2016-12-22 Nr. AB-24622-3-64-3-01974-2015-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1913-146/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01974-2015-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 15.2.3.2;

21; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su patikslintu skundu (b. l. 15–22), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI, atsakovo atstovas), 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2014 m. gruodžio 2 d. iki 2015 m. birželio 22 d. buvo kalinamas Šiaulių TI kamerose Nr. 20, 21, 38, 96, 9, 54, 53, 51 nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žmogaus orumą žeminančiomis, kankinimui prilygstančiomis sąlygomis. Tai pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnį ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį. Pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymą Nr. V-124 vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Šiaulių TI kamerose, kurių plotai apie 15 kv.m. buvo laikoma nuo 4 iki 6 asmenų, taigi vienam asmeniui tekdavo mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, be to, kamerų laisvą plotą mažino kameroje esantys gultai, stalas, spintelės. Kameros neatitiko HN 76:2010 reikalavimų. Kamerose Nr. 51 ir 53 buvo ypač drėgna, šalta, nuo lubų, sienų bėgo vanduo, tualetas neatskirtas nuo gyvenamųjų patalpų. Nesilaikoma HN 76:2010 21 punkto reikalavimų pagal kuriuos sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė), sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą.

Sanitarinis mazgas kamerose įrengtas tiesiai prieš įėjimo duris ir nuolat stebimas pro kameros stebėjimo langelį. Nesilaikoma HN 76:2010 22, 24, 28 punktų reikalavimų, nes kamerose nepakankamas natūralus ir dirbtinis apšvietimas, vėdinimas, žiemą labai šalta, grindys ištrupėjusio betono, jų neįmanoma nei valyti, nei dezinfekuoti. Sienų, lubų tinkas ištrupėjęs. Nesilaikoma HN 76:2010 40-45 punktų, reglamentuojantys sanitarinės švaryklos įrengimą, nėra vykdomas naujai atvykusių asmenų medicininis tikrinimas, nėra įrengtos sanitarinės švaryklos, todėl tiek utėlėti, tiek užsikrėtę niežais yra patalpinami kartu su kitais.

HN 76:2010 54-58 punktai nustato patalpų valymo ir priežiūros reikalavimus. Šiaulių TI patalpos yra apleistos, ant sienų ir lubų auga pelėsis, nėra išduodamos jokios valymo, dezinfekavimo priemonės, veisėsi tarakonai, paprastasis remontas nebuvo atliekamas mažiausiai 10–15 metų. Čiužiniai ir antklodės eksploatuojami be jokių užvalkalų, todėl įsigeria prakaitas, dėmės, dulkės ir tokie purvini jie yra perduodami naudotis kitiems suimtiesiems. Pagalvės užvalkalas ir paklodė kartais išduodami, rankšluosčiai neišduodami.

Pareiškėjui būnant Šiaulių TI, taip pat buvo pažeistas diskriminacijos draudimas, nes galimybę naudotis skalbykla turėjo tik asmenys, turintys pinigų asmeninėje sąskaitoje. Perpildytose kamerose nebuvo sąlygų skalbti ir džiovinti asmeninius drabužius. Šiaulių TI nevykdo pareigos aprūpinti darbu, nesuteikia pašalpų ir kitų socialinių išmokų, todėl gauti lėšų nėra galimybės. Anot pareiškėjo, gyvenimas tokiomis sąlygomis turėjo pasekmių jo sveikatai (fiziniai bei psichologiniai negalavimai), nuo nervinės įtampos atsirado nemiga, psichologinė depresija, paranoja, irzlumas, sutriko normalus bendravimas su aplinkiniais.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių tardymo izoliatorius prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 132–140) atsakovo atstovas paaiškino, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3 punktą, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl galima preziumuoti, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Pareiškėjas įstaigoje periodiškai buvo laikomas nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2015 m. birželio 23 d. kamerose Nr. 13, 27, 53, 20, 21, 96, 46, 9, 54, 51, vienoje kameroje būdavo nuo 2 iki 8 asmenų. Kamerose laikomų asmenų skaičius niekada nėra pastovus, todėl pareiškėjui periodiškai tekdavo nuo 1,99 kv. m iki 8,13 kv. m gyvenamojo ploto.

Pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje, laisvalaikio užimtumo metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje. Šiaulių visuomenės sveikatos centras (toliau – ir Šiaulių VSC) 2015 m. birželio 7 d. tikrino kamerą Nr. 96 (2015 m. gegužės 18 d. patikrinimo aktas Nr. EP-201) ir nustatė, kad kamera remontuota, nedideliuose ploteliuose lupasi dažų danga. Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 24 punktą, gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Šiaulių TI kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus, ir tai atitinka HN 76:2010 reikalavimus. Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (tokių, kaip lauko temperatūra, asmenų judėjimas į kamerą ir iš jos ir kt.). Kadangi Šiaulių TI dėl pastato statuso negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, HN 76:2010 reikalavimai, susiję su šiais darbais, netaikytini. Atsižvelgdamas į tai, negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo dėl nepakankamo dienos šviesos patekimo į kamerą, šalčio ar drėgmės, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Dėl nepakankamo finansavimo Šiaulių TI neturi galimybės visas gyvenamąsias kameras aprūpinti valymo inventoriumi, tačiau esant poreikiui ir suimtiesiems (nuteistiesiems) paprašius, į kiekvieną kamerą išduodamas valymo inventoriaus komplektas. Šiaulių VSC 2015 m. balandžio 22 d. patikrinimo akte Nr. EP-153 nustatė, kad valymo inventorius švarus, tvarkingai laikomas tam skirtoje patalpoje, asmenims į kameras išduodamas nustatyta tvarka. Ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį būtina atlikti gyvenamųjų patalpų pagrindinį valymą (sienų, lubų, grindų, langų, palangių, įrenginių, baldų ir kt.).

Esant reikalui, laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją). Patalpų deratizacija įstaigoje vykdoma esant poreikiui. Patalpų (režiminio korpuso patalpų, gyvenamųjų patalpų, drausmės izoliatorių, paskirstymo kamerų, priėmimo paskirstymo skyriaus) priežiūra (valymas, dezinsekcija, dezinfekcija, deratizacija) Šiaulių TI vykdoma vadovaujantis tuo metu galiojančiais teisės aktais. Gyvenamosiose kamerose yra įrengti sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele, praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia užuolaida.

Vadovaujantis Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172, 106 punktu, naujai atvykusiems į tardymo izoliatorių suimtiesiems yra atliekamas sanitarinis švarinimas, o pagal 107 punktą, suteikiama galimybė nueiti į dušą. Šiaulių VSC 2011 m. birželio 27 d. patikrinimo akte Nr. EP-242 nurodyta, kad priėmimo–paskirstymo skyriuje yra kratų atlikimo (švarinimo) patalpa. Šiaulių VSC 2012 m. liepos 9 d. patikrinimo akte Nr. EP-254 nurodyta, kad priėmimo–paskirstymo skyriuje yra švarinimo patalpa.

Šis faktas patvirtinamas ir 2013 m. liepos 9 d. patikrinimo akte Nr. EP-224. Skalbimo organizavimą Šiaulių TI reglamentuoja 2012 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 1/01-210 patvirtintas Šiaulių tardymo izoliatoriaus skalbinių bei suimtųjų (nuteistųjų) apatinių drabužių ir asmeninės patalynės skalbimo tvarkos aprašas, kurio 4 punktas numato, kad Šiaulių TI skalbiniai (suimtiesiems (nuteistiesiems) išduodama patalynė ir rankšluosčiai bei darbo rūbai) skalbiami ne dažniau kaip kartą per savaitę. Patalynės skalbimas įstaigoje vykdomas nepažeidžiant galiojančių nuostatų ir užtikrinant jų švarą.

Jokie teisės aktai nenumato, kad laisvės atėmimo vietose kalinamiesiems būtų sudarytos sąlygos skalbtis ir džiovintis rūbus jų gyvenamosiose kamerose. Be to, jokie teisės aktai nereglamentuoja džiovyklų (virvių skalbiniams džiauti) įrengimo gyvenamosiose kamerose dėl pačių kalinamųjų saugumo. Šiaulių TI esantiems suimtiesiems (nuteistiesiems) taip pat teikiamos viršutinių drabužių skalbimo bei cheminio valymo paslaugos už suimtųjų (nuteistųjų) asmeninėse sąskaitose esančius pinigus. Šias paslaugas teikia UAB „Juvidė“, kuri ir nustato paslaugų kainas.

Kainos yra nustatytos tokios pat kaip ir laisvėje esantiems asmenims. Duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Šiaulių TI administraciją dėl socialinės paramos skyrimo ar galimybės nemokamai išsiskalbti, įstaigoje nėra. Taip pat jokio prašymo naudotis savo patalyne ar raštiško atsisakymo naudotis Šiaulių TI išduota patalyne pareiškėjas įstaigai nėra pateikęs, todėl nėra pagrindo teigti, jog Šiaulių TI pareigūnai veikė neteisėtai ar ne pagal teisės aktus. ir kvapnumas teisės aktuose nėra reglamentuotas. Įstaigoje išduodama patalynė yra nuolat skalbiama ir dezinfekuojama pagal teisės aktų reikalavimus, susidėvėjusi patalynė pakeičiama nauja.

Pareiškėjo teiginiai dėl patalynės pasibaisėtinos būklės yra abstraktūs ir neįrodyti, todėl negali būti laikomi pagrįstais. Šiaulių VSC 2011 m. birželio 27 d. patikrinimo akte Nr. EP-242 konstatavo, kad patikrinimo metu buvo dezinfekuojami po 8 vnt. čiužinių, antklodžių ir pagalvių. Kasdien dezinfekuojama po 4 partijas minkšto inventoriaus. Įstaiga pagal galimybes siekia įgyvendinti galiojančius teisės aktus, nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.

Į tai turėtų būti atsižvelgta sprendžiant pareiškėjo skundą, nes nenustačius Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų pagal CK 6.271 straipsnį), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo negali būti tenkinamas.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 9 d. sprendimu (b. l. 147–154) pareiškėjo A. S. skundą patenkino iš dalies: pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas, tačiau pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais teismas atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos nustatė, kad pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos, kurią kildina iš to, jog Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, buvo laikomas kamerose, neatitinkančiose higienos normų.

Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Dėl CK 6.250 straipsnio taikymo teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajuto emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu ar keliais išvardytais elementais, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 5 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Tačiau asmens pažeista teisė teismo gali būti apginta tuo atveju, jei jis konkrečiai įvardija neteisėtus valdžios institucijos veiksmus (neveikimą) ir savo reikalavimą pagrindžia atitinkamais argumentais bei įrodymais. Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2012 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012).

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatyta, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių TI, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl teismas laikėsi pozicijos, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus.

Iš Šiaulių TI 2015 m. liepos 29 d. pažymos Nr. 60/09-25077 teismas nustatė, kad A. S. šioje įstaigoje buvo kalinamas laikotarpio nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2015 m. birželio 23 d. atitinkamais periodais. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas šioje byloje kreipėsi dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2014 m. gruodžio 2 d. iki 2015 m. birželio 22 d., taip pat į tai, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos už laikotarpį nuo 2014 m. balandžio 1 d. iki 2014 m. vasario 1 d. teisme yra išnagrinėtas ir 2015 m. kovo 2 d. priimtas tesimo sprendimas (adm. byla Nr. I-155-289/2015), pirmosios instancijos teismas šiuo atveju nagrinėjo pareiškėjo reikalavimą dėl žalos atlyginimo už pareiškėjo patikslintame skunde nurodytą Laikymo Šiaulių TI laikotarpį 2014 m. gruodžio 2 d. iki 2015 m. birželio 22 d.

Teismas nustatė, kad Šiaulių TI 2015 m. liepos 29 d. pažymoje Nr. 60/09-25077 nurodyta, kokią dieną, kokioje kameroje ir su kiek žmonių buvo kalinamas pareiškėjas. Iš šių duomenų teismas nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI kamerose Nr. 53, 20, 21, 38, 96, 46, 9, 54, 51 buvo kalinamas iš viso 193 dienas, jam teko nuo 3,00 kv. m iki 8,13 kv. m kameros ploto. Teismas nustatė, kad per šį laikotarpį 7 dienas pareiškėjui teko mažiau negu 3,6 kv. m kameros ploto: 2015 m. sausio 20 d. kamera Nr. 53 – 3,12 kv. m; 2015 m. vasario 2 d. kamera Nr. 38 – 3,45 kv. m; 2015 m. kovo 10 d. kamera Nr. 96 – 3,15 kv. m; 2015 m. balandžio 23 d.–2015 m. balandžio 24 d. kamera Nr. 96 – 3,15 kv. m; 2015 m. gegužės 14 d.–2015 m. gegužės 15 d. kamera Nr. 54 – 3,00 kv. m.

Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjas aptariamu laikotarpiu iš viso 7 dienas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje, teko mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Šiaulių TI administracija pažeidė pareiškėjo teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Aplinkybės, kad pareiškėjas buvo kalinamas kameroje, kurioje jam teko mažesnis nei teisės aktais nustatytas minimalus plotas, atsakovo atstovas iš esmės neginčijo.

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pažeidimas nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito. Be to, byloje nenustatyta, kad Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo sveikatos sutrikimų būtent dėl kalinimo sąlygų Šiaulių TI nenustatyta, byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu būtų kreipęsis dėl psichologo ar psichiatro pagalbos, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba.

Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė.

Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirti nepatogumai, neigiami išgyvenimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo Konvencijos 3 straipsnyje numatytam draudžiamam elgesiui. Nors nustatytas pažeidimas nebuvo žeminantis pareiškėjo orumą Konvencijos 3 straipsnio prasme, šiuo atveju buvo pažeista pareiškėjo teisė būti laikomam tinkamomis sąlygomis, o toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui tam tikrus neigiamus išgyvenimus, sukėlė pareiškėjo gyvenimo kokybės pablogėjimą. Taigi pareiškėjas patyrė papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir kt.). Ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui.

Pareiškėjas nurodė, kad jis buvo kalinamas kamerose, kuriose buvo šalta, drėgna, trūkdavo oro, buvo tamsu, neužtikrintas natūralus apšvietimas, tualetas neatitvertas nuo gyvenamosios patalpos, kamerose buvo tarakonų, išduodama patalynė (čiužiniai, pagalvės) purvina, nekokybiška, skalbykloje išsiskalbti asmeninius rūbus galėjo tik turintys pinigų suimtieji (nuteistieji).

Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. HN 76:2010 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Vadovaudamasis minėtais teisės aktais, teismas konstatavo, kad pataisos įstaigų administracijų pareiga – užtikrinti, kad asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis.

Iš Šiaulių TI 2015 m. liepos 27 d. pažymos Nr. 61/04-2478 teismas nustatė, kad laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 2 d. iki 2015 m. birželio 22 d. pareiškėjas į Šiaulių TI direktorių dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė. Šiaulių TI 2015 m. liepos 30 d. pažymoje Nr. 62/08-759 nurodyta, kad vadovaujantis HN 76:2010 24 punktu, gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus. Įstaigoje nėra įrengtos ventiliacijos sistemos, todėl patalpose gali būti per mažas oro judėjimo greitis ir / ar santykinės drėgmės lygis. Šiaulių TI pastatų kompleksas yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą, kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma, t. y. neįmanoma padidinti natūralaus apšvietimo, įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgmę, efektyviai sureguliuoti oro temperatūrą, natūralų apšvietimą gyvenamosiose kamerose, kadangi nėra galimybės padidinti langų angas.

Šiaulių TI visos patalpos šaltuoju metų laiku šildomos centralizuotai, šiluma tiekiama iš miesto tinklų, pati įstaiga tiekiamo šildymo parametrų nereguliuoja. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 14.5 punkte numatyta, jog kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa Šiaulių TI atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma danga.

Įstaigoje kasdien atliekama kamerų dezinfekcija, apie tai pažymima Objektų kasdieninio valymo kontrolės žurnale. Graužikų naikinimui kamerose naudojamos lipnios juostelės, pagal suimtųjų prašymus deratizacija papildomai atliekama cheminiu būdu. Deratizacija pagal planą atliekama kartą per mėnesį. Kadangi kiekvienos kameros atskirai neįmanoma aprūpinti valymo inventoriumi dėl nuolatinio inventoriaus gadinimo ir lėšų stokos, valymo inventorius bei priemonės į kameras išduodamos pagal suimtųjų (nuteistųjų) prašymus. Indams plauti į kameras išduodama soda.

Šiaulių TI patalynė perkama periodiškai, atsižvelgiant į įstaigos poreikį. Naudojamas minkštasis inventorius (čiužiniai, antklodės, pagalvės) yra dezinfekuojamas, po dezinfekavimo inventorius atiduodamas tiesiai į daiktų sandėlį, kur švarių ir nešvarių skalbinių srautai nesusikerta. Sanitarinėje valykloje įrengtos 2 dezinfekcinės kameros. Kasdien dezinfekuojama po 4 partijas minkšto inventoriaus (čiužinių, antklodžių, pagalvių). Suimtieji ir nuteistieji kiekvieną mėnesį yra aprūpinami asmens higienos priemonėmis ir patalyne vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d.

įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintomis normomis. Išduodama patalynė: čiužinys, pagalvė, antklodė, užvalkalas pagalvei, du rankšluosčiai ir dvi paklodės vietoj užvalkalo antklodei. Yra sudarytos sąlygos nuteistųjų (suimtųjų) viršutinių rūbų skalbimui ar cheminiam valymui už asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas. Taip pat asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius suimtieji ir nuteistieji gali skalbtis kamerose patys, tam tikslui išduodamos vonelės ir ūkinis muilas.

Teismas nustatė, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių TI laikotarpiu Šiaulių VSC atliko kelis patikrinimus. 2015 m. balandžio 22 d. patikrinimo akte Nr. EP-153 nurodyta, kad tikrinimo metu nustatyta, jog valymo inventorius švarus, tvarkingai laikomas tam skirtoje patalpoje, asmenims į kameras išduodamas nustatyta tvarka. Tikrinimo metu daiktų sandėlyje laikomi (išduodami) čiužiniai buvo švarūs, nesuplyšę, minkštasis inventorius, kurio negalima skalbti (čiužiniai), nukenksminamas dezinfekavimo kameroje (vedamas dezinfekuojamų daiktų ir minkšto inventoriaus registracijos žurnalas). 2015 m. gegužės 18 d. patikrinimo akte Nr. EP-201 nurodyta, kad kamera Nr. 96 (joje pareiškėjas buvo nuo 2015 m. balandžio 8 d. iki 2015 m. gegužės 8 d.) buvo remontuota, matomas pelėsis – tuo pažeistas HN 76:2010 56 punkto reikalavimas. Vietomis nedideliuose plotuose lupasi dažų danga, t. y. kameroje reikalingas paprastasis remontas, – tuo pažeistas HN 76:2010 62 punkto reikalavimas.

Teismas atkreipė dėmesį, kad natūralaus apšvietimo koeficiento padidinimas yra tiesiogiai susijęs su kamerų langų angų padidinimu, o tai pagal galiojantį teisinį reglamentavimą priskiriama pastato rekonstrukcijos darbams (Statybos įstatymo 2 str. 18 p.), todėl natūraliam apšvietimui HN 76:2010 22 punkte nustatyti reikalavimai ginčo situacijoje netaikytini (HN 76:2010 2 punktas). Teismas atmetė atsakovo atstovo argumentus dėl pastato ventiliacijos, santykinės oro drėgmės bei oro temperatūros sureguliavimui reikiamų darbų priskyrimo rekonstrukcijos darbams, nes, vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. 622 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“ 12 punktu, statinio bendrųjų, atskirųjų, vartotojo inžinerinių sistemų įrengimas ir keitimas patenka į paprasto remonto kategoriją. Atsižvelgęs į tai, teismas priėjo prie išvadų, kad Šiaulių TI kamerų ventiliacijai, santykinei oro drėgmei ir oro temperatūrai šiuo atveju turi būti taikomi HN 76:2010 24, 26 punktų reikalavimai. Pažymėjo, kad HN 76:2010 58 punktas nustato, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo patys nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose.

Įvertinęs išvardytas aplinkybes ir ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, teismas konstatavo, kad atsakovo atstovas nepaneigė visų pareiškėjo nusiskundimų, argumentų, susijusių su kamerų neatitikimu higienos normų reikalavimams. Tačiau, atsižvelgdamas į tai, kad byloje nenustatyta, jog šie pažeidimai buvo labai žymūs, intensyvūs, teismas nepripažino, kad jų neigiamas poveikis prilygo asmens kankinimui.

Nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo pareiškėjo atžvilgiu teismas nenustatė, tačiau nustatė, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalaus gyvenamojo ploto bei higienos normas atitinkančių gyvenimo sąlygų, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai. Dėl to teismas konstatavo, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Atsižvelgdamas į pareiškėjo skundo pagrindą, dalyką bei nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinęs pažeidimų trukmę ir mastą, teismas konstatavo, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista žymiai, pažeidimo tąsa, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio taip pat atsižvelgtina ir į bendruosius teisės principus. Tokiu atveju taip pat būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia teisingumo principo. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008). Apibendrinęs išvardytas nuostatas, teismas pažymėjo, jog kiekvienas žalos atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, nustatytų konkrečioje administracinėje byloje.

Neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

Atsižvelgęs į pareiškėjo buvimo Šiaulių TI trukmę, byloje nustatytas aplinkybes, teismas nusprendė, kad dėl to, jog pareiškėjui 7 dienas nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, ne visada buvo užtikrinamas gyvenimas kamerose, atitinkančiose higienos normų reikalavimus, pareiškėjas galėjo patirti tam tikrų nepatogumų, tačiau teismas nenustatė pagrindo konstatuoti, kad šie pažeidimo atvejai sukėlė pareiškėjui atitinkamas pasekmes, t. y. kad neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas. Teismas nenustatė, kad pareiškėjas būtų tikrai patyręs dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, kad pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Remdamasis administracinių teismų praktika (pvz., LVAT 2013 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-913/2013, 2013 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1377/2013 ir kt.), teismas nusprendė, kad nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Remdamasis nurodytais motyvais, teismas pareiškėjo reikalavimą priteisti 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas A. S. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde (b. l. 158–160) nesutinka su Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 9 d. sprendimu, prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

