2021-03-31 Nr. AB-6372-3-61-3-03781-2020-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-209-556/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03781-2020-6

Procesinio sprendimo kategorija 12.10.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2021 m. kovo 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. R. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. vasario 10 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. R. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „AVA statyba“ bankroto administratorė Irena Stankevičienė) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas V. R. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) 2020 m. lapkričio 6 d. sprendimą Nr. 69-106 (toliau – Sprendimas) ir įpareigoti VMI priimti nagrinėti pareiškėjo 2020 m. rugsėjo 21 d. skundą dėl 2020 m. rugpjūčio 21 d. Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Kauno AVMI) 2020 m. rugpjūčio 21 d. sprendimo Nr. (7.45) FR0682-365 (toliau – Kauno AVMI sprendimas) panaikinimo.

Pareiškėjas paaiškino, kad Kauno apygardos teismas 2019 m. balandžio 24 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „AVA statyba“ (toliau – Bendrovė) iškelta bankroto byla, Bendrovės bankroto (nemokumo) administratore paskirta Irena Stankevičienė (toliau – Administratorė), o 2019 m. rugsėjo 13 d. ši bendrovė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto (toliau – ir bankrutavusi Bendrovė). Po atlikto patikrinimo Kauno AVMI 2020 m. liepos 16 d. surašė patikrinimo aktą Nr. (7.45) FR0680-342 (toliau – Aktas), kuriuo apskaičiuoti papildomai mokėtini mokesčiai ir su jais susijusios sumos ir kuris Kauno AVMI sprendimu buvo patvirtintas su papildomais apskaičiuotais mokesčiais, iš viso – 200 516,57 Eur pridėtinės vertės mokesčio, gyventojų pajamų mokesčio, delspinigius bei baudas. Kauno AVMI sprendimą pareiškėjas apskundė VMI, kuri 2020 m. spalio 19 d. sprendimu Nr. 69-99 (toliau – VMI trūkumų sprendimas) nustatė Bendrovei 15 dienų terminą pateikto skundo trūkumams pašalinti, nes pateiktas skundas neatitiko Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 153 straipsnio 1 dalies reikalavimo (skunde, paduodamame mokestiniame ginče, turi būti nurodyta mokesčių mokėtojo pavadinimas (vardas, pavardė), identifikacinis numeris (kodas), adresas) ir pateiktas praleidus MAĮ 152 straipsnio 1 dalyje nustatytą 20 dienų terminą Kauno AVMI sprendimui apskųsti. Pareiškėjui nepašalinus šių trūkumų, VMI priėmė skundžiamą Sprendimą, kuriuo laikė pareiškėjo skundą dėl Kauno AVMI sprendimo panaikinimo nepaduotu ir grąžino jį pareiškėjui.

Pareiškėjas nurodė, kad iki bankroto iškėlimo teismo paskirta Administratorė objektyviai negalėjo paaiškinti dėl bankrutavusios Bendrovės veiklos, nes tuo metu Bendrovės veikloje nedalyvavo, todėl MAĮ 131 straipsnio 1 dalyje numatytos teisės realizavimas Administratorės buvo perleistas pareiškėjui. Pareiškėjo nuomone, jis galėjo ir gali atstovauti bankrutavusią Bendrovę bei apginti jo pažeistas teises, o VMI neturėjo teisės nenagrinėti pareiškėjo skundo.

VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė teismo skundą atmesti.

VMI paaiškino, kad pareiškėjas nei VMI, nei teismui nepateikė jokio dokumento, kurio pagrindu jis buvo įgaliotas atstovauti bankrutavusią Bendrovę mokestiniame ginče. Tokio dokumento nepateikė ir Administratorė, kuriai buvo siųsti visi Kauno AVMI ir VMI sprendimai. Iš skundo turinio matyti, kad pareiškėjas savo poziciją grindžia išimtinai tik paaiškinimais ir subjektyviu situacijos vertinimu, kuris nėra pagrįstas leistinais įrodymais.

VMI nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) 2020 m. lapkričio 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eAS-720-575/2020 dėl tų pačių aplinkybių, kurios nagrinėjamos ir šioje byloje konstatavo, kad buvusios įmonės vadovas, kuris pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 47 straipsnį neturi teisės atstovauti administracinėje byloje bankrutavusiai įmonei, teismui pareikšti reikalavimai dėl bendrovės, kaip mokesčių mokėtojo, teisių ir pareigų, negali būti priimti nagrinėti administraciniame teisme, nes jie paduoti įgaliojimų neturinčio atstovo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Administratorė prašė pareiškėjo skundą spręsti teismo nuožiūra.

Administratorė laikėsi pozicijos, kad pareiškėjui turėtų būti sudarytos galimybės skųsti Kauno apskrities VMI sprendimą VMI, nes pareiškėjas yra bankrutavusios Bendrovės akcininkas.

Paaiškino, kad bankroto proceso specifika lemia tai, jog bankroto administratorius neretai neturi ir negali turėti duomenų apie juridinio asmens buvusios vadovybės priimtų sprendimų, įvykdytų finansinių operacijų tikrąsias priežastis, tikslus, ekonominę logiką ir pan. Tuo atveju jei juridiniam asmeniui yra iškelta bankroto byla, manytina, jog nėra teisingas požiūris, pagal kurį VMI sprendimus turi teisę skųsti tik bankroto administratorius. Toks siaurinamas ir formalus teisės apskųsti VMI sprendimus aiškinimas, be kita ko, gali būti nenaudingas ir sukelti teisines pasekmes ne tik buvusiai juridinio asmens vadovybei, bet ir pačiam bankrutuojančiam juridiniam asmeniui ar (ir) jo kreditoriams. Nuo vienokio ar kitokio VMI sprendimo (susijusio su mokesčių priskaičiavimu), gali priklausyti bankrutuojančio juridinio asmens galimybės atsiskaityti su kitais kreditoriais (tokios galimybės gali mažėti arba didėti).

Nurodė, kad bankrutavusios Bendrovės valdymo organams, pareigas ėjusiems iki bankroto bylos iškėlimo, turėtų būti sudarytos galimybės apskųsti VMI sprendimus, kurie yra priimti dėl atitinkamų mokestinių pažeidimų, galimai padarytų jų vadovavimo metu iki bankroto bylos iškėlimo. Tokiais atvejais, teisės aktai, numatantys teisę apskųsti atitinkamus administracinius aktus, neturėtų būti aiškinami siaurinamai.

Atkreipė dėmesį, kad nors pati Administratorė neįžvelgė pagrindo Kauno AVMI sprendimą skųsti, tačiau mano, kad pareiškėjo skundo dėl Kauno AVMI sprendimo išnagrinėjimas neprieštarautų bankrutavusios Bendrovės ir jos kreditorių interesams.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. vasario 10 d. nutartimi nutarė pareiškėjo skundą palikti nenagrinėtu.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis bylos medžiaga, nustatė, kad Kauno apygardos teismas 2019 m. balandžio 24 d. nutartimi Bendrovei iškėlė bankroto bylą, paskyrė Administratorę. 2019 m. rugsėjo 13 d. Bendrovė buvo pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Kauno AVMI atliko Bendrovės mokestinį patikrinimą ir Kauno AVMI sprendimu patvirtino Aktą su papildomai apskaičiuotais mokesčiais. Pareiškėjas pateikė VMI 2020 m. rugsėjo 21 d. skundą dėl Kauno AVMI sprendimo panaikinimo. VMI trūkumų sprendimu nustatė pareiškėjui 15 dienų terminą šio skundo trūkumams pašalinti, nes pateiktas skundas neatitiko MAĮ 153 straipsnio 1 dalies reikalavimų, taip pat pareiškėjas praleido 152 straipsnio 1 dalyje nustatytą 20 dienų terminą Kauno AVMI sprendimui apskųsti. Pareiškėjui nepašalinus skundo trūkumų, VMI priėmė Sprendimą, kuriuo laikė pareiškėjo skundą nepaduotu ir grąžino jį pareiškėjui.

Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad byloje nėra ginčo, jog bankrutavusiai Bendrovei iškelta bankroto byla, paskirta Administratorė, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – Įstatymas) 56 straipsnio 1 ir 2 dalimis bei 66 straipsnio 1 dalies 1 punktu, nurodė, kad juridinio asmens valdymo organai nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos netenka savo įgaliojimų, o juridinio asmens valdymo organo teises ir pareigas bankroto proceso metu įgyvendina nemokumo administratorius. Šiuo atveju pareiškėjo ginčijami Kauno AVMI sprendimas ir Sprendimas priimti jau po Bendrovės bankroto bylos iškėlimo, todėl pareiškėjas, kaip buvęs šios bankrutavusios Bendrovės vadovas, neturi teisės atlikti mokesčių mokėtojo veiksmų, susijusių su minėtais aktais. Tokias teises ir pareigas turi teisę realizuoti Administratorė. Nustatęs, kad pareiškėjas 2020 m. sausio 8 d. raštu informavo teismą, kad negali pateikti įgaliojimo atstovauti bankrutavusią Bendrovę, bei vadovaudamasis bylos medžiaga ir ABTĮ 47 straipsniu, teismas padarė išvadą, kad buvusios bankrutavusios Bendrovės vadovo teismui pareikšti reikalavimai dėl bankrutavusios Bendrovės, kaip mokesčių mokėtojo, teisių ir pareigų, negali būti nagrinėjami administraciniame teisme, nes jie paduoti įgaliojimų neturinčio atstovo.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad LVAT jau yra išnagrinėjęs analogiškas bylas, kuriose išaiškino, kad buvęs įmonės vadovas neturi teisės atstovauti administracinėje byloje bankrutavusiai įmonei (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėse bylose Nr. AS-779-438/2017, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. lapkričio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-720-575/2020).

Taip pat teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentą, kuriuo jis prašė pripažinti Kauno AVMI atsisakymą nagrinėti bankrutavusios Bendrovės buvusio vadovo direktoriaus (pareiškėjo) rašytines pastabas dėl Akto neteisėtumo, pažeidžiančiu MAĮ 32 straipsnio l dalies 2 ir 6 punktus, nurodė, kad dėl to yra pasisakęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. eAS-720-575/2020, kurioje išaiškino, jog juridinio asmens Bendrovės valdymo organai nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos netenka savo įgaliojimų, o juridinio asmens valdymo organo teises ir pareigas bankroto proceso metu įgyvendina nemokumo administratorius, todėl fiziniams asmenims minėtais administraciniais aktais teisės ir pareigos nėra nustatomos, o iš bylos medžiagos neseka, kad skundžiamas VMI aktas tiesiogiai daro įtaką pareiškėjo teisėms ar teisėtiems interesams, be to, VMI administraciniame akte nurodytos informacijos pagrįstumas galės būti vertinamas nagrinėjant minėtą civilinę bylą.

Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teismų praktiką, teismas konstatavo, kad Sprendimu pareiškėjo skundas pagrįstai laikytas nepaduotu ir grąžintas pareiškėjui, t. y. VMI iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, todėl skundas paliktas nenagrinėtas kaip paduotas neįgalioto vesti bylą asmens ABTĮ 105 straipsnio 3 punkto pagrindu.

III. Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. vasario 10 d. nutartį ir įpareigoti Vilniaus apygardos administracinį teismą išnagrinėti pareiškėjo skundą iš naujo.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad, nors pirmosios instancijos teismas, iš esmės ginčijamą nutartį priėmė remdamasis argumentu, kad pareiškėjas po Bendrovės bankroto bylos iškėlimo neturi teisės paduoti skundo ir reikalauti panaikinti mokesčių administratoriaus sprendimą, tačiau teismas nevertino ir nepateikė jokių argumentų į pareiškėjo skunde nurodytą argumentą, jog skundas paduotas atstovaujant ne bankrutavusią Bendrovę, o dėl to, kad pareiškėjui, kaip fiziniam asmeniui, Kauno AVMI sprendimas sukelia teisines pasekmes kituose teisminiuose procesuose (baudžiamajame, civiliniame). VMI skundžiamą Sprendimą adresavo ne bankrutavusiai Bendrovei, o pareiškėjui, o tai tik patvirtina, kad Kauno AVMI sprendimas tiesiogiai susijęs su pareiškėju. Aplinkybė, kad pareiškėjas nėra minimas Kauno AVMI sprendime, savaime nereiškia, kad toks aktas nesukelia jam teisinių pasekmių. Šiuo atveju dėl MAĮ spragos, apibrėžiančios mokesčio mokėtojo statusą ir iš to išplaukiančias garantuojamas teises, teismas turėjo užtikrinti pareiškėjo teisę būti išklausytam ir šią spragą užpildyti ad hoc (lot. tik šį kartą).

Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas reikalavimą pareiškėjui pateikti įgaliojimą atstovauti bankrutavusią Bendrovę nurodė po to, kai buvo gautas VMI atsiliepimas, pareiškėjo nuomone, akivaizdžiai parodo teismo išankstinį teismo nusistatymą, reiškiantį jo šališkumą.

Pirmosios instancijos teismo argumentas, kad visi klausimai, kilę iš skundžiamo administracinio akto galės būti sprendžiami civiliniame procese nėra pagrįstas. Bendros kompetencijos teismai yra aiškiai suformulavę praktiką, kad ginčų, kylančių iš mokestinių teisinių santykių nagrinėjimas yra priskirtas išimtinai tik administracinių teismų kompetencijai ir nagrinėjami ABTĮ nustatyta tvarka, o bendrosios kompetencijos teismas, nagrinėjantis civilines bylas neturi kompetencijos spręsti ginčų, susijusių su mokestiniais teisiniais santykiais. Šios praktikos pirmosios instancijos teismas nepaneigė, o priėmęs skundžiamą nutartį sukūrė teisiškai ydingą situaciją, dėl kurios pareiškėjas iš esmės negali apginti savo teisių ir teisėtų interesų.

Teismas nepagrįstai remiasi ginčijamoje nutartyje nurodyta LVAT praktika, nes administracinėje byloje Nr. eAS-720-575/2020 priimant sprendimą nebuvo žinomos esminės faktinės aplinkybės, reikšmingos sprendžiant pareiškėjo statuso klausimą toje administracinėje byloje. Nagrinėjant administracinę bylą Nr. eAS-720-575/2020 nebuvo įvertinta tai, kad VMI ketina teikti kreditorinį reikalavimą civilinėje byloje Nr. e2-1062-773/2020, kuris bus patvirtintas, kad Aktas ir Kauno VMI sprendimas bus pateikti ikiteisminiam tyrimui, kaip turintys reikšmės, nustatant, ar pareiškėjo veiksmuose nebuvo nusikalstamos veikos požymių, kad bus gautas Administratorės prašymas stabdyti Kauno AVMI sprendimo įsigaliojimą dėl pradėtų teisminių procesų. Todėl ši administracinė byla ir jos metu priimtas teismo sprendimas negali būti taikomas kaip precedentas nagrinėjamos bylos atveju.

Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo teismo atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. vasario 10 d. nutartį palikti nepakeistą.

VMI sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas, kaip buvęs bankrutavusios Bendrovės vadovas, neturi teisės atstovauti Bendrovės administracinėje byloje. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas nei Kauno AVMI, nei VMI, nei pirmosios instancijos teismui nepateikė dokumentu, kurio pagrindu jis įgaliotas atstovauti Bendrovę. Tokio dokumento nepateikė ir Administratorė, kuriai buvo siųsti visi Kauno AVMI ir VMI sprendimai ir kuri pati nurodė, kad nemato pagrindo skųsti Kauno AVMI sprendimo.

Teigia, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktika (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. spalio 18 d. nutarimą, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 26 d. nutarimą), šiuo atveju bankrutavusios Bendrovės mokestiniai teisiniai santykiai ir prievolės negali būti tapatinami su pareiškėjo, kaip buvusio šios bendrovės vadovo, kituose teisminiuose procesuose galimai padarytomis nusikalstamomis veikomis ir iš jų jam kylančiomis neigiamomis pasekmėmis. Mokestinio patikrinimo metu buvo vertinamos Bendrovės mokestinių prievolių teisingumas, todėl nustačius jų pažeidimus, prievolės sumokėti papildomai apskaičiuotas mokesčių sumas kilo bankrutuojančiai Bendrovei, o ne pareiškėjui.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi LVAT administracinėje byloje Nr. eAS-720-575/2020 pateiktu išaiškinimu, kuris priimtas dėl tų pačių aplinkybių, kurios nagrinėjamos ir šiuo atveju.

Atkreipia dėmesį, kad atskirasis skundas pagrįstas išimtinai tik pareiškėjo argumentais, kurie nėra pagrįsti leistinais įrodymais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Administratorė atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo sprendimą dėl atskirojo skundo priimti savo nuožiūra.

Nors administratorė sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas neturi teisęs veikti bankrutavusios Bendrovės vardu, nes po Bankroto bylos iškėlimo pareiškėjas prarado teisę veikti Bendrovės vardu, tačiau laikosi pozicijos, kad Bendrovės bankroto bylos iškėlimas neturėtų užkirsti kelio pareiškėjui apskųsti VMI priimtus sprendimus, kuriais yra išspręsti klausimai dėl Bendrovės veiklos, kurios metu Bendrovei vadovavo pareiškėjas, o Bendrovės vykdančiojo direktoriaus pareigas ėjo Arūnas Bagdonavičius. Atlikto mokestinio patikrinimo metu buvo nustatyti pažeidimai, kurie daro įtaką pareiškėjo, kaip buvusio Bendrovės vadovo, teisėms ir pareigoms ir sukelia jam teisines pasekmes. Argumentas, kad šiuo atveju pareiškėjui turėtų būti suteikta teisė skųsti Sprendimą, grindžiamas ABTĮ 5 straipsnio 1 dalimi, aplinkybe, kad skundžiamas Sprendimas yra susijęs su bankrutuojančios Bendrovės kreditorių finansiniais interesais (padidėjus VMI finansiniam reikalavimui bankroto byloje, sumažės kitų kreditorių galimybės gauti dalinį savo finansinių reikalavimų patenkinimą). Šiuo atveju turi būti įvertintas ir specifinis buvusio bankrutuojančio juridinio asmens vadovo statusas ir specifinis nemokumo administratoriaus statusas. Nemokumo administratorius neretai neturi ir negali turėti duomenų apie juridinio asmens buvusios vadovės priimtus sprendimus, įvykdytas finansines operacijas, jų tikrąsias priežastis, tikslus, ekonominę logiką. Todėl požiūris, pagal kurį VMI sprendimus turi teisę skusti tik nemokumo administratorius, nėra teisingas.

IV. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. kovo 17 d. nutartimi nutarė pareiškėjui nustatyti terminą atskirojo skundo trūkumams pašalinti, t. y. pateikti elektroniniu parašu elektroniniu ryšių priemonėmis pasirašytą atskirąjį skundą arba pateikti dokumentą, patvirtinantį H. J. suteiktus įgaliojimus pateikti pareiškėjo vardu atskirąjį skundą per Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalą.

Teisme 2021 m. kovo 24 d. gauti dokumentai, patvirtinantys H. J. suteiktus įgaliojimus pateikti pareiškėjo vardu atskirąjį skundą per Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

V. Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. vasario 10 d. nutarties, kuria pareiškėjo skundas paliktas nenagrinėtas, kaip paduotas neįgalioto vesti bylą asmens, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje konstatavo, kad pareiškėjas nėra įgaliotas atstovauti bankrutuojančios Bendrovės mokestiniame ginče. Pareiškėjas, nesutikimą su ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartimi ir joje išdėstytais argumentais, iš esmės grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nutartį palikti nenagrinėtą pareiškėjo skundą, nes, turėdamas išankstinį nusistatymą, nevertino skunde išdėstytų argumentų, jog šiuo atveju pareiškėjas skundą dėl Kauno AVMI sprendimo ir skundą dėl Sprendimo, kuriuo pareiškėjo skundas dėl Kauno AVMI sprendimo laikytas nepaduotu ir grąžintas pareiškėjui, teikė ne kaip bankrutavusios Bendrovės buvęs direktorius (atstovas), o kaip fizinis asmuo, kuriam skundžiami aktai sukelia teisines pasekmes, be kita ko, kituose teisiniuose procesuose.

Pirmiausia pažymėtina, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra pagrindinė asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalis), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnio 3 dalis, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, 13 straipsnis).

Vertindama atskirojo skundo argumentus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad administracinis procesas pagrįstas dispozityvumo principu, kuris reiškia, kad bylos nagrinėjimo dalyką, t. y. savo pažeistos teisės ar įstatymo saugomo intereso gynybos būdą bei apimtį, nustato pareiškėjas, skunde suformuluodamas savo materialinį teisinį reikalavimą (skundo dalyką) bei nurodydamas aplinkybes, kurioms grindžia savo reikalavimą (skundo pagrindą) (šiuo metu galiojančio ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 6–8 punktai). Nei išankstine ginčus ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija, nei teismas negali keisti skundo dalyko, t. y. turi nagrinėti bylą pareiškėjo nurodyto skundo dalyko ribose (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1627/2008, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-795/2014).

Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos ir Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, kad atlikusi Bendrovės mokestinį patikrinimą, Kauno AVMI priėmė Aktą, kuriame nurodyta, kad Bendrovė, nesutikdama su Aktu, per 30 dienų nuo patikrinimo akto įteikimo dienos gali pateikti rašytines pastabas Kauno AVMI dėl Akto. Atsižvelgusi į tai, kad Bendrovės statusas nuo 2019 m. gegužės 7 d. – bankrutuojantis, todėl nustačiusi, kad Administratorė rašytinio pastabų dėl Akto nepateikė, Kauno AVMI priėmė Kauno AVMI sprendimą, kuriame nurodyta, kad šis sprendimas gali būti skundžiamas VMI per 20 dienų nuo jo įteikimo mokesčių mokėtojui dienos. Pareiškėjas (buvęs bankrutavusios Bendrovės vadovas ir akcininkas) su 2020 m. rugsėjo 21 d. skundu kreipėsi į VMI dėl Kauno AVMI sprendimo, prašydamas panaikinti Kauno AVMI sprendimą ir stabdyti mokestinio ginčo nagrinėjimą iki kol bus priimtas galutinis ir neskundžiamas sprendimas ikiteisminiame tyrime Nr. 03-02-00209-19. VMI, nustačiusi, kad skundas pateiktas pareiškėjo, tačiau prie jo nepridėtas įgaliojimas, įgalinantis jį atstovauti bankrutavusią Bendrovę (mokesčių mokėtoją), ir pateiktas praleidus jo padavimo terminą, priėmė sprendimą dėl skundo trūkumų šalinimo. Nustačiusi, kad per nustatytą terminą skundo trūkumai pašalinti nebuvo, VMI priėmė Sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą laikė nepaduotu ir grąžino jį pareiškėjui. Nesutikęs su šiuo Sprendimu pareiškėjas kreipėsi į teismą. Skundą, kuris teismo 2020 m. gruodžio 9 d. nutartimi priimtas, per Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalą teismui padavė pareiškėjo atstovas H. J.

Skundžiama teismo nutartimi, kuria užbaigta administracinė byla (ABTĮ 106 straipsnio 1 dalis), priimta ABTĮ 105 straipsnio 3 punkto, kuriame įtvirtinta, kad teismas, nustatęs, jog skundą suinteresuoto asmens vardu padavė neįgaliotas vesti bylą asmuo, skundą palieka nenagrinėtą, pagrindu.

Administraciniame procese ABTĮ 105 straipsnio 3 punktas įtvirtina tinkamo atstovavimo sąlygą, kuria vadovaujantis skundą laikyti nepaduotu galima tik tada, kai iš pirmosios instancijos teismui pateiktų dokumentų matyti, kad skundą suinteresuoto asmens vardu padavusiam asmeniui atitinkami įgaliojimai nebuvo suteikti.

Šiuo nagrinėjamu atveju pareiškėjas, kuris teismui pateikė skundą dėl išankstinės mokestinius ginčus nagrinėjančio ne teismo tvarka institucijos – VMI – priimto Sprendimo, kuriuo pareiškėjo skundas laikytas nepaduotu ir jam grąžintas, teisėtumo ir pagrįstumo, yra suinteresuotas asmuo. Pareiškėjo vardu teismui skundą per Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalą padavė, kaip nustatyta, H. J. Byloje pateiktas dokumentas, patvirtinantis H. J. įgaliojimus. Iš skundžiamo Sprendimo turinio matyti, kad jis adresuotas būtent pareiškėjui.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo nei teisinio, nei faktinio pagrindo šiuo atveju, išnagrinėjęs bylą, priimti teismo nutartį ABTĮ 105 straipsnio 3 punkto pagrindu.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad LVAT nuosekliai laikosi suformuotos praktikos, pagal kurią materialiojo teisinio pobūdžio aplinkybės, susijusios su pareiškėjo teise į reikalavimo patenkinimą, turi būti analizuojamos bylos nagrinėjimo iš esmės metu. Jei bylos nagrinėjimo metu nustatoma, kad besikreipęs teisminės gynybos asmuo neturėjo materialiosios reikalavimo teisės arba tokia teisė išnyko, ši aplinkybė yra reikšminga teismui priimant byloje atitinkamą procesinį sprendimą dėl bylos baigties (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-321/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-457-520/2018). Konstatavus, jog asmens teisės skundžiamu administraciniu aktu ar veiksmu (neveikimu) nebuvo pažeistos, turi būti priimamas administracinio teismo sprendimas, kuriuo asmens skundas atmetamas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-505/2009 ir kt.).

Įvertinusi tai, teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo atskirojo skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog Sprendimas teisėtas ir pagrįstas, nevertino ir nepasisakė dėl pareiškėjo materialinio suinteresuotumo skųsti Kauno AVMI sprendimą, dėl ko galėjo netinkamai išnagrinėti pareiškėjo skundą. Pirmosios instancijos teismas, priėmęs pareiškėjo skundą ir nagrinėdamas administracinę bylą, turėjo vertinti ir pasisakyti dėl pareiškėjo materialinio suinteresuotumo skųsti Kauno AVMI sprendimą, atitinkamai tik tada įvertinti, ar VMI nustatyti pareiškėjo pateikto skundo trūkumai – nepateiktas įgaliojimas atstovauti bankrutavusią Bendrovę ir motyvuotas ir pagrįstas prašymas atnaujinti terminą skundui paduoti – yra teisėti ir pagrįsti, ir Sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas laikytinas nepaduotu ir grąžintas pareiškėjui, yra teisėtas ir pagrįstas. Šios teismo išvados turėjo būti padarytos išnagrinėjus bylą iš esmės, todėl užbaigiant ją teismo sprendimu (ABTĮ 88 straipsnis), o ne kaip šiuo atveju nustatyta – teismo nutartyje, kuria pareiškėjo skundas paliktas nenagrinėtu.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė proceso teisės normas, dėl to nepagrįstai ir neteisėtai pareiškėjo skundą laikė nepaduotu.

Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju yra pakankamas pagrindas panaikinti skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. vasario 10 d. nutartį, kuria nutarta pareiškėjo skundą laikyti nepaduotu, ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. R. atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. vasario 10 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius