2015-11-05 Nr. AB-21440-3-61-3-01361-2012-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-936-756/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01361-2012-9

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1, 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. P. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui dėl sprendimo panaikinimo, neišmokėtos pareigūnų valstybinės pensijos dalies ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. P. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su patikslintu skundu (II t., b. l. 13–35), prašydamas:

1) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti: ar Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija Nr. XI-1821), kuriuo Laikinojo įstatymo nuostatų taikymas šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytoms išmokoms pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d. neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23, 29, 30, 48, 52 straipsniams, taip pat teisinės valstybės, konstituciniam asmenų lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principams; ar Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija Nr. XII-92), kuriuo šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms, 4 punkte nurodytoms slaugos ir priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinėms kompensacijoms ir 10 punkte nurodytai išmokai Laikinojo įstatymo nuostatų taikymas pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d. neprieštarauja Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, taip pat teisinės valstybės, asmenų lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principams.

2) panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir KAM) 2012 m. gegužės 2 d. sprendimą Nr. 12-01-626 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimo“;

3) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės neišmokėtą pareigūnų ir karių pensijos dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsigaliojimo datos (pagal pareiškėjo paskaičiavimus už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. kovo 31 d. nepriemokos suma yra 19 433,73 Lt, o su palūkanomis ir delspinigiais – 24 030,34 Lt);

4) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 10 000 Lt neturtinę žalą;

5) priteisti iš atsakovo KAM bylinėjimosi išlaidas;

6) sustabdyti administracinę bylą iki ši byla bus išnagrinėta Konstituciniame Teisme.

Pareiškėjas nurodė, kad KAM sprendimu jam nuo 1999 m. gegužės 1 d. skirta neterminuota kario pensija. Nuo 2010 m. sausio 1 d., įsigaliojus Laikinajam įstatymui (taikant šio įstatymo 4 str. 1 d.), jam kiekvieną mėnesį buvo mokama sumažinta valstybinė pareigūno pensija. Pareiškėjas 2012 m. kovo 29 d. kreipėsi į KAM dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, tačiau atsakovas atsisakė ją išmokėti. V. P. šį sprendimą apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, nes, jo manymu, Laikinojo įstatymo nuostatomis nepagrįstai sumažintas jam paskirtos valstybinės pensijos dydis, įstatyme nustatytas teisinis reguliavimas pažeidžia teisingumo, teisėtų lūkesčių apsaugos, proporcingumo principus, asmens teisę gauti užtarnautą pensiją, nepagrįstai riboja asmens konstitucinę teisę į nuosavybę. Atsižvelgiant į tai, jog valstybė nustatė tokį teisinį reguliavimą, pareiškėjas negavo dalies teisėtai įgytos pareigūnų valstybinės pensijos. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.247 straipsnį, 6.249 straipsnio 1 dalį ir 6.271 straipsnio 3 dalį, valstybės veiksmai nulėmė tai, kad jis patyrė nuostolius. Pensijos dalies nemokėjimas pareiškėjui sukėlė sunkius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, bendravimo galimybių sumažėjimą, pažemino jo kaip pensininko kario orumą, garbę, vertė jaustis nereikalingu savo valstybėje.

Atsakovai KAM ir Lietuvos valstybė, atstovaujama KAM, su pareiškėjo patikslintu skundu nesutiko ir atsiliepimu (II t., b. l. 44–48) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovai nurodė, kad V. P. nuo 2012 m. kovo 16 d. įgijus teisę į valstybinio socialinio draudimo senatvės pensiją, nuo 2012 m. balandžio 1 d. papildomai buvo pradėtas taikyti Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje numatytas dviejų gaunamų pensijų (kario ir socialinio draudimo) ribojimas, taikant koeficientą 1,3. Pareiškėjas iki 2012 m. kovo 16 d. nedirbo, draudžiamųjų pajamų neturėjo, atitinkamai jokių pensijos ribojimų, išskyrus Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, jam taikoma nebuvo. Konstituciniam Teismui 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje numatytas, ir pareiškėjui taikomas minėtas ribojimas prieštarauja Konstitucijai, nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. pasikeitė minėto Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies reglamentavimas, atitinkamai, pareiškėjui buvo nustatytas valstybinių pensijų maksimalaus dydžio ribojimas taikant VDU koeficientą 1,5.

Jam nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki šiol valstybinė pensija minėtu Valstybinių pensijų 3 straipsnio 3 dalies pagrindu nėra ribojama, kadangi kartu gaunamos dvi pensijos (valstybinė bei socialinio draudimo) nesiekia nustatyto VDU 1,5 koeficiento. Todėl kaip nurodyta atsakovo teismui pateiktoje pensijos paskaičiavimo pažymoje, pareiškėjui neišmokėtos bei priteistinos pensijos dalies dydis yra 457,11 Lt. Be to, pats pareiškėjas skunde (skundo 18 lapas) nurodė, jog „nepriemoka taikant VDU koeficientą sudaro 457,11 Lt“. Dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą atsakovas nurodė, kad nėra pagrindo laikyti, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnio galiojimas valstybinių pensijų atžvilgiu kaip nors diskriminuoja šių pensijų gavėjus palyginus su socialinio draudimo pensijų gavėjais, atitinkamai, nėra pagrindo teigti, kad minėtas teisinis reglamentavimas prieštarauja Konstitucijai.

Pareiškėjo argumentai dėl neturtinės žalos atlyginimo yra nepagrįsti, kadangi valdžios institucijų atsakomybė gali kilti tik įstatymų nustatyta tvarka konstatavus viešojo administravimo institucijos ar jos darbuotojų veiksmų neteisėtumą. Priimant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymą (kuriuo pratęstas šio straipsnio galiojimas asmenims, gaunantiems pareigūnų ir karių valstybines pensijas), atsakovai veikė jiems teisės aktais suteiktų įgaliojimų ribose, todėl tokie veiksmai negali būti laikomi kaltais.

Be to, Lietuvos Respublikos Seimo priimtų ir galiojančių bei Konstitucinio Teismo nepripažintų prieštaraujančiais Konstitucijai, įstatymų vykdymas, negali būti laikomas neteisėtais veiksmais, atitinkamai negali būti keliamas klausimas ir dėl žalos atlyginimo. Dėl delspinigių ir palūkanų priteisimo atsakovai nurodė, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) suformuotą praktiką, viešosios teisės normos, reglamentuojančios valstybinių pensijų mokėjimo santykius, dėl pensijų neišmokėjimo nenumato kitokių teisinių pasekmių – procesinių palūkanų, delspinigių, netesybų ar panašiai, todėl jos negali būti priteisiamos.

Aptariamos išmokos (valstybinės pensijos) priskiriamos prie socialinio pobūdžio išmokų, todėl delspinigiai ar palūkanos, kaip civilinio pobūdžio elementai, negali būti skaičiuojami ir priteisiami.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius (toliau – ir Fondo valdybos Kauno skyrius) su skundu nesutiko ir atsiliepimu į pareiškėjo patikslintą skundą (II t., b. l. 61–63) prašė jo netenkinti. Paaiškino, kad Fondo valdybos Kauno skyriuje V. P. nuo 2012 m. kovo 16 d. paskirta ir mokama valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija. Jam senatvės pensija pagal Laikinojo įstatymo nuostatas nebuvo mažinama, kadangi jam minėta pensija paskirta nuo 2012 m. kovo 16 d.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 11 d. sprendimu (II t., b. l. 79–86) pareiškėjo V. P. skundą tenkino iš dalies: panaikino KAM 2012 m. gegužės 2 d. sprendimo Nr. 12-01-626 dalį, kuria pareiškėjo pensijos apskaičiavimui taikytos Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatos laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio mėnesio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio imtinai; priteisė V. P. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos KAM, 457,11 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, taip pat 300 Lt bylinėjimosi išlaidų. Kitoje dalyje skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad KAM 1999 m. gegužės 31 d. sprendimu Nr. 12-1953 pareiškėjui V. P. nuo 1999 m. gegužės 1 d. iki gyvos galvos paskirta mokėti 1 576,20 Lt pensijos už tarnybą (I t., b. l. 38). Nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojo Laikinasis įstatymas. 2010 m. sausio 11 d. KAM kanclerio potvarkiu pareiškėjui nuo 2010 m. sausio 1 d. mokama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį perskaičiuota pensija (I t., b. l. 36). 2012 m. sausio 31 d. KAM kanclerio potvarkio Nr. PE-39 pagrindu pareiškėjui paskirtas mokėti toks kario pensijos dydis: nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. vasario 29 d.

– 2 038,13 Lt; nuo 2012 m. kovo 1 d. iki 2012 m. kovo 31 d. – 1 889,48 Lt; ir nuo 2012 m. balandžio 1 d. iki pakeitimo – 1 750,13 Lt (II t., b. l. 59). Nuo 2012 m. kovo 16 d. pareiškėjas įgijo teisę gauti ir gauna valstybinio socialinio draudimo senatvės pensiją (I t., b. l. 33). Lietuvos kariuomenės Jungtinio štabo Personalo ir administravimo valdyba 2012 m. kovo 8 d. raštu informavo pareiškėją, kad nuo 2012 m. kovo 16 d., vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatomis ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatomis, bus mokama sumažinta pensija (I t., b. l. 58).

Pareiškėjas 2012 m. kovo 29 d. kreipėsi į krašto apsaugos ministrę su prašymu išmokėti valstybinės pensijos nepriemoką ir toliau mokėti visą jam paskirtą valstybinę pensiją už tarnybą (I t., b. l. 57). 2012 m. gegužės 2 d. KAM sprendimu Nr. 12-01-626 išnagrinėjo pareiškėjo skundą ir nurodė, kad tenkinti jo negali, kadangi pareiškėjo prašymui išmokėti pensijos nepriemoką ir mokėti visą paskirtą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją nėra teisinio pagrindo (II t., b. l. 55–56). 2012 m. gegužės 25 d. KAM kanclerio potvarkiu Nr. PE-263 pareiškėjui perskaičiuota kario valstybinė pensija ir nuo 2012 m. balandžio 1 d. iki pakeitimo paskirta mokėti 1 674,10 Lt kario valstybinės pensijos, taikant 1,3 dydžio ribojimą (II t., b. l. 53). 2012 m. birželio 29 d.

KAM kanclerio potvarkiu pareiškėjui buvo perskaičiuota ir mokama pensija pagal 1994 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. I-730 3 straipsnio 3 dalies ir Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas nuo 2012 m. liepos 1 d. iki pakeitimo (II t., b. l. 49). 2012 m. spalio 2 d. KAM kanclerio potvarkiu pareiškėjui buvo perskaičiuota ir mokama pensija pagal 1994 m. gruodžio 13 d. įstatymo Nr. I-693, 1994 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. I-730 3 straipsnio 3 dalies ir Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki pakeitimo (II t., b. l. 49).

2012 m. vasario 6 d. nutarimu Konstitucinis Teismas iš esmės pripažino, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, galimas tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Nutarimas įsigaliojo 2012 m. rugsėjo 21 d. Konstituciniam Teismui pripažinus, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos prieštarauja pagrindiniam įstatymui, pareiškėjo pretenzijos dalyje dėl pensijos mažinimo pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį laikytinos pagrįstomis ir skundas šioje dalyje tenkinamas.

Teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis buvo neišmokėta ne dėl KAM kaltės, o dėl to, kad Lietuvos Respublikos Seimo buvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl neišmokėtos pensijos dalis pareiškėjui priteistina ne iš KAM, o iš Lietuvos valstybės. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2010 m. liepos 7 d. nutarimu Nr. 992 nustatė, kad valstybei (Vyriausybei) bylose dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų, neišmokėtų pagal Laikinąjį įstatymą, priteisimo atstovauja institucijos, kurios skiria ir moka pareigūnų ir karių valstybines pensijas. Atsižvelgiant į tai, neišmokėtos pensijos dalis pareiškėjui priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Krašto apsaugos ministerijos.

Pareiškėjas skundo trečiu reikalavimu prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos KAM, neišmokėtą pareigūnų ir karių pensijos dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsigaliojimo datos (pagal pareiškėjo paskaičiavimus už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. kovo 31 d. nepriemokos suma 19 433,73 Lt, o su palūkanomis ir delspinigiais – 24 030,34 Lt). Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 8 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-21-331/2013 (proceso Nr. 3-61-3-00863-2010-3) pagal pareiškėjo V. P. skundą buvo išnagrinėtas ginčas dėl pareiškėjui valstybinės pensijos mokėjimo pagrįstumo laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Šis teismo sprendimas yra įsiteisėjęs 2013 m. vasario 23 d., todėl šioje dalyje pareiškėjo skundas atmestinas. Teismas nagrinėjamoje byloje spręs valstybinės pensijos mokėjimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimą nuo 2012 m. sausio 1 d.

Lietuvos kariuomenės Jungtinio štabo Personalo ir administravimo valdybos pateikta 2013 m. balandžio 12 d. pažyma patvirtina, kad V. P. nuo 2012 m. sausio 1 d. mokama perskaičiuota valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas. Šis perskaičiavimas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. pripažintas neprieštaraujančiu Konstitucijai. Nuo 2012 m. kovo 16 d. pareiškėjas įgijo teisę į socialinio draudimo pensiją ir jam buvo pradėtas taikyti VDU koeficientas 1,3 iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. (nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. buvo atstatytas 1,5 VDU koeficientas). Šiuo atveju svarstomas klausimas dėl pareiškėjui priteisimo valstybinės pensijos dalies, kurią sudaro skirtumas (skirtumai) tarp taikomų VDU koeficientų (1,3/1,5) už beveik 5 su puse mėnesių laikotarpį (skirtumas tarp pateiktoje pažymoje nurodytų 6 ir 4 stulpelių), įskaitant šių pensijos dydžių sumažinimą pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas. Iš teismui pateiktos pensijos paskaičiavimo pažymos darytina išvada, kad pareiškėjui neišmokėtos bei priteistinos pensijos dalies dydis yra 457,11 Lt (pažymos 7 stulpelis) laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio mėnesio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio imtinai. Ši suma grindžiama pateikta pažyma (II t., b. l. 40–42), kuria abejoti teismas neturi pagrindo.

Pareiškėjas taip pat prašė priteistinas sumas paskaičiuoti su palūkanomis ir delspinigiais. Pareiškėjo reikalavimas kilęs iš viešosios teisės reguliuojamų santykių, o ne iš prievolinių teisinių santykių, kuriuos reglamentuoja CK normos, todėl prašymas priteisti delspinigius negali būti tenkinamas.

Pareiškėjo teisių pažeidimas padarytas taikant Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas. Atsižvelgus į tai, yra pagrindas panaikinti tik tą Krašto apsaugos ministerijos 2012 m. gegužės 2 d. sprendimo Nr. 12-01-626 dalį, kuria pareiškėjo pensijos apskaičiavimui taikytos Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatos laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio mėnesio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio imtinai.

Pareiškėjas skunde prašė sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime išsprendė Laikinojo įstatymo nuostatų prieštaravimo Konstitucijai klausimą, todėl teismui nekyla abejonių dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo konstitucingumo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo prašymas stabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo konstitucingumo klausimą netenkinamas.

Pareiškėjas taip pat prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos KAM 10 000 Lt dydžio neturtinę žalą. Dėl patirtos neturtinės žalos nurodė, kad pensijos dalies nemokėjimas jam sukėlė sunkius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, bendravimo galimybių sumažėjimą, pažemino jo kaip pensininko kario orumą, garbę, vertė jaustis nereikalingu savo valstybėje. Tačiau įrodymų, kuo tai pasireiškė nepateikė, todėl nėra pagrindo teigti, kad dėl atsakovo Lietuvos valstybės veiksmų patyrė neturtinę žalą. Nenustačius vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, t. y. padarytos žalos, nėra pagrindo tenkinti reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas.

Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. Teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio 7 punkte rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imama Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga (toliau – ir MMA). Atsižvelgiant į tai, kad teisinių paslaugų teikimo metu galiojusiu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543 buvo nustatyta 1 000 Lt MMA, užmokesčio už atstovavimo paslaugas dydžiai, remiantis Rekomendacijų 7 punktu, skaičiuotini laikant 1 000 Lt MMA. Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 44, 45 straipsnių nuostatas, teismas gali atlyginti tik tas išlaidas, kurios tiesiogiai susijusios su bylos nagrinėjimu. Pareiškėjas teismo posėdžio metu pateikė mokėjimo nurodymą, iš kurio darytina išvada, kad pareiškėjas V. P. advokatui A. M. sumokėjo 300 Lt už 2013 m. balandžio 11 d. patikslinto skundo rengimą (II t., b. l. 76). Pagal Rekomendacijų 8.2 punktą (už ieškinio, priešieškinio, atsiliepimą į ieškinį ar priešieškinį taikytinas koeficientas 3) pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos priteistina 300 Lt bylinėjimo išlaidų už atstovo patikslinti skundo surašymą.

III. Pareiškėjas V. P. apeliaciniu skundu (II t., b. l. 92–114) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. sprendimo dalį panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliantas nesutinka su ta teismo sprendimo dalimi, kuria teismas atmetė tam tikrus jo patikslinto skundo reikalavimus. V. P. remiasi iš esmės tokiais pat argumentais, kuriuos pateikė pirmosios instancijos teismui.

Dėl teismo atmesto reikalavimo kreiptis į Konstitucinį Teismą pareiškėjas nurodo Konstitucijos 30 straipsnio, Teismų įstatymo 4 straipsnio, ABTĮ 5 straipsnio, taip pat Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 13 straipsnio nuostatas, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos bei kitų teisės aktų jam garantuojamas teises, taip pat remiasi konstituciniu teisinės gynybos, lygiateisiškumo, teisėtų lūkesių ir kitais principais. Pareiškėjo manymu, Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatos jo atžvilgiu yra diskriminuojančios, nes vienai pensijos gavėjų grupei pensijos mokėjimas atstatytas ir pensija mokama pilnai, o kitai (taip pat ir pareiškėjui) – ne. Pagrindinis ginčas, kurį šioje byloje kėlė pareiškėjas, kaip tik ir buvo dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio diskriminacinio pobūdžio, nes Konstitucinis Teismas buvo pasisakęs tik dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio taikymo iki 2011 m. gruodžio 11 d., tačiau ne dėl jo taikymo iki 2013 m. gruodžio 31 d. Taigi, teismo nesikreipimas į Konstitucinį Teismą riboja V. P. teises, o kadangi teismas atsisakydamas tenkinti šį pareiškėjo reikalavimą nepateikė pakankamai argumentų, todėl teismo sprendimas šioje dalyje yra nemotyvuotas. Be to, teismas nepasisakė ir dėl 2012 m. gruodžio 20 d. redakcijos Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo, kuriuo Laikinojo įstatymo nuostatų taikymas pratęstas nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Dėl netenkinto reikalavimo priteisti 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą pareiškėjas pažymėjo, kad teismas klaidingai vadovavosi Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalimi, CK 6.250 straipsnio 1 dalimi ir 6.271 straipsnio 1 dalimi, nes turėjo atsižvelgti į Konstitucijos 30 straipsnį. Teismas taip pat neatsižvelgė į LVAT 2012 m. liepos 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012, kurioje iš atsakovo Lietuvos valstybės buvo priteista 5 proc. metinių palūkanų, taip pat nesirėmė teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijais. Šis jo reikalavimas, pareiškėjo manymu, turėjo būti tenkintas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo pateikė pareiškėjas V. P..

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 11 d. sprendimu panaikino KAM 2012 m. gegužės 2 d. sprendimo Nr. 12-01-626 dalį, kuria pareiškėjo pensijos apskaičiavimui taikytos Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatos laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio mėnesio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio imtinai, bei priteisė V. P. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos KAM, 457,11 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, taip pat 300 Lt bylinėjimosi išlaidų. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog pareiškėjas nesutinka su ta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kurioje jo skundas netenkintas, t. y.:

1) atsisakyta kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija Nr. XI-1821 ir 2012 m. gruodžio 20 d. redakcija Nr. XII-92), kuriuo Laikinojo įstatymo nuostatų taikymas šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytoms išmokoms pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d., o vėliau – iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštarauja Konstitucijos 23, 29, 30, 48, 52 straipsniams, teisinės valstybės, asmenų lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principams;

2) atsisakyta priteisti iš atsakovo neišmokėtą pareigūnų ir karių pensijos dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsigaliojimo datos (pagal pareiškėjo paskaičiavimus už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. kovo 31 d. nepriemokos suma yra 19 433,73 Lt, o su palūkanomis ir delspinigiais – 24 030,34 Lt);

3) atsisakyta priteisti iš atsakovo 10 000 Lt neturtinę žalą.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė. Pagal ABTĮ 136 straipsnio 2 dalį, teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, su skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu sutinka.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-3856-142/2013 kreipėsi į Konstitucinį Teismą (prašymo Nr. 1B-30/2013), prašydamas ištirti, ar Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija) tiek, kiek jame nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Valstybinių pensijų įstatymą ir Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, asmenų lygiateisiškumo, teisingumo ir proporcingumo principams, taip pat, ar Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija) tiek, kiek jame nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Valstybinių pensijų įstatymą ir Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, asmenų lygiateisiškumo, teisingumo ir proporcingumo principams.

Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas Nr. 1B-30/2013 Konstitucinio Teismo priimtas nagrinėti, paskirtas bylos Nr. 21/2013.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į minėtas aplinkybes, 2013 m. gruodžio 23 d. nutartimi (II t., b. l. 129–135) sustabdė administracinę bylą pagal pareiškėjo V. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. P. skundą atsakovams KAM, Lietuvos valstybei, atstovaujamai KAM, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui dėl sprendimo panaikinimo, neišmokėtos pareigūnų valstybinės pensijos dalies ir neturtinės žalos atlyginimo iki bus išnagrinėta Konstitucinio Teismo byla Nr. 21/2013. Taigi pareiškėjo apeliaciniame skunde dėstomi argumentai dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo šiuo aspektu (dėl nesikreipimo į Konstitucinį Teismą) tapo nereikšmingais, todėl dėl jų apeliacinio teismo teisėjų kolegija išsamiau nepasisakys.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog pareiškėjas nesutinka su tuo, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas atsisakė priteisti iš atsakovo neišmokėtą pareigūnų ir karių pensijos dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsigaliojimo datos. Pareiškėjas nurodo, kad, jo paskaičiavimais, už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. kovo 31 d. nepriemokos suma yra 19 433,73 Lt, o su palūkanomis ir delspinigiais – 24 030,34 Lt.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo byloje Nr. Ik-21-331/2013 (proceso Nr. 3-61-3-00863-2010-3), kurioje priimtas 2013 m. vasario 8 d. sprendimas įsiteisėjo 2013 m. vasario 23 d., buvo sprendžiamas pareiškėjo V. P. skundas dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. Minėtu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 8 d. sprendimu pareiškėjo V. P. skundo dalis dėl reikalavimo priteisti iš atsakovo Krašto apsaugos ministerijos nuo 2012 m. sausio 1 d. neišmokėtą valstybinės pensijos dalį palikta nenagrinėta, o likusi skundo dalis (dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.) atmesta kaip nepagrįsta. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundo dalis dėl pensijos nepriemokos, susidariusios taikant atitinkamas Laikinojo įstatymo nuostatas, priteisimo už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. buvo išnagrinėta kitoje administracinėje byloje, ir teismo sprendimas šiuo klausimu įsiteisėjo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai minėtos pareiškėjo skundo dalies administracinėje byloje Nr. I-2880-365/2013 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-01361-2012-9) nenagrinėjo.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėdamas pareiškėjo reikalavimą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino KAM 2012 m. gegužės 2 d. sprendimo Nr. 12-01-626 dalį, kuria pareiškėjo pensijos apskaičiavimui taikytos Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatos laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio mėnesio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio imtinai, bei priteisė V. P. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos KAM, 457,11 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį.

Pasisakydama dėl šios teismo sprendimo dalies teisėtumo, teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, kad į bylą buvo pateikti duomenys apie pareiškėjui taikytus valstybinės pensijos ribojimus iki 2012 m. gruodžio 31 d., todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo spręsti dėl iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pareiškėjui susidariusios valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo. Taigi, kaip matyti iš Lietuvos kariuomenės jungtinio štabo personalo ir administravimo valdybos 2013 m. balandžio 12 d. pažymos Nr. PAS-217 „Apie V. P. pensijos dydį“ (toliau – ir Pažyma, II t., b. l. 40–42), minėtu laikotarpiu pareiškėjui paskirta valstybinė pareigūnų ir karių pensija buvo ribojama dviem pagrindais: pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį (nuo 2012 m. balandžio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d.) ir pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį (nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d.).

Atkreiptinas dėmesys, kad iki 2010 m. sausio 1 d. galiojusi Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies redakcija nustatė, jog „kiekvienos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 2–5 punktuose nustatytos valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų pagal šio straipsnio 1 dalį valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio“.

Nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusi Valstybinių pensijų įstatymo 3straipsnio 3 dalies redakcija įtvirtino, jog „kiekvienos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose nustatytos valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų pagal šio straipsnio 1 dalį valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Lietuvos statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio“.

Nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis buvo išdėstyta taip: „kiekvienos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytos valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų pagal šio straipsnio 1 dalį valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Lietuvos statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio“.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuris oficialiai paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., pripažino, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija; 2010 m. lapkričio 12 d. redakcija) tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštaravo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Taigi Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pasisakė tik dėl 2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijų Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, kurioje valstybinės pensijos dydžio ribojimas buvo sumažintas nuo 1,5 VDU iki 1,3 VDU dydžio, neatitikties Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas minėtame nutarime nekonstatavo, jog valstybinės pensijos negali būti ribojamos.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2003 m. gruodžio 3 d. nutarime pripažino, jog Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (iki 2010 m. sausio 1 d. galiojusi redakcija), nustačiusi pensijų ribojimą užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžiu, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Įstatymų leidėjas, nustatydamas valstybinę pensiją, skiriamą už pareigūnų ir karių tarnybą, turi diskreciją nustatyti ir maksimalią tokios pensijos, mokamos atskirai ar kartu su valstybine socialinio draudimo pensija, dydį. Svarbu, kad tokio dydžio nustatymu nebūtų paneigtas socialinės darnos, teisingumo, protingumo ir proporcingumo imperatyvas. Pagal nustatytą teisinį reguliavimą asmuo, kuriam už tarnybą bus skiriama ir mokama pareigūnų ir karių valstybinė pensija, iš anksto žino, kokios yra šios pensijos mokėjimo ir skyrimo sąlygos bei dydžiai.

Taigi toks valstybinės pensijos ribojimas, įvertinus iki antikonstitucinėmis pripažintų Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija; 2010 m. lapkričio 12 d. redakcija) nuostatų priėmimo buvusį reglamentavimą ir nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. galiojančias Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas, laikomas pateisinamu (žr., pvz., LVAT 2015 m. vasario 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-245-520/2015). Todėl pareiškėjui nuo 2012 m. balandžio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo nepagrįstai ribojama Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatytu 1,3 VDU dydžiu (Pažymos 3 stulpelis, II t., b. l. 40–42), tačiau pagrįstai ir teisėtai galėjo būti taikomas 1,5 VDU dydžio ribojimas (Pažymos 5 stulpelis, II t., b. l. 40–42). Atsižvelgiant į išdėstytą, pirmosios instancijos teismas teisingai apskaičiavo, kad pareiškėjui aktualiu laikotarpiu susidarė 457,11 Lt valstybinės pareigūnų ir karių pensijos nepriemoka.

Pareiškėjas nesutinka ir su nagrinėjamu laikotarpiu (t. y. nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d.) jam paskirtos valstybinės pensijos perskaičiavimui taikytu Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatytu ribojimu.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį tai, jog Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis nustatė, jog šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą), 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu Lietuvos Respublikos Seimas dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“. Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, jo 15 straipsnyje numatytą reguliavimą, Laikinasis įstatymas, kaip ir jo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais įstatymo pakeitimais šių nuostatų galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92). Vadinasi, nagrinėjamu atveju nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. valstybinė pensija pareiškėjui buvo sumažinta taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais pakeisto Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas, kuriomis, kaip minėta, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d., vėliau – iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime konstatavo, jog Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai. Be to, Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, jog Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai. LVAT naujausioje savo praktikoje, formuojamoje po Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimo, konstatuoja, jog nėra pagrindo pripažinti, kad karių ir pareigūnų valstybinės pensijos taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažintos neteisėtai, todėl tokiu būdu susidariusios valstybinių pensijų nepriemokos pensijų gavėjams nepriteistinos (pvz., 2015 m. birželio 9 d. nutartis adm. byloje Nr. A-257-520/2015; 2015 m. liepos 1 d. nutartis adm. byloje Nr. A-848-143/2015).

Atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, kad minėtas teisinis reglamentavimas pažeidžia pareiškėjo teises, t. y. diskriminuoja jį kitų pensiją gaunančių asmenų atžvilgiu, apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į minėtame 2015 m. gegužės 14 d. nutarime Konstitucinio Teismo pateiktą išaiškinimą, kad valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos, taip pat nuo kitų valstybinio socialinio draudimo pensijų: jos yra mokamos iš valstybės biudžeto; jos skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims; įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas, jų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti inter alia nuo tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių. Valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai valstybines pensijas, kurios savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo senatvės ir invalidumo pensijų, mažinant didesniu mastu nei senatvės ar invalidumo pensijas, inter alia gali būti nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo terminas. Teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų, paskirtų ir mokamų iš valstybės biudžeto pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, mokėjimo terminas nei kai kurių kitų sumažintų socialinių išmokų, inter alia valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (inter alia senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos.

Atsižvelgusi į išdėstytą bei į Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimą, įvertinusi tai, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis ir 15 straipsnis bei aptartų nuostatų galiojimo pratęsimas neprieštaravo Konstitucijai, kolegija daro išvadą, jog KAM, mokėdama valstybinę pensiją pareiškėjui, pagrįstai ir teisėtai taikė Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį.

Dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog CK 6.271 straipsnis, nustato atsakomybę už valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytą žalą, kuri nėra siejama su tų institucijų ar jų atstovų kalte. Pagal CK 6.271 straipsnio 4 dalį, valstybės civilinė atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Atsižvelgiant į tai, turi būti nustatyti neteisėti atsakovo veiksmai, priežastinis ryšys bei padaryta žala. Nagrinėjamos bylos kontekste reikia pripažinti, kad remiantis teisės aktų ir jų padarinių konstitucingumo teisėtumo prezumpcija, atsakovas, nuo 2012 m. sausio mėnesio mokėdamas sumažintą valstybinę pensiją pareiškėjui, iš esmės neturėjo teisinio pagrindo tuo metu elgtis kitaip. Pareiškėjo teisių pažeidimas kilo dėl to, jog Lietuvos valstybė, o konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo valstybinės pensijos mokėjimo klausimus. Pareiškėjo turtinių interesų pažeidimą sukėlė teisėtomis laikytos ir vėliau antikonstitucinėmis paskelbtos Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatos. Tai reiškia, jog pareiškėjas neįrodė vienos iš atsakovų – Krašto apsaugos ministerijos – neteisėtos veikos, o nenustačius neteisėtos veikos, negalima šios institucijos civilinė atsakomybė.

Teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo argumentais, kad paskirtos valstybinės pensijos ribojimas jam galėjo sukelti atitinkamų neigiamų išgyvenimų, tačiau pareiškėjas byloje neįrodė, kad jie ta apimtimi, kuria jam buvo taikyta įstatymo norma, kurią Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančia Konstitucijai, buvo tokio laipsnio ir intensyvumo, kad viršijo socialinėje aplinkoje įvairioms gyvenimiškoms situacijoms objektyviai kylančių neigiamų išgyvenimų ribas, ir kad pareiškėjui realiai sukėlė atitinkamas (konkrečiai apibrėžtas) pasekmes, kurios CK 6.250 straipsnio prasme gali būti traktuojamos kaip neturtinė žala.

Pabrėžtina, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, nepakanka abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta žala ir išvardyti galimas neturtinės žalos apraiškas CK 6.250 straipsnio prasme. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas.

Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., LVAT 2007 m. birželio 26 d. sprendimą adm. byloje Nr. A14 –653/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą adm. byloje Nr. A444 –619/2008, Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14); 2012 m. vasario 6 d. nutartį adm. byloje Nr. A146-39/2012; 2014 m. sausio 16 d. nutartį adm. byloje Nr. A552-2224/13). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas abstrakčiai paminėjo patyręs išgyvenimų ir nepatogumų, t. y. neįrodė, kad dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, kuri pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, taikymo jis patyrė neturtinę žalą.

Pareiškėjo patirtas turtinis praradimas jam yra kompensuojamas teismui veiksmingai apgynus pareiškėjo pažeistą teisę, t. y. priteisus valstybinės pensijos nepriemoką, kuri susidarė dėl Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo taikymo. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, priėmė iš esmės teisėtą sprendimą, nes byloje nenustatyta civilinės atsakomybės sąlygų pagal CK 6.271 straipsnį visuma.

Apibendrindama išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, ir priėmė teisingą bei pagrįstą sprendimą. Apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo V. P. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė