2019-11-14 Nr. AB-21598-3-64-3-01342-2016-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-284-502/2019

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01342-2016-5

Procesinio sprendimo kategorija 17.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. lapkričio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. P. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 11 d. sprendimo byloje pagal pareiškėjo V. P. skundą atsakovui Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Šiaulių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims žemės ūkio bendrovei „AUGA Žadžiūnai“, R. P. dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcijos) Šiaulių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus (toliau – ir atsakovas, ir Inspekcijos Šiaulių skyrius) 2016 m. gegužės 4 d. sprendimą Nr. 2D-6219-(19.2) „Dėl pranešimo apie savavališką statybą“ (toliau – ir Sprendimas) bei įpareigoti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Šiaulių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrių (po reorganizavimo – Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Šiaulių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas, (toliau – ir Inspekcijos Šiaulių departamentas) iš naujo nagrinėti pareiškėjo 2014 m. gegužės 26 d. „Pranešimą apie savavališką statybą“ (toliau – ir 2014 m. gegužės 26 d. pranešimas).

1.1. Pareiškėjas nurodė, jog skundžiamas Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, kadangi Inspekcijos Šiaulių skyrius pažeidė asmenų skundų nagrinėjimo ir patikrinimo tvarkos procedūras, neatliko išsamaus pareiškėjo 2014 m. gegužės 26 d. pranešimo nagrinėjimo bei patikrinimo, pakartotinai atsisakė tirti šio pranešimo antros dalies 1 ir 2 klausimus. Tokiu būdu Inspekcijos Šiaulių skyrius pažeidė pareiškėjo teisę ir į tinkamą viešąjį administravimą, pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnyje įtvirtintus viešojo administravimo principus, nesilaikė Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklių bei iš esmės nevykdė Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo (toliau – ir TPSVPĮ) 8 straipsnyje įtvirtintų savo pareigų. Poziciją, kad Inspekcijos Šiaulių skyrius pažeidė asmenų skundų nagrinėjimo ir patikrinimo tvarkos procedūras, argumentavo Statybos ir ūkio subjektų veiklos patikrinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 8 punkte ir VAĮ 25 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais reikalavimais, nurodydamas, kad 2014 m. gegužės 26 d. pranešimą buvo paskirtas išnagrinėti Inspekcijos Šiaulių skyriaus specialistas S. B., nors jo 2015 m. rugpjūčio 17 d. ir 2015 m. rugsėjo 3 d. sprendimai, surašyti nagrinėjant minėtą pranešimą, buvo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 6 d. sprendimu. Minėtą poziciją taip pat grindė Aprašo 36 punktu ir VAĮ 30 straipsnio 1 dalimi, nurodydamas, kad Inspekcijos Šiaulių skyriaus pareigūnai vadovavosi išimtinai restruktūrizuojamos žemės ūkio bendrovės „Agrowill Žadžiūnai“ (dabartinis pavadinimas – žemės ūkio bendrovė „AUGA Žadžiūnai“ (toliau – ir ŽŪB „AUGA Žadžiūnai“) atstovo pozicija. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjui taip pat kilo abejonių dėl Inspekcijos Šiaulių skyriaus pareigūnų objektyvumo ir nešališkumo.

1.2. Pareiškėjo vertinimu Sprendimas yra tik formalaus pobūdžio, surašytas nenustačius visų reikšmingų faktinių aplinkybių ir netinkamai pritaikius teisės aktų normas. Šią poziciją pareiškėjas grindė tuo, kad atsakovas Bendrovės 2014 m. atliktus savavališkos statybos veiksmus kvalifikavo kaip kapitalinį remontą, palygindamas 2015 m. liepos 23 d. nekilnojamojo turto kadastrinių matavimų bylą su 2005 m. sausio 5 d. nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla, ir visiškai ignoravo Inspekcijos Šiaulių skyriaus 2016 m. balandžio 21 d. patikrinimo metu užfiksuotus duomenis bei 2016 m. balandžio 21 d. faktinių aplinkybių protokole Nr. 37-16-03 antstolio užfiksuotas aplinkybes. Be to, atsakovas nustatytus priestato išorės matmenų pokyčius neleistinai vertino kaip nežymius ir leistinus. Statybos techninio reglamento STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“ 9 punkte nėra nustatyta absoliučiai jokių leidžiamų išorės matmenų pokyčių ir nėra jokių leidžiamų nuokrypių, kurie būtų laikomi neesminiais ir kurie pakeistų statybos rūšį. Atsakovas nepagrįstai vadovavosi statybos techninio reglamento STR 1.11.01:2010 „Statybos užbaigimas“ 31.2 papunkčiu, kadangi šis reglamentas pagal STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“ 2 priedą nėra normatyvinis dokumentas, reglamentuojantis statinio statybos rūšis. O ir pagal STR 1.11.01:2010 „Statybos užbaigimas“ 31.2 papunktį jame nurodyti nuokrypiai yra matuojami nuo statinio projekto sprendinių, kurių atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjo 2014 m. gegužės 26 d. pranešimą, iš bendrovės neišsireikalavo. Skundžiamas Sprendimas taip pat prieštarauja Inspekcijos 2016 m. gegužės 19 d. pateiktam išaiškinimui, todėl yra neteisėtas iš esmės pagal ABTĮ 89 straipsnio 1 punktą.

1.3. Pareiškėjo įsitikinimu, 2014 m. Bendrovės atlikti statybos veiksmai turėtų būti vertinami kaip rekonstrukcija, kuri be žemės sklypo savininko sutikimo laikoma savavališka statyba, kadangi dėl šių statybos darbų priestatas paaukštėjo bei pailgėjo, padidėjo jo tūris, buvo keičiamos ne tik jau esamos konstrukcijos, bet ir įrengiamos naujos laikančiosios konstrukcijos, ką patvirtina 2015 m. liepos 23 d. nekilnojamojo turto kadastrinių matavimų byla, Inspekcijos 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendime konstatuotos aplinkybės, taip pat pareiškėjo į bylą pateiktos fotonuotraukos. Dėl atsakovo Sprendimo argumento, kad antrasis medinis pastatėlis prie kombainų garažo yra pašalintas, pareiškėjas nurodė, kad Bendrovė pašalino tik medines pastatėlio konstrukcijas, o pamatai ir degalų kolonėlė nebuvo pašalinti. Po 2014 m. Bendrovės atliktų statybos veiksmų, kombainų garažo priestato paskirtis buvo pakeista iš paprastos sandėliavimo į degalinės su išdavimu (kolonėlės). Pareiškėjo nuomone, net ir tuo atveju, jeigu Bendrovės atlikti statybos darbai būtų laikomi kapitaliniu remontu, vis tiek būtų privalomas rašytinis įgalioto valstybės tarnautojo pritarimas bei žemės sklypo savininko sutikimas dėl kapitalinio remonto projekto ir paskirties keitimo projekto, kadangi buvo pakeista ypatingo statinio (patalpos) paskirtis.

1.4. Pareiškėjo nuomone, atsakovas neteisėtai bei nepagrįstai nutraukė 2014 m. gegužės 26 d. pranešimo antros dalies 1 ir 2 klausimų nagrinėjimą. Nekilnojamojo turto registre yra nurodyta, kad arkinio garažo – dirbtuvių ir kombainų garažo (toliau – ir ginčo pastatai) kadastro duomenų suformavimo data yra 2005 m. sausio 4 d., todėl pareiškėjas su 2014 m. gegužės 26 d. pranešimu į atsakovą kreipėsi nepraėjus 10 metų nuo šio pastato įregistravimo Nekilnojamojo turto registre. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. liepos 2 d. sprendimu administracinėje byloje Nr.A-1243-556/2015 jau yra konstatavęs, kad 10 metų terminas nėra suėjęs ir Inspekcija neturi teisės daryti priešingos išvados. Atsakovas nesprendė pareiškėjo prašymo suteikti informaciją, ar ginčo pastatams statyti statytojas turėjo parengtus statinio projektus, statybą leidžiančius dokumentus, ar šių statinių statyba užbaigta surašius statybos užbaigimo aktą, ar šiam aktui išduoti buvo sudaryta komisija.

2. Atsakovas Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Šiaulių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas su pareiškėjo skundo reikalavimais nesutiko ir prašė skundą atmesti.

2.1. Atsiliepime nurodė, kad Inspekcijos Šiaulių skyriaus vyriausiasis specialistas S. B. apie planuojamą patikrinimą vietoje V. P. ir R. P. informavo raštu. Gavęs šį pranešimą, pareiškėjas dar iki planuojamo patikrinimo dienos galėjo kreiptis į Inspekcijos Šiaulių skyriaus vedėją ir, nurodydamas motyvus, prašyti nušalinti S. B. nuo administracinės procedūros, tuo tarpu pagrindo, numatyto VAĮ, nušalinti minėtą pareigūną ar jam nusišalinti, nebuvo. Pažymėjo, kad patikrinime dalyvavo ir Inspekcijos Šiaulių skyriaus Statybos valstybinės priežiūros poskyrio vedėjas A. D.. Atsakovas negalėjo daryti įtakos statinių savininko sprendimui neįsileisti kitų asmenų, be Inspekcijos Šiaulių skyriaus pareigūnų, į tikrintinus objektus, nes jokie teisės aktai nesuteikia Inspekcijai kompetencijos privačių statinių savininkus priversti tai padaryti. Pareiškėjas taip pat nepagrįstai nurodė, kad po 2014 m. atliktų darbų atsirado 14 naujų laikančių konstrukcijų. Nors 2005 m. sausio 5 d. nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byloje buvo matyti, kad priestato laikantysis karkasas yra tik dvi kolonos, tačiau konstrukciniu požiūriu tai būtų neįmanoma, nes priestato išorines sienas sudarantys lakštai, kad laikytųsi ir būtų pastato dalimi, turėjo būti prie ko nors pritvirtinti, jokių kitų atramų jiems tvirtinti nėra ir nebuvo, priešingu atveju jie būtų paprasčiausiai nukritę, be to, tik dvi atramos nebūtų galėję išlaikyti ir stogo konstrukcijos (priestato ilgis – 15 metrų). 2016 m. balandžio 21 d. atlikto patikrinimo metu buvo matyti, kad laikančiosios kolonos yra nenaujos. Todėl labiausiai tikėtina, kad tų metų kadastrinių matavimų byloje nebuvo sužymėtos visos buvusios kolonos.

2.2. Pareiškėjo argumentą, jog Sprendime negalėjo būti remiamasi statybos techninio reglamento STR 1.11.01:2010 „Statybos užbaigimas“ 31.2 papunkčiu, atsakovas laikė nepagrįstu, ir šią savo poziciją motyvavo aplinkybe, kad priestato darbai atliekant patikrinimus, buvo baigti, taip pat TPSVPĮ 25 straipsnio 8 dalies, Taisyklių 50.3 punkte įtvirtintomis nuostatomis. Pareiškėjo argumentą, jog tam, kad būtų galima taikyti minėto reglamento nuostatas, nuokrypiai turi būti matuojami nuo statinio projekto sprendinių, atsakovas taip pat laikė nepagrįstu, kadangi tokiems priestato darbams, kurie buvo atlikti, nebūtinas statinio projektas ir neprivalomas statybą leidžiantis dokumentas. Teigti, kad buvo atliktas kombainų garažo rekonstravimas, nėra pagrindo, nes priestato matmenys prieš remontą ir po jo skiriasi nežymiai (leistinose ribose). Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ 6 priedo 1 punkte nurodyta, kad rašytinis pritarimas kapitalinio remonto projektui privalomas atliekant kultūros paveldo statinio kapitalinį remontą. Pareiškėjo teiginys, kad po atliktų statybos veiksmų, priestato paskirtis buvo pakeista iš sandėliavimo į degalinės paskirtį, prieštarauja Nekilnojamojo turto registro duomenims, kuriuose nurodyta, kad pastato – kombainų garažo paskirtis yra garažų. Be to, priestatas yra pagrindinio daikto – kombainų garažo priklausinys, tarnaujantis pagrindiniam daiktui. O nesikeičiant pagrindinio daikto paskirčiai, nesikeičia ir priklausinio paskirtis. Taigi, pareiškėjas ir jo įgaliotas asmuo be jokio pagrindo Bendrovės atliktus darbus įvardijo kaip savavališkus.

2.3. Dėl pareiškėjo prašymo ištirti, ar ginčo statiniai buvo pastatyti teisėtai, atsakovas pažymėjo, kad dar Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 1 d. sprendime buvo konstatuota, jog pareiškėjui nuo 2008 metų buvo žinoma apie šių pastatų teisinę registraciją, teisinės registracijos duomenys nustatyta tvarka yra nenuginčyti ir teisėti, todėl ginčo statinių statyba negali būti laikoma neteisėta. TPSVPĮ 25 straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad Inspekcija nenagrinėja skundų ir pranešimų dėl statybos teisėtumo, jeigu statybos darbai atlikti anksčiau kaip prieš 10 metų. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenys patvirtina, kad ginčo statiniai pastatyti 1990-1991 metais, todėl tirti šių statinių statybos teisėtumo faktą nėra pagrindo.

3. Trečiasis suinteresuotas asmuo ŽŪB „AUGA Žadžiūnai“ su pareiškėjo skundo reikalavimais nesutiko ir prašė skundą atmesti.

3.1. Atsiliepime nurodė, kad ginčo pastatai buvo pradėti ir baigti statyti 1990 ir 1991 metais, o Žadžiūnų ŽŪB įgyti bendrovėms pasidalijant turtą po kolūkio privatizavimo 1993 m. birželio 1 d. priėmimo – perdavimo aktu už pajus iš Gudelių ŽŪB. Tai reiškia, kad bendrovė faktiškai nėra šių pastatų statytoja ir, 1993 m. birželio 1 d. iš kito juridinio asmens perėmusi baigtos statybos bei faktiškai naudojamą nekilnojamąjį turtą, neturi pareigos turėti šių pastatų statybą leidžiančius dokumentus, nes turi šių pastatų įsigijimo teisėtumą įrodančius dokumentus, kurių pagrindu, vadovaujantis Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijos 8 punktu, buvo atlikta šių pastatų teisinė registracija viešajame registre. Pareiškėjas ginčo pastatų statybos bei registracijos teisėtumo klausimą kelia nepagrįstai, nes administracinėje byloje Nr. I-4017-643/2014 Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija pareiškėjo skundą dėl minėtų pastatų teisinės registracijos panaikinimo atmetė kaip nepagrįstą, suėjus tokio skundo padavimo senaties terminui, sprendimo pareiškėjas neapskundė.

3.2. ŽŪB „AUGA Žadžiūnai“ teigimu, atliekant darbus kombainų garaže, nebuvo keičiamos laikančiosios konstrukcijos ar įrenginėjamos naujos, buvo pakeista stogo danga ir fasadas, t. y. buvo atlikti tik pastato paprastojo remonto darbai, siekiant statinį palaikyti tvarkingą. Dėl pakitusios fasado ir stogo dangos ar pastato apšiltinimo atitinkamai keliais centimetrais pakitus bendram pastato aukščiui ar sienų ilgiui, tai negali būti laikoma rekonstrukcijos darbais. Tik dėl laikančiųjų pastato konstrukcijų perstatymo pakitęs pastato aukštis, ilgis ir plotis bei atsiradusios kokybiškai naujos pastato savybės gali būti laikomos rekonstrukcijos požymiais.

Remdamasis statybos techniniu reglamentu STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ nurodė, kad pastato paprastajam remontui jokie statybą leidžiantys dokumentai nėra reikalingi. Bendrovės nuomone, pareiškėjas kartu su tikrinančiais pareigūnais lankytis privačioje nuosavybėje be pastato savininko sutikimo negali, o pastato savininko teisę neįsileisti kitų asmenų garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23 straipsnio 1 dalis. Teigė, kad į bylą pateiktas 2016 m. balandžio 21 d. faktinių aplinkybių protokolas Nr. 37-16-03 iš esmės yra niekinis, nes jis nesusijęs su skundžiamu Sprendimu, kadangi nagrinėjamoje byloje ginčijama ne pastato apžiūros procedūra.

Be to, pastato matavimai buvo atlikti netiksliai, nekompetentingų asmenų, iš protokolo turinio negalima daryti išvadų, kad buvo atlikta kombainų garažų rekonstrukcija. ŽŪB „AUGA Žadžiūnai“ suremontavo kombainų garažo priestatą, pakeisdamas sienų medžiagą (asbestą pakeitė plieniniais lakštais) bei stogo dangą, nuo to pastatas tik šiek tiek tapo aukštesnis, o pagal Inspekcijos atliktus matavimus – tik 11 cm ilgesnis. Tai nežymūs pakitimai leistinų normų ribose. Pareiškėjas nepateikė jokių argumentų, kaip Bendrovės atlikti darbai pažeidė jo teises.

Bendrovės nuomone, pareiškėjas nuolat kelia priešpriešą tarp šalių, bet kokia kaina ir visais įmanomais metodais, įskaitant nuolatinių nepagrįstų skundų teikimą teismams, siekia apsunkinti Bendrovės kasdienę veiklą, siekia, kad Bendrovė pasišalintų iš jam priklausančio žemės sklypo. Byloje nėra surinkta jokių įrodymų, kad kombainų garažo priestato priestatėlyje veikė degalinė, kad buvo išduodamas kuras. Jokių inžinerinių konstrukcijų tarp kolonėlės ir priestate esančios talpyklos nebuvo įrengta, be to, šiuo metu priestatėlis yra nugriautas, pati kuro kolonėlė iš teritorijos pašalinta.

V. P. žemės sklypus įsigijo, kai pastatai jau buvo pastatyti, šių pastatų naudojimui buvo nustatytas servitutas, jo skundas dėl ginčo pastatų teisinės registracijos panaikinimo teismo sprendimu buvo atmestas, todėl nesuprantama, kodėl pareiškėjas vėl kelia klausimą dėl ginčo pastatų statybos teisėtumo.

II. 4. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

5. Teismas nustatė, kad ginčas kilo dėl Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Šiaulių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2016 m. gegužės 4 d. sprendimo Nr. 2D-6219-(19.2) „Dėl pranešimo apie savavališką statybą“, teisėtumo ir pagrįstumo.

6. Teismas iš byloje esančių duomenų nustatė, kad:

6.1. Valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro Nekilnojamojo turto registrų centrinio duomenų banko išrašo duomenys patvirtina, kad V. P. ir R. P. yra (duomenys neskelbtini). esančio 17,20 ha ploto žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), toliau – ir Žemės sklypas), bendraturčiai: 217/1720 šio žemės sklypo bendrosios sutuoktinių nuosavybės teise priklauso V. P. ir R. P., o 1503/1720 žemės sklypo – V. P.. Nurodytame žemės sklype stovi pastatas – grūdų sandėlis (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), bendrosios sutuoktinių nuosavybės teise priklausantis V. P. ir R. P., ūkinis pastatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), priklausantis V. P., taip pat ŽŪB „AUGA Žadžiūnai“ nuosavybės teise priklausantys du pastatai – arkinis garažas-dirbtuvės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir kombainų garažas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Žemės sklypas suformuotas ir įregistruotas registre 1999 m. gegužės 28 d. apskrities viršininko sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo pagrindu, žemės sklypui nustatytas žemės servitutas, suteikiantis teisę Gudelių ŽŪB ir Žadžiūnų ŽŪB (dabartinei ŽŪB „Auga Žadžiūnai“) naudotis 4,10 ha ploto žemės plotu po ūkiniais pastatais.

6.2. Pareiškėjas V. P. 2014 m. gegužės 26 d. „Pranešimu apie savavališką statybą“ kreipėsi į Inspekcijos Šiaulių skyrių, nurodė apie RŽŪB „Agrowill Žadžiūnai“ 2014 m. gegužės 16, 17, 19 dienomis atliktus kombainų garažo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) priestato (toliau – ir Priestatas) statybos darbus, galimai patenkančius į savavališkos statybos (rekonstrukcijos) sąvoką, prašė ištirti ir nustatyti savavališkos statybos faktą, atlikti savavališkos statybos padarinių šalinimą ir kitus būtinus su tuo susijusius veiksmus.

Pareiškėjas taip pat prašė ištirti, ar ginčo pastatai apskritai yra pastatyti teisėtai, t. y. ar yra statybą leidžiantys dokumentai, projektinė medžiaga, statybos užbaigimo dokumentai. Inspekcijos Šiaulių skyrius pareiškėjo pranešimą išnagrinėjo ir pateikė pareiškėjui 2014 m. birželio 23 d. sprendimą Nr. 2D-9947-(19.2) „Dėl pranešimo apie savavališką statybą“. Šiaulių apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. I-2292-621/2014, kurioje pareiškėjas prašė panaikinti Inspekcijos Šiaulių skyriaus 2014 m. birželio 23 d. sprendimą Nr. 2D-9947-(19.2) ir įpareigoti Inspekcijos Šiaulių skyrių iš naujo išnagrinėti 2014 m. gegužės 26 d. pranešimą, 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. liepos 2 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-1243-556/2015 Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 10 d. spendimą panaikino ir įpareigojo Inspekcijos Šiaulių skyrių pareiškėjo 2014 m. gegužės 26 d. pranešimą išnagrinėti iš naujo. Inspekcijos Šiaulių skyrius išnagrinėjo šį pranešimą iš naujo ir pateikė pareiškėjui 2015 m. rugpjūčio 17 d. sprendimą Nr. 2D-12118-(19.2) „Dėl pranešimo apie savavališką statybą“ ir 2015 m. rugsėjo 3 d. sprendimą Nr. 2D-13114-(19.2) „Dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 2 d. sprendimo vykdymo ir dokumentų kopijų pateikimo“.

Šiaulių apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. I-80-289/2016, kurioje pareiškėjas prašė panaikinti Inspekcijos Šiaulių skyriaus 2015 m. rugpjūčio 17 d. sprendimą Nr. 2D-12118-(19.2) ir 2015 m. rugsėjo 3 d. sprendimą Nr. 2D-13114-(19.2) bei įpareigoti Inspekcijos Šiaulių skyrių iš naujo išnagrinėti 2014 m. gegužės 26 d. pranešimą, 2016 m. balandžio 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino. Inspekcijos Šiaulių skyrius pareiškėjo pranešimą išnagrinėjo iš naujo ir pateikė pareiškėjui 2016 m. gegužės 4 d. sprendimą Nr. 2D-6219-(19.2) „Dėl pranešimo apie savavališką statybą“.

Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu Inspekcijos Šiaulių skyriaus Sprendimu, jį ginčija teisme.

7. Teismas įvertinęs byloje esančius duomenis nustatė, kad atsakovo 2016 m. balandžio 21 d. patikrinimo metu užfiksuoti priestato parametrų matavimo duomenys (Kontrolinio klausimyno priedas) iš esmės atitinka ir pareiškėjo iniciatyva patikrinime dalyvavusios ir jo eigą fiksavusios antstolės R. A. 2016 m. balandžio 21 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole Nr. 37-16-03 užfiksuotus priestato išorės matmenis, bei 2014 m. birželio 3 d. vykusio patikrinimo metu užfiksuotus duomenis. Teismas pažymėjo, kad 2016 m. balandžio 21 d. atsakovo atlikti priestato parametrų matavimai nebuvo tikslūs, todėl rėmėsi matininko M. A. 2015 m. liepos 23 d. atliktų priestato kadastrinių matavimų duomenimis. Palyginęs šiuos duomenis su kadastro ir registro dokumentų bylos (duomenys neskelbtini) 2005 m. sausio 5 užfiksuotais kadastro duomenimis, teismas nustatė, kad kombainų garažo priestatas ties bendra su pagrindiniu (kombainų garažo) pastatu siena po 2014 m. atliktų statybos darbų yra vidutiniškai 0,15 m aukštesnis.

8. Teismas pažymėjo, kad trečiojo suinteresuoto asmens pateiktas 2017 m. balandžio 10 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas Nr.98-25 patvirtino, jog šiuo metu yra pašalinta ir šalia priestato buvusi kuro kolonėlė, dėl kurios pareiškėjas kėlė ginčą. Teismas nustatęs, kad medinių konstrukcijų pastatėlis buvo pastatytas be pamatų, taip pat nesant duomenų, kad kolonėlė buvo su pamatais, teismas pasisakė, kad jis remiantis byloje surinktais duomenimis, daro išvadą, jog degalų kolonėlė neatitiko visų statiniui būdingų požymių Statybos įstatymo 2 straipsnio 2 dalies prasme ir negali būti laikoma statiniu. Todėl atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjo argumentą, kad priestato ilgis padidėjo šiuo metu nugriauto priestatėlio bei jame buvusios kuro kolonėlės sąskaita.

9. Dėl pareiškėjo skunde keltų abejonių dėl 14 naujų laikančiųjų konstrukcijų atsiradimo fakto, kas leistų Bendrovės atliktus statybos darbus vertinti kaip statinio rekonstrukcijos darbus, teismas pasisakė, kad nagrinėjamu atveju teisiškai reikšminga ta aplinkybė, kad Inspekcijos Šiaulių skyriaus specialistai, 2016 m. balandžio 21 d. apžiūrėję kombainų garažo priestatą iš vidaus, naujai įrengtų laikančiųjų konstrukcijų (medinio sienų karkaso ir stogo dangą laikančių gegnių) nenustatė, nors duomenys 2005 m. sausio 5 d. kadastro duomenų byloje Nr. 91/15992 ir 2015 m. liepos 23 d. kadastro duomenų byloje skiriasi.

Teismas pažymėjo, kad į bylą nėra pateikta duomenų, patvirtinančių, kad, 2014 m. atliekant statybos darbus, priestato laikančiosios konstrukcijos buvo keičiamos kitomis laikančiosiomis konstrukcijomis, buvo įrengiamos naujos laikančiosios konstrukcijos, ar kad buvo pašalinta dalis esančių laikančiųjų konstrukcijų. Atsakovas patvirtino, jog 2016 m. balandžio 21 d. apžiūros metu buvo matyti, jog įrengtos laikančiosios konstrukcijos nebuvo naujos. Naujų laikančiųjų konstrukcijų įrengimas nebuvo užfiksuotas ir pareiškėjo pateiktose fotonuotraukose, kuriose buvo fiksuota darbų eiga, ir iš kurių galima daryti prielaidą, kad šios konstrukcijos buvo tik sutvirtintos ir šiek tiek pakeltos.

Iš šių nuotraukų taip pat matyti, kad virš išorinės priestato sienos yra sumontuotas medinis tašas, prie kurio prieš remontą ir po jo buvo tvirtinamos stogo konstrukcijos, sienos sudarytos iš skardos lakštų (iki remonto – asbestcemenčio lakštų), pritvirtintų prie skersinių medinių konstrukcijų, einančių per visą priestato ilgį. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes bei į tai, kad priestato ilgis yra 15 metrų, teismas pripažino pagrįstu atsakovo argumentą, kad tokios stogo bei sienų konstrukcijos fiziškai nebūtų galėjusios išsilaikyti tik ant dviejų laikančiųjų konstrukcijų, todėl visos 16 laikančiųjų konstrukcijų turėjo būti įrengtos jau 2005 m. kadastrinių duomenų fiksavimo metu.

Teismas taip pat pasisakė, kad pareiškėjo pateiktose nuotraukose užfiksuoti duomenys nepatvirtino pareiškėjo teiginių, kad kombainų garažo priestatas buvo išardytas, o vietoj jo buvo pastatytas naujas. Nustatytas priestato ties bendra su pagrindiniu (kombainų garažo) pastatu siena apytikriai 0,15 m aukščio pokytis, remiantis „Asmenų prašymų, skundų, pranešimų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo Valstybinėje teritorijų planavimo ir statybos inspekcijoje prie Aplinkos ministerijos taisyklių“, patvirtintų Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos viršininko 2014 m. sausio 8 d.

įsakymu Nr. 1V-5 (akto redakcija, galiojusi nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gegužės 9 d.) 50.3 punktu, pastatų aukščio nukrypimai iki 0,2 m yra laikytini neesminiais pagal statybos techninio reglamento STR 1.11.01:2010 „Statybos užbaigimas“ 31 punkto nuostatomis, nesudaro pagrindo Bendrovės atliktus statybos darbus vertinti kaip savavališką statybą. Pareiškėjo skunde nurodyti statybos darbai, kurių metu buvo pakeista priestato fasado danga iš prieš tai buvusio asbestcemenčio lakštų į profiliuotos skardos lakštus, taip pat pakeista stogo danga iš prieš tai buvusio asbestcemenčio į profiliuotos skardos lakštus, vadovaujantis statybos techninio reglamento STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“ 12.4 punktu, yra priskiriami prie paprastojo remonto darbų.

Remdamasis šiais duomenimis, teismas pripažino, kad Bendrovei 2014 m. atliekant statybos darbus kombainų garažo priestatas buvo pertvarkytas gana ženkliai, tačiau byloje surinkti įrodymai nesudaro pagrindo aptariamus statybos darbus vertinti kaip rekonstrukciją. Taigi, atsakovas pagrįstai šiuos statybos darbus kvalifikavo kaip kapitalinį remontą.

10. Kadangi aptariami statybos darbai negali būti priskirti rekonstrukcijai, o vertintini kaip kapitalinis remontas, remiantis Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ 33.3 punktu bei 6 priedo 10 punktuose įtvirtintu teisiniu reguliavimu, teismas pasisakė, kad kombainų garažų priestato kapitaliniam remontui nei kapitalinio remonto projektas, nei žemės sklypo savininko rašytinis sutikimas (statybą leidžiantis dokumentas) neprivalomi. Teismas atmetė pareiškėjo argumentą, kad po 2014 m. atliktų aptariamų statybos darbų, kombainų garažo priestato, kuris yra ypatingas statinys, paskirtis buvo pakeista iš sandėliavimo į degalinės su išdavimu (kolonėlės) paskirtį.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 289 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ (akto redakcija, galiojusi nuo 2014 m. spalio 11 d. iki 2017 m. sausio 1 d.) 6.1. punkte nustatyta, kad pastatas priskiriamas vienai ar kitai paskirties grupei (pogrupiui), jeigu jo visas bendrasis plotas arba didžiausioji jo dalis yra naudojama tai paskirčiai. Iš VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenų teismas nustatė, kad pastato – kombainų garažas ir prie jo esantis priestatas yra vienas pastatas, kombainų garažo pagrindinė naudojimo paskirtis nurodyta garažų.

Byloje teismas nenustatė duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad Bendrovė siekė ar siekia pakeisti šią paskirtį, ketindama pastate-kombainų garaže įrengti degalinę. Priešingai, 2017 m. balandžio 10 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas Nr.98-25 patvirtina, kad 2016 m. balandžio 21 d. patikrinimo metu ties priestatu užfiksuota degalų kolonėlė yra pašalinta, priestate esanti 26,46 kubinių metrų tūrio talpykla nėra niekaip sujungta su jokiais kitais įrenginiais, todėl dėl nurodytų argumentų nėra pagrindo konstatuoti, kad 2014 m. atliktų statybos darbų išdavoje buvo keista priestato paskirtis, dėl ko būtų buvęs reikalingas statybą leidžiantis dokumentas, t. y. atsakovas neturėjo teisinio pagrindo Bendrovės 2014 m. atliktus statybos darbus pripažinti savavališka statyba ir surašyti savavališkos statybos akto, kaip to reikalauja pareiškėjas.

Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, savavališkos statybos fakto nustatymas ir atitinkamų padarinių taikymas tokios statybos vykdytojams yra atsakovo diskrecija. Tai reiškia, kad atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, bet kokiu būdu gavęs informaciją apie galbūt savavališką statybą, pagal savo kompetenciją turi patikrinti tokią informaciją, ją įvertinti ir reaguoti į ją Nuostatų bei kitų teisės aktų nustatytu būdu. Tačiau tai nereiškia, kad ABTĮ ir VAĮ taikymo požiūriu atsakovas privalo veikti taip, kaip to prašo besikreipiantis į jį asmuo, t. y. atsakovas nėra saistomas tokių asmenų nurodytais argumentais ir prašymais taikyti kitų asmenų atžvilgiu tam tikras poveikio priemones, o jo apsisprendimas tokių poveikio priemonių netaikyti ABTĮ taikymo prasme negali būti traktuojamas kaip administracinis neveikimas (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-147-13).

11. Skundžiamu Sprendimu atsakovas informavo pareiškėją, kad pranešime keliamų klausimų dėl arkinio garažo – dirbtuvių ir kombainų garažo statybos teisėtumo nagrinėjimas nutraukiamas. Teismas pažymėjo, kad Sprendimas buvo priimtas dar iki Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 21 d. sprendimo paskelbimo, be to, įstatymų leidėjas 2016 m. birželio 30 d. papildė TPSVPĮ 25 straipsnį 8 dalimi, kurioje įtvirtino iš esmės analogišką Taisyklių nuostatoms reguliavimą, t. y. nustatė, kad Inspekcija nenagrinėja skundų ir pranešimų dėl statybos teisėtumo, jeigu statybos darbai atlikti anksčiau kaip prieš 10 metų, išskyrus atvejus, kai dėl statybos teisėtumo teisėsaugos institucijos atlieka tyrimą arba yra įtarimų, kad yra pažeistas viešasis interesas (2016 m. birželio 30 d. įstatymas Nr. XII-2577, galiojantis nuo 2016 m. liepos 14 d.). Taigi, nurodytieji teisės aktai termino, kuriam suėjus statinių statybos teisėtumas netiriamas, pradžią sieja su statinių statybos darbų atlikimo, o ne su statinių teisinės registracijos data. Teismas iš VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo nustatė, kad arkinio garažo – dirbtuvių statyba baigta (baigtumas 100 proc.) 1991 metais, o kombainų garažo statyba baigta (baigtumas 100 proc.) 1990 metais. Nekilnojamojo turto kadastro ir registro dokumentų byloje esantis 1993 m. birželio 1 d. Pajaus grąžinimo aktas, kurio pagrindu 2005 metais buvo atlikta ginčo pastatų teisinė registracija bei įregistruota nuosavybės teisė į juos, patvirtina, kad jau 1993 metais Žadžiūnų žemės ūkio bendrovei, kurios teisų perėmėja yra Bendrovė, buvo perduoti pastatyti ginčo pastatai. Pareiškėjas siekė nuginčyti VĮ Registrų centro Šiaulių filialo 2005 m. vasario 21 d. atliktą ginčo pastatų teisinę registraciją, kreipdamasis su skundu į VĮ Registrų centrą, o pastarojo sprendimą ginčydamas teismine tvarka, tačiau pareiškėjo skundai nebuvo patenkinti. Teismas remdamasis šiais išvardintais duomenimis, konstatavo, jog jie neabejotinai patvirtina, kad ginčo pastatai buvo pastatyti 1990-1991 metais, nuo jų statybos darbų atlikimo iki 2014 m. gegužės 26 d. pranešimo pateikimo buvo praėję daugiau kaip 10 metų, todėl atsakovas pagrįstai atsisakė tikrinti šių statinių statybos, įskaitant dokumentų, kurių pagrindu ji buvo atlikta, teisėtumą.

12. Teismas išanalizavęs duomenis apie Inspekcijos Šiaulių skyriaus atlikto pareiškėjo 2014 m. gegužės 26 d. „Pranešimo apie savavališką statybą“ nagrinėjimo procedūrą, konstatavo, kad ji buvo atlikta nepažeidžiant TPSVPĮ, VAĮ ir Aprašo reikalavimų. Teismas atmetė pareiškėjo skundo argumentą, kad Inspekcijos Šiaulių skyrius šiukščiai pažeidė Aprašo 36 punkte ir VAĮ 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareiškėjo teisę dalyvauti patikrinime, tikrinant faktinius duomenis vietoje. Pagal TPSVPĮ 23 straipsnio 1 dalies 10 punktą, Inspekcija, vykdydama statybos valstybinę priežiūrą, turi teisę netrukdomai patekti į visas statybvietes ir jose statomus, rekonstruojamus, remontuojamus ar griaunamus statinius. Byloje surinkti įrodymai patvirtino tai, kad pareiškėjo atstovai kartu su tikrinančiais pareigūnais į priestato vidų buvo neįleisti tam prieštaraujant bendrovės atstovui. Nagrinėjamo ginčo kontekste, vertindamas pirmiau paminėtą Statybos įstatymo 12 straipsnio 10 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, teismas darė išvadą, kad Bendrovė turėjo pareigą užtikrinti netrukdomą patekimą į tikrinamas patalpas tik Inspekcijos pareigūnams, o vadovaujantis TPSVPĮ 23 straipsnio 1 dalies 10 punkto nuostatomis, teisė netrukdomai patekti į tikrinamas patalpas taip pat suteikta tik Inspekcijos pareigūnams. Teismas sutiko su atsakovo pozicija dėl to, kad Inspekcijos Šiaulių skyriaus pareigūnai neturėjo teisės ir pareigos reikalauti, kad statinių savininkai (statytojai), šiems prieštaraujant, įsileistų į tikrinamas patalpas pareiškėjo atstovus, kadangi tokia statybos valstybinę priežiūrą atliekančios institucijos teisė ar pareiga nenumatyta nei pareiškėjo cituojamose Aprašo 36 punkto ir VAĮ 30 straipsnio 1 dalies, Statybos įstatymo 12 straipsnio 10 dalies nuostatose nei kituose pirmiau aptartuose teisės aktuose.

13. Teismo vertinimu pareiškėjas nepagrįstai teigė, kad atsakovas pažeidė Aprašo 8 punkte ir VAĮ 25 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus pareigūnui privalomai nusišalinti nuo ūkio subjekto veiklos patikrinimo. Teismas iš byloje esančių duomenų nenustatė aplinkybių dėl kurių būtų galima teigti, kad ginčijamo Sprendimo priėmimo metu egzistavo interesų konfliktas ar buvo kitos aplinkybės, nurodytos VAĮ 25 straipsnio 1 dalyje, lėmusios Inspekcijos Šiaulių skyriaus specialisto S. B. būtinybę nusišalinti nuo pareiškėjo 2014 m. gegužės 26 d. pranešimo pakartotinio tyrimo ir ginčijamo sprendimo priėmimo. Pareiškėjas tiek skunde, tiek teismo posėdžio metu nenurodė išsamių argumentų, kaip būtent šioje situacijoje kilo interesų konfliktas ir nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių S. B. suinteresuotumą. Nors 2015 m. rugpjūčio 17 d. ir 2015 m. rugsėjo 3 d. sprendimai, S. B. surašyti nagrinėjant pareiškėjo 2014 m. gegužės 26 d. pranešimą, buvo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 6 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-80-289/2016 kaip neatitinkantys VAĮ 8 straipsnio reikalavimų, tačiau teismo vertinimu ši aplinkybė negali būti kvalifikuojama kaip S. B. viešųjų ir privačių interesų konfliktas tiek Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo, tiek ir VAĮ prasme. Teismas atkreipė dėmesį, jog byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas, gavęs S. B. surašytą 2016 m. balandžio 15 d. raštą Nr. 2D-4799-(19.2) „Dėl planuojamo patikrinimo“, dar iki planuojamo patikrinimo dienos būtų kreiptis į Inspekcijos Šiaulių skyriaus vadovą su prašymu nušalinti S. B. nuo administracinės procedūros, todėl šiuo aspektu pareiškėjo argumentus atmetė kaip nepagrįstus.

14. Teismas konstatavęs, kad skundžiamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, sprendė, kad jo naikinti pareiškėjo nurodytais ar kitais motyvais nėra pagrindo. Pareiškėjo reikalavimą įpareigoti Inspekcijos Šiaulių departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo 2014 m. gegužės 26 d. „Pranešimą apie savavališką statybą“, teismas atmetė kaip išvestinį.

III. 15. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 11 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

15.1. Teismas sprendimu nevertino daugelio pareiškėjo pateiktų įrodymų, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, prioritetą skyrė išimtinai tik deklaratyviems Inspekcijos atsiliepime išdėstytiems teiginiams, nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių, nesivadovavo teismų suformuota praktika ir netinkamai aiškino bei taikė materialinės teisės normas, kas visa tai lėmė neteisingą bylos išsprendimą.

15.2. Pirmosios instancijos teismas ignoravo pareiškėjo argumentus, išdėstytus posėdžių metu bei baigiamojoje kalboje, kad Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2016 m. vasario 19 d. įsakymu Nr. 1V-17 „Dėl Statybos ir ūkio subjektų veiklos patikrinimo aktų (kontrolinių klausimynų) rekvizitų patvirtinimo“ patvirtintame Kontroliniame klausimyne yra tiesiogiai nurodyta, kad asmuo, padavęs skundą, turi teisę teisės aktų nustatyta tvarka susipažinti su patikrinimo metu gautais dokumentais ir kita su skundo nagrinėjimu susijusia informacija, dalyvauti atliekant statybos patikrinimą statybvietėje ir gauti šio akto (kontrolinio klausimyno) kopiją. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad Inspekcija neturi nei pareigos, nei teisės pareiškėjui sudaryti galimybės patikrinimo metu patekti į statybvietę (priestato vidų) yra visiškai nepagrįsta ir prieštaraujanti teisės aktams. Toks faktas, kad Pareiškėjas nebuvo įleistas į priestato vidų, pagrįstai kelia abejones 2016 m. balandžio 21 d. patikrinimo metu Inspekcijos nustatytomis aplinkybėmis. Inspekcija nesiėmė jokių kitų veiksmų užfiksuoti faktinę priestato būklę iš vidaus, pvz. užfiksuoti priestato vidų fotonuotraukose, kad būtų užtikrintas objektyvus visų duomenų surinkimas. Todėl akivaizdu, kad ne visos aplinkybės buvo išsamiai ištirtos ir objektyviai įvertintos, kaip to reikalauja VAĮ 8 straipsnis, ko rezultate ir Inspekcijos sprendimas nėra pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis bei teisės normomis. Inspekcija pažeidė VAĮ 1 straipsnio nuostatas, kurios garantuoja asmenų teisę į įstatymais pagrįstą ir objektyvų asmenų prašymų, skundų ir pranešimų nagrinėjimą.

15.3. Pareiškėjo netenkina teismo pozicija, dėl S. B. šališkumo. Teigia, jog, ta priežastis, kad S. B. anksčiau priimti sprendimai buvo panaikinti, jis turėjo turėti neigiamą išankstinę nuomonę pareiškėjo 2014 m. gegužės 26 d. pranešime išdėstytoms aplinkybėms bei keliamiems klausimams. Pareiškėjo nuomone teismas nevertino tos aplinkybės, kad V. Š., L. M. ir S. B. padarė tarnybinius nusižengimus, nagrinėjant pareiškėjo 2014 m. gegužės 26 d. pranešimą.

15.4. Teismas nevertino, kad Inspekcija procedūros metu nesurinko pakankamai informacijos. Inspekcija rėmėsi trečiojo suinteresuoto asmens iniciatyva sudaryta kadastro duomenų byla, kuri niekada nebuvo pateikta bei įregistruota Nekilnojamojo turto kadastre ir registre. Taigi, 2015 m. liepos 23 d. surinkti kadastro duomenys nėra oficialūs, o atsižvelgiant į tai, kad kadastriniai matavimai buvo atlikti trečiojo suinteresuoto asmens iniciatyva ir pateikti byloje tik kaip įrodymas, bet niekada nebuvo įregistruoti registre, akivaizdu, kad jie yra subjektyvūs ir neteisingi. Inspekcijos “preliminarūs matavimai” akivaizdžiai parodė tai, kad priestatas tiek paaukštėjo, tiek pailgėjo.

15.5. Pirmosios instancijos teismas sprendime visiškai nevertino fakto, kad priestatas po 2014 m. statybos veiksmų faktiškai pailgėjo 0,11 m. Teismas, visiškai netyrė ir nevertino, kad atsakovas yra išliejęs pastato viduje 0,10 m pamatą, taip pat, kad pagal byloje pateiktą 2016 m. balandžio 21 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą priestato aukštis iš išorės ties sudūrimo su pagrindiniu pastatu siena yra 4,52 m., kas iš esmės paneigia visus Inspekcijos teiginius apie sienų paaukštėjimą leistinose ribose, nes atitinkamai priestato siena paaukštėjo 0,22 m.

15.6. Išvadą, kad visos 16 vienetų kolonų buvo nuo pat pradžių, pirmosios instancijos teismas darė nesant specialisto išvados, kuri nuginčytų 2005 m. sausio 5 d. kadastro byloje užfiksuotą faktą, jog priestate 2005 metais buvo tik dvi kolonos. Pareiškėjo netenkina tai, kad teismas vadovavosi atsakovo pozicija, jog tik su 2 kolonomis, pastato stogas nebūtų išsilaikęs. Pareiškėjas teigia, kad jeigu Inspekcija atlieka tik preliminarius matavimus ir pati pripažįsta, jog nesugeba atlikti tikslių matavimų, akivaizdu, kad Inspekcija neturi ir jokių specialių žinių, kad galėtų įvertinti statinio konstrukcijų apkrovas bei laikančiųjų konstrukcijų galėjimą išlaikyti asbesto plokščių šlaitinį stogą. Pareiškėjo nuomone reikia vertinti ne kaip šios laikančiosios konstrukcijos (kolonos) vizualiai atrodė 2016 m. balandžio 21 d. patikrinimo metu, o kaip faktiškai pasikeitė priestatas lyginant 2005 m. sausio 5 d. kadastro duomenis su 2016 m. balandžio 21 d. patikrinimo metu užfiksuotais duomenimis. Pareiškėjo pateiktose 2014 m. gegužės mėn. fotonuotraukose yra užfiksuota dalis jau atliktų statybos darbų, todėl fotonuotraukose matyti jau įrengtos naujos laikančiosios konstrukcijos (kolonos) prie pagrindinio pastato sienos, tačiau nei vienoje 2014 m. gegužės mėn. fotonuotraukoje nėra užfiksuotos laikančiosios konstrukcijos priestato viduryje. Teismas nevertino šios aplinkybės, todėl jeigu teismas būtų tinkamai ištyręs byloje surinktus įrodymus bei būtų juos įvertinęs be išankstinės palankios nuomonės Inspekcijai, būtų nustatęs, kad 2014 m. atliktų statybos darbų metu buvo įrengtos bent 2 naujos laikančiosios konstrukcijos, dėl ko Inspekcijos sprendimas yra neteisėtas bei nepagrįstas ir priimtas nenustačius visų faktinių aplinkybių.

15.7. Nei Inspekcija, nei teismas nevertino aplinkybės, kad priestato stogas ir sienos yra laikančiosios konstrukcijos, kurios po 2014 m. atliktų statybos darbų buvo iš esmės pertvarkytos, ko rezultate pasikeitė priestato išorės parametrai. Tiek Inspekcija, tiek teismas šiuos pasikeitimus vertina, kaip fasado apdailos pakeitimą. Pareiškėjas su tuo nesutinka.

15.8. Dėl medinio priestatėlio ir kuro kolonėlės, pareiškėjas teigia, jog tai, kad nagrinėjant šią bylą buvo sudarytas 207 m. balandžio 10 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, kuriame užfiksuota, jog kuro kolonėlė yra pašalinta, nepaneigia Inspekcijos neteisėtų veiksmų surašant Inspekcijos sprendimą. Be to, 2017 m. balandžio 10 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole akivaizdžiai matyti, kad medinio priestato pamatai (tame tarpe medinio priestato betoninės grindys) yra išlikę iki šiol. Taigi, kol egzistuoja pamatai ir jie yra nepašalinti, tai yra laikoma nebaigta statyba ir negalima daryti išvados, kad medinio priestato nėra. Atitinkamai, medinis priestatas didina priestato plotą ir kitus parametrus, kas dar kartą patvirtina, kad 2014 m. buvo padaryta rekonstrukcija.

15.9. Pareiškėjas nesutinka nei su Inspekcijos, nei su pirmosios instancijos teismo Sprendime išdėstytu teisės aktų aiškinimu bei taikymu, kvalifikuojant 2014 m. atliktos statybos rūšį. Pareiškėjo įsitikinimu, 2014 m. atlikti statybos veiksmai yra rekonstrukcija, nes rekonstrukcija yra visuomet, kai keičiasi statinio aukštis, tūris ar kiti išorės parametrai, todėl net kai statinys paaukštėja, pasak pirmosios instancijos teismo, tik apie 0,15 m. ar pasikeičia pastato tūris, tai reiškia, kad yra atlikta rekonstrukcija, kuriai yra privalomas statybą leidžiantis dokumentas. Pirmosios instancijos teismo išvada visiškai prieštarauja Pareiškėjo į bylą pateiktai Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2016 m. gegužės 19 d. konsultacijai, kurioje aiškiai ir nedviprasmiškai buvo išaiškinta, jog Statybos techniniame reglamente STR 1.01.08:2002 “Statinio statybos rūšys” nėra nurodytas išorės matmenų pokyčio dydis, todėl jeigu statinio statyba turės bent vieną Statybos techninio reglamento STR 1.01.08:2002 “Statinio statybos rūšys” 9 punkte nustatytą požymį ir bet kurie statinio matmenys padidės ar sumažės, nesvarbu kiek, statyba bus priskirtina rekonstravimo darbų rūšiai. Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino šio byloje pateikto įrodymo ir dėl jo Sprendime absoliučiai nepasisakė, nors remiantis ABTĮ 10 straipsnio 2 dalimi, teismas privalo tiesiogiai ištirti visus byloje esančius įrodymus.

15.10. Pirmosios instancijos teismo sprendimas taip pat prieštarauja Lietuvos teismų praktikai, kurioje yra išaiškintas statinio rekonstrukcijos, kaip statybos rūšies, kvalifikavimas. Pavyzdžiui, Klaipėdos apygardos teismas, spręsdamas savavališkos statybos padarinių šalinimo klausimą, yra išaiškinęs, kad: “Viena iš esminių sąlygų statinio statybą prilyginti rekonstrukcijai yra pakitę statinių išorės matmenys”.

15.11. Teismo sprendimas, dalyje dėl 10 metų senaties termino, yra priimtas pažeidžiant ABTĮ nuostatas. Pirmosios instancijos teismas Sprendime tik deklaratyviai pakartojo Inspekcijos atsiliepime išdėstytus argumentus ir nepagrįstą prioritetą skyrė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 1 d. sprendimui administracinėje byloje Nr. I-4017-643/2014), tačiau visiškai ignoravo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1243-556/2015 ir Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-80-289/2016 ir dėl jų iš viso sprendime nepasisakė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. liepos 2 d. administracinėje byloje Nr. A-1243-556/2015, nurodė, kad “Statytojas atsakovui pateikė 2005 m. sausio 5 d. datuojamą nekilnojamojo daikto kadastro bylą, todėl 2014 m. birželio 23 d., surašant atsakymą pareiškėjui “Dėl pranešimo apie savavališką statybą”, niekaip negalėjo būti taikoma Taisyklių 41.17 punkto nuostata, nes nebuvo suėjęs 10 metų senaties terminas”. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau konstatavo, kad 10 metų senaties terminas nėra suėjęs ir nei atsakovas, nei teismas neturi teisės daryti priešingos išvados.

16. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti.

16.1. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė ginčo santykį reglamentuojančias teisės normas, teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl, atsakovo nuomone, tenkinti apeliacinį skundą pagal apelianto nurodytus argumentus nėra pagrindo ir jis atmestinas.

17. Trečiasis suinteresuotas asmuo ŽŪB „AUGA Žadžiūnai“ su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti, priteisti iš apelianto visas suinteresuoto asmens patirtas bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidas. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

17.1. Apeliacinį skundą V. P. grindžia iš esmės tapačiais argumentais, kurie buvo išsakyti jo 2016 m. birželio 7 d. skunde administraciniam teismui, tačiau apeliacinio skundo absoliutų pagrindą ir esmę sudaro ne teisiniai argumentai dėl galimai teismo padarytų materialinės ir proceso teisės pažeidimų (jų konkrečiai neįvardinant), o apelianto subjektyvi nuomonė dėl jo netenkinančio teismo sprendimo motyvų.

17.2. Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 144 – 147 straipsnio reguliavimą, apeliacinis skundas turėtų būti grindžiamas teisiniais motyvais dėl konkrečių pirmosios instancijos teismo materialinės ir proceso teisės pažeidimų, sudarančių teismo sprendimo negaliojimo pagrindą, tačiau šiuo konkrečiu atveju, ŽŪB „AUGA Žadžiūnai“ nuomone, apeliaciniame skunde tiesiog deklaratyviai teigiama, kad buvo pažeisti tam tikrų teisės normų reikalavimai, tačiau nenurodoma, kaip konkrečiai pirmosios instancijos teismas minėtus pažeidimus padarė.

17.3. Apeliacinio skundo argumentai apie tai, kad teismas neva neteisėtai nesivadovavo vienais byloje esančiais įrodymais, o vadovavosi kitais, yra iš esmės klaidingi, kadangi bylą nagrinėjantis teismas, vadovaudamasis bylos įrodymų visetu, vertina įrodymų patikimumą bei reikšmę bylai ir pats sprendžia, kuriems įrodymams teikti prioritetą. Vien apelianto nuomonė, kuriais argumentais derėjo vadovautis teismui, neįrodo tokio teismo sprendimo neteisėtumo.

17.4. Apelianto aiškinimas, kad vienas teismo sprendimas šioje byloje turi prejudicinę galią, o kitas ne, yra savaime neadekvatus ir neteisingas, skatinantis atidžiau įvertinti visą apeliacinio skundo turinį.

17.5. Panevėžio apygardos administracinis teismas išsamiai ir visapusiškai įvertino bylos faktines aplinkybes, šiuo tikslu išreikalavo papildomus įrodymus iš bylos šalių, išsamiai ir detaliai aprašė bei konkrečiai situacijai individualizavo kiekvieną priimto sprendimo motyvą ir išsamiai bei tinkamai įvertino visų byloje dalyvaujančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus. Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-17-320/2017 pasižymi išsamiais motyvais, minėtu sprendimu detaliai gilinamasi į kilusio ginčo esmę, jo reikšmę bei įtaką visų bylos dalyvių teisėms ir pareigoms, argumentuotai pasisakoma dėl visų skundo argumentų. Tuo tarpu pareiškėjas (apeliantas) visų jo skundų nagrinėjimo metu ginčo esmę siekia išskaidyti į atskiras detales, taip nukrypstant nuo bylos esmės.

17.6. Pareiškėjo pagrindinis tikslas yra bet kokiu būdu pripažinti suinteresuoto asmens pastatų statybą neteisėta ir siekti šių pastatų nugriovimo. Todėl apeliantas kryptingai formuoja savo apeliacinį skundą, jame nurodydamas, kad neva įsiteisėjęs Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas byloje Nr. I-4017-643/2014 neturi prejudicinės galios šioje byloje.

17.7. Vienintelis šiai bylai esminis ir reikšmingas dalykas yra tas, jog įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu byloje Nr. I-4017-643/2014 aiškiai nurodyta, jog pareiškėjas dėl suėjusios senaties yra netekęs teisės ginčyti minėtų statinių teisinės registracijos, todėl minėti statiniai negali būti pripažinti neteisėtai užregistruotais.

17.8. Apeliacinio skundo motyvacijoje dėl po remonto darbų pakitusio priestato aukščio, apeliantas iš pradžių remiasi 2005 m. kadastro duomenų bylos duomenimis, kad priestato aukštis prieš atliekant remonto darbus buvo 4,30 m ir tuoj pat pateikia kontrastą, kad pareiškėjo iniciatyva sudarytame antstolės faktinių aplinkybių konstatavimo protokole šis aukštis nurodytas 4,52 m, visiškai ignoruodamas faktą, kad 2005 m. kadastrinių duomenų byloje priestato aukštis buvo matuojamas iš vidaus, o antstolės protokole nurodytas iš priestato išorės išmatuotas aukštis. Taip bandoma sudaryti įspūdį, kad priestato aukščių skirtumas prieš ir po remonto darbų yra 22 cm, nors iš pateiktos 2015 m. kadastro duomenų bylos matyti, kad priestato aukštis matuojant iš vidaus nustatytas 4.45 m, tai yra, skiriasi tik 15 cm, lyginant aukščių matavimus iš priestato vidaus. Apeliaciniame skunde pateikti šie argumentai, aiškiai ignoruoja pirmosios instancijos teismo argumentą, kad antstolės protokolo matavimų duomenimis byloje kaip pagrindiniais buvo nesivadovauta, kadangi jie netikslūs.

17.9. 2016 m. birželio 30 d. TPSVPĮ 25 straipsnis buvo papildytas 8 dalimi, kurioje įtvirtintas iš esmės analogiškas Taisyklių nuostatoms reguliavimas, t. y. nustatyta, kad Inspekcija nenagrinėja skundų ir pranešimų dėl statybos teisėtumo, jeigu statybos darbai atlikti anksčiau kaip prieš 10 metų, išskyrus atvejus, kai dėl statybos teisėtumo teisėsaugos institucijos atlieka tyrimą arba yra įtarimų, kad yra pažeistas viešasis interesas (2016 m. birželio 30 d. įstatymas Nr. XII-2577, galiojantis nuo 2016 m. liepos 14 d.). Taigi, aiškiai matoma, kad priimdamas skundžiamą sprendimą, Inspekcija teisėtai vadovavosi atitinkamomis Taisyklių nuostatomis, o pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad nurodytieji teisės aktai termino, kuriam suėjus statinių statybos teisėtumas netiriamas, pradžią sieja su statinių statybos darbų atlikimo, o ne su statinių teisinės registracijos data. Panevėžio apygardos administracinis teismas savo sprendimu iš esmės patvirtino, kad šioje byloje negalima besąlygiškai vadovautis LVAT 2015 m. liepos 2 d. sprendimo Nr. A-1243-556/2015 nuostatomis, kadangi jis priimtas dar prieš įsigaliojant 2016 m. birželio 30 d. TPSVPĮ 25 straipsnio redakcijai, kuri savo esme, šiai konkrečiai situacijai, visiškai atitiko tuo metu galiojusias Taisyklių nuostatas, kuriomis 2016 m. gegužės 4 d. savo sprendime dėl atsisakymo nagrinėti pareiškėjo skundą dėl statybos teisėtumo vadovavosi Inspekcija. Pažymėtina, kad teisinis principas „lex injuria jus non oritur“ visiškai aiškiai įtvirtina taisyklę, kad iš neteisės teisė neatsiranda. Todėl įvertinus tai, kad įstatymų leidėjas senaties termino, kuriam suėjus statinių statybos teisėtumas netiriamas, pradžią sieja su statinių statybos darbų atlikimo, o ne su statinių teisinės registracijos data, akivaizdu, jog 2017 m. gegužės 11 d. Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimas byloje eI-17-320/2017 yra visiškai teisėtas, o ypač tinkamai įvertinus tai, kad byloje nekelia jokių abejonių faktas dėl ŽŪB „AUGA Žadžiūnai“ priklausančių pastatų statybos baigtumo 1990 ir 1991 metais.

17.10. Nepalankaus sprendimo pareiškėjui priėmimas savaime negali suponuoti Inspekcijos pareigūnų šališko nusistatymo pareiškėjo atžvilgiu, tačiau toks argumentas leidžia susidaryti nuomonę apie paties apelianto požiūrį į institucijas bei jų darbą. Iš apelianto argumentų matyti, kad apelianto nuomone, neigiamo sprendimo apelianto atžvilgiu priėmimas yra Inspekcijos šališkumas bei priešiškumas jo atžvilgiu, kas tikriausiai gali atspindėti tik paties apelianto vidinį santykį su atsakovu šioje byloje.

k o n s t a t u o j a:

IV. 18. Apeliacijos dalykas – Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 11 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjo skundas buvo atmestas, teisėtumas ir pagrįstumas.

19. Pareiškėjas kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Šiaulių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2016 m. gegužės 4 d. sprendimą Nr. 2D-6219-(19.2) „Dėl pranešimo apie savavališką statybą“ bei įpareigoti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Šiaulių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrių (po reorganizavimo – Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Šiaulių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas), iš naujo nagrinėti pareiškėjo 2014 m. gegužės 26 d. „Pranešimą apie savavališką statybą“. Pareiškėjas teigė, jog skundžiamas Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi Inspekcijos Šiaulių skyrius pažeidė asmenų skundų nagrinėjimo ir patikrinimo tvarkos procedūras, neatliko išsamaus pareiškėjo 2014 m. gegužės 26 d. pranešimo nagrinėjimo bei patikrinimo, pakartotinai atsisakė tirti šio pranešimo antros dalies 1 ir 2 klausimus.

20. Teismas konstatavęs, kad skundžiamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, sprendė, kad jo naikinti pareiškėjo nurodytais ar kitais motyvais nėra pagrindo. Pareiškėjo reikalavimą įpareigoti Inspekcijos Šiaulių departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo 2014 m. gegužės 26 d. „Pranešimą apie savavališką statybą“, teismas atmetė kaip išvestinį. Spręsdamas ar atsakovas pagrįstai nutraukė nagrinėjimą dėl arkinio garažo – dirbtuvių ir kombainų garažo statybos teisėtumo, teismas pasisakė, kad byloje esantys duomenys patvirtina, kad ginčo pastatai buvo pastatyti 1990-1991 metais, taigi nuo jų statybos darbų atlikimo iki 2014 m. gegužės 26 d. pranešimo pateikimo buvo praėję daugiau kaip 10 metų, todėl atsakovas pagrįstai atsisakė tikrinti šių statinių statybos, įskaitant dokumentų, kurių pagrindu ji buvo atlikta, teisėtumą.

21. Pareiškėjas apeliaciniu skundu nesutinka nei su Inspekcijos, nei su pirmosios instancijos teismo Sprendime išdėstytu teisės aktų aiškinimu bei taikymu, kvalifikuojant 2014 m. atliktos statybos rūšį. Pareiškėjo manymu teismas priimdamas sprendimą nevertino daugelio pareiškėjo pateiktų įrodymų, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, prioritetą skyrė išimtinai tik Inspekcijos atsiliepime išdėstytiems teiginiams, nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių, nesivadovavo teismų suformuota praktika ir netinkamai aiškino bei taikė materialinės teisės normas, kas lėmė neteisingą bylos išsprendimą. Pareiškėjo įsitikinimu, 2014 m. atlikti statybos veiksmai yra rekonstrukcija. Pareiškėjo vertinimu teismo sprendimas, dalyje dėl 10 metų senaties termino, yra priimtas pažeidžiant ABTĮ nuostatas ir prieštaraujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-1243-556/2015 konstatuotoms aplinkybėms.

22. Įvertinus pareiškėjo inicijuoto ginčo aplinkybes, kurias privalėjo išnagrinėti pirmosios instancijos teismas, akcentuotina, kad pareiškėjo skundo esminis ir pagrindas reikalavimas buvo ištirti ir nustatyti savavališkos statybos faktą, išspręsti savavališkos statybos padarinių šalinimo klausimą ir kitus būtinus su tuo susijusius veiksmus. Pareiškėjas taip pat prašė ištirti, ar ginčo pastatai apskritai yra pastatyti teisėtai, t. y. ar yra statybą leidžiantys dokumentai, projektinė medžiaga, statybos užbaigimo dokumentai.

23. Inspekcijos Šiaulių skyrius pareiškėjo pranešimą išnagrinėjo ir pateikė pareiškėjui 2014 m. birželio 23 d. sprendimą Nr. 2D-9947-(19.2) „Dėl pranešimo apie savavališką statybą“. Šiaulių apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. I-2292-621/2014, kurioje pareiškėjas prašė panaikinti Inspekcijos Šiaulių skyriaus 2014 m. birželio 23 d. sprendimą Nr. 2D-9947-(19.2) ir įpareigoti Inspekcijos Šiaulių skyrių iš naujo išnagrinėti 2014 m. gegužės 26 d. pranešimą, 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. liepos 2 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-1243-556/2015 Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 10 d. spendimą panaikino ir įpareigojo Inspekcijos Šiaulių skyrių pareiškėjo 2014 m. gegužės 26 d. pranešimą išnagrinėti iš naujo. Inspekcijos Šiaulių skyrius išnagrinėjo šį pranešimą iš naujo ir pateikė pareiškėjui 2015 m. rugpjūčio 17 d. sprendimą Nr. 2D-12118-(19.2) „Dėl pranešimo apie savavališką statybą“ ir 2015 m. rugsėjo 3 d. sprendimą Nr. 2D-13114-(19.2) „Dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 2 d. sprendimo vykdymo ir dokumentų kopijų pateikimo“. Šiaulių apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. I-80-289/2016, kurioje pareiškėjas prašė panaikinti Inspekcijos Šiaulių skyriaus 2015 m. rugpjūčio 17 d. sprendimą Nr. 2D-12118-(19.2) ir 2015 m. rugsėjo 3 d. sprendimą Nr. 2D-13114-(19.2) bei įpareigoti Inspekcijos Šiaulių skyrių iš naujo išnagrinėti 2014 m. gegužės 26 d. pranešimą, 2016 m. balandžio 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino. Inspekcijos Šiaulių skyrius pareiškėjo pranešimą išnagrinėjo iš naujo ir pateikė pareiškėjui 2016 m. gegužės 4 d. sprendimą Nr. 2D-6219-(19.2) „Dėl pranešimo apie savavališką statybą“. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu Inspekcijos Šiaulių skyriaus Sprendimu, jį ginčijo teisme. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

24. Pareiškėjas įvertinęs atsakovo Sprendimą ir pirmosios instancijos teismo išvadas, su jomis nesutinka. Tvirtina, kad teismas priimdamas sprendimą vadovavosi netinkamais duomenimis. Taigi, iš esmės pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu byloje įrodymų vertinimu.

25. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pabrėžtina, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu, kurį lemia visapusiškas, išsamus ir objektyvus bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimas, ginčui spręsti taikytinos įstatymų normos, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijai. Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2-4 p.).

26. Susipažinus su pareiškėjo skundžiamu Sprendimu, matyti, kad jis buvo priimtas po to, kai Šiaulių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius gavo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. 1-80-289/2016, kuriuo buvo panaikinti Inspekcijos Šiaulių skyriaus 2015 m. rugpjūčio 17 d. raštas Nr. 2D-12118-(19.2) ir 2015 m. rugsėjo 3 d. raštas Nr. 2D-13114-(19.2) bei įpareigojo Inspekcijos Šiaulių skyrių iš naujo išnagrinėti pareiškėjo V. P. 2014 m. gegužės 26 d. pranešimą apie savavališką statybą. Sprendime konstatuota, jog Inspekcijos Šiaulių skyriaus specialistai patikrino pranešime išdėstytas aplinkybes ir surašė statybos patikrinimo, nagrinėjant skundą, aktus (kontrolinius klausimynus) Nr. SPA-673-(19.2) ir Nr. SPA-684-(19.2). Taip pat tai, kad 2016 m. balandžio 21 d. tikrinimo metu, apžiūrėjus kombainų garažo priestatą iš vidaus naujai įrengtų laikančių konstrukcijų (medinio sienų karkaso ir stogo dangą laikančių gegnių) nenustatyta. Kombainų garažo priestato sienos iš išorės apkaltos profiliuotos skardos lakštais, stogo danga įrengta iš profiliuotos skardos lakštų. Atlikus priestato preliminarius matavimus iš išorės užfiksuoti sekantys matmenys: ilgis apie 15,11 m, plotis apie 6,01 m, priekinės dalies aukštis apie 2.70 m. Aukštis priestato viduje, prie pagrindinio statinio sienos, nuo grindų iki skardinės stogo dangos apie 4,42 m.

27. Tačiau, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad 2016 m. balandžio 21 d. atsakovo atlikti priestato parametrų matavimai netikslūs, todėl teismas spręsdamas pareiškėjo keliamus klausimus, rėmėsi trečiojo suinteresuoto asmens (ŽŪB „AUGA Žadžiūnai“) į bylą pateiktais, matininko M. A. 2015 m. liepos 23 d. atliktų priestato kadastrinių matavimų duomenimis, iš kurių nustatė, kad po 2014 m. atliktų remonto darbų priestato aukštis H viduje prie pagrindinio (kombainų garažo) pastato sienos 4,45 m, priestato ilgis – 15 m. Teismas palyginęs šiuos duomenis su kadastro ir registro dokumentų bylos Nr. 91/15992 2005 m. sausio 5 d. užfiksuotais kadastro duomenimis, kuriuose nurodyta, kad kombainų garažo priestato aukštis yra 4,30 m, ilgis yra 15 m, konstatavo, kad kombainų garažo priestatas ties bendra su pagrindiniu (kombainų garažo) pastatu siena po 2014 m. atliktų statybos darbų yra vidutiniškai 0,15 m aukštesnis. Inspekcijos Šiaulių skyriaus specialistai 2016 m. gegužės 3 d. Kontrolinio klausimyno Nr. SPA-684-(19.2) parengtoje situacijos schemoje (su priestato matavimo duomenimis) užfiksavo, kad kombainų garažo priestato vakarų pusėje yra įrengtas medinių konstrukcijų (2,17 m ilgio ir 2,85 m pločio) pastatėlis be pamatų. Teismas atsižvelgęs į patikrinimo metu bendrovės atstovo pateiktą 2016 m. gegužės 2 d. pranešimą, kuriame nurodyta, kad pastatėlis buvo pastatytas laikinai ir šiuo metu yra pašalintas, ir tai patvirtinančias fotonuotraukas, sprendė, kad kombainų garažo priestato ilgis yra nepakitęs.

28. Pareiškėjas apeliaciniu skundu ginčija pirmosios instancijos teismo išvadas, jo netenkina, kad teismas vertindamas pastato aukščio ir ilgio pokyčius vadovavosi išskirtinai trečiojo suinteresuoto asmens (ŽŪB „AUGA Žadžiūnai“) į bylą pateiktais duomenimis, kurie jam nepalankūs.

29. Teisėjų kolegija, vertindama susiklosčiusią situaciją, konstatuoja, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde keliamos dvejonės dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo įrodymų vertinimo, yra pagrįstos. Nors teismas priimdamas sprendimą nėra saistomas byloje pateiktų įrodymų ir priima sprendimą vadovaudamasis vidiniu įsitikinimu, vertindamas byloje esančių įrodymų visumą, tačiau, šiuo konkrečiu atveju, byloje esant prieštaringiems įrodymams, teismas iš esmės dėl jų nepasisakė, kodėl jis vertina vienus įrodymus ir kodėl nesiremia tais, kurie iš esmės buvo iš naujo renkami siekiant išspręsti byloje keliamą ginčą. T. y. šiuo konkrečiu atveju, teismas neargumentavo, kodėl sprendime vadovavosi 2015 m. liepos 23 d. ŽŪB „Agrowill Žadžiūnai“ nekilnojamojo turto kadastrinių matavimų bylos duomenimis, o ne 2016 m. balandžio 21 d. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos patikrinimo metu surinktais duomenimis, ar pareiškėjo pateiktu antstolės R. A. 2016 m. balandžio 28 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismas nagrinėdamas bylą, turi galimybę aktyviai dalyvauti įrodymų rinkimo procese (ABTĮ 56 straipsnis), siekdamas išsiaiškinti reikšmingas faktines aplinkybes jų tinkamam vertinimui ginčo kontekste, gali ir turi siūlyti teikti papildomus įrodymus, o prireikus specialių žinių, pasitelkti specialistus ar ekspertus.

30. Taigi, šiuo konkrečiu atveju, pripažįstama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir konstatavo byloje tam tikras faktines aplinkybes iš esmės nepašalinęs byloje esančių įrodymų prieštaravimų, dėl ko iš esmės teismo sprendimas negali būti vertinamas kaip pagrįstas.

31. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su teismo pozicija konstatuojant laikančiųjų kolonų kiekį. Teismas vadovaujamasis atsakovo 2016 m. balandžio 21 d. patikrinimo metu atliktu situacijos vertinimu, jam pritarė, nuspręsdamas, kad kolonos turėjo būti pastatytos dar 2005 m. nes kitu atveju pastato stogas nebūtų galėjęs išsilaikyti. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismas priimdamas sprendimą ir konstatuodamas tam tikrų faktų buvimą ar nebuvimą negali vadovautis prielaidomis, jeigu byloje nėra korektiškų duomenų, kurie galėtų tinkamai atskleisti vertinamos situacijos autentiškumą. Sprendimas turi būti priimamas vadovaujantis faktais ir pagrįstomis išvadomis, o ne prielaidomis ar prieštaringais vertinimais. Nagrinėjamu atveju, teismas konstatuodamas vienas aplinkybes (pastato laikančiųjų konstrukcijų (kolonų) naujumą ir kiekį) remiasi ginčijamu Sprendimu, o vertindamas atliktus pastato aukščio ir ilgio matavimus, pasisako, kad surinkti duomenys yra netikslūs.

32. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. liepos 2 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-1243-556/2015 pasisakė, dėl senaties taikymo nagrinėjant pareiškėjo 2014 m. keltus klausimus (atsakovas remdamasis senaties terminu atsisakė vertinti pareiškėjo keliamus klausimus dėl arkinio garažo-dirbtuvių ir kombainų garažo statybos teisėtumo). Todėl tiek atsakovas, tiek teismas, pareiškėjo keliamus klausimus turėjo išnagrinėti ir į juos atsakyti, o ne spręsti senaties taikymo klausimą, kai jis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 2 d., iš esmės jau buvo išspręstas. Atkreiptinas dėmesys, kad ginčas vis dar vyksta dėl pareiškėjo 2014 m. gegužės 26 d. pranešimo, kuris dėl atsakovo kaltės nepagrįstai ilgą laiką tinkamai neišnaginėtas. Todėl vėlesnės normos, leidžiančios atsakovui nenagrinėti klausimų dėl suėjusio termino, netaikytinos.

33. Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, sprendžia, kad teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, nepakankamai motyvavo savo išvadas, todėl sprendimas yra naikintinas ir grąžintinas tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo. Tačiau, teisėjų kolegija papildomai nori atkreipti dėmesį, jog teismas spręsdamas byloje keliamus klausimus, taip pat turi siekti atskleisti asmens, kuris kreipiasi į teismą teisminės gynybos, tikruosius tikslus, jo materialinį teisinį suinteresuotumą.

34. ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis įtvirtina kiekvieno suinteresuoto subjekto teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal ABTĮ 23 straipsnio 1 dalį, skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti.

35. Kaip ne kartą yra išaiškinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pvz. 2005 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-443/2005, 2009 m. kovo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-304/2009, 2009 m. liepos 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-857/2009), nurodytos ABTĮ nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir nustato, jog tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakanka asmens subjektyvaus suvokimo apie jo teisių ar interesų pažeidimą. Tačiau nurodytos nuostatos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu. Tik nustatęs nurodytas aplinkybes, teismas gali apginti pareiškėjo teises vienu iš ABTĮ 88 straipsnio 2–4 punktuose numatytų būdų. Nenustatęs šių aplinkybių, teismas turi atmesti skundą (prašymą) ABTĮ 88 straipsnio 1 punkto pagrindu.

36. Pažymėtina, jog teismų praktikoje, asmens suinteresuotumas aiškinamas kaip subjekto materialinis teisinis suinteresuotumas, t. y. asmuo turi turėti aiškiai identifikuojamą suinteresuotumą apginti materialinės teisės normų saugomą teisę ar interesą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. balandžio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A3-170/2004; 2011 m. balandžio 11 d. administracinė byla Nr. A63-600-11). Pabrėžtina, jog tuo atveju, kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes, net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-421/2014, 2017 m. kovo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-327-492/2017 ir kt.).

37. Taigi, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog teismas prieš imdamasis nagrinėti bylą iš esmės turi atskleisti, kokių teisiškai reikšmingų pasekmių, ginant savo pažeistas teises ir interesus, siekia pareiškėjas. Kokia apimtimi pareiškėjo teisės ir interesai yra įtakojami skundžiamo akto ar institucijos atliekamų veiksmų, kaip jie pakistų reikalavimų tenkinimo atveju. Taigi teismas iš esmės siekdamas tinkamai išnagrinėti bylą taip pat privalo atskleisti asmens materialinį suinteresuotumą bylos baigtimi.

38. Įvertinus aukščiau aptartus argumentus, teisėjų kolegija kontaktuoja, kad pareiškėjo apeliacinis skundas yra tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra naikintinas ir byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

39. 2019 m. spalio 21 d. trečiasis suinteresuotas asmuo ŽŪB „AUGA Žadžiūnai“ pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Kadangi šia nutartimi bylos nagrinėjimas iš esmės nėra baigtas, trečiojo suinteresuoto asmens prašymas dėl jo patirtų išlaidų už advokato teisinę pagalbą parengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą, negali būti nagrinėjamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. P. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 11 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Skirgailė Žalimienė