762099bc-2c5d-443a-8427-487ee331e68f · Lietuvos apeliacinis teismas

                                                                                                                                                 Baudžiamoji byla Nr. 1A-383/2013                                                                              Teisminio proceso Nr. 1-06-1-01039-2009-2                                                                     Procesinio sprendimo kategorijos:                                                                                  1.2.14.6.2.;1.2.18.10.; 2.4.6.3.1. (S)                                                                                                                                                                                           LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U O S P R E N D I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2013 m. birželio 19 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),teisėjų:

Albino Bielskio, Lino Žukausko,sekretoriaujant Agatai Minkel, Rasai Maldanytei,dalyvaujant prokurorui Arvydui Kuzminskui,gynėjui advokatui Stanislovui Butkevičiui,nuteistajai N. M.,          vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistosios N. M. apeliacinį skundÄ dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. vasario 21 d. nuosprendžio, kuriuo N. M. pripažinta kalta ir nuteista:- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d.

įstatymo Nr. X-1233 redakcija) – laisvės atėmimu ketveriems metams;- pagal BK 222 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu šešiems mėnesiams.Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir N. M. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas ketveriems metams trims mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta dalinio sudėjimo būdu su bausme, paskirta Kauno apygardos teismo 2009 m. balandžio 28 d. nuosprendžiu (pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. lapkričio 6 d. nuosprendžiu) ir N. M. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas penkeriems metams trims mėnesiams.

Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.IÅ¡ nuteistosios N. M. priteista 345 341 Lt uždarajai akcinei bendrovei „M“ turtinės žalos atlyginimui.          Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ , n u s t a t ė : N. M. pripažinta kalta ir nuteista už tai, kad laikotarpiu nuo 2009 m. birželio 17 d. iki 2009 m. liepos 21 d., pasisavino jai patikėtÄ uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „M“ turtÄ už 345 341 Lt, t. y. nusikalstamÄ veikÄ padarė Å¡iomis aplinkybėmis:N. M. dirbdama UAB „M“ (įmonės kodas XXXX) direktore bei atlikdama kasininko pareigas, pagal 2009 m. birželio 17 d. pirkimo-pardavimo sutartį pardavė R.

B. ir M. S. UAB „M“ priklausantį nekilnojamÄ jį turtÄ , t. y. gyvenamÄ jį namÄ ir žemės sklypÄ , esančius (duomenys neskelbtini), už 436 000 Lt. N. M. pagal 2009 m. birželio 17 d. kasos pajamų orderius Nr. 7 ir Nr. 8 (serija MKN) iÅ¡ M. S. ir R. B. gavo po 218 000 Lt, o pagal 2009 m. liepos 21 d. kasos pajamų orderį Nr. 009 (serija MAR) iÅ¡ UAB „L“ (įmonės kodas XXX) gavo 1 000 Lt už atliktas UAB „M“ paslaugas ir dalį Å¡ių piniginių lėšų, t. y. 345 341 Lt pasisavino.

Tokiu bÅ«du, N. M. pasisavino jos žinioje buvusį UAB „M“ turtÄ už 345 341 Lt.Taip pat, N. M. pripažinta kalta ir nuteista už tai, kad dirbdama UAB „M“ (įmonės kodas XXXX, registruotos adresu (duomenys neskelbtini)) direktore ir, pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (Nr. IX-574) 21 straipsnio 1 dalį „Už apskaitos organizavimÄ pagal Å¡io įstatymo reikalavimus atsako Å«kio subjekto vadovas”, bÅ«dama atsakinga už įmonės buhalterinės apskaitos organizavimÄ , laikotarpiu nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2009 m. liepos 31 d., tyčia neorganizavo ir neužtikrino teisės aktais reikalaujamos UAB „M“ buhalterinės apskaitos tvarkymo, t. y. pažeidė 2001 m. lapkričio 6 d.

Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (Nr. IX-574) 6 straipsnio 2 dalį, kuriame nurodyta, jog į apskaitÄ privaloma įtraukti visas Å«kines operacijas ir Å«kinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktÅ«ros pasikeitimu, 12 straipsnio 1 dalį, kuriame nurodyta, kad apskaitos dokumentai suraÅ¡omi Å«kinės operacijos ir Å«kinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus, 12 straipsnio 4 dalį, kuriame nurodyta, jog apskaitos registruose Å«kinių operacijų ir Å«kinių įvykių duomenys užregistruojami Å«kinės operacijos arba Å«kinio įvykio dienÄ arba iÅ¡kart po to, kai yra galimybė tai padaryti ir 16 straipsnio 1 dalį, kuriame nurodyta, kad Å«kinių operacijų ir Å«kinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose, nes neapskaitė įvykusių pardavimų, pinigų pajamavimo ir iÅ¡mokėjimo Å«kinių operacijų, jokiuose suvestiniuose apskaitos registruose neįregistruojant iÅ¡raÅ¡ytų arba gautų pirminių apskaitos dokumentų: t. y. 2009 m. birželio 17 d.

PVM sÄ skaitos faktÅ«ros Nr. 025 MAR už 218 000 Lt, 2009 m. birželio 17 d. PVM sÄ skaitos faktÅ«ros Nr. 026 MAR už 218 000 Lt, 2009 m. birželio 17 d. kasos pajamų orderio Nr. 7 MKN už 218 000 Lt, 2009 m. birželio 17 d. kasos pajamų orderio Nr. 8 MKN už 218 000 Lt, 2009 m. liepos 21 d. PVM sÄ skaitos faktÅ«ros Nr. 025 MAR už 1 000 Lt, 2009 m. liepos 21 d. kasos pajamų orderio Nr. 009 MAR už 1 000 Lt, 2009 m. birželio 18 d. pinigų priėmimo kvito Nr. LARI 001 už 70 805 Lt, 2009 m. birželio 16 d.

PVM sÄ skaitos faktÅ«ros Nr. 0113123 RC už 454,99 Lt.Tokiu bÅ«du, N. M. apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamÄ UAB „M“ buhalterinę apskaitÄ , dėl ko nebuvo galima iÅ¡ dalies nustatyti UAB „M“ laikotarpiu nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2009 m. liepos 31 d. veiklos, jos turto, įsipareigojimų dydžio ir struktÅ«ros. Nuteistoji N. M. apeliaciniu skundu praÅ¡o panaikinti Kauno apygardos teismo 2013 m. vasario 21 d. nuosprendį ir jÄ iÅ¡teisinti. Civilinį ieÅ¡kinį dėl turtinės žalos atlyginimo atmesti.Skunde apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagristas.

Pažymi, kad Kauno apygardos teismas nagrinėdamas baudžiamÄ jÄ bylÄ , pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio, BPK 44 straipsnio 6 dalies, BPK 305 straipsnio 1 dalies nuostatas, neatsižvelgė į teismų praktikÄ ir netinkamai bei Å¡aliÅ¡kai iÅ¡nagrinėjo baudžiamoje byloje esančius įrodymus, jų tiesiogiai neiÅ¡tyrė, nepaÅ¡alino prieÅ¡taravimų tarp esminių bylos aplinkybių, neįvertino reikÅ¡mingų bylos duomenų visumos, todėl klaidingai pritaikė baudžiamÄ jį įstatymÄ .Pažymi, kad visos abejonės, kurių negalima paÅ¡alinti teisminio nagrinėjimo metu, turi bÅ«ti aiÅ¡kinamos kaltinamojo naudai ir nuosprendis gali bÅ«ti priimtas tik kategoriÅ¡kai, neginčytinai ir neabejotinai byloje surinktais įrodymais.Atkreipia dėmesį į tai, kad Prienų policijos komisariato pareigÅ«nai sulaikymo metu, nesurašė, kokie dokumentai, asmeniniai daiktai buvo jos automobilyje, kurie vėliau dingo.

Pasak apeliantės, Å¡iuos dokumentus bÅ«tų pateikusi kaip įrodymus prie baudžiamosios bylos medžiagos. N. M. apeliaciniame skunde praÅ¡o atsižvelgti į tai, kad 2009 m. vasario mėnesį, UAB „M“ pagrindinis akcininkas M. K. perdavė akcijas V. L., kuris jÄ (apeliantę) paskyrė UAB „M“ direktore bei parašė įgaliojimÄ atstovauti įmonei, tačiau buhalterinę apskaitÄ nurodė tvarkyti įmonei, esančiai Vilniuje. Pažymi, kad nuo 2009 m. balandžio 1 d. pradėjo dirbti UAB „M“ direktore, tačiau visus sprendimus derino su UAB „M“ pavaduotoju G.

R. Be to, UAB „M“ akcininkui V. L. nusprendus parduoti bendrovei priklausančius pastatus buvo surastas pirkėjas, kurio pervestas 110 000 Lt avansas padengė įmonės įsiskolinimus, o likusius gautus pinigus, t. y. 326 000 Lt perdavė G. R. Pasak apeliantės, ji iÅ¡ G. R. buvo paėmusi pakvitavimÄ dėl pinigų, dokumentų ir antspaudo perdavimo, tačiau jis kažkur pasimetė.Atkreipia dėmesį į tai, kad tik ikiteisminio tyrimo metu sužinojo, jog nebuvo tinkamai sutvarkyti jos įdarbinimo dokumentai, t. y.

įdarbinimas ir atitinkamų pareigų užėmimas buvo matomas tik įmonių kadastro-registro duomenų bazėje, o Valstybiniam socialiniam draudimui nebuvo pateikti duomenys apie jos įdarbinimÄ . Pasak nuteistosios, ji realiai jokių pareigų neturėjo, t. y. bendrovės vadove įstatymų nustatyta tvarka nebuvo paskirta, nebuvo atsakinga ir už bendrovės buhalterinę apskaitÄ , kurios taip pat netvarkė. Taip pat, nuteistoji N. M. pažymi, kad jai nebuvo sumokėtas visas darbo užmokestis, todėl kreipėsi į darbo inspekcijÄ dėl neteisėtų akcininko veiksmų.N. M. pažymi, kad pagal BK 183 straipsnį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtÄ ar jo žinioje buvusį svetimÄ turtÄ ar turtinę teisę.

Be to, esminis turto pasisavinimo požymis, skiriantis Å¡iÄ nusikalstamÄ veikÄ nuo kitų nusikalstamų veikų nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, yra tai, kad Å¡iÄ veikÄ padaro asmuo, kuris dėl einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu turi teisiÅ¡kai apibrėžtus įgaliojimus pasisavinamo turto atžvilgiu. Å iuo atveju dėl to, kad kaltininkas su jam patikėtu turtu pradeda elgtis kaip su nuosavu ir taip pažeidžia jam suteiktus įgaliojimus, toks turtas iÅ¡ teisėto kaltininko valdymo pereina į jo neteisėtÄ valdymÄ , t. y. faktiÅ¡kai yra pasisavinamas.

Svetimo turto pasisavinimas laikomas baigtu, kai kaltininkas įgyja galimybę turtÄ valdyti ar juo naudotis (disponuoti) savo nuožiÅ«ra, o svetimos turtinės teisės pasisavinimo baigtumas sietinas su atitinkamo juridinio fakto įtvirtinimo momentu, kai kaltininkas juridiÅ¡kai tampa turtinės teisės turėtoju nepriklausomai nuo to, ar jis jÄ Ä¯gyvendino.Nuteistosios nuomone, pirmosios instancijos teismas skundžiamajame nuosprendyje nepasisakė, ar ji (apeliantė) atitinka specialius įgaliojimus turinčio subjekto požymį bei neatsižvelgė į tai, kad vienintelis bendrovės akcininkas V.

L. nebuvo sutvarkęs įdarbinimo dokumentų, naudojosi jos patiklumu ir siekė perkelti bendrovės atsakomybę, nors ji net neturėjo formalių įgaliojimų veikti bendrovės vardu, t. y. perduoti bendrovės turtÄ , suderinti sutartis.Pasak N. M., Kauno apygardos teismas neteisingai jos veiksmus kvalifikavo pagal BK 183 straipsnio nuostatas. Pažymi, kad Å¡io straipsnio dispozicija yra blanketinė, t. y. norint tinkamai kvalifikuoti nusikalstamÄ veikÄ esant blanketinei dispozijai, neiÅ¡vengimai tenka remtis kitais teisės aktais.

Tačiau, pirmosios instancijos teismas pažeisdamas jos (apeliantės) teisę į gynybÄ , skundžiamajame nuosprendyje nenurodė kitų teisės aktų normų, kurias neteisėtais veiksmais pažeidė, t. y. kurie jos veiksmai vertinami kaip pasisavinimas. Apeliantės teigimu, privaloma atsakomybės kilimo sÄ lygÄ pagal BK 183 straipsnį, yra materialinė žala, kuri gali bÅ«ti nustatyta tik iÅ¡ įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų, balanso, sÄ skaitų plano, kasos knygos įrašų, Å«kinių operacijų žurnalų.

Pasak apeliantės, jei tokių dokumentų nėra, tuomet kaltinimas padarius materialinę žalÄ yra niekinis. N. M. praÅ¡o atsižvelgti į mokesčių inspekcijos specialisto iÅ¡vadÄ , kurioje nebuvo rasta duomenų apie tai, kad bendrovei buvo padaryta tiesioginė žala.Apeliantė remiasi teismų praktika ir nurodo, kad subjektyvusis turto pasisavinimo požymis yra tai, kad Å¡i nusikalstama veika padaroma esant tiesioginei tyčiai. Tiesioginė tyčia turto pasisavinimo atveju reiÅ¡kia, kad kaltininkas, kuriam yra patikėtas (buvęs jo žinioje) svetimas turtas (turtinė teisė), neteisėtai disponuodamas Å¡iuo turtu (turtine teise) ar šį turtÄ paimdamas, siekia turtÄ (turtinę teisę) paversti savo nuosavu turtu (turtine teise) taip siekdamas naudos turto savininko sÄ skaita.

Be to, sprendžiant, ar bendrovės vadovas, neteisėtai disponuodamas bendrovės turtu ar jį paimdamas, padarė BK 183 straipsnyje numatytÄ nusikalstamÄ veikÄ , bÅ«tina nustatyti ir jo tyčios turinį (kryptingumÄ ). Å iuo atveju esminę reikÅ¡mę turi tai, kokį sumanymÄ turėjo bendrovės vadovas neteisėtai disponuodamas ar paimdamas jam patikėtÄ (buvusį jo žinioje) bendrovės turtÄ : ar jį naudoti asmeniniams poreikiams tenkinti, ar panaudoti bendrovės interesais. Jeigu bendrovės vadovas tokį turtÄ neteisėtai paėmė ar kitaip neteisėtai juo disponavo, turėdamas sumanymÄ jį naudoti bendrovės poreikiams tenkinti, tai jo veika paprastai negali bÅ«ti vertinama kaip tokio turto pavertimas nuosavu ir kvalifikuojama pagal BK 183 straipsnį.

Apie tokio sumanymo buvimÄ bendrovės vadovo veikloje sprendžiama atsižvelgiant į tai, kaip toks turtas buvo naudojamas ar dėl to bendrovei buvo padaryta žala, ir į kitas objektyvias veikos padarymo aplinkybes. Teismai Å¡iuo atveju turi remtis teisminio nagrinėjimo metu nustatytais duomenimis, patvirtinančiais kaltininko sumanymÄ bendrovės turtÄ naudoti (ar ir patį tokio turto naudojimÄ ) bendrovės reikmėms. Tokiu atveju tik iÅ¡samus bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimas sudaro galimybes teismams padaryti teisingas iÅ¡vadas.Be to, teismų praktikoje atkreipiamas dėmesys į tai, kad bendrovės vadovo neteisėtas disponavimas jam patikėtu (buvusiu jo žinioje) turtu, Å¡io turto paėmimas pats savaime dar nereiÅ¡kia, jog yra padaryta BK 183 straipsnyje numatyta nusikalstama veika.

BÅ«tinasis turto pasisavinimo požymis yra turtinės žalos nukentėjusiajam padarymas. Taigi, ir kvalifikuojant bendrovės vadovo veikÄ kaip turto pasisavinimÄ , reikia įvertinti, ar neteisėtai disponuojant bendrovės turtu ar jį paimant, bendrovei buvo padaryta turtinė žala. Å i žala turi bÅ«ti reali, o ne tik konstatuojama pagal bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentuose esančius duomenis. Pavyzdžiui, buhalterinė apskaita gali bÅ«ti tvarkoma apgaulingai, siekiant gauti neįtrauktų į apskaitÄ grynųjų pinigų, kurie panaudojami bendrovės reikmėms tenkinti (perkama bendrovės veiklai reikalinga įranga, medžiagos, atsiskaitoma už bendrovei suteiktas paslaugas ir pan.).

Nors šiais pinigais disponuojama neteisėtai, tačiau tokiu disponavimu turtinė žala bendrovei nepadaroma ir paprastai tai negali būti laikoma turto pasisavinimu BK 183 straipsnio prasme.N. M. nuomone, pirmosios instancijos teismas skundžiamajame nuosprendyje konstatuodamas, kad ji (apeliantė) pasisavino bendrovės pinigus, turėjo pagrįsti konkrečiais duomenimis, o ne deklaratyviais teiginiais, kurių neįmanoma patikrinti procesinėmis priemonėmis.Apeliantė prašo atsižvelgti į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyta G.

R. tapatybė, nes nebuvo iÅ¡tirti telefoniniai pokalbiai, kurių metu (laikotarpis nuo 2009 m. kovo 1 d. iki 2009 m. liepos 31 d.) ji dažnai bendravo su G. R. bei derino visus su bendrove susijusius veiksmus. Pasak nuteistosios tai, kad V. L. pristatė UAB „M“ pavaduotojÄ , kaip asmenį vardu G. R., nereiÅ¡kia, jog Å¡is asmuo ir buvo bÅ«tent G. R.Nuteistoji N. M. pažymi, kad kvalifikuojant nusikalstamÄ veikÄ pagal BK 222 straipsnį, reikia pirmiausiai labai tiksliai nustatyti įtariamo subjekto statusÄ , jo teisių ir pareigų turinį, santykį su pareiga tinkamai tvarkyti buhalterinę apskaitÄ .

Be to, Å¡io nusikaltimo subjektu gali bÅ«ti pakaltinamas fizinis asmuo (nuo Å¡eÅ¡iolikos metų), apgaulingai tvarkantis įmonės buhalterinę apskaitÄ , taip pat ir juridinis asmuo. Apeliantės nuomone, Kauno apygardos teismas neteisėtai ir nepagrįstai kvalifikavo jos veikÄ pagal BK 222 straipsnio nuostatas, kadangi neatsižvelgė į tai, jog ji buvo suklaidinta UAB „M“ akcininko V. L., todėl visiÅ¡kai nesuvokė pareigos rÅ«pintis bendrovės buhalterija ir to nedarė. Be to, praÅ¡o atsižvelgti į tai, kad ji neturėjo darbo sutarties, nebuvo įregistruota kaip UAB „M“ darbuotoja bei neturėjo pareigos rÅ«pintis bendrovės buhalterine apskaita.Taip pat, N. M. skunde tvirtina, kad jai inkriminuota nusikalstama veika pagal BK 222 straipsnio nuostatas buvo pradėta daryti anksčiau, nei ji tariamai tapo UAB „M“ direktorė.

Pasak apeliantės, šias aplinkybes patvirtina ikiteisminio tyrimo metu pateikta Kauno apskrities VMI Operatyvaus patikrinimo 2009 m. balandžio 15 d. ataskaita bei 2012 m. balandžio 18 d. daiktų apžiūros protokolas. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad kaltinamajame akte, 2012 m. balandžio 18 d. daiktų apžiūros protokolas yra vertinamas kaip specialisto išvada, tačiau tai neatitinka BPK 90 straipsnio nuostatų.Skunde prašoma atsižvelgti į tai, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisme nebuvo paskirta rašto ekspertizė, kurios pagalba būtų nustatyta, kas surašė buhalterinius dokumentus.N. M. skunde nurodo, kad Kauno apygardos teismas nepagrįstai iš jos priteisė   345 341 Lt UAB „M“ naudai.Pagal BPK 55 straipsnio 2 dalį, juridinio asmens interesus gali atstovauti juridinio asmens vadovas arba įgaliotas darbuotojas, tačiau teisminio nagrinėjimo procese niekas iš UAB „M“ nedalyvavo ir civilinio ieškinio nepateikė.

Be to, pagal Akcinių bendrovių įstatymÄ , akcininkų turtas yra atskirtas nuo bendrovės turto, todėl jei padaryta žala UAB „M“, tai ji nieko bendro neturi nei su akcininku, nei su valstybe. Akcininkas ar teisės į akcijas perėmėjas (paveldėtojas, valstybė) negali reikÅ¡ti ieÅ¡kinio savo vardu, o tik UAB „M“ vardu. Be to, civilinio ieÅ¡kinio dydis gali bÅ«ti nustatytas tik pagrindžiančiais ieÅ¡kinio dydžio teisingumÄ dokumentais.N. M. ir jos gynėjas praÅ¡o nuteistosios apeliacinį skundÄ tenkinti.Prokuroras praÅ¡o apeliacinį skundÄ atmesti.N. M. apeliacinis skundas tenkinamas iÅ¡ dalies.Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas iÅ¡samiai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡nagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus ir tinkamai vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, 305 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamÄ jį nuosprendį.

N. M. kaltė padarius BK 183 straipsnio 2 dalyje, BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytus nusikaltimus įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje įvertintais įrodymais. Apeliacinis teismas nuosprendį patikrina atsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas (BPK 320 straipsnio 3 dalis) ir galimus esminius Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimus. Kauno apygardos teismo 2013 m. vasario 21 d. nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 328 straipsnio 1 punktas), N. M.

Å¡iuo nuosprendžiui paskirtÄ bausmę bendrinant su Kauno apygardos teismo 2009 m. balandžio 28 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme pagal BK 64 straipsnio 1, 3 dalis.Baudžiamojoje teisėje darant iÅ¡vadÄ apie nusikalstamÄ ar nenusikalstamÄ asmens veikos pobÅ«dį, bÅ«tina nustatyti nusikalstamos veikos sudėtį jo veikoje, tai yra faktÄ , kad asmens poelgiui yra bÅ«dingi visi baudžiamajame įstatyme numatytos ir draudžiamos veikos požymiai. Nusikalstamos veikos sudėtis yra baudžiamosios atsakomybės pagrindas pagal Lietuvos baudžiamÄ jÄ teisę.

BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pagal baudžiamÄ jį įstatymÄ atsako tik tas asmuo, kurio veika atitinka BK numatytÄ nusikalstamos veikos sudėtį. Nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibÅ«dina pavojingÄ veikÄ , kaip tam tikrÄ nusikaltimÄ ar baudžiamÄ jį nusižengimÄ , visuma. Jeigu nėra bent vieno iÅ¡ minėtų požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties. Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies normų dispozicijose yra iÅ¡skiriami pagrindiniai, esminiai požymiai, pagal kuriuos pavojinga veika yra pripažįstama nusikalstama ir jÄ galima atriboti nuo kitų nusikalstamų veikų arba teisės pažeidimų.N. M. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį nuteista už tai, kad bÅ«dama UAB „M“ direktore bei atlikdama kasininko pareigas laikotarpiu nuo 2009 m. birželio 17 d. iki 2009 m. liepos 21 d., pasisavino jai patikėtÄ didelės vertės UAB „M“ turtÄ â€“ 345 341 Lt dydžio pinigines lėšas.Pagal BK 183 straipsnį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtÄ ar jo žinioje buvusį svetimÄ turtÄ ar turtinę teisę.

Pagal teismų praktikÄ patikėtas turtas – tai einamų pareigų, specialių pavedimų ar sutarčių pagrindu teisėtame kaltininko valdyme esantis svetimas turtas, kurio atžvilgiu kaltininkas turi teisiÅ¡kai apibrėžtus įgaliojimus. Pasisavindamas svetimÄ turtÄ , kaltininkas jam patikėtÄ ar esantį jo žinioje turtÄ neteisėtai paverčia savo turtu. Turto pasisavinimas padaromas tik esant kaltininko tiesioginei tyčiai, t. y. asmuo suvokia, kad neteisėtai ir neatlygintinai savinasi jam patikėtÄ turtÄ arba turtinę teisę, tuo pažeidžia savininko ar kito teisėto turto valdytojo interesus bei daro jam materialinę žalÄ ir to nori.

Å is nusikaltimas laikomas baigtu, kai neteisėtai užvaldomas svetimas turtas ir yra reali galimybė jį valdyti, juo naudotis ar disponuoti arba pasisavinama turtinė teisė, suteikianti kaltininkui galimybę gauti svetimÄ turtÄ arba turtinę naudÄ tuoj pat arba ateityje, elgtis su svetimu turtu kaip su nuosavu. Todėl neteisėtai užvaldžius svetimÄ turtÄ , nepriklausomai nuo to, ar užvaldydamas svetimÄ turtÄ kaltininkas siekė naudos sau ar kitiems asmenims, kieno reikmėms toks turtas buvo naudojamas, jo veika atitinka BK 183 straipsnio sudėtį.

Pažymėtina, kad kvalifikuojant asmens veiksmus pagal BK 183 straipsnį kaip įmonės lėšų pasisavinimÄ , turi bÅ«ti įvertintas ne tik tokių lėšų paėmimo ir panaudojimo neteisėtumas, bet ir tai, ar jas paimant bei panaudojant įmonei buvo padaryta žala. Taip pat sprendžiant, ar įmonės vadovas neteisėtai disponuodamas jos lėšomis padarė BK 183 straipsnyje numatytÄ nusikalstamÄ veikÄ , bÅ«tina nustatyti ir jo tyčios turinį (kryptingumÄ ). Taigi itin svarbu tai, kokį sumanymÄ turėjo įmonės vadovas, paimdamas jo vadovaujamos įmonės pinigus ir jais disponuodamas: ar juos panaudoti asmeniniams poreikiams tenkinti, ar įmonės reikmėms.

Apie įmonės vadovo sumanymo turinį sprendžiama atsižvelgiant į tai, kaip Å¡ios lėšos buvo naudojamos, ar dėl to jo vadovaujamai įmonei buvo padaryta žala, taip pat kitas objektyvias veikos padarymo aplinkybes. Darant iÅ¡vadÄ dėl įmonės vadovo veiksmų atitikties ar neatitikties BK 183 straipsnyje įtvirtintos turto pasisavinimo sudėties požymiams, turi bÅ«ti tiriamos ir vertinamos bylos aplinkybės, patvirtinančios ar paneigiančios tokių pinigų panaudojimo įmonės reikmėms faktÄ .Esminis turto pasisavinimo požymis, skiriantis Å¡iÄ nusikalstamÄ veikÄ nuo kitų nusikalstamų veikų nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, yra tai, kad Å¡iÄ veikÄ padaro asmuo, kuris dėl einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu turi teisiÅ¡kai apibrėžtus įgaliojimus pasisavinamo turto atžvilgiu.

Å iuo atveju dėl to, kad kaltininkas su jam patikėtu (buvusiu jo žinioje) turtu (turtine teise) pradeda elgtis kaip su nuosavu ir taip pažeidžia jam suteiktus įgaliojimus, toks turtas (turtinė teisė) iÅ¡ teisėto kaltininko valdymo pereina į jo neteisėtÄ valdymÄ , t. y. faktiÅ¡kai yra pasisavinamas. Pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymÄ bendrovės vadovas savo veikloje vadovaujasi įstatymais, kitais teisės aktais, bendrovės įstatais, visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimais, stebėtojų tarybos bei valdybos sprendimais ir pareiginiais nuostatais (37 straipsnio 7 dalis).

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.87 straipsnį juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens atžvilgiu turi veikti sÄ Å¾iningai ir protingai, negali painioti juridinio asmens turto su savo turtu arba naudoti jį asmeninei naudai ar naudai trečiajam asmeniui gauti be juridinio asmens dalyvių sutikimo.IÅ¡ nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje esančių duomenų matyti, kad nusikalstamų veikų padarymo metu N. M. buvo UAB „M“ direktorė, vienintelio bendrovės akcininko V. L. 2009 m. kovo 26 d. sprendimu (t. 2, b. l.

11) nuo 2009 m. balandžio 1 d. jai suteikti įgaliojimai atstovaujant įmonę: pasirašyti visus dokumentus, susijusius su bendrovės veikla, sandorių sudarymu, vesti derybas su įmonės kreditoriais ir debitoriais, SODRA, mokesčių inspekcija bei atlikti kitus veiksmus, susijusius su bendrovės viso turto disponavimu ir kontrole. Tai reiškia, kad nuo 2009 m. balandžio 1 d. apeliantė turėjo juridiškai apibrėžtus įgaliojimus bendrovės turtui, kuris buvo jos žinioje. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos, 2009 m. birželio 11 d.

N. M. pati pateikė praÅ¡ymÄ registruoti juridinių asmenų registre pasikeitusius UAB „M“ duomenis, nurodant, kad nuo 2009 m. balandžio 1 d. Å¡io juridinio asmens vienasmenis valdymo organas yra direktorė N. M. bei pateikiant savo, kaip asmens, turinčio teisę sudaryti sandorius, paraÅ¡o pavyzdį (t. 2, b. l. 5-10). PrieÅ¡ingai, negu nurodoma apeliaciniame skunde, N. M. vienintelio akcininko sprendimu bendrovės direktore buvo paskirta nepažeidžiant Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo nuostatų.

Byloje neginčytinai nustatyta, kad užimdama vienasmenio valdymo organo – direktorės pareigas ir faktiÅ¡kai valdydama bendrovės turtÄ , N. M. turėjo visus įgaliojimus tvarkyti, pasiraÅ¡yti ir saugoti finansinius dokumentus ir sutartis. Ji disponavo įmonei priklausančiu turtu – grynaisiais pinigais, buvo tiesiogiai atsakinga už tokio turto panaudojimÄ ir jo pagrindimÄ atitinkamais dokumentais, užimamų pareigų pagrindu žinojo, jog yra atsakinga už Å¡ių lėšų panaudojimÄ bendrovės reikmėms.

Bylos duomenimis nustatyta, kad N. M., bÅ«dama UAB „M“ direktore pagal 2009 m. birželio 17 d. pirkimo-pardavimo sutartį pardavė R. B. ir M. S. už UAB „M“ priklausantį nekilnojamÄ jį turtÄ â€“ gyvenamÄ jį namÄ ir žemės sklypÄ už 436 000 Lt (t. 2, b. l. 24-38). Pagal 2009 m. birželio 17 d. kasos pajamų orderį MKN Nr. 7 iÅ¡ R. B. gavo 218 000 Lt, o pagal tos pačios dienos kasos pajamų orderį MKN Nr. 8 iÅ¡ M. S. gavo 218 000 Lt               (t. 3, b. l. 184, 189).

Be to, pagal 2009 m. liepos 21 d. kasos pajamų orderį MAR Nr. 009 iÅ¡ UAB „L“ už UAB „M“ atliktas paslaugas gavo 1 000 Lt (t. 3, b. l. 8). Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje teisingai nurodyta, kad bÅ«dama UAB „M“ direktorė, pardavusi įmonės turtÄ ir gavusi už jį pinigus, bei gavusi pinigus ir už kitas bendrovės teiktas paslaugas, N. M. disponavo visomis gautomis piniginėmis lėšomis, t. y. 437 000 Lt, buvo už jas atsakinga. Å ių aplinkybių teisiamajame posėdyje ir ikiteisminio tyrimo metu N. M. neginčijo, iÅ¡ jos parodymų seka, kad gavusi pinigus už parduotÄ bendrovės nekilnojamÄ jį turtÄ bei atlygį už paslaugas iÅ¡ kitos bendrovės, dalį pinigų panaudojo įvairių bendrovės įsiskolinimų apmokėjimui, o likusiÄ pinigų sumÄ â€“ 326 000 Lt perdavė bendrovės darbuotojui G.

R., iÅ¡ jo paėmusi pakvitavimÄ apie pinigų, dokumentų, antspaudo perdavimÄ , tačiau jo pateikti negalinti, kadangi jis pasimetė sulaikymo metu. N. M. tvirtinimu, pinigų į buhalterinę apskaitÄ neįrašė, bendrovės reikmėms panaudotų iÅ¡laidų nefiksavo, kadangi nebuvo atsakinga už bendrovės buhalterijÄ â€“ tam darbui buvo pasamdyta įmonė, esanti Vilniuje. Teisėjų kolegija, įvertinusi visas bylos aplinkybes, tokius N. M. parodymus vertina kritiÅ¡kai, kadangi apeliantė negali pateikti jokių jos teiginius patvirtinančių dokumentų apie gautų pinigų panaudojimÄ bendrovės reikmėms.Remdamasis byloje esančiais dokumentais (t. 3, b. l. 3, 16, 46-49), pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad tik dalį gautų pinigų (91 659 Lt) N. M. panaudojo UAB „M“ įsiskolinimams padengti.

Dėl likusios gautų piniginių lėšų sumos (345 341 Lt), N. M. jokių dokumentų nepateikė, jų panaudojimas nebuvo nustatytas ir jokiais kitais bylos duomenimis. Kaip matyti iÅ¡ baudžiamosios bylos medžiagos ikiteisminio tyrimo metu, tikrinant N. M. pateiktus duomenis apie gautų piniginių lėšų panaudojimÄ bendrovės įsiskolinimams padengti, buvo pateikti užklausimai jos nurodytoms įmonėms, tačiau iÅ¡ gautų atsakymų matyti, kad arba mokėjimai buvo atlikti ne N. M. nurodytu laikotarpiu arba nurodytos įmonės iÅ¡ viso neturi sudarytų sutarčių su UAB „M“ (t. 2, b. l. 124-200).

Priešingai negu teigiama apeliaciniame skunde, ikiteisminio tyrimo metu buvo tikrinama visa informacija, susijusi su N. M. nurodytu asmeniu – bendrovės darbuotoju G. (G.) R. (t. 3, b. l. 72-165, 171-180, 198-199, t. 4, b. l. 67-127). Tikrinant N. M. nurodytus jos turimus šio asmens kontaktus, paaiškėjo, kad nurodytas telefono numeris priskirtinas prie išankstinio apmokėjimo paslaugų, todėl jo priklausomybės nustatyti neįmanoma. Tikrinant abonento IMEI numerį bei su juo naudotus abonentinius numerius nustatyta, kad telefono aparatai buvo nuolat keičiami, vėliau juos naudoję asmenys įgijo juos iš lombardų.

Tirti, ar N. M. telefonu yra kontaktavusi su jos nurodytu telefono numeriu besinaudojusiu asmeniu ikiteisminio tyrimo metu galimybės nebuvo, kadangi mobiliojo ryÅ¡io operatoriai tokiÄ informacijÄ saugo iki Å¡eÅ¡ių mėnesių. AiÅ¡kinantis apie elektroninio paÅ¡to priklausomybę nustatyta, kad prie jo vienÄ kartÄ buvo prisijungęs A. Å ., tačiau jį N. M. atpažino kaip buvusį bendrovės darbuotojÄ , o ne kaip asmenį, kuriam ji perdavė bendrovės pinigus, t. y. G. (G.) R. Be to, nustačius visus tokiu vardu ir pavarde surastus asmenis, parodžius jų nuotraukas N. M. atpažinti, jos nurodomos aplinkybės taip pat nepasitvirtino.

Apklausti vienintelį bendrovės akcininkÄ V. L. apie N. M. minimÄ asmenį galimybės nebuvo, kadangi 2010 m. balandžio 12 d. gautas praneÅ¡imas, jog Å¡is mirė (t. 3, b. l. 173). Skundžiamame nuosprendyje pagrįstai nurodyta, jog bylÄ nagrinėjant pirmosios instancijos teismo posėdyje liudytojai A. S., M. S. ir R. B. parodė, jog nei derybų metu, nei sudarant kotedžų pirkimo-pardavimo sutartis jokių kitų bendrovės darbuotojų su N. M. nematė (t. 5, b. l. 91-93). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė N. M. versijÄ , kad perdavusi pinigus gatvėje laukusiam G.

R., jis surašė dokumentÄ , kurio dėl neaiÅ¡kių aplinkybių neiÅ¡saugojo. Kolegijos nuomone, prieÅ¡ingai negu teigiama apeliaciniame skunde, ikiteisminio tyrimo metu ir bylÄ nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo dedamos visos įmanomos pastangos, siekiant procesinėmis priemonėmis patikrinti N. M. pateiktus duomenis apie jos gautų bendrovės pinigų panaudojimÄ bendrovės reikmėms, atsiskaitant už įsiskolinimus bei perdavus kitam bendrovės darbuotojui – G. (G.) R. Be to, net jei bÅ«tų nustatytas asmuo, kuriam N. M. neva perdavė bendrovės pinigus, turėtų bÅ«ti pateikti ir duomenys, kad toks asmuo turėjo teisę disponuoti bendrovės pinigais ir juos panaudojo bendrovės reikmėms.

PrieÅ¡ingu atveju, nepriklausomai nuo to, ar užvaldydamas svetimÄ turtÄ kaltininkas siekė naudos sau ar kitiems asmenims, jo veika neteisėtai užvaldžius bendrovės turtÄ atitinka BK 183 straipsnio sudėtį.Nesant kitų jos parodymus patvirtinančių įrodymų, savaime nėra pakankamas pagrindas paneigti turto pasisavinimo sudėties požymių buvimÄ jos padarytoje veikoje. Pagal BPK 20 straipsnio 4 dalį įrodymais gali bÅ«ti tik duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais.

Å i BPK nuostata suponuoja ir tai, kad reikalavimas, jog kaltininko tvirtinimai dėl pinigų panaudojimo įmonės reikmėms turi bÅ«ti paremti konkrečiomis aplinkybėmis, o ne deklaratyvaus pobÅ«džio teiginiais, kurių neįmanoma patikrinti procesinėmis priemonėmis, negali bÅ«ti traktuojamas kaip įrodinėjimo pareigos perkėlimas kaltininkui. Nenustačius kaltininko sumanymo disponuoti iÅ¡ įmonės paimtomis lėšomis jos naudai (interesams), kvalifikuojant kaltininko veikÄ kaip turto pasisavinimÄ (BK 183 straipsnis), neturi reikÅ¡mės, kokiais kitais tikslais (nagrinėjamu atveju – perduodant kitam asmeniui) tokios piniginės lėšos buvo naudojamos.

Tai, kad nėra nustatyta, kokiais kitais, nesusijusiais su įmonės poreikių tenkinimu, tikslais buvo naudojamos įmonės lėšos, savaime nepaneigia turto pasisavinimo sudėties buvimo kaltininko padarytoje veikoje. Teismų praktikoje nurodoma, kad tuo atveju, kai pats bendrovės vadovas ar kitas administracijos atstovas panaudoja bendrovės pinigus ir nėra iÅ¡laidas pagrindžiančių dokumentų, Å¡is veiksmas gali bÅ«ti vertinamas kaip įmonės turto pasisavinimas arba iÅ¡Å¡vaistymas. Apeliaciniame skunde teisingai nurodoma, kad baudžiamajame procese galioja nekaltumo prezumpcijos principas, kuris pareigÄ Ä¯rodyti asmens kaltę nustato valstybiniam kaltinimui.

Å i pareiga galioja tiek, kiek tai reikalinga nusikalstamos veikos požymiams pagal pareikÅ¡tÄ kaltinimÄ Ä¯rodyti. Tačiau teisėjų kolegijos nuomone, apeliaciniame skunde be pagrindo teigiama, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis grindžiamas prielaidomis ar teisminio nagrinėjimo metu neiÅ¡tirtais įrodymais dėl jos kaltumo pasisavinus minėtos bendrovės lėšas. Baudžiamojoje byloje surinkti ir teisme iÅ¡tirti duomenys patvirtina, kad bÅ«dama bendrovės direktore ir tokiu bÅ«du valdydama jos lėšas, žinojo ir apie pareigÄ atsiskaityti už jas.

Pareiga pateikti įrodymus ar nurodyti duomenis, kurie gali patvirtinti lėšų panaudojimo bendrovės reikmėms faktÄ , iÅ¡liko ir baudžiamajame procese, nes bylos duomenimis nustatyta tiksli grynųjų pinigų, dėl kurių panaudojimo nebuvo pateikti pateisinami dokumentai, suma. Pažymima, kad to pakako kelti atsakomybės klausimÄ dėl bendrovės piniginių lėšų panaudojimo, o N. M. atsirado pareiga pateikti duomenis, pateisinančius lėšų panaudojimÄ , kurie patvirtintų, jog jos buvo panaudotos pagal paskirtį (iÅ¡imtinai bendrovės reikmėms).Vadovaujantis teismų praktika, pripažįstant asmenį kaltu pagal BK 183 straipsnio 2 dalį dėl svetimo turto pasisavinimo bÅ«tina įsitikinti įmonės turto pasisavinimo ir padarytos žalos tikrumu, įvertinti ne vien tik buhalterinės apskaitos dokumentuose esančiÄ informacijÄ , bet objektyvių aplinkybių visumÄ , iÅ¡ kurios galima spręsti, ar įmonė patyrė realios žalos dėl jos vadovo veiksmų, ar jis veikė tyčia, t. y. suprasdamas, kad savinasi įmonės turtÄ , numatydamas įmonei daromÄ Å¾alÄ ir to norėdamas.

Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad byloje nenustatyta, jog bendrovei buvo padaryta reali žala, o nesant apskaitos dokumentų, neaiÅ¡ku, kokio dydžio žala galimai padaryta. Kaip jau minėta, byloje neginčytinai nustatyta, kad dalį piniginių lėšų – 345 341 Lt, bendrovės gautų laikotarpiu nuo 2009 m. birželio 17 d. iki 2009 m. liepos 21 d. N. M., bÅ«dama atsakinga už jų panaudojimÄ , panaudojo jas ne bendrovės reikmėms. Å iuo atveju nėra svarbu, kad gauti pinigai nebuvo įtraukti į bendrovės buhalterinę apskaitÄ .

Tai, kad jie priklausė UAB „M“, o jais disponavo direktorė N. M. patvirtina byloje esantys kasos pajamų orderiai. Tokiu bÅ«du, panaudojus didelės vertės – 345 341 Lt dydžio pinigų sumÄ ne bendrovės reikmėms, bendrovei buvo padaryta didelė žala. Patikėto turto pasisavinimas laikomas baigtu neteisėtai užvaldžius svetimÄ turtÄ ir turint realiÄ galimybę juo naudotis ar disponuoti. Teisėjų kolegijos nuomone, N. M. BK 183 straipsnio 2 dalyje numatytÄ nusikaltimÄ padarė veikdama tiesiogine tyčia, t. y. ji suvokė pavojingÄ savo nusikalstamos veikos pobÅ«dį, numatė, kad dėl jos veikos gali atsirasti Å¡iame kodekse numatyti padariniai ir jų norėjo (BK 15 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iÅ¡samiai iÅ¡nagrinėjęs ir įvertinęs bylos įrodymų visumÄ , pagrįstai pripažino N. M. kalta neteisėtai užvaldžius jos žinioje buvusį svetimÄ â€“ UAB „M“ turtÄ , kuriuo ji turėjo realiÄ galimybę naudotis ir disponuoti, tokia jo veika atitinka nusikaltimo, numatyto BK 183 straipsnio 2 dalyje, sudėtį.

N. M. pasisavinto turto vertė virÅ¡ija 250 MGL dydžio sumÄ , todėl jos veika teisingai kvalifikuota pagal BK 183 straipsnio 2 dalį.Nagrinėjamoje byloje N. M. nusikalstami veiksmai pagrįstai sietini su BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika. Pripažinęs N. M. kalta neteisėtai užvaldžius jos žinioje buvusį svetimÄ â€“ UAB „M“ turtÄ , pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad ji tyčia apgaulingai tvarkė ir bendrovės buhalterinę apskaitÄ , tuo pažeisdama buhalterinę apskaitÄ reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus, dėl kurių tapo negalimas bendrovės veiklos, jos turto, įsipareigojimų dydžio ir struktÅ«ros nustatymas laikotarpiu nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2009 m. liepos 31 d.BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamÄ buhalterinę apskaitÄ arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to buvo negalima visiÅ¡kai ar iÅ¡ dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktÅ«ros.

BK 222 straipsnyje numatytu nusikaltimu yra pažeidžiama buhalterinės apskaitos vedimo tvarka. Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nepakanka nustatyti Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatų pažeidimų, bÅ«tini ir dispozicijoje nurodyti padariniai – negalėjimas visiÅ¡kai ar iÅ¡ dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktÅ«ros. BK 222 straipsnio 1 dalies dispozicija yra blanketinė, joje įvardyta teisės aktų reikalaujama buhalterinės apskaitos tvarka reglamentuojama Buhalterinės apskaitos įstatymo, kuriame nustatyta, kad visos Å«kinės operacijos ir Å«kiniai įvykiai turi bÅ«ti pagrįsti apskaitos dokumentais, taip pat kitais teisės aktais, reglamentuojančiais buhalterinės apskaitos vedimo tvarkÄ .

N. M. pripažinta kalta padarius vienÄ iÅ¡ alternatyvių BK 222 straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatytų alternatyvių veikų – apgaulingÄ teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymÄ , dėl to negalima visiÅ¡kai ar iÅ¡ dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktÅ«ros. Apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai buhalterinės apskaitos tvarkymas sÄ moningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymÄ , reikalavimus.

Buhalterinė apskaita BK 222 straipsnio prasme – tai Å«kinių operacijų ir Å«kinių įvykių, iÅ¡reikÅ¡tų pinigais, registravimo, grupavimo ir apibendrinimo sistema, skirta gauti informacijÄ ekonominiams sprendimams priimti ir (arba) finansinei atskaitomybei sudaryti (Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 5 punktas). Visos Å«kinės operacijos ir Å«kiniai įvykiai turi bÅ«ti pagrįsti apskaitos dokumentais, kurie suraÅ¡omi Å«kinės operacijos ir Å«kinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus (12 straipsnio 1 dalis).

Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio prasmę apgaulingo teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymo subjektu gali bÅ«ti ir Å«kio subjekto vadovas, kadangi jis atsako už apskaitos organizavimÄ ir apskaitos dokumentų iÅ¡saugojimÄ .Apeliantė skunde ne tik neigia teismo nustatytas aplinkybes, tačiau teigia dar ir tai, kad ji nebuvo BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo subjektas, nes nebuvo atsakinga už buhalterinės apskaitos tvarkymÄ . Toks nuteistosios argumentas nepagrįstas, nes byloje nustatyta, kad bÅ«dama direktorė ir faktiÅ¡kai valdydama bendrovės turtÄ , N. M. turėjo visus įgaliojimus tvarkyti, pasiraÅ¡yti ir saugoti finansinius dokumentus ir sutartis, disponavo bendrovės turtu, tame tarpe ir grynaisiais pinigais, buvo tiesiogiai atsakinga už jų panaudojimÄ bei to pagrindimÄ atitinkamais dokumentais, t. y. buvo BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo subjektas.

Kolegijos nuomone, N. M. turimo aukÅ¡tojo buhalterės iÅ¡silavinimo bei suteiktų pareigų apimties pagrindu žinojo, kad faktiÅ¡kai valdo bendrovės turtÄ ir yra už jį atsakinga. Kaip jau buvo minėta, vienintelio akcininko sprendimu bendrovės direktore ji buvo paskirta nepažeidžiant Akcinių bendrovių įstatymo nuostatų. Å iuo sprendimu N. M. buvo suteikti įgaliojimai atstovauti įmonę (t. 2, b. l. 11). Nors praÅ¡ymÄ registruoti juridinių asmenų registre pasikeitusius UAB „M“ duomenis N. M. pateikė 2009 m. birželio 11 d., tačiau jame pati nurodė, kad nuo 2009 m. balandžio 1 d. ji yra Å¡io juridinio asmens vienasmenis valdymo organas – direktorius (t. 2, b. l. 5-10).

Atmestinas kaip nepagrįstas nuteistosios argumentas, neva ji maniusi, kad bendrovės buhalterijÄ tvarkė tam pasamdyta įmonė iÅ¡ Vilniaus. Tokiam savo argumentui patvirtinti N. M. nepateikė jokių duomenų, nors dėl savo užimamų pareigų UAB „M“ privalėjo žinoti apie įmonės buhalterinės apskaitos vedimÄ ir už tai atsakingus asmenis.Byloje surinktų įrodymų pagrindu pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad N. M., bÅ«dama atsakinga už vadovaujamos bendrovės buhalterinę apskaitÄ , sÄ moningai pažeisdama kaltinime nurodytų teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymÄ ir reikalavimus, apgaulingai jÄ tvarkė, nesuraÅ¡ydama pajamų gavimo už parduotÄ bendrovės turtÄ patvirtinančių dokumentų, jų neįtraukdama į buhalterinę apskaitÄ , taip pat į buhalterinę apskaitÄ neįtraukdama bendrovės reikmėms panaudotų lėšų.

Tyčinis dalies Å«kinių operacijų nefiksavimas apskaitos dokumentuose leidžia daryti iÅ¡vadÄ , kad teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita N. M. buvo tvarkoma apgaulingai. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 222 straipsnį kyla tuo atveju, kai dėl straipsnio dispozicijoje iÅ¡vardytų veikų padarymo negalima visiÅ¡kai ar iÅ¡ dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktÅ«ros. Apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai nustatomi kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos aktais, audito ataskaita arba specialisto iÅ¡vada, o kilus abejonių dėl jų pagrįstumo gali bÅ«ti skiriama ekspertizė.

Byloje dėl apgaulingai tvarkytos teisės aktų reikalaujamos apskaitos kilę padariniai nustatyti remiantis specialisto iÅ¡vadomis, užfiksuotomis 2012 m. balandžio 18 d. daiktų apžiÅ«ros protokole. Jame konstatuota, kad laikotarpiu nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2009 m. liepos 31 d. nebuvo tvarkoma UAB „M“ buhalterinė apskaita, todėl negalima nustatyti, kiek pajamų Å¡iuo laikotarpiu bendrovė gavo, kokias patyrė sÄ naudas, kokioms reikmėms panaudojo iÅ¡ vykdytos veiklos gautus pinigus ir dėl Å¡ių pažeidimų iÅ¡ dalies negalima nustatyti bendrovės veiklos, jos turto, įsipareigojimų dydžio ir struktÅ«ros (t. 1, b. l. 32-34).

Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad daiktų protokole užfiksuotomis specialisto iÅ¡vadomis negalima vadovautis kaip įrodymu. Vadovaujantis teismų praktika, specialisto iÅ¡vada gali bÅ«ti suraÅ¡yta tiek kaip atskiras dokumentas, tiek įraÅ¡yta į tyrimo veiksmo ar teisiamojo posėdžio protokolÄ . Skundžiame teismo nuosprendyje teisingai konstatuota, kad N. M. Å¡iÄ veikÄ padarė tyčia, o tai patvirtina aptarti įrodymai, jos siekis nuslėpti duomenis apie bendrovės gautas pajamas už parduotÄ turtÄ , paslaugas, Å¡ių duomenų nefiksavimas buhalterinės apskaitos dokumentuose, ir po to sekęs dalies gautų piniginių lėšų pasisavinimas.

Taigi, surinktais ir teismo įvertintais įrodymais N. M. pagrįstai pripažinta kalta pagal BK 222 straipsnio 1 dalį dėl apgaulingo apskaitos tvarkymo. Nėra pagrindo manyti, kad apeliantė veikė neatsargia kaltės forma ir jos nusikalstamÄ veikÄ vertinti kaip aplaidų apskaitos tvarkymÄ ir kvalifikuoti pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, kaip to praÅ¡oma apeliaciniame skunde.Atsakant į N. M. apeliacinio skundo argumentus dėl įrodymų vertinimo, pažymėtina, jog vadovaudamasis BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktu teismas savo iÅ¡vadas pagrindžia įrodymais, kuriuos vertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis.

Å iuo atveju teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. BÅ«tina sÄ lyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas, kuris turi bÅ«ti pagrįstas iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymÄ duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo diskrecijoje. Kiti teismo proceso dalyviai, tarp jų nuteistasis ir gynėjas, gali teismui tik teikti pasiÅ«lymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl iÅ¡vadų, darytinų vertinant įrodymus.

Proceso dalyvių iÅ¡sakomos nuomonės dėl įrodymų vertinimų atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieÅ¡taravimų. PrieÅ¡ingai, negu teigiama N. M. apeliaciniame skunde, įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo, dėl jų pripažinimo pagrįstais, teismo argumentus dėl visų įrodymų patikimumo, įrodomosios reikÅ¡mės bei atsižvelgiant į visÄ baudžiamosios bylos medžiagÄ nėra pagrindo daryti iÅ¡vadÄ , kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, bei priėmė neteisėtÄ ir nepagrįstÄ nuosprendį.

Ta aplinkybė, kad bylos įrodymai vertinami ne taip, kaip pageidavo apeliantė, nepatvirtina teismo pažeidimų, nes teismo nuosprendis savo forma ir turiniu atitinka BPK 301 straipsnio nuostatų reikalavimus. N. M. skundo teiginiai apie teismo Å¡aliÅ¡kumÄ yra deklaratyvÅ«s, jų nepatvirtina jokie bylos duomenys. IÅ¡ bylos medžiagos bei skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas BPK 20 straipsnio reikalavimų nepažeidė: teismas faktines bylos aplinkybes nustatė įvertinęs pačios nuteistosios N. M., liudytojų M.

K., A. S., R. B., M. S. parodymus, raÅ¡ytinius bei kitus byloje esančius įrodymus, kuriuos įvertino visų byloje surinktų įrodymų kontekste bei vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu.Pagrįstai pripažinęs N. M. kalta ir nuteisęs pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį, teismas jai paskyrė teisingas bausmes, tinkamai laikydamasis BK 41 straipsnio nuostatų bei BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytų bendrųjų bausmių skyrimo pagrindų. Skiriant bausmes N. M. ir parenkant jų rÅ«Å¡is, atsižvelgta į padarytų nusikalstamų veikų pobÅ«dį ir pavojingumo laipsnį, kaltės formÄ ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadijÄ , nuteistosios asmenybę, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimÄ .

N. M. padarytos baigtos tyčinės savanaudiško pobūdžio nusikalstamos veikos nuosavybei ir finansų sistemai priklauso sunkių ir apysunkių nusikaltimų kategorijoms (BK 11 straipsnio 4, 5 dalys). Praeityje N. M. buvo keturis kartus teista už panašaus pobūdžio nusikaltimus, kas rodo, jog iš ankstesnių teistumų išvadų nepadarė, gyvenimo būdo nepakeitė. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas įvertino visas bausmei skirti svarbias aplinkybes ir už abi nusikalstamas veikas N. M. paskyrė bausmes, adekvačias padarytų nusikaltimų pobūdžiui ir pavojingumui.

Teisingai paskyręs bausmes už atskiras nusikalstamas veikas, pirmosios instancijos teismas jas tinkamai subendrino pagal BK 63 straipsnio 1, 4 dalis, t. y. iš dalies jas sudedant. Tačiau atkreipiamas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas bendrindamas N. M. skundžiamu nuosprendžiu ir ankstesniu teismo nuosprendžiu paskirtas subendrintas bausmes, netinkamai taikė BK 64 straipsnio 1, 3 dalies nuostatas, todėl skundžiamas nuosprendis šioje dalyje keistinas.BK 64 straipsnyje numatytos bausmės skyrimo taisyklės taikomos asmeniui, kuris:

a) neatlikęs nuosprendžiu paskirtos bausmės padarė naujÄ nusikalstamÄ veikÄ ;

b) naujÄ nusikalstamÄ veikÄ padarė bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu atidėjus bausmės vykdymÄ ;

c) lygtinai atleistas nuo bausmės prieÅ¡ terminÄ padarė naujÄ nusikalstamÄ veikÄ neatliktos bausmės laikotarpiu. Skundžiamu Kauno apygardos teismo nuosprendžiu N. M. nuteista už nusikalstamas veikas, padarytas 2009 m. liepos 31 d. (BK 222 straipsnio 1 dalis) ir 2009 m. birželio 17 d. (BK 183 straipsnio 2 dalis). Å ių nusikalstamų veikų padarymo metu N. M. nebuvo nei lygtinai atleista nuo bausmės prieÅ¡ terminÄ , nei jai buvo taikomas bausmės vykdymo atidėjimas. Taip pat ji negali bÅ«ti laikoma asmeniu, kuris neatlikęs nuosprendžiu paskirtos bausmės padarė naujÄ nusikalstamÄ veikÄ .

Nuteistasis, neatlikęs paskirtos bausmės, yra asmuo, kuriam įsiteisėjo teismo apkaltinamasis nuosprendis. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad N. M. anksčiau buvo teista Kauno apygardos teismo 2009 m. balandžio 28 d. nuosprendžiu, kuris buvo apskųstas apeliacine tvarka, pakeistas Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. lapkričio 6 d. nuosprendžiu, ir nuo šios dienos įsiteisėjo. Taigi, N. M. skundžiamu 2013 m. vasario 21 d. teismo nuosprendžiu nuteista už nusikalstamas veikas, kurias padarė prieš priimant ankstesnį nuosprendį.

Nuteistajai N. M. paskirtos bausmės už nusikalstamas veikas pagal Kauno apygardos teismo 2013 m. vasario 21 d. ir 2009 m. balandžio 28 d. nuosprendžius turėjo bÅ«ti bendrinamos pagal BK 63 straipsnio 9 dalies taisykles. Baudžiamajame įstatyme nustatyta, kad jeigu padarytos kelios nusikalstamos veikos, teismas paskiria bausmę už kiekvienÄ nusikalstamÄ veikÄ atskirai, po to paskiria galutinę subendrintÄ bausmę. Skirdamas galutinę subendrintÄ bausmę, teismas gali bausmes apimti arba visiÅ¡kai ar iÅ¡ dalies jas sudėti.

Pagal tokias pat taisykles skiriama bausmė ir tais atvejais, kai po nuosprendžio priėmimo nustatoma, kad asmuo iki nuosprendžio pirmojoje byloje dar padarė kitÄ nusikaltimÄ ar baudžiamÄ jį nusižengimÄ . Å iuo atveju į bausmės laikÄ Ä¯skaitoma bausmė, visiÅ¡kai ar iÅ¡ dalies atlikta pagal ankstesnį nuosprendį (BK 63 straipsnio 1, 9 dalys). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad jei priėmus nuosprendį teismai nustato, jog asmuo iki Å¡io nuosprendžio priėmimo dar yra padaręs kitÄ nusikalstamÄ veikÄ , paskyrę bausmę už naujÄ nusikalstamÄ veikÄ , jÄ subendrina su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme, o kai bausmės ankstesniu nuosprendžiu subendrintos, – su subendrinta bausme.

Nepagrįsti N. M. apeliacinio skundo argumentai dėl civilinio ieÅ¡kinio tenkinimo byloje. Prokuroras, nepažeisdamas BPK 117 straipsnio nuostatų, 2012 m. balandžio 26 d. N. M. pareiÅ¡kė civilinį ieÅ¡kinį, ieÅ¡kovu nurodant UAB „M“. BPK 117 straipsnis numato, kad prokuroras, palaikantis kaltinimÄ , privalo pareikÅ¡ti teisme civilinį ieÅ¡kinį, jeigu Å¡is nepareikÅ¡tas, tais atvejais, kai nusikalstama veika padaryta žalos valstybei arba asmeniui, kuris dėl nepilnametystės, ligos, priklausomybės nuo kaltinamojo ar dėl kitų priežasčių negali ginti teisme teisėtų savo interesų.

Byloje nustatyta, kad vienintelis UAB „M“ akcininkas buvo V. L., o vienintelio bendrovės darbuotojo – direktoriaus pareigas užėmė N. M. Bylos duomenimis V. L. 2010 m. balandžio 11 d. mirė, todėl civilinio ieÅ¡kinio pareikÅ¡ti negalėjo. Tokiu atveju, BPK 117 straipsnio nuostatas, nenustačius bendrovės akcijų perėmėjų (paveldėtojų ar valstybės), galinčių pareikÅ¡ti civilinį ieÅ¡kinį byloje, prokuroras ne tik turi teisę, bet ir pareigÄ pareikÅ¡ti civilinį ieÅ¡kinį, ginant mirusio akcininko teisių perėmėjo teisėtus interesus.

Civilinio ieÅ¡kinio dydis, atsižvelgiant į pasisavinto svetimo turto vertę, nustatytas teisingai. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, n u s p r e n d ž i a : Kauno apygardos teismo 2013 m. vasario 21 d. nuosprendį pakeisti:Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, Å¡iuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta dalinio sudėjimo bÅ«du su bausme, paskirta Kauno apygardos teismo 2009 m. balandžio 28 d. nuosprendžiu (pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. lapkričio 6 d. nuosprendžiu) ir N. M. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas penkeriems metams trims mėnesiams.Vadovaujantis 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, Kauno apygardos teismo 2013 m. vasario 21 d. nuosprendžiu pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir BK 222 straipsnio 1 dalį paskirtÄ subendrintÄ bausmę – laisvės atėmimÄ ketveriems metams trims mėnesiams – dalinio sudėjimo bÅ«du subendrinti su Kauno apygardos teismo 2009 m. balandžio 28 d. nuosprendžiu (pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. lapkričio 6 d. nuosprendžiu) paskirta ir neatlikta bausme ir N. M. paskirti galutinę subendrintÄ bausmę – laisvės atėmimÄ penkeriems metams trims mėnesiams.

Laisvės atėmimo bausmę nustatyti atlikti pataisos namuose. KitÄ nuosprendžio dalį palikti nepakeistÄ . Kolegijos pirmininkas                                                                                           Kęstutis Jucys             Teisėjai                                                                                                                     Albinas Bielskis                                                                                                                                   Linas Žukauskas