2020-11-25 Nr. AB-22245-2-13-3-02789-2018-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2258-575/2020

Teisminio proceso Nr. 2-13-3-02789-2018-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1; 20.2.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. lapkričio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos V. D. (ankstesnė pavardė – J.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. D. skundą atsakovams Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, (tretieji suinteresuotieji asmenys byloje – Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, J. B. ir G. V.) dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja V. D. (ankstesnė pavardė – J.) (toliau – ir pareiškėja, apeliantė) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama priteisti iš Lietuvos valstybės 1 352,98 Eur turtinės ir 30 000 Eur neturtinės žalos, patirtos dėl sūnaus E. B. mirties, atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėja skunde nurodė:

2.1. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba, atsakovas) pareigūnams 2015 m. rugpjūčio 27 d. tarnybiniu automobiliu „Renault Coleos“ persekiojant automobilį „Peugeot 607“, Tarnybos Lazdijų rinktinės kriminalinės žvalgybos skyriaus vyresnysis tyrėjas J. B., panaudojęs tarnybinį šaunamąjį ginklą Glock, mirtinai sužalojo pareiškėjos sūnų E. B.. Dėl šio įvykio buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-48003-15 dėl neatsargaus gyvybės atėmimo (toliau – ir Ikiteisminis tyrimas), tačiau 2018 m. kovo 29 d. nutarimu jis buvo nutrauktas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių.

2.2. Nors dėl pareiškėjos sūnaus žūties pradėtas Ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas ir asmuo, kuris panaudojo tarnybinį ginklą nebuvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn nenustačius jo veiksmuose nusikalstamos veikos subjektyviosios pusės požymio (kaltės), žala, kuri buvo padaryta panaudojus didesnio pavojaus šaltinį – šaunamąjį ginklą, turi būti atlyginta civiline tvarka. Žalą dėl pareiškėjos sūnaus žūties padarė Tarnybos pareigūnas, eidamas tarnybines pareigas ir panaudojęs tarnybinį ginklą, todėl žalą turi atlyginti Lietuvos valstybė. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.270 straipsnį asmuo, kurio veikla susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams, privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo.

2.3. Asmens teisė į gyvybę yra absoliuti teisė. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) praktikoje pripažįstama, kad teisė į neturtinės žalos atlyginimą fizinio asmens mirties atveju turi mirusiojo artimieji, nepaisant darbingumo ir išlaikymo arba teisės gauti iš mirusiojo išlaikymą faktų egzistavimo, jeigu santykiai su mirusiuoju buvo gana artimi ir glaudūs (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2010). Teismų praktikoje konstatuojama, jog neturtinė žala mirus artimam žmogui pripažįstama pasitvirtinus dėl to atsiradusiems dvasiniams išgyvenimams. Tokie išgyvenimai paprastai atsiranda, kai prarandamas asmuo, su kuriuo siejo artimi šeimyniniai, emociniai ryšiai, ir yra realus pagrindas teigti, kad dėl netekties nukentėjusysis patyrė gilų emocinį šoką, dvasinį diskomfortą ir kitus padarinius, kurie sąlygojo pasikeitusią gyvenimo kokybę. Staiga, netikėtai žuvus pareiškėjos sūnui, ji išgyveno didelį dvasinį sukrėtimą. Pareiškėją su sūnumi siejo šilti artimi emociniai, santykiai, todėl ji labai išgyveno sūnaus netektį. Prašoma priteisti 30 000 Eur dydžio suma neturtinei žalai atlyginti šiuo atveju atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Patirtą turtinę žalą sudaro išlaidos sūnaus laidotuvėms ir su sūnaus mirtimi susijusios išlaidos, kurios iš viso sudarė 1 352,98 Eur.

3. Atsakovas Tarnyba, atstovaujanti ir Lietuvos valstybę, atsiliepime į skundą prašė pareiškėjos skundą atmesti. Atsiliepime į skundą buvo nurodyta:

3.1. Ikiteisminis tyrimas dėl pareigūno J. B. veiksmų vykdant tarnybines pareigas, kai buvo panaudotas tarnybinis ginklas ir žuvo pareiškėjos sūnus, nutrauktas, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo požymių. Tarnyba atliko tarnybinį patikrinimą, kurio metu nustatė, kad tarnybinis šaunamasis ginklas buvo panaudotas esant būtinybei sulaikyti sunkų nusikaltimą padariusį asmenį, užkirsti kelią teisės pažeidimams, saugant ir ginant asmens, visuomenės, valstybės teisėtus interesus. Šaunamasis ginklas panaudotas vykdant tarnybinę pareigą, nesant galimybės panaudoti alternatyvias sulaikymui priemones. Tarnybos pareigūnas ginklą panaudojo vykdydamas pareigybės aprašymo reikalavimus, jo veiksmuose nėra tarnybinio nusižengimo sudėties. Automobilio „Peugeot 607“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojas G. V., žinodamas, kad jo vairuojamame automobilyje yra peršautas asmuo, ne tik kad nesiėmė jokių tokiais atvejais būtinų ir įprastinių pagalbos suteikimo bei gyvybinių funkcijų palaikymo priemonių, bet priešingai – dar apie 10–15 min. važiavo dideliu greičiu sudėtingomis sąlygomis, dėl ko automobilis galimai kratėsi ir nukentėjusiajam nuo kulkos sukėlė dar didesnį skausmą ir pavojų gyvybei. Tarnybos pareigūnai, sužinoję apie „Peugeot 607“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) automobilyje esantį sužeistą žmogų, nedelsiant ėmėsi visų įmanomų priemonių suteikti jam pirmąją pagalbą, iškvietė medikus, konsultavosi, kaip elgtis su sužeistuoju.

