2025-10-08 Nr. AB-16285-3-63-3-01620-2023-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-299-602/2025

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01620-2023-1

Procesinio sprendimo kategorija 15.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. spalio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo P. M. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų (nuo 2024 m. sausio 1 d. Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmai) 2023 m. lapkričio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. M. skundą atsakovui Klaipėdos rajono savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas P. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija, atsakovas) 2023 m. liepos 12 d. sprendimą Nr. (5.1.23 Mr) A5-3249 „Dėl kaimo plėtros žemėtvarkos projekto rengimo“ (toliau – ir Sprendimas Nr. 2) ir įpareigoti atsakovą iš naujo svarstyti pareiškėjo 2023 m. kovo 1 d. prašymą dėl kaimo plėtros žemėtvarkos projekto rengimo pradžios ir planavimo tikslų (toliau – ir Prašymas).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jam nuosavybės teise priklauso 5,2801 ha žemės ūkio paskirties sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini), sklypo naudojimo būdas „kiti žemės ūkio paskirties žemės sklypai“ (toliau – ir Žemės sklypas). Pareiškėjas, būdamas ūkininkas, 2023 m. kovo 1 d. teikė Administracijai prašymą priimti sprendimą dėl kaimo plėtros žemėtvarkos projekto rengimo pradžios ir planavimo tikslų. Prašyme pareiškėjas nurodė kaimo plėtros žemėtvarkos projekto užduotį: suplanuoti žemės ūkio paskirties žemės sklypo teritoriją, nustatant ūkininko ūkio sodybos statinių statybos vietą. Administracija 2023 m. kovo 14 d. sprendimu Nr. (5.1.48 Mr)A5-1415 „Dėl sąlygų kaimo plėtros žemėtvarkos projektui“ (toliau – ir Sprendimas Nr. 1) atsisakė išduoti pareiškėjui kaimo plėtros žemėtvarkos projekto ūkininko sodybvietei sąlygas. Šiame sprendime atsakovas nurodė vienintelį Prašymo netenkinimo pagrindą – pareiškėjui priklausančiame Žemės sklype planuojama veikla suformuoti ūkininko sodybos ūkį prieštarauja Klaipėdos rajono administracijos savivaldybės 2014 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. T11-499 patvirtinto Kretingalės miestelio bendrojo plano sprendiniams (toliau – ir Bendrasis planas), nes pagal šio plano sprendinius Žemės sklypas patenka į funkcinę zoną – miškų ūkio, žemės ūkio, vandens ūkio ir kitos paskirties teritoriją, kurioje užstatymas nenumatomas, Bendrojo plano sprendiniai nenumato užstatymo tankumo, intensyvumo, aukštingumo. Pareiškėjas Sprendimą Nr. 1 apskundė Lietuvos administracinių ginčų komisijos Klaipėdos apygardos skyriui (toliau – ir Komisija), kuris išnagrinėjęs skundą 2023 m. gegužės 8 d. sprendimu Nr. 21RE2-(AG2-53/15-2023) panaikino Administracijos Sprendimą Nr. 1 ir įpareigojo atsakovą iš naujo nagrinėti pareiškėjo Prašymą. Administracija, iš naujo išnagrinėjusi Prašymą, priėmė šioje byloje ginčijamą Sprendimą Nr. 2.

3. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovo Sprendimas Nr. 2 taip pat buvo grindžiamas argumentu, kad Žemės sklypui galioja Bendrasis planas, Žemės sklypas patenka į neužstatomas teritorijas, t. y. miškų ūkio, žemės ūkio, vandens ūkio ir kitos paskirties teritoriją, kurioje užstatymas nenumatomas (Bendrojo plano sprendiniai nenumato užstatymo tankumo, intensyvumo, aukštingumo), todėl negali būti įgyvendinti užsibrėžti planavimo tikslai ‒ suplanuoti žemės ūkio paskirties žemės sklypo teritoriją, nustatant ūkininko ūkio sodybos statinių statybos vietą. Pareiškėjo teigimu, šis motyvas negali būti tinkamu pagrindu atsisakyti išduoti planavimo sąlygas ūkininko ūkio sodybai kurti, nes pareiškėjas, vadovaudamasis Kaimo plėtros žemėtvarkos projektų rengimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. rugpjūčio 11 d. įsakymu Nr. 3D-476/D1-429 (toliau – ir Taisyklės), 54 punktu, įgyvendindamas išduotų sąlygų sprendinius, turėtų nustatyti atsakovo reikalaujamus parametrus. Sprendime Nr. 2 abstrakčiai nurodyta, kad Žemės sklypas patenka į miškų ūkio, žemės ūkio, vandens ūkio ir kitos paskirties teritoriją, kurioje užstatymas nenumatomas, nurodytos kelios Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir TPĮ) normos, kurios nesusietos su faktinėmis aplinkybėmis, nenurodytas jų ryšis su nagrinėjamu klausimu. Taip pat Sprendime Nr. 2 nutylėta, kad Žemės sklypas patenka į atskirųjų rekreacinės paskirties želdynų teritoriją, dėl to yra keičiamas Žemės sklypo naudojimo būdas. Pasak pareiškėjo, Sprendimas Nr. 2 neatitinka individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų, todėl tai yra savarankiškas pagrindas jį panaikinti.

4. Pareiškėjas pažymėjo, kad Bendrojo plano 2.2.2 skyriuje „Miestelio teritorijos funkcinės zonos ir tvarkymo reglamentai“ yra nurodytos pastabos, jog rengiant žemesnio lygmens teritorijų planavimo dokumentus ir planuojant gyvenamąsias teritorijas ir / arba rengiant kitus projektus, atskirųjų rekreacinės paskirties želdynų funkcinėje zonoje galima numatyti priklausomuosius želdynus. Ši pastaba, pareiškėjo teigimu, reiškia, jog atskirųjų rekreacinės paskirties želdinių funkcinėje zonoje yra leidžiama planuoti gyvenamąsias teritorijas, t. y. statyba yra galima.

5. Pareiškėjas teigė, kad Bendrojo plano sprendiniai nustato tokį teisinį reguliavimą, kuris iš esmės keičia Žemės sklypo paskirtį iš „žemės ūkio“ į „kitos paskirties“, Žemės sklypo naudojimo būdą – į „atskirųjų želdynų teritorijas“, kurie skirti atskiriems rekreacinės, mokslinės, kultūrinės ir memorialinės bei apsauginės ir ekologinės paskirties želdynams įrengti. Pareiškėjui nuosavybės teise priklausantis Žemės sklypas yra žemės ūkio paskirties, todėl Bendrojo plano sprendiniai negali riboti ar keisti pareiškėjo teisės naudoti žemę pagal numatytą ir Nekilnojamojo turto registre (toliau – ir NRT) įregistruotą paskirtį (užsiimti žemės ūkio veikla). Pasak pareiškėjo, Bendrojo plano sprendiniai, faktiškai nustatantys kitą Žemės sklypo naudojimo būdą, prieštarauja nuosavybės teisių garantijoms, kurios užtikrintos Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23 straipsnyje, nes Žemės sklypas nėra paimtas valstybės poreikiams, pareiškėjui tinkamai už jį atlyginant.

6. Pareiškėjo teigimu, Bendrojo plano sprendinių 2.2.1 skyriaus „Miestelio užstatomos ir neužstatomos teritorijos“ 2 dalies 2 punkto „Atskirųjų rekreacinės paskirties želdynų teritorija“ sprendiniai, Bendrojo plano Žemės naudojimo brėžinio M 1:5000 funkcinis zonavimas, į kurio sudėtį patenka Žemės sklypas, prieštarauja teisinės valstybės principams, Konstitucijos 23 straipsnio 2 daliai, 46 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.37 straipsniui, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 21 straipsnio 1 punktui, 23 straipsnio 1, 2 dalims, 24 straipsnio 1, 2 dalims. Nagrinėjamu atveju susiklostė teisinė situacija, kai Bendrojo plano sprendiniai nepagrįstai apriboja pareiškėjo nuosavybės teisę, todėl turėtų būti sprendžiamas klausimas, ar Bendrojo plano normos atitinka kitų įstatymų normas ir ar jos tarpusavyje dera.

7. Atsakovas Administracija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

8. Atsakovas nurodė, kad teritorijoje, į kurią patenka Žemės sklypas, galioja Bendrojo plano sprendiniai. Žemės sklypas patenka į neužstatomas teritorijas, t. y. miškų ūkio, žemės ūkio, vandens ūkio ir kitos paskirties teritoriją, kurioje užstatymas nenumatytas (Bendrojo plano sprendiniai nenumato užstatymo tankumo, intensyvumo, aukštingumo), todėl negali būti įgyvendintas tikslas suplanuoti žemės ūkio paskirties žemės sklypo teritoriją, nustatant ūkininko ūkio sodybos statinių statybos vietą.

9. Atsakovo teigimu, nėra pagrįsti pareiškėjo argumentai dėl Sprendimo Nr. 2 prieštaravimo teisės aktams. Bendrojo plano 2.2.2 skyriuje „Miestelio teritorijos ir funkcinės zonos“ detaliai konstatuota, kad siekiant užtikrinti Kretingalės miestelio patvirtintoje koncepcijoje iki 2033 metų numatytą plėtros vystymą ir gamtinių bei kultūros paveldo teritorijų apsaugą, sprendiniuose iki 2023 metų numatytos miestelio teritorijos (funkcinės zonos) skirstomos į užstatomas (esamas užstatytas ir / ar planuojamas užstatyti) ir neužstatomas (esamas neužstatytas ir / ar planuojamas neužstatyti) teritorijas. Planuojamos neužstatytos teritorijos užtikrina miesto gamtinės aplinkos apsaugą. Minėto skyriaus 6 punktas numato, kad „rengiant žemesnio lygmens teritorijų planavimo dokumentus ir planuojant gyvenamąsias teritorijas ir / arba rengiant kitus projektus, atskirųjų rekreacinės paskirties želdynų funkcinėje zonoje galima numatyti priklausomuosius želdynus.“ Pasak atsakovo, šis punktas nepaneigia grafinės ir tekstinės dalies, nustatančios, kad miestelio teritorija skirstoma į užstatomas ir neužstatomas teritorijas, o tik reglamentuoja, kad planuojant užstatomas teritorijas galima jose numatyti priklausomuosius želdynus, tačiau pareiškėjo Žemės sklypas patenka į teritoriją, kuri neužstatoma.

10. Atsakovo vertinimu, teismui neturėtų kilti abejonių dėl Bendrojo plano sprendinių atitikties įstatymams, nes minėtas dokumentas parengtas ir patvirtintas vadovaujantis jo rengimo metu galiojusiais tokių dokumentų rengimo ir priėmimo tvarką nustatančiais teisės aktais ir nėra pripažintas negaliojančiu.

II. 11. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2023 m. lapkričio 23 d. sprendimu atmetė pareiškėjo P. M. skundą.

12. Teismas byloje nustatė, kad pareiškėjas, siekdamas Žemės sklype statyti ūkininko sodybą, kreipėsi į atsakovą, prašydamas išduoti specialiuosius reikalavimus ūkininko sodybai Žemės sklype įkurti (gyvenamųjų namų ir pagalbinių pastatų statybai). Atsakovas ginčijamu Sprendimu Nr. 2 pareiškėjo Prašymo netenkino, motyvuodamas tuo, kad Žemės sklypui galioja Bendrasis planas, pagal kurio sprendinius Žemės sklypas patenka į teritorijas, kuriose užstatymas nenumatomas, todėl negali būti įgyvendinti pareiškėjo numatomi teritorijos planavimo tikslai.

13. Teismas, įvertinęs Bendrojo plano sprendinius ir brėžinius, nurodė, kad Žemės sklypas patenka į Bendruoju planu suplanuotą miškų, žemės, vandens ūkio ir kitos paskirties teritoriją, kuriai užstatymo reglamentai nenustatyti, kas reiškia, kad pagal Bendrojo plano sprendinius Žemės sklype naujų statinių statyba negalima. Kadangi pagal Bendrojo plano sprendinius Žemės sklype naujų statinių statyba negalima, ginčo kaimo plėtros žemėtvarkos projekto rengimo tikslas prieštarauja galiojančio Bendrojo plano sprendiniams.

14. Teismas pažymėjo, kad vietovės lygmens bendrųjų planų reglamentai taikomi tam tikroms teritorijoms, o ne atskiriems žemės sklypams. Ginčui aktualus Bendrojo plano sprendinys taikomas tam tikrai teritorijai ir nėra siejamas su konkrečiais sklypais bei jiems nustatyta žemės paskirtimi ir (ar) būdu, t. y. šis sprendinys siejamas su aiškiai apibrėžta ir atitinkamai pažymėta teritorija.

15. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus, kad Žemės sklypas yra žemės ūkio paskirties, todėl Bendrojo plano sprendiniais negali būti ribojama pareiškėjo teisė žemę naudoti pagal NTR įregistruotą naudojimo paskirtį (šiuo atveju – Žemės sklype statyti ūkininko sodybą), akcentavo, kad Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta išimtis numato supaprastintą teritorijų planavimo procesą, tačiau tai nereiškia, kad negali būti paisoma kitų teritorijų planavimo dokumentų. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad Žemės sklype pareiškėjas negali statyti ūkininko sodybos, nereiškia, jog Žemės sklypo pareiškėjas negali naudoti pagal jo tiesioginę paskirtį – užsiimti žemės ūkio veikla.

16. Teismas pripažino, kad Administracijos Sprendimas Nr. 2 turi turinio trūkumų, tačiau šių trūkumų teismas nelaikė esminiais, atsižvelgdamas į tai, jog Sprendimo Nr. 2 turinio trūkumai nebuvo kliūtimi pareiškėjui suvokti ir tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į galbūt pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Teismas nenustatė pagrindų panaikinti Sprendimą Nr. 2 ir tenkinti išvestinį skundo reikalavimą dėl atsakovo įpareigojimo iš naujo nagrinėti pareiškėjo Prašymą.

17. Teismas, vertindamas pareiškėjo prašymą pradėti tyrimą, ar norminio administracinio akto – Bendrojo plano 2.2.1 skyriaus „Miestelio užstatomos ir neužstatomos teritorijos“ 2 dalies 2 punkto „Atskirųjų rekreacinės paskirties želdynų teritorija“ sprendiniai, Bendrojo plano Žemės naudojimo brėžinio M 1:5000 funkcinis zonavimas, į kurį patenka Žemės sklypas, tiek, kiek pagal juos nustatomas reglamentavimas neužtikrina Žemės sklypo tinkamo naudojimo pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jo tiesioginę paskirtį, tiek, kiek pagal nurodytus sprendinius paneigia žemės savininko nuosavybės teisę ir ją paima visuomenės poreikiams ir tiek, kiek nustato žemės sklypo naudojimo ribojimus, neprieštarauja Žemės įstatymo 24 straipsnio 2 daliai, Žemės naudojimo būdų turinio aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. sausio 20 d.

įsakymu Nr. 3D-37/D1-40 (toliau – ir Aprašas), 1 dalies 5 punktui, Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 3 dalims bei konstituciniam teisėtų lūkesčių apsaugos principui bei TPĮ 3 straipsnio 1 dalies 7 punkto tikslams ir principams, pažymėjo, kad, atsižvelgiant į skundo pagrindą ir dalyką, nėra jokio teisinio pagrindo vertinti pareiškėjo argumentus, susijusius su nepagrįstu Žemės sklypo įtraukimu į Bendruoju planu suplanuotą neužstatomą teritoriją. Teismas akcentavo, kad byloje nėra nagrinėjamas ginčas, susijęs su šiomis aplinkybėmis, ginčijamu Sprendimu Nr. 2 nėra nustatyti pareiškėjo nurodomi Žemės sklypo naudojimo suvaržymai.

Pagal nagrinėjamo ginčo aplinkybes, pareiškėjo teisė Žemės sklypą naudoti pagal jo paskirtį, įregistruotą NTR, nėra suvaržyta. Bendruoju planu yra suplanuota konkreti teritorija, apimanti ne tik Žemės sklypą – šioje teritorijoje siekiama ne gyvenamųjų namų vietovės, o užtikrinti Kretingalės miestelio patvirtintoje koncepcijoje iki 2023 metų numatytą plėtros vystymą ir gamtinių bei kultūros paveldo apsaugą, t. y. minėtas ribojimas siejamas su aiškiai apibrėžta teritorija (geografine vieta), o ne su atskirų sklypų paskirtimi ir (ar) naudojimo būdu.

Pareiškėjas nenurodė jokių teisiškai pagrįstų argumentų, dėl kurių turėtų būti suabejota šiai konkrečiai teritorijai nustatytu sprendiniu, t. y. pareiškėjas nepagrindė, dėl kokių priežasčių minėtai teritorijai, atsižvelgiant į šios teritorijos specifiką ir (ar) Žemės sklypo padėties specifiką, negalėjo būti nustatytas toks sprendinys.

18. Teismas atkreipė dėmesį, kad Žemės sklypo įgijimo metu pareiškėjas turėjo galimybę domėtis, suvokti ir įvertinti teisinio reguliavimo galimą įtaką jo teisėms naudoti įgytą turtą. Nuosavybės teisę į Žemės sklypą pareiškėjas įgijo 2015 m. liepos 17 d. dovanojimo sutarties pagrindu, t. y. jau po to, kai Bendrasis planas buvo patvirtintas. Pareiškėjas nėra nurodęs jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kaip ir kokiu būdu jo turėtą nuosavybės teisę į Žemės sklypą 2014 m. spalio 30 d. (kai buvo patvirtintas Bendrasis planas) pažeidė ar apribojo nustatytas ginčo sprendinys.

Teismas vertino, kad pareiškėjo išdėstyti teiginiai nesudaro pagrindo abejoti norminio administracinio akto dalies (dėl suplanuotos miškų, žemės, vandens ūkio ir kitos paskirties teritorijos, kurioje užstatymas nenumatomas) atitiktimi pareiškėjo nurodytoms teisės aktų nuostatoms, todėl nėra pagrindo spręsti, jog turi būti pradėtas tyrimas dėl norminio administracinio akto dalies teisėtumo.

III. 19. Pareiškėjas P. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2023 m. lapkričio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo skundą tenkinti, arba perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

20. Pareiškėjas nesutinka, kad Sprendimo Nr. 2 turinio trūkumai nėra esminiai, sudarantys savarankiška pagrindą panaikinti šį administracinį aktą. Pareiškėjas pažymi, kad Sprendime Nr. 2 nurodyta, jog Žemės sklypas patenka į Bendruoju planu suplanuotą miškų, žemės, vandens ūkio ir kitos paskirties teritoriją, tačiau nepasisakyta dėl to, jog Žemės sklypas Bendrojo plano sprendiniais taip pat patenka į neužstatomų teritorijų funkcinę zoną – atskirųjų rekreacinės paskirties želdynų teritoriją. Ši teritorija nustato Žemės sklypo naudojimo būdą, kuriam galimi tik atskiri rekreacinės paskirties želdynai (parkai, skverai ir žaliosios jungtys). Sprendime Nr. 2 nebuvo atskleista, kad Žemės sklype, nepaisant jo paskirties, nurodytos NTR, tampa negalima žemės ūkio veikla.

21. Pareiškėjo teigimu, teismas netinkamai nustatė ginčo dalyką, nes administracinę bylą nagrinėjo Žemės sklypo patekimo į Bendruoju planu suplanuotą miškų, žemės, vandens ūkio ir kitos paskirties teritoriją kontekste, nors skunde buvo atkreiptas dėmesys, jog Sprendime Nr. 2 buvo nutylėta dėl Žemės sklypo patekimo į atskirųjų rekreacinės paskirties želdynų teritoriją. Ši aplinkybė yra aktuali ginčo dalykui, nes Žemės sklype dėl Bendrojo plano sprendinių negalima ne tik statyba, bet ir žemės ūkio veikla. Bendrasis planas keičia Žemės sklypo naudojimo būdą, todėl teismas nepagrįstai sprendė, kad Bendrojo plano sprendiniai nedraudžia Žemės sklypo naudoti pagal jo tiesioginę paskirtį – užsiimti žemės ūkio veikla. Pareiškėjas akcentuoja, kad Bendrojo plano sprendiniai Žemės sklypo naudojimo būdą keičia iš „kiti žemės ūkio paskirties sklypai“ į „atskirųjų želdynų teritorijos“, kurie skirti atskiriesiems rekreacinės, mokslinės, kultūrinės ir memorialinės bei apsauginės ir ekologinės paskirties želdynams įrengti. Tokiu atveju pareiškėjas netenka galimybės sklypą naudoti žemės ūkio veiklai.

22. Pareiškėjas pažymi, kad Bendrojo plano sprendiniai, nustatantys / keičiantys Žemės sklypo naudojimo būdą, prieštarauja nuosavybės teisių garantijoms, kurios užtikrintos Konstitucijos 23 straipsnyje, nes sklypas faktiškai yra perimtas visuomenės (savivaldos) poreikiams, tačiau šiai dienai nėra tai suponuojančių valstybės institucijų sprendimų ir pareiškėjui už tai nėra tinkamai atlyginta. Bendrojo plano sprendiniai panaikina pareiškėjo teisę naudoti Žemės sklypą pagal tikslinę paskirtį, apriboja jo nuosavybės naudojimo teisę. Pareiškėjui kyla abejonių, ar atsižvelgiant į nustatytus Bendrojo plano sprendinius, šiame teisės akte nustatytas teisinis reguliavimas neprieštarauja, be kita ko, konstituciniam nuosavybės neliečiamumo principui (Konstitucijos 23 str. 1 d.).

23. Pareiškėjas nurodo prašęs teismo pradėti tyrimą dėl Bendrojo plano 2.2.1 skyriaus „Miestelio užstatomos ir neužstatomos teritorijos“ 2 dalies 2 punkto „Atskirųjų rekreacinės paskirties želdynų teritorija“ sprendinių, Bendrojo plano Žemės naudojimo brėžinio M 1:5000 funkcinio zonavimo, į kurio sudėtį patenka Žemės sklypas, teisėtumo, tačiau teismas šio prašymo netenkino. Pareiškėjas pažymi, kad teismas nemotyvavo, kuo pareiškėjo sklypo įgijimas yra susijęs su nuosavybės teisių į Žemės sklypą įgyvendinimu. Teismas taip pat netyrė aplinkybių, kokiu pagrindu ir iš ko dovanojimo sutartie pagrindu pareiškėjas įgijo šį sklypą. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad prieš pareiškėjui gavus Žemės sklypą dovanų iš jo tėvo V. M., šis sklypas pareiškėjo tėvui buvo grąžintas pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą, atkuriant pareiškėjo senelių nuosavybės teises. Pareiškėjas negalėjo žinoti ir ginčyti Bendrojo plano sprendinių, nes tvirtinant Bendrąjį planą jis nebuvo Žemės sklypo savininkas. Nuosavybės teisės pažeidimas yra tęstinis ir trunka iki šios dienos, kol galioja Bendrojo plano sprendiniai, ribojantys pareiškėjo, kaip ūkininko, Žemės sklypo naudojimą žemės ūkio veiklai, taip pat ribojantys išskirtinę, supaprastintą galimybę statyti ūkininko sodybą Žemės sklype.

24. Atsakovas Administracija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

25. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais motyvais ir argumentais, kuriuos nurodė pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde ir dėl kurių atsakovas yra pateikęs atsiliepimą.

26. Atsakovas sutinka su teismo motyvais, išdėstytais teismo sprendime, ir mano, kad teismas, spręsdamas ginčą, tinkamai taikė proceso ir materialiosios teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 27. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Administracijos Sprendimo Nr. 2, kuriuo netenkintas pareiškėjo prašymas dėl kaimo plėtros žemėtvarkos projekto rengimo, prašant išduoti kaimo plėtros žemėtvarkos projekto ūkininko sodybos statiniui statyti sąlygas, teisėtumo ir reikalavimo įpareigoti Administraciją iš naujo svarstyti pareiškėjo 2023 m. kovo 1 d. prašymą dėl kaimo plėtros žemėtvarkos projekto rengimo pradžios ir planavimo tikslų pagrįstumo.

28. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2015 m. liepos 17 d. dovanojimo sutarties Nr. LP-1934 pagrindu įgijo 5,2801 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kurio pagrindinė naudojimo paskirtis – žemės ūkio, naudojimo būdas – kiti žemės ūkio paskirties žemės sklypai.

29. Pareiškėjas, būdamas ūkininku ir siekdamas parinkti vietą ūkininko sodybai bei kitos paskirties pastatams, su 2023 m. kovo 1 d. prašymu kreipėsi į Administraciją, prašydamas išduoti planavimo sąlygų sąvadą žemėtvarkos projektui rengti nuosavybės teise priklausančiame Žemės sklype.

30. Administracija Sprendimu Nr. 1 atsisakė išduoti pareiškėjui planavimo sąlygų sąvadą žemėtvarkos projektui rengti, motyvuodama tuo, kad Žemės sklype planuojama veikla – suformuoti ūkininko sodybos ūkį – prieštarauja Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos 2014 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. T11-499 patvirtinto Kretingalės miestelio bendrojo plano sprendiniams, nes pagal minėto Bendrojo plano sprendinius pareiškėjo Žemės sklypas patenka į funkcinę zoną – miškų ūkio, žemės ūkio, vandens ūkio ir kitos paskirties teritoriją, kurioje užstatymas nenumatomas, Bendrojo plano sprendiniai nenumato užstatymo tankumo, intensyvumo, aukštingumo.

31. Pareiškėjas, nesutikdamas su Administracijos Sprendimu Nr. 1, kreipėsi su skundu į Komisiją, kuri 2023 m. gegužės 8 d. sprendimu panaikino Administracijos Sprendimą Nr. 1 kaip neatitinkantį individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų ir įpareigojo atsakovą iš naujo nagrinėti pareiškėjo Prašymą.

32. Administracija, iš naujo išnagrinėjusi pareiškėjo Prašymą, priėmė šioje byloje ginčijamą Sprendimą Nr. 2, kuriuo Prašymo netenkino, motyvuodama tuo, kad Žemės sklypui galioja Bendrasis planas, pagal kurio sprendinius Žemės sklypas patenka į teritorijas, kuriose užstatymas nenumatomas, todėl negali būti įgyvendinti pareiškėjo numatomi teritorijos planavimo tikslai.

33. Pareiškėjas, nesutikdamas su Administracijos Sprendimu Nr. 2 ir jame išdėstytais motyvais dėl negalėjimo vykdyti statybą ginčo Žemės sklype ir naudoti Žemės sklypą pagal jo paskirtį, kreipėsi su skundu į teismą.

34. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs pagrindų panaikinti Administracijos Sprendimą Nr. 2 ir sutikdamas su jame išdėstytais argumentais, skundžiamu sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.

35. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad Sprendimas Nr. 2 neatitinka individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų, nes Administracijai teigiant, jog Žemės sklypas patenka į Bendruoju planu suplanuotą miškų, žemės, vandens ūkio ir kitos paskirties teritoriją, nebuvo pasisakyta dėl to, jog Žemės sklypas patenka ir į neužstatomų teritorijų funkcinę zoną – atskirųjų rekreacinės paskirties želdynų teritoriją, o tai reiškia, kad Žemės sklype, nepaisant jo paskirties, nurodytos NTR, tampa negalima žemės ūkio veikla, Bendrasis planas keičia Žemės sklypo naudojimo būdą, Bendrojo plano sprendiniais yra pažeista pareiškėjo konstitucinė teisė savo nuožiūra naudoti sklypą pagal jo paskirtį ir naudojimo būdą; pareiškėjui kyla abejonių dėl Bendrojo plano 2.2.1 skyriaus „Miestelio užstatomos ir neužstatomos teritorijos“ 2 dalies 2 punkto „Atskirųjų rekreacinės paskirties želdynų teritorija“ sprendinių, Bendrojo plano Žemės naudojimo brėžinio M 1:5000 funkcinio zonavimo, į kurio sudėtį patenka Žemės sklypas, teisėtumo, nes Bendrojo plano sprendiniai, nustatantys / keičiantys Žemės sklypo naudojimo būdą, prieštarauja nuosavybės teisių garantijoms, kurios užtikrintos Konstitucijos 23 straipsnyje, apriboja pareiškėjo nuosavybės teisę naudoti Žemės sklypą pagal jo paskirtį.

36. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 str. 1 d.), pirmiausia pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reguliuojančias teisės normas. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu, remiantis byloje esančiais įrodymais, susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu (ABTĮ 56 str. 1 d.). ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Vertindamas įrodymų visumą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo ar neegzistavo.

37. Teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą minėtais procesiniais aspektais, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į šioje byloje ginčijamą administracinį aktą ir pareiškėjo keliamus klausimus, pakankamai detaliai išanalizavo pareiškėjo skundą ir atsakovo atsikirtimus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes ir pateiktus įrodymus. Byloje yra pakankamai duomenų reikšmingoms aplinkybėms nustatyti ir teisingam sprendimui priimti. Teismo sprendimas pagrįstas įrodymų analize, o faktinių aplinkybių vertinimas susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu, teismas atliko pakankamai išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, atsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl priėmė sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytais motyvais ir jų nebekartodama, šioje nutartyje atsakys į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, papildydama pirmosios instancijos teismo sprendime padarytas išvadas.

38. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui priklauso žemės ūkio paskirties žemė, o jai, vadovaujantis Žemės įstatymo (2022 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XIV-1311 redakcija) 24 straipsnio 1 dalimi, pagal teritorijų planavimo dokumentus ar žemės valdos projektus priskiriami žemės plotai, naudojami arba tinkami naudoti žemės ūkio produktų gamybai, tarp jų žemės naudotojui priklausančiais gyvenamaisiais namais ir ūkiniais statiniais užstatyti plotai, jeigu jie nesuformuoti atskirais sklypais, kiemai, žemė, tinkama paversti žemės ūkio naudmenomis, žemės plotai, užstatyti statiniais, naudojamais veiklai, susijusiai su žemės ūkio produkcijos gamyba, taip pat Vyriausybės nustatyto dydžio miškų plotai, jeigu jie nesuformuoti atskirais sklypais, ir kitos šiuose žemės plotuose įsiterpusios ne žemės ūkio naudmenos. Žemės ūkio paskirties žemė, atsižvelgiant į žemės savininkų, kitų naudotojų ir visuomenės interesus, tvarkoma pagal patvirtintus teritorijų planavimo dokumentus ar žemės valdos projektus: tikslinamos esamų ūkių žemės valdų ribos; formuojamos naujos ūkių žemės valdos; statomos ūkininkų sodybos ir žemės ūkio veiklai reikalingi ūkiniai statiniai, tiesiami keliai; įrengiami tvenkiniai; sodinamas miškas; žemės ūkio naudmenomis paverčiami miškai, pelkės ir krūmai bei kitos ne žemės ūkio naudmenos. Žemės ūkio paskirties žemėje kitų įstatymų nustatytais atvejais ir sąlygomis gali būti statomi statiniai nekeičiant pagrindinės žemės naudojimo paskirties (Žemės įstatymo 24 str. 3 d.).

39. Vienas iš tokių statinių statybos atvejų yra numatytas Ūkininko ūkio įstatymo (2020 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XIII-3205 redakcija) 11 straipsnio 1 dalyje, nustatančioje, kad nerengiant detaliųjų planų žemės ūkio paskirties žemėje ūkininkas gali statyti vieną ūkininko sodybą, išskyrus miestams po 1995 m. birželio 1 d. nustatyta tvarka priskirtose teritorijose. Ūkininko sodyba ar pagalbinio ūkio ir kitos paskirties (fermų, ūkio, šiltnamių, kaimo turizmo) pastatai statomi nuosavybės teise priklausančiame žemės ūkio paskirties žemės sklype, ne mažesniame kaip 0,5 hektaro. Leidimas statyti ūkininko sodybą išduodamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos statybos įstatymu (Ūkininko ūkio įstatymo 11 str. 2 d.). Ūkininko sodybos vietai ir (ar) žemės ūkio veiklai reikalingų statinių statybos vietai parinkti yra rengiamas kaimo plėtros žemėtvarkos projektas (Žemės įstatymo 39 str. 1 d. 3 p.).

40. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad Ūkininko ūkio įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta lengvata ūkininkui negali būti aiškinama, kaip paneigianti pareigą laikytis atitinkamai teritorijai taikomų (galiojančių) aukštesnio lygmens teritorijų planavimo dokumentų sprendinių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-827/2014; 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3148/2011; 2012 m. spalio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-1717/2012; kt.). Lengvatos ūkininkams statyti ūkininko sodybą nerengiant detaliojo plano tikslas yra tam tikras ūkininkavimo palengvinimas ir skatinimas, tačiau ne statybos proceso skatinimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-1876/2013).

41. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad šia nustatyta lengvata ūkininkui yra supaprastinamas teritorijos planavimo procesas, tuo pačiu supaprastinamas ir ūkininko, kaip statytojo, teisių įgyvendinimas. Tačiau aptarta išimtis negali būti aiškinama ir taikoma atsietai nuo kitų teritorijų planavimo procesą reglamentuojančių normų (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-827/2014).

42. Teritorijų planavimo dokumentai (bendrieji, detalieji, specialieji planai) sudaro atitinkamą hierarchinę struktūrą, kurią apsprendžia dokumento teisinis statusas, planavimo lygmuo, įskaitant suplanuotos teritorijos dydį bei sprendinių konkretizavimo lygį. Įstatymų leidėjas numatė, kad teritorijų planavimo dokumentų taikymo ir jų tarpusavio sąveikos organizacinė struktūra veikia vadovaujantis šiuo įstatymu ir kitais teisės aktais. Kiekvienas žemesnio teritorijų planavimo lygmuo privalo vadovautis aukštesnio teritorijų planavimo lygmens patvirtintais teritorijų planavimo dokumento sprendiniais, juos detalizuojant. To paties lygmens teritorijų planavimo dokumentų sprendiniai turi būti tarpusavyje suderinti, išskyrus šio straipsnio 4 dalyje nurodytus atvejus (TPĮ 4 str. 3 d.).

43. Taisyklių 37 punkte nurodyta, kad kaimo plėtros žemėtvarkos projekto sprendiniai turi neprieštarauti galiojantiems aukštesniojo lygmens teritorijų planavimo dokumentams ir turi būti suderinti su to paties lygmens galiojančių teritorijų planavimo dokumentų sprendiniais. Kaimo plėtros žemėtvarkos projektų ūkininko sodybos vietai ir (ar) žemės ūkio veiklai reikalingų statinių statybos vietai parinkti teritorijų planavimo uždaviniai yra: suplanuoti žemės ūkio paskirties žemės sklypo (sklypų) teritoriją, nustatant ūkininko sodybos ribas ir ūkininko sodybos statinių statybos zoną (žemės sklypo dalis (dalys), kurioje (kuriose) galima numatoma statyba), žemės ūkio veiklai vykdyti reikalingų kitos (fermų, ūkio, šiltnamių, kaimo turizmo) paskirties pastatų ir inžinerinių statinių (toliau – kitos paskirties statiniai) statybos zoną, taip pat numatyti žemės tvarkymo priemones, reikalingas planuojamai žemės ūkio veiklai vykdyti, nepažeidžiant aplinkosaugos, paveldosaugos, žemės ūkio paskirties žemės naudojimo ir tvarkymo reikalavimų (Taisyklių 9 p.). Ūkininko sodybos statinių ir (ar) žemės ūkio veiklai vykdyti reikalingų kitos paskirties statinių statybos zona nustatoma atsižvelgiant į planavimo organizatoriaus vykdomą ir (ar) numatomą vykdyti ūkinę veiklą, planavimo sąlygas ir nepažeidžiant įstatymų ir kitų teisės aktų, tarp jų statybos techninių reglamentų reikalavimų, darančių įtaką šiam sprendiniui (Taisyklių 57 p.).

44. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad siekiant rengti detaliuosius planus gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų bei statinių statybai, pirmiausia reikia nustatyti, ar tokia statyba galima pagal bendrąjį ar specialųjį planą. Tas pats taikytina ir siekiant pritaikyti Ūkininko ūkio įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje numatytą išimtį, pagal kurią nerengiamas detalusis planas siekiant parengti kaimo plėtros žemėtvarkos projektą (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-827/2014).

45. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjui priklausantis Žemės sklypas patenka į Bendruoju planu suplanuotą miškų, žemės, vandens ūkio ir kitos paskirties teritoriją, kurioje užstatymas nenumatomas. Bendrojo plano sprendiniai nenumato užstatymo tankumo, intensyvumo, aukštingumo. Bendrajame plane nurodytos neužstatomos teritorijos, kurių sprendiniuose išskirtos teritorijų funkcinės zonos, prie kurių priskirtos žemės ūkio teritorijos, tai teritorijos, kurias urbanizuoti iki 2023 metų nenumatoma. Bendrojo plano 2.2.1 punkte nustatyta, kad siekiant užtikrinti Kretingalės miestelio patvirtintoje koncepcijoje iki 2033 metų numatytą plėtros vystymą ir gamtinių bei kultūros paveldo teritorijų apsaugą, sprendiniuose iki 2023 metų numatytos miestelio teritorijos (funkcinės zonos) skirstomos į užstatomas (esamas užstatytas ir / ar planuojamas užstatyti) ir neužstatomas (esamas neužstatytas ir / ar planuojamas neužstatyti) teritorijas. Planuojamos neužstatyti teritorijos užtikrina miesto gamtinės aplinkos apsaugą.

46. Atsakovo pateikta Bendrojo plano ištrauka (su nuoroda į pareiškėjui priklausantį Žemės sklypą) patvirtina, kad Žemės sklypas pagal Bendrąjį planą patenka į neužstatomas teritorijas. Minėtos Bendrojo plano nuostatos neabejotinai patvirtina, kad pareiškėjui priklausantis žemės ūkio paskirties žemės sklypas yra neužstatomos žemės ūkio teritorija, t. y. teritorija, kurios urbanizuoti iki 2023 metų nenumatoma. Būtent tokios teritorijos suplanavimo tikslas yra miesto gamtinės aplinkos apsauga. Pareiškėjui priklausančiam Žemės sklypui pagal Bendrąjį planą numatytas laikinas apribojimas (iki 2023 metų), nurodytas tokio ribojimo teisėtas tikslas – miesto gamtinės aplinkos apsauga. Taigi tai, kad pareiškėjo nuosavybei pagal aukštesnės galios teritorijų planavimo dokumentą laikinai turi būti taikomi apribojimai (nenumatant galimybės parengti planą dėl ūkininko ūkio sodybos statybos) dėl minėto teisėto tikslo, nagrinėjamu atveju nepripažintina neproporcingu (nebūtinu ir neadekvačiu konkrečiu atveju) nuosavybės teisių ribojimu.

47. Teritorija, kurioje yra ginčo Žemės sklypas, taip pat priskirta atskirųjų rekreacinės paskirties želdynų teritorijai – tai atskirieji rekreacinės paskirties želdynai (parkai, skverai ir žaliosios jungtys). Bendrojo plano 2.2.2 dalies „Miestelio teritorijos funkcinės zonos ir tvarkymo reglamentai“ pastabų 5 punkte nurodyta, kad neužstatomose teritorijose – rekreacinės (trumpalaikio poilsio) teritorijos, atskirųjų rekreacinės paskirties želdynų, atskirųjų apsauginės ir ekologinės paskirties želdynų funkcinėse zonose, iki Kretingalės miestelio bendrojo plano patvirtinimo nekilnojamojo turto registre įregistruotus, gyvenamuosius pastatus ir priklausinius galima remontuoti, rekonstruoti, atstatyti nedidinant esamo užstatymo intensyvumo, tankio, aukštingumo. Rengiant žemesnio lygmens teritorijų planavimo dokumentus ir planuojant gyvenamąsias teritorijas ir / arba rengiant kitus projektus, atskirųjų rekreacinės paskirties želdynų funkcinėje zonoje galima numatyti priklausomuosius želdynus (pastabų 6 p.).

48. Bendrojo plano 3.3.3 dalyje „Žaliųjų plotų sistemos vystymas“ nurodyta, kad nustatytose atskirųjų želdynų teritorijose negali būti formuojami žemės sklypai nuosavybės teisėms atkurti, privaloma laikytis griežtos nuostatos nevykdyti jose statybų. Atskirais atvejais, pagal želdynų detalųjį planą numatytose lankytojų aptarnavimo zonose, gali būti statomi tam skirti pastatai. Visais atvejais pastatų ir įrenginių statyba negalima esamų natūralių augaviečių bei esamų želdinių zonose. <...>

49. Teisėjų kolegijos vertinimu, Bendrajame plane yra aiškiai nustatyta, kad teritorijoje, į kurią patenka pareiškėjui priklausantis Žemės sklypas, nauja statyba negalima. Bendrajame plane yra nustatyti konkretūs atvejai, kada yra leidžiama remontuoti, rekonstruoti, atstatyti jau esamus ginčo teritorijoje pastatus, tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjas šioje teritorijoje siekia vykdyti naują statybą – statyti ūkininko sodybos statinį, vadovaudamasis Ūkininko ūkio įstatymo 11 straipsnyje nustatytomis sąlygomis. Atsižvelgdama į tai, kad tokia galimybė pagal Bendrojo plano sprendinius ginčo teritorijoje nėra galima, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Administracija Sprendimu Nr. 2 pagrįstai atsisakė rengti kaimo plėtros žemėtvarkos projektą ūkininko sodybos statiniu statyti pagal pareiškėjo pateiktą Prašymą.

50. Teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo apeliacinio skundo teiginius, kad atsakovui Sprendime Nr. 2 nenurodžius, jog Žemės sklypas patenka ne tik į miškų, žemės, vandens ūkio ir kitos paskirties teritoriją, bet ir į atskirųjų rekreacinės paskirties želdynų teritoriją, Sprendimas Nr. 2 turėtų būti panaikintas kaip neatitinkantis esminių reikalavimų, keliamų individualiam administraciniam aktui. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad iš ginčijamo akto motyvacijos pareiškėjas galėjo suvokti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į teisių ir teisėtų interesų gynybą. Tai, kad atsakovas nenurodė, jog Žemės sklypas patenka į atskirųjų rekreacinės paskirties želdynų teritoriją, nekeičia atsakovo Sprendime Nr. 2 padarytų išvadų dėl negalimos statybos ginčo teritorijoje ir nesudaro pagrindo Sprendimą Nr. 2 vertinti kaip nemotyvuotą. Šios aplinkybės (dėl Žemės sklypo patekimo į atskirųjų rekreacinės paskirties želdynų teritoriją) pareiškėjui buvo žinomos iš Bendrojo plano, jos buvo nurodytos pareiškėjo skunde, pateiktame pirmosios instancijos teismui, todėl pareiškėjas galėjo suvokti atsisakymo atlikti veiksmus priežastis ir efektyviai realizuoti teisę į teisių ir teisėtų interesų gynybą.

51. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo teiginius, kad Žemės sklypo priskyrimas prie atskirųjų rekreacinės paskirties želdynų keičia Žemės sklypo naudojimo būdą, todėl pareiškėjas dėl Bendrojo plano sprendinių nebegali Žemės sklype užsiimti žemės ūkio veikla (naudoti Žemės sklypą pagal jo paskirtį), pažymi, kad žemės naudojimo paskirtį, būdą ir pobūdį nustato Žemės įstatymas (23 str.) ir Teritorijų planavimo įstatymas (20 str.). Bendrasis planas yra teritorijų planavimo dokumentas, kuris nustato teritorijos funkcinį prioritetą, bet pats savaime nekeičia Nekilnojamojo turto registre įregistruotos sklypo paskirties. Pagal Bendrojo plano sprendinius ginčo Žemės sklypas patenka į „Žaliųjų plotų“ sistemą (Bendrojo plano 3.3 dalis), o „Žaliųjų plotų“ sistema yra miestelio teritorijos gamtinio karkaso dalis. Bendrojo plano 3.1 dalyje „Gamtinio karkaso formavimas“ nurodyta, kad gamtinio karkaso teritorijose vyraujanti žemės naudojimo paskirtis – kitos paskirties žemė, naudojimo būdas – atskirųjų želdynų teritorijos, naudojimo pobūdis – rekreacinės paskirties želdynų, apsauginės ir ekologinės paskirties želdynų. Taigi nors Bendrasis planas tiesiogiai nepakeičia Nekilnojamojo turto registre įregistruotos sklypo paskirties, jis (Bendrasis planas) gali ribojančiai veikti naudojimą (pavyzdžiui, savininkas negali vykdyti veiklos, prieštaraujančios bendrajam planui; statybos leidimai neišduodami, jei planavimo dokumentuose teritorija nenumatyta užstatymui; atskirųjų želdynų teritorijoje žemės naudojimo prioritetas nustatomas kaip rekreacinis, apsauginis, ekologinis). Teisėjų kolegija akcentuoja, kad jeigu Žemės sklypas Nekilnojamojo turto registre vis dar įregistruotas kaip žemės ūkio paskirties (byloje pateiktas 2023 metų NTR išrašas), pareiškėjas formaliai turi teisę jame vykdyti žemės ūkio veiklą, tačiau Bendrojo plano sprendiniai riboja galimybę Žemės sklypą naudoti visa apimtimi, t. y. pareiškėjo vykdomas ūkininkavimas neturi prieštarauja rekreacinei, apsauginei funkcijai (pareiškėjas Žemės sklype, pavyzdžiui, gali vykdyti žolės šienavimą, pievų priežiūrą, sodininkystę be statinių). Intensyvi žemdirbystė ar ūkiniai pastatai Žemės sklype pagal Bendrąjį planą nėra leidžiami, nes, kaip jau minėta, Bendrasis planas nenumato užstatymo ir reikalauja išsaugoti želdynus.

52. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad Bendrojo plano sprendiniai, nustatantys Žemės sklypo naudojimo būdą, prieštarauja nuosavybės teisių garantijoms, kurios užtikrintos Konstitucijos 23 straipsnyje. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjui būtų kliudoma tvarkyti ir prižiūrėti jam nuosavybės teise priklausantį Žemės sklypą, kiek tai neprieštarauja Bendrojo plano sprendiniams. Pareiškėjas Žemės sklypą nuosavybės teise įgijo 2015 m. liepos 17 d. dovanojimo sutarties Nr. LP-1934 pagrindu iš savo tėvo, kuriam, kaip matyti iš pareiškėjo paaiškinimų, šis sklypas buvo grąžintas pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą, atkuriant pareiškėjo senelių nuosavybės teises. Bendrasis planas buvo patvirtintas Klaipėdos rajono administracijos savivaldybės 2014 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. T11-499, t. y. Bendrasis planas buvo patvirtintas anksčiau nei pareiškėjas nuosavybės teise įgijo ginčo Žemės sklypą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, nagrinėjant panašaus pobūdžio bylas, yra nurodyta, kad pati nuosavybės teisė į statinius (šiuo atveju – į Žemės sklypą) nėra paneigiama, tik ji negali būti įgyvendinama pareiškėjo pageidaujamu būdu, ją pareiškėjas turi įgyvendinti laikydamasis galiojančių teisės aktų nuostatų, įskaitant ginčo teritorijai nustatytus teritorijų planavimo dokumentus, kurie jau galiojo pareiškėjui įgyjant nuosavybės teisę ir išliko nepakitę iki šiol. Pareiškėjas, jau tapdamas ginčo teritorijoje esančio Žemės sklypo savininku, žinojo (pagrįstai turėjo žinoti) teritorijų planavimo dokumentuose šiai teritorijai (joje esantiems žemės sklypams) nustatytus ribojimus, kurie yra aiškūs ir suprantami, todėl jau tuo metu turėjo suvokti prisiimamą riziką dėl pagal nurodytus sprendinius nustatyto ginčo teritorijoje esančio Žemės sklypo (šiuo aspektu žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 28 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3150-556/2020; 2020 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-791-602/2020).

53. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą pabrėžęs, jog pagal Konstituciją natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augmenija, atskiri gamtos objektai, taip pat ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės; jų apsauga bei gamtos išteklių racionalus naudojimo ir gausinimo užtikrinimas – tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė (žr., pvz., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d., 2007 m. birželio 27 d., 2007 m. rugsėjo 6 d., 2015 m. gruodžio 16 d. nutarimus).

54. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra nurodęs, kad valstybės, įgyvendindamos teritorijų planavimo ir aplinkos apsaugos politiką, kai vyrauja visuomenės (viešasis) interesas, turi plačią vertinimo laisvę (žr., pvz., 2010 kovo 29 d. sprendimo Depalle prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 34044/02, 84 p. ir jame nurodytą praktiką). Vis dėlto, tokiais atvejais turi būti vertinama, ar buvo pasiekta reikiama interesų pusiausvyra, atsižvelgiant į pareiškėjo turimą nuosavybės teisę. Visų pirma reikia nustatyti, ar pareiškėjas, įgydamas nuosavybę, žinojo (ar pagrįstai turėjo žinoti) apie jai taikomus ar galimus būsimus apribojimus, ar egzistavo teisėti lūkesčiai dėl naudojimosi nuosavybe ar rizikos prisiėmimas nuosavybės įsigijimo metu, kokia apimtimi apribojimai sukliudė naudotis turtu, taip pat galimybė užginčyti apribojimų būtinumą (žr., pvz., 2018 m. vasario 6 d. sprendimo byloje UAB „Kristiana“ prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 36184/13, 107–108 p. ir juose nurodytą praktiką).

55. Nurodytų nuostatų kontekste įvertinus šioje byloje nustatytas aplinkybes, galima daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui negalėjo susiformuoti teisėtas lūkestis dėl ginčo teritorijoje esančio Žemės sklypo nuosavybės teisės įgyvendinimo jo pageidaujamu būdu, atitinkamai ir dėl teisės statyti šiame sklype ūkininko sodybos statinį bei vykdyti intensyvią žemės ūkio veiklą. Tokia pozicija atitinka ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pateiktus išaiškinimus, kad teisėti lūkesčiai paprastai grindžiami pagrįstu tikėjimu teisės aktu, turinčiu tvirtą teisinį pagrindą ir įtaką nuosavybės teisėms (žr., pvz., 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimo byloje Pyrantienė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 45092/07, 61 p. ir jame nurodytą praktiką).

56. Pareiškėjas, abejodamas Bendrojo plano sprendiniais, prašė teismo, vadovaujantis ABTĮ 113 straipsnio 1 dalimi, pradėti tyrimą ir ištirti, ar Bendrojo plano 2.2.1 skyriaus „Miestelio užstatomos ir neužstatomos teritorijos“ 2 dalies 2 punkto „Atskirųjų rekreacinės paskirties želdynų teritorija“ sprendiniai, Bendrojo plano Žemės naudojimo brėžinio M 1:5000 funkcinis zonavimas, į kurio ribas patenka Žemės sklypas: tiek, kiek pagal juos nustatomas reglamentavimas neužtikrina žemės sklypo tinkamą naudojimą pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jo tiesioginę paskirtį, neprieštarauja Žemės įstatymo 24 straipsnio 2 daliai, Aprašo 1 dalies 5 punkto turiniui; tiek, kiek pagal nurodytus sprendinius paneigia žemės savininko nuosavybės teisę ir ją paima iš savininko visuomenės poreikiams, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 3 dalims bei konstituciniam teisėtų lūkesčių apsaugos principui; tiek, kiek nustato žemės sklypo naudojimo ribojimus, neprieštarauja TPĮ 3 straipsnio 1 dalies 7 punkto tikslams ir principams – suderinti fizinių ir juridinių asmenų ar jų grupių, visuomenės, savivaldybių ir valstybės interesus dėl teritorijos ir žemės sklypų naudojimo bei veiklos šioje teritorijoje plėtojimo sąlygų. Minėtą prašymą pareiškėjas grindė argumentais, kad Bendrojo plano sprendiniai keičia Žemės sklypo naudojimo būdą, apriboja pareiškėjo nuosavybės teisę, galiojant Bendrojo plano sprendiniams pareiškėjo, kaip ūkininko, teisė vykdyti Žemės sklype žemės ūkio veiklą ir statyti ūkininko sodybą yra nepagrįstai ribojama.

57. Pažymėtina, kad dėl argumentų, kuriais pareiškėjas grindžia prašymą dėl norminės administracinės bylos iškėlimo, teisėjų kolegija pasisakė šioje nutartyje, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo teiginius. Teisėjų kolegija konstatavo, kad Bendrojo plano sprendiniais nėra pakeista Žemės sklypo paskirtis, nurodyta NTR, pareiškėjas gali naudoti Žemės sklypą pagal jo paskirtį, atsižvelgdamas į Bendrajame plane nustatytus apribojimus, Bendrojo plano sprendiniais taip pat nėra pažeista pareiškėjo nuosavybės teisė ir teisėti lūkesčiai.

58. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad vien tai, jog atitinkami bendrojo plano sprendiniai gali turėti įtaką atitinkamų subjektų nuosavybės ar kitų, su turto valdymu susijusių teisių apimčiai, negali savaime suponuoti tikrinamo bendrojo plano neteisėtumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1022-492/2016).

59. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo nurodytas aplinkybes, dėl kurių turėtų būti ištirtas norminio administracinio teisės akto (jo dalių) teisėtumas, šio nagrinėjamo ginčo aplinkybes, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo išdėstyti teiginiai teismui nesudaro pagrindo abejoti Bendrojo plano konkrečių dalių atitiktimi įstatymams ar Vyriausybės norminiams aktams. Pareiškėjas nepagrindė abejonės dėl Bendrojo plano konkrečių dalių prieštaravimo įstatymams ar Vyriausybės norminiams aktams, todėl nėra pagrindo tenkinti jo prašymą dėl norminės administracinės bylos iškėlimo.

60. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes ginčui išspręsti, teisingai išaiškino ir pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, t. y. pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas tiek galiojančios teisės, tiek ir bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl skundo nepagrįstumo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

61. Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą, jo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo P. M. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų (nuo 2024 m. sausio 1 d. Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmai) 2023 m. lapkričio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius