveju tiek pareiškėjai, tiek suinteresuotam asmeniui.

Kasacinis teismas ne kartÄ savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami Å¡alių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o iÅ¡vada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimÄ , grindžiamÄ visapusiÅ¡ku ir objektyviu visų reikÅ¡mingų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomÄ jÄ reikÅ¡mę, bet ir įrodymų visetÄ , ir tik iÅ¡ įrodymų visumos daryti iÅ¡vadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimÄ ar nebuvimÄ .

Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimÄ padaryti neÅ¡aliÅ¡kas iÅ¡vadas ( pvz., Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; ir kt.).Vadovaujantis tuo, kas iÅ¡dėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pareiÅ¡kėjai kildinant nuosavybės teisę į ginčo objektÄ iÅ¡ pirkimo - pardavimo sandorio, įgyjamosios senaties instituto normos negali bÅ«ti taikomos (CK 4.47 straipsnio 1 punktas, 4.68 straipsnio 1 dalis), o neįrodžius bent vienos iÅ¡ įgyjamosios senaties taikymo sÄ lygų (nagrinėjamu atveju konstatuota, kad pareiÅ¡kėja neįrodė, jog ji ginčo statinius valdė kaip savo, atvirai ir nepertraukiamai), nuosavybės teisė į daiktÄ pagal įgyjamÄ jÄ senatį negali bÅ«ti nustatyta ir toks pareiÅ¡kimas turi bÅ«ti atmestas. Kadangi tenkindamas pareiÅ¡kėjos pareiÅ¡kimÄ pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias nuosavybė teisės įgijimÄ Ä¯gyjamosios senaties pagrindu, ir pažeidė įrodinėjimÄ reglamentuojančias proceso teisės normas, todėl skundžiamos nutarties dalis, kuria paliktas galioti Å akių rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 28 d. sprendimas, kuriuo nustatyta, kad M.

J. nuosavybės teises į sandėlį su priestatu, esantį (duomenys neskelbtini), įgijo įgyjamosios senaties bÅ«du, naikintina ir Å¡ioje dalyje klausimas iÅ¡spręstinas iÅ¡ esmės - pareiÅ¡kėjos pareiÅ¡kimas dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamÄ jÄ senatį atmetamas kaip nepagrįstas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 329, 330 straipsniai, 371 straipsnio 1 dalies 3 punktas), kita skundžiamos nutarties dalis paliktina nepakeista. Atmetus pareiÅ¡kimÄ bei tenkinus suinteresuoto asmens apeliacinį skundÄ , iÅ¡ pareiÅ¡kėjos suinteresuotam asmeniui priteistinos bylinėjimosi iÅ¡laidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme – 100 Lt žyminis mokestis bei 1200 iÅ¡laidos už advokato teisinę pagalbÄ suraÅ¡ant apeliacinį skundÄ (t. 3, b. l. 158-162) (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis). Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 331 straipsniu, teismas n u t a r i a:

Å akių rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 30 d. nutarties dalį, kuria paliktas galioti Å akių rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 28 d. sprendimas, panaikinti ir Å¡ioje dalyje priimti naujÄ sprendimÄ â€“ pareiÅ¡kimÄ dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamÄ jÄ senatį atmesti; kitÄ skundžiamos nutarties dalį palikti nepakeistÄ . Priteisti iÅ¡ pareiÅ¡kėjos M. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) suinteresuotam asmeniui G. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1 300 Lt (376,51 Eur) bylinėjimosi iÅ¡laidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjas                                                    Gintautas Koriaginas