2021-09-08 Nr. AB-18026-3-61-3-01115-2021-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3584-525/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01115-2021-6

Procesinio sprendimo kategorija 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. rugsėjo 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Š. O. (S. O.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Š. O. (S. O.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas Š. O. (S. O.) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2021 m. kovo 23 d. sprendimą Nr. 12PR-40 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Prašymas) iš naujo.

2. Pareiškėjo pakartotinis prašymas suteikti prieglobstį grindžiamas baime patirti teisėsaugos institucijų persekiojimą dėl tariamų kaltinimų salafizmu. Jis baimę patiri persekiojimą grindė ryšiais su Z. Q., kuri yra įkalintas remiantis analogiškais kaltinimais. Yra gauta informacija apie pareiškėjo atžvilgiu vykdomą paiešką, pareigūnų lankymąsi jo tėvų namuose (2020 m. pabaigoje) bei gautu šaukimu atvykti į policijos įstaigą. Pareiškėjo vertinimu, grįžus į kilmės valstybę, jis nedelsiant bus sulaikytas ir nuteistas.

3. Pareiškėjo įsitikinimu, atsakovas tyrimą dėl jo baimės būti persekiojamu atliko paviršutiniškai, neužtikrino tinkamo pareiškėjo individualios situacijos bei padidintos rizikos susidurti su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimais jį sulaikius ar įkalinus. Taip pat atsakovas, atmesdamas pareiškėjo baimės patirti persekiojimą pagrįstumą, taikė per aukštus įrodinėjimo standartus. Atsižvelgus į tai, kad pagal informaciją kilmės valstybėje, asmenys kaltinami salafizmu ir dėl to vykdomas baudžiamasis persekiojimas, yra pagrindas manyti, jog pareiškėjui taip pat bus pareikšti kaltinimai dėl ekstremistinės veiklos (salafizmo) ir tuo pagrindu pradėtas baudžiamasis persekiojimas.

Šiuo atveju atsakovas, remdamasis prielaidomis ir intuicija, pareiškėjo pateiktą 2020 m. rugsėjo mėn. šaukimą pripažino suklastotu, tačiau prieglobsčio prašytojo pateiktų duomenų patikimumas negali būti paneigtas remiantis vien tik spekuliacijomis. Atsakovui kilus įtarimų dėl dokumento autentiškumo, jis privalėjo surinkti kilmės valstybės informaciją, pagrindžiančią, jog pareiškėjo pateikta šaukimo kopija yra suklastota, ir tik esant tokiai informacijai, atmesti šį įrodymą. Atsakovui neužtikrinus tinkamo, nešališko ir objektyvaus pareiškėjo pateiktų duomenų ir įrodymų vertinimo, nepagrįstai netaikyta abejonės privilegija jo pasakojimui apie teisėsaugos pareigūnų apsilankymą tėvų namuose bei baimės būti neteisėtai sulaikytam, nuteistam ar įkalintam.

Pareiškėjo įsitikinimu, Migracijos departamentas nepagrįstai sprendė, jog nėra pagrindo manyti, kad pareiškėjas gali būti sulaikytas kilmės valstybėje. Jo nuomone, atsakovas turėjo surinkti naujausią informaciją apie prieglobsčio prašytojų kilmės valstybę, atsižvelgus į prieglobsčio prašytojo nurodytus prašymo suteikti prieglobstį pateikimo motyvus. Nesurinkus informacijos apie kilmės valstybėje esančių asmenų, kuriems pareikšti įtarimai salafizmu, teisę į teisingą teismą, patiriamus kankinimo veiksmus juos sulaikant be įkalinant, liko neįvertinta, ar prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys neprieštarauja turimai informacijai apie jo kilmės valstybę ir nenustatytas baimės patirti persekiojimą (ne)pagrįstumas.

Pareiškėjas teigė, jog Migracijos departamentui nesurinkus pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad pareiškėjo išsiuntimo į kilmės valstybę atveju jis nebus kankinamas, su juo nebus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi ar nebus žeminamas jo orumas, yra tikimybė, jog pareiškėją išsiuntus į (duomenys neskelbtini), jo teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos.

4. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

5. Atsakovas nurodė, kad 2020 m. gegužės 29 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. (15/6-3)12PR-65, kuriuo atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Šį Migracijos departamento sprendimą pareiškėjas apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2020 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu skundą atmetė. Įsigaliojus minėtam Migracijos departamento sprendimui, pareiškėjas prarado teisę likti Lietuvos Respublikoje ir privalėjo išvykti iš Lietuvos Respublikos per 7 dienas nuo sprendimo įsigaliojimo dienos. Pareiškėjas per nustatytą terminą neišvyko, todėl Migracijos departamentas 2020 m. rugsėjo 28 d. sprendimu Nr. (15/6-3)1U-13 „Dėl (duomenys neskelbtini) piliečio S. O. išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)“ nusprendė išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę. Pareiškėjas, nesutikdamas su minėtu sprendimu jį išsiųsti, kreipėsi į teismą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. gruodžio 21 d. sprendimu skundą atmetė, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. vasario 24 d. galutine ir neskundžiama nutartimi atmetė jo apeliacinį skundą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

6. 2021 m. kovo 9 d. pareiškėjas pateikė pakartotinį prašymą suteikti prieglobstį, nurodydamas, kad atsirado naujų aplinkybių, t. y. jis negali grįžti į (duomenys neskelbtini) dėl baimės būti kankinamam. Anot pareiškėjo, po Migracijos departamento priimto sprendimo nesuteikti jam prieglobsčio jis iš šeimos narių gavo informaciją, jog yra gautas šaukimas, pagal kurį 2020 m. rugsėjo 21 m. S. O. turi atvykti į Vidaus reikalų skyrių. Be to, iš savo brolio S. K. pareiškėjas sužinojo, jog jis yra įtrauktas į pasienio tarnybos duomenų sąrašą, dėl to, vos kirtęs (duomenys neskelbtini) sieną, jis bus sulaikytas. Pareiškėjo brolis informaciją apie pasienio tarnybos sąrašuose esantį S. O. sužinojo per savo pažįstamus. Pareiškėjo teigimu, ši informacija patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) valdžia jį iki šiol persekioja ir kaltina salafizmu. Ne viename tarptautinių organizacijų pranešime apie (duomenys neskelbtini) rašoma apie teisėsaugos organų, ypač Vidaus reikalų ministerijos, vykdomus žmogaus teisių pažeidimus – kankinimą, mušimą, žiaurų elgesį su nuteistaisiais, apklausų metu naudojamą prievartą. Norint išgauti pripažinimo parodymus, toliau sistemingai mušami žmonės, per apklausas imamasi kankinimo priemonių, seksualinės prievartos, naudojama elektros srovė. Be to, kalinimo sąlygos yra žiaurios ir kelia pavojų nuteistųjų gyvybėms.

7. Įvertinus tai, kad tyrimo metu nebuvo rasta informacijos, patvirtinančios, jog (duomenys neskelbtini) institucijos pareiškėją galėtų sieti su salafitais, o kitų įrodymų, pagrindžiančių šį pasakojimą, nepateikta, konstatuota, kad tyrimo metu nenustatyta požymių, leidžiančių priskirti pareiškėją prie asmenų, kurie pagal savo profilį rizikuoja tapti padidinto teisėsaugos institucijų dėmesio objektu. Atitinkamai nenustatyta tariamo persekiotojo tikėtinų motyvų ir tikslų sulaikyti pareiškėją arba jo ieškoti. Pareiškėjas neatitinka asmens, kuriam, remiantis kilmės valstybės informacija, (duomenys neskelbtini) kyla reali persekiojimo rizika dėl kaltinimų salafizmu, t. y. kilmės valstybės informacija savaime nepatvirtina jam tariamai gresiančio persekiojimo tikimybės. Atitinkamai, jo deklaruojama baimė patirti persekiojimą kilmės šalyje nelaikytina visiškai pagrįsta. Atsižvelgus į tai, „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata laikoma neįvykdyta, todėl pareiškėjas neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Taip pat ginčijamame Sprendime konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Paskesnio prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu nustatytos faktinės aplinkybės nepagrindžia tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Remiantis surinkta informacija, pareiškėjo kilmės šalyje šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), todėl pareiškėjas taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

8. Atsakovas pažymėjo, jog paskesnis prašymas suteikti prieglobstį buvo išnagrinėtas skubos tvarka, nes pareiškėjas nepateikė naujos esminės informacijos arba duomenų, dėl kurių labai padidėja tikimybė, kad prieglobsčio prašytojas gali atitikti prieglobsčio suteikimo kriterijus. Šiuo atveju pareiškėjas nenurodė naujų esminių faktinių aplinkybių bei savo paskesnį prašymą grindė tuo pačiu motyvu - gresiančiu persekiojimu dėl kaltinimų salafizmu. „Naujos“ aplinkybės paskesniame prašyme yra tariamai 2020 m. rugsėjo mėnesį gautas šaukimas atvykti į apklausą, pareiškėjo brolio pateikta informacija apie S. O. tariamą įtraukimą į „raudoną“ paieškomų asmenų sąrašą, pareigūnų apsilankymas jo tėvų namuose 2020 m. pabaigoje bei jo verslo ryšiai su Z.

Q., kuris yra nuteistas už salafizmą. Nagrinėjant pirmąjį pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį, Migracijos departamentas konstatavo, kad prieglobsčio prašytojo pasakojimas apie kaltinimus salafizmu ir paskelbtą jo paiešką nėra nei patvirtintas objektyviais, aktualiais ir patikimais įrodymais, nei savaime išsamus ir sklandus, kai kuriose detalėse yra neatitikimų, pasakodamas apie pareikštus kaltinimus, pareiškėjas nuolat nukrypdavo į bendro pobūdžio informaciją, atsakinėdamas į klausimus, vietoj patikslinimų apsiribodavo bendro pobūdžio teiginiais apie situaciją kilmės šalyje.

Dėl nustatytų pasakojimo trūkumų pareiškėjo pasakojimas apie kaltinimus salafizmu ir paskelbtą paiešką savaime nelaikytinas įrodymu, pakankamu lygiu patvirtinančiu nurodytų faktų tikrumą. Įvertinus pareiškėjo pasakojimą kilmės valstybės kontekste, buvo konstatuota, kad pareiškėjo profilis neatitinka (duomenys neskelbtini) tarnybų įtarimus sukeliančių asmenų profilio: jis nėra opozicinės partijos narys, nėra valdžios kritikas ar žmogaus teisių aktyvistas ar užsienyje mokęsis dvasininkas. Tyrimo metu nebuvo nustatyta pagrindo prielaidai, kad pareiškėjas būtų siejamas su ekstremistine veikla arba terorizmu bei, atitinkamai, kad jam grėstų baudžiamasis persekiojamas dėl tokio pobūdžio įtarimų.

Tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, leidžiančių identifikuoti tariamo persekiotojo tikėtinus motyvus ir tikslus persekioti pareiškėją, siekti jį sulaikyti ar nustatyti jo buvimo vietą. Pareiškėjo pateikta abstrakti ir spėlionėmis grindžiama istorija apie kelis metus neva vykstanti teisėsaugos pareigūnų persekiojimą kaltinant jį ekstremizmu, kuri nėra patvirtinta jokiais kitais įrodymais ir nėra tikėtina kilmės valstybės informacijos kontekste, laikytina pramanyta bei dėl šios priežasties nepagrindžia tarptautinės apsaugos poreikio.

9. Pareiškėjo pasakojimas apie pareigūnų apsilankymą jo tėvų namuose ir apie jo įtraukimą į paieškomų asmenų sąrašą, atsakovo įsitikinimu, savaime nelaikytinas įrodomąją galią turinčiu įrodymu, patvirtinančiu pareiškėjo aprašytų įvykių tikrumą. Pats pareiškėjas nebuvo pareigūnų apsilankymo tėvų namuose liudininku, jo teiginiai grindžiami išimtinai trečiųjų asmenų, kurių pasakojimo neįmanoma patikrinti bei kurių neįmanoma apklausti kaip pirminį informacijos šaltinį, tariamai pateikta informacija, o ne savo asmenine patirtimi.

10. Pagal kilmės valstybės informaciją prie padidintos rizikos grupių priskiriami žmogaus teisių aktyvistai, valdžios kritikai ar opozicinių partijų nariai. Tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, jog kilmės šalyje pareiškėjui kyla grėsmė būti sulaikytam, kad jis būtų siejamas su salafitų grupuotėmis, kviečiamas į apklausas ir (arba) ieškomas po išvykimo iš kilmės šalies. Kitų individualių aplinkybių, dėl kurių jo situacija sąlygotų padidintą riziką, pareiškėjo nenurodė.

11. Vertinant pareiškėjo nurodytą naują jo tariamo kaltinimo salafizmu priežastį – verslo ryšius su Z. Q., kuris, anot pareiškėjo, 2017 m. buvo nuteistas už salafizmą, atkreiptinas dėmesys tai, kad ši pasakojimo dalis yra grindžiama spėliojimais. Pareiškėjo pasakojimas apie verslo ryšius su Z. Q. yra painus, nedetalus. Pareiškėjas painiojosi pasakodamas apie bendradarbiavimą su Z. Q., keitė savo parodymus. Pareiškėjo istorija apie verslo ryšius su Z. Q., atsakovo teigimu, nėra nei sklandi, nei pagrįsta kitais įrodymais. Informacijos, patvirtinančios, jog asmuo vardu „Z. Q.“ buvo apkaltintas salafizmu ir nuteistas, tyrimo metu nerasta. Atsižvelgus į šios dalies pasakojimo trūkumus, pareiškėjo pasakojimas apie verslo ryšius su tariamai sulaikytu salafitu Z. Q. nelaikytinas patikimu įrodymu, pakankamu lygiu pagrindžiančiu jo istorijos tikrumą, todėl vertintinas kritiškai.

12. Siekdamas pagrįsti savo pasakojimą apie tariamą persekiojimą, pareiškėjas pateikė 2020 m. rugsėjo mėnesio šaukimo nuotrauką. Pateiktame šaukime rašoma, kad pilietis S. O., gyvenantis (duomenys neskelbtini), 2020 m. rugsėjo 21 d. kviečiamas atvykti į (duomenys neskelbtini) miesto Vidaus reikalų skyrių 15a pas tyrėją J. K. S. Su savimi būtina turėti pasą ar kitą asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą. Šaukime įspėjama, kad, neatvykus be pateisinamos priežasties, asmuo bus priverstinai atvesdintas, atsisakę atvykti asmenys bus traukiami baudžiamojon atsakomybėn. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas pateikė ne originalų dokumentą, todėl jis negali būti visapusiškai ištirtas. Nepaisant to, įvertinus minėto dokumento formą ir turinį, kilo pagrindo abejoti šaukimo autentiškumu, kadangi šaukime nėra įstaigos, siuntusios šaukimą, rekvizitų, nėra nurodytas adresas, kuriuo asmuo privalo atvykti, nenurodytas šaukimo numeris ir data, inspektoriaus telefono numeris, nėra nurodyta nei priežastis, dėl kurios asmuo yra kviečiamas į milicijos skyrių, nei statusas, kuriuo asmuo kviečiamas, nenurodyta kokioje byloje, galiausiai, šaukime nėra nurodyta, kad asmuo kviečiamas būtent į apklausą. Šaukime uždėtas spaudas yra visiškai neįskaitomas, todėl neįmanoma identifikuoti šaukimą tariamai siuntusios įstaigos. Elektroniniu paštu dar kartą paprašius persiųsti iš brolio gautą laišką su šaukimo nuotrauka, pareiškėjas iki sprendimo priėmimo dienos to nepadarė. Šaukime prie kviečiamo asmens pavardės nurodoma vieta – (duomenys neskelbtini) miestas, nors pareiškėjas gyveno (duomenys neskelbtini) mieste, kur buvo ir jo registracijos vieta.

13. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo pasakojimas nepasižymėjo detalumu, nuoseklumu, o tam tikros pasakojimo detalės keitėsi pasakojimo eigoje, pareiškėjo situacijai negalėjo būti taikomas abejonės privilegijos principas.

14. Migracijos departamentas surinko visą aktualią pareiškėjo kilmės valstybės informaciją ir būtent surinktos informacijos kontekste priėmė ginčijamą sprendimą. Atsižvelgus į pareiškėjo pateiktame paskesniame prašyme suteikti prieglobstį nurodytas aplinkybes, ginčijamame sprendime nurodyta, jog kilmės valstybės informacija patvirtina, kad saugumo ir terorizmo problemos (duomenys neskelbtini) yra tikros. Tačiau valdžia išnaudoja šias baimes persekioti politinius disidentus, kritikus ir religines grupes. Pareiškėjui nebuvo pareikšti kaltinimai, jis nebuvo sulaikytas pareigūnų, nebuvo paskelbta jo paieška. Pareiškėjas nėra opozicinės partijos narys, nėra valdžios kritikas ar žmogaus teisių aktyvistas, nestudijavo religijos užsienyje. Pareiškėjas nepateikė informacijos, pagrindžiančios prielaidą, jog jis būtų kritikavęs valdžią ar priklausęs opoziciniam judėjimui. Įvertinus tai, kad tyrimo metu nerasta informacijos, patvirtinančios, jog (duomenys neskelbtini) institucijos pareiškėja galėtų sieti su salafitais, kitų įrodymų, pagrindžiančių šį pasakojimą, nepateikta, konstatuotina, kad tyrimo metu nenustatyta požymių, leidžiančių priskirti prieglobsčio prašytoją prie asmenų, kurie pagal savo profilį rizikuoja tapti padidinto teisėsaugos institucijų dėmesio objektu. Atitinkamai nenustatyta tariamo persekiotojų tikėtinų motyvų ir tikslų sulaikyti pareiškėją arba jo ieškoti, be to, pareiškėjas neatitinka asmens, kuriam, remiantis kilmės valstybės informacija, (duomenys neskelbtini) kyla reali persekiojimo rizika dėl kaltinimų salafizmu, t. y. kilmės valstybės informacija savaime nepatvirtina jam tariamai gresiančio persekiojimo tikimybės. Atsižvelgiant į visą surinktą informaciją bei ją įvertinus, buvo padaryta išvada, kad pareiškėjo situacija neatitinka Įstatyme numatytų prieglobsčio suteikimo pagrindų.

II. 15. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. birželio 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

16. Teismas nustatė, kad 2021 m. kovo 9 d. pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė paskesnį prašymą suteikti prieglobstį, nurodydamas, kad atsirado naujų aplinkybių. Migracijos departamentas 2021 m. kovo 23 d. sprendimu Nr. 12PR-40 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje. Atsakovas Sprendimą motyvavo tuo, kad: pareiškėjo pateikta informacija nepatikima; paskesnio prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu pareiškėjas nepateikė papildomos, aktualios ir patikimos informacijos, kuri suponuotų priešingas pirmojo prašymo nagrinėjimo prieitas išvadas; pareiškėjo pasakojimai apie kaltinimą salafizmu priežastis grindžiami spėliojimais, kuriems įtikinamo pagrindo nepateikė; kiti pateikti faktai taip pat nėra pagrįsti.

17. Pareiškėjas paskesniame prašyme kaip naujas aplinkybes nurodė tai, jog 2020 m. rugsėjo mėn. gautas šaukimas atvykti į apklausą. Taip pat pateikė savo brolio pateiktą informaciją apie S. O. įtraukimą į raudonąjį paieškomų asmenų sąrašą, teigė apie pareigūnų apsilankymą jo tėvų namuose 2020 m. pabaigoje bei jo verslo ryšius su Z. Q., kuris yra nuteistas už salafizmą. teismo vertinimu, Migracijos departamentas tinkamai ir išsamiai įvertino byloje esančią medžiagą. Pareiškėjo pasakojimai apie kaltinimus salafizmu ir jo paiešką nėra patvirtinti jokiais įrodymais, todėl darytina išvada, kad jie yra nepagrįsti. Pareiškėjo pasakojimai yra nenuoseklūs, apsiribojantys bendro pobūdžio teiginiais apie situaciją kilmės šalyje. Sprendime nustatyta, jog pareiškėjo profilis neatitinka (duomenys neskelbtini) tarnybų įtarimus sukeliančių asmenų profilio, kadangi pareiškėjas nėra opozicinės partijos narys, valdžios kritikas ar žmogaus teisių aktyvistas ar užsienyje mokęsis dvasininkas.

18. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas nepateikė jokių svarių įrodymų pagrįsti savo teiginiams dėl tikimybės būti sulaikytam ir prastų sąlygų kalėjimuose. Pareiškėjo teiginiai apie kalėjimų sąlygas kilmės šalyje nesąlygoja visiško draudimo grąžinti pareiškėją į (duomenys neskelbtini). Taip pat Migracijos departamentas nenustatė jokių faktinių aplinkybių, kurios galėtų patvirtinti šiuos pareiškėjo skundo argumentus. Atsižvelgęs į tai, teismas šiuos pareiškėjo skundo argumentus atmetė.

19. Teismo vertinimu, Migracijos departamentas surinko visą aktualią kilmės valstybės informaciją bei tinkamai ją įvertino pareiškėjo individualios situacijos kontekste. Atsakovas įvertino pareiškėjo verslo ryšius su Z. Q. Pareiškėjo pasakojimas buvo painus ir nedetalus, pareiškėjas painiojosi pasakodamas apie bendradarbiavimą su minėtu asmeniu, keitė parodymus. Be kita ko, Migracijos departamentas nerado jokios informacijos apie tai, kad Z. Q. yra įkalintas. Teismas, atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, neturėjo pagrindo abejoti Migracijos departamento objektyviu pareiškėjo pateiktų argumentų vertinimu, todėl pareiškėjo argumentus dėl per aukštų įrodinėjimo standartų atmetė.

20. Teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas Migracijos departamentui nepateikė originalaus šaukimo, o pateikė tik jo nuotrauką, dėl ko šaukimas negalėjo būti tinkamai ir visapusiškai ištirtas. Be to, Migracijos departamentui kilo įtarimų dėl minėto šaukimo autentiškumo: šaukime nebuvo pateikta privalomos pateikti informacijos (įstaigos, siuntusios šaukimą; rekvizitų; adreso, kuriuo asmuo privalo atvykti, o taip pat ir priežasčių; nenurodyta kada asmuo kviečiamas atvykti; pareiškėjo statusas ir pan.). Taip pat ant šaukimo uždėtas antspaudas neįskaitomas, šaukimas yra parengtas naudojant rusų kalbos abėcėlės raides, jomis keičiant tadžikų kalboje naudojamas specifines raides, kurių analogų rusų kalboje nėra. Teismas, atsižvelgęs į Migracijos departamento nustatytas aplinkybes, akivaizdžius neatitikimus bei informacijos trūkumą, sprendė, jog Migracijos departamentas padarė teisingą išvadą, todėl šie pareiškėjo skundo argumentai yra nepagrįsti.

21. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjo pasakojimas nebuvo detalus ir nuoseklus, pareiškėjas keitė pasakojimo aplinkybes, detales, todėl abejonės privilegijos principas negalėjo būti taikomas. Pareiškėjas pateikė abstraktaus pobūdžio informaciją, šaukimo nuotrauką, dėl kurio autentiškumo kilo daug pagrįstų abejonių. Pareiškėjo pateikta informacija yra abstraktaus pobūdžio, neleidžianti tiksliai identifikuoti įvykio aplinkybių, pokalbio turinio, dalyvavusių asmenų motyvų ir tikslų, esamų ar numanomų pasekmių įvykio dalyviams ir kitiems asmenims, įskaitant patį pareiškėją. Atsižvelgęs į itin žemą pareiškėjo pateiktos informacijos įrodomąją reikšmę ir kitus aukščiau aptartus teiginius, teismas darė išvadą, kad Migracijos departamentas užtikrino tinkamą, nešališką ir objektyvų pareiškėjo pateiktų duomenų įrodymų vertinimą ir pagrįstai nusprendė netaikyti abejonės privilegijos principo.

22. Teismo vertinimu, Migracijos departamentas surinko visą aktualią pareiškėjo kilmės valstybės informaciją ir būtent surinktos informacijos kontekste priėmė ginčijamą Sprendimą. Migracijos departamentas tikrino (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų ministerijos paieškomų asmenų sąrašą, tačiau pareiškėjo jame nerado. Taip pat buvo tikrinamas (duomenys neskelbtini) nacionalinio banko finansinio monitoringo departamento informacijos puslapis, tačiau įrašų, susijusių su pareiškėju, nerasta. Tikrintas ir Interpolo ieškomų asmenų registras, kuriame nerasta informacijos apie pareiškėją. Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjui nebuvo pareikšti kaltinimai, jis nebuvo sulaikytas pareigūnų, nebuvo paskelbta ir jo paieška. Pareiškėjas nėra opozicinės partijos narys, valdžios kritikas ar žmogaus teisių aktyvistas, be to nestudijavo ir religijos užsienyje. Pareiškėjas nepateikė įrodymų ar informacijos, pagrindžiančios, jog Migracijos departamento surinkti ir pateikti duomenys yra neteisingi. Teismas nurodė, kad Migracijos departamentas tinkamai ir išsamiai surinko aktualią pareiškėjo kilmės valstybės bei su pareiškėju susijusią informaciją, tinkamai ją įvertino ir padarė teisingą išvadą, kad pareiškėjo situacija neatitinka Įstatyme numatytų prieglobsčio suteikimo pagrindų.

III. 23. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti. Taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

24. Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymima, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, išsamiai neištyrė ir nevertino teisinių bei faktinių bylos aspektų, todėl teismo sprendimas turi būti panaikintas ir priimtas naujas sprendimas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad Migracijos departamentas tyrimą dėl baimės būti persekiojamu atliko paviršutiniškai, tokiu būdu nepagrįstai pareiškėjo baimę patirti persekiojimo veiksmus atmesdamas kaip nepagrįstą, o teismas nepagrįstai pripažino atliktą tyrimą visapusišku ir išsamiu. Be to, Migracijos departamentas neužtikrino tinkamo pareiškėjo individualios situacijos bei padidintos rizikos susidurti su Konvencijos 3 straipsnio pažeidimais vertinimo pareiškėją sulaikius ar įkalinus.

25. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

26. Migracijos departamento vertinimu, teismo sprendimas priimtas išsamiai ir objektyviai išnagrinėjus visus byloje pateiktus duomenis, padarius nustatytomis aplinkybėmis pagrįstas išvadas ir pakankamai nuosekliai išdėsčius įrodymus, kuriais teismo išvados yra grindžiamos.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 27. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2021 m. kovo 23 d. sprendimo Nr. 12PR-40, kuriuo, išnagrinėjus pareiškėjo paskesnį prašymą, jam buvo atsisakyta suteikti prieglobstį bei papildomą apsaugą, teisėtumo ir pagrįstumo.

28. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas pagrįstai nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, nes pareiškėjas neatitinka Įstatyme nustatytų prieglobsčio ir papildomos apsaugos suteikimo pagrindų.

29. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad tiek Migracijos departamentas, tiek teismas tinkamai neįvertino pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos suteikimo, todėl priėmė nepagrįstus sprendimus.

30. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

31. Dėl pareiškėjo prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka teisėjų kolegija pažymi, kad, vadovaujantis nuosekliai formuojama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, taip pat Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017; kt.).

32. Įvertinusi byloje esančius rašytinius įrodymus, apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija nustatė, kad nagrinėjamu atveju nėra jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjo apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Pareiškėjas nenurodė jokių argumentų, sudarančių pagrindą vertinti, kad šiuo atveju turėtų būti daroma išimtis ir byla apeliacine tvarka nagrinėjama žodinio proceso tvarka. Byloje nėra tiriamos tokios faktinės aplinkybės bei nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teismui, išdėstytais procesiniuose dokumentuose, taip pat ir apeliaciniame skunde. Pabrėžtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. pareiškėjui buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija netenkina prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, byla bus nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

33. Pagal ABTĮ 142 straipsnio 3 dalį, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

34. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Šia nuostata yra ribojama proceso šalies teisė apeliaciniame procese teikti naujus dokumentus, ji užtikrina sąžiningą, operatyvų teismo procesą. Pareiškėjas, teikdamas naujus įrodymus, nepagrindė jų pateikimo būtinybės, be to, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinio proceso stadijoje nagrinėjant bylą pareiškėjo skundu apibrėžtose ribose jau byloje surinktų įrodymų pagrindu bus pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai, todėl prašymas dėl naujų įrodymų prijungimo atmetamas kaip nepagrįstas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1779-492/2020; 2021 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-27-492/2021; ir kt.).

35. Teisinius santykius dėl prieglobsčio ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuoja Įstatymo 86 bei 87 straipsnių nuostatos.

36. Įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse; šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo; paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos.

37. Įstatymo 87 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu; šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.

38. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

39. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

40. Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs.

41. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, išsamiai neištyrė ir nevertino teisinių bei faktinių bylos aspektų.

42. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl šių pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012; 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018 ir kt.).

43. Nagrinėjamu atveju iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo spręsti, kad teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų.

44. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo prašymas dėl prieglobsčio suteikimo buvo išsamiai ir visapusiškai išnagrinėtas bei netenkintas Migracijos departamento 2020 m. gegužės 29 d. sprendimu Nr. (15/6-3)12PR-65. Minimo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas buvo patikrintas Vilniaus apygardos administraciniame teisme, kuris pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

45. Akcentuotina, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (ABTĮ 16 str. 1 d.).

46. Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo neskundė, taigi įsigaliojus Migracijos departamento 2020 m. gegužės 29 d. sprendimui Nr. (15/6-3)12PR-65, jis privalėjo išvykti iš Lietuvos Respublikos, tačiau to nepadarė. 2020 m. rugsėjo 28 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos. Pareiškėjas apskundė minėtą sprendimą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2020 m. gruodžio 21 d. skundą atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. vasario 24 d. galutine ir neskundžiama nutartimi atmetė pareiškėjo apeliacinį skundą ir paliko nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 21 d. sprendimą. 2021 m. kovo 9 d. pareiškėjas pateikė paskesnį prašymą suteikti prieglobstį, nurodydamas, kad atsirado naujų aplinkybių.

47. Įstatymo 2 straipsnio 181 dalis nustato, kad paskesnis prašymas suteikti prieglobstį – tai užsieniečio prašymas suteikti prieglobstį, teikiamas po to, kai dėl jo ankstesnio prašymo suteikti prieglobstį priimtas galutinis sprendimas. Įstatymo 2 straipsnio 64 dalis nustato, kad galutinis sprendimas – šio Įstatymo nustatyta tvarka dėl užsieniečio priimtas ir per šio Įstatymo nustatytą terminą neapskųstas sprendimas arba sprendimas, dėl kurio įstatymų nustatyta tvarka išnaudotos visos galimybės jį apskųsti. Pažymėtina, kad paskesnio prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimas apsiriboja naujos esminės informacijos, kuri nebuvo žinoma nagrinėjant ankstesnį prašymą, vertinimu.

48. Pareiškėjas, kaip vieną iš aplinkybių, paskesniame prašyme nurodė, jog 2020 m. pabaigoje jo tėvų namuose buvo apsilankę pareigūnai. Pažymėtina, kad šią informaciją pareiškėjas gavo iš trečiųjų asmenų. Šio pareiškėjo pasakojimo neįmanoma patikrinti. Be to, kaip teisingai nurodė Migracijos departamentas, ši pareiškėjo informacija yra abstrakti, ji neleidžia tiksliai identifikuoti nei nurodyto įvykio aplinkybių, nei pokalbio turinio, nei dalyvavusių asmenų motyvų bei tikslų. Be kita ko, pareiškėjas, siekdamas pagrįsti savo pasakojimą apie tariamą persekiojimą pateikė 2020 m. rugsėjo mėn. šaukimo nuotrauką, o ne originalų šaukimą. Tačiau iš pateiktos nuotraukos nėra galimybės nustatyti, kokia institucija siuntė šaukimą, kur ir kada reikia atvykti, taip pat nenurodyta nei priežastis, dėl kurios asmuo yra kviečiamas, nei statusas, kuriuo asmuo yra kviečiamas. Pareiškėjas, pasakodamas apie verslo ryšius su Z. Q., nuolat keitė savo parodymus. Tuo tarpu Migracijos departamentas nerado jokios informacijos, patvirtinančios pareiškėjo teiginius, jog minėtas asmuo buvo apkaltintas salafizmu ir nuteistas. Taigi tiriant pareiškėjo nurodytas aplinkybes, Migracijos departamentas nenustatė aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, jog kilmės valstybėje jam kyla grėsmė būti sulaikytam, kad jis būtų siejamas su salafitų grupuotėmis, kviečiamas į apklausas ar ieškomas po išvykimo iš kilmės valstybės.

49. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovo atliktas tyrimas yra išsamus, individualiai įvertinta pareiškėjo situacija, atliktos apklausos, detaliai analizuoti ir įvertinti jo nurodyti „naujos informacijos“ argumentai bei nustatyti prieštaravimai pareiškėjo pasakojime apie 2020 m. rugsėjo mėn. gautą šaukimą atvykti į apklausą, pareigūnų apsilankymą jo tėvų namuose 2020 m. pabaigoje bei verslo ryšius su Z. Q., kuris yra nuteistas su salafizmą.

50. Nagrinėjamu atveju pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjo baimė grindžiama išimtinai jo paties subjektyviu situacijos suvokimu, jo baimė patirti persekiojimą kilmės valstybėje nelaikytina visiškai pagrįsta ir „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata laikoma neįvykdyta, pripažįstant, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl negali būti suteiktas jam pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Apibendrindama apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus duomenis bei pareiškėjo argumentus, konstatuoja, kad pareiškėjas nepateikė patikimos informacijos, leidžiančios spręsti, jog jis atitinka pabėgėlio statusui taikytinas nuostatas.

51. Teisėjų kolegija kritiškai vertina pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad būtent Migracijos departamentas turėjo pareigą surinkti aktualią ir išsamią informaciją apie saugumo padėtį (duomenys neskelbtini) ir galimas grėsmes pareiškėją grąžinus į (duomenys neskelbtini), tačiau to neatliko. Visų pirma pastebėtina, kad galutiniu sprendimu pareiškėjo prašymas dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo buvo išspręstas dar 2020 m. rugpjūčio 27 d., tačiau pareiškėjas atsisakė vykdyti teismo sprendimą ir savanoriškai grįžti į kilmės valstybę. Antra, iš skundžiamo Sprendimo turinio matyti, kad atsakovas vertino ir atsižvelgė į tai, kad remiantis turima informacija, saugumo ir terorizmo problemos (duomenys neskelbtini) yra tikros, tačiau valdžia išnaudoja šias baimes persekioti politinius disidentus, kritikus ir religines grupes. Nepagrįstai ekstremizmu yra kaltinami opozicinės partijos nariai, žmogaus teisių aktyvistai, advokatai ir kiti asmenys, kritikuojantys valdžią ar jai prieštaraujantys, taip pat asmenys, studijavę religiją užsienyje ar prisijungę prie ISIS kovotojų Sirijoje. Įvertinęs visus gautus duomenis, Migracijos departamentas nustatė, jog pareiškėjui nebuvo pareikšti kaltinimai, jis nebuvo sulaikytas pareigūnų, nebuvo paskelbta jo paieška. Be to, jis nėra opozicinės partijos narys, nėra valdžios kritikas ar žmogaus teisių aktyvistas, nestudijavo religijos užsienyje. Pareiškėjas nepateikė informacijos, pagrindžiančios prielaidą, jog jis būtų kritikavęs valdžią ar priklausęs opoziciniam judėjimui. Atsižvelgus į tai, kad Migracijos departamento tyrimo metu nebuvo rasta informacijos, patvirtinančios, jog (duomenys neskelbtini) institucijos pareiškėją galėtų sieti su selafitais, kitų įrodymų, pagrindžiančių pareiškėjo pasakojimą, nebuvo pateikta, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįstai daryta išvada, kad pareiškėjas neatitinka asmens, kuriam (duomenys neskelbtini) kyla reali persekiojimo rizika dėl kaltinimų salafizmu, t. y. kilmės valstybės informacija nepatvirtino jam tariamai gręsiančio persekiojimo tikimybės.

52. Apibendrindama teisėjų kolegija sprendžia, kad Migracijos departamentas rinko, tyrė ir vertino įrodymus pareiškėjų nurodytų aplinkybių, reikšmingų prieglobsčio prašymui išnagrinėti ir sprendimui dėl jų priimti, kontekste. Atsakovo atliktas pareiškėjų nurodytų aplinkybių ir surinktų duomenų vertinimas buvo atliktas racionaliai, visapusiškai ir objektyviai. Tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl visų esminių pareiškėjų nurodytų argumentų. Teiginys, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines aplinkybes, t. y. ne taip, kaip palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo spręsti, kad teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų.

53. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir pagrįstai sprendė, jog ginčijamas Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, naikinti jį apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo Š. O. (S. O.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė