2020-12-02 Nr. AB-23780-3-62-3-01748-2018-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1988-438/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01748-2018-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gruodžio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. R. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. balandžio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, Kalėjimų departamento ir Teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. R. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas), Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Teisingumo ministerija), priteisti 768 000 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje, atlyginti už 2016 m. birželio 22 d. – 2017 m. liepos 7 d. laikotarpį (toliau – ginčo laikotarpis).

2. Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą ginčo laikotarpiu kildino iš Teisingumo ministerijos kuriamų nekokybiškų įsakymų, Kalėjimų departamento pareigų nevykdymo, nekontroliuojant pavaldžios institucijos Pravieniškių PN-AK veiklos, neteisėtų Maitinimo organizavimo taisyklių ir daug kartų keistų valgiaraščių. Pareiškėjas nurodė, kad ginčo laikotarpiu atliko nuobaudas patalpose, kurios įrengtos negyvenamosios paskirties pastatuose. Tvirtino, kad buvo netinkamai įrengti sanitariniai mazgai, jie neizoliuoti nuo likusios patalpos, praustuvas ir spintelė iškelti į kamerą. Patalpose nuo sienų ir lubų krisdavo tinkas, grindys buvo suirusios, vėdinimo sistemų nebuvo, tvyrojo drėgmė ir smarvė, jose nuolat būdavo šalta, nebuvo pareigūnų iškvietimo mygtukų, neužtikrintas natūralus apšvietimas. Patalpos įrengtos pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, jose trūko baldų, vietoje lovų duoti savadarbiai gultai. Pareiškėjas teigė, kad buvo netinkamai aprūpinamas higienos priemonėmis, buvo diskriminuojamas, kadangi vyrams išduodamas vienas rulonas tualetinio popieriaus, o moterims – du rulonai; aprūpinimas muilu buvo nereguliarus ir nepakankamas, nebuvo išduodamos indų plovimo priemonės. Neišduodavo antros paklodės, antro pagalvės užvalkalo, minkštasis inventorius buvo tik dezinfekuojamas, bet niekada nebuvo skalbiamas. Kameroje nebuvo užtikrintas minimalus 5 kv. m plotas vienam asmeniui, didžiąją dalį ploto užėmė baldai. Visose patalpose sienos paveiktos pelėsio, šlapios lubos virš sanitarinių mazgų, patalpose nuolat būdavo parazitų. Tvirtino, kad buvo tiekiamas netinkamas maitinimas, nustatytos per mažos normos, dėl ko nuolat jausdavo alkį. Pareiškėjas nebuvo aprūpinamas pajamomis, dėl to nebuvo užtikrintas orus jo paties ir jo šeimos pragyvenimas. Pareiškėjas tokias kalinimo sąlygas vertino kaip kankinančias, nežmoniškas, pažeidžiančias Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnį.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Teisingumo ministerija nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2014 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1054 (toliau – ir Nutarimas) įgaliojo Teisingumo ministeriją atstovauti valstybę bylose dėl žalos, atsiradusios dėl teisėjo ar teismo neteisėtų veiksmų, atlyginimo, kai pagal įstatymus žalą privalo atlyginti valstybė. Teisingumo ministerija vertino, kad pareiškėjas Nutarime išvardintose srityse valstybės deliktinės atsakomybės klausimo nekelia, todėl dėl skundo reikalavimų pagrįstumo nepasisakė.

5. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kalėjimų departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

6. Kalėjimų departamentas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie įrodytų, jog Kalėjimų departamentas savo veiksmais (neveikimu) pareiškėjui padarė tiesioginės žalos. Vertino, kad pareiškėjas savo nusiskundimus išdėstė abstrakčiai, nepateikė duomenų apie sutrikdytą fizinę ar psichinę sveikatą, nepagrindė neturtinės žalos, nepateikė jokių žalą patvirtinančių įrodymų.

7. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

8. Pravieniškių PN-AK nurodė, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu minimalus gyvenamasis plotas buvo užtikrintas. Nuteistieji patys turi rūpintis gyvenamųjų patalpų švara ir tvarka, tai numato teisės aktai. Sanitariniai mazgai atskirti siena iki lubų, juose įrengta atskira mechaninė vėdinimo sistema, sumontuoti veidrodžiai, sifonai, kamerų tipo patalpose įrengta mechaninė vėdinimo sistema. Nuteistųjų gyvenamosios ir bendro naudojimo patalpos baldais, apranga, asmens higienos priemonėmis, kitu inventoriumi ir švaros priemonėmis iki 2017 m. birželio 7 d. buvo aprūpintos, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d.

įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“. Patalpose įrengtos standartinės dviejų aukštų lovos, gyvenamosiose patalpose užtikrinama tinkama temperatūra, o esant būtinumui išduodami elektriniai šildytuvai ir ventiliatoriai. Iki 2017 m. sausio 1 d. kiekvienam nuteistajam buvo išduodamos higienos priemonės pagal teisės aktų reikalavimus, kiekvieną kartą einant į dušą buvo išduodama po 30 g muilo, o nuo 2017 m. sausio 1 d. higienos priemonės išduodamos tik nemokiems nuteistiesiems ir tik paprašius raštu.

Teigė, kad pataisos įstaigoje nuolat naikinami buitiniai parazitai. Maistas nuteistiesiems gaminamas ir tiekiamas laikantis teisės aktų reikalavimų. Kamerų tipo patalpose sumontuota prižiūrėtojo iškvietimo sistema. Nacionalinis sveikatos centras, patikrinęs kamerų tipo patalpas, higienos normų pažeidimų nenustatė. Pabrėžė, kad bylose dėl valstybės neteisėtais veiksmais padarytos žalos pareiškėjas privalo įrodyti konkretų žalos dydį bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Pravieniškių PN-AK teigė, kad pareiškėjas nenurodė, kuo konkrečiai pasireiškė jo prašoma priteisti žala, nepagrindė savo reikalavimo jokiais objektyviais duomenimis, pareiškėjo argumentai yra nekonkretūs, deklaratyvūs. Pabrėžė, kad pareiškėjui reikalaujant neturtinės žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ir abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais neteisėtais valstybės institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ir teisėti interesai.

Atsakovo atstovas tvirtino, kad laikosi teisės aktų reikalavimų, nuteistiesiems yra užtikrinamos laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygos, numatytos atitinkamose normose ir teisės aktuose. Pareiškėjo argumentai nekonkretūs, deklaratyvūs bei nepagrįsti.

II. 9. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2019 m. balandžio 24 d. sprendimu pripažino, kad pareiškėjo R. R. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas Pravieniškių PN-AK kolonijoje 2016 m. birželio 22 d. – 2017 m. liepos 7 d. laikotarpiu buvo pažeista. Skundo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.

10. Teismas nurodė, kad Teisingumo ministerijos veiklą reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nuostatai (toliau – Nuostatai), patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 9 d. nutarimu Nr. 851 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. spalio 13 d. nutarimo Nr. 1464 redakcija). Teisingumo ministerijos veiklos tikslai apibrėžti Nuostatų 7 punkte, pavestos vykdyti funkcijos 8 punkte. Teismas, atsižvelgęs į Nuostatuose įtvirtintą teisinį reguliavimą, priėjo išvadą, kad Teisingumo ministerija, siekdama jai nustatytų veiklos tikslų, vykdo įvairias funkcijas, tarp jų – ir susijusias su bausmių vykdymą reglamentuojančių teisės aktų projektų rengimu, šioje srityje priimtų teisės aktų sisteminimu, Lietuvos Respublikos teisės aktų atitikties asmens teisėms ir laisvėms analizavimu ir kt. Išanalizavęs pareiškėjo skundą, teismas įvertino, kad pareiškėjas aplinkybes, susijusias su Teisingumo ministerijos veiksmais (neveikimu) nurodė itin abstrakčiai, neįvardino konkrečių Teisingumo ministerijos priimtų teisės aktų, pareiškėjo manymu, pažeidusių jo teises ir sukėlusių neturtinę žalą, skundo reikalavimo nepagrindė teisiniais argumentais.

11. Pareiškėjas skunde nurodė, kad neturtinę žalą jam sukėlė Kalėjimų departamento priimti teisės aktai, reglamentuojantys minimalios gyvenamojo ploto normą bei maitinimo taisykles. Teismas pažymėjo, kad Kalėjimų departamento veiklą reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2012 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. 1R-58 patvirtinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nuostatai. Šių nuostatų 8.18 punkte numatyta, kad viena iš Kalėjimų departamentui pavestų funkcijų yra pagal kompetenciją rengti ir tvirtinti Lietuvos Respublikos įstatymams, Vyriausybės nutarimams ir ministrų įsakymams įgyvendinti reikalingus teisės aktus, kitus bausmių vykdymo ir probacijos sistemos veiklą reglamentuojančius teisės aktus, kontroliuoja, kaip jie vykdomi. Atsižvelgęs į nurodytą teisinį reguliavimą, teismas priėjo išvadą, kad Kalėjimų departamento patvirtinti teisės aktai yra norminiai teisės aktai, kurių atitiktis aukštesnės galios Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos įstatymams, Vyriausybės nutarimams gali būti tikrinama tik nustatyta tvarka. Išanalizavęs skundo teiginius, konstatavo, jog pareiškėjas nenurodė jokių duomenų, kad jo minimi teisės aktai (jų dalys), reglamentuojantys minimalios gyvenamojo ploto normą bei maitinimo taisykles, yra pripažinti neatitinkančiais aukštesnės galios teisės aktams ir panaikinti. Be to, teismas įvertino, kad pareiškėjo argumentai dėl Kalėjimų departamento veiksmų (neveikimo) yra deklaratyvūs, nekonkretūs ir nepagrįsti objektyviais bylos duomenimis.

12. Teismas, vadovaujantis 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės) 111.2 punktu (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 redakcija) ir remiantis bylos duomenimis, nustatė, kad pareiškėjas neįrodė, jog Pravieniškių PN-AK veikė netinkamai, todėl priėjo išvadą, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo užtikrinta Taisyklių 111.2. punkte nustatyta minimali 3,6 kv. m. gyvenamojo ploto norma. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamoje byloje minimalaus gyvenamojo ploto normos pažeidimas nenustatytas, teismas taip pat priėjo prie išvados, kad nėra pagrindo iš kameros ploto atimti joje esančių baldų užimamą plotą.

13. Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 289 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“, galiojusio iki 2017 m. sausio 1 d., 6 punktą, statiniai buvo skirstomi į dvi rūšis – pastatus ir inžinierinius statinius. Šio reglamento 6.1 punkte buvo nurodyta, kad pagal paskirtį pastatai skirstomi į dvi pagrindines grupes: gyvenamuosius pastatus ir negyvenamuosius pastatus, o pagal minėto reglamento 8 punktą negyvenamieji pastatai skirstomi į keletą pogrupių, tarp jų, ir į specialiosios paskirties pastatus, kuriems priskiriami karinių vienetų pastatai, kalėjimai, pataisos darbų kolonijos, tardymo izoliatoriai, policijos, priešgaisrinių ir gelbėjimo tarnybų pastatai ir kt. (8.16 punktas). Iš esmės analogiškas statinių ir pastatų skirstymas numatytas ir nuo 2017 m. sausio 1 d. galiojančio Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. D1-713 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ 5, 6 ir 7 punktuose. Remiantis tuo, kas nurodyta, teismas nurodė, jog tai, kad Pravieniškių PN-AK, kaip pataisos įstaigos, pastatai registruoti kaip negyvenamosios paskirties pastatai, atitinka teisės aktų reikalavimus. Toks teisinio reguliavimo aiškinimas pateiktas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2018 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-648-552/2018. Įvertinęs bylos faktines aplinkybes ir taikomą teisinį reglamentavimą, teismas konstatavo, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Pravieniškių PN-AK veiksmų.

14. Pareiškėjas neturtinę žalą siejo su aplinkybe, kad kamerose nuo sienų krito tinkas, kalkės, dažai, grindys buvo išdaužytos, buvo neįmanoma atidaryti langų. Teismas nurodė, kad atsakovo atstovas į bylą nepateikė duomenų apie kamerų, į kurias pareiškėjas buvo paskirtas, būklę. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui, laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013; 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad Pravieniškių PN-AK tinkamais įrodymais nepaneigė pareiškėjo teiginių, jog jis ginčo laikotarpiu buvo paskirtas į kameras, kuriose nuo sienų krito tinkas, kalkės, dažai, grindys buvo išdaužytos, buvo neįmanoma atidaryti langų.

15. Pareiškėjas skunde nurodė, kad neturtinę žalą sukėlė tai, kad sanitariniame mazge nebuvo ventiliacijos, todėl iš jo sklidę kvapai jautėsi ir kameroje, sanitarinis mazgas nebuvo atskirtas nuo likusios patalpos, praustuvė ir veidrodis įrengti ne sanitariniame mazge, o kameroje. Teismas nurodė, kad Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 16.5 punktas nustato, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos, kuriose įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas; sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis; nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Atsižvelgęs į nurodytą teisinį reguliavimą, teismas priėjo išvadą, kad Eksploatavimo taisyklės nenustato reikalavimo sanitariniame mazge įrengti atskirą vėdinimo sistemą.

16. Ginčo laikotarpiu Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarką nustatė Teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos (toliau – ir 2004 m. Aprūpinimo normos, redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) ir Teisingumo ministro 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos (toliau – ir 2017 m. Aprūpinimo normos, galiojančios nuo 2017 m. birželio 8 d.). Pagal 2004 m. Aprūpinimo normas ir 2017 m. Aprūpinimo normas, kamerų tipo patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas (klozetas arba unitazas, praustuvė). Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą ir 2018 m. lapkričio 20 d. pažymoje Nr. 77-1663 nurodė, kad 2-ojo sektoriaus kamerų tipo patalpose sanitariniai mazgai atskirti siena iki lubų, juose įrengta atskira mechaninė vėdinimo sistema, yra spintelė, praustuvas. Pareiškėjas neginčijo aplinkybės, kad sanitariniai mazgai kamerose yra atitverti sienelėmis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs praktiką, kad sanitarinių mazgų atskyrimas nuo likusio kameros ploto vizualiai aukštesne nei 1,5 metro sienele ir durimis pareiškėjui užtikrina pakankamą privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais (žr. pvz., 2017 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2467-525/2017, 2017 m. gruodžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2323-602/2017 ir kt.). Atsižvelgęs į tai, kas nurodyta, teismas pareiškėjo argumentus dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo atmetė kaip nepagrįstus.

17. Pareiškėjas tvirtino, kad neturtinę žalą sukėlė tai, jog patalpose nebuvo jokios ventiliacijos, drėgna, veisėsi pelėsis, buvo šalta, patalpose netinkamas natūralus apšvietimas. Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – Higienos norma HN 134:2015) ir į bylą pateiktus duomenis, priėjo prie išvados, kad pareiškėjo argumentai dėl drėgmės ir pelėsio, netinkamos temperatūros ir nepakankamo natūralaus apšvietimo nepagrįsti bylos duomenimis.

18. Eksploatacijos taisyklių 16.11 punkte nurodyta, jog kamerose įrengiamas radijo taškas ir prižiūrėtojo iškvietimo sistema. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą ir 2018 m. lapkričio 20 d. pažymoje Nr. 77-1663 nurodė, kad kamerų tipo patalpose iškvietimo mygtukai sumontuoti. Teismas neturėjo pagrindo netikėti Pravieniškių PN-AK pateiktais duomenimis, todėl jais rėmėsi. Įvertinęs pareiškėjo teiginius apie kamerose neįrengtus iškvietimo mygtukus, teismas nusprendė, kad jie yra abstraktūs, skunde konkrečiai nenurodyta, kuriose kamerose ir kuriuo laiku neveikė iškvietimo mygtukai, kada, dėl kokių aplinkybių ir koks pavojus jam buvo kilęs, kai pareiškėjas galbūt negalėjo pasikviesti pagalbos. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginius dėl kamerose neįrengtų iškvietimo mygtukų atmetė kaip nepagrįstus.

19. Atsakovo atstovas pateikė 2016 m. lapkričio 23 d. Kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo paslaugų pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 76-203, sudarytą su UAB „Utenos deratizacija“. Teismas įvertino, kad vien nurodyta sutartis nepaneigė pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog patalpose buvo kenkėjų (tarakonų, pelių ir kt.). Teismas priėjo išvadą, jog ginčo laikotarpiu Pravieniškių PN-AK neužtikrino tinkamo Higienos normos HN 134:2015 20 punkto reikalavimų įgyvendinimo.

20. Pareiškėjas skunde nurodė, kad neturtinę žalą sukėlė tai, kad gyvenamosiose patalpose trūko baldų, per mažai gaudavo tualetinio popieriaus, duše neišduodavo muilo, neišduodavo valymo priemonių patalpoms valyti, priemonių indams plauti. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą ir 2018 m. lapkričio 20 d. pažymoje Nr. 77-1663 nurodė, kad patalpos inventoriumi buvo aprūpintos, vadovaujantis 2004 m. Aprūpinimo normomis. Taigi, teismas neturėjo pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, todėl jais rėmėsi. Įvertinęs pareiškėjo teiginius, priėjo išvadą, kad skunde nėra konkrečiai nurodyta, kiek, kada ir kokių baldų trūko pareiškėjui, be to, byloje nėra pateikta duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į Pravieniškių PN-AK administraciją prašymais aprūpinti trūkstamais baldais. Esant nurodytoms aplinkybėms, pareiškėjo skundo teiginius dėl baldų gyvenamojoje patalpoje trūkumo įvertino kaip deklaratyvius, nepagrįstus objektyviais duomenimis ir todėl atmetė.

21. Ginčo laikotarpiu iki 2017 m. sausio 1 d. galiojo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintos Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos (toliau – ir Aprūpinimo asmens higienos priemonėmis normos). Pagal šias normas, vyrams per mėnesį turėjo būti išduodamas 1 rulonas tualetinio popieriaus, 100 g tualetinio muilo ir 200 g skalbiamojo muilo, priemonės indams plauti į kameras išduodamos pagal jų vartojimo instrukcijose nurodytas normas. Nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas), patvirtinto Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 1R-132, 4 ir 5 punktai, be kita ko, numato, jog pirmą kartą į laisvės atėmimo vietą atvykusiam suimtajam (nuteistajam), kuris su savimi neturi jokių higienos priemonių, iš karto išduodamas nemokamas higienos reikmenų paketas (rankšluostis, tualetinis popierius (1 ritinėlis), tualetinis muilas (100 g), dantų pasta (75 ml), dantų šepetėlis), o vėliau higienos reikmenys, avalynė, drabužiai išduodami nemokiems suimtiesiems (nuteistiesiems), esant jų rašytiniam prašymui. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą ir 2018 m. lapkričio 20 d. pažymoje Nr. 77-1663 nurodė, kad iki 2017 m. sausio 1 d. kiekvienam nuteistajam vieną kartą per mėnesį buvo išduodama 200 g skalbiamojo muilo, 100 g tualetinio muilo, 1 rulonas tualetinio popieriaus, einančiam į dušą nuteistajam kiekvieną kartą buvo išduodama po 30 g muilo, o nuo 2017 m. sausio 1 d. higienos priemonės išduodamos tik nemokiems nuteistiesiems ir esant jų rašytiniam prašymui.

22. Teismas nurodė, kad Pravieniškių PN-AK nepateikė dokumentais pagrįstų duomenų apie pareiškėjui išduotas indų plovimo priemones. Vadovaujantis minėtu teisminėje praktikoje suformuotu negatyviojo įrodinėjimo naštos aspekto aiškinimu, teismas priėjo išvadą, kad Pravieniškių PN-AK turi pareigą laikytis nuteistųjų laikymo sąlygas reglamentuojančių teisės aktų ir užtikrinti tikslios informacijos pateikimą apie tai. Taigi, atsakovo atstovui nepateikus informacijos, paneigiančios pareiškėjo nurodytą aplinkybę, kad jam nebuvo išduota indų plovimo priemonė, teismas priėjo išvadą, kad ginčo laikotarpiu Pravieniškių PN-AK neužtikrino pareiškėjo teisės į teisės aktais nustatytą materialinį aprūpinimą.

23. Pagal Pravieniškių PN direktoriaus 2017 m. vasario 8 d. įsakymu Nr. V-56 patvirtinto Gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarkos aprašo 4 punktą, gyvenamosios patalpos kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, nepaliekant ant sienų ir lubų pelėsio, pagal patvirtintą ir iškabintą patalpos budėjimo tvarkaraštį. Pravieniškių PN-AK atsiliepime nurodė, kad valymo komplektus ir valymo priemones iš sandėlio paima Socialinės reabilitacijos skyrių būrių viršininkai ir išduoda jas nuteistiesiems; dalyvaujant pareigūnams, kamerų budėtojai nuolat palaiko švarą patalpose, jas vėdina, plauna grindis, sanitarinius įrengimus. Teismas neturėjo pagrindo abejoti tokiais atsakovės atstovo pateiktais duomenimis, jie neprieštarauja Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento 2017 m. birželio 22 d. patikrinimo aktui Nr. PA.2-792(16.3.187.2.12), kuriame užfiksuota, jog patikrintose kamerose, tarp jų – ir Nr. 7 ir Nr. 18, vizualiai matomo pelėsio nebuvo. Teismas taip pat nenustatė, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją skundais dėl negalėjimo palaikyti švarą kamerose ir prašymais skirti švaros palaikymui skirtas priemonės. Atsižvelgęs į tai, kas nurodyta, pareiškėjo teiginius dėl netvarkingų patalpų ir neišduodamų valymo priemonių teismas atmetė kaip nepagrįstus.

24. Pareiškėjas tvirtino, jog neturtinę žalą sukėlė tai, kad ginčo laikotarpiu patalynė buvo skalbiama tik vieną kartą per savaitę, minkštasis inventorius neskalbiamas, o tik dezinfekuojamas, nesudarytos galimybės skalbti ir džiovinti asmeninius drabužius. Teismas nurodė, kad pareiškėjas skunde iš esmės pripažino, kad ginčo laikotarpiu patalynė buvo keičiama vieną kartą per savaitę. Byloje nenustatyta duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Pravieniškių PN-AK administraciją prašymais pakeisti patalynę dažniau, nes ji užsiteršė, o atsakovo atstovas šių prašymų būtų netenkinęs. Be to, teismas įvertino, kad pareiškėjas skunde konkrečiai nenurodė, kada ir kokiomis aplinkybėmis jis negalėjo pasinaudoti savo teise gauti švarią patalynę bei pasinaudoti teise į drabužių skalbimą, skunde aplinkybės apie neužtikrintą teisę į švarią patalynę ir minkštąjį inventorių yra nekonkrečios ir deklaratyvios. Teismas priėjo išvadą, kad atsakovo atstovo pateiktas Patalynės ir drabužių gavimo, apskaitos, skalbimo ir dezinfekcijos tvarkos aprašas leidžia daryti išvadą, jog pataisos įstaigoje yra sudaryta galimybė pasinaudoti nuosavos patalynės ir drabužių skalbimo paslauga.

25. Pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš to, kad ginčo laikotarpiu jam buvo tiekiamas nepilnavertis ir nekokybiškas maistas. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes apie maisto išdavimą, neturėjo pagrindo netikėti Pravieniškių PN-AK pateiktais duomenimis, todėl jais vadovavosi. Teismas priėjo išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai yra itin abstraktūs ir nedetalizuoti, todėl teiginius dėl nepilnaverčio ir nekokybiško maisto atmetė.

26. Pareiškėjas tvirtino, jog neturtinę žalą sukėlė tai, kad jis dušu galėjo pasinaudoti tik vieną kartą per savaitę. Teismas nurodė, kad Higienos normos HN 134:2015 44 punkte numatyta, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Taigi, kaip nurodė teismas, pareiškėjas skunde pripažino, kad buvo vedamas praustis po šiltu dušu kartą per savaitę, todėl Pravieniškių PN-AK Higienos normos HN 134:2015 44 punkto reikalavimų nepažeidė.

27. Pareiškėjas nurodė, jog neturtinę žalą sukėlė tai, kad bausmės atlikimo metu nebuvo aprūpintas darbinėmis pajamomis, jam nebuvo mokamos pašalpos iš socialinės paramos fondų. Teismas nurodė, kad byloje nenustatyta duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas būtų kreipęsis dėl socialinės pašalpos skyrimo į Pravieniškių PN-AK administraciją. Pareiškėjo teiginiai apie pažeistą teisę gauti išmokas iš socialinės paramos fondų yra abstraktūs ir nekonkretizuoti, kadangi jis skunde nenurodė, kada kreipėsi prašymais dėl pašalpos skyrimo, kokiems konkretiems būtiniausiems reikmenims įsigyti prašė pašalpos. Remiantis nustatytomis aplinkybėmis, teismas pareiškėjo argumentus dėl jo neįdarbinimo ir socialinės paramos nesuteikimo atmetė kaip nepagrįstus.

28. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, priėjo išvadą, kad dėl nustatytų kalinimo sąlygų pažeidimų pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai nesukėlė ilgalaikių ir nepataisomų padarinių pareiškėjo fizinei ir psichinei sveikatai, jie nebuvo tokio masto ir pobūdžio, kad būtų galima spręsti dėl neturtinės žalos atlyginimo piniginėmis lėšomis. Dėl nurodytų priežasčių teismas pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais nepriteisė ir konstatavo, kad pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija už jo patirtą neturtinę žalą, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

III. 29. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, tenkinti pareiškėjo skundą pilna apimtimi ir priteisti procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos arba grąžinti skundą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

30. Pareiškėjas teigia, kad skundžiamas teismo sprendimas pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje įtvirtintą absoliučią žmogaus teisę į teisingą teismą bei šios teisės sudėtine dalimi esančią pilietinę teisę į kompetentingą teismą. Pareiškėjo nuomone, teismas atsisakė nagrinėti skunde keliamus klausimus dėl pareiškėjo teisių pažeidimų ir nagrinėjo tik atsakovo atstovo kaltės klausimus, kas nėra šios bylos nagrinėjimo dalyku.

31. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad „pareiškėjas nenurodė jokių duomenų, jog jo minimi teisės aktai (ar jų dalys) reglamentuojantys minimalios gyvenamojo ploto normą bei maitinimo taisykles, yra pripažinti neatitinkančiais aukštesnės galios teisės aktams ir panaikinti“. Teismas sukeitė vietomis priežastį ir pasekmę, savo neveikimą pateikdamas kaip pareiškėjo kaltę.

32. Pareiškėjas teigia, kad 3.6 kv. m ir 3.1 kv. m ploto normos nėra nustatytos nei įstatymu, nei nustatytos siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus, taip pat nustatytos ploto normos neturi nieko bendro su konstitucinio proporcingumo principu. Pareiškėjas teigia, kad 3.6 kv. m ir 3.1 kv. ploto normos nėra bylos nagrinėjimo dalyku ir neturi loginio ryšio su nagrinėjama byla.

33. Teismas, pareiškėjo vertinimu, rėmėsi melagingais atsakovo atstovo pareiškimais ir paaiškinimais, todėl pažeidė absoliučią žmogaus teisę į teisingą teismą bei šios sudėtine dalimi esančią pilietinę teisę į kompetentingą teismą. Teigia, kad iš bendrųjų kamerų plotų privalėjo būti išskaičiuoti sanitarinių mazgų plotai, kurie privalo būti ne mažesniais kaip 3 kv. m, nes tokią pareiškėjo teisę įtvirtino HN 55:2011. Pareiškėjas taip pat nesutinka su teismo argumentais dėl perteklinių baldų užimamo ploto.

34. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl Statybos techninio reglamento. Nurodo, kad bylos nagrinėjimo dalyku yra pareiškėjo teisių pažeidimai kalinant negyvenamosios paskirties patalpose, kurios įrengtos negyvenamosios paskirties pastatuose, o dalis atsakovo atstovo pastatų net neturi teisinės registracijos. Pareiškėjas teigia, kad Eksploatavimo taisyklių laikymasis ar nesilaikymas, kaip ir kiti atsakovo atstovų kaltės klausimai, Eksploatavimo taisyklių nuostatos – nėra šios bylos nagrinėjimo dalyku. Bylos nagrinėjimo dalykas – pareiškėjo teisių pažeidimai. Teismas, pareiškėjo nuomone, prieštarauja teismų praktikai analogiško pobūdžio bylose (taip pat ir EŽTT), teigiančiai, jog sanitarinis mazgas, kuris įrengtas ne atskiroje patalpoje, pažeidžia žmogaus teisę nepatirti žmogiškojo orumo pažeminimo. Taip pat teigia, kad teismas prieštarauja teismų praktikai, teigiančiai, kad pareiga paneigti kaltinimus pareiškėjo teisių pažeidimu perkeliama atsakovo atstovams, tačiau sekančiame spredimo puslapyje pasisako apie teismų praktikoje suformuotą negatyvųjį įrodinėjimo naštos aspekto aiškinimą.

35. Nesutinka su pirmosios instancijos teismu, kad HN 134:2015 37 punktas ar direktoriaus 2017 m. vasario 28 d. įsakymas Nr. V-56 sukuria pareiškėjui kokias nors prievoles. Taip pat pareiškėjas teigia, kad teismas vadovavosi tik atsakovo pateikta 2018 m. lapkričio 20 d. pažyma Nr. 77-1663, atsiliepimu. Teismas turėjo nagrinėti pareiškėjo argumentus dėl diskriminacinio maitinimo, pabrėžia, jog pareiškėjas turi teisę būti aprūpintas pajamomis, pakankamomis oriam jo paties ir jo šeimos pragyvenimui. Taip pat nurodo, kad teismui konstatavus bent vieną pareiškėjo teisių pažeidimo faktą, žalos atlyginimas yra privalomas.

36. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kalėjimo departamento, pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

37. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, šiuos įrodymus įvertino laikydamasis įstatymo nuostatų. Teismas priėmė sprendimą pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pareiškėjas, pateiktame apeliaciniame skunde, nenurodo aplinkybių, kurios pagrįstų, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos šios kategorijos bylose.

38. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Teisingumo ministerijos, pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti.

39. Nurodo, kad apeliantas pateiktame skunde nenurodo aplinkybių, kurios pagrįstų, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos šios kategorijos bylose. Iš esmės apeliantas atkartojo savo pirminio skundo, pateikto pirmosios instancijos teismui, argumentus.

40. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

41. Pažymi, kad apeliantas nepateikia jokių svarių argumentų apie tai, kad pirmosios instancijos teismas būtų netinkamai įvertinęs bylos aplinkybes, kad pirmosios instancijos teismas būtų nepasisakęs dėl kurių nors jo pateiktame skunde keliamų klausimų ar argumentų, kuriuos jis buvo išdėstęs ginčo nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme, nenurodė, jog pirmosios instancijos teismas būtų pažeidęs kokias nors procesines ar materialines teisės normas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 42. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildino iš neteisėtų Pravieniškių PN-AK veiksmų, atlyginimo.

43. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

44. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad iš skundžiamo Regionų apygardos administracinio teismo sprendimo turinio matyti, jog teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, pripažinęs, kad pareiškėjo R. R. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas Pravieniškių PN-AK kolonijoje 2016 m. birželio 22 d. – 2017 m. liepos 7 d. laikotarpiu buvo pažeista. Aplinkybė, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo bylai reikšmingų aplinkybių vertinimu, negali būti pagrindas išvadai dėl sprendimo nemotyvavimo ar nepakankamo motyvavimo. Šiame kontekste taip pat akcentuotina, kad EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

45. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Priimdamas ginčijamą sprendimą pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos nustatytas aplinkybes vertinti kitaip nei jas įvertino teismas. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas atsako tik dėl iš esmės vienintelio apeliacinio skundo argumento, t. y. parinkto pažeistų teisų gynimo būdo.

46. Kiek tai yra susiję su parinktu neturtinės žalos atlyginimo būdu, pažymėtina, kad Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalies nuostata įpareigoja teismą patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-810-492/2017, 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013, 2013 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013). Asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.

47. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika panašiose bylose, pagal kurią šis teismas, gindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02), 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat žr. 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

48. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2018 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2460-624/2018). Paprastai tik esant nežymiems, vienkartiniams, neilgalaikiams kalinimo sąlygų pažeidimams (nepriklausomai nuo įstaigos tipo), atsižvelgiant į konkrečią pareiškėjo situaciją, pažeidimas tik konstatuojamas, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1805-502/2018, 2018 m. kovo 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1722-556/2018, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-455-602/2018, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1279-492/2018).

49. Ginčo atveju, įvertinus pareiškėjo nurodytų ir teismo nustatytų pažeidimų pobūdį, mastą ir trukmę (konstatuota, atsakovo atstovas nepaneigė pareiškėjo teiginių, jog ginčo laikotarpiu buvo paskirtas į kameras, kuriose nuo sienų krito tinkas, kalkės, dažai, grindys buvo išdaužytos, buvo neįmanoma atidaryti langų, taip pat konstatuotas HN 134:2015 20 punkto pažeidimas, Pravieniškių PN-AK neužtikrino pareiškėjo teisės į teisės aktais nustatytą materialinį aprūpinimą), į tai, kad nėra duomenų, jog dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo gyvenimo kokybė pataisos įstaigoje esmingai pablogėjo ar turėjo įtakos jo sveikatos stoviui, taip pat nenustačius, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo vertinimas, kad dėl nustatytų kalinimo sąlygų pažeidimų pripažinimas teismo sprendimu, nepriteisiant jam prašomos neturtinės žalos, yra teisinga ir pakankama satisfakcija, yra pagrįstas.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo R. R. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. balandžio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys