2017-01-10 Nr. AB-612-3-61-3-03828-2014-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1889-261/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03828-2014-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1; 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. sausio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. F. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. F. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos banko, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant AB „Citadele“ bankui, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas S. F. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, patikslintu skundu (I t., b. l. 1-14, 47-62), prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos banko (toliau – ir atsakovas), 1 000 000 Eur turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą.

Nurodė, kad AB „Citadele“ banko Vilniaus filialo (toliau – ir Bankas) valiutų keitykla, esanti Gedimino pr. 9, Vilniuje, 2013 m. rugpjūčio 3 d. (šeštadienį, kai niekur kitur nėra galimybės pakeisti valiutą) pareikalavo iš pareiškėjo asmens dokumento, prieš keičiant į litus mažiau nei tūkstantį eurų. Ne tik reikalavo asmens dokumento, bet jo asmens duomenis suvedė į kompiuterinę sistemą. Pasiteiravus, kodėl tai yra daroma, kasininkė paaiškino, jog tokios yra Banko taisyklės ir nurodymai. Tokia rašytinė informacija, kad privalu pateikti asmens dokumentą, buvo matoma ir valiutos keityklos vietoje, bet be jokio nurodyto ir būtino tokiam veiksmui atlikti pagrindo. Pareiškėjo nuomone, tokia veikla Bankas siekia savavališkai riboti, siaurinti prigimtines žmogaus teises ir laisves bei teisėtus interesus ir sudaro prielaidas tolimesniems neteisėtiems ir nepagrįstiems veiksmams prieš asmenis, iš kurių psichologine prievarta buvo išgauti asmens duomenys, ir, apskritai, kitiems nusikaltimams daryti.

Pažymėjo, jog dėl to 2013 m. rugpjūčio 9 d. raštu pareiškėjas kreipėsi į Lietuvos banką, prašydamas pateikti raštą (pagrindą), kuriuo grindžiama tokia informacija ir veiksmai: ar minėta Banko veikla neprieštarauja galiojantiems įstatymams ir teisės aktams? Ar tokia veikla yra reglamentuota Lietuvos banko teisės aktais? Ar toks asmens dokumento reikalavimas ir jo asmens duomenų įvedimas į banko elektronines sistemas grindžiamas kokiais nors Lietuvos Respublikos įstatymais, teisės aktais, (jei taip, tai kokiais) ar tik šio banko neteisėtas ir nepagrįstas išsigalvojimas (jei taip, kokių priemonių imtasi tai nedelsiamai užkardyti)? Šie klausimai Lietuvos banko taip ir liko neišnagrinėti ir pareiškėjui neatsakyti. 2013 m. rugpjūčio 21 d. gavo Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus raštą Nr. S 2013/(21.16-2102)-12-4043 „Dėl akcinės bendrovės „Citadelė“ banko Vilniaus filialo valiutų keityklos veiksmų“ (toliau – ir 2013 m. rugpjūčio 21 d. raštas), kuriame nebuvo atsakyta į pareiškėjo klausimus, Lietuvos bankas, priešingai įstatymų įgaliojimams ir juos viršydamas, nusikalstamai neatlikdamas pareigos, pateisino minėtą Banko veiklą / neveikimą ir savo nusikalstamą aplaidumą neatliekant įstatymo priskirtos pareigos – finansų rinkos dalyvio veiklos priežiūros.

Gavęs tokį nepriimtiną atsakymą, pareiškėjas 2013 m. rugpjūčio 27 d. raštu asmeniškai Lietuvos banko valdybos pirmininkui V. V. paaiškino, kad jo vadovaujamoje institucijoje yra akivaizdžiai painiojami du visiškai skirtingi savo esme dalykai, kuriuos privalo sugebėti atskirti kiekvienas oficialias pareigas užimantis asmuo, ko šiuo konkrečiu atveju vienareikšmiškai stinga, kad su visais visų rūšių teroristais ir pinigų plovėjais yra įstatymais nustatyta institucijų veikla, bet tokių pat priemonių taikymas su tokiais dalykais nesusietam Lietuvos valstybės piliečiui yra ne tik neteisėtas ir nepagrįstas, bet ir šiurkščiai pažeidinėjantis žmogaus prigimtines teises ir laisves bei teisėtus interesus, kad tokia veikla / neveikimas neišvengiamai užtraukia neišvengiamą teisinę atsakomybę, kad pareiškėjo nurodytas konkretus tikrovės faktas ir reikšmingos aplinkybės reikalauja adekvataus Lietuvos banko dėmesio, nes šis neužtikrino nei pareiškėjo, nei visuomenės intereso, priešingai, akivaizdžiai jį pažeidė.

Prašė aiškiai, konkrečiai nurodyti, koks įstatymas, teisės aktas suteikė teisę Bankui taip su pareiškėju elgtis ir kokiu teisiniu pagrindu buvo konkrečiai vadovautasi. Įstatymo nustatytu terminu negavęs atsakymo į savo 2013 m. rugpjūčio 27 d. raštą, pareiškėjas 2013 m. spalio 2 d. padavė raštą Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaigos vadovui A. N. dėl vilkinimo, gaišinimo, biurokratizmo ir piktnaudžiavimo Lietuvos banke. Seimo kontrolierius A. N. atsakė 2013 m. spalio 31 d. raštu Nr. 4D-2013/1-1479/3D-3103 „Dėl informacijos pateikimo ir Seimo kontrolieriaus tarpininkavimo“, nurodydamas skundo tyrimui reikšmingas teisės aktų nuostatas, prašė Lietuvos banko iki 2013 m. gruodžio 2 d. atsakyti į jo pateiktus klausimus.

Pagal tokią Seimo kontrolieriaus aiškiai išreikštą užuominą buvo galima suprasti, kad šį klausimą įmanoma buvo išspręsti gera valia, bet Lietuvos bankas ir to neatliko, pasirinkęs visus vienareikšmiškai neteisėtus ir nepagrįstus veiksmus / neveikimą neigti, nepaisant elementarios logikos, sveiko proto, teisės principų, įstatymo reikalavimų, priešingai tikrovės faktams ir reikšmingoms aplinkybėms.

Teigė, kad 2013 m. gruodžio 2 d. Lietuvos banko atsakymas Nr. S 2013/(4.2-0400)-12-5585 yra tik nevykęs gudravimas ir bandymas išsisukinėti iš padėties, ką patvirtina nepaneigiami tikrovės faktai ir reikšmingos klausimo sėkmingo išsprendimo aplinkybės. Jame desperatiškai siekiama paneigti viską, kas akivaizdu. Nusikalstamai aplaidus Lietuvos banko pareigos – finansų rinkos dalyvio veiklos priežiūros ir vartotojo skundo neišnagrinėjimo iš esmės, neatlikimas nepaneigiamas: ne tik klaidingai nurodoma įvardyta valiuta, bet paties svarbiausiųjų klausimų dalies (kokiu pagrindu reikalavo asmens dokumento, kokiu pagrindu asmens duomenis iš jo suvedė į banko kompiuterinę sistemą), neišdrįsdamas net komentuoti, sąmoningai praleidžia, t. y. skundo nenagrinėja ir į jį iš esmės neatsako, tuo viršija įstatymo nustatytus įgaliojimus. Lietuvos bankas beviltiškai stengiasi nuslėpti tikrovės faktus ir reikšmingas klausimo išsprendimui aplinkybes pateikti taip, kad galėtų pateisinti savo ir apginti Banko neteisėtą ir nepagrįstą veiklą / neveikimą. Nenuginčijama, kad Lietuvos bankas į konkrečius pareiškėjo skundo klausimus neatsakė iš esmės dėl to ir skundą nagrinėjo pagal visai kitiems atvejams skirtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 (Žin., 2007, Nr. 94-3779) patvirtintas Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisykles (toliau – ir Taisyklės), bet ne pagal Aprašą, kaip aktai reikalauja. Taigi, Lietuvos bankas net nesugebėjo perskaityti rašto ir į jį atsakyti, neatliko įstatymo nustatytų pareigų, neteisėtai ir nepagrįstai veikė / neveikė, priešingai įstatymams, tikrovės faktams ir reikšmingoms klausimo išsprendimo aplinkybėms.

Nurodė, kad pagal Taisyklių 12 dalį, neatsakydamas į pakartotinį 2014 m. rugpjūčio 27 d. skundą, Lietuvos bankas neteisėtai ir nepagrįstai veikė / neveikė dviem aspektais: atsisakydamas nagrinėti skundą ir neteisėtai nemotyvuodamas tokio atsisakymo, nepranešdamas per 5 darbo dienas nuo pakartotinio skundo gavimo Lietuvos banke, kodėl skundas nenagrinėjamas, ir nenurodydamas šio sprendimo apskundimo tvarkos. Nepagrįstai perrašęs, suklastojęs esminius tikrovės faktus ir visa kita, kas Lietuvos banko 2013 m. gruodžio 2 d. rašte surašyta, nevykusiai pasiteisino įstatymų, teisės aktų nuorodomis, siekdamas savo neteisėtus veiksmus / neveikimą pavaizduoti kaip įstatymų reikalavimų laikymąsi. Pastebėtina, kad Seimo kontrolierius logiškai nurodė beveik visus teisinius aspektus (teisės aktus). Be to, pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 9 d. skundą vadinti prašymu yra netoleruotina, nepagrįsta, kadangi jo turinio esmė yra skundas dėl AB „Citadele“ banko Vilniaus filialo valiutų keityklos veiksmų. Pažymėtina, kad Seimo kontrolierius taip pat pažymėjo, kad Lietuvos bankas taip pat aplaidžiai nenagrinėjo pareiškėjo skundo. Galiausiai po Seimo kontrolieriaus Pažymos rekomendacijos gautas 2014 m. vasario 11 d. Lietuvos banko raštas Nr. S 2014/(21.23-2102)-12-604 (toliau – ir 2014 m. vasario 11 d. raštas), kuriuo taip pat neatsakyta į pareiškėjo skunde Lietuvos bankui iškeltus klausimus iš esmės.

Nurodė, kad paminėti Lietuvos banko neteisėti ir nepagrįsti veiksmai / neveikimas akivaizdžiai pažeidė pareiškėjo teises ir teisėtus interesus, dėl to padarė jam turtinę ir neturtinę žalą, kurią valstybė privalo atlyginti nedelsiant, visiškai (adekvačiai) ir teisingai. Akivaizdu, kad būtent tokie aukščiau nurodyti AB „Citadele“ banko ir Lietuvos banko neteisėti ir nepagrįsti veiksmai / neveikimas yra akivaizdus veikimas / neveikimas prieš įstatymais jiems nustatytą tikslą, paskirtį ir uždavinį, kam šios institucijos buvo įsteigtos – užtikrinti bankų veiklos stabilumą ir patikimumą, klientų ir visos visuomenės interesų apsaugojimą, t. y. akivaizdus įstatymu nustatytos kompetencijos viršijimas. Lietuvos bankas aukščiau aprašytais neteisėtais veiksmais / neveikimais, ne tik prievarta, ilgą laiką, tęstinai pažeidinėjo įstatymus ir pareiškėjo teises bei teisėtus interesus, ir tai yra tiesioginė priežastis (nebereikalaujanti jokio tolimesnio įrodinėjimo), kuriais padarė jam ypač didelę turtinę ir neturtinę žalą, kurią pareiškėjas įvertino 1 000 000 Eur. Pabrėžė, kad tai yra mažiausia, minimali, preliminari reikalaujama sumokėti suma, neteisėtais veiksmais / neveikimu jam padarytos turtinės ir neturtinės žalos visiškam (adekvačiam) ir teisingam atlyginimui.

Be to, pareiškėjas prašė teismą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu išaiškinti, ar Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo (toliau – ir Įstatymas) straipsniai ir dalys atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – ir Konstitucija): Ar atitinka Konstituciją Įstatymo 47 straipsnis 1. Lietuvos bankas nagrinėja šio straipsnio 2 dalyje nurodytų vartotojų (toliau – vartotojai) ginčus su draudimo, finansinių paslaugų [...] teikėjais, kylančius iš finansinių [...] paslaugų teikimo, [...]. 2. Šiame straipsnyje vartotojas yra fizinis asmuo: 1) sudarantis su finansų rinkos dalyviu finansinių paslaugų sutartį, [...]; 3. Vartotojas, manantis, kad finansų rinkos dalyvis pažeidė jo [...] teises ar teisėtus interesus, turi teisę kreiptis į teismą arba į išankstinio ginčų sprendimo ne teisme instituciją – Lietuvos banką. Vartotojo kreipimasis į Lietuvos banką neatima vartotojo teisės kreiptis į teismą. 4 dalis Vartotojas, manantis, kad finansų rinkos dalyvis pažeidė jo [...] teises ar teisėtus interesus, ir ketinantis dėl kilusio ginčo nagrinėjimo kreiptis į Lietuvos banką, prieš kreipdamasis į Lietuvos banką privalo raštu kreiptis į finansų rinkos dalyvį, nurodydamas ginčo aplinkybes ir savo reikalavimą.[...], 5 dalis Vartotojas, kurio finansų rinkos dalyvio atsakymas netenkina, turi teisę dėl to paties ginčo dalyko kreiptis į Lietuvos banką per 3 mėnesius nuo jį netenkinančio finansų rinkos dalyvio atsakymo gavimo dienos. [...] Vartotojo kreipimosi į Lietuvos banką formos ir turinio detalius reikalavimus nustato Lietuvos banko valdyba. 7. Lietuvos bankas atsisako nagrinėti vartotojo ginčą su finansų rinkos dalyviu arba nutraukia ginčo nagrinėjimą, jeigu: 6) vartotojas [...] prieš tai nesikreipė į finansų rinkos dalyvį šio straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka; 13. Lietuvos banko sprendimas yra rekomendacinio pobūdžio ir teismui neskundžiamas. 16. Ginčo šalių teises ir pareigas bei ginčo nagrinėjimo procesą, kiek jų nereglamentuoja šis įstatymas, reglamentuoja Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymas. Detalią ginčų nagrinėjimo tvarką nustato Lietuvos banko teisės aktai.

Pareiškėjas taip pat prašė ištirti, ar Lietuvos banko valdybos pirmininko 2013 m. gegužės 27 d. įsakymu Nr. V2013/(1.7-260402)-02-107 patvirtintų Asmenų prašymų (skundų) nagrinėjimo ir jų aptarnavimo Lietuvos banke taisyklių 2, 5, 13 punktai atitinka Taisyklių 1, 5, 12 punktus.

Pareiškėjas taip pat prašė, kad dėl aukščiau aprašytų AB „Citadele“ banko ir Lietuvos banko nusikalstamų veikų (piktnaudžiavimo, pareigos neatlikimo, savavaldžiavimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 228 str. 1 d., 229 str., 294 str. 1, 2 d.) teismas praneštų prokurorui.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos banko, atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 94-97) su juo nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad Lietuvos banko ir jo tarnautojų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimą reguliuoja ir specialios Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio nuostatos. Šio straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad žala, atsiradusi dėl Lietuvos banko ar Lietuvos banko tarnautojų neteisėtų veiksmų, susijusių su finansų rinkos priežiūros atlikimu, atlyginama tik tuo atveju, jei nukentėjęs asmuo įrodo, kad žala padaryta dėl Lietuvos banko ar Lietuvos banko tarnautojų kaltės. Pažymėjo, kad civilinės atsakomybės sąlygas turi įrodyti asmuo, reiškiantis reikalavimą ją taikyti. Neįrodžius bent vienos iš nurodytų atsakomybės sąlygų, valstybei nekyla prievolės atlyginti žalą. Tačiau pareiškėjas be abstraktaus kaltinimo, neva Lietuvos bankas savo neteisėtais ir nepagrįstais veiksmais / neveikimu „akivaizdžiai pažeidžia LR Konstitucijos nuostatas, įstatymų reikalavimus, teisės principus, vienareikšmiškai pažeidinėja mano teises ir teisėtus interesus ir dėl to jais man padarytą turtinę ir neturtinę žalą privalo atlyginti visiškai (adekvačiai) ir teisingai. Tokie jų veiksmai/neveikimas yra šiurkštus mano prigimtinių teisių ir laisvių bei teisėtų interesų, kaip nurodoma LR Konstitucijoje ir Europos Žmogaus Teisių ir fundamentalių Laisvių Apsaugos Konvencijoje ir Protokoluose, pažeidinėjimas“, nenurodė konkrečių teisės aktų normų, kurias pažeidė Lietuvos bankas, atlikdamas savo funkcijas, taip pat nepateikė Lietuvos banko veiklos neteisėtumą pagrindžiančių įrodymų. Pareiškėjas savo skunde paminėjo kai kurias Lietuvos banko įstatyme nurodytas Lietuvos banko funkcijas, teises ir pareigas atliekant finansų rinkos priežiūrą, tačiau iš pareiškėjo tvirtinimo neva Lietuvos bankas iki šiol neatliko finansų rinkos dalyvio veiklos priežiūros ir neišnagrinėjo vartotojo skundo, matyti, kad pareiškėjas netinkamai aiškina finansų rinkos priežiūrą reglamentuojančius teisės aktus.

Paaiškino, kad Lietuvos banko 2013 m. rugpjūčio 21 d. raštu pareiškėjui buvo pateiktas atsakymas į jo 2013 m. rugpjūčio 9 d. raštą. Lietuvos banke 2013 m. rugpjūčio 27 d. buvo gautas dar vienas pareiškėjo raštas, kuriame dar kartą keltas klausimas dėl AB „Citadele“ banko veiksmų. Atsižvelgiant į tai, kad šiame rašte buvo keliamas iš esmės tas pats Banko veiksmų teisinio pagrindo klausimas kaip ir pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 9 d. rašte ir kad šiame pakartotiniame pareiškėjo rašte Lietuvos bankui nebuvo nurodyta naujų aplinkybių ir nebuvo pateikta papildomų argumentų, leidžiančių abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu, šis pakartotinis pareiškėjo prašymas Lietuvos banke nebuvo nagrinėjamas.

Lietuvos bankas, gavęs Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 2014 m. sausio 28 d. pažymoje pateiktas rekomendacijas, 2014 m. vasario 11 d. raštu pateikė pareiškėjui pakartotinį atsakymą, kuriame dar kartą pareiškėjui patvirtino Banko veiksmų teisėtumą, taip pat pareiškėjui išaiškino procedūras, kurių jis turėtų laikytis, jei vis tik pageidautų, kad tarp jo ir Banko kilęs ginčas būtų išnagrinėtas teisės aktų nustatyta tvarka, t. y. pareiškėjui buvo nurodyta, kad tokių ginčų nagrinėjimo tvarka nustatyta Įstatymo 47 straipsnyje ir Vartotojų ir finansų rinkos dalyvių ginčų nagrinėjimo tvarkos apraše, patvirtintame Lietuvos banko valdybos 2012 m. sausio 26 d. nutarimu Nr. 03-23; kad vartotojas, manantis esą finansų rinkos dalyvis pažeidė jo sutartinių ar susijusių santykių teises ar teisėtus interesus ir ketinantis dėl kilusio ginčo nagrinėjimo kreiptis į Lietuvos banką, prieš tai privalo raštu kreiptis į finansų rinkos dalyvį, nurodydamas ginčo aplinkybes ir savo reikalavimą; kad vartotojas, kurio netenkina finansų rinkos dalyvio atsakymas arba jei finansų rinkos dalyvis per įstatyme nurodytą terminą vartotojui neatsako, turi teisę kreiptis į Lietuvos banką dėl ginčo nagrinėjimo; kad vartotojo kreipimosi formos ir turinio reikalavimai nustatyti minėtame Vartotojų ir finansų rinkos dalyvių ginčų nagrinėjimo tvarkos apraše, kur, be kita ko, nustatyta, kad vartotojas, kreipdamasis į Lietuvos banką, privalo pateikti užpildytą Lietuvos banko patvirtintą vartotojo kreipimosi formą arba tam tikrus reikalavimus atitinkantį kreipimąsi.

Pažymėjo, kad pareiškėjas teisės aktų nustatyta tvarka nesikreipė į Lietuvos banką dėl ginčo nagrinėjimo. Be to, Lietuvos bankas, reaguodamas į Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus rekomendaciją, Lietuvos banko valdybos 2014 m. gegužės 8 d. nutarimu Nr. 03-76 patvirtino naujas Asmenų prašymų, skundų, pranešimų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo Lietuvos banke taisykles (Lietuvos banko valdybos pirmininko 2013 m. gegužės 27 d. įsakymas Nr. V 2013/(1.7-260402)-02-107 „Dėl Asmenų prašymų (skundų) nagrinėjimo ir jų aptarnavimo Lietuvos banke taisyklių patvirtinimo“ pripažintas netekusiu galios).

Taip pat pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierius, ištyręs pareiškėjo nurodytus faktus, esminių pažeidimų nenustatė. Manė, jog tos nustatytos aplinkybės, kad pareiškėjui nepranešta apie pakartotinio skundo nenagrinėjimą arba kad Lietuvos banko rašte nurodyta neteisinga valiuta (1 000 Lt vietoj 1 000 Eur), negali būti laikomos pakankamai reikšminga klaida, kuri leistų daryti įtikinamą išvadą, kad Lietuvos bankas ar jo tarnautojai atliko kokius nors neteisėtus ir pareigą atlyginti žalą galinčius sukelti veiksmus.

Taigi, nėra pagrindo teigti, kad Lietuvos bankas ar jo tarnautojai nevykdė arba netinkamai vykdė kokias nors įstatymų jiems priskirtas funkcijas. Be to, pareiškėjas, reikalaudamas žalos atlyginimo dėl Lietuvos banko neva neteisėtų veiksmų, nepateikė jokių faktų ir argumentų dėl Lietuvos banko ar jo tarnautojų kaltės buvimo. Taigi, reikalavimas atlyginti žalą yra nepagrįstas ir dėl to, kad neįrodyta ir ši valstybės civilinei atsakomybei kilti būtina sąlyga – Lietuvos banko ar jo tarnautojų kaltė. Be to, skunde nepagrindžiamas ir kitos būtinosios viešosios atsakomybės sąlygos – priežastinio ryšio – egzistavimas, t. y. kad kokia nors žala buvo patirta būtent dėl neteisėtų Lietuvos banko veiksmų.

Žala ir negalėjo atsirasti Lietuvos bankui veikiant pagal Įstatyme suteiktas funkcijas ir neviršijant savo kompetencijos.

Nurodė, kad visiškai nesuprantamas ir nepagrįstas skunde nurodytas ir iš Lietuvos valstybės reikalaujamos turtinės ir neturtinės žalos dydis (1 000 000 Eur). Pareiškėjas nurodo, kad nurodyta suma apskaičiuota skundo įteikimo dieną ir tolygi „šiuo metu esamai teisėtos mokėjimo priemonės vieneto (lito) tikrajai perkamajai galiai ir Lietuvos banko nustatytam 3,4528 Lt – 1 Eur kursui“, tačiau pareiškėjas teismui nepateikė jokių įrodymų, kad yra netekęs kokio nors turto, turėjo kokių nors išlaidų ar negavo kokių nors pajamų, kitaip tariant, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjui yra padaryta turtinė žala. Taip pat pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių pareiškėjo neva patirtą neturtinę žalą. Taigi, akivaizdu, kad žalos fakto pareiškėjas neįrodė, t. y. nepagrindė ne tik reikalaujamos žalos dydžio, tačiau iš viso nepateikė jokių įrodymų, kad patyrė kokią nors žalą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Citadele“ bankas atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 125-127) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjo patikslinto skundo teiginiai, jog „AB „Citadele“ banko Vilniaus filialo valiutų keitykla Gedimino pr. 9, Vilniuje 2013 m. rugpjūčio 3 d. (šeštadienį, kai niekur kitur nėra galimybės pakeisti valiutą) pareikalavo asmens dokumento, prieš keičiant į litus mažiau nei tūkstantį eurų, neatitinka tikrovės, kadangi Banko Vilniaus filialo Klientų aptarnavimo skyrius 2013 m. rugpjūčio 3 d. nedirbo. Tad šią dieną jokia valiutos keitimo operacija pareiškėjui Banke nebuvo atlikta.

Paaiškino, kad Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymas įpareigoja finansų įstaigą imtis priemonių ir nustatyti kliento ir naudos gavėjo tapatybę prieš keičiant grynuosius pinigus, jeigu keičiamų grynųjų pinigų suma viršija 6 000 Eur ar ją atitinkančią sumą užsienio valiuta. Tačiau šio teisės akto nuostatos nedraudžia finansų įstaigai nustatyti griežtesnių kliento ir naudos gavėjo tapatybės nustatymo kriterijų. Dar daugiau, finansų įstaiga, taikanti supaprastintą kliento tapatybės nustatymą, savo nuožiūra renkasi šių taisyklių 5 punkte nustatytas kliento tapatybės nustatymo priemones ir jų apimtį (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. rugsėjo 24 d. nutarimas Nr. 942 „Dėl kriterijų, kuriais vadovaujantis klientas laikomas keliančiu mažą pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo grėsmę, ir kriterijų, kuriais vadovaujantis laikoma, kad yra didelė pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo grėsmė, sąrašo, kliento ir naudos gavėjo tapatybės, kelių tarpusavyje susijusių piniginių operacijų nustatymo taisyklių patvirtinimo ir informacijos apie pastebėtus galimo pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo pažymius, Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo pažeidimus ir priemones, kurių buvo imtasi prieš pažeidėjus, pateikimo tvarkos nustatymo“). Atsižvelgiant į tai, Bankui nesuprantama, kodėl toks finansų įstaigos elgesys galėtų būti traktuojamas kaip įstatymo pažeidimas. Bankas laikė tokius pareiškėjo teiginius teisiškai nepagrįstais ir atmestinais.

Pabrėžė, kad Bankui nėra žinoma pareiškėjo skundų nagrinėjimo Lietuvos banke procedūra. Dėl šios priežasties Bankas nepasisakė dėl šių pareiškėjo patikslintame skunde išdėstytų aplinkybių.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 5 d. sprendimu (I t., b. l. 170-179) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad AB „Citadele“ banko Vilniaus filialo Stoties klientų aptarnavimo skyriuje pareiškėjas 2013 m. rugpjūčio 3 d. atliko valiutos keitimo operaciją (950 Eur pasikeitė į 3 271,2 Lt) (I t., b. l. 148). 2013 m. rugpjūčio 9 d. pareiškėjas kreipėsi į Lietuvos banką, prašydamas ištirti Banko veiksmus, kai jam keičiant 950 Eur sumą į litus, Banko darbuotoja pareikalavo pareiškėjo asmens dokumento ir įvedė jo duomenis į kompiuterinę sistemą (I t., b. l. 99). Lietuvos bankas 2013 m. rugpjūčio 21 d. raštu pareiškėjui pateikė atsakymą į jo 2013 m. rugpjūčio 9 d. raštą, nurodydamas, kad Bankas galiojančių teisės aktų nepažeidė (I t., b. l. 98). Pareiškėjas, reaguodamas į Lietuvos banko 2013 m. rugpjūčio 21 d. raštą, 2013 m. rugpjūčio 27 d. dar kartą kreipėsi į Lietuvos banką, prašydamas dar kartą adekvačiai ir greitai spręsti klausimą dėl AB „Citadele“ banko veiksmų (I t., b. l. 101). Atsižvelgiant į tai, kad šiame rašte buvo keliamas iš esmės tas pats AB „Citadele“ banko veiksmų teisinio pagrindo klausimas, kaip ir pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 9 d. rašte, ir kad šiame pakartotiniame pareiškėjo rašte Lietuvos bankui nebuvo nurodyta naujų aplinkybių ir nebuvo pateikta papildomų argumentų, leidžiančių abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu, šis pakartotinis pareiškėjo prašymas Lietuvos banke nebuvo nagrinėjamas. Lietuvos bankas, gavęs Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 2014 m. sausio 28 d. pažymoje pateiktas rekomendacijas (I t., b. l. 102–109), 2014 m. vasario 11 d. raštu pateikė pareiškėjui pakartotinį atsakymą, kuriame dar kartą pareiškėjui patvirtino AB „Citadele“ banko veiksmų teisėtumą, taip pat pareiškėjui išaiškino procedūras, kurių jis turėtų laikytis, jei vis tik pageidautų, kad tarp jo ir AB „Citadele“ banko kilęs ginčas būtų išnagrinėtas teisės aktų nustatyta tvarka (I t., b. l. 110–111). Pareiškėjas galiojančių teisės aktų nustatyta tvarka į Lietuvos banką dėl ginčo nagrinėjimo nesikreipė.

Remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246, 6.247, 6.248, 6.249 straipsnių, 6.250 straipsnio 1 bei 2 dalių, 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos banko, neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios atsakomybės sąlygų valstybei ar savivaldybei, pagal CK 6.271 straipsnį, nekyla prievolė atlyginti žalą (tiek turtinę, tiek neturtinę).

Dėl veiksmų neteisėtumo, teismas pažymėjo, jog byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad Lietuvos bankas, gavęs pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 9 d. skundą, tinkamai įvertino minėto skundo turinį, laikėsi tokiam skundui išnagrinėti nustatytų procedūrų bei terminų ir 2013 m. rugpjūčio 21 d. raštu pareiškėjui pateikė atsakymą į jo 2013 m. rugpjūčio 9 d. skundą, nurodydamas, kad Bankas galiojančių teisės aktų nepažeidė. Gavęs pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 27 d. skundą, Lietuvos bankas tai, kad minėtame skunde buvo keliamas iš esmės tas pats AB „Citadele“ banko veiksmų teisinio pagrindo klausimas, kaip ir pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 9 d. skunde, adresuotame Lietuvos bankui, ir kad šiame 2013 m. rugpjūčio 27 d. pareiškėjo skunde Lietuvos bankui nebuvo nurodyta naujų aplinkybių ir nebuvo pateikta papildomų argumentų, leidžiančių abejoti ankstesnio (2013 m. rugpjūčio 21 d.) Lietuvos banko atsakymo pagrįstumu, šis pakartotinis pareiškėjo skundas Lietuvos banke nebuvo nagrinėjamas. Įvertinęs tą aplinkybę, kad Lietuvos bankas tinkamai ir laiku nepranešė pareiškėjui apie tai, kad pakartotinis (2013 m. rugpjūčio 27 d.) pareiškėjo skundas nebuvo nagrinėjamas, teismas nelaikė šios aplinkybės esmine bei sąlygojančia turtinės ar neturtinės žalos atsiradimą pareiškėjui.

Teismas padarė išvadą, kad Lietuvos bankas, gavęs Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 2014 m. sausio 28 d. pažymoje pateiktas rekomendacijas, dar kartą 2014 m. vasario 11 d. raštu pateikė pareiškėjui pakartotinį atsakymą, kuriame pareiškėjui patvirtino AB „Citadele“ banko veiksmų teisėtumą, taip pat pareiškėjui išaiškino procedūras, kurių jis turėtų laikytis, jei vis tik pageidautų, kad tarp jo ir AB „Citadele“ banko kilęs ginčas būtų išnagrinėtas teisės aktų nustatyta tvarka, t. y. Lietuvos bankas atliko teisėtus ir pagrįstus veiksmus pareiškėjo atžvilgiu.

Teismas padarė išvadą, kad Lietuvos bankas, vertindamas Banko veiksmų teisėtumą pareiškėjo atžvilgiu, tinkamai įvertino Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 3 punktą, įpareigojantį finansų įstaigas ir kitus subjektus nustatyti kliento ir naudos gavėjo tapatybę šiam keičiant grynųjų pinigų sumą, viršijančią 6 000 Eur (ar ekvivalentą kita valiuta), bei pagrįstai atsižvelgė į Lietuvos banko valdybos 2008 m. gegužės 15 d. nutarimu Nr. 82 „Dėl kredito įstaigoms skirtų nurodymų, kuriais siekiama užkirsti kelią pinigų plovimui ir (ar) teroristų finansavimui“ patvirtintų nurodymų 66 punktą, suteikiantį bankams, siekiant tinkamai įgyvendinti šiuos reikalavimus, teisę savo nuožiūra nustatyti griežtesnes identifikavimo priemones ar procedūras visiems klientams. Remdamasi minėtais nuostatais, AB „Citadele“ banko valdyba 2013 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. V-32/8 nutarė sugriežtinti klientų identifikavimo tvarką Vilniaus filialo Stoties klientų aptarnavimo skyriuje ir banko valiutų keityklose, įpareigodama Banko klientų aptarnavimo specialistus visais atvejais banke nustatyta tvarka identifikuoti klientus, atliekančius valiutos keitimo operacijas, nepriklausomai nuo sumos ir duomenis apie juos suvesti į banko informacinę sistemą (I t., b. l. 163).

Teismas padarė išvadą, kad Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo 16 straipsnio 9 ir 10 dalių nuostatos reglamentuoja, kad finansų įstaigos yra įpareigotos kliento tapatybę patvirtinančius dokumentus, piniginę operaciją ar sandorį patvirtinančius dokumentus ar kitus juridinę galią turinčius dokumentus saugoti 10 metų nuo piniginės operacijos atlikimo ar sandorio sudarymo dienos. Kaip nurodoma minėtų nurodymų 59 punkte, piniginę operaciją ar sandorį patvirtinantys dokumentai ar kiti juridinę galią turintys dokumentai turi būti saugomi tokiu būdu, kad prireikus būtų įmanoma atkurti konkrečias pinigines operacijas ar sandorius, t. y. teismas padarė išvadą, kad Bankas atliko teisėtus ir pagrįstus veiksmus pareiškėjo atžvilgiu, o Lietuvos bankas šiuos Banko veiksmus įvertino tinkamai.

Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo teigti, jog Lietuvos bankas ar jo tarnautojai nevykdė arba netinkamai vykdė kokias nors įstatymų jiems priskirtas funkcijas, be to, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo nurodyti Lietuvos banko neteisėti veiksmai nėra įrodyti, todėl nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, nėra ir jo atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindinės sąlygos, o, nesant pagrindinės sąlygos, kitų viešosios atsakomybės sąlygų nustatinėjimas neturi teisinės prasmės. Taigi, šiuo atveju pareiškėjui žalos atlyginimas nepriteistas, nenustačius pareiškėjo nurodytų Lietuvos banko neteisėtų veiksmų.

Dėl kreipimosi į prokurorą teismas pažymėjo, jog nagrinėjamoje byloje teismas nenustatė piktnaudžiavimo, pareigos neatlikimo, savavaldžiavimo ar kitokių nusikalstamų veikų požymių, taigi, šiuo atveju nėra pagrindo pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 108 straipsnio nuostatas priimti atskirosios nutarties ir kreiptis į prokuratūrą.

Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą teismas nurodė, kad jam nekilo abejonių dėl Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo 47 straipsnio konstitucingumo, pareiškėjo argumentai dėl minėto prašymo yra paremti tik prielaidomis ir samprotavimais, todėl netenkino pareiškėjo prašymo dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą.

Dėl prašymo ištirti Lietuvos banko valdybos pirmininko 2013 m. gegužės 27 d. įsakymu Nr. V2013/(1.7-260402)-02-107 patvirtintų Asmenų prašymų (skundų) nagrinėjimo ir jų aptarnavimo Lietuvos banke taisyklių teisėtumą teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus, įvertinęs Lietuvos banko veiklą reglamentuojančius teisės aktus, padarė išvadą, kad Lietuvos banko valdybos pirmininko 2013 m. gegužės 27 d. įsakymu Nr. V2013/(1.7-260402)-02-107 patvirtintų Asmenų prašymų (skundų) nagrinėjimo ir jų aptarnavimo Lietuvos banke taisyklių 2, 5, 13 punktai yra teisėti ir nėra pagrindo tirti, kreipiantis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, ar šie punktai atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių 1, 5, 12 punktus.

III. Pareiškėjas S. F. pateikė apeliacinį skundą (I t., b. l. 181A-187), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 5 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Taip pat prašo pranešti prokurorui dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjo Arūno Kaminsko įstatymais nustatytų įgaliojimų viršijimo, sukčiavimo, žmogaus veiksmų laisvės varžymo, piktnaudžiavimo, tarnybos pareigų neatlikimo, savavaldžiavimo (BK 30 str. 2., 148 str., 182 str. 1, 2, 5 p., 228 str. 1 d., 229 str., 294 str. 1, 2 d.), šiurkštaus Lietuvos Respublikos Konstitucijos pažeidimo, valstybei duotos priesaikos sulaužymo, priesaika valstybei prisiimtų pareigų neatlikimo, teismo autoriteto pažeminimo, teisėjo vardo sumenkinimo ir apginti viešąjį interesą. Taip pat prašo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko teikti motyvuotą prašymą Teisėjų etikos ir drausmės komisijai drausmės bylos iškėlimo teisėjui A. Kaminskui dėl jo akivaizdaus įstatymų pažeidinėjimo, tikrovės faktų ir reikšmingų aplinkybių nepaisymo nagrinėjant bylą ir priimant joje nutartis bei nelogišką ir nemotyvuotą 2015 m. spalio 5 d. sprendimą, neatidumo ir nerūpestingumo, piktnaudžiavimo, aplaidaus teisėjo pareigų neatlikimo, savavaldžiavimo pagal CK 6.246 straipsnio 1 dalį, 6.271, 6.272 straipsnius, BK 228 straipsnio 1 dalį, 229 straipsnį, 294 straipsnio 1, 2 dalis, ir kitų straipsnių pažeidimo, šiurkštaus Lietuvos Respublikos Konstitucijos pažeidimo, duotos valstybei priesaikos sulaužymo, teisėjo vardo pažeminimo, teismo autoriteto sumenkinimo – dėl Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 83 straipsnio 2 dalies 1-2 punktuose numatytų nusižengimų padarymo.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra akivaizdžiai neteisingas, neteisėtas ir nepagrįstas, nemotyvuotas, niekinis ir negaliojantis nuo pat jo priėmimo momento, kadangi priimtas pažeidus Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas, bendruosius teisės principus, įstatymų nustatymus, priešingas tikrovės faktams ir reikšmingoms skundo teisingo išsprendimo aplinkybėms, su vienareikšmiškais materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimais – absoliučiais sprendimo negaliojimo pagrindais, dėl to naikintinas.

2. Nusikalstama veika AB Lesto nutraukus pareiškėjui elektros energijos tiekimą, yra akivaizdžiai pažeistos pareiškėjui garantuotos prigimtinės teisės ir laisvės bei teisėti interesai, jam atimta net galimybė parengti procesinius dokumentus teismams ir kitoms institucijoms, bei atimta teisė net ir į šilto maisto pasigaminimą bei kitą elementariausią buitį ir higienos palaikymą. Teismo reikalaujamų procesinių dokumentų paruošimas laiku tokiomis aplinkybėmis sukelia pareiškėjui kraštutines, intensyvias, ilgalaikes įtampas ir stresus bei reikalauja iš jo išskirtinių pastangų, su visomis iš to kylančiomis realiomis ir jas sukėlusiems teisinėmis bei baudžiamosiomis, pasekmėmis. Nusikalstamos AB Lesto veikos buvo skundžiamos teismui ir kitoms institucijoms. Dėl to pareiškėjas galėtų visiškai teisingai, teisėtai ir pagrįstai atsisakyti vykdyti įstatymo nustatymą, ne vien tik dėl to, kad teismas pažeidė materialiosios ir proceso teisės normas skundo nagrinėjime ir sprendimo priėmime, tačiau ir iki tol, kol pareiškėjui nebus sudarytos tinkamos sąlygos tokiems dokumentams rengti, pirmiausia užtikrinus elementariausias gyvenimo sąlygas.

3. Pirmosios instancijos teismas įvykdė akivaizdžias nusikalstamas veikas. Teisėjas A. Kaminskas sprendime pateikė išgalvotas aplinkybes, suklastojo visus vienareikšmiškus faktinius duomenis. Teisėjas absoliučiai nesuvokia diskrecijos teisės. Jis buvo kartą nušalintas, ir tas klausimas dar nėra galutinai išspręstas, pareikštas kitas nušalinimas, kuris nusikalstamai išspręstas viena diena anksčiau – 2015 m. rugsėjo 14 d., vien tam, kad vyktų 2015 m. rugsėjo 15 d. teismo posėdis pareiškėjui nedalyvaujant, apie ką buvo iš anksto pranešta. Dar daugiau, kartu su nušalinimu pateikus nepaneigiamus AB „Citadele“ banko sukčiavimo ir duomenų klastojimo įrodymus, nebuvo pranešta prokurorui, pažeidžiant ABTĮ 109 straipsnio 1 dalies nuostatą, ir pateikti įrodymai net nenagrinėti teismo posėdyje. Dėl to byla liko visiškai neišnagrinėta, nusikalstamai suklastota, dėl ko baudžiamoji atsakomybė kyla teisėjui A. Kaminskui.

4. Pirmosios instancijos teismo teisėjas A. Kaminskas nekritiškai ir akivaizdžiai neteisingai aiškino skunduose nurodytus aiškius ir tikslius bei nepaneigiamus faktinius duomenis, ne tik neteisingai aiškino įstatymų nustatymus, bet juos ir neteisingai taikė. Dėl to jo priimtas sprendimas yra niekinis ir negaliojantis nuo pat jos priėmimo momento, ir nedelsiant naikintinas dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų egzistavimo – akivaizdžių materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimų ir byla nagrinėtina pirmojoje instancijoje iš naujo.

5. Teisėjas A. Kaminskas yra absoliučiai nekvalifikuotas atlikti teisėjo pareigų, neturi nei principų, nei moralės, nei elementarios atsakomybės, nepaisantis elementarios logikos, neturintis nei profesinių, nei dalykinių, nei asmeninių savybių, kad vykdytų teisingumą pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos reikalavimus. Jis viršijo įstatymo numatytus jam įgaliojimus ir veikė priešingu įstatymo nustatytam teismo tikslui, kraštutinai nevykusiai, nelogiškai, nekritiškai ir iškreiptai vykdė teisingumą vienos proceso dalyvių pusės naudai kitos sąskaita, atsakovo atstovų byloje naudai pareiškėjo sąskaita.

6. Teisėjas dalyvavo teisėjų kolegijoje, susidedančioje iš teisėjų A. Kaminsko, Margaritos Stambrauskaitės ir Halinos Zaikauskaitės (pirmininkaujanti kolegijai, pranešėja), administracinė byla Nr. 1-7289-142/2014, teisminio proceso Nr. 3-61-3-01794-2014-1, kuriame priėmė akivaizdžiai neteisingą 2014 m. lapkričio 4 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą (ir nepareiškė atskirosios nuomonės), kuris 2015 m. balandžio 2 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi buvo panaikintas. Jei teisėjas A. Kaminskas negebėjo priimti teisingo sprendimo vienoje byloje, tai jis tą kartos begalę kartų, ir toks „teisėjas“ valstybei, ginčo dėl teisės šalims yra ir bereikšmis.

7. Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjui A. Kaminskui šioje byloje jau anksčiau, 2015 m. gegužės 19 d. buvo pagrįstai pareikštas motyvuotas nušalinimas, kuris buvo 2015 m. gegužės 22 d. nusikalstamai aplaidžiai neišspręstas teisingai Vilniaus apygardos administracinio teismo pirmininkės I. Kirkutienės, bet šio klausimo nagrinėjimas, ir abiejų teisėjų, ir prokurorų atsakomybė dar nėra galutinai baigtas. Po 2015 m. rugsėjo 11 d. pareikšto raštiško nušalinimo teisėjui A. Kaminskui, vėl nusikalstamai aplaidžiai 2015 m. rugsėjo 14 d. neišspręsto teisingai Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjos Rūtos Miliuvienės nutartimi, kuriai pačiai reikštas pareiškėjo motyvuotas 2015 m. gegužės 19 d. nušalinimas - (administracinė byla Nr. 1-7514-171/2014 (1-3594-171/2015), teismo proceso Nr. 3-61-3-02012-2014-5), teisėjas A. Kaminskas lyg niekur nieko tęsia savo anksčiau pradėtas nusikalstamas veikas.

8. Dėl akivaizdaus suinteresuotumo bylos baigtimi teisėjas nepranešė pareiškėjui ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo byloje skelbimo datos. Šį sprendimą siuntė paprastu paštu, kuris gautas tik 2015 m. rugsėjo 12 d. ir kad pagal ABTĮ 127 straipsnio 1 dalį pareiškėjas, laikydamasis įstatymo nustatyto 14 dienų termino apeliaciniam skundui paruošti, turės tokiam tikslui žymiai trumpesnį terminą, arba faktiškai, nors ir akivaizdžiai nelogiškai, klaidingai būtų pritaikytas absurdiškas termino praleidimo faktas, dėl kurio vėl tektų gaišti laiką teisminiuose įrodinėjimuose, kurių nepaneigiamumo teismas nesiteikia klausyti. Tokiu būdu, akivaizdžiai pažeidžiama pareiškėjo konstitucinė teisė į teisminę gynybą ir teismo procesą. Apie tai pareiškėjas aiškiai ir tiksliai jau buvo nurodęs apeliaciniame skunde Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, 2015 m. sausio 5 d. atskirajame skunde dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutarties (administracinėje byloje Nr. 1-1061-473/2014, teisminio proceso Nr. 3-61-3-02627-2013-6, 2-3 lap.). Teismui šie nepaneigiami faktai neįdomūs, kadangi teismo „teisėjai“ veikia priešingam teismui įstatymų nustatytam veiklos tikslui. Dar ir viršija įstatymų nustatytus jiems įgaliojimus, ir įvykdo visas kitas su įvardytomis susijusias nusikalstamas veikas.

9. Absoliučiai nėra jokios prasmės analizuoti visus iš eilės teisėjo nemotyvuoto 2015 m. spalio 5 d. sprendimo teiginius, kadangi byla akivaizdžiai ir nusikalstamai aplaidžiai „nagrinėta“ nevisapusiškai ir neobjektyviai, nenustačius visų bylai svarbių aplinkybių, sprendimu visai neatsakyta į visus pagrindinius pareiškėjo reikalavimus, sprendimas vienareikšmiškai neteisėtas ir nepagrįstas, teismo posėdyje nusikalstamai neištirti net pagrindiniai įrodymai, pažeidus ABTĮ 81 straipsnį, 86 straipsnio 1 - 3 dalis.

10. Pastebėtinas teisėjo nusikalstamas aplaidumas, absoliutus elementarios logikos nesuvokimas ir visiškas nesupratimas, ką jis privalo pagal įstatymą atlikti teismo procesiniais veiksmais ir negebėjimas spręsti pareikštų skunde reikalavimų. Teisėjas visai naiviai ir nekritiškai tiki visu atsakovų atstovų absurdu, ir jų pačių visišku susipainiojimu savo melagystėse. Jam pateikti nepaneigiami faktiniai duomenys ir įrodymai, ką jis, kad ir nenoromis, priverstas pripažino, bet teisingų išvadų pasiekti iš viso to jis niekaip nepajėgus.

11. AB „Citadele“ banko, kurio procesinė padėtis yra nustatyta akivaizdžiai priešingai įstatymui, vėl, kaip ir ankstesniuose savo atsiliepimuose, tvirtino, kad 2013 m. rugpjūčio 3 d. nedirbo, akivaizdžiai prieštarauja nepaneigiamiems faktams ir įrodymams, bet tęsdamas nusikalstamas veikas nesiliauja ir bando įtikinti, kad šios pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės neatitinka tikrovės, šią dieną jokia valiutos keitimo operacija pareiškėjui Banke nebuvo atlikta. AB „Citadele“ banko atstovė advokatė Jūratė Radzevičienė visuose atsiliepimuose į skundą tvirtino ir 2015 m. rugsėjo 15 d. teismo posėdyje patvirtino, kad Banko skyrius 2013 m. rugpjūčio 3 d. nedirbo, pareiškėjui valiutos nekeitė, ir dėl to bankas negalėjo pareiškėjui padaryti žalos. Bet pirmosios instancijos teismo sprendime (l. 7) nurodyta, jog teismo posėdžio metu Banko atstovė patvirtino atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodytus argumentus ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą, patikslindama, kad pinigai pareiškėjui 2013 m. rugpjūčio 3 d. buvo keičiami Banko skyriuje, tačiau galiausiai teismas nepagrįstai vis dėlto pareiškėjo skundą atmetė. Taigi, teisėjas A. Kaminskas ne tik netyrė įrodymų, bet darė nelogiškas išvadas, nesusijusias su nepaneigiamais faktiniais duomenimis, kurių nusikalstamai aplaidžiai nepaisė, t. y. viršijo įstatymo teisėjui suteiktus įgaliojimus ir veikė priešingai teismui įstatymo nustatytu tikslu.

12. Taip pat teismo sprendimo 7 lapo 3 pastraipoje akivaizdus, ir jo ankstesniems teiginiams prieštaraujantis, nepaneigiamai egzistuojančių aplinkybių pripažinimas, atskleidžia visą AB „Citadele“, Lietuvos banko, Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjo sukčiavimą, ir pareiškėjo skunduose bei raštuose aiškiai ir tiksliai nurodytų faktinių duomenų klastojimą ir nusikalstamų veikų vykdymą, t. y. kad „Teismo posėdžio metu Banko atstovė patvirtino atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodytus argumentus ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą, patikslindama, kad pinigai pareiškėjui buvo keičiami Banko skyriuje.“. Toliau ir pats teisėjas A. Kaminskas sprendime rašo, kad „Byloje nustatyta, kad AB „Citadele“ banko Vilniaus filialo Stoties klientų aptarnavimo skyriuje pareiškėjas 2013-08-03 atliko valiutos keitimo operaciją (950 Eur pasikeitė į 3 271,2Lt) (b. l. 148).“. Tai paverčia ankstesnius tvirtinimus ir visos sukurtos teisinės ginties teisme scenarijų absoliučiai žlugusiu. Ir šis AB „Citadele“ atstovės patikslinimas paverčia visus ankstesnius jų teiginius, Lietuvos banko aiškinimus ir Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjo jau anksčiau įvykdytų nusikalstamų veikų aiškinimus, niekiniais, t. y. negaliojančiais nuo pat jų priėmimo momento.

13. Pats AB „Citadele“ bankas pats pripažino savo nusikalstamas veikas (b. 1. 163), pateikdamas 2013 m. liepos 25 d. banko valdybos nutarimą Nr. 32/8, kuriuo akivaizdžiai pažeidė Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo 9 straipsnyje aiškiai ir tiksliai nustatytą įgaliojimą bankams imtis priemonių ir nustatyti kliento ir naudos gavėjo tapatybę prieš keičiant grynuosius pinigus, jeigu keičiamų grynųjų pinigų suma viršija 6 000 eurų ar ją atitinkančią sumą užsienio valiuta. AB „Citadelė“ bankas šiuo atveju akivaizdžiai viršijo įstatymų suteiktus įgaliojimus, bet Lietuvos bankas, priešingai įstatymų įgaliojimams ir juos viršydamas, nusikalstamai neatlikdamas pareigos, dar teisina minėtą Banko veiką ir savo nusikalstamą aplaidumą, neatlikus įstatymo nustatytos pareigos – finansų rinkos dalyvio veiklos priežiūros.

14. Pirmosios instancijos teismo sprendime faktiniai duomenys surašyti neteisingai, jie neišnagrinėti kaip reikalauja teisingas ir teisėtas teismo procesas, jie yra tik aprašomojo, bet neanalizuojančio pobūdžio. Dėl perdėto suinteresuotumo bylos baigtimi neanalizuota dėl to ir nemotyvuotai atmesti visi pareiškėjo pagrįsti ir logiški prašymai.

15. Lietuvos banko esminiai klaidingi aiškinimai, priešingai įstatymo nustatymui, dėl atsakomybės kilimui būtinos kaltės įrodymo reikalingumo rodo ne tik Banko reikalų, bet ir teisės absoliutų nesuvokimą. Kaip ir Banko aiškinimas dėl specializuoto įstatymo 45 straipsnio nuostatos viršenybės (kam?), visai pamiršus, kad nepaneigiamai egzistuoja akivaizdus prieštaravimas visų lygybei prieš įstatymą – Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms.

16. Teisėjas nemotyvuotai ir akivaizdžiai neteisingai aiškina dėl pareiškėjo nepateiktų jokių įrodymų dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio, priešingai skunduose nurodytiems faktiniams duomenims, kurie nereikalauja pateikti loginių samprotavimų bei yra elementarūs, nuoseklūs. Dėl to jis ir priėjo nelogiškas išvadas, neatitinkančias nepaneigiamų faktų, kurių neanalizavo ir nelogiškai tvirtino, kad atsakovo atstovai neatliko neteisėtų veikų, nėra žalos padaryta, dėl to nėra ir priežastinio ryšio ir jokio faktinių duomenų nagrinėjimo nereikia atlikti. Tačiau tai buvo būtina atlikti.

17. Taip pat teisėjas sukčiauja ir su pareiškėjo tariamu nesikreipimu į Lietuvos banką, kaip nustato įstatymai. Gavęs iš Lietuvos banko absoliučiai netinkamą atsakymą (b. l. 4-5, 2014 m. rugsėjo 8 d. patikslintas skundas), pareiškėjas kreipėsi dar kartą, dėl to, kad Lietuvos bankas nepateikė atsakymo į skundą iš esmės, neatsakė į pagrindinį pirmame skunde keltą klausimą. Į savo principingą reikalavimą, kad esminis skundo klausimas būtų atsakytas, pareiškėjas sulaukė Lietuvos banko kaprizingo ir įstatymais jam nustatytų pareigų nevykdymo – skundo nenagrinėjimo ir neatsakymo. Taigi atsakovas ir jo atstovai akivaizdžiausiai įvykdė neteisėtas veikas. Ir teisėjas A. Kaminskas absoliučiai nekritiškai kartoja tuos tačiau teiginius, kuriais Lietuvos bankas teisinosi, jog pakartotiniame pareiškėjo rašte Lietuvos bankui nebuvo nurodyta naujų aplinkybių ir nebuvo pateikta papildomų argumentų, leidžiančių abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu, šis pakartotinis pareiškėjo prašymas Lietuvos banke nebuvo nagrinėjamas. Tai prieštarauja realybei, kadangi jokio kartotinio nebuvo, buvo imperatyvus reikalavimas – laikytis įstatymų, atsakyti įstatymų nustatyta tvarka. Antrame skunde, bet ne pakartotiniame, ir ne prašyme ar rašte, o būtent skunde, buvo pareikalauta atsakyti į neatsakytus klausimus 2013 m. rugpjūčio 9 d., 2013 m. rugpjūčio 27 d. skunduose Lietuvos banko valdybos pirmininkui V. V.. Ir tik po Seimo kontrolieriaus 2014 m. sausio 28 d. pažymoje pateiktų rekomendacijų (b. 1. 102-109) Lietuvos bankas 2014 m. vasario 11 d. raštu teikė kartotinį atsakymą, kuriame pateikė lygiai tą patį Lietuvos banko – į esminį klausimą taip ir neatsakė. Tačiau teisėjas A. Kaminskas tokiais Lietuvos banko piktnaudžiavimais netiki, kadangi neklauso įstatymų, bet klauso Lietuvos banko ir AB „Citadele“ tvirtinimų. Teisėjas A. Kaminsko akivaizdžiai nusikalstamai pažeidė daugybę įstatymų, nenagrinėjo nurodyto AB „Citadele“ banko valiutos keitimo kvito ir duomenų klastojimo epizodo, taip pat nenagrinėjo Lietuvos banko melagingų teiginių, manipuliavimo, pareigų neatlikimo, įstatymų nepaisymo.

18. Teisėjas A. Kaminskas, aiškindamas dėl žalos atlyginimo, sukčiauja, nurodydamas tik pirmą CK 6.250 straipsnio 2 dalies sakinį, bet specialiai praleidžia tolesnius, kad būtent „Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.“.

19. Lemiama sąlyga valstybės atsakomybei atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, atsiradusią dėl jų neteisėtų veikų, yra būtent neteisėta veika. Tačiau teismas absoliučiai nekritiškai, nelogiškai ir visiškai klaidingai aiškino ir taikė šios esminės sąlygos egzistavimą. Dėl to žalos klausimas nusikalstamai aplaidžiai ir neišnagrinėtas pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas.

20. Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas A. Kaminskas nusikalstamai aplaidžiai priimtu sprendimu nepaneigiamai pažeidė pareiškėjo konstitucinę teisę į teisinę gynybą, konstitucinę teisę į valstybės pareigą atlyginti valdžios funkcijos vykdytojų neteisėtomis veikomis pareiškėjui padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, akivaizdžiai vilkino teismo procesą ir piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis, vienareikšmiškai priešingai Teismų įstatymo 34 straipsnio nuostatai. Teisėjas A. Kaminskas priėmė nusikalstamai aplaidų sprendimą dėl to, kad vietoje teisėjo pareigų vykdymo, akivaizdžiai veikė priešingai teismui įstatymo nustatytam tikslui, pažeidė daugybę įstatymų reikalavimų, pradedant ABTĮ II skyriumi (Pasiruošimas administracinių bylų nagrinėjimui) ypač 68 straipsniu, kadangi pareiškėjo suformuluoti labai konkretūs, aiškūs ir tikslūs bei imperatyvūs reikalavimai, kurių vykdymas vienareikšmiškas – atsakovo konstitucinė atsakomybė, priėmė sprendimą, kuriuo siekė atsakovo ir jį atstovaujančiųjų teisinės atsakomybės išvengimo ir savo nusikalstamų veikų nuslėpimo. Dėl to tik padidino savo įvykdytų nusikalstamų veikų ir kitų labai rimtų teisės pažeidimų skaičių. Teisėjo A. Kaminsko sprendimas yra negaliojantis nuo pat jo priėmimo momento, teisėjas A. Kaminskas absoliučiai nesugeba vykdyti teisėjo pareigų – pažeidė Teismų įstatymo 43 straipsnio 1, 2, 4, 6 dalis, visa savo veika veikia priešingai įstatymo teismui nustatytam tikslui ir kenkia teisingumui, nepaiso elementarios logikos, visiškai nesuvokia teisės, jos esmės ir prasmės, ir net nesugeba teisingai aiškinti įstatymo. Taip pat teisėjas pažeidė ABTĮ 3 straipsnį ir dėl to šios bylos neišnagrinėjo ir neišsprendė, bei į šį klausimą nepajėgus atsakyti ir dėl to jo sprendimas yra niekinis ir negaliojantis nuo pat jo priėmimo.

21. Dėl teisėjo A. Kaminsko nusikalstamų veikų teismo procesinių veiksmų priedangoje Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui kyla pareiga pranešti prokurorui ABTĮ 109 straipsnio 1 dalies nustatyta tvarka. Dėl to pagal ABTĮ 56 straipsnį pareiškėjas prašo teismą pranešti prokurorui dėl viešojo intereso gynimo priemonių taikymo, pagal šį ir Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1-3 dalis.

22. Kadangi Vilniaus apygardos administracinis teismas bylos nagrinėjime akivaizdžiai pažeidė materialiosios teisės normas, netinkamai jas taikė ir aiškino (ABTĮ 143 str.), taip pat kadangi teismo sprendimas yra nepaneigiamai neteisingas, neteisėtas ir nepagrįstas, akivaizdžiai neištirtos visos bylos aplinkybės ir pateikti įrodymai, teismo sprendime neatsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (ABTĮ 86 str. 1-3 d.) bei iš esmės pažeistas ABTĮ 81 straipsnis, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra naikintinas ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo pagal ABTĮ 140 straipsnio 4 punktą. Taip pat dėl to pareiškėjas prašo teismą pagal ABTĮ 137 straipsnio 1 dalį nagrinėti jo apeliacinį skundą (bylą) žodinio proceso tvarka, tinkamai pranešus pareiškėjui jo vietą ir laiką.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos banko, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą, pateiktame elektroninių ryšių priemonėmis (taip pat žr., II t., b. l. 1-2), prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Nesutinka su apeliaciniame skunde pateiktais argumentais ir keliamais reikalavimais ir mano, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą ir atsisakė tenkinti pareiškėjo reikalavimus. Apeliaciniame skunde pateikiami tik abstraktūs kaltinimai, jame išdėstyti pareiškėjo argumentai ir keliami reikalavimai yra teisiškai nepagrįsti ir atmestini.

2. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.246 straipsnio, 6.247 straipsnio, 6.248 straipsnio, 6.249 straipsnio, 6.271 straipsnio nuostatomis, specialiosiomis Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio nuostatomis, žala, atsiradusi dėl Lietuvos banko ar Lietuvos banko tarnautojų neteisėtų veiksmų, susijusių su finansų rinkos priežiūros atlikimu, atlyginama tik tuo atveju, jei nukentėjęs asmuo įrodo, kad žala padaryta dėl Lietuvos banko ar Lietuvos banko tarnautojų kaltės. Pažymėtina, kad civilinės atsakomybės sąlygas turi įrodyti asmuo, reiškiantis reikalavimą ją taikyti. Neįrodžius bent vienos iš nurodytų atsakomybės sąlygų, valstybei nekyla prievolės atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1950/2012).

3. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino reikšmingas aplinkybes ir pagrįstai pripažino, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo teigti, jog Lietuvos bankas ar jo tarnautojai nevykdė arba netinkamai vykdė kokias nors įstatymų jiems priskirtas funkcijas, kad pareiškėjo nurodyti Lietuvos banko neteisėti veiksmai nėra įrodyti, todėl darytina išvada, kad, nenustačius Lietuvos banko neteisėtų veiksmų, nėra ir jo atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindinės sąlygos, o nesant atsakomybės pagrindinės sąlygos, pareiškėjui žalos atlyginimas nepriteistinas.

4. Teismas pagrįstai ir teisėtai atsisakė tenkinti ir kitus pareiškėjo skunde pateiktus prašymus, kadangi pareiškėjo argumentai dėl šių prašymų pagrįsti tik prielaidomis ir samprotavimais.

5. Teismas išsamiai ir visapusiškai ištyręs byloje surinktus įrodymus priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas ir jame keliami reikalavimai atmestini kaip nepagrįsti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Citadele“ bankas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (II t., b. l. 5-8), prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai konstatavo, jog „Bankas atliko pagrįstus ir teisėtus veiksmus pareiškėjo atžvilgiu, o Lietuvos bankas šiuos Banko veiksmus įvertino tinkamai“. Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymas įpareigoja finansų įstaigą imtis priemonių ir nustatyti kliento ir naudos gavėjo tapatybę prieš keičiant grynuosius pinigus, jeigu keičiamų grynųjų pinigų suma viršija 6 000 Eur ar ją atitinkančią sumą užsienio valiuta. Aukščiau minėto teisės akto nuostatos nedraudžia finansų įstaigai nustatyti griežtesnių kliento ir naudos gavėjo tapatybės nustatymo kriterijų.

Dar daugiau, finansų įstaiga, taikanti supaprastintą kliento tapatybės nustatymą, savo nuožiūra renkasi šių taisyklių 5 punkte nustatytas kliento tapatybės nustatymo priemones ir jų apimtį (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. rugsėjo 24 d. nutarimas Nr. 942 „Dėl kriterijų, kuriais vadovaujantis klientas laikomas keliančiu mažą pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo grėsmę, ir kriterijų, kuriais vadovaujantis laikoma, kad yra didelė pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo grėsmė, sąrašo, kliento ir naudos gavėjo tapatybės, kelių tarpusavyje susijusių piniginių operacijų nustatymo taisyklių patvirtinimo ir informacijos apie pastebėtus galimo pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo pažymius, Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo pažeidimus ir priemones, kurių buvo imtasi prieš pažeidėjus, pateikimo tvarkos nustatymo“). 2013 m. liepos 25 d.

Banko valdyba priėmė nutarimą Nr. V-32/8 „Dėl klientų identifikavimo tvarkos sugriežtinimo Vilniaus filialo Stoties klientų aptarnavimo skyriuje ir kitų priemonių stiprinant šio padalinio kontrolę“, kuriuo buvo nutarta sugriežtinti klientų identifikavimo tvarką Vilniaus filialo Stoties klientų aptarnavimo skyriuje ir Banko valiutų keityklose. Šiuo nutarimu Banko valdyba įpareigojo klientų aptarnavimo specialistus visais atvejais Banke nustatyta tvarka identifikuoti klientus, atliekančius valiutos keitimo operacijas nepriklausomai nuo sumos ir duomenis apie juos suvesti į Banko informacinę sistemą, jeigu kliento atliekama vienkartinė valiutos keitimo operacija arba atliekamų kelių valiutos operacijų bendra suma yra iki 6 000 Eur (arba ekvivalentą kita valiuta).

Taigi, Banke buvo taikomi griežtesni kliento ir naudos gavėjo tapatybės nustatymo kriterijai nei įtvirtintieji Lietuvos Respublikos pinigu plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatyme. Teisės aktų nuostatos nedraudė Bankui nustatyti tokių kriterijų. Todėl tokie Banko veiksmai negali būti laikomi neteisėtais bei nepagrįstais veiksmais pareiškėjo atžvilgiu.

2. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, jog Lietuvos bankas, vertindamas banko veiksmų teisėtumų pareiškėjo atžvilgiu, tinkamai įvertino Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 3 punktų, įpareigojantį finansų įstaigas ir kitus subjektus nustatyti kliento ir naudos gavėjo tapatybę šiam keičiant grynųjų pinigų sumų, viršijančių 6 000 Eur (ar ekvivalentą kita valiuta), bei pagrįstai atsižvelgė į Lietuvos banko valdybos 2008 m. gegužės 15 d. nutarimu Nr. 82 „Dėl kredito įstaigoms skirtų nurodymų, kuriais siekiama užkirsti kelių pinigų plovimui ir (ar) teroristų finansavimui“ patvirtintų nurodymų 66 punktą, suteikiantį bankams, siekiant tinkamai įgyvendinti šiuos reikalavimus savo nuožiūra nustatyti griežtesnes identifikavimo priemones ar procedūras visiems klientams. Pirmosios instancijos teismas tinkami įvertino bylos faktines aplinkybes ir teisingai pritaikė teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo naikinti. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti paliktas nepakeistas.

3. Atsižvelgdamas į tai, jog šioje byloje patyrė 400 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato suteiktas teisines paslaugas, prašo šią sumą nustatyta tvarka priteisti iš pareiškėjo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas išnagrinėtas, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.

Pareiškėjas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kad būtų išaiškintos visos reikšmingos bylai aplinkybės ir būtų pritaikyta tinkama materialiosios teisės norma.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsnio 1 dalis numato bendrą taisyklę, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjas, apeliaciniame skunde reikšdamas prašymą nagrinėti jo apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka, nenurodė aplinkybių, esant kurioms nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 81 straipsnyje numatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinį skundą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, kad apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, daro išvadą, jog pareiškėjo apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis ir jų vertinimu, bei ginčo santykių kvalifikavimu, todėl iš naujo jų nekartodamas, tik papildo teismo sprendimo motyvus, pasisakydamas dėl apeliacinio skundo argumentų.

Dėl pareiškėjo teisės dalyvauti teismo posėdyje nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad byla 2015 m. rugsėjo 15 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo posėdyje buvo išnagrinėta jam nedalyvaujant ir nepranešus pareiškėjui Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo byloje skelbimo datos, o teismo sprendimas buvo gautas paštu 2015 m. rugsėjo 12 d.

Dėl šių apeliacinio skundo argumentų pažymėtina, kad ABTĮ 78 straipsnio 1 dalimi nustatyta, kad byla administracinio teismo posėdyje nagrinėjama tik tuomet, kai proceso šalims apie posėdžio laiką ir vietą iš anksto pranešta šaukimu, pranešimu arba viešo paskelbimo būdu, o ABTĮ 78 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad bylos šalių ir jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems buvo apie teismo posėdį tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Nesant minėtų duomenų, bylos nagrinėjimas privalomai atidedamas.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 29 d. išsiųstas teismo šaukimas patvirtina, kad pareiškėjui apie teismo posėdį, įvyksiantį 2015 m. rugsėjo 15 d. 13 val., buvo pranešta šaukimu (I t., b. l. 153). Pareiškėjo 2015 m. rugsėjo 11 d. pareiškimas teismui patvirtina, kad posėdžio data jam buvo žinoma ir jis atsisakė dalyvauti teismo posėdyje. Šios aplinkybės sudarė pagrindą teismui bylą nagrinėti nedalyvaujant pareiškėjui, nes pagal ABTĮ 80 straipsnio 1 dalį teismas nutartimi gali atidėti bylos nagrinėjimą tik, jei į posėdį neatvyko vertėjas ar proceso šalis ir kai teismas nusprendžia, kad be jų negalima nagrinėti bylos, arba kai būtina išreikalauti naujus įrodymus ir kitais reikiamais atvejais. Šių sąlygų byloje nebuvo, todėl byla galėjo būti nagrinėjama pareiškėjui nedalyvaujant. Kadangi pareiškėjas nedalyvavo 2015 m. rugsėjo 15 d. teismo posėdyje, 2015 m. spalio 5 d. priimtas teismo sprendimas buvo išsiųstas pareiškėjui paštu 2015 m. spalio 5 d. (I t., b. l. 180).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, jog atidėti bylos nagrinėjimą nebuvo pagrindo, išnagrinėjęs bylą ir priėmęs sprendimą, teismas jį laiku išsiuntė pareiškėjui paštu, todėl pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą nedalyvaujant pareiškėjui, jo teisių nepažeidė.

Dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą

Pareiškėjas neturtinės žalos padarymą sieja su AB „Citadele“ banko Vilniaus filialo valiutų keityklos, esančios Gedimino pr. 9, Vilniuje, 2013 m. rugpjūčio 3 d. veiksmais, kada iš pareiškėjo buvo pareikalauta asmens dokumento, prieš keičiant 950 Eur sumą į litus. Manydamas, kad reikalavimas pateikti asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą bei jo duomenų įvedimas į informacinę sistemą yra neteisėtas, pareiškėjas 2013 m. rugpjūčio 9 d. kreipėsi į Lietuvos banką, prašydamas ištirti minėto Banko veiksmus. Lietuvos bankas 2013 m. rugpjūčio 21 d. raštu pareiškėjui pateikė atsakymą į jo 2013 m. rugpjūčio 9 d. prašymą, nurodydamas, kad Bankas galiojančių teisės aktų nepažeidė (I t., b. l. 98).

Šios bylos ginčo apimtyje nėra tirtinas AB „Citadele“ banko Vilniaus filialo pareiškėjui taikytų reikalavimų proporcingumas, įgyvendinant Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo bei šį teisės aktą lydinčių aktų įgyvendinimo tikslus. Pareiškėjo pateikto skundo teismui apimtyje administracinis teismas pagal jam suteiktą kompetenciją tik įvertina Lietuvos banko veiksmų teisėtumą, įgyvendinant bankų priežiūrą, bei pareiškėjo skundo tyrimo aplinkybes.

Lietuvos bankas, remdamasis Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, tvirtina kredito įstaigoms skirtus nurodymus, kuriais siekiama užkirsti kelią pinigų plovimui ir (ar) teroristų finansavimui, prižiūri kredito įstaigų veiklą, susijusią su pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos priemonių įgyvendinimu, konsultuoja kredito įstaigas minėtų nurodymų įgyvendinimo klausimais.

Lietuvos bankas 2008 m. gegužės 15 d. valdybos nutarimu Nr. 82 „Dėl kredito įstaigoms skirtų nurodymų, kuriais siekiama užkirsti kelią pinigų plovimui ir (ar) teroristų finansavimui“ yra nustatęs nurodymus banko įstaigoms. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, minėtų Nurodymų 66 punktas, siekiant tinkamai įgyvendinti jo reikalavimus, kylančius iš Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo, nustatė bankams teisę savo nuožiūra nustatyti griežtesnes identifikavimo priemones ar procedūras visiems klientams.

Todėl Lietuvos bankas, prižiūrėdamas kredito įstaigų veiklą, susijusią su pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos priemonių įgyvendinimu, galėjo tik patikrinti, ar pareiškėjui taikyta priemonė yra susijusi su minėto įstatymo bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. rugsėjo 24 d. nutarimo Nr. 942 „Dėl kriterijų, kuriais vadovaujantis klientas laikomas keliančiu mažą pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo grėsmę, ir kriterijų, kuriais vadovaujantis laikoma, kad yra didelė pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo grėsmė, sąrašo, kliento ir naudos gavėjo tapatybės, kelių tarpusavyje susijusių piniginių operacijų nustatymo taisyklių patvirtinimo ir informacijos apie pastebėtus galimo pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo pažymius, Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo pažeidimus ir priemones, kurių buvo imtasi prieš pažeidėjus, pateikimo tvarkos nustatymo“ nurodymų įgyvendinimo tikslais.

Lietuvos banko priežiūros tarnyba 2013 m. rugpjūčio 21 d. raštu pareiškėjui pateikė teisingą informaciją apie Lietuvos banko kompetenciją, vykdant bankų priežiūrą, bei atsakė į pareiškėjo pretenziją dėl AB „Citadele“ banko Vilniaus filialo veiksmų. Todėl pagrįstai pripažinta, jog šioje dalyje Lietuvos bankas pareiškėjo teisių nepažeidė.

Lietuvos bankas, 2014 m. vasario 11 d. atsakydamas į pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 27 d. prašymą, praleido Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių 30 punktą, kuriuo nustatytas bendras asmenų prašymų išnagrinėjimo 20 darbo dienų terminas nuo jų gavimo institucijoje (akto redakcija, galiojusi nuo 2012 m. liepos 25 d. iki 2015 m. rugsėjo 1 d.).

Pareiškėjas ir šiuo faktu grindžia reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsniu nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos žalos dydį kiekvienu atveju nustato teismas, ištyręs ir įvertinęs visas teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes (CK 6.250 str. 2 d.).

Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalimi nustatyta, kad valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje panašiose bylose konstatuojama, kad kiekvienu atveju, sprendžiant žalos atlyginimo klausimą, būtina vertinti CK 6.271 straipsnio 4 dalies sąlygą konkrečiam atvejui. Nes kiekvienu atveju viešojo administravimo subjekto veika, kuriai nepritarė teismas, nėra pakankamas pagrindas pripažinti, kad dėl to galėjo atsirasti žala. Vertinant institucijos veiksmų teisėtumą, taip pat reikšminga, ar administravimo subjektas laikėsi nustatytos standartinės veiklos normų, kurių jis privalėjo laikytis, ar nebuvo pažeisti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje (redakcija, galiojusi akto priėmimo metu) numatyti viešojo administravimo principai. Tik šių aplinkybių vertinimo visuma galima pagrįsti, ar viešojo administravimo subjekto veikla atitinka CK 271 straipsnio 4 dalyje numatytą atsakomybės sąlygą. Toks vertinimas turi būti siejamas su tuo, ar pašalinus procedūrinį pažeidimą, sprendimas galėjo būti kitoks, jei nebūtų įvykdytas minėtos procedūros pažeidimas (pvz. administracinė byla Nr. A261-1187/2012).

Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galbūt neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų konkrečią išraišką (galbūt kilsiančias pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-1168/2013).

Šio ginčo atveju pareiškėjo prašymo nagrinėjimo trukmę nustatančio termino pažeidimas iš esmės teisingam pareiškėjo prašymo išnagrinėjimui įtakos neturėjo. Lietuvos bankas, 2014 m. vasario 11 d. atsakydamas į pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 27 d. prašymą pateikė teisingą informaciją. Byloje nėra įrodymų patvirtinančių, kad prašymo termino praleidimas pareiškėjui sukėlė pasekmes, numatytas CK 6.250 straipsnyje. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju nėra sąlygų, sudarančių pagrindą priteisti pareiškėjo prašomą žalos atlyginimą.

Kiti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nėra susiję su teisingu bylos išsprendimu, todėl nevertinami.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas argumentuotai įvertino ginčo esmę sudarančias aplinkybes, ištyrė pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą, atsižvelgė į visas bylai svarbias aplinkybes ir priėmė teisingą bei pagrįstą sprendimą. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo S. F. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas