2017-02-14 Nr. AB-3819-3-61-3-02688-2015-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-409-143/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02688-2015-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. C. (V. C.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. C. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. C. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–4) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2007 m. iki 2013 m. Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo laikomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Jis buvo kalinamas perpildytose Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kamerose, kuriose nebuvo vietos. Dėl ploto stygiaus tarp nuteistųjų dažnai kildavo konfliktai. Apie savo pažeistas teises sužinojo tik atvykęs į Vilniaus pataisos namus, todėl prašė atnaujinti senaties terminą skundui paduoti.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepimu į skundą (b. l. 11–19) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl pažeidimų už laikotarpį nuo 2007 m. iki 2013 m., tačiau savo skundą parašė tik 2015 m. gegužės 13 d. Pagal Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalį, reikalavimams dėl neturtinės žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą. Šis sutrumpintas terminas turėtų būti taikomas pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo. Pažymėjo, jog maksimalus leistinas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomų asmenų skaičius yra 954, tačiau jis nuolat viršijamas, kadangi čia laikomi ir suimtieji, ir nuteistieji iki gyvos galvos bei nuteistieji, palikti atlikti ūkio darbus.

Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti įstaiga neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų tvarkymą ir valymą atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji.

Reikalingas inventorius (šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) visą laiką išduodami į kameras. Taip pat išduodama kalcinuota soda, skirta kamerų kriauklių ir unitazų valymui. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais. Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kiekvienais metais ji buvo pratęsiama. Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas nuo 2013 m. gruodžio 30 d. sudarė paslaugų teikimo sutartį su uždarąja akcine bendrove „Dezinfa“, kuri atliko vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.

Pažymėjo, jog kamerų remontas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus bei gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) III skirsnio 14.6 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai).

Visose Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos. Atsižvelgiant į tai, kiek miegamųjų vietų yra kamerose, yra padarytos didesnės arba mažesnės lentynos. Kamerų plotas yra pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių ir kitų baldų. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 21 punkte nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuriame turi būti šalto vandens tiekimo sistema.

Tualetas nuo likusio kameros ploto turi būti atskirtas sienele, kuri turi būti ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime sanitarinio mazgo įrengimas atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punkte teigiama, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime langai vėdinimui pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus, ir tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus.

Atsakovo nuomone, pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, jo reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar dėl tokio veikimo ar neveikimo atsirado pareiškėjo nurodyta žala.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 17 d. sprendimu (b. l. 79–85) iš dalies patenkino pareiškėjo skundą. Teismas priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 100 Eur neturtinei žalai atlyginti, o kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad šioje byloje pareiškėjas prašė priteisti 20 000 Eur dydžio neturtinę žalą, kuri, jo nuomone, kilo dėl to, jog jis laikotarpiu nuo 2007 m. iki 2013 m. Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo laikomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų iš Lietuvos valstybės prašė priteisti neturtinę žalą, patirtą, be kita ko, laikotarpiu nuo 2007 m. rugsėjo 21 d. iki 2012 m. gegužės 13 d. Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas atsiliepime šiai daliai pareiškėjo reikalavimų teismo prašė taikyti trejų metų ieškinio senatį. Teismas vadovavosi Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.124 straipsniu, 1.125 straipsnio 8 dalimi, 1.127 straipsnio 1, 5 dalimis, 1.126 straipsnio 2 dalimi, 1.131 straipsnio 2 dalimi, rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-633/2013, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009.

Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų iš Lietuvos valstybės prašė priteisti neturtinę žalą, patirtą, be kita ko, laikotarpiu nuo 2007 m. rugsėjo 21 d. iki 2012 m. gegužės 13 d., tačiau skundą teismui pareiškėjas surašė tik 2015 m. gegužės 13 d., t. y. praėjus daugiau kaip 3 metams nuo 2012 m. gegužės 13 d. Nagrinėjamu atveju byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjas per šiuos 3 metus būtų veikęs protingai ir sąžiningai, būtų ėmęsis aktyvių teisėtų veiksmų iki šios bylos iškėlimo, siekdamas ginti savo pažeistas teises.

Teismo vertinimu, CK 1.124 straipsnyje nustatytas 3 metų ieškinio senaties terminas yra pakankamas, siekiant pasinaudoti savo pažeistų teisių gynybos priemonėmis teisme. Pareiškėjas šioje administracinėje byloje teismui nepateikė jokių įrodymų dėl ieškinio senaties termino žalai už netinkamas kalinimo sąlygas prisiteisti atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Teisės normų, nustatančių ieškinio senaties terminus, nežinojimas savaime nėra laikytinas pagrindu atnaujinti praleistą skundo pateikimo terminą. Tokiu pagrindu nelaikytina ir aplinkybė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuolat buvo įkalinimo įstaigose.

Jokios objektyvios aplinkybės, kurios būtų pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą žalai už laikotarpį nuo 2007 m. rugsėjo 21 d. iki 2012 m. gegužės 13 d. prisiteisti, byloje nenustatytos, todėl teismas neturėjo pagrindo praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti ir ex officio (pagal pareigas). Pareiškėjo skundo dalis, kuria prašoma priteisti iš Lietuvos valstybės neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2007 m. rugsėjo 21 d. iki 2012 m. gegužės 13 d., buvo atmesta.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų iš Lietuvos valstybės prašė priteisti neturtinę žalą, patirtą, be kita ko, laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 13 d. iki 2013 m. rugpjūčio 23 d. Pažymėjo, jog reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), atlyginimo gali būti patenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

Siekiant nustatyti neteisėtumą pagal CK 6.271 straipsnį, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai; kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar tam tikros pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Šiame kontekste teismas paminėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2009 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-734/2009).

Ši aplinkybė konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99)). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2010, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Teismas, remdamasis šioje byloje pateiktais rašytiniais įrodymais, nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 13 d. iki 2013 m. rugpjūčio 23 d. Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo laikomas 468 dienas. Pažymėjo, jog Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Bausmių vykdymo kodekse įtvirtintas bausmės humanizmo principas, kuris inter alia (be kita ko) reiškia, kad, vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Remdamasis bylos duomenimis, teismas nustatė, kad pareiškėjui minimalus plotas būnant Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime formaliai buvo užtikrintas visą laikotarpį nuo 2012 m. gegužės 13 d. iki 2013 m. rugpjūčio 23 d., išskyrus 2012 m. liepos 31 d. vakarą, taip pat nuo 2013 m. liepos 9 d. iki 2013 m. liepos 22 d. ir nuo 2013 m. liepos 24 d. iki 2013 m. liepos 31 d., t. y. 22,5 dienos pareiškėjas Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kamerose Nr. 88A, Nr. 235A ir Nr. 239 praleido, pažeidžiant jo teisę į minimalų 3,6 kv. m gyvenamąjį plotą.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neturtinę žalą iš esmės kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam inter alia (be kita ko) nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, todėl aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Teismas atsižvelgė į Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98), 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95). Remdamasis šia praktika, teismas pastebėjo, jog vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.

Teismas šios bylos kontekste taip pat pažymėjo, kad, pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 kv. m, neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Kita vertus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-2249/2014).

Įvertinęs byloje esančią medžiagą, teismas nustatė, kad kamerų plotas buvo užstatytas baldais ir kitais buitiniais reikmenimis. Šiuo atveju taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, be kita ko, buvo laikomas nedidelio ploto (iki 8 kv.

m) kamerose Nr. 80, Nr. 83, Nr. 88A, Nr. 97 ir Nr. 98. Šiose kamerose pareiškėjas buvo laikomas kartu su dar vienu asmeniu. Todėl teismas konstatavo, kad 2012 m. gegužės 18 d. vakare, nuo 2012 m. gegužės 19 d. iki 2012 m. liepos 4 d., 2012 m. liepos 5 d. vakare, nuo 2012 m. liepos 6 d. iki 2012 m. liepos 11 d., 2012 m. liepos 12 d. ryte, 2012 m. liepos 19 d. vakare, nuo 2012 m. liepos 20 d. iki 2012 m. liepos 24 d., 2012 m. liepos 25 d. ryte, 2012 m. lapkričio 29 d. vakare, nuo 2012 m. lapkričio 30 d. iki 2012 m. gruodžio 27 d., 2013 m. gegužės 7 d. vakare, nuo 2013 m. gegužės 8 d. iki 2013 m. liepos 7 d., nuo 2013 m. liepos 9 d. iki 2013 m. liepos 22 d. ir nuo 2013 m. liepos 24 d. iki 2013 m. liepos 31 d. (t. y. 150,5 dienos) pareiškėjui tenkantis bendras kameros plotas, nors formaliai ir atitiko teisės aktų reikalavimus (t. y. buvo ne mažesnis nei 3,6 kv. m), tačiau, atsižvelgiant į baldais ir kitais įrenginiais užstatytą kameros plotą, pareiškėjas šiais laikotarpiais kameroje beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti.

Todėl teismas laikė, kad paminėtos 150,5 dienos pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą taip pat buvo pažeista. Kitomis ginčo laikotarpio dienomis pareiškėjas Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kamerose buvo laikomas vienas, taigi jam buvo užtikrintas kur kas didesnis, nei teisės aktuose nustatytas, minimalus vienam asmeniui tenkantis kameros plotas, todėl teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad šiomis dienomis Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pažeidė pareiškėjo teisę į minimalų 3,6 kv. m gyvenamąjį plotą.

Teismo vertinimu, byloje nustatytų aplinkybių visuma suteikia pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas dalį jo nurodyto laikotarpio bausmę atliko žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Tokia išvada darytina įvertinus tai, kad mažesnis kameros plotas nebuvo kompensuotas kitais būdais, pareiškėjo patirtų pažeidimų trukmė neleidžia jų vertinti kaip vienkartinių. Vadinasi, valstybė 173 dienas neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to buvo pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo tam tikros pasekmės.

Teismas pažymėjo, jog atsakovas nurodė, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti įstaiga tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Teismo nuomone, šios aplinkybės nėra reikšmingos sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, nes, remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui.

Teismo vertinimu, atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą, dalyką ir į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų jo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktų garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Ta aplinkybė, kad asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą. Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į tinkamą gyvenamąją aplinką, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus ir turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

Teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, nustatytų Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pažeidimų mastą ir trukmę, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, taip pat į tai, kad tam tikrą laiko dalį pareiškėjo teisė į teisės aktų nustatytą vienam asmeniui tenkantį minimalų kameros plotą buvo pažeista nežymiai bei kad dalį ginčo laikotarpio Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kamerose pareiškėjas buvo laikomas vienas, vadovaudamasis aktualia Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos teismų formuojama praktika, protingumo ir teisingumo principais, padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 1 100 Eur, todėl pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, neturtinei žalai atlyginti priteistina 1 100 Eur suma.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 90–91) nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 17 d. sprendimu ir prašo visiškai patenkinti skundą.

Pareiškėjas, vadovaudamasis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, nurodo, kad skundą surašė 2015 m. gegužės 13 d., o į teismą kreipėsi per 3 metus nuo paskutinės tęstinio pažeidimo dienos. Teismas išskyrė tik 173 dienas, už kurias priteisė 1 100 Eur kompensaciją. Už analogiškas bylas teismai priteisia daug daugiau. Tai yra akivaizdi diskriminacija. Jis nesutinka su priteista suma ir prašo ją padidinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėjas prašo priteisti 20 000 Eur neturtinės žalos, jo teigimu, patirtos kalint Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikotarpiu nuo 2007 m. iki 2013 m. Atsakovas, atsikirsdamas į pareiškėjo skundą, be kita ko, prašė taikyti ieškinio senaties terminą. Todėl nagrinėjamai bylai yra aktualus ir spręstinas šio termino taikymas byloje nagrinėjamoje situacijoje.

Pasisakydama šiuo klausimu, kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007-03-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010-06-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011-04-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011-04-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011-11-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Remiantis Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000-07-18 įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiame kontekste pabrėžtina, kad (kaip jau buvo pasakyta) pareiškėjas savo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo sieja su laikotarpiu nuo 2007 m. iki 2013 m. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Atsižvelgus į paminėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų (tarp jų ir Konvencijos) reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento turi būti skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013-01-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013-05-20 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.).

CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Įvertinusi paminėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2015 m. gegužės 13 d., tačiau nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, kolegija sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galbūt atliekamus pažeidimus, todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl jo nurodytos tariamai patirtos žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2007 m. rugsėjo 21 d. (jo kalinimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime pradžios) iki 2012 m. gegužės 13 d.

Ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, nes pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, ieškinio senaties terminas gali būti teismo atnaujintas, o ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tik tokiu atveju teismui pareikštų reikalavimų teisėtumas ir pagrįstumas turi būti tikrinamas iš esmės (CK 1.131 str. 2 d.).

Atskirai pasisakydama dėl ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbumo šio termino atnaujinimo kontekste, kolegija akcentuoja, kad jeigu, remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2009-09-24 nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo nurodytais argumentais, kad nagrinėjamoje situacijoje aptariamas senaties terminas turi būti taikomas laikotarpiui iki 2012 m. gegužės 13 d., pritaria teismo išvadai, kad pareiškėjo teisių gynimo prasme šioje byloje aktualus jo kalinimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikotarpis nuo 2012 m. gegužės 13 d. ik 2013 m. rugpjūčio 23 d. (t. y. paskutinės pareiškėjo kalinimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime dienos).

Pasisakydama dėl pareiškėjo skundo nagrinėjimo iš esmės, kolegija pažymi, kad reikalavimą priteisti iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo atstovaujamos valstybės jo nurodytą sumą pareiškėjas grindžia nuorodomis į tai, kad buvo kalinamas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Pareiškėjas, be kita ko, akcentuoja, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime jam tekę gyvenamojo ploto dydžiai ženkliai skyrėsi nuo teisės aktų nustatytų vienam asmeniui tenkančių minimalių gyvenamojo ploto normų. Atsižvelgiant į pareiškėjo teismui nurodytus argumentus (kurie atskleidžia jo teismui paduoto skundo pagrindą), nagrinėjamoje byloje yra būtina išaiškinti pareiškėjo skunde nurodytų Administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio taikymo požiūriu bylai reikšmingų faktinių aplinkybių buvimo faktą ir (jas nustačius) pateikti jų vertinimą valstybės deliktinės atsakomybės taikymo prasme.

Pasisakydama dėl teisės normų taikymo šioje administracinėje byloje, kolegija pažymi, kad ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis). CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Vadovaujantis šio straipsnio 4 dalimi, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnio prasmę konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl tam tikros valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar tam tikros pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Kaip jau buvo pasakyta pirmiau, Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo veiklos neteisėtumą pareiškėjas, be kita ko, grindžia nuoroda į tai, kad buvo kalinamas neleistinomis sąlygomis ir sistemingai pažeidžiant nustatytą minimalaus gyvenamojo ploto vienam asmeniui standartą. Šio pareiškėjo teiginio kontekste kolegija pažymi, kad, pagal nagrinėjamai bylai aktualų Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktą, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Todėl nagrinėjamai bylai yra svarbus joje esančių įrodymų įvertinimo klausimas šios specialiosios teisės normos taikymo prasme.

Pasisakydama dėl byloje esančių įrodymų įvertinimo, kolegija pažymi, kad pareiškėjo teigimas apie jo kalinimo sąlygų netinkamumą teisės taikymo prasme iš esmės yra deklaratyvaus pobūdžio. Todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šių teiginių pagrįstumą valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu, turėjo remtis ir įvertinti byloje esančius įrodymus, tarp jų ir atsakovo pateiktus įrodymus bei paaiškinimus. Patikrinusi bylą įrodymų įvertinimo požiūriu, kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu padarytoms išvadoms, nenustatė pagrindo šiuos įrodymus įvertinti kitaip, negu tai buvo padaryta pirmosios instancijos teismo.

Apeliaciniame skunde pareiškėjo pateikti argumentai dėl įrodymų įvertinimo taip pat yra iš esmės deklaratyvūs. Naujų, pirmosios instancijos teismo neaptartų, įrodymų pareiškėjas nepateikė. Todėl kolegija daro išvadą, kad byloje esantys įrodymai pirmosios instancijos teismo įvertinti teisingai, o teismo padarytos įrodymų įvertinimo išvados, tarp jų ir išvada, kad pirmiau aptartu bylai reikšmingu laikotarpiu pareiškėjas kalėjo 173 paras neatitinkančiomis paminėto Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d.

įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimo sąlygomis, yra pagrįstos. Šios faktinės aplinkybės yra pakankamos tam, kad būtų galima konstatuoti, jog pareiškėjui nebuvo užtikrintas paminėtos 3,6 kv. m dydžio gyvenamojo ploto normos laikymasis. Todėl Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto pažeidimo faktas kolegijos pripažintinas nustatytu. Kartu pripažintinas nustatytu ir atsakovo veiksmų neteisėtumo faktas CK 6.271 straipsnio 4 dalies taikymo prasme. Pažymėtina, kad tokiam atsakovo veiksmų neteisėtumui konstatuoti neturi reikšmės atsakovo nurodyti argumentai dėl jo kaltės nebuvimo, nes kaltės institutas tokio pobūdžio bylose nėra taikomas (CK 6.271 str. 1 d.).

Atsižvelgdama į šio pažeidimo trukmę, kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamoje situacijoje kartu turi būti konstatuotas ir pareiškėjo atžvilgiu padarytas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio (pagal jį, niekas negali būti kankinamas, su niekuo neturi būti žiauriai, nežmoniškai ar žeminant jo orumą elgiamasi, ar jis baudžiamas) nuostatų pažeidimas. Tokio pažeidimo reikšmė nagrinėjamai bylai ir jo sąsaja su pareiškėjo nurodyta (tariamai jo patirta) neturtine žala turi būti nustatomi pagal CK 6.250 straipsnyje nurodytas taisykles.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Aiškindama išvardytų nuostatų visumą, kolegija pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi paminėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus dėl CK 6.250 straipsnio (kartu ir Konvencijos 3 str.) taikymo bei į konstatuotus pareiškėjo teisių pažeidimus, kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu nurodytiems argumentams, sutinka su teismo padaryta išvada, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, kadangi vien pažeidimo pripažinimo, įvertinus jo trukmę ir mastą, nepakanka pažeistai teisei apginti.

Nustatydama pareiškėjui priteistinos sumos dydį, kolegija atsižvelgia į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.). Įvertindama byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, kolegija daro išvadą, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus dėl CK 6.250 straipsnio taikymo bei į konstatuotus pareiškėjo teisių pažeidimus, kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu nurodytiems argumentams, sutinka su teismo padaryta išvada, kad pareiškėjui priteistina 1 100 Eur dydžio suma teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų taikymo prasme yra adekvati jo atžvilgiu padarytam teisės pažeidimui ir šiuo požiūriu yra teisinga.

Apibendrindama nurodytus argumentus, taip pat pritardama pirmosios instancijos teismo nurodytiems argumentams dėl teisės taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje (jų nekartodama), kolegija sutinka su teismo padaryta išvada dėl pareiškėjo skundo reikalavimų patenkinimo teismo nustatyta dalimi.

Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas teisingu ir pagrįstu. Tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo V. C. (V. C.) apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Ričardas Piličiauskas

Skirgailė Žalimienė