3.2. Civilinė atsakomybė, būdama teisinės atsakomybės rūšimi, gali atsirasti tik tada, kai asmens veiksmai nesiderina su teisės nustatytu elgesio standartu. Jeigu asmens veikla teisės požiūriu yra nepriekaištinga, jo civilinė atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl veiklos, yra negalima. Deliktinė civilinė atsakomybė atsiranda, kai egzistuojant tam tikrai teisiniai pareigai įpareigotas asmuo jos nevykdo ar vykdo netinkamai ir tokiu pažeidimu padaro žalą kitam asmeniui.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad asmens žūtį įtakojo didelis jo neatsargumas, nes jis dalyvavo kontrabandoje.

5. Tretieji suinteresuoti asmenys J. B. ir G. V. atsiliepimo į pareiškėjos skundą nepateikė.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 23 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

7. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėja žalos atsiradimą kildina iš Tarnybos pareigūno veiksmų panaudojus ginklą, dėl ko nuo šautinės žaizdos mirė jos sūnus. Pareiškėja žalos atsiradimą grindžia CK 6.270 straipsnio nuostatomis, pagal kurio 1 dalį asmuo, kurio veikla susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams, privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo. Teismas, atsižvelgdamas į CK 6.270 straipsnio nuostatas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką (žr. 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2011, 2014 m. kovo 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014, 2018 m. balandžio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-159-313/2018), nurodė, kad sprendžiant dėl Tarnybos atsakomybės pagal CK 6.270 straipsnį, svarbu įvertinti tiek ginklo panaudojimo aplinkybes 2015 m. rugpjūčio 27 d. įvykio metu, tiek ir nukentėjusio asmens E. B. veiksmus minėto įvykio metu, galėjusius turėti įtakos ginklo panaudojimui.

8. Teismas iš bylos duomenų nustatė, kad Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamentas vykdė Ikiteisminį tyrimą, kurio metu buvo tiriamos aplinkybės dėl neatsargaus gyvybės atėmimo ir netinkamo tarnybinių pareigų atlikimo. Ikiteisminio tyrimo metu nustatytos aplinkybės, kad E. B. mirė 2015 m. rugpjūčio 27 d. 7 val. 30 min. dėl šautinio kairės pusės krūtinės ląstos sužalojimo, sužalojimas padarytas iš šaunamojo ginklo. Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro R.

S. 2018 m. kovo 29 d. nutarimu Ikiteisminis tyrimas Tarnybos pareigūno J. B. atžvilgiu nutrauktas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių. Minėtame nutarime nurodyta, kad J. B., vykdydamas pareigas ir laikydamasis teisės aktų reikalavimų, iššovė įspėjamuosius šūvius į automobilio tolimesnį nuo vairuotojo ratą, kadangi automobilį vairavęs G. V. nepakluso pareigūnų reikalavimui sustoti; J. B. nežinojo ir negalėjo žinoti, kad automobilyje buvo E. B., kuris patyrė šautinį sužalojimą; J. B. nenumatė ir negalėjo numatyti, kad dėl jo panaudoto šaunamojo ginklo mirs E. B..

Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento Vyriausiojo prokuroro pavaduotojo R. V. 2018 m. gegužės 15 d. nutarimu atmestas pareiškėjos skundas, kuriame ji prašė panaikinti Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro R. S. 2018 m. kovo 29 d. nutarimą, konstatuojant, kad J. B. veikė ir šaunamąjį ginklą panaudojo tarnybos interesais ir būdamas įsitikinęs, jog jis veiksmus atlieka laikydamasis teisės aktų reikalavimų, buvo sąžiningai įsitikinęs, kad automobilyje be vairuotojo daugiau žmonių nėra, todėl, naudodamas šaunamąjį ginklą prieš transporto priemonę ir laikydamasis atsargumo priemonių, siekė išvengti galimo automobilio vairuotojo sužalojimo;

J. B. nenumatė ir pagal veikos aplinkybes, savo asmenines savybes negalėjo numatyti, kad jam panaudojus šaunamąjį ginklą, bus sužalotas arba kad bus galimybė sužaloti ant automobilio galinės sėdynės dešinėje pusėje sėdėjusį asmenį E. B. ar kitus keleivius, ir tokių padarinių nenorėjo. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. birželio 25 d. nutartimi ir Vilniaus apygardos teismas 2018 m. rugpjūčio 2 d. nutartimi išnagrinėjo pareiškėjos skundus dėl Ikiteisminio tyrimo nutraukimo. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. birželio 25 d. nutartyje konstatavo, kad Ikiteisminio tyrimo surinkti duomenys buvo įvertinti tinkamai.

Vilniaus apygardos teismas 2018 m. rugpjūčio 2 d. nutartyje taip pat nurodė, kad G. V. vairuojamas automobilis pavojingai manevravo, duomenų apie automobilyje buvusius kitus asmenis Tarnyba neturėjo.

9. Teismas pažymėjo, kad Ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys patvirtina aplinkybę, jog Tarnybos pareigūnai persekiojo G. V. vairuojamą automobilį, tačiau vairuotojas nepakluso pareigūnų nurodymams sustabdyti transporto priemonę. Ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys taip pat patvirtina aplinkybę, kad 2015 m. rugpjūčio 27 d. įvykio metu Tarnybos pareigūnams buvo pateikta informacija, jog automobilyje yra tik vairuotojas ir, kaip įtariama, kontrabanda vežamos cigaretės su Baltarusijos Respublikos akcizo ženklais. Pagal Tarnybos turimą žvalgybinę informaciją G. V. automobiliu, kurį vairuodavo išimtinai pats G. V., buvo gabenamas tik kontrabandos krovinys, o bendrininkus iš pasienio zonos išveždavo mikroautobuso vairuotojas. Teismas vertino, kad 2015 m. rugpjūčio 27 d. įvykio, kurio metu žuvo E. B., aplinkybės patvirtina, jog Tarnybos pareigūnas J. B. tarnybinio ginklo panaudojimo metu įvertino bei kiek įmanoma sumažino žalos atsiradimo riziką. Iš Ikiteisminio tyrimo duomenų matyti, kad sprendimas panaudoti tarnybinį ginklą buvo priimtas įvertinus G. V. itin pavojingą elgesį trečiųjų asmenų atžvilgiu. G. V. nereagavo į pareigūnų nurodymus sustoti, įspėjamuosius garsinius bei šviesos ženklus. G. V. taip pat nereagavo į įspėjamuosius šūvius, todėl šiuo konkrečiu atveju nebuvo galimybės sustabdyti jo vairuojamą automobilį kitu alternatyviu mažiau pavojingu būdu. Aplinkybė, jog Tarnybos pareigūnas J. B. negalėjo tikėtis, kad G. V. vairuojamame automobilyje yra keleivių, patvirtina ir Ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys, jog keleiviai automobilio salone gulėjo, automobilio langai buvo tamsinti (tonuoti).

10. Teismas nurodė, kad Ikiteisminio tyrimo metu buvo atliktas eksperimentas, kurio metu nustatyta, jog nurodytomis sąlygomis Tarnybai priklausančiam automobiliui „Renault Koleos“ esant tiek 15, tiek 10, tiek 7, tiek 5, tiek 2 metrų atstumu nuo automobilio „Peugeot 607“, šviečiant automobilio „Renault Koleos“ tiek trumposiomis, tiek ilgosiomis šviesomis automobilio „Peugeot 607“ kryptimi, žvelgiant iš automobilio „Renault Koleos“ priekinės keleivio sėdynės bei išlindus pro priekinės keleivio pusės durelių atidarytą langą, automobilyje „Peugeot 607“ esančių žmonių nematyti. Esant šioms aplinkybėms, pamatyti, jog G. V. vairuojamame automobilyje „Peugeot 607“ yra daugiau keleivių, nebuvo realios galimybės.

11. Teismas akcentavo, kad Tarnybos pareigūnas J. B. tarnybinį ginklą naudojo siekdamas peršauti automobilio keleivio pusės galinę padangą, todėl pagal turimus duomenis rizika žalai kilti nebuvo didelė, kadangi duomenų apie salone buvusius keleivius Tarnyba neturėjo. Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad Tarnybos pareigūnas J. B. šūvį atliko esant pakankamam matomumui, asfaltuoto kelio ruože, iš apie 7 m atstumo, todėl galėjo tikėtis, jog pataikys į automobilio galinį dešinės pusės ratą. Byloje nėra duomenų, jog E. B., ar kiti keleiviai aktyviais veiksmais būtų siekę parodyti Tarnybos pareigūnams, jog jie yra G. V. vairuojamame automobilyje. Teismas taip pat pažymėjo, kad Ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys patvirtina aplinkybę, kad Tarnybos pareigūnai kitomis priemonėmis negalėjo pašalinti kilusio pavojaus tretiesiems asmenims. Iš bylos duomenų matyti, kad G. V. vairuojamas automobilis po gaudynių sustojo pamiškėje, jame sėdėjęs vairuotojas iš automobilio pabėgo, automobilyje likusiam E. B. iškviesti medikai, įvykio vietoje Tarnybos pareigūnai suteikė E. B. priminę pagalbą.

12. Teismas nurodė, kad iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, jog Kauno apygardos teismas 2018 m. rugsėjo 21 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-282-245/2018 ir 2017 m. sausio 19 d. baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. 1-174-290/2017 konstatavo aplinkybes, kad G. V., E. B. ir kiti nusikalstamoje veikoje dalyvavę asmenys A. R., M. Z., K M. ir R. D. 2015 m. rugpjūčio 27 d. apie 2 val. susitarę ir veikdami bendrininkų grupėje iš Baltarusijos Respublikos į Lietuvos Respubliką per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, išvengdami muitinės kontrolės, ne per muitinės kontrolės postą gabeno 250 MGL dydžio sumą viršijančios vertės prekes: 14 500 pakelių cigarečių „NZ Gold Superslims“, 500 pakelių cigarečių „Minsk 5 Superslims“, kurių bendra vertė yra 42 408 Eur.

13. Įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, teismas priėjo prie išvados, kad aplinkybės, jog nukentėjęs asmuo E. B. dalyvavo nusikalstamoje veikoje, kad jis slėpėsi automobilyje, turėjo esminės įtakos dėl Tarnybos pareigūno J. B. priimto sprendimo panaudoti tarnybinį ginklą stabdant G. V. vairuojamą automobilį bei turėjo įtakos žalos atsiradimui. Esant šioms aplinkybėms teismas sprendė, kad Tarnybai nekyla pareiga atlyginti žalą CK 6.270 straipsnio pagrindu, todėl pareiškėjos skundas buvo atmestas.

III. 14. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jos skundą tenkinti visiškai. Apeliaciniame skunde nurodoma:

14.1. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime iškraipė faktines įvykio aplinkybes, netinkamai vertino skunde išdėstytas aplinkybes ir nurodytą teisinį atsakomybės už padarytą žalą atsiradimo pagrindą, neteisingai aiškino ir taikė įstatymo nuostatas.

14.2. Tarnybos pareigūnas J. B., panaudodamas šaunamąjį ginklą persekiojamo automobilio atžvilgiu, jį panaudojo netinkamai įvertinęs galimas sukelti pasekmes, neįsitikinęs, kad jo naudojamas šaunamasis ginklas nesužalos persekiojamame automobilyje važiuojančių keleivių, nors prieš naudodamas tokio pobūdžio priemonę, tai privalėjo padaryti. Pirmosios instancijos teismas, pateisindamas J. B. veiksmus, sprendimą motyvavo tuo, jog J. B., panaudodamas tarnybinį ginklą, negalėjo tikėtis, jog G. V. vairuojamame automobilyje yra keleivių. Tokia teismo išvada neatitinka ikiteisminio tyrimo metu nustatytų aplinkybių, pagal kurias nustatyta, jog apie galimą kontrabandos per valstybės sieną atvejį visi pareigūnai (įskaitant J. B.) žinojo iš anksto. Kontrabandines prekes gabenančių asmenų sulaikymui buvo ruoštasi iš anksto, dalis pareigūnų sekė šiuos asmenis, žinojo, kiek asmenų galimai užsiima neteisėtais veiksmais ir tokia informacija dalijosi, todėl J. B. privalėjo numatyti, kad automobilyje be vairuotojo gali būti ir kitų asmenų. Be to, pagal paties J. B. parodymus, jis iš A. M. gavo informaciją, jog sekamiems automobiliams „Ford Mondeo“ ir „Peugeot 607“ atvykus į pirmąją vietą prie elektros linijos, iš automobilio išlipo tiksliai nenustatytas skaičius asmenų ir kad viename iš automobilių galėjo būti paliktas žmogus. J. B. apklausos metu netvirtino, jog buvo įsitikinęs, kad persekiojamame automobilyje be vairuotojo daugiau nėra keleivių, nurodydamas, jog kitų keleivių nematė. Šios aplinkybės patvirtina, jog J. B. privalėjo žinoti ar numatyti, kad persekiojamame automobilyje be vairuotojo buvo ir kitų keleivių.

14.3. Teismas iškraipė faktines aplinkybes nurodydamas, kad žuvusysis E. B. slėpėsi automobilyje atsigulęs ant automobilio grindų, kadangi tokie motyvai prieštarauja E. B. patirto šautinio sužalojimo lokalizacijai ir ikiteisminio tyrimo metų duotoms specialistų išvadoms, pagal kurias žuvusysis buvo sužalotas į nugarą (pagal Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto 2017 m. gegužės 23 d. išvadą Nr. 11-935(17), 11-1024 (17)/MK46/17(01) E. B. šūvio metu sėdėjo ant automobilio „Peugeot 607“ galinės sėdynės, dešinėje pusėje, nežymiai pasilenkęs į priekį ir nežymiai pasisukęs į dešinę pusę).

14.4. Teismas išvadą, kad Tarnybai nekyla pareiga atlyginti žalą CK 6.270 straipsnio pagrindu motyvavo tuo, jog pareigūno J. B. sprendimui panaudoti tarnybinį ginklą stabdant G. V. vairuojamą automobilį turėjo esminės įtakos E. B. slėpimasis automobilyje. Tačiau CK 6.270 straipsnio 1 dalis numato baigtinį sąrašą aplinkybių, kurioms esant didesnio pavojaus šaltinio valdytojas neatsako dėl atsiradusios žalos ir kurias privalo įrodyti, t. y. kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusiojo asmens tyčinio ar didelio neatsargumo. Šiuo atveju J. B. šaunamąjį ginklą panaudojo neįvertinęs galimų sunkių pasekmių, prioritetą suteikdamas ne šaunamojo ginklo panaudojimu galimų sukeltų pasekmių išvengimui, o išskirtinai asmens, galimai padariusio nusikalstamą veiklą, sulaikymui, kas negali būti vertinama kaip šaunamojo ginklo pagrįstas, teisėtas ir tinkamas panaudojimo tikslas ir pagrindas.

14.5. Šiuo atveju žalą dėl pareiškėjos sūnaus žūties padarė trečiasis suinteresuotas asmuo J. B., būdamas Tarnybos pareigūnas, eidamas tarnybines pareigas ir panaudojęs tarnybinį ginklą, priklausantį Tarnybai, todėl žalą turėtų atlyginti Lietuvos valstybė, atstovaujama didesnio pavojaus šaltinio (šaunamojo ginklo) valdytojo Tarnybos.

15. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 23 d. sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma:

15.1. Teismo sprendimas priimtas 2019 m. gegužės 23 d., todėl galėjo būti apskųstas per 30 kalendorinių dienų, t. y. vėliausiai iki 2019 m. birželio 25 d. Pareiškėja teismui apeliacinį skundą padavė 2019 m. birželio 28 d., t. y. praleidusi nustatytą apeliacinio skundo padavimo terminą, dėl ko vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 138 straipsnio 3 dalies 1 punktu jos skundas neturėjo būti priimamas ir turėjo būti jai grąžintas.

15.2. Teismas priimdamas sprendimą rėmėsi įsiteisėjusiais atitinkamų teismų sprendimais, kuriuose konstatuota, kad Tarnybos pareigūnas J. B. tarnybinį ginklą panaudojo vykdydamas savo tiesiogines funkcijas, sąžiningai atlikdamas Tarnybos veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose įtvirtintas pareigas, nepažeisdamas Tarnybos pareigūnų veiklą reglamentuojančių teisės aktų, veikė pagal savo kompetenciją, neatliko jokių neteisėtų veiksmų, dėl kurių pareiškėja patyrė žalą.

15.3. Sprendimas panaudoti tarnybinį ginklą buvo priimtas įvertinus G. V. itin pavojingą elgesį trečiųjų asmenų atžvilgiu. Bylos duomenys patvirtina aplinkybę, kad G. V. nereagavo į pareigūnų nurodymus sustoti, įspėjamuosius garsinius ir šviesos ženklus. G. V. taip pat nereagavo į įspėjamuosius šūvius, todėl šiuo konkrečiu atveju nebuvo galimybės sustabdyti jo vairuojamą automobilį kitu alternatyviu mažiau pavojingu būdu. Aplinkybė, jog Tarnybos pareigūnas J. B. negalėjo tikėtis, kad G. V. vairuojamame automobilyje yra keleivių, patvirtina ir Ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys, jog keleiviai automobilio salone gulėjo, automobilio langai buvo tamsinti (tonuoti). Tarnybos pareigūnas J. B. šūvį atliko esant pakankamam matomumui, asfaltuoto kelio ruože, iš apie 7 m atstumo, todėl galėjo tikėtis, jog pataikys į automobilio galinį dešinės pusės ratą. Byloje nėra duomenų, jog E. B. ar kiti keleiviai aktyviais veiksmais būtų siekę parodyti Tarnybos pareigūnams, jog jie yra G. V. vairuojamame automobilyje. Teismas pagrįstai pažymėjo, kad Ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys patvirtino aplinkybę, jog Tarnybos pareigūnai kitomis priemonėmis negalėjo pašalinti kilusio pavojaus tretiesiems asmenims.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turtinės ir neturtinės žalos, kurią pareiškėja kildina iš Tarnybos pareigūno veiksmų panaudojus šaunamąjį ginklą, dėl ko nuo šautinės žaizdos mirė jos sūnus, atlyginimo.

17. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

18. Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos teigia, kad pareiškėja teismui apeliacinį skundą padavė 2019 m. birželio 28 d., t. y. praleidusi nustatytą apeliacinio skundo padavimo terminą. Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, nustatė, kad šis argumentas yra nepagrįstas. Teismo sprendimas priimtas 2019 m. gegužės 23 d., todėl galėjo būti apskųstas per 30 kalendorinių dienų, t. y. vėliausiai iki 2019 m. birželio 25 d. (2019 m. birželio 22–24 d. buvo ne darbo dienos, birželio 24 d. – šventinė diena, t. y. nedarbo diena). ABTĮ 65 straipsnio 4 ir 6 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai paskutinė termino diena yra ne darbo diena, termino pabaigos diena laikoma po jos einanti darbo diena; jeigu skundas (prašymas, pareiškimas), dokumentai ar pinigų sumos įteikti paštui arba išsiųsti elektroninių ryšių priemonėmis iki paskutinės termino dienos dvidešimt ketvirtos valandos, terminas nelaikomas praleistu. Byloje esantis pašto vokas patvirtina, kad apeliantė paštui apeliacinį skundą įteikė 2019 m. birželio 25 d., t. y. nepraleidusi įstatymu nustatyto termino.

19. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs apeliacinio skundo argumentus, mano, kad apeliacinis skundas pagrįstas. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė teisę ir vertino byloje pateiktus įrodymus.

Dėl byloje taikytinos teisės

20. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 19 straipsnyje nustatyta: „Žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas.“ Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas aiškindamas šią teisės normą yra pažymėjęs, kad teisė į gyvybę yra kiekvieno žmogaus prigimtinė teisė; demokratinių šalių teisėje žmogaus gyvybė pripažįstama aukščiausia vertybe. Teisinis reguliavimas kartu su moralės, religijų ir kitomis socialinėmis normomis pirmiausia skirtas saugoti žmogaus teisei į gyvybę (žr., 1998 m. gruodžio 9 d. nutarimą).

21. Asmens teisė į gyvybę taip pat įtvirtinta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 2 straipsnyje, kurią Lietuva ratifikavo 1995 m. ir kuri nuo to laiko yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalis).

22. Ši tarptautinė sutartis sukuria atitinkamas pareigas jos dalyvėms. Valstybės, ratifikuodamos Konvenciją, prisiima įsipareigojimus pagal Konvencijos 1 straipsnį – kiekvienam jų jurisdikcijai priklausiančiam asmeniui garantuoti šioje Konvencijoje apibrėžtas teises bei laisves. Lietuva yra šios Konvencijos dalyvė, todėl prisiimti įsipareigojimai suponuoja tai, kad teisinis reguliavimas, asmenims suteikiamos teisės turi būti aiškinamos atsižvelgiant į tarptautinius Lietuvos valstybės įsipareigojimus, kuriuos ji prisiėmė ratifikavusi Konvenciją.

23. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo jurisprudencijoje yra nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausiai pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz. EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic). Taigi, sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo, susijusius su teisės į gyvybę pažeidimu, turi būti žvelgiama ne tik į nacionalinį reguliavimą, bet ir į Konvencijoje garantuojamas teises ir individualiam ginčui reikšmingus EŽTT išaiškinimus.

24. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 2 straipsnyje nustatyta, kad:

1. Kiekvieno asmens teisę į gyvybę saugo įstatymas. Negalima tyčia atimti niekieno gyvybės, išskyrus vykdant teismo nuosprendį dėl nusikaltimo, už kurį tokią bausmę nustato įstatymas.

2. Gyvybės atėmimas nėra laikomas šio straipsnio pažeidimu, jeigu tai padaroma nepanaudojant daugiau jėgos, negu neišvengiamai būtina: a) ginant kiekvieną asmenį nuo neteisėto smurto; b) teisėtai suimant arba sutrukdant teisėtai sulaikytam asmeniui pabėgti; c) pagal įstatymą malšinant riaušes ar sukilimą.

25. EŽTT yra išaiškinęs, kad kaip matyti iš paties 2 straipsnio 2 dalies teksto, pareigūnų naudojama mirtiną grėsmę kelianti jėga gali būti pateisinama tam tikromis aplinkybėmis. Tačiau toks jėgos panaudojimas galimas tik tuo atveju, kai tai yra „neišvengiamai būtina“, kitaip tariant, jis turi būti visiškai proporcingas toms aplinkybėms („no more than absolutely necessary“, „ must be strictly proportionate in the circumstances“) (žr., pvz., EŽTT 2005 m. liepos 6 d. sprendimo byloje Nachova ir kiti prieš Bulgariją, par. 94; 2008 m. balandžio 24 d. sprendimo byloje Juozaitienė ir Bikulčius prieš Lietuvą, par. 71).

26. EŽTT ne kartą yra konstatavęs, kad iš esmės tokio būtinumo negali būti, jeigu yra žinoma, kad suimamas asmuo nekelia pavojaus gyvybei arba sveikatai ir nėra įtariamas padaręs smurtinį nusikaltimą, netgi jeigu nepanaudojus mirtiną grėsmę keliančios jėgos bus prarasta galimybė bėglį suimti (žr., pvz., EŽTT 2005 m. liepos 6 d. sprendimo byloje Nachova ir kiti prieš Bulgariją, par. 95; 2008 m. balandžio 24 d. sprendimo byloje Juozaitienė ir Bikulčius prieš Lietuvą, par. 72).

Paminėtos teisės taikymas šioje byloje

27. Išnagrinėjusi bylos medžiagą teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje neabejotinai įrodyta, jog E. B., kuriam įvykio metu buvo suėję 18 m. ir kuris buvo automobilio keleivis bei sėdėjo ant užpakalinės automobilio sėdynės, žuvo dėl pareigūno J. B. paleistų šūvių (I t. b. l. 7–42).

28. Teisėjų kolegija sutinka, kad šiuo atveju buvo šaudoma siekiant sulaikyti automobilio vairuotoją. Todėl pareigūnas ėmėsi veiksmų, siekdamas teisėtai suimti pažeidėją, kaip apibrėžta Konvencijos 2 straipsnio 2 dalies b punkte. Tačiau teismas turi išnagrinėti, ar jėga, panaudota siekiant nurodyto tikslo, buvo „neišvengiamai būtina“.

29. Teisėjų kolegijos nuomone, byloje įrodyta, kad šaunamasis ginklas panaudotas prieš transporto priemonę, turint tikslą peršauti padangą, o ne prieš joje esančius asmenis. Todėl teismas visų pirma turi įvertinti pavojaus, kurį kėlė šaunamųjų ginklų panaudojimas prieš transporto priemonę, dėl kurio buvo atimta gyvybė, mastą, o ypač sprunkančio automobilio keliamą pavojų ir neatidėliotiną poreikį jį sustabdyti.

30. Byloje įrodyta, kad pareigūnas J. B. be įspėjamųjų šūvių šaudė ir į automobilį. Iš J. B. parodymų matyti, kad jis šaudė, jo nuomone, esant geroms sąlygoms – lygus asfaltas, nėra dulkių, atstumas tarp automobilio buvo 5–7 metrai. Nepaisant to, jis į padangą nepataikė. Apžiūrint automobilį Peugeot 607 nustatyta, kad galinio dangčio apačios 15 cm aukštyje yra kiauryminė anga, nuo pirmos kiauryminės angos iki antros angos yra 27,5 cm, o atstumas nuo dangčio apačios – 25 cm (I t., b. l. 8). Vienas šūvis, lėmęs E. B. mirtį, atliktas apie 90 laipsnių kampu ašies, išvestos skersai automobilio, atžvilgiu. Kulka, peršovusi bagažinės dangtį, tiesia trajektorija perskriejo bagažinę, ir peršovusi kiaurai automobilio galinės sėdynės atlošą, įskriejo į saloną (I t., b. l. 8). Teisėjų kolegijos nuomone, tokie automobilio pažeidimai įrodo, kad šaunamais ginklas buvo panaudotas neapdairiai, toks padrikas šaudymas kaip šioje byloje neatitinka to, ko visuomenė tikisi iš profesionalaus pareigūno.

31. Pareigūnas J. B. parodė, kad automobilio langai buvo tonuoti, kiek jame galėjo važiuoti žmonių jis nežinojo (I t., b. l. 29). Prokuroras nustatė, kad apie automobilyje buvusį keleivį pareigūnas J. B. negalėjo žinoti, kadangi automobilio stiklai tonuoti ir ant galinio stiklo užtemptos juodos spalvos užuolaidėlės (I t., b. l. 39). Taigi, byloje įrodyta, kad J. B. šaudė nežinodamas ir negalėdamas žinoti, ar automobilyje yra keleivių. Bet iš pareigūno J. B. parodymų matyti, kad jis žinojo, jog neteisėtame cigarečių gabenime dalyvauja 8–9 žmonės (I t., b. l. 27), t. y. jis galėjo numatyti, kad automobilyje gali būti keleivių.

32. Iš pareigūno J. B. parodymų taip pat matyti, kad praktinių mokymų, kaip iš važiuojančio automobilio šaudant stabdyti važiuojantį automobilį, rinktinė niekuomet neorganizavo (I t., b. l. 31). Tai patvirtina ir tarnybinio patikrinimo medžiaga (II t., b. l. 39). Teisėjų kolegijos nuomone, pareigūnas, neturėdamas tinkamos praktinės patirties, ėmęsis šaudyti automobiliui važiuojant dideliu greičiu, nežinodamas, ar automobilyje yra keleivių, labai rizikavo nušauti keleivį ir pagrįstai turėjo numatyti tokį pavojų. Ir iš tiesų, viena pareigūno J. B. paleista kulka buvo mirtina.

33. Toks didelis pavojus gyvybei gali būti pateisinamas tik tuo atveju, jeigu šaunamasis ginklas buvo panaudotas kaip kraštutinė priemonė siekiant išvengti labai aiškaus ir neišvengiamo pavojaus, kurį keltų automobilio vairuotojas, jeigu jam būtų leista pabėgti. Todėl teismas toliau turi įvertinti žalą, kurios stengėsi išvengti pareigūnai. Atsižvelgdamas į tai, teismas turi įvertinti sprunkančio vairuotojo padaryto nusikaltimo pobūdį ir jo keltą grėsmę (žr., pvz. EŽTT 2005 m. liepos 6 d. sprendimo byloje Nachova ir kiti prieš Bulgariją, par. 96).

34. Visų pirma, teisėjų kolegija pažymi, kad pareigūnas J. B. prieš panaudodamas tarnybinį šaunamąjį ginklą žinojo, kad kontrabandinių cigarečių gabenimą per valstybės sieną organizuoja G. V., jis automobilį Peugeot 607 vairuoja visuomet pats (I t., b. l. 37). Byloje nėra duomenų, kad G. V. buvo siekiama sulaikyti dėl smurtinio nusikaltimo padarymo, iš bylos duomenų matyti, kad jį buvo siekiama sulaikyti dėl kontrabandos.

35. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai neatrodo, kad pavojus kitiems žmonėms arba eismo saugumui buvo toks akivaizdus ir realus, kaip įrodinėja atsakovas. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad šaudoma buvo ryte, prieš 6 val. (I t., b. l. 9), vienintelis liudytojas matė įvykį būdamas savo namo kieme (I t., b. l. 9). Nebuvo nustatyta, kad kelyje būtų buvę kitų automobilių ar pėsčiųjų, kuriems sprunkantis automobilis tiesiogiai būtų kėlęs grėsmę. Tai patvirtina ir paties J. B. parodymai, iš kurių matyti, kad jokių asmenų, kuriems tiesiogiai galėjo būti kilusi grėsmė, jis nematė. Taip pat, liudytojas A. M. parodė, kad šaudymui buvo pasirinkta saugesnė vieta, kur nebuvo gyvenamųjų namų (I t., b. l. 25).

36. 2017 m. sausio 26 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą (I t., b. l. 7–37) nėra jokių duomenų, kad prieš panaudojant šaunamąjį ginklą būtų kilusi tiesioginė grėsmė kokio nors asmens gyvybei ar sveikatai. Atsakovo, taip pat 2017 m. sausio 26 d. nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą teiginiai apie galimą grėsmę kitų asmenų gyvybei ir sveikatai yra hipotetinio pobūdžio, grindžiami spėlionėmis („bet kas galėjo išbėgti į kelią, važiuoti priešpriešine eismo juosta“) (I t., b. l. 38).

37. Todėl apeliacinės instancijos teismas nenustatė jokių akivaizdžių pavojaus, kurį kėlė sprunkantis vairuotojas, požymių. Ši byla skiriasi nuo Konvencijos institucijų anksčiau nagrinėtų bylų, kuriose buvo nustatyta, kad rizikingą šaudymą pateisino būtinumas išvengti grėsmės, kurią bendroje vyraujančio nesaugumo aplinkoje kėlė įtariami teroristai (žr. pvz. EŽTT 1995 m. rugsėjo 27 d. sprendimą byloje McCann ir kiti prieš Didžiąją Britaniją, par. 200).

38. Atsakovas akcentavo, kad sprunkantis automobilis važiavo ir gyvenvietėje. Dėl šių argumentų teisėjų kolegija pažymi, kad netgi atsižvelgdamas į tai, kad vairuotojo veiksmai buvo galimai pavojingi, teismas nemano, jog dėl iškilusios grėsmės buvo būtina jį nedelsiant sustabdyti panaudojant šaunamąjį ginklą.

39. Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismui tenka padaryti išvadą, kad pareiškėjos sūnus žuvo dėl to, kad buvo panaudota jėga, kuri nebuvo neišvengiamai būtina, siekiant teisėtai suimti asmenį Konvencijos 2 straipsnio 2 dalies b punkto požiūriu. Todėl dėl pareiškėjos sūnaus mirties buvo pažeistas Konvencijos 2 straipsnis materialiuoju aspektu.

40. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, akcentavo, kad sprunkančio automobilio vairuotojas prisidėjo prie E. B. mirties. Dėl šių argumentų teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje nėra įrodytas priežastinis ryšys tarp nestojusio vairuotojo veiksmų ir E. B. mirties.

41. Atsakovas remiasi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 25 d. nutartimi ir Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 2 d. nutartimi, priimtomis išnagrinėjus pareiškėjos skundus dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo, kai bendrosios kompetencijos teismai konstatavo, kad baudžiamosios teisės požiūriu J. B. neteisėtų veiksmų nenustatyta. Dėl šių argumentų teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje vertinamas ne J. B. veiksmų teisėtumas Baudžiamojo kodekso požiūriu, bet kaip Lietuvos Respublikos valstybė laikosi Konvencijos reikalavimų. Tai, kad J. B. baudžiamųjų įstatymų nepažeidė, nepaneigia valstybės kaltės dėl Konvencijos pažeidimo.

42. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad baudžiamosios teisės ar tarnybinės atsakomybės požiūriu nepakankamai aiškūs įstatymai turi būti vertinami asmens, traukiamo atsakomybėn, naudai, taip pat turi būti atsižvelgiama į pažeidimo ar nusikaltimo sudėties elemento – tyčios – buvimą. Bet, šioje byloje šios aplinkybės nėra aktualios. E. B. mirtinai sužalotas 2015 m. rugpjūčio 27 d. Tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos valstybės sienos apsaugos tarnybos įstatymo 23 straipsnio 5 dalies 1 punkte buvo nustatyta, kad šaunamuosius ginklus arba specialiąsias priemones naudoti draudžiama prieš transporto priemones, kuriose yra keleivių. Šioje byloje įrodyta, kad Valstybės sienos apsaugos tarnyba ginklą panaudojo prieš transporto priemonę, kurioje buvo keleivių, t. y. pažeidžiant įstatymus. Teisėjų kolegija nemano, kad įstatymų leidėjas, formuluodamas šią teisės normą, turėjo omenyje tai, ką šioje byloje siekia įrodyti atsakovas, t. y. šaunamąjį ginklą galima panaudoti prieš transporto priemones, kuriose yra keleivių, jeigu pareigūnas nežino ir negali žinoti, kad keleivių yra. Toks atsakovo teikiamas plečiamojo pobūdžio įstatymo aiškinimas nesuderinamas su įstatymo leidėjo tikslais ir Konstitucija, aiškiai apibrėžiančia žmogaus gyvybę kaip aukščiausią vertybę.

43. Tarnybinio patikrinimo išvadoje užfiksuota, kad iki ginčo įvykio neegzistavo šaunamųjų ginklų naudojimo, priverstinai stabdant transporto priemones, rekomendacijos, kurios buvo parengtos tik 2015 m. rugsėjo 11 d. (II t., b. l. 39). Taip pat iš šios nutarties 42 punkte paminėtų aplinkybių matyti ir tai, kad Lietuvos Respublikos valstybė, nustatydama Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnų šaunamojo ginklo panaudojimo sąlygas ir pagrindus, teisės normų neišdėstė pakankamai aiškiai, kad būtų pašalintos prielaidos pareigūnams teisės normas suprasti įvairiai.

44. Konvencijos 41 straipsnyje nustatyta, kad jeigu teismas nustato Konvencijos ar jos protokolų pažeidimą, teismas gali priteisti nukentėjusiajai šaliai teisingą atlyginimą.

45. Pareiškėjos V. D. reikalavimas dėl 1 352,98 Eur turtinės žalos atlyginimo (I t., b. l. 3) yra pagrįstas detaliais paskaičiavimais ir byloje esančiais įrodymais (I t., b. l. 142–146), atsakovas paskaičiavimų neginčija, todėl šis reikalavimas tenkinamas visiškai.

46. Pareiškėja reikalauja ir 30 000 Eur neturtinės žalos, patirtos dėl sūnaus E. B. mirties, atlyginimo. Pareiškėja nurodo, kad išgyveno didelį dvasinį sukrėtimą, su sūnumi juos siejo šilti artimi santykiai. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, mano, kad neturtinės žalos padarymo faktas yra įrodytas, o 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas yra teisingas, todėl šis reikalavimas tenkinamas visiškai.

47. Pareiškėja taip pat prašo priteisti 5 procentų metines palūkanas iki teismo sprendimo įvykdymo. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad procesinės palūkanos skaičiuojamos tik esant pareiškėjo, reikalaujančio atlyginti žalą, prašymui jas skaičiuoti ir tai daroma nuo bylos iškėlimo iki visiško prievolės įvykdymo (žr., pvz., 2009 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-73/2009, 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756‑2195/2010). Toks aiškinimas iš esmės atitinka ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą bendrosios kompetencijos teismų praktiką taikant procesines palūkanas reglamentuojančias Civilinio kodekso nuostatas (žr., pvz., 2007 m. birželio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑298/2007). Iš bylos duomenų matyti, kad teisme byla iškelta 2018 m. spalio 3 d. nutartimi (II t., b. l. 14). Todėl, vadovaujantis CK 6.210 straipsnio 1 dalimi ir 6.37 straipsnio 2 dalimi, šis prašymas tenkinamas.

48. Pareiškėja prašo priteisti jai teismo išlaidas. Teismui yra pateiktas atstovavimo išlaidas patvirtinantis kvitas už teisines paslaugas pirmosios instancijos teisme 600 Eur sumai (el. bylos II t., b. l. 60–61). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos skundas tenkintas visiškai, darytina išvada, kad pareiškėja turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjos V. D. apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 23 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą:

Pareiškėjos V. D. skundą patenkinti.

Priteisti pareiškėjai V. D. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, 1 352,98 Eur turtinės ir 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018 m. spalio 3 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti pareiškėjai V. D. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, 600 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius