2018-09-12 Nr. AB-15744-3-61-3-02735-2016-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1815-756/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02735-2016-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 53.4; 59.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugsėjo 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Dirvono ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje pareiškimą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės tarybai (trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija) dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje (toliau – ir pareiškėjas, Vyriausybės atstovas) teismo prašė: 1) ištirti, ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) 2016 m. gegužės 11 d. sprendimo Nr. 1-444 „Dėl atliekų tvarkymo tarifų ir įkainių tvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas) 3.1–3.2 punktai atitinka Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 302 straipsnio 3 dalį, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. liepos 24 d. nutarimu Nr. 711 patvirtintų Vietinės rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio nustatymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 2 ir 22 punktus, Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punkte įtvirtintą teisėtumo ir Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą įstatymo viršenybės principus, o pripažinus prieštaraujančiais – laikyti juos panaikintais; 2) ištirti, ar Sprendimo 3.2 punktas ta apimtimi, kuria į maksimalų atliekų tarifų surinkimo, išvežimo ir šalinimo tarifą fiziniams asmenims yra įtrauktos bešeimininkių atliekų sutvarkymo išlaidos, atitinka Atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsnį bei 28 straipsnio 7 dalį, Taisyklių 7 punktą, Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punkte įtvirtintą teisėtumo ir Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą įstatymo viršenybės principus, o pripažinus prieštaraujančiu – laikyti jį panaikintu; 3) ištirti, ar Sprendimo 3.3–3.4 punktai atitinka Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 10 dalies 1 punktą, Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punkte įtvirtintą teisėtumo ir Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą įstatymo viršenybės principą, Viešojo administravimo įstatymo 6 straipsnio 4 dalį, o pripažinus prieštaraujančiais – laikyti juos panaikintais.

2. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės taryba (toliau – ir Taryba) atsiliepime prašė atmesti Vyriausybės atstovo pareiškimą.

3. Trečiasis suinteresuotas asmuo Aplinkos ministerija (toliau – ir Ministerija) pateikė atsiliepimą į pareiškimą, kuriame išdėstė savo poziciją ir sutiko su tam tikrais pareiškėjo argumentais.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 13 d. sprendimu pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje pareiškimą atmetė.

5. Teismas nustatė, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2016 m. gegužės 11 d. priėmė sprendimą Nr. 1-444 „Dėl atliekų tvarkymo tarifų ir įkainių tvirtinimo“, kurio 3.1 punktu patvirtino maksimalius vieno kubinio metro mišrių komunalinių atliekų surinkimo, išvežimo ir šalinimo tarifus, 3.2 punktu – mišrių komunalinių atliekų surinkimo, išvežimo ir šalinimo tarifus fiziniams ir juridiniams asmenims, besinaudojantiems bendrojo naudojimo konteineriais; 3.3 punktu – naudojimosi mišrių komunalinių atliekų konteineriais maksimalūs įkainius; 3.4 punktu – maksimalius mišrių komunalinių atliekų konteinerių plovimo ir dezinfekavimo įkainius. Vyriausybės atstovas 2016 m. gegužės 31 d. teikimu Nr. 1T-4 pasiūlė Tarybai svarstyti Sprendimo 3.1–3.4 punktų pakeitimo arba panaikinimo klausimą. Artimiausias Tarybos posėdis įvyko 2016 m. birželio 15 d., į šio posėdžio darbotvarkę klausimas dėl ginčijamo Sprendimo pakeitimo nebuvo įtrauktas.

6. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 123 straipsnio 2 dalies, Vietos savivaldos įstatymo 55 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 2 straipsnio 1 dalies, 4 ir 5 straipsnių nuostatomis.

7. Byloje nebuvo nustatytos aplinkybės, kad Vyriausybės atstovas būtų pažeidęs teisės nuostatas kreiptis į teismą. Teismų praktikoje konstatuota, kad aplinkybė, jog Vyriausybės atstovas su teikimu kreipėsi į Tarybą, niekaip nesuvaržo jo teisės kreiptis į teismą su abstrakčiu pareiškimu ištirti norminio savivaldybės administracinio akto teisėtumą. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą su prašymu ištirti norminio savivaldybės administracinio akto teisėtumą, tinkamai įgyvendindamas savo teisę ir nepažeisdamas įstatymo nustatyto termino.

8. Atsakovo teigimu, Taisyklės negali būti taikomos ginčijamo Sprendimo atžvilgiu, nes Sprendimu Vilniaus miesto savivaldybė nenustatė rinkliavos ar kitos visuotinai Vilniaus miesto savivaldybėje taikomos ir į savivaldybės biudžetą surenkamos įmokos už atliekų surinkimą ir tvarkymą. Teismas atsižvelgė į Atliekų tvarkymo įstatymo 302 straipsnio 1, 2, 3, 4 dalių nuostatas, taip pat 2015 m. kovo 26 d. Atliekų tvarkymo įstatymo Nr. VIII-787 302 straipsnio pakeitimo įstatymo Nr. XII-1590 2 straipsnį. Teismas nustatė, jog Sprendimas buvo priimtas, be kita ko, vadovaujantis Tarybos 2006 m. gegužės 24 d. sprendimu Nr. 1-1185 patvirtintomis Vilniaus miesto atliekų tvarkymo taisyklėmis (toliau – ir Atliekų tvarkymo taisyklės) ir atsižvelgiant į 2007 m. gegužės 17 d. Viešosios komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje sutarčių 21 punktą. Teismas atkreipė dėmesį, jog Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalis vietinę rinkliavą apibūdina kaip savivaldybės tarybos sprendimu nustatytą privalomą įmoką, galiojančią tos savivaldybės teritorijoje. Išanalizavus Atliekų tvarkymo įstatymo ir Taisyklių nuostatas bei jose vartojamas sąvokas, taip pat Sutarčių turinį, matyti, kad Sprendimu yra reguliuojami kiti teisiniai santykiai, t. y. yra nustatomi konkrečių paslaugų įkainiai ir tarifai, o ne vietinės rinkliavos ar įmokos dydis. Atsižvelgiant į tai, kad Taisyklėmis ir Sprendimu reguliuojami skirtingi teisiniai santykiai, Taisyklėse įtvirtintas teisinis reguliavimas negali būti taikomas vertinant Sprendimu patvirtintą teisinį reguliavimą. Bylos duomenys patvirtino, kad Vilniaus miesto savivaldybėje iki 2017 m. vasario 1 d. nebuvo patvirtinta ir taikoma vietinė rinkliava ar kita įmoka už atliekų surinkimą ir tvarkymą.

9. Atliekų tvarkymo taisyklių, kuriomis buvo vadovautasi priimant ginčijamą Sprendimą, 85 punkte (2015 m. rugsėjo 23 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo Nr. I-193 redakcija) nustatyta, kad Taryba nustato maksimalius 85.1–85.8 punktuose nurodytus įkainius ir tarifus, kurių savivaldybės atliekų tvarkymo operatoriai neturi teisės viršyti, nustatydami savo paslaugų kainas atliekų turėtojams. Teismo vertinimu, ginčijamo Sprendimo priėmimo pagrindas yra, inter alia (be kita ko), Atliekų tvarkymo taisyklės, o ne Taisyklės. Atliekų tvarkymo taisyklės ginčijamo Sprendimo atžvilgiu yra aukštesnės galios teisės aktas, Sprendimas laikytinas Atliekų tvarkymo taisykles įgyvendinančiu teisės aktu. Teismas pažymėjo, kad Atliekų tvarkymo taisyklės, inter alia, jų 85 punktas, nėra ginčo dalykas šioje administracinėje byloje. Būtent Atliekų tvarkymo taisyklėse yra įtvirtintas įkainių ir tarifų nustatymas. Iš Atliekų tvarkymo taisyklėse įtvirtinto teisinio reguliavimo matyti, kad jose yra įtvirtinama, kad Taryba turi nustatyti įkainius ir tarifus, o ne vietinę rinkliavą ar įmoką. Taigi, pareiškėjui nekeliant abejonių dėl Atliekų tvarkymo taisyklių, inter alia, jų 85 punkto atitikties aukštesnės galios teisės aktams, nėra pagrindo tirti ginčijamo Sprendimo 3.1–3.4 p. atitiktį aukštesnės galios teisės aktams.

10. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas savo abejones dėl Sprendimo nuostatų prieštaravimo aukštesnės galios teisės aktams iš esmės grindžia tuo, kad jame nėra nustatyta dvinarė įmoka, susidedanti iš pastoviosios ir kintamosios dedamųjų (atitinkamai pagal Taisyklių 22 p.). Be to, pareiškėjas abejoja Sprendimo 3.2 punkto atitiktimi aukštesnės galios teisės aktų reikalavimams dėl to, kad į tarifą yra įskaitomos bešeimininkių atliekų sutvarkymo išlaidos. Teismas pažymėjo, kad, teismui nusprendus, kad nėra pagrindo tirti ginčijamo Sprendimo 3.1–3.4 punktų atitiktį aukštesnės galios teisės aktams, teismas neturi pagrindo vertinti atskirų Sprendime nustatytų tarifų ir įkainių (jų sudėtinių dalių) nustatymo / apskaičiavimo atitikties aukštesnės galios teisės aktams. Teismas atkreipė dėmesį, kad šioje byloje nėra sprendžiamas klausimas dėl 2015 m. kovo 26 d. Atliekų tvarkymo įstatymo Nr. VIII-787 302 straipsnio pakeitimo įstatymo Nr. XII-1590 2 straipsniu savivaldybėms nustatytos pareigos įgyvendinimo.

III. 11. Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 13 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo pareiškimą tenkinti arba bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

12. Pareiškėjas teigia, kad teismas, konstatuodamas, jog Sprendimas reglamentuoja kitus teisinius santykius nei Atliekų tvarkymo įstatymas bei Taisyklės, visiškai nesigilino į ginčijamo sprendimo turinį, neanalizavo, už kokias paslaugas yra taikomi Sprendimu nustatyti tarifai ir įkainiai, kuo jie skiriasi (jei skiriasi) nuo įmokų, neįvertino, kad už komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas gali būti taikoma ne tik rinkliava bet ir įmoka. Pareiškėjo teigimu, Sprendimas reglamentuoja atliekų tvarkymą, o tai yra Atliekų tvarkymo įstatymo reguliavimo dalykas. Pareiškėjas pažymi, jog iš esmės Sprendimo 3.1–3.2 punktai nustato kainą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, o tai yra Atliekų tvarkymo įstatymo (302 str.) bei Taisyklių reglamentuojamas dalykas.

13. Vyriausybės atstovas nesutinka ir su teismo išvada, kad pareiškėjui nekeliant abejonių dėl Atliekų tvarkymo taisyklių, inter alia, jų 85 punkto atitikties aukštesnės galios teisės aktams, nėra pagrindo tirti Sprendimo 3.1–3.4 punktų atitiktį aukštesnės galios teisės aktams. Pareiškėjo teigimu, Sprendimas yra savarankiškas norminis teisės aktas. Vyriausybės atstovas, vykdydamas savivaldybių administracinę priežiūrą, turi įgaliojimus tikrinti, ar savivaldybės administravimo subjektų priimti teisės aktai neprieštarauja valstybinio administravimo subjektų, o ne pačios savivaldybės administravimo subjektų, priimtiems teisės aktams.

14. Teismas nevertino ir netyrė pareiškėjo iškelto reikalavimo dėl Sprendimo 3.2 punkto atitikties aukštesnės galios teisės aktų reikalavimams.

15. Pareiškėjas teigia, kad teismo sprendimo rezoliucinė dalis neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 117 straipsnio reikalavimų.

16. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės taryba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

17. Atsakovo manymu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė tirti Sprendimo turinio teisėtumą ir atitiktį pareiškėjo nurodomiems teisės aktams, kadangi Sprendimas, priešingai nei teigia pareiškėjas, nebuvo priimtas kaip Taisyklės ar kitas pareiškėjo minimas teisės normas įgyvendinantis teisės aktas.

18. Atsakovas pažymi, jog teismui nusprendus, kad Sprendimo turinys apskritai negali būti vertinamas Taisyklių ar kitų pareiškėjo nurodomų teisės aktų kontekste, Sprendimo atitikties aukštesnės galios teisės aktams tyrimas reikštų pareiškėjo pateikto prašymo ribų peržengimą.

19. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismui nustačius, kad Sprendimas nėra Taisykles įgyvendinantis teisės aktas, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo tirti Sprendimo turinio teisėtumą pareiškėjo nurodomais pagrindais.

20. Atsakovo vertinimu, teismo sprendimo rezoliucinės dalies formuluotė neprieštarauja ABTĮ normoms.

21. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės pakartojo argumentus, išdėstytus atsiliepime į prašymą, pateiktame pirmosios instancijos teismui.

22. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2018 m. liepos 18 d. gautas pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje pareiškimo atsisakymas.

23. Pareiškėjas nurodo, jog atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2018 m. liepos 4 d. sprendimu Nr. 1-1608 „Dėl tarybos 2016 m. gegužės 11 d. sprendimo Nr. 1-444 „Dėl atliekų tvarkymo tarifų ir įkainių tvirtinimo“ pakeitimo“ pripažino netekusiais galios 2016 m. gegužės 11 d. sprendimo Nr. 1-444 3 bei 4 punktus, t. y. nebeliko ginčo dalyko, tolimesnis ginčas netenka prasmės.

24. Pareiškėjas, vadovaudamasis ABTĮ 50 straipsnio 2 dalimi, atsisako pirmosios instancijos teismui paduoto 2016 m. liepos 4 d. pareiškimo Nr. 3-156 administracinėje byloje Nr. eI-721-789/2017. Pareiškėjas pažymi, jog pareiškimo atsisakymo pasekmės žinomos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 25. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2018 m. liepos 18 d. yra gautas pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje atsisakymas nuo pareiškimo.

26. ABTĮ 116 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos dėl norminių administracinių aktų teisėtumo nagrinėjamos pagal bendrąsias šiame įstatyme nustatytas proceso taisykles.

27. Skundo (prašymo) atsisakymas yra viena iš administracinį procesą inicijuojančio asmens procesinių teisių, kurios įgyvendinimas yra dispozityvumo principo išraiška, t. y. administracinis procesas ne tik prasideda, bet ir gali baigtis pareiškėjo iniciatyva. ABTĮ 50 straipsnis expressis verbis (tiesiogiai) įtvirtina, kad pareiškėjas turi teisę atsisakyti skundo (prašymo, pareiškimo) bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje, iki teismas išeina į pasitarimų kambarį. ABTĮ 103 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad teismas nutraukia bylą, jeigu pareiškėjas atsisakė skundo (prašymo, pareiškimo), išskyrus šio įstatymo 55 straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus. Nurodytos ABTĮ normos yra taikomos nagrinėjant administracines bylas pirmosios instancijos teisme, tačiau, vadovaujantis ABTĮ 137 straipsniu, apeliacinis procesas vyksta pagal tas pačias taisykles, kaip ir procesas pirmosios instancijos teisme, išskyrus numatytas išimtis, todėl apeliacinės instancijos teismas, gavęs pareiškėjo atsisakymą nuo skundo, gali nutraukti bylą ABTĮ 103 straipsnio 4 punkto pagrindu.

28. Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateiktame pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje pareiškimo atsisakyme pareiškėjas pabrėžė, kad jam yra žinomos pareiškimo atsisakymo pasekmės.

29. Atsižvelgdama į tai ir patikrinusi nagrinėjamos bylos medžiagą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškimo atsisakymas neprieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms ar viešajam interesui, nepažeidžia suinteresuotų asmenų teisių ar teisėtų interesų, buvo paduotas iki apeliacinės instancijos teismo posėdžio pradžios, pareiškėjui yra žinomos bylos nutraukimo pasekmės, todėl nėra kliūčių panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 13 d. sprendimą ir nutraukti administracinę bylą.

30. Bylą nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama (ABTĮ 104 str. 3 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 50 straipsnio 2 dalimi, 103 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Priimti pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje pareiškimo atsisakymą.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 13 d. sprendimą panaikinti.

Administracinę bylą pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje pareiškimą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės tarybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo nutraukti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė