2017-01-25 Nr. AB-1902-3-63-3-00152-2016-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1462-575/2017 Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00152-2016-2 Procesinio sprendimo kategorija 20.4 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. sausio 25 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, teismo posėdyje apeliacine

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. B. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio

teismo 2016 m. gegužės 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo

S. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė: I.

Pareiškėjas S.

B. (toliau

– ir pareiškėjas) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 4–6), prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Tauragės AVPK), 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 2013 m. birželio 1 d. iki 2016 m. vasario 24 d. buvo laikomas Tauragės AVPK areštinėje nežmoniškomis, antisanitarinėmis

sąlygomis, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas tvirtino, kad Tauragės AVPK areštinės kamerose

jam nebuvo suteiktas minimalus teisės aktais numatytas gyvenamasis plotas, kamerose buvo šalta, drėgna, tamsu, trūko natūralaus apšvietimo, laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 9 d. iki 2016 m. vasario 24 d. buvo užsikimšęs kameroje esantis sanitarinis mazgas, todėl kameroje laikomi asmenys gamtinius reikalus atlikti buvo vedami į kitą kamerą, be to, kameroje nebuvo tinkamos ventiliacijos ir tvyrojo blogas kvapas, nes dėl užsikimšusio sanitarinio mazgo nebuvo galima jame nuleisti vandens, buvo tiekiamas prastas maistas. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Tauragės AVPK atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 9–11) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Tauragės AVPK nurodė, kad pareiškėjas Tauragės AVPK Operatyvaus valdymo skyriaus areštinėje buvo periodiškai laikomas laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 20 d. iki 2016 m. vasario

23 d., iš viso 56 paras. Tačiau dėl netinkamų laikymo sąlygų su skundais ar prašymais į Tauragės AVPK pareiškėjas nesikreipė, taip pat nepateikė įrodymų, kad dėl laikymo sąlygų areštinėje jam būtų sukeltos neigiamos pasekmės, sveikatos sutrikimai ir kt. Tauragės AVPK pabrėžė, kad pagal Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 80 punktą, vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas).

Šiuo aspektu paaiškino, kad pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi duše metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje. Be to, toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra stabilus, o ši aplinkybė turi reikšmės vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai, nes daliai asmenų išvykus, likusiems kameroje asmenims tenka daugiau bendrojo kameros ploto. Taigi, Tauragės AVPK manė, kad pareiškėjo argumentai dėl kameros ploto vienam asmeniui pažeidimo laikytini nepagrįstais ir nesuteikiančiais pagrindo areštinės pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais.

Tauragės AVPK pabrėžė, kad areštinė eksploatuojama pagal teisės aktų reikalavimus, tai įrodo 2015 m. gegužės 18 d. suteikta licencija, o pareiškėjas areštinėje buvo laikomas nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų ir laikantis higienos normų reikalavimų. Šiame kontekste atkreipė dėmesį, kad Tauragės visuomenės sveikatos centras periodiškai atlieka patikrinimus Tauragės AVPK areštinėje, tačiau kamerose, kuriose ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo nustatyti jo nurodyti pažeidimai, todėl pareiškėjo teiginiai nepagrįsti.

Dėl laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 9 d. iki 2016 m. vasario 24 d. pareiškėjo laikymo kameroje užsikimšusio sanitarinio mazgo paaiškino, jog jį užkimšo toje pačioje kameroje laikytas kitas asmuo, dėl to buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, o įstaiga ėmėsi atitinkamų veiksmų kanalizacijai sutvarkyti bei tuo laikotarpiu, kaip nurodė pats pareiškėjas, šioje kameroje laikomiems asmenims teisė atlikti gamtinius reikalus buvo suteikta nuvedant juos į kitą kamerą, kurioje sanitarinis mazgas veikė. Tauragės AVPK taip pat pažymėjo, kad areštinėje laikomų asmenų maitinimui yra sudaręs maitinimo paslaugų pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią asmenims maitinimas tiekiamas 3 kartus per dieną, jiems tiekiamas pilnavertis ir subalansuotas maistas, kuris atitinka teisės aktų reikalavimus.

Apibendrindamas, Tauragės AVPK akcentavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė duomenų, jog jo fizinei sveikatai kaip nors pakenkė jo laikymo sąlygos areštinėje, o tik apsiribojo abstraktaus pobūdžio teiginiais. Atsižvelgęs į tai, Tauragės AVPK manė, kad šiuo atveju nėra pagrindo spręsti, jog pareiškėjo sveikatos būklė, kitos fizinės ar psichinės savybės galėjo lemti jam didesnį nei įprastą, išskirtinai neigiamą poveikį.

II.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 13 d. sprendimu (b. l. 49–54) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš atsakovo 200 Eur neturtinei žalai atlyginti, o kitoje dalyje skundą atmetė kaip nepagrįstą. Dėl pareiškėjo skundo teiginių dėl minimalaus kameros ploto dydžio neužtikrinimo teismas nurodė, kad Taisyklių

80 punktas nustato, jog policijos areštinių kamerose turi būti užtikrintos reikiamos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nustatytus sanitarijos ir higienos reikalavimus. Vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Atitinkamai iš byloje esančių duomenų teismas nustatė, jog ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas 40 parų buvo laikomas kamerose, pažeidžiant Taisyklių 80 punktą, kadangi vienam asmeniui tenkantis kameros plotas buvo mažesnis nei 5 kv. m, t. y. kameros plotas vienam asmeniui svyravo nuo 4,2 kv. m iki 4,91 kv. m.

Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, jog nagrinėjamu atveju buvo pažeistas Taisyklių 80 punktas. Pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo argumentų dėl kitų sveikatos saugos reikalavimų neužtikrinimo, teismas akcentavo, jog nuo 2009 m. spalio 9 d. iki 2015 m. lapkričio 1 d. policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą nustatė Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 37:2009), patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d.

įsakymu Nr. V-820, o nuo 2015 m. lapkričio 1 d. tardymo izoliatorių, pataisos namų, nepilnamečių pataisos namų, kalėjimų, atvirų kolonijų, areštinių, laisvės atėmimo vietų ligoninių, teritorinių policijos įstaigų areštinių visuomenės sveikatos saugos reikalavimus nustato Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015), patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d.

įsakymu Nr. V-908. Šiame kontekste teismas pabrėžė, kad pagal bylos medžiagą pareiškėjas jokių skundų dėl netinkamų laikymo sąlygų bei kitų jo skunde dėl neturtinės žalos atlyginimo nurodytų pažeidimų nėra teikęs, todėl teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentų pagrįstumą bei atsakovo atsikirtimus į pareikštą skundą, vadovavosi byloje pateiktais Tauragės visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktais ir kita į bylą pateikta rašytine medžiaga. Atitinkamai teismas nustatė, kad Tauragės visuomenės sveikatos centro 2013 m. rugsėjo 23 d. patikrinimo akte Nr. AK-117 nurodyta, jog atlikus planinį patikrinimą nustatytas Higienos normos HN 37:2009 20 punkto pažeidimas – visų kamerų sanitariniuose mazguose prie kriauklių nėra veidrodžių.

Tauragės visuomenės sveikatos centro 2013 m. lapkričio 11 d. patikrinimo akte Nr. AK-153 nurodyta, kad areštinės veikla vykdoma pažeidžiant Higienos normos HN 37:2009

21 punkto (5-oje ir 8-oje kamerose įrengti neskaidraus stiklo langai), 23 punkto (5-oje ir 8-oje kamerose langai su orlaidėmis, kurios yra be stiklo, mechaninė patalpų vėdinimo sistema neveikia), 48 punkto (kamerų langai nesandarūs, 8-oje kameroje ant sienų ir lubų paviršių yra pelėsių) reikalavimus. Be to, Tauragės visuomenės sveikatos centro 2014 m. vasario 11 d. patikrinimo akte Nr. AK-1 nurodyta, kad areštinės veikla vykdoma pažeidžiant Higienos normos HN 37:2009 48 punkto (4-oje ir 5-oje kamerose langai nesandarūs) reikalavimus.

Taip pat Tauragės visuomenės sveikatos centro 2014 m. lapkričio 17 d. patikrinimo akte Nr. AK-159 nurodyta, kad areštinės veikla vykdoma pažeidžiant Higienos normos HN 37:2009 6 ir 21 punktų (3-oje kameroje nėra rozečių, matosi pliki laidai, langai iš neskaidraus stiklo, nedega viena iš dviejų lempučių) reikalavimus. Tuo tarpu Tauragės visuomenės sveikatos centro 2015 m. gruodžio 23 d. patikrinimo akte Nr. AK-182 nurodyta, kad areštinės veikla vykdoma pažeidžiant Higienos normos HN 134:2015 17 punkto (kamerose Nr. 2, 4, 8 esantys langai nepritaikyti patalpų vėdinimui), 34 punkto (nepateikta policijos areštinės vadovo patvirtinta policijos areštinės patalpų, jose esančių įrenginių, inventoriaus valymo tvarka), 35 punkto (nepateikta policijos areštinės vadovo patvirtinta policijos areštinės gyvenamųjų patalpų valymo tvarka), 37 punkto (nepateikta policijos areštinės vadovo patvirtinta tvarka gyvenamosiose patalpose susidarančioms buitinėms atliekoms šalinti), 39 punkto (kamerose Nr. 2, 8 ant sienų matomi pelėsiai) reikalavimus.

Daugiau pažeidimų iš byloje esančių duomenų teismas nenustatė. Apibendrinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Tauragės AVPK areštinėje 40 parų buvo laikomas pažeidžiant Taisyklių 80 punktą (minimalaus kameros ploto dydžio neužtikrinimas), be to, tam tikrais laikotarpiais ir kai kuriose kamerose pareiškėjas buvo laikomas esant Tauragės visuomenės sveikatos centro patikrinimų aktuose nurodytiems Higienos normos HN 37:2009 ir Higienos normos HN 134:2015 pažeidimams (teismas nurodė, jog tiksliai laikotarpio neįmanoma nustatyti, nes neaišku, kiek laiko konkretus pažeidimas tęsėsi iki patikrinimo).

Spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui, atsižvelgęs į teismų praktiką analogiškose bylose, įvertinęs nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes, remdamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas konstatavo, kad šiuo atveju pareiškėjui dėl nustatytų pažeidimų padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas

200 Eur.

III.

Pareiškėjas S. B. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 60–62), prašydamas panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 13 d. sprendimą ir priteisti jam iš atsakovo 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas nurodo, jog nesutinka su skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, ir teigia, kad Tauragės AVPK pateikė melagingus duomenis, o teismas nepagrįstai jais vadovavosi. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir pareiškėjo skundas, pateiktas pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas papildomai pažymi, jog jam nebuvo atliekamos medicininės apžiūros ir jis nebuvo išvedamas iš kameros pasivaikščioti, be to, pareigūnai nuolat stebėdavo jį pro kameros duryse esantį langelį, kai jis atlikinėdavo gamtinius reikalus. Pareiškėjas taip pat akcentuoja, kad Tauragės AVPK nežmoniškas laikymo sąlygas sudarė tyčia ir sąmoningai bei nesistengė pašalinti pažeidimų, apie kuriuos žinojo. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Tauragės AVPK atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 67–69) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 13 d. sprendimą nepakeistą. Tauragės AVPK manymu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą, pagrįstą ir motyvuotą sprendimą. Tauragės AVPK pažymi, kad iš prie atsiliepimo pridėtų duomenų matyti, jog ginčui aktualiu laikotarpiu buvo atliekamos pareiškėjo medicininės apžiūros ir jis buvo vedamas pasivaikščioti, todėl šie jo apeliacinio skundo teiginiai neatitinka tikrovės ir yra nepagrįsti. Be to, atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas savo skunde pirmosios instancijos teismui nebuvo nurodęs aplinkybės, kad pareigūnai jį stebėdavo pro duryse esantį langelį, o apeliaciniame skunde negalima kelti naujų reikalavimų.

Teisėjų kolegija

konstatuoja: IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad periodiškai laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 1 d. iki 2016 m. vasario 24 d. Tauragės AVPK areštinėje jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų laikymo sąlygų, atlyginimo priteisimo. Pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.). ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ

57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Visų pirma, pabrėžtina, kad šiuo atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu dėl byloje nustatytų netinkamų laikymo sąlygų pareiškėjo patirtų neigiamų pasekmių vertinimu ir priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu.

Tuo tarpu, nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad Tauragės AVPK pateikė melagingus duomenis, o teismas nepagrįstai jais vadovavosi, jis iš esmės nedetalizuoja, kurie konkrečiai duomenys, jo manymu, yra neteisingi, tik tvirtina, jog jam nebuvo atliekamos medicininės apžiūros ir jis nebuvo išvedamas iš kameros pasivaikščioti, be to, nurodo, kad pareigūnai nuolat stebėdavo jį pro kameros duryse esantį langelį, kai jis atlikinėdavo gamtinius reikalus. Tačiau dėl kitų pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių dėl jo laikymo sąlygų Tauragės AVPK areštinėje, pareiškėjas iš esmės ginčo nekelia, o atsakovas, atstovaujamas Tauragės AVPK, apeliacinio skundo nepateikė.

Todėl apeliacinės instancijos teismas apeliaciniame skunde neginčijamų pirmosios instancijos teismo išvadų ir sprendimo motyvų nebekartoja ir plačiau dėl to nepasisakys. Juolab kad, vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga.

Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

Kita vertus, teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), nustatė, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas suklydo apskaičiuodamas laikotarpį, kurį pareiškėjas Tauragės AVPK areštinėje buvo laikomas pažeidžiant Taisyklių 80 punkto reikalavimus dėl vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamojo ploto, kadangi iš bylos duomenų (b. l.

13) matyti, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu periodiškai Tauragės AVPK areštinėje iš viso 57 paras, o ne 40 parų, buvo laikomas pažeidžiant Taisyklių 80 punkto reikalavimus. Tuo tarpu su kitomis pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kaip minėta, teisėjų kolegija sutinka, kadangi jas patvirtina byloje esantys duomenys (b. l. 13–38), kuriais abejoti nėra pagrindo ir kuriuos paneigiančių įrodymų pareiškėjas nepateikė. Kartu pabrėžtina, kad iš Tauragės AVPK pateiktų duomenų (b. l. 71–88) matyti, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo periodiškai išvedamas iš kameros pasivaikščioti, taip pat buvo atliekamos jo medicininės apžiūros.

Be to, kaip teisingai atsiliepime į apeliacinį skundą pastebėjo atsakovo atstovas, remiantis ABTĮ 130 straipsnio 6 dalimi, apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, o pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui nebuvo nurodęs argumentų, jog ginčo laikotarpiu jam nebuvo atliekamos medicininės apžiūros, jis nebuvo išvedamas iš kameros pasivaikščioti, pareigūnai nuolat stebėdavo jį pro kameros duryse esantį langelį, kai jis atlikinėdavo gamtinius reikalus, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl šių aplinkybių plačiau nepasisakys ir jų nevertins.

Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų dėl jam priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio ir prašymo priteisti iš atsakovo 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (žr., pvz., LVAT 2013 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013 ir kt.).

Atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju turėtų spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (žr., pvz., LVAT 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Šiame kontekste kartu pabrėžtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams.

Taigi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, įvertinusi visumą byloje nustatytų aplinkybių, pažeidimų pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, jog ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma. Pabrėžtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas Tauragės AVPK areštinėje buvo laikomas atskirais gana trumpais periodais, t. y. nustatyti pažeidimai nebuvo nepertraukiami, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito.

Taip pat byloje nėra pateikta įrodymų, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi įstaigos administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms būtent dėl netinkamų jo laikymo sąlygų. Be to, priešingai, nei apeliaciniame skunde tvirtina pareiškėjas, byloje nenustatyta, jog Tauragės AVPK būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama suėmimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu, esant poreikiui, nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba, pareiškėjas nepateikė jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio. Todėl teisėjų kolegija, papildomai visapusiškai įvertinusi byloje esančią medžiagą, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju ginčo laikotarpiu pareiškėjo patirti nepatogumai, neigiami išgyvenimai nelaikytini intensyviais ir nesudaro pagrindo tenkinti jo prašymą priteisti iš atsakovo 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, o šiuo atveju pirmosios instancijos teismo pareiškėjui dėl nustatytų pažeidimų priteista suma laikytina adekvačia pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti, ji atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

Teisėjų kolegijos vertinimu, šios išvados nepaneigia ir šioje byloje nustatyta aplinkybė dėl pirmosios instancijos teismo padarytos aritmetinės klaidos, apskaičiuojant laikotarpį, kurį pareiškėjas Tauragės AVPK areštinėje buvo laikomas pažeidžiant Taisyklių 80 punkto reikalavimus dėl vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamojo ploto. Šiame kontekste pabrėžtina, jog pats pareiškėjas iš esmės nepateikė įrodymų pagrįsti, kad pirmosios instancijos teismo jam priteisto dydžio neturtinės žalos atlyginimas yra akivaizdžiai nepakankamas jo pažeistoms teisėms apginti.

Apibendrindama byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir iš esmės padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Tuo tarpu apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 13 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo S.

B. apeliacinį skundą atmesti. Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 13 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė