2015-09-29 Nr. BB-3748-1-14-1-01258-2011-7 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 2K-389-677/2015 Teisminio proceso Nr. 1-14-1-01258-2011-7 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.1.2.2; 1.2.14.1.2.5. (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. rugsėjo 29 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vytauto Piesliako, Vladislovo Ranonio ir pranešėjo Viktoro Aiduko,

sekretoriaujant Gražinai Pavlenko,

dalyvaujant prokurorui Sergejui Stulginskiui,

nuteistajam A. B. ir jo gynėjui advokatui Gintarui Putvinskiui,

civilinio ieškovo UAB „D.“ atstovams G. D. (G. D. ) ir advokatui Igoriui Manzurovui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Marijaus Valantiejaus, nuteistojo A. B., jo gynėjo advokato Gintaro Putvinskio ir civilinio ieškovo UAB „D.“ atstovo advokato Igorio Manzurovo kasacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 14 d. nuosprendžio, kuriuo A. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu trejiems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš nuteistųjų A. B., B. G. (B. G. ), D. G. (D. G. ) priteista solidariai civiliniam ieškovui UAB „D.“ 40 078,16 Lt (11 607,44 Eur) turtinei žalai atlyginti ir po 333,33 Lt (96,54 Eur) išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Skundžiamas ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 20 d. nuosprendis, kuriuo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 14 d. nuosprendis pakeistas. A. B. nusikalstama veika, kvalifikuota pagal BK 178 straipsnio 3 dalį, perkvalifikuota į BK 178 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta laisvės atėmimo bausmė sumažinta iki dvejų metų. Iš nuosprendžio A. B. aprašomosios dalies pašalinta nustatyta sunkinanti aplinkybė – nusikaltimo padarymas bendrininkų grupe. UAB „D.“ civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas. Panaikinti teismo nurodymai dėl 69 laikrodžių, saugomų Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato daiktų saugojimo kameroje, naujos vertės nustatymo ir jie grąžinti UAB „D.“ be jokių apribojimų. Ištaisyta nuosprendžio įžanginėje dalyje padaryta klaida dėl 2003 m. teistumo. Nurodyta, kad A. B. buvo teistas 2003 m. rugpjūčio 11 d. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 4 dalį. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Šioje byloje taip pat nuteisti B. G. ir D. G. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 178 straipsnio 3 dalį, tačiau kasacinis skundas dėl jų nepaduotas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Viktoro Aiduko pranešimą, prokuroro, prašiusio prokuroro, nuteistojo A. B., jo gynėjo advokato G. Putvinskio ir civilinio ieškovo UAB „D.“ atstovo advokato I. Manzurovo kasacinius skundus tenkinti iš dalies, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių jų kasacinius skundus tenkinti, o civilinio ieškovo UAB „D.“ atstovo kasacinį skundą atmesti, civilinio ieškovo UAB „D.“ atstovo, prašiusio civilinio ieškovo skundą tenkinti, o nuteistojo ir jo gynėjo kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė:

A. B. nuteistas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį už tai, kad, turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, veikdamas su bendrininkais B. G. ir D. G., 2011 m. rugpjūčio 3 d. Vilniuje, (duomenys neskelbtini) gatvėje susitarė, kad B. G. užklijuos UAB „D.“ signalizacijos daviklį, ir davė jam lipnios juostos gabalėlius; vykdydami šį susitarimą, tą pačią dieną nuo 14 iki 19.30 val. B. G. su D. G. užėjo į UAB „D.“ paviljoną Vilniuje, (duomenys neskelbtini), kur D. G. atitraukė direktorės G. D. dėmesį, kol B. G. užklijavo signalizacijos daviklį A. B. duotais lipnios juostos gabalėliais; nuo 2011 m. rugpjūčio 3 d. 19.30 val. iki rugpjūčio 4 d. 8.00 val., tiksliau nenustatytomis aplinkybėmis, nupjovus apsaugines groteles ir išlaužus langelį, įsibrovus į UAB „D.“ prekybos paviljoną ir iš jo pavogus 4 laikrodžius „Casio“, vieneto kaina 35 Lt (10,13 Eur), iš viso 140 Lt (40,54 Eur) vertės, 16 laikrodžių „Qevdq“, vieneto kaina 25 Lt (7,24 Eur), iš viso 400 Lt (115,84 Eur) vertės, 18 laikrodžių „Omax“, vieneto kaina 15 Lt (4,34 Eur), iš viso 270 Lt (78,20 Eur) vertės, 31 laikrodį, vieneto kaina 2,50 Lt (0,72 Eur), iš viso 77,50 Lt (22,44 Eur) vertės. A. B. šiuos laikrodžius pasisavino, taip pagrobė UAB „D.“ 887,50 Lt (257,03 Eur) vertės turto.

Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiasis prokuroras M. Valantiejus prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 20 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 14 d. nuosprendį be pakeitimų.

Prokuroras nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 178 straipsnio 2 dalį, vertindamas byloje surinktus įrodymus, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso (toliau – ir BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, o tai sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

Prokuroras teigia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ir išanalizavęs byloje surinktų įrodymų visumą – ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nuoseklius liudytojos G. D. parodymus, teisiamųjų B. G. ir D. G. pirminius parodymus ikiteisminio tyrimo metu – konstatavo, kad A. B. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 3 dalyje. Apeliacinės instancijos teismas A. B. veiksmus nepagrįstai perkvalifikavo iš BK 178 straipsnio 3 dalies į 178 straipsnio 2 dalį, pašalinęs iš A. B. inkriminuotų veiksmų dalį nusikaltimo dalyko, palikdamas tik 887,50 Lt (257,04 Eur) vertės pagrobto turto dalį. Šis teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad A. B. gali būti teisiamas tik už tų laikrodžių, kuriuos kaip pavogtus iš UAB „D.“ atpažino bendrovės savininkė G. D., vagystę, nes įrodymų, kad A. B. pasisavino kitus šios bendrovės daiktus, dingusius vagystės dieną, nėra. Prokuroras pažymi, jog ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme metu nebuvo gauta jokių duomenų, leidžiančių manyti, kad UAB „D.“ priklausančiame paviljone nebuvo prekių, kurios, kaip teigia bendrovės savininkė G. D., buvo pagrobtos arba kad šios prekės buvo prarastos ne vagystės metu, o kitomis aplinkybėmis. Be to, apeliacinės instancijos teismo išvada dėl A. B. inkriminuotos pagrobto turto vertės nenuosekli, nes šis teismas dėl kitų nuteistųjų – B. G. ir D. G. – pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kurioje jie nuteisti pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 178 straipsnio 3 dalį už padėjimą pagrobti didelės 33 495 Lt (9700,82 Eur) vertės turtą, paliko galioti. Byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma patvirtina, kad nuteistasis A. B., įsibrovęs į patalpą, pagrobė didelės vertės svetimą turtą, o nuteistieji B. G. ir D. G. padėjo pagrobti didelės vertės svetimą turtą, įsibraunant į patalpą, dėl to nuteistojo A. B. veiksmai kvalifikuotini pagal BK 178 straipsnio 3 dalį, o civilinio ieškovo UAB „D.“ civilinis ieškinys tenkintinas ir išieškotinos 1000 Lt (289,62 Eur) išlaidos civilinį ieškovą UAB „D.“ atstovavusio advokato paslaugoms apmokėti.

Kasaciniu skundu civilinio ieškovo UAB „D.“ atstovas advokatas I. Manzurovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 20 d. nuosprendžio dalį dėl UAB „D.“ civilinio ieškinio ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 14 d. nuosprendžio dalį dėl UAB „D.“ civilinio ieškinio be pakeitimų.

Kasaciniame skunde civilinio ieškovo atstovas nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, palikdamas UAB „D.“ civilinį ieškinį nenagrinėtą, vadovavosi Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos nuostatų 36 ir 38 punktų reikalavimų neatitinkančia šios tarnybos Vilniaus apygardos valdybos ūkinės finansines veiklos tyrimo skyriaus 2014 m. birželio 12 d. specialisto išvada Nr.5-1/81, prie kurios nepateikti jos priedai, dėl to nebuvo galimybės objektyviai nustatyti, ar specialistas visapusiškai ištyrė ir nustatė, kad UAB „D.“ žalos dydžio nustatyti neįmanoma. UAB „D.“ sudarė sutartį su audito įmone „Audata“, o ši pateikė 2015 m. balandžio 17 d. specialisto išvadą Nr. 04/17, kuri patvirtina UAB „D.“ 40 078,16 Lt (11 607,44 Eur) civilinio ieškinio dydį ir turi didesnę įrodomąją galią, nes atlikta 17 metų praktinio darbo stažą turinčio auditoriaus, išanalizavus UAB „D.“ finansinius duomenis.

Kasaciniu skundu nuteistasis A. B. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 20 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka arba už nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, skirti švelnesnę bausmę.

Kasaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad teismai padarė esminių BPK pažeidimų, nes byloje surinktus duomenis vertino nesilaikydami BPK 20, 301 straipsnių reikalavimų; nepasisakė dėl ikiteisminio tyrimo metu padarytų proceso pažeidimų, o apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų, taip suvaržė nuteistojo teises bei sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

Teismai kritiškai vertino nuteistojo B. G. teisme duotus parodymus, nors jie sutampa su nuteistojo D. G. ikiteisminio tyrimo teisėjui ir teisme duotais parodymais, taip pat su kasatoriaus A. B. parodymais viso proceso metu, neatsižvelgė į civilinio ieškovo UAB „D.“ atstovės G. D. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotus parodymus, kad tą dieną kasatorius nebuvo užėjęs į jos paviljoną, juo labiau su vaikais, patikrinti, ar signalizacijos davikliai yra tinkamai užklijuoti, ir dar tris kartus, kaip teigė nuteistieji B. G. ir D. G. ikiteisminio tyrimo metu tyrėjams duotuose parodymuose, kuriais teismai ir grindė kasatoriaus kaltę. Be to, B. G. ir D. G. nuolat vaikštant į UAB „D.“ paviljoną, G. D. akylai juos stebėjo, nes jie narkomanai, apie juos grįžusi namo pasakė ir savo vyrui, taigi ji atkreipė dėmesį, kas tuo metu vaikščiojo į jos paviljoną. Tai yra esminės kasatoriaus kaltę dėl jam inkriminuotos veikos paneigiančios aplinkybės. Tačiau teismai neanalizavo kasatoriaus nurodytų nuteistojo B. G. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų ir ikiteisminio tyrimo teisėjui ir teisme duotų apie nusikaltimo aplinkybes parodymų prieštaravimų, susijusių būtent su kasatoriumi, nelygino jų su liudytojų advokato G. P., J. B., V. B. parodymais dėl konkrečių aplinkybių. Teismai nevertino kasatoriaus, liudytojų J. B., L. B., S. B., nuteistųjų D. G. ir B. G. parodymų, kad B. G. buvo lombardo, kuriame dirbo kasatorius, klientas, kad kasatorius iš jo pirko langus, kurie buvo nekokybiški, ir dėl to buvo kilęs ginčas dėl apmokėjimo tarp kasatoriaus ir B. G. Būtent dėl to B. G. apkalbėjo kasatorių. Pirmosios instancijos teismo teiginiai, kad nė vienas kaltinamasis ikiteisminio tyrimo metu apie langus neužsiminė ir kad B. G. nedirba, todėl jo nurodytos aplinkybės, kad jis langus atvežė iš darbo statybose, vertintinos kritiškai, yra neteisingi, nes kasatorius apie tai nurodė ir šios aplinkybės paaiškėjo tik teisme, o B. G. patvirtino, kad dirbo neoficialiai, be to, neatmestina, kad langai galėjo būti iš ligoninės pavogti. Be to, pirmosios instancijos teismas iškraipė kasatoriaus, nuteistojo B. G., liudytojų L. B. parodymus.

Apeliacinės instancijos teismas nors ir pripažino, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad kasatorius pats įsibrovė į UAB „D.“ paviljoną pro langelį ir pavogė prekes ir kad pirmosios instancijos teismas, nesant įrodymų, nepagrįstai jam inkriminavo šio vagystės veiksmo realizavimą, tačiau konstatavo, kad kasatorius bendrininkavo su nuteistaisiais B. G. ir D. G. užklijuojant prekybos paviljono signalizacijos daviklius (BK 24 straipsnio 2 dalis) ir kad kasatorius, kurio iniciatyva kiti nuteistieji užklijavimo signalizacijos daviklius, apie tai žinojo iš anksto iki vagystės tos pačios dienos vakare ar naktį padarymo ir tai įrodo, jog kasatorius per kitus nuteistuosius pasirengė UAB „D.“ turto vagystei. Taigi teismas šiais prieštaringais teiginiais grindė kasatoriaus veiksmų vertinimą kaip padarytų vykdytojo, o kitų nuteistųjų kaip padėjėjų, nors parengiamieji veiksmai galėtų būti vertinami tik kaip padaryti padėjėjo (BK 24 straipsnio 6 dalis) ir už juos turėtų būti paskirta švelnesnė bausmė, nors kasatorius pažymi, kad jis neprisipažįsta padaręs vagystę ar juo labiau parengiamuosius veiksmus.

Teismai kritiškai vertino nuteistųjų B. G. ir D. G. paaiškinimus, kad ikiteisminio tyrimo metu parodymus jie davė būdami apsvaigę nuo narkotikų arba būdami abstinencijos būsenos, nors tai patvirtina byloje esantys duomenys, ir kad prieš juos buvo naudojamas fizinis smurtas, nors šie nuteistieji neturėjo pagrindo meluoti, nes buvo paleisti po paros. Taigi teismų nuosprendžiai grindžiami išimtinai ikiteisminio bylos tyrimo surinktais duomenimis, iš esmės netikrinant jų patikimumo ir leistinumo. Atmetus B. G. ir D. G. ikiteisminio tyrimo pareigūnams duotų parodymų fragmentus, jokių kitų duomenų, iš kurių būtų galima spręsti apie kasatoriaus galimus nusikalstamus veiksmus, byloje nesurinkta.

Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad jis neatlygintinai pasisavino vagystės dalyką, nes iš jo namų nebuvo paimta nė vieno laikrodžio, o paimti asmeniniai daiktai buvo grąžinti dar ikiteisminio tyrimo metu jo broliui, vagystė įvyko pusantro mėnesio prieš kratą, su liudytoju S. J. į Gariūnus po kratos įgyti tokių laikrodžių pirkimo dokumentų jis vykti negalėjo, nes buvo suimtas, o pateiktų UAB „P.“ laikrodžių įsigijimo dokumentų teismai nepridėjo prie bylos ir jų neanalizavo, nors duomenų, kad šie dokumentai suklastoti, nėra. Visi laikrodžiai, rasti lombardo parduotuvėse, įsigyti teisėtai. Dalis laikrodžių buvo pirkti pagal sutartis iš UAB „B.“, dalis priimti kaip užstatas iš privačių asmenų, o jų neišsipirkus, turto perkėlimo aktais buvo perkelti į prekybą. Tai patvirtina ir liudytojų S. J., L. B., S. B. parodymai. Be to, prieš kelias dienas iki suėmimo laikrodžiai buvo išdėlioti atidarytos parduotuvės Vilniuje, (duomenys neskelbtini) gatvėje, vitrinoje, o vagis taip nesiskelbtų, juo labiau, kad UAB „D.“ atstovė G. D. ne tik kasatoriaus darbo, bet ir gyvenamosios vietos kaimynė, ir jos sutuoktinis kiekvieną dieną praeina pro šią parduotuvę.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, nes neišnagrinėjo šio skundo esminių argumentų dėl ikiteisminio tyrimo, bei teisminio nagrinėjimo metu padarytų procesinių pažeidimų skiriant ir pratęsiant kardomąją priemonę, pirmosios instancijos teismo šališkumo, suvaržymų ikiteisminio tyrimo metu susipažinti su baudžiamosios bylos medžiaga, galimo apklausos protokolų klastojimo, daiktų atpažinimo tvarkos pažeidimo, FNTT specialisto išvados neišsamumo, atmestų prašymų apklausti gynybos liudytojus.

Kasatorius taip pat teigia, kad jo teisė į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką buvo pažeista, nes bylos procesas dėl nuteistojo tęsėsi daugiau kaip trejus metus, procese buvo nepagrįstų delsimų, už kuriuos atsakingi ikiteisminio tyrimo institucija ir teismas, kasatorius visą laiką buvo suimtas, todėl yra pagrindas taikyti jam BK 62 straipsnio 2 dalies 1 punktą, 3 dalies 3 punktą ir paskirti švelnesnę, negu numatyta straipsnio sankcijoje, bausmės rūšį (EŽTT sprendimas Einarsson v. Iceland, no. 22596/93, decision of 5 April 1995 ir kt.). Byloje BK 54 straipsnio 2 dalis, 55 straipsnis taikyti ir aiškinti netinkamai, todėl kasatoriui, kurio teistumai išnykę (BK 97 straipsnis) paskirta aiškiai per griežta bausmė už BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką, o BK 75 straipsnio taikymo ir laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo galimybės, esant visoms jo taikymo sąlygoms, nesvarstytos.

Kasaciniu skundu nuteistojo A. B. gynėjas advokatas G. Putvinskis prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 14 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 20 d. nuosprendį ir A. B., dėl nusikaltimo, numatyto BK 178 straipsnio 2 dalyje, išteisinti arba pakeisti nuosprendžio dalį dėl bausmės skyrimo A. B. ir bausmės vykdymą atidėti ar paskirti švelnesnę bausmę.

Kasaciniame skunde nuteistojo A. B. gynėjas nurodo, kad teismai nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, nes nuosprendžius pagrindė iš esmės tik kaltinimui palankiais kaltinamųjų B. G., tarp kurio ir A. B. buvo kilęs konfliktas dėl B. G. nesumokėtos visos sutartos pinigų sumos už nesukomplektuotus langus, ir D. G. nenuosekliais parodymais, duotais, kaip patys pripažino, B. G. apsvaigus nuo narkotinių medžiagų arba abstinencijos būsenos, o D. G., taip pat vartojančiam narkotines medžiagas, policijos pareigūnams jį kankinant, sukiojant rankas, bet nepasisakė, kodėl nesirėmė nuosekliais ikiteisminio tyrimo metu ir teisme A.

B. parodymais, taip pat liudytojų J. B., V. B., S. B., L. B. duotais parodymais. Kartu teismai nuteistojo B. G. parodymus teisme, kuriuose jis kitaip nurodė nusikalstamos veikos aplinkybes, vertino kritiškai, nors tokie parodymai visiškai sutampa su nuteistojo D. G. parodymais ikiteisminio tyrimo teisėjui ir teisme, taip pat su nuteistojo A. B. parodymais viso proceso metu. Taigi teismai, priimdami apkaltinamuosius nuosprendžius A. B., rėmėsi nepatikimais įrodymais, nevertino visų byloje esančių įrodymų visumos, neįsitikino jų pakankamumu, nepašalino visų įrodymų prieštaravimų.

Tai pripažino ir apeliacinės instancijos teismas, nurodęs, kad pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis nuteistajam A. B. dėl visos kaltinimo apimties pagrįstas prielaidomis, o tai draudžia įstatymas. Gynėjas teigia, kad nors apeliacinės instancijos teismas perkvalifikavo A. B. nusikalstamą veiką iš BK 178 straipsnio 3 dalies į 178 straipsnio 2 dalį ir pašalino iš nuosprendžio aprašomosios dalies nustatytą jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikaltimas padarytas bendrininkų grupe, liko esminė klaida, t. y. išvada, kad A.

B. padarė vagystę, nes jo veiksmuose nėra nustatyti objektyvieji šios nusikalstamos veikos požymiai. A. B. nurodė, kad 2011 m. rugpjūčio 3 d. ryte skambino advokatui G. P. ir jie kartu važiavo į Šalčininkų rajono apylinkės teismą, kur A. B. motina dalyvavo civilinėje byloje kaip trečiasis asmuo. Liudytojo P. S. parodymai nesusiję su nusikaltimu, liudytojai A. D., G. D., S. J., J. B. nematė ir nemanė, kad A. B. galėjo padaryti nusikaltimą, apeliacinės instancijos teismas tuo taip pat suabejojo ir paskyrė atlikti eksperimentą, bet nesilaikant BPK reikalavimų prokurorų atlikto eksperimento, ar A.

B. galėjo įlysti pro langelį į UAB „D.“ kioską“, išvadomis nesirėmė. Nuoseklūs A. B. , liudytojų J. B., V. B., S. B., L. B. parodymai patvirtina, kad A. B. nuo 2011 m. rugpjūčio 3 d. 19.30 val. iki 2011 m. rugpjūčio 4 d. 8 val. negalėjo nupjauti apsauginių grotelių ir įsibrauti į UAB „D.“ prekybos kioską, nes tuo metu buvo savo namuose. Kad A. B. fiziškai negalėjo pralysti pro langelį, patvirtino ir B. G., nurodęs, kad jis pats svėrė apie 78 kg, o A. B. svėrė apie 90 kg ir pro tokį (24,3 cm aukščio ir 58,5 cm pločio) langelį nebūtų galėjęs pralįsti.

Apeliacinės instancijos teismas paneigė pirmosios instancijos teismo teiginius, kad A. B. įsibrovė į patalpą ir išnešė prekes iš jos, bet konstatuodamas A. B. dalyvavimą vagystėje rėmėsi aplinkybe, kad paimtus per kratą laikrodžius atpažino UAB „D.“ vadovė G. D., nors su tokia išvada sutikti negalima, nes byloje nagrinėjamu atveju dingę laikrodžiai nauji, klastotės, neturinčios jokių individualių požymių, kokiomis prekiaujama visuose paviljonuose (kioskuose) stoties prieigose, Gariūnų turgavietėje, kitose prekyvietėse.

Gynėjas taip pat pažymi, kad A. B. iki byloje tiriamo įvykio buvo neteistas, psichikos sveikatos centre neįrašytas, psichiatrijos ligoninėje negydytas, į priklausomybės ligų centro priežiūros grupę neįrašytas, turi aukštąjį išsilavinimą, toliau mokosi, dirba vadybininku, turi gyvenamąją vietą, augina tris vaikus. Dėl to, net jeigu ir pasitvirtintų, kad nuteistasis pažeidė baudžiamąjį įstatymą, apeliacinės instancijos teismo paskirta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė už 887,50 Lt (257,04 Eur) vertės turto pasisavinimą neproporcinga, neatitinka bausmės tikslų, paskirta tinkamai neįvertinus A. B. tik teigiamai apibūdinančių duomenų. Bausmės tikslai A. B. gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo, bet teismai apskritai nesvarstė BK 75 straipsnio taikymo galimybės, esant visoms jo taikymo sąlygoms. A. B. nuteistas už apysunkį nusikalimą, o nauja 2015 m. kovo 24 d. BK 75 straipsnio redakcija leidžia taikyti bausmės vykdymo atidėjimą asmenims, teisiamiems ir už sunkius nusikaltimus. Šioje byloje nustatytos visos formaliosios bausmės vykdymo atidėjimo sąlygos pagal nusikaltimo (nusikaltimų) kategoriją; paskirtos bausmės rūšį ir dydį, todėl teismai turėjo teisę svarstyti paskirtos bausmės vykdymo atidėjimą.

Kasatoriai taip pat pažymi, kad žala buvo padaryta juridiniam asmeniui UAB „D.“, o akcinių bendrovių veiklą reguliuojantys įstatymai aiškiai atriboja bendrovės ir jos dalyvių ar darbuotojų turtą, dėl to teismas nepagrįstai pripažino procese nukentėjusiąja G. D.

Gynėjas taip pat nurodo, kad šioje byloje paskirtame suėmime A. B. praleido trejus metus, dėl to buvo pažeistos A. B. teisės, įtvirtintos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio 3 dalyje, į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką arba būti paleistam proceso metu. Apeliacinės instancijos teismas paskyrė dvejų metų laisvės atėmimo bausmę, nuosprendyje nepasisakydamas, kaip į šią bausmę galėtų būti įskaitomas suėmime praleistas trejų metų terminas.

Kasaciniai skundai tenkintini iš dalies. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 20 d. nuosprendis naikintinas dėl esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 20 straipsnio 5 dalis, 305 straipsnio, 320 straipsnio 3 dalis), o byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Dėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio

Pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu A. B. nuteistas pagal BK 178 straipsnio 3 dalį dėl didelės vertės svetimo turto pagrobimo. Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteisti B. G. ir D. G. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas nuosprendį surašo laikydamasis BPK XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų. Teismo nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas, t. y. jame padarytos išvados dėl visų nuosprendyje sprendžiamų klausimų turi būti pagrįstos išsamiai, nešališkai ištirtų bei teisingai įvertintų įrodymų, atitinkančių BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių reikalavimus, visetu (BPK 20 straipsnio 5 dalis).

BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Taigi viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismams yra ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Baudžiamojo proceso įstatymo normos reglamentuoja, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį baudžiamojoje byloje, teismas aprašomojoje dalyje išdėstytų įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados apie nustatytų faktinių aplinkybių buvimą, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

BK 178 straipsnio 2 dalies dispozicijoje nustatyta: „Tas, kas atvirai pagrobė svetimą turtą arba pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą, saugyklą ar saugomą teritoriją...‘‘.

Nusikaltimo sudėties požymių visuma (objektyvieji požymiai – veika, padariniai, priežastinis ryšys ir subjektyvieji požymiai – kaltė, motyvas, tikslas) yra būtinas pagrindas asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Taigi tam, kad neteisėta kaltininko veika būtų pripažinta vagyste, būtina nustatyti minėtų požymių visumą. Vagystės objektyvieji požymiai yra šio nusikaltimo objektas – nuosavybė bei dalykas – svetimas turtas. Vagystės dalykas – tai konkretūs materialaus pasaulio daiktai. Taigi pagrobti galima tik svetimą turtą – daiktus, kurie grobimo momentu priklauso ne kaltininkui, o kitam asmeniui, ir kaltininkas turi tai suvokti.

Pažymėtina, kad kaltinamasis A. B. jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo fakto nepripažino ir parodė, kad vagystės nepadarė.

Pirmosios instancijos teismas, A. B. pripažindamas kaltu ir nuteisdamas pagal BK 178 straipsnio 3 dalį, apkaltinamajame nuosprendyje nurodė, kad byloje nustatytos aplinkybės leido daryti išvadą, kad į bendrovės „D.“ paviljoną pro langelį įsibrovė pats A. B., kuris ir pavogė bendrovės turtą.

Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų minėtas aplinkybes, todėl padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nesant tam įrodymų, nepagrįstai nuteistajam A. B. inkriminavo šį vagystės objektyviosios pusės veiksmo realizavimą. Tačiau vėliau šios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad nuteistasis A. B., turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, veikdamas su bendrininkais B. G. ir D. G., tiksliau nenustatytomis aplinkybėmis, nupjovę apsaugines groteles ir išlaužę langelį, įsibrovė į UAB „D.“ prekybos kioską, iš kur pavogė 69 laikrodžius, taip pagrobė UAB „D.“ turto už 887,50 Lt (257,03 Eur), ir padarė išvadą, kad yra pagrindas pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Teismas A. B. nusikalstamą veiką iš BK 178 straipsnio 3 dalies perkvalifikavo į 178 straipsnio 2 dalį ir nuteisė. Kitą pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį paliko nepakeistą.

Taigi iš šio teismo nuosprendžio turinio matyti, kad A. B. kaltę pagal BK 178 straipsnio 2 dalį lėmė tai, jog jis dalyvavo rengiantis vagystei ir pasisavino veikos rezultatą – vagystės metu užvaldytą turtą.

Kasacinės instancijos teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje A. B. nusikalstamos veikos tiek objektyvieji požymiai – veika, padariniai, tiek subjektyvusis požymis – kaltė, nėra nustatyti.

BPK 320 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas švelnina nuosprendį nuteistiesiems, kurie nuosprendį apskundė ar dėl kurių nuosprendis apskųstas, tai remdamasis pagrindais, taikytinais ir kitiems nuteistiesiems, jis gali sušvelninti nuosprendį ir pastariesiems.

Nagrinėjamojoje byloje pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir BK 178 straipsnio 3 dalį buvo nuteisti B. G. ir D. G. Apeliacinės instancijos teismas dėl jų pirmosios instancijos nuosprendį paliko nepakeistą, t. y. baudžiamojo proceso reikalavimai (BPK 320 straipsnio 5 dalis) šioje baudžiamojoje byloje nebuvo įgyvendinti.

Teisėjų kolegijos nuomone, apeliacinės instancijos teismas surašė įstatymo reikalavimų neatitinkantį nuosprendį ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio, 331 straipsnio reikalavimus.

Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies taikymo

BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatytos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos – teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, o BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomojoje dalyje turi būti išdėstytos motyvuotos išvados dėl apeliacinio skundo. Dėl to, nesant tokių apeliacinės instancijos teismo motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, kad apeliacinis skundas liko neišnagrinėtas.

Kasatorius A. B. teigia, kad pagal 2011 m. rugsėjo 19 d. kratos metu buvo paimti 115 rankinių laikrodžių, kurie tą pačią dieną buvo pateikti atpažinti UAB „D.“ atstovei G. D. BPK 191 straipsnio 2 dalis nustato, kad atpažįstantysis asmuo pirmiau turi būti apklaustas apie aplinkybes, kuriomis jis matė ar kitaip įsidėmėjo daiktą, taip pat žymes, individualius požymius, pagal kuriuos jis gali atpažinti daiktus. Ši teisės norma yra imperatyvi. Nagrinėjamoje byloje UAB „D.“ atstovė buvo apklausta, tačiau jau po atpažinimo procedūros, o ne iki atpažinimo procedūros, kaip reikalauja įstatymas. BPK 193 straipsnis numato, kad atpažįstant daiktus (šiuo atveju laikrodžius) prie kiekvieno iš jų turi būti papildomai pridėti ne mažiau kaip trys kiti analogiški daiktai. Šis reikalavimas taip pat buvo pažeistas, nes UAB „D.“ atstovei buvo pateikti atpažinti visi bendrai paimti 115 laikrodžių iš lombardo ir leista išsirinkti 69 laikrodžius, kurie, pasak G. D., buvo pavogti iš jos bendrovės. Iš patikslinto civilinio ieškinio turinio matyti, kad iš UAB „D.“ buvo pavogti tik 63 laikrodžiai. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas visiškai nenagrinėjo jo argumentų dėl laikrodžių atpažinimo tvarkos ir nevertino esminių prieštaravimų civilinio ieškovo UAB „D.“ pateiktuose dokumentuose.

Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje neišdėstė motyvuotų išvadų dėl nuteistojo A. B. apeliacinio skundo esminių argumentų. Taigi apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma nuteistojo apeliaciniame skunde, ir taip pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus.

Apibendrinus tai, kad išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad minėti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai laikytini esminiais, jie sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, teismas privalo ištaisyti šioje nutartyje nustatytus esminius BPK pažeidimus ir iš naujo patikrinti apeliacinių skundų argumentus dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo ir teisėtumo.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako ir jų nesprendžia, nes kasacinės instancijos teismas negali iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas iš naujo nagrinėdamas bylą (BPK 386 straipsnio 2 dalis).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 20 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Vytautas Piesliakas

Vladislovas Ranonis

Viktoras Aidukas