Apelianto nuomone, teismas netinkamai skaičiavo vienam asmeniui kameros ploto normą (3,6 kv. m), nes į jį neturėtų būti įskaitytas unitazo ir praustuvės užimamas plotas. 2006 metais priimant naujas Europos kalinimo įstaigų taisykles, kalinių gyvenimo sąlygas reglamentuojančios normos buvo sugriežtintos. Šių Taisyklių 18.1 punkte numatyta, jog kaliniams skirtų patalpų, ypač miegamųjų, būklė turi užtikrinti pagarbą žmogaus orumui ir, kiek įmanoma, privatumui bei atitikti sveikatos ir higienos reikalavimus, turi būti skiriamas tinkamas dėmesys klimato sąlygoms, ypač gyvenamosios patalpos plotui, kubinei oro talpai, apšvietimui, šildymui ir ventiliacijai. EŽTT pažymi, kad ypatingai mažas gyvenamasis plotas, analizuojant kalinimo sąlygų atitikimą Konvencijos 3 straipsniui, yra esminis faktorius (EŽTT bylos Peers prieš Graikiją, Kalashnikov prieš Rusiją, Kudła prieš Lenkiją). Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad jam būnant Šiaulių TI, nebuvo laikomasi HN 76:2010 14, 22, 23, 24, 26, 28,62, 64 punktų reikalavimų. Apelianto manymu, jam nereikia įrodinėti, kad jo gyvenimas tokiomis sąlygomis buvo nežmoniškas, žeminančios orumą bei diskriminuojančios apeliantą pagal socialinę padėtį. Tai, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir EŽTT praktikoje.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių tardymo izoliatorius su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo atmesti apeliacinį skundą bei palikti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 9 d. sprendimą nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 165–166) pareiškė nuomonę, kad teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus bei įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Apeliantas nedetalizavo aplinkybių, dėl kurių patyrė tariamą neturtinę žalą, skundą grindė abstrakčiais teiginiais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl neturtinės žalos, kurią kildina iš to, kad nuo 2014 m. gruodžio 2 d. iki 2015 m. birželio 22 d. buvo laikomas Šiaulių TI nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žmogaus orumą žeminančiomis, kankinimui prilygstančiomis sąlygomis

Dėl nagrinėjant bylą apeliacine tvarka taikytinų procesinės teisės normų teisėjų kolegija pažymi, kad nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Nagrinėjamoje byloje apeliacinis procesas prasidėjo iki šio įstatymo įsigaliojimo, todėl vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, nustatančia šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Nustatęs, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui 7 nebuvo užtikrintas Įsakyme Nr.V-124 numatytas minimalus gyvenamosios patalpos plotas (ne mažiau 3,6 kv. m. vienam asmeniui), taip pat pripažinęs pagrįstais kai kuriuos pareiškėjo nusiskundimus dėl kamerų neatitikimo HN 76:2010 reikalavimams, atsižvelgęs į pažeidimų trukmę, mastą, neigiamų veiksnių trumpalaikį ir neintensyvų poveikį, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais bei atsižvelgdamas į teismų praktiką, teismas nusprendė, kad šiuo atveju pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija pareiškėjui už jo patirtą neturtinę žalą. Todėl teismas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad teismas netinkamai įvertino jo skunde nurodytas aplinkybes, nepagrįstai atmetė jo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Atsakomybės subjekto ypatumai (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės), t.y.: valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Pabrėžtina, kad neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti ne tik tai, kad valdžios institucijos tarnautojai ar darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, bet ir tai, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos. CK 6.271 straipsnio taikymui turi būti nustatyta ir tai, kaip būtent nustatyti pažeidimai (jei jie nustatomi) pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Minėtos konstitucinės nuostatos perkeltos į Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį ir Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalį. Šis nacionalinėje teisėje įtvirtintas teisinis reguliavimas yra analogiškas Konvencijos 3 straipsnio nuostatai, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

Pagal Suėmimo vykdymo įstatymą (bylai aktuali 2012 m. spalio 2 d. įstatymo Nr. XI-2247 redakcija) tardymo izoliatorius yra suėmimo vykdymo įstaiga (SVĮ 2 str.1 d.). Pagal šio įstatymo 7 straipsnį, kuris reglamentuoja kokie asmenys gali būti laikomi tardymo izoliatoriuje, šioje įstaigoje laikomi asmenys, kuriems paskirtas suėmimas (SVĮ 7 str.1 d.1 p.), taip pat nuteistieji, palikti tardymo izoliatoriuose atlikti ūkio darbus Bausmių vykdymo kodekso 68 straipsnyje nustatyta tvarka (SVĮ 7 str.1 d.7 p.). Be to, suimtiesiems atitinkamą laiką prilyginami nuteistieji arešto ir laisvės atėmimo bausmėmis (iki nuosprendžio įsiteisėjimo bei pasiuntimo į pataisos įstaigas ir pan.) (SVĮ 7 straipsnio 1 dalies 2, 3, 4, 5, 6 punktai, 12 straipsnio 1 dalis).

Suėmimo vykdymo ar laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų aspektu minimalios gyvenamojo ploto normos užtikrinimas – esminė saugios gyvenamosios aplinkos prielaida. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje ir Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.

Iš pateiktų į bylą įrodymų nustatyta, kad į nagrinėjamam ginčui aktualų laikotarpį (nuo 2014 m. gruodžio 2 d. iki 2015 m. birželio 22 d.) įsiterpia du pareiškėjo išvykimo iš Šiaulių TI periodai (nuo 2014 m. gruodžio 18 d. iki 2014 m. gruodžio 23 d. ir 2015 m. kovo 5 d. iki 2015 m. kovo 10 d.). Minėti pareiškėjo išvykimo iš Šiaulių TI periodai suskaido ginčo laikotarpį į atskiras dalis ir nepatenka į ginčo dalyką, nes Šiaulių TI administracija nebuvo atsakinga už pareiškėjo laikymo sąlygas kitose įstaigose.

Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (nuo 2015 m. lapkričio 1 d. neteko galios). Pagal HN 76:2010 5 punkte pateiktą šiame teisės akte vartojamų sąvokų turinį, į sąvoką „laisvės atėmimo vietos“ patenka minėtame punkte išvardytos įstaigos, tarp jų - tardymo izoliatoriai. HN 76:2010 minimalaus ploto normos vienam asmeniui nenustatė, tačiau 6 punkte buvo nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Ši nuostata yra bendroji, o konkrečius bendruosius sveikatos saugos laisvės atėmimo vietose reikalavimus ginčui aktualiu laikotarpiu nustatė atitinkami HN 76:2010 skyriai.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, atsižvelgiant į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą dėl netinkamų suėmimo vykdymo ar bausmės atklikimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti ginčui reikšmingų suėmimo ar laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų apibūdinimą detalizuojančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2016 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1796-858/2015, 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Remiantis teismų praktika, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl suėmimo vykdymo ar laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka suėmimo vykdymo ar bausmės atlikimo įstaigos administracijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją; LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A-442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-977/2013, 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A-525-197/2013).

Pareiškėjas patikslintame skunde nurodė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikytas kamerose Nr. 20, 21, 38, 96, 9, 54, 53, 51 neužtikrinant minimalus gyvenamosios patalpos vienam asmeniui ploto. Pareiškėjas patikslintame skunde taip pat reiškė pretenzijas, kad Šiaulių TI nebuvo laikomasi HN 76:2010 21, 22, 23,24,26,28, 41-45, 54-58, 60, 62, 63-67 punktų reikalavimų.

Atsakovo atstovas, vykdydamas teismo 2015 m. liepos 24 d. nutartyje (b.l.24-25) išdėstytą įpareigojimą pateikti teismui medžiagą, susijusią su pareiškėjo patikslintame skunde išdėstytais nusiskundimais dėl laikymo Šiaulių TI sąlygų nuo 2014 m. gruodžio 2 d. iki 2015 m. birželio 22 d., pateikė į bylą Šiaulių VSC atliktų Šiaulių TI patikrinimų aktus už laikotarpį nuo 2011 m. liepos 9 d.iki 2015 m. gegužės 18 d. (b.l.86-124), pažymas apie pareiškėjo laikymo kamerose laikytų asmenų skaičių kiekvieną parą ir tų kamerų plotus bei kamerų fotonuotraukas (b.l.43-64), pažymą apie HN 76:2010 normos reikalavimų vykdymą Šiaulių TI (b.l.67-70), suimtojo A. S. asmeninę sąskaitą Nr.2112 dėl jo aprūpinimo patalyne ir kt. inventoriumi (b.l.66), Šiaulių TI patalpų dezinfekcijos planus (b.l.72-85), Šiaulių TI direktoriaus 2012 m. lapkričio 20 d. įsakymą Nr.1/01-236, kuriuo patvirtintas Šiaulių TI suimtųjų (nuteistųjų) viršutinių asmeninių drabužių skalbimo ir cheminio valymo tvarkos aprašas, Šiaulių TI direktoriaus 2012 m. spalio 31 d. įsakymą Nr.1/01-210, kuriuo patvirtintas Šiaulių TI skalbinių bei suimtųjų (nuteistųjų) apatinių drabužių bei asmeninės patalynės skalbimo tvarkos aprašą (b.l.125-131), Suimtųjų ir nuteistųjų rašytinių pasiūlymų, prašymų (pareiškimų) skundų, peticijų tardymo izoliatorius direktoriui žurnalo duomenis, kad pareiškėjas nuo 2014 m. gruodžio 2 d. iki 2015 m. birželio 22 d., skundų dėl laikymo sąlygų nepateikė (b.l.71), pareiškėjo asmens sveikatos istoriją (b.l. 28-40).

Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai nurodė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu vienam asmeniui tenkantį minimalų plotą tardymo izoliatoriaus kameroje (ne mažiau 3,6 kv.m) nustatė Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktas. Teismas iš pateiktų įrodymų pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Šiaulių TI buvo laikytas iš viso 193 dienas, iš jų 7 dienas pažeidžiant Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimus (vienam asmeniui teko nuo 3,00 kv. m iki 3,45 kv. m gyvenamosios patalpos ploto). Minėtos 7 dienos nėra vientisas laikotarpis, o įsiterpia tarp tų dienų, kuriomis pareiškėjas buvo laikomas nepažeidžiant Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimų. Šiaulių TI 2015 m. liepos 29 d. pažymoje apie pareiškėjo kalinimo kameras, jose laikytų asmenų skaičius užfiksuotas pagal kiekvienos dienos rytinio ir vakarinio patikrinimo (7.30 val. ir 19.30 val.) duomenis. Dėl minėtų 7 dienų, kuriomis teismas iš esmės pagrįstai konstatavo Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto pažeidimą, pažymėtina ir tai, kad nurodytomis dienomis vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas paros bėgyje keitėsi ir atitinkamą paros dalį atitiko Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimus (2015 m. sausio 20 d. ryte 3,7 kv. m., vakare – 3,12 kv. m; 2015 m. vasario 23 d. ryte 3,45 kv. m, vakare – 4,14 kv.m.; 2015 m. kovo 10 d. ryte 3,7 kv.m. vakare - 3,15 kv. m; 2015 m. balandžio 23 d. ryte 4,17 kv.m, vakare -3,15 kv. m; 2015 m. balandžio 24 d. ryte 3,15 kv. m, vakare - 4,7 kv.m; 2015 m. gegužės 14 d. ryte 4,06 kv.m., vakare – 3,00 kv. m.; 2015 m. gegužės 15 d. ryte 3,00 kv. m., vakare -5,9 kv.m). Pirmosios instancijos teismas minėtas 7 pareiškėjo laikymo Šiaulių TI dienas pagrįstai vertino kaip pareiškėjo kalinimą pažeidžiant Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimus, tačiau minėti duomenys apie asmenų skaičiaus kameroje tą pačią parą pokyčius, lėmusius, kad faktiškai tik atitinkamą tos pačios paros dalį pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamosios patalpos plotas, liudija, kad pažeidimas šiuo aspektu buvo nedidelio masto ir neintensyvus.

Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat kildino iš HN 76:2010 21-24, 26, 28, 41-45, 54-58, 60, 62, 63-67 punktų reikalavimų neatitinkančių sąlygų. Nagrinėjant skundą dėl žalos atlyginimo, kai ji kildinama iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių suėmimo vykdymo ar laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų, turi būti įvertintas skundžiamų sąlygų visumos galimas poveikis. Minėta, kad pareikšdamas teisme reikalavimą valstybei atlyginti neturtinę žalą, patirtą dėl netinkamų suėmimo vykdymo ar bausmės atlikimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti ginčui reikšmingų jo suėmimo ar laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų apibūdinimą detalizuojančias aplinkybes, kurios galimai neatitiko teisės aktų reikalavimų, neigiamai veikė pareiškėją konkrečioje jo nurodytoje aplinkoje (gyvenamojoje patalpoje ar kt.) ir galimai jam sukėlė atitinkamas aiškiai įvardytas neigiamas pasekmes, kurios CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme gali būti vertinamos kaip neturtinė žala. Nepakanka apsiriboti teisės akto pavadinimo nurodymu, ar atitinkamos jo normos pacitavimu abstrakčiai pareiškiant, kad įstaigoje nebuvo laikomasi teisės aktų reikalavimų. Neturtinę žalą kiekvienas asmuo patiria individualiai, todėl aplinkybės, kuriomis kreipęsis dėl neturtinės žalos atlyginimo asmuo galimai patyrė tokią žalą, turi būti individualizuotos, susietos su konkrečia galimo pažeidimo vieta, laiku, nurodant galimai neteisėtus veiksmus (neveikimą) neturtinę žalą patyrusio asmens (pareiškėjo atžvilgiu).

Pareiškėjas patikslintame skunde, kildindamas neturtinę žalą iš Higienos normos HN 76:2010 21, 22, 23, 24, 26,28, 41-45, 54-58, 60, 62, 63-67 punktų reikalavimų neatitinkančių laikymo Šiaulių TI sąlygų, HN 76:2010 nuostatų prasme išdėstė konkrečius nusiskundimus tik dėl laikymo sąlygų dviejose kamerose (Nr.51 ir Nr.53). Teigė, kad šiose kamerose buvo ypač šalta, drėgna, išorinė šių kamerų siena buvo nuolat šlapia, lyjant lietui nuo lubų lašėjo vanduo, sienos pelijo, sanitarinis mazgas neatskirtas nuo gyvenamųjų patalpų. Šie pareiškėjo nusiskundimai susiję su HN 76:2010 24, 26, 56, 62 punktų nuostatomis. Nurodydamas, kad nebuvo laikomasi kitų išvardytų HN 76:2010 punktų reikalavimų, pareiškėjas nusiskundimų nesiejo su jokiomis konkrečiomis kameromis ar konkrečiais faktais, o išdėstė kaip bendro pobūdžio teiginius apie įstaigą apskritai, pacituojant išvardytus HN 76:2010 punktus.

Pirmosios instancijos teismas įvertinęs įrodymus priėjo prie išvadų, kad atsakovo atstovas nepaneigė visų pareiškėjo nusiskundimų argumentų, pareikštų dėl laikymo sąlygų atitikimo HN 76:2010 reikalavimams ir priėjo prie išvadų, kad pareiškėjo laikymo sąlygos ginčo laikotarpiu ne visada atitiko šio teisės akto reikalavimus. Konstatavęs, kad pareiškėjas dėl šios priežasties, taip pat ir dėl to, kad jam 7 dienas nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamosios patalpos plotas, galėjo patirti atitinkamų nepatogumų, teismas nenustatė pagrindo išvadoms, jog neigiamas poveikis pareiškėjui buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, todėl nusprendė, kad pažeidimo pripažinimas šiuo atveju yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas.

Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais, kuriuose išdėstyti motyvai dėl pareiškėjo nusiskundimų, siejamų su jo laikymo Šiaulių TI sąlygų ginčui aktualiu laikotarpiu atitiktimi Higienos normos HN 76:2010 reikalavimas, vertinimu sutinka iš dalies.

Atsakovo atstovas pateikė pirmosios instancijos teismui Šiaulių VSC atliktų Šiaulių TI patalpų patikrinimų aktus už laikotarpį nuo 2011 m. liepos 9 d.iki 2015 m. gegužės 18 d., t.y. iš viso 8 kompetentingo subjekto vertinti laisvės atėmimo įtaigų atitiktį HN 76:2010 reikalavimams vertinimo dokumentus. Paskutiniai du patikrinimai dėl Šiaulių TI atitinkamų patalpų atitikties HN 76:2010 reikalavimams (2015 m. balandžio 22 aktas Nr. EP-153 dėl 2015 m. balandžio 9 d. atlikto patikrinimo ir 2015 m. gegužės 18 d. patikrinimo aktas Nr.EP-201 dėl 2015 m. gegužės 7 d. atlikto patikrinimo) buvo atlikti šiam ginčui aktualiu laikotarpiu ir tarp tikrinamų patalpų buvo kamera Nr.96, kurioje pareiškėjas pagal atsakovo atstovo pateiktus įrodymus (b.l.43-50) buvo laikomas iš viso 53 dienas (nuo 2015 m. kovo 5 d. iki 2015 m. balandžio 1 d. ir nuo 2015 m. balandžio 8 d. iki 2015 m. 2015 m. gegužės 8 d.).

Pirmosios instancijos teismas sprendime nepagrįstai nurodė pareiškėjo laikymo šioje kameroje trumpesnį laikotarpį (nuo 2015 m. balandžio 8 d. iki 2015 m. 2015 m. gegužės 8 d.). Minėtuose patikrinimo aktuose nurodyta, kad patikrinimai buvo atlikti tiriant pareiškėjų skundus dėl jų nurodytų laikymo Šiaulių TI atitinkamose kamerose sąlygų, tarp jų patikrinimo akte nenurodyto asmens skundą, kad kameroje Nr.96 yra pelėsis, nuo drėgmės atsilupę sienų ir lubų dažai. Pareiškėjo A. S. patikslintame skunde nurodyti iš esmės analogiški nusiskundimai.

Todėl 2015 m. gegužės 18 d. patikrinimo akto Nr.EP-201 išvados dėl kameroje Nr.96 atlikto patikrinimo laikytinos reikšmingomis ir pareiškėjo nusiskundimų pagrįstumo vertinimui. Šiaulių VSC, 2015 m. gegužės 7 d. patikrinęs Šiaulių TI kamerą Nr.96, 2015 m. gegužės 18 d. patikrinimo akte Nr.EP-201 konstatavo, kad ši kamera buvo remontuota, tačiau joje matomas pelėsis (HN 76:2010 56 punkto pažeidimas), vietomis nedideliuose ploteliuose lupasi dažų danga - reikalingas paprastasis remontas (HN 76:2010 62 punkto pažeidimas). Pagal HN 76:2010 56 punktą gyvenamosiose patalpose ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių, pagal 62 punktą – laisvės atėmimo vietų patalpų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį.

Minėti Šiaulių VSC 2015 m. gegužės 18 d. patikrinimo akto Nr.EP-201 duomenys yra pakankamas pagrindas išvadoms, konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus CK 6.271 straipsnio prasme, nes pareiškėjas kameroje Nr.96 buvo laikomas pažeidžiant HN 76:2010 56 ir 62 punktų reikalavimus iš viso 53 dienas. Iš pirmiau aptartų 7 dienų, kurias pareiškėjas buvo laikomas neužtikrinant Įsakymo V-124 1.3.1 punkto reikalavimų, 3 dienas (2015 m. kovo 10 d., 2015 m. balandžio 23-24 d.) jis buvo laikomas būtent kameroje Nr.96.

Šiaulių VSC 2015 m. balandžio 22 aktas Nr. EP-153 pareiškėjo iškeltam administracinio ginčui yra aktualus ir ta apimtimi, kuria šiame akte užfiksuoti 2015 m. balandžio 20 d. patikrinimo rezultatai, susiję su pareiškėjo A. S. nusiskundimais dėl laikymo sąlygų neatitikimo Higienos normos HN 76:2010 63,65,64,66 punktų reikalavimams. Šie punktai yra iš HN 76:2010 X skyriaus „Gyvenamųjų patalpų valymas, dezinfekavimas ir priežiūra. Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų asmens higiena“. Pagal Higienos normą HN 76:2010 laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi būti aprūpinai švariais lovos skalbiniais, rankšluosčiais ir asmens higienos priemonėmis pagal teisės akto nustatytas normas (63 punktas); draudžiama laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nedezinfekuotą (neišvalytą) minkštąjį inventorių (čiužinį, pagalvę, antklodę) ir neskalbtus lovos skalbinius bei rankšluosčius perduoti kitiems asmenims (65 punktas); laisvės atėmimo vietų veikiančiose skalbyklose turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius (64 punktas); lovų čiužiniai, pagalvės, antklodės turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, patvaraus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinių, tinkamų skalbti ir/arba dezinfekuoti įstaigoje esančiomis priemonėmis pvz., dezinfekavimo kameroje (66 punktas). Šiaulių VSC 2015 m. balandžio 22 patikrinimo akte Nr. EP-153 konstatuota, kad Šiaulių TI daiktų sandėlyje laikomi (išduodami) čiužiniai švarūs, nesuplyšę; minkštasis inventorius, kurio negalima skalbti (čiužiniai) nukenksminami dezinfekavimo kameroje (vedamas daiktų ir minkšto inventoriaus registracijos žurnalas); suimtiesiems ir nuteistiesiems sudarytos sąlygos apatinius drabužius skalbti ir džiovinti įstaigoje veikiančioje skalbykloje (vykdoma registracija), o viršutinius drabužius skalbti ir valyti viešojoje skalbykloje (sudaryta sutartis su skalbykla). Patikrinimo akte nurodyti duomenys apie minėtų priemonių atlikimo registravimą tam skirtuose žurnaluose, patvirtina, kad minėtų HN 76:2010 reikalavimų vykdymas fiksuojamas tam skirtuose žurnaluose.

Kitus Šiaulių TI patalpų patikrinimus Šiaulių VSC atliko iki ginčui aktualaus laikotarpio, tačiau šie patikrinimo aktai nagrinėjamoje byloje taip pat yra reikšmingi tais aspektais, kurie gali suteikti informacijos apie tai kaip šioje laisvės atėmimo įstaigoje laikomasi tų Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų, kurių nesilaikymu skundžiasi pareiškėjas. Visuomenės sveikatos centras, nustatęs Higienos normos HN 76:2010 pažeidimus, duoda laisvės atėmimo įstaigai privalomuosius nurodymus, nustatydamas trūkumų pašalinimo terminą. Taigi byloje yra reikšmingi duomenys, ar Šiaulių VSC buvo nustatęs tokius HN 76:2010 pažeidimus, kuriais skundžiasi pareiškėjas, ir davęs nurodymus Šiaulių TI administracijai pašalinti nustatytus trūkumus, ar jie buvo pašalinti iki ginčui aktualaus pareiškėjo laikymo Šiaulių TI laikotarpio pradžios.

Arčiausiai ginčui aktualaus laikotarpio pradžios (2014 m. gruodžio 2 d.) yra Šiaulių TI patalpų patikrinimai dėl kurių surašyti Šiaulių VSC 2014 m. spalio 3 d. patikrinimo aktas Nr.EP-406 ir 2014 m. spalio 1 d. patikrinimo aktas Nr.EP-400. 2014 m. spalio 3 d. patikrinimo akte Nr.EP-406 konstatuota, kad minkšto inventoriaus nukenksminimui sąlygos yra (sanitarinėje švarykloje veikia 2 dezinfekavimo kameros, kuriose 110° temperatūra išlaikoma 50 min.; vedamas dezinfekuojamų daiktų ir inventoriaus žurnalas); daiktų sandėlyje laikomas minkštas inventorius švarkus, nesuplyšęs, kiekvieną mėnesį įstaigos nustatyta tvarka vertinama minkštojo inventoriaus būklė, netinkamas naudoti inventorius nurašomas; dezinfekuoti čiužiniai, antklodės pagalvės, lovos skalbiniai išduodami atvykus, išduotas inventorius pažymimas „Asmeninės sąskaitos kortelėje“; skalbykloje švarių ir nešvarių srautai technologinio proceso metu nesikerta (nešvarūs skalbiniai surenkami į maišus, švarūs pakuojami į maišus ir laikomi lentynose).

Analogiški iš esmės tikrinimo rezultatai dėl minkšto inventoriaus dezinfekavimo ir būklės užfiksuoti ir 2014 m. spalio 1 d. patikrinimo akte Nr.EP-400. Be to, šiame akte nurodyta, kad dezinfekuoti čiužiniai, antklodės, pagalvos išduodami atvykus, keičiami pagal poreikį. Kartą per savaitę sudaroma galimybė keisti lovos skalbinius arba perduoti skalbti asmeninę patalynę bei apatinius rūbus (vedamas registracijos žurnalas). Informacija apie išduotą inventorių ir lovos skalbinius įrašoma suimtojo asmeninės sąskaitos kortelėje.

Minėtais HN 76:2010 reikalavimų aspektais įstaiga tikrinta ir 2013 m. birželio 26 d. (Šiaulių VSC 2013 m. liepos 9 d. patikrinimo aktas Nr.EP-224), pažeidimų neužfiksuota. Minėti Šiaulių VSC patikrinimo aktai patvirtina, kad kompetentinga nustatyti HN 76:2010 reikalavimų pažeidimus institucija, nei per laikotarpį nuo 2013 m. birželio 26 d. iki ginčui aktualaus laikotarpio pradžios, nei tikrinimų metu laikotarpiu, kai pareiškėjas buvo laikomas šioje įstaigoje, HN 76:2010 63, 65, 66 punktų reikalavimų pažeidimų nenustatė.

Pažymėtina, kad suimtojo A. S. asmeninėje sąskaitoje Nr.2112 dėl jo aprūpinimo patalyne ir kitu inventoriumi, be kita ko, užfiksuoti minkštojo inventoriaus (čiužinio, antklodės, pagalvės, paklodės, pagalvės užvalkalo, rankšluosčio) išdavimo (keitimo) konkretūs duomenys (įrašuose nurodant konkrečias kiekvieno mėnesio datas, kai buvo išduotas (pakeistas) nurodytas minkštasis inventorius), skiltyje „Gavėjo parašas“ kiekvienas inventoriaus gavimo atvejis patvirtintas pareiškėjo parašu (b.l.66). Šiaulių TI 2015 m. liepos 30 d. pažymoje Nr.62/08-759 pateikti duomenys iš esmės yra analogiški, kaip ir pirmiau minėtuose Šiaulių VSC patikrinimo aktuose bei pareiškėjo (apelianto) asmeninės sąskaitos kortelėje.

Minėtų įrodymų visuma patvirtina, kad atsakovo atstovas įrodė, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas Šiaulių TI nepažeidžiant HN 76:2010 63,65,64,66 punktų reikalavimų.

Iš 2014 m. spalio 3 d. patikrinimo akto Nr.EP-406, surašyto dėl 2014 m. rugsėjo 25 d. atlikto patikrinimo, nustatyta, kad Šiaulių VSC 2014 m. rugsėjo 25 d. periodinio Šiaulių TI patikrinimo metu, be kita ko, patikrino kamerą Nr.54. Ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas šioje kameroje buvo laikytas 2015 m. gegužės 11-15 dienomis, iš jų 2 dienas (2015 m. gegužės 14 –15 d.), kaip minėta pirmiau, neužtikrinant Įsakymo V-124 1.3.1 punkto reikalavimų. 2014 m. spalio 3 d. patikrinimo akte Nr.EP-406 dėl kameros Nr.54 buvo nustatyti kai kurie pažeidimai: sienų, lubų danga vietomis aptrupėjusi (HN 76:2010 62 punkto pažeidimas); grindys cementinės, nepadengtos lengvai valoma ir dezinfekuojama danga (HN 76:2010 28 punkto pažeidimas) nurodant pašalinti pažeidimus iki 2014 m. spalio 31 d. Šiaulių TI 2014 m. lapkričio 10 d. raštu Nr.14101-21483 informavo Šiaulių VSC, jog ėmėsi priemonių 2014 m. spalio 3 d. patikrinimo akte Nr.EP-406 nurodytiems trūkumams pašalinti. Šiame rašte išvardyta kokie remonto darbai atliekami Šiaulių TI, kokiems darbams, atsižvelgiant į finansinius ir žmogiškuosius išteklius, skiriami prioritetai, kokie darbai yra atlikti šalinant 2014 m. spalio 3 d. patikrinimo akte Nr.EP-406 nurodytus trūkumus, tačiau kamera Nr.54 neminima. Atsakovo atstovas nepateikė į bylą įrodymų, kad iki pareiškėjo laikymo kameroje Nr.54 periodo (2015 m. gegužės 14 –15 d.) pašalino 2014 m. spalio 3 d. patikrinimo akte Nr.EP-406 nurodytus HN 76:2010 28 ir 62 punktų pažeidimus. Tai teisėjų kolegijai suteikia pagrindą konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus (CK 6.271 str.) dėl pareiškėjo laikymo sąlygų 2015 m. gegužės 11-15 dienomis (iš viso 5 dienas).

Pareiškėjas patikslintame skunde dėl laikymo sąlygų nuo 2014 m. gruodžio 2 d. iki 2015 m. birželio 22 d. Šiaulių TI kamerose Nr. 20, 21, 38, 96, 9, 54, 53, 51, konkrečius nusiskundimus išdėstė dėl dviejų kamerų (Nr.51 ir Nr.53). Teigė, kad šiose kamerose buvo ypač šalta, drėgna, išorinė šių kamerų siena buvo nuolat šlapia, lyjant lietui nuo lubų lašėjo vanduo, sienos pelijo, sanitarinis mazgas neatskirtas nuo gyvenamųjų patalpų. Iš atsakovo pateiktų į bylą įrodymų nustatyta, kad pareiškėjas kameroje Nr.53 buvo laikytas nepertraukiamai 47 dienas šaltuoju metų periodu (nuo 2014 m. gruodžio 2 d. iki 2015 m. sausio 22 d.), kameroje Nr.51-39 dienas šiltuoju metų periodu (nuo 2015 m. gegužės 16 d. iki 2015 m. birželio 23 d.).

Šiaulių TI patalpų atitikties HN 76:2010 reikalavimams patikrinimo aktuose už laikotarpį nuo 2011 m. liepos 9 d. iki 2015 m. gegužės 18 d. nėra duomenų, kad Šiaulių VSC tikrino kameras Nr.51 ir Nr.53. Iš minėto laikotarpio patikrinimo aktų matyti, kad tikrinimo rezultatai dėl Šiaulių TI gyvenamųjų patalpų atitikties HN 76:2010 reikalavimams, kurie nustato oro temperatūros, santykinės drėgmės ir oro judėjimo greičio parametrus (HN 76:2010 26 punktas), įvairūs, t.y. konstatuojama arba atitikimas HN 76:2010 reikalavimams, arba nurodytų reikalavimų pažeidimas, įpareigojant pašalinti pažeidimą per nustatytą terminą. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į kompetentingą subjektą (Šiaulių VSC) su prašymu ištirti kamerų Nr.51 ir Nr.53, kurias išskiria kaip blogiausias laikymo Šiaulių TI sąlygas, atitiktį HN 76:2010 reikalavimams. Kita vertus, atsakovo atstovas, turėdamas duomenis apie pareiškėjo laikymo šiose kamerose laiką bei įstaigos patalpų įrengimą bei kamerose atliktus darbus, pareiškėjo nurodytų konkrečių nusiskundimų dėl kamerų Nr.51 ir Nr.53 būklės nepaneigė įrodymais (ABTĮ 57 str.), išskyrus tai, kad pateikė kamerų Nr.51 ir Nr.53 fotonuotraukas, kuriose užfiksuoti šių kamerų fragmentai, t.y., kad sanitariniai mazgai atitverti sienelėmis (b.l.55,64). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau minėtą įrodymų naštos tarp bylos šalių paskirstymo taisyklę, įvertinusi tai, kad pareiškėjas dėl laikymo sąlygų kamerose Nr.51 ir Nr.53 nurodė konkrečius nusiskundimus, o atsakovas jų nepaneigė įrodymais, šią aplinkybę vertina pareiškėjo naudai, t.y. konstatuoja Šiaulių TI neteisėtus veiksmus (CK 6.271 straipsnis) neužtikrinant pareiškėjui kameroje Nr.51 (iš viso 47 dienas) ir kameroje Nr.53 (iš viso 39 dienas) HN 76:2010 26, 56 ir 62 punkto reikalavimus atitinkančių sąlygų. Iš pirmiau minėtų 7 dienų, kurias pareiškėjas buvo laikomas neužtikrinant Įsakymo V-124 1.3.1 punkto reikalavimų, 1 dieną (2015 m. sausio 20 d.) pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr.53.

Atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas patikslintame skunde dėl laikymo sąlygų kamerose Nr. 20, 21, 38, 9 nenurodė jokių konkrečių nusiskundimų, o Šiaulių VSC patikrinimo aktuose ir kitoje bylos medžiagoje nėra duomenų, jog pareiškėjo laikymo sąlygos šiose kamerose ginčui aktualiu laikotarpiu neatitiko atitinkamų HN 76:2010 reikalavimų, teisėjų kolegija pažymi, kad nėra pagrindo konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus dėl pareiškėjo laikymo sąlygų minėtose kamerose. Pirmiau minėtuose Šiaulių TI patalpų patikrinimo aktuose užfiksuota, kad Šiaulių TI gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, veikia sanitarinė švarykla, minkštas inventorius dezinfekuojamas, skalbiamas ir keičiamas, patalpų valymui išduodamas valymo inventorius ir priemonės, nuteistiesiems sudarytos sąlygos apatinius drabužius skalbti ir džiovinti įstaigoje veikiančioje skalbykloje, o viršutinius drabužius skalbti ir valyti viešojoje skalbykloje. Todėl konstatuoti pareiškėjo laikymo sąlygų pažeidimus šiais aspektais nėra pagrindo. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnyje nėra nustatyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija turi užtikrinti suimtiesiems (nuteistiesiems) viršutinių rūbų skalbimo ir valymo paslaugą nemokamai.

Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo mažesnį HN 76:2010 punktų sąrašą, prie jų pridėdamas HN 76:2010 14 punktą, kuriame nustatytas draudimas rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Atsižvelgiant į tai, kad ginčo šiuo aspektu pareiškėjas pirmosios instancijos teisme nekėlė, šis aspektas apeliacinėje instancijoje negali būti nagrinėjamas.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylos įrodymai yra pakankami konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus (CK 6.271 straipsnis), nes atsakovo atstovas dėl minimalaus gyvenamojo ploto vienam asmeniui užtikrinimo pareiškėjo atžvilgiu 7 dienas neveikė taip, kaip to reikalavo Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktas ir 144 dienas (6 dienos sutampa su dienomis, kuriomis pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamosios patalpos plotas) neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal Higienos normą HN 76:2010 (pareiškėjas 53 dienas laikytas kameroje Nr.96, neatitinkančioje HN 76:2010 56 ir 62 punktų reikalavimų; 5 dienas laikytas kameroje Nr.54, neatitinkančioje HN 76:2010 28 ir 62 punktų reikalavimų; 47 laikytas kameroje Nr.51 ir 39 dienas kameroje Nr.53, neatitinkančiose HN 76:2010 26, 56 ir 62 punktų reikalavimų). Šie neteisėti atsakovo atstovo veiksmai laikytini susijusiais priežastiniu ryšiu su pareiškėjo nurodytomis pasekmėmis CK 6.250 straipsnio prasme – fiziniais nepatogumais, nervine įtampa, irzlumu. Dėl pareiškėjo argumento, kad jam atsirado nemiga, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje ginčui aktualiu laikotarpiu yra gydytojo 2015 m. kovo 24 d. įrašas (b.l.37) dėl tokio nusiskundimo. Šis įrašas nėra pakankamas pagrindas išvadoms, kad nemiga pareiškėjui atsirado būtent dėl šioje byloje nustatytų Šiaulių TI neteisėtų veiksmų. Tuo labiau, kad minėto apsilankymo pas gydytoją metu, pareiškėjas teigė, jog galvoja apie vykstančius teismus. Konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą teisėjų kolegija, atsižvelgdama pirmiau aptartą pažeidimo pobūdį, intensyvumą, mastą, pagrindo nenustatė.

Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino kai kurias bylai reikšmingas aplinkybes, netinkamai taikė materialinės teisės normas (CK 143 straipsnis) todėl nepagrįstai nusprendė, kad pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Todėl teisėjų kolegija pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą, nes pareiškėjui neturtinei žalai atlyginti turi būti priteista atitinkama suma pinigais.

CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Pabrėžtina, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus.

Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo kaip nors išskirtas iš kitų ten laikomų asmenų ir jam kokiu nors būdu bloginamos laikymo sąlygos. Taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjui, kuris yra jaunas asmuo (gim. 1976 m.) dėl byloje nustatytų atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, būtų kilę kokios nors ilgalaikės ar pastovios pasekmės (sveikatos sutrikimai ir pan.).

Apibendrindama išdėstytus argumentus, atsižvelgdama į įstatymuose (Konstitucijos 30 str. 2 d., CK 6.250 str.) bei teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, įvertinusi byloje nustatytų Šiaulių TI neteisėtų veiksmų pobūdį, trukmę bei intensyvumą, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, be to, atsižvelgdama į Lietuvoje valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, t.y. į tai, kad nuo 2015 m. spalio 1 d. minimali mėnesinė alga – 300 Eur (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimas Nr. 972), teisėjų konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju pagal faktines bylos aplinkybes teisingumo ir protingumo kriterijus atitinkančiu piniginiu atlygiu pareiškėjui už neturtinę žalą laikytina 400 Eur suma.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija, nesutikdama su pirmosios instancijos sprendimu, kad šiuo atveju pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija už pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, pareiškėjo apeliacinį skundą tenkina iš dalies, t.y. pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisia pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 400 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 9 d. sprendimą pakeisti. Priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 300 (trys šimtai) eurų neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas