2018-07-02 Nr. AB-12450-3-61-3-00192-2018-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-4361-662/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00192-2018-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 59.1.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. liepos 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos L. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. P. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja L. P. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2017 m. gruodžio 29 d. sprendimą Nr. (15/4-1)3I-1087(459) „Dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Ukrainos pilietei L. P.“ ir įpareigoti atsakovą tenkinti pareiškėjos 2017 m. lapkričio 30 d. prašymą bei pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

2. Pareiškėja nurodė, kad 2017 m. lapkričio 30 d. atsakovui pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad užsiima teisėta veikla Lietuvos Respublikoje uždarojoje akcinėje bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Bendrovė), tačiau atsakovas leidimo laikinai gyventi nepakeitė, motyvuodamas aplinkybėmis, jog pareiškėja negyvena nuolat Lietuvos Respublikoje, nedalyvauja Bendrovės veikloje, be to, Bendrovė yra fiktyvi, ūkinės-komercinės veiklos nevykdo. Į pareiškėjos gyvenamąją vietą buvo atvykta tik vieną kartą darbo savaitės viduryje, todėl nėra objektyvaus pagrindo konstatuoti, kad pareiškėja minėtu adresu negyvena. Pareiškėja neginčija, kad 2017 m. ji nuolat negyveno Lietuvoje, tačiau tokias aplinkybes lėmė darbo Bendrovėje pobūdis, pasireiškiantis tarptautinių kontaktų tarp Lietuvoje ir Ukrainoje esančių subjektų užmezgimu, palaikymu. Pabrėžė, jog į Lietuvos Respubliką nuo 2017 m. sausio mėnesio iki 2017 m. lapkričio 30 d. ji buvo atvykusi 13 kartų ir Lietuvoje praleistas laikas trukdavo nuo 2 iki 8 dienų. Pažymėjo, kad įmonė gali visai neturėti biuro, tačiau tai nedaro jos fiktyvia. Aplinkybė, kad šiuo metu realūs finansiniai rezultatai nėra dideli, neleidžia daryti išvados, jog Bendrovė nevykdo veiklos. Pasak pareiškėjos, nėra aišku, ar Bendrovės vadovas G. L. apklausos metu teisingai suprato klausimus dėl įmonės darbuotojų. Pareiškėjos manymu, G. L. parodymų metu kalbėjo apie 3 darbuotojus, kurie yra Lietuvos Respublikos piliečiai.

3. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos su skundu nesutiko ir prašė pareiškėjo skundą atmesti.

4. Atsakovas paaiškino, kad buvo konstatuota, jog pareiškėja, norėdama pasikeisti leidimą laikinai gyventi, pateikė neatitinkančius tikrovės duomenis, taip pat Bendrovė neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, nes pateikti dokumentai apie Bendrovės vykdomą veiklą neįrodo Bendrovės ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjos kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo pagal verslo planą vykdomos steigimo dokumentuose nurodytos veiklos, Bendrovė neturi patalpų veiklai vykdyti, taip pat joje visą darbo laiką nedirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai.

Migracijos departamento nuomone, skundo teiginiai, kad G. L. galėjo nesuprasti užduodamų klausimų, vertintini kritiškai, kaip pareiškėjos gynybinė pozicija, nes G. L. paaiškinimai atitinka visus kitus surinktus įrodymus, be to, jis savo parašu patvirtino paaiškinime nurodytas aplinkybes. Atsakovo nuomone, aplinkybės, kad patikrinimo metu nuvykus G. L. paaiškinime nurodytu adresu, nustatyta, jog šiuo adresu įmonės tokiu pavadinimu ir jos iškabos nėra, šalia esančių įmonių darbuotojai jokios informacijos apie Bendrovę neturėjo, įrodo, jog Bendrovė nevykdo ūkinės-komercinės veiklos, darbuotojai joje nedirba, taigi jų įdarbinimas Bendrovėje yra formalus.

Atsakovo nuomone, Bendrovės darbuotojai buvo įdarbinti tik tam, kad pareiškėja atitiktų Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas sąlygas leidimui laikinai gyventi gauti. Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėja neįrodė, jog jos deklaruojamas tikslas (gyventi Lietuvos Respublikoje ir vykdyti teisėtą veiklą UAB (duomenys neskelbtini)) yra realus ir atitinkantis tikrovę. Atsakovo teigimu, pareiškėja siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių gyvenimu Lietuvos Respublikoje, o jos tikslas – ne plėtoti verslą ir dirbti Lietuvos Respublikoje, o tik įteisinti savo buvimą Šengeno valstybėse, todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti pareiškėjos nelegalios migracijos grėsmė.

Pabrėžė, jog atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi savaime neužkerta kelio pareiškėjai vykdyti Bendrovės veiklą, nes kaip ji pati nurodė, jos darbo Bendrovėje pobūdis nereikalauja nuolatinio buvimo Lietuvos Respublikoje.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. balandžio 18 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

6. Teismas iš bylos medžiagos nustatė, kad ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento 2017 m. gruodžio 29 d. sprendimo, kuriuo atsisakyta pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo. Teismas nustatė, kad pareiškėja 2017 m. lapkričio 30 d. pateikė Migracijos departamentui prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nurodydama, kad užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, nes yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkė, taip pat pateikė UAB „(duomenys neskelbtini)“ verslo planą, su bendrovės darbuotojais pasirašytas darbo sutartis, su UAB „Volesa“, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba, UAB „Eltukas“, UAB „Ekomeistrai“, UAB „Jarus“ sutartis, sąskaitas faktūras, Bendrovės banko sąskaitos išrašą. Atsakovas, atlikęs patikrinimą vietoje, pareiškėjos deklaruotu gyvenamosios vietos adresu pareiškėjos nerado. Bendrovės direktorius G. L. 2018 m. rugpjūčio 25 d. surašė paaiškinimą, kuriame nurodė, kad gyveno Ukrainoje, ruošėsi Lietuvos-Ukrainos pasitarimams energetikos sektoriuje, ketina gyventi Lietuvoje su šeima, jo darbo vieta yra Bendrovės patalpose (duomenys neskelbtini), Bendrovėje dirba dar 3 darbuotojai, Bendrovė užsiima konsultavimu ir veikla energetikos sektoriuje. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos Šalčininkų grupės vyresniosios specialistės 2017 m. spalio 3 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad adresu (duomenys neskelbtini), Bendrovė nerasta. Be to, pagal „Sodros“ duomenis, Bendrovėje yra įdarbinti 7 darbuotojai.

7. Teismas pažymėjo, kad būtent pareiškėjai tenka pareiga įrodyti savo ketinimų vykdyti teisėtą veiklą Lietuvoje realumą ir Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintų sąlygų egzistavimą. Teismas sutiko su Migracijos departamento pozicija, kad Bendrovės direktoriaus pateiktas paaiškinimas apie veiklą kelia pagrįstų įtarimų UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos realumu. Nors pagal Bendrovės verslo planą būtent Bendrovės direktorius G. L. turi organizuoti kasdieninę Bendrovės veiklą, tiesiogiai vadovauti Bendrovei, tačiau kaip pats pripažino, jis visą laiką praleidžia Ukrainoje, be to, nežinojo tikslaus savo Bendrovės darbuotojų skaičiaus, klaidingai nurodė savo darbo vietos adresą, nes adresu (duomenys neskelbtini), Bendrovės biuro nėra. Teismas taip pat sutiko su pareiškėjos teiginiu, kad vien šios aplinkybės nesudaro pagrindo vienareikšmiškai teigti, jog Bendrovė yra fiktyvi, tačiau pažymėjo, kad atsakovas vertino ir kitas aplinkybes, kurios nepaneigė kilusių įtarimų.

8. Teismas pažymėjo, kad visos pareiškėjos pateiktos Bendrovės sutartys yra pasirašytos Bendrovės direktoriaus, nors jo sutarčių pasirašymo metu nebuvo Lietuvoje, pareiškėja nepateikė jokių įrodymų ir duomenų dėl registruotų pašto siuntų, asmenų, kurie galimai pervežė dokumentus. Taip pat teismas išanalizavo ir kritiškai vertino pateiktų sutarčių turinį. Teismas nurodė, kad nei atsakovui, nei teismui nėra pateiktos jokios bendradarbiavimo ar kitos sutartys, įrodymai, pagrindžiantys, kokius darbus Bendrovė atliko organizuodama jos nurodomus renginius.

9. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėja iš skundžiamo sprendimo sužinojusi apie savo pateiktų dokumentų trūkumus, teismui jokių atsakovo išvadas paneigiančių dokumentų nepateikė, todėl teismas pritarė Migracijos departamento pozicijai, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra fiktyvi, kadangi ši Bendrovė atitinka ne vieną Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtintame Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos apraše (toliau – ir Aprašas) nurodytą įmonių fiktyvumo kriterijų, t. y. pateikti dokumentai neįrodo, kad Bendrovė realiai vykdo veiklą Lietuvos Respublikoje (Aprašo 100.4 p.), Bendrovė turi tinkamas patalpas veiklai vykdyti (Aprašo 100.6 p.) ir šiuo atveju yra požymiai, kad darbuotojų įdarbinimas Bendrovėje yra fiktyvus (Aprašo 100.9 p.).

10. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėja neatitinka sąlygų, kurios nustatytos gauti leidimą gyventi Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu, todėl atsakovas skundžiamu sprendimu pagrįstai atsisakė pareiškėjai pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Teismas taip pat sprendė, kad skundžiamo Migracijos departamento sprendimo motyvai yra iš esmės aiškūs, skundžiamas sprendimas pagrįstas priėmimo metu žinomais duomenimis, nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, todėl nėra pagrindo naikinti atsakovo sprendimą ir įpareigoti jį iš naujo nagrinėti pareiškėjos prašymą.

III. 11. Pareiškėja L. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Migracijos departamento 2017 m. gruodžio 29 d. sprendimą Nr. (15/4-1) 31-1087(459), kuriuo atisakyta pareiškėjai pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, įpareigoti Migracijos departamentą patenkinti pareiškėjos 2017 m. lapkričio 30 d. prašymą ir pareiškėjai pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

12. Pareiškėja nurodo, kad teismas nevisapusiškai įvertino byloje esančius įrodymus, o kai kurių aplinkybų apskritai nevertino.

13. Pareiškėjos teigimu, vien ta aplinkybė, kad Bendrovė nevykdo veiklos jos registracijos adresu ((duomenys neskelbtini)) dar savaime nereiškia, kad Bendrovė nevykdo veiklos kitu adresu, t. y. (duomenys neskelbtini). Pareiškėjos pateikta 2016 m. rugsėjo 15 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis Nr. 2016/09/15 yra galiojanti, nustatytais terminais yra mokamas nuomos mokestis už patalpas. Pažymi, kad minėtu adresu nebuvo atliekamas įmonės patikrinimas, todėl pareiškėja įrodė, jog Bendrovė veiklą vykdo adresu (duomenys neskelbtini).

14. Pareiškėja pažymi, kad Bendrovės vadovas G. L. apklausos metu nurodė teisingą Bendrovės registracijos adresą, o ne realios veiklos vykdymo adresą. Nėra aišku, kaip ir kokiomis aplinkybėmis buvo apklaustas Bendrovės vadovas G. L., taigi negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad šis asmuo teisingai suprato jam užduodamus klausimus. Nei viena iš pareiškėjos pateiktų Migracijos departamentui sutarčių nėra pripažinta negaliojančia ar nuginčyta. Visų sutarčių vykdymą patvirtina tiek paties Migracijos departamento į bylą pateikti įrodymai – Bendrovės išrašytos sąskaitos-faktūros, tiek pareiškėjos pateikiamas aktualus Bendrovės banko sąskaitos išrašas, iš kurio aiškiai matosi, kad Bendrovė nuolat gauna piniginių įplaukų už jos teikiamas (parduodamas) paslaugas bei pati atsiskaito už jos užsakomas paslaugas (pvz., nuolat vykdomi atsiskaitymai UAB „Tradeexpert“ už Bendrovei teikiamas buhalterines paslaugas). Taigi Bendrovė veiklą vykdė tiek pastaruosius šešis mėnesius iki pareiškėjos kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje pakeitimo, tiek vykdo ją iki šiol.

15. Pareiškėja akcentuoja 2017 m. kovo 31 d. konsultavimo paslaugų pirkimo-pardavimo sutarties tarp Bendrovės ir Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos sudarymo faktą, nurodydama, kad nėra įmanoma, jog Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba sudarytų sutartis su subjektais, kurių veikla ar reputacija kelia abejonių, tačiau teismas neatsižvelgė į šią aplinkybę. Pareiškėjos teigimu, aplinkybė, kad kol kas įsipareigojimai pagal nurodytą sutartį nėra įvykdyti, nesusiję su Bendrovės netinkamai vykdomais įsipareigojimais.

16. Pareiškėjos nuomone, teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neįvertino, kad Bendrovė veiklą vykdo itin specifinėje energetikos srityje, veiklos vykdymas šioje srityje nepasižymi tokiu intensyvumu ir greitu rezultatų matomumu. Tiek dalyvavimas organizuojant mokslinę konferenciją, tiek Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūros padėka Bendrovei įrodo, kad Bendrovės veiklos kryptis yra būtent energetika, technologijos. Taigi būtent Bendrovės veiklos specifika apsunkina pareiškėjai galimybes įrodyti faktinę ir nepertraukiamą Bendrovės veiklą. Pažymi, kad pats atsakovas teikė į bylą įvairias Bendrovės sudarytas sutartis, patvirtinančias jos veiklos realumą, be to, banko sąskaitos išrašas patvirtino ir atsiskaitymų vykdymą pagal nurodytas sutartis, todėl teismas nepagrįstai vertino, kad Bendrovės sudarytos sutartys neatitinka tikrovės.

17. Pareiškėja pažymi, kad visos sutartys yra pasirašytos, parašai autentiški, jie nenuginčyti, o sutartys yra galiojančios. Taigi šiuo atveju nėra svarbu, kokiu būdu sutartys buvo perduodamos tarp šalių, nes teisinę reikšmę turi faktai, kad sutartys buvo sudarytos, jos nėra apsimestinės ir yra galiojančios.

18. Pareiškėja akcentuoja, kad palikus galioti teismo sprendimą, jai gali atsirasti itin neigiamos pasekmės – pareiškėjos teisės liks neapgintos ir ji praras galimybę plėtoti Bendrovės veiklą, kuri ateityje gali būti itin reikšminga Lietuvos ir Ukrainos valstybių santykiams energetikos srityje. Pareiškėja, neturėdama galiojančio leidimo laikinai gyventi Lietuvoje, negali tinkamai užtikrinti Bendrovės veiklos, tačiau tam, kad ji galėtų turėti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, jai būtina užtikrinti Bendrovės veiklą.

19. Atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašo skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą, o skundą atmesti kaip nepagrįstą.

20. Migracijos departamento vertinimu, skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, teismas atsakė į visus pareiškėjos reikalavimus, sprendimas priimtas išsiaiškinus visas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, teismo posėdyje tinkamai ištyrus visus su bylos esme susijusius įrodymus ir tinkamai taikant teisės normas, taigi teismas įvertino tiek Migracijos departamento, tiek ir pareiškėjos argumentus bei surinktus duomenis ir priėmė pagrįstą sprendimą.

21. Atsakovas pažymi, kad pareiškėja apeliacinį skundą iš esmės grindžia tokiais pat motyvais, kaip ir skundą pirmosios instancijos teismui, todėl papildomai atsikirtimų nekartoja. Atsakovas nurodo, kad pareiškėja, turėdama galimybę įrodyti sutarties vykdymą, ja nepasinaudojo ir nepatvirtino Bendrovės vykdomos veiklos pagal sutartį, sudarytą su Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba. Administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog vertinant užsieniečio atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą būtina ne tik formaliai įsitikinti, kad pateikti dokumentai patvirtina leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą, bet ir įvertinti realias jo galimybes gyventi bei užsiimti verslu Lietuvos Respublikoje, todėl sutinka su teismo išvada, kad pareiškėja sudarytų sutarčių realumo neįrodė, jokių tai patvirtinančių dokumentų nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 22. Skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra priimtas ir apeliacinis skundas dėl šio sprendimo pateiktas po 2016 m. liepos 1 d. naujos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos įsigaliojimo. Vadovaujantis 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 1 dalimi, administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti pirmąja instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas pirmojoje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka. Šioje dalyje nurodytų bylų, nagrinėjamų apeliacine tvarka, procesas ir proceso atnaujinimas vyksta šio įstatymo nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo redakciją, galiojančią nuo 2016 m. liepos 1 d.

23. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis ABTĮ 140 straipsnyje nustatytomis apeliacinio skundo nagrinėjimo ribomis, nurodo, kad, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, ir pasisako tik dėl apelianto apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų.

24. Nagrinėjamoje byloje pareiškėja kvestionuoja pirmosios instancijos teismo 2018 m. balandžio 18 d. sprendimo, kuriuo atmestas jos skundas, teisėtumą ir pagrįstumą, t. y. nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsisakymo pareiškėjai pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

25. Skundžiamu sprendimu teismas padarė išvadas, kad nėra pagrindo pakeisti leidimą laikinai gyventi pagal Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą, kadangi UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios akcininkė yra pareiškėja, yra fiktyvi ir pareiškėja neįrodė, jog Bendrovė realiai vykdo veiklą Lietuvos Respublikoje (Aprašo 100.4 p.), Bendrovė turi tinkamas patalpas veiklai vykdyti (Aprašo 100.6 p.) ir yra požymiai, kad darbuotojų įdarbinimas Bendrovėje yra fiktyvus (Aprašo 100.9 p.).

26. Pareiškėja apeliaciniame skunde tvirtina, kad ji atitinka visas Įstatymo 45 straipsnyje numatytas sąlygas, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra priimtas nevisapusiškai įvertinus byloje esančius įrodymus, teismas neįvertino, kad Bendrovė veiklą vykdo itin specifinėje, energetikos ir technologijų srityje, šios veiklos vykdymas nepasižymi intensyvumu ir greitais rezultatais; vien ta aplinkybė, kad Bendrovė nevykdo veiklos jos registracijos adresu ((duomenys neskelbtini)) dar savaime nereiškia, kad Bendrovė nevykdo veiklos kitu adresu; visos pateiktos į bylą sutartys yra galiojančios, be to, banko sąskaitos išrašas patvirtina atsiskaitymų vykdymą pagal nurodytas sutartis, todėl teismas nepagrįstai vertino, jog Bendrovės sudarytos sutartys neatitinka tikrovės; o pareiškėja, neturėdama galiojančio leidimo laikinai gyventi Lietuvoje, negali tinkamai užtikrinti Bendrovės veiklos.

27. Bylos duomenimis nustatyta, kad ginčijamas Migracijos departamento 2017 m. gruodžio 29 d. sprendimas yra priimtas vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktais, reglamentuojančiais, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas arba kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, yra fiktyvi (2 p.); yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (12 p.); jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu (14 p.).

28. Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos apraše (taikoma 2017 m. spalio 16 d. Nr. 1V-700 redakcija, nes pareiškėja 2017 m. lapkričio 30 d. pateikė Migracijos departamentui prašymą pakeisti leidimą), 100 punkte nustatyta, jeigu leidimas laikinai gyventi išduodamas ar keičiamas užsieniečiui Įstatymo 442 ar 45 straipsniuose nustatytais pagrindais, tai įgaliotas Migracijos departamento ar migracijos tarnybos valstybės tarnautojas turi įvertinti, ar nėra rimto pagrindo manyti, kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra šis užsienietis, arba priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, yra fiktyvi.

29. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą dėl pareiškėjos skunde išdėstytų reikalavimų, rėmėsi Migracijos departamento surinkta medžiaga (pareiškėjos kartu su prašymu pateiktais duomenimis (t. y. 2016 m. rugsėjo 15 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartimi su UAB „VK turtas”, paslaugų teikimo sutartimis su UAB „Volesa“, UAB „Eltrukas“, UAB „Ekomeistrai“, konsultavimo paslaugų pirkimo-pardavimo sutartimi su Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba, paskolos sutartimi su UAB „Jarus“, sąskaitomis-faktūromis, Bendrovės banko sąskaitos išrašo duomenimis už laikotarpį nuo 2017 m. gegužės 3 d. iki 2017 m. lapkričio 27 d.;

Bendrovės verslo planu, darbo sutartimis, Bendrovės balansu ir pelno (nuostolių) ataskaita, kt.)), patikrinimo metu surinktais duomenimis, nustatytais atsakovo darbuotojo 2017 m. gruodžio 11 d. tarnybiniame pranešime, pareiškėjos skunde nurodytomis aplinkybėmis bei pateiktais dokumentais (pareiškėjos kelionės dokumentu, straipsniu žiniasklaidoje, oficialia padėka Bendrovei). Taigi atsižvelgiant į Aprašo 100 punkte išdėstytus reikalavimus, pirmosios instancijos teismas privalėjo patikrinti Migracijos departamento surinktą byloje medžiagą bei ją išanalizuoti ir priimant sprendimą šiuos duomenis vertinti kitų įrodymų visumos kontekste.

Teisėjų kolegijos vertinimu, teismo sprendime išsamiai pasisakyta tiek dėl Migracijos departamento, tiek dėl pareiškėjos pateiktų įrodymų vertinimo. Iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, jog teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, analizavo visus pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus. Taigi teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjos argumentu, kad pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą nevisapusiškai įvertinęs visas bylos aplinkybes ar kai kurių aplinkybių nevertinęs. Pažymėtina, kad pareiškėja kitų dokumentų neteikė ir prašė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka.

Aplinkybė, jog pareiškėja, ginčydama pirmosios instancijos teismo sprendimą, iš esmės kitaip vertina bylos duomenis, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, jog atsakovo Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Todėl konstatuotina, kad priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimus, teismas laikėsi ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių, o pareiškėjos argumentai dėl netinkamo ar nepakankamo įrodymų vertinimo atmestini kaip deklaratyvūs ir nepagrįsti.

30. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, jog nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Bendrovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos Lietuvos Respublikoje realiai nevykdė. Pareiškėjos vertinimu, ji atitinka visas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas sąlygas.

31. Vertindamas šiuos argumentus, teismas pažymi, jog Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktas (2017 m. gegužės 25 d. Įstatymo redakcija Nr. XIII-382, galiojusi nuo 2017 m. rugsėjo 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d.) nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

32. Pažymėtina, kad pagal Įstatymo ir jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatas būtent užsieniečiui, siekiančiam gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje vykdomos ir ketinamos toliau užsiimti teisėtos veiklos pagrindu, tenka pareiga pateikti kompetentingai institucijai duomenis apie realios ūkinės veiklos vykdymą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4567-624/2017). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs byloje pateiktus pareiškėjos dokumentus (negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, paslaugų teikimo sutartis, paskolos sutartį, sąskaitas-faktūras, banko sąskaitos išrašo duomenis ir kt.), Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus 2017 m. gruodžio 11 d. tarnybiniame pranešime pateiktą informaciją apie atliktą tyrimą įmonės veiklos adresu bei įmonės vadovo G. L. paaiškinimus, Migracijos departamento surinktą medžiagą, vertino, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra fiktyvi. Su tokia pozicija apeliacinės instancijos teismas sutinka, kadangi bylos duomenys patvirtina, jog Bendrovė nevykdo jos steigimo dokumentuose deklaruojamos veiklos: pareiškėjos nurodytu veiklos adresu (duomenys neskelbtini), Bendrovė patikrinimo metu nerasta, pareiškėja neįrodė pateiktų sutarčių, atliktų darbų, organizuojamų renginių realumo, Bendrovės vadovo paaiškinimai neatitiko tikrovės, jis nepateikė papildomų dokumentų ir duomenų, kaip įsipareigojo atsakovui apklausos metu, o pačios pareiškėjos pateikti duomenys yra prieštaringi ir neatitinkantys tikrovės, be to, pareiškėja Lietuvoje nuolat negyvena. Taigi atsakovas ir pirmosios instancijos teismas padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad pareiškėjos pateikti dokumentai neįrodo, jog Bendrovė ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki jo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, vykdė UAB „(duomenys neskelbtini)“ steigimo dokumentuose deklaruojamą veiklą Lietuvos Respublikoje.

33. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas atliko išsamią atsakovo surinktų duomenų ir įrodymų analizę, įvertino pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes bei pateiktus dokumentus ir pagrįstai konstatavo, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų būtinų sąlygų. Kartu sutiktina su atsakovo argumentu, jog pareiškėja apeliaciniame skunde akcentuoja tik formaliuosius Bendrovės veiklos požymius, kurie savaime neįrodo ir nepatvirtina UAB „(duomenys neskelbtini)“ vykdomos veiklos Lietuvoje, o pareiškėjos pateikti įrodymai neįrodo, kad ji realiai užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje bei vykdo Bendrovės steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje. Tokių duomenų pareiškėja nepateikė ir kartu su apeliaciniu skundu.

34. Pareiškėja skunde teigė, kad 28,87 kv. m. patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), nuomoja iš UAB „VK turtas”, tačiau realių tai patvirtinančių įrodymų, išskyrus sutarties kopiją, nepateikė. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodyta sutartis vertintina kritiškai, kadangi prašyme atsakovui dėl leidimo laikinai gyventi pati pareiškėja nurodė Bendrovės veiklos adresą – (duomenys neskelbtini) (šiuo adresu atsakovas ir atliko patikrinimą vietoje), be to, UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius paaiškino, kad Bendrovė vykdo veiklą (duomenys neskelbtini). Šiame kontekste pabrėžtina, kad pareiga įrodyti ketinimų vykdyti teisėtą veiklą Lietuvoje realumą tenka būtent pareiškėjai. Todėl pareiškėjos argumentai, kad vien ta aplinkybė, jog Bendrovė nevykdo veiklos jos registracijos adresu ((duomenys neskelbtini)) dar savaime nereiškia, kad Bendrovė nevykdo veiklos kitu adresu, yra atmestini kaip deklaratyvūs ir nepagrįsti.

35. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad pareiškėjos pateiktos paslaugų teikimo sutartys (su UAB „Volesa“, UAB „Eltrukas“, UAB „Ekomeistrai“, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba) vertintinos kritiškai, kadangi pareiškėja nepateikė įrodymų, patvirtinančių šių sutarčių vykdymą, o Bendrovės vadovas G. L. beveik visų šių sutarčių pasirašymo metu Lietuvoje nebuvo. Pareiškėjos manymu, Bendrovės veiklos realumą pagrindžia ir 2017 m. kovo 31 d. sudaryta konsultavimo paslaugų pirkimo-pardavimo sutartis tarp Bendrovės ir Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos, nes, pasak pareiškėjos, nėra įmanoma, jog Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba sudarytų sutartis su subjektais, kurių veikla ar reputacija kelia abejonių sudarymo faktą. Teismas atmeta kaip nepagrįstą šį pareiškėjos argumentą, kadangi vien kontrahento organizacinė-teisinė forma (t. y. šiuo atveju – valstybei priklausanti įmonė) nesudaro pagrindo vertinti Bendrovę kaip patikimesnę, o pareiškėja duomenų apie šios sutarties vykdymą taip pat nepateikė. Pareiškėjos nurodyta aplinkybė, kad Bendrovė vykdo veiklą itin specifinėje – energetikos srityje ir tokios veiklos vykdymas nepasižymi intensyvumu bei greitu rezultatų matomumu, nesudaro pagrindo daryti išimties šiuo atveju konstatuojant Bendrovės fiktyvumo faktą.

36. Teismo vertinimu, taip pat vien sąskaitos-faktūros ir banko sąskaitos išrašai nepatvirtina atliktų darbų ir suteiktų paslaugų fakto, nes jokių kitų Bendrovės veiklos realumą patvirtinančių įrodymų pareiškėja nepateikė. Paminėtina svarbi aplinkybė, kad Bendrovėje yra įdarbinti 7 asmenys (iš kurių keturi – užsieniečiai), tačiau pareiškėja nepateikė įrodymų apie šių darbuotojų realiai vykdomas funkcijas ir darbo laiką bei vietą Bendrovėje. Todėl darytina pagrįsta išvada, kad asmenys Bendrovėje yra įdarbinti formaliai ir tik tam, kad šiuo atveju pareiškėja atitiktų Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas sąlygas. Taigi minėtos Įstatyme įtvirtintos sąlygos netenkinamos, t. y. UAB „(duomenys neskelbtini)“ neturi patalpų veiklai vykdyti, joje visą darbo laiką nedirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, o pareiškėja, norėdama pakeisti leidimą laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti užsienietės nelegalios migracijos grėsmė.

37. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad buvimas ne Lietuvos Respublikoje netrukdo sėkmingai valdyti įmonę (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3080-1062/2018; 2017 m. spalio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4759-756/2017). Be to, kaip byloje nustatyta ir pati pareiškėja neginčija, kad net ir turėdama leidimą laikinai gyventi Lietuvoje (galiojusį iki 2018 m. sausio 23 d.), joje ji nuolat negyveno (t. y. nuo 2017 m. sausio mėnesio iki 2017 m. lapkričio 30 d. ji buvo atvykusi 13 kartų ir Lietuvoje praleistas laikas trukdavo nuo 2 iki 8 dienų). Taigi darytina išvada, kad šiuo atveju atsisakymas pakeisti leidimą laikinai gyventi savaime neatima galimybės pareiškėjai būti Bendrovės akcininke ir dalyvauti Bendrovės veikloje (pvz., pasitelkiant įgaliotus atstovus arba nuotoliniu būdu). Todėl pareiškėjos teiginiai, kad ji neturėdama galiojančio leidimo laikinai gyventi Lietuvoje negali tinkamai užtikrinti Bendrovės veiklos, yra atmestini kaip nepagrįsti.

38. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam klausimo išnagrinėjimui, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako.

39. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, taip pat iš esmės pritardama kitiems pirmosios instancijos teismo argumentams, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra pagrindų panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą, nes pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas. Vadovaujantis išdėstytais motyvais konstatuotina, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 18 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas ir skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjos L. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Dalia Višinskienė