2016-12-14 Nr. AB-23692-3-61-3-01481-2015-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

A. Tilindė

Administracinė byla Nr. A-1733-438/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01481-2015-5

Procesinio sprendimo kategorijos 25; 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio ir Romano Klišausko (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Studio moderna“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Studio moderna“ skundą atsakovui Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Ž. C.) dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas UAB „Studio moderna“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos (toliau – ir VVTAT, atsakovas) 2015 m. vasario 5 d. nutarimą Nr. 12R-19 „Dėl UAB „Studio moderna“ Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo pažeidimo“ (toliau – ir Nutarimas).

Paaiškino, kad skundžiamu nutarimu pripažintas pažeidusiu Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 13 straipsnio 2 dalies nuostatas, siųsdamas reklaminius pranešimus elektroniniu paštu Ž. C. (toliau – ir vartotoja) po to, kai vartotoja išreiškė savo nesutikimą gauti naujienlaiškius, ir dėl to pareiškėjui skirta 289 Eur bauda. Pareiškėjas tvirtino, kad bauda paskirta nepagrįstai, neatsižvelgus į aplinkybę, jog vartotoja tinkamai neatsisakė naujienlaiškių.

Atsakovas VVTAT prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad aplinkybė, jog atsisakymas nuo reklamos buvo pateiktas ne į bendrovės sistemą, reguliuojančią prenumeratos atsisakymą, nepaneigia pareiškėjo pareigos laikytis Reklamos įstatymo 13 straipsnio 2 dalies nuostatų, ir pažymėjo, kad vartotojo teisė atsisakyti reklamos yra neribojama.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 24 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Išanalizavęs byloje esančią medžiagą, teismas konstatavo, jog VVTAT pagrįstai nustatė pareiškėjo padarytą pažeidimą, kadangi vartotoja Ž. C. 2014 m. liepos 8 d. atsisakė visų bendrovės reklaminių pranešimų. Teismas pabrėžė, kad vartotojos skundas dėl pareiškėjo Reklamos įstatymo nuostatas galimai pažeidžiančių veiksmų siunčiant reklaminius pranešimus atsisakiusiai juos gauti vartotojai VVTAT užregistruotas 2014 m. rugpjūčio 6 d., tačiau pareiškėjas, nors ir žinojęs apie vartotojos naujienlaiškių atsisakymą, toliau tęsė reklaminių pranešimų siuntimą. Vartotoja nusiuntė elektroninį laišką su prašymu nebesiųsti reklaminių pranešimų bendrovei priklausiusiu elektroniniu paštu, todėl bendrovė galėjo ir turėjo susipažinti su vartotojos teisėtu prašymu, tad vartotoja, pateikusi elektroninį laišką bendrovei priklausančiu bendrojo pobūdžio informacinio pobūdžio elektroninio pašto adresu, pagrįstai galėjo tikėtis, kad bendrovė tinkamai sureaguos ir nutrauks reklamos teikimą. Be to, teismas sutiko su skundžiamame nutarime išdėstyta pozicija, kad vartotoja pateikė bendro pobūdžio atsisakymą ir nedetalizavo jog pageidauja atsisakyti tik vienos bendrovei priklausiančios prekės ženklo reklamos. Šios aplinkybės teismui sudarė pagrindą spręsti, kad pareiškėjo vykdoma veikla tam tikrą laiką buvo vykdoma pažeidžiant Reklamos įstatymo reikalavimus, klaidinanti vartotoją ir neatitinkanti sąžiningumo reikalavimų, siekiant komercinės naudos savo atžvilgiu.

Teismas taip pat pažymėjo, kad byloje yra įrodymų, pagrindžiančių, jog pareiškėjas ėmėsi aktyvių veiksmų ištaisyti nesąžiningos veiklos vartotojai padarinius, t. y. nutraukė naujienlaiškių siuntimą ir iš „Dormeo“ duomenų bazės. Teismas sprendė, kad VVTAT atsižvelgė į atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jog tyrimo dėl Reklamos įstatymo nuostatų pažeidimo metu bendrovė geranoriškai bendradarbiavo, pateikė prašomą informaciją ir nutraukė nepageidaujamos reklamos teikimą trečiajam suinteresuotam asmeniui. Teismas pažymėjo, kad atsakovas, skirdamas baudą, taip pat atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas Reklamos įstatymo nuostatas pažeidė pirmą kartą, ir tai, jog savo paslaugų reklamą vartotojos asmeninio pašto adresu siuntė tik kartą.

Teismas, įvertinęs nustatyto pažeidimo pobūdį, trukmę, mastą, konstatuotas lengvinančias aplinkybes, sprendė, kad pareiškėjui skirta 289 Eur bauda yra teisėta ir pagrįsta, tinkamai skirta pagal atsakovo turimus dokumentus ir proporcinga padarytam pažeidimui.

III. Pareiškėjas UAB „Studio moderna“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas, teismas nesirėmė jokiais savo argumentais, vertindamas ginčijamą nutarimą, nepagrįstai atkartojo vien tik atsakovo argumentus. Pareiškėjas tvirtina, kad tokiu būdu pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės ir nepasisakė dėl pagrindinio pareiškėjo argumento – jog vartotoja, ketindama atsisakyti naujienlaiškių, nepaspaudė specialios tam skirtos nuorodos. Pareiškėjas taip pat pastebi, kad pirmosios instancijos teismas padarė klaidingą išvadą dėl tarp pareiškėjo ir vartotojos susiklosčiusių sutartinių santykių. Pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo tvirtinimu, neatsižvelgė į tai, kad vartotojo sutikimas naudoti jo asmens duomenis tiesioginės rinkodaros tikslais gali būti duodamas tiek žodžiu, tiek raštu. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjo teismo posėdyje išsakytų argumentų dėl Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 14 straipsnio 3 dalies, kuri, pareiškėjo vertinimu, turėtų būti vertinama kaip specialioji teisės norma, ir Reklamos įstatymo 13 straipsnio santykio.

Atsakovas VVTAT pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, iš esmės atsižvelgė į faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 24 d. sprendimo, kuriuo atmestas pareiškėjo UAB „Studio moderna“ skundas, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2015 m. vasario 5 d. nutarimą Nr. 12R-19 „Dėl UAB „Studio moderna“ Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo pažeidimo“.

Ginčijamame Nutarime nurodyta, kad pareiškėjas vartotojai Ž. C. 2014 m. liepos 25 d. siuntė reklamą, nors vartotoja elektroniniu laišku 2014 m. liepos 8 d. pareiškėjo reklamos atsisakė, ir tokiu būdu pareiškėjas pripažintas pažeidusiu Reklamos įstatymo 13 straipsnio 2 dalį, bei paskirta 289 Eur bauda (t. I, b. l. 7–13).

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad pareiškėjo vykdoma veikla tam tikrą laiką buvo atliekama pažeidžiant Reklamos įstatymo reikalavimus, todėl Nutarimą paliko galioti.

Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nurodo, kad vartotoja, ketindama atsisakyti naujienlaiškių, nepaspaudė specialios tam skirtos nuorodos, o pirmosios instancijos teismas neįvertino šios esminės aplinkybės. Be to, pareiškėjo vertinimu, sutikimas naudoti vartotojo asmens duomenis tiesioginės rinkodaros tikslais gali būti duodamas tiek žodžiu, tiek raštu. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas nevertino argumentų dėl Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 14 straipsnio 3 dalies, kuri, pareiškėjo įsitikinimu, turėtų būti vertinama kaip specialioji teisės norma.

Kaip matyti, byloje ginčas iš esmės kilo dėl to, kokiu būdu vartotojas turi išreikšti nesutikimą gauti reklamą, t. y. pareiškėjas nurodo, kad vartotoja turėjo paspausti ant specialios aktyvios nuorodos elektroniniame laiške, sukurtos specialiai šiuo tikslu – atsisakymams gauti reklamą išreikšti.

Reklamos įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. sausio 1 d.) 13 straipsnio 2 dalis, kurios pažeidimu kaltinamas pareiškėjas, įtvirtina, kad draudžiama tiesiogiai teikti reklamą konkrečiam asmeniui, jeigu yra aiškiai išreikštas šio asmens nesutikimas.

Ši teisės norma suponuoja vienareikšmišką išvadą, t. y. vartotojui pareiškus nesutikimą, reklamą jam teikti yra draudžiama.

Pažymėtina ir tai, kad aptarta teisės norma neįtvirtina būdo, kuriuo toks vartotojo nesutikimas turėtų būti išreikštas. Šiuo aspektu teisėjų kolegija sutinka su Nutarime išdėstyta pozicija, kad reklamos davėjo sukurta tvarka negali apsunkinti vartotojo arba užkirsti kelio kitokiais būdais informuoti reklamos davėją apie atsisakymą gauti reklamą. Teisėjų kolegijos vertinimu, svarbu tai, kad vartotojo nesutikimas gauti reklamą pasiektų reklamos davėją ir būtų jam suprantamas.

Nagrinėjamu atveju ginčo byloje dėl to, kad pareiškėjas gavo vartotojos atsisakymą nuo siunčiamos reklamos, byloje nėra. Pareiškėjas skunde nurodo, kad vartotoja atsisakymą siuntė pareiškėjo el. pašto adresu: reply@tn.topshop.lt, tačiau, vartotojai tokiu būdu pareiškus atsisakymą gauti reklamą šis atsisakymas nebuvo gautas į pareiškėjo sistemą, reguliuojančią naujienlaiškių prenumeratą. Kaip matyti, pareiškėjas neginčija fakto, kad el. pašto adresas, kuriuo savo atsisakymą išsiuntė vartotoja, yra veikiantis, t. y. juo atsiųsti laiškai pareiškėją pasiekia. Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad pareiškėjas aptartu el. pašto adresu informaciją gauna bei ją apdoroja. Todėl vien ta aplinkybė, kad nagrinėjamu atveju vartotoja reklamos atsisakymą išreiškė ne pareiškėjo nustatyta tvarka, t. y. nespaudė specialios nuorodos, nukreipiančias į pareiškėjo puslapį, o pareiškėjui atsakymą parašė el. paštu, negali apriboti vartotojos teisės atsisakyti reklamos.

Tai, kaip ūkio subjektas administruoja savo veiklą (pvz., tikrina ir atsako į el. laiškus, siunčiamus į aktyvų el. paštą, tvarko informacines duomenų bazes ir pan.) negali užkirsti kelio vartotojams atsisakyti jų nedominančios ir perteklinės reklamos ir kitu teisėtu jiems prieinamu būdu, kuris pasiekia ūkio subjektą. Pažymėtina, kad faktiškai kasdienėje ūkio subjekto ar vartotojo veikloje galimos tokios situacijos, jog ūkio subjekto sukurta speciali interaktyvi nuoroda gali neveikti ar nesiaktyvuoti vartotojui naudojant individualų ryšio įrenginį, todėl tokia potenciali situacija galėtų apskritai apriboti galimybę vartotojui atsisakyti gaunamos reklamos.

Akcentuotina ir tai, kad nėra svarbu, kokiu būdu buvo išreikštas sutikimas dėl reklamos gavimo. Pagal Reklamos įstatymo 13 straipsnio 1 dalį, reklama telefonu, telefaksu, teleksu, elektroniniu paštu gali būti teikiama tik reklamos vartotojo sutikimu arba jo prašymu. Kaip matyti, Reklamos įstatymo 13 straipsnio 1 ir 2 dalies teisės normos yra tarpusavyje susijusios, t. y. nepaisant to, kokiu būdu buvo (ir – ar buvo) gautas vartotojo sutikimas gauti reklamą, vartotojui aiškiai ir konkrečiai atsisakius gaunamos reklamos, toliau teikti reklamą yra draudžiama. Atsižvelgus į tai, atmestini pareiškėjo argumentai, kad vartotoja buvo žodžiu davusi sutikimą gauti reklamą. Nagrinėjamu atveju esminę reikšmę turi tai, kad vartotoja šios reklamos atsisakė.

Pareiškėjas nurodo, kad nagrinėjamu atveju, kaip specialioji teisės norma Reklamos įstatymo 13 straipsnio 2 dalies atžvilgiu, turėtų būti taikoma Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 14 straipsnio 3 dalis, įtvirtinanti nuostatą, kad duomenų valdytojas privalo sudaryti aiškią, nemokamą ir lengvai įgyvendinamą galimybę duomenų subjektui išreikšti sutikimą ar nesutikimą dėl jo asmens duomenų tvarkymo tiesioginės rinkodaros tikslais.

Atsižvelgusi į aptartos teisės normos dispoziciją, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ši teisinė nuostata nagrinėjamu atveju nekeičia teisinio faktinės situacijos vertinimo. Pastaroji norma įtvirtina pareigą asmens duomenų valdytojui, naudojantį asmens duomenis tiesioginės rinkodaros tikslais, sudaryti asmeniui galimybę nesutikti, jog jo duomenys būtų tvarkomi, siekiant skleisti reklamą. Tai iš esmės reiškia, kad ūkio subjektui tokios galimybės nesudarius, jis galėtų būti laikomas pažeidusiu teisės aktų reikalavimus dėl jam įtvirtintos bendro pobūdžio pareigos nevykdymo. Tačiau nagrinėjamu atveju sprendžiamas klausimas, ar pareiškėjas, nors ir sukūręs specialią reklamos atsisakymo sistemą, t. y. įvykdęs bendrą teisės aktų įpareigojimą, turi pareigą priimti ir vykdyti kitokiu būdu gautus vartotojų atsisakymus gauti reklamą. Kaip jau buvo konstatuota anksčiau, jei toks vartotojo reklamos atsisakymas, nors ir nepateiktas ūkio subjekto nustatyta tvarka, šį ūkio subjektą pasiekia ir yra jam suprantamas, ūkio subjektui yra draudžiama toliau teikti reklamą šiam konkrečiam vartotojui.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas vartotojos atsisakymą gauti reklamą, nusiųstą el. paštu reply@tn.topshop.lt, gavo, todėl turėjo vykdyti imperatyvų Reklamos įstatymo 13 straipsnio 2 dalies reikalavimą – nebesiųsti vartotojai reklaminių naujienlaiškių. Pareiškėjas šią pareigą pažeidė, todėl atsakovas, teisėtai priimdamas Nutarimą, pagrįstai skyrė pareiškėjui baudą.

Atsižvelgusi į nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas, priimtas išsamiai išnagrinėjus šią administracinę bylą, paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Studio moderna“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas