P-520-213-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. P520-213/2012

Teisminio proceso Nr. 2-46-3-00618-2011-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 80.1; 80.11

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. spalio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. O. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A146-379/2012 pagal pareiškėjo A. O. skundą atsakovui Tauragės rajono savivaldybės administracijai dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. O. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Tauragės rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas) 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Paaiškino, kad gyvena (duomenys neskelbtini), Tauragės rajono savivaldybei (toliau – ir savivaldybė) priklausančiame 7 butų name be patogumų. 2010 m. spalio 6 d. prašymu pareiškėjas kreipėsi į UAB „Tauragės butų ūkis“ dėl fekalijų iš lauko tualeto pašalinimo, tačiau dėl šios bendrovės darbuotojų delsimo organizuoti šį darbą jos sušalo. Todėl 2010 m. gruodžio 2 d. kreipėsi į atsakovą, prašydamas organizuoti fekalijų pašalinimo darbus. Nesutikdamas su 2010 m. gruodžio 10 d. savivaldybės administracijos direktoriaus atsakymu, kreipėsi į Vyriausybės atstovo Tauragės apskrityje tarnybą, tačiau jo prašymas buvo persiųstas Tauragės rajono savivaldybės administracijai, kuri 2011 m. sausio 26 d. pranešė, kad fekalijos bus išvežtos atšilus orams. Manė, kad už fekalijų neišvežimą pagal pareiškėjo 2010 m. spalio 6 d. pareiškimą yra atsakinga savivaldybės administracijai pavaldi UAB „Tauragės butų ūkis“, kadangi šios bendrovės darbuotoja N. B., pareiškėjo manymu, tyčia, piktnaudžiaudama tarnybine padėtimi neužsakė transporto fekalijoms išvežti. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2010 m. spalio 15 d. iki 2011 m. balandžio 15 d. buvo neįmanoma naudotis lauko tualetu, pareiškėjui dėl to kilo nepatogumų, kadangi teko naudotis kaimynų tualetu. Pareiškėjas teigė, kad savivaldybės administracija turi prisiimti atsakomybę už UAB „Tauragės butų ūkis“ neteisėtus veiksmus ir atlyginti jam patirtą neturtinę žalą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis, 6.250 straipsnio 1 dalis).

Atsakovas Tauragės rajono savivaldybės administracija prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą paaiškino, kad pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) 8 straipsnį savivaldybė yra atsakinga už viešųjų paslaugų teikimą gyventojams, tačiau savivaldybės institucijos ir administracija viešųjų paslaugų neteikia, jas teikia biudžetinės ir viešosios įstaigos, savivaldybės įmonės, akcinės bendrovės ir kiti subjektai. Nurodė, kad Vietos savivaldos įstatymu pavestas funkcijas dėl viešųjų paslaugų teikimo organizavimo Tauragės rajono savivaldybė atlieka per savivaldybės kontroliuojamas įmones: UAB „Tauragės vandenys“ (geriamojo vandens tiekimas ir nuotekų šalinimas), UAB „Tauragės šilumos tinklai“ (šilumos ir karšto vandens tiekimas), UAB „Dunokai“ (komunalinės paslaugos), UAB „Tauragės butų ūkis“ (daugiabučių namų administravimo paslaugos). Pažymėjo, jog pareiškėjas nuomoja butą iš Tauragės rajono savivaldybės daugiabučiame name (duomenys neskelbtini). Šis namas be patogumų (šildomas krosnimi, nėra vandentiekio ir nuotekų šalinimo). Nurodė, jog namo gyventojai, norėdami gauti atitinkamas paslaugas, turi kreiptis į paslaugas teikiančias bendroves (CK 6.161 straipsnis). Pažymėjo, kad pareiškėjui 2008 metais, taip pat išnagrinėjus jo 2010 m. gruodžio 2 d. skundą buvo raštu paaiškinta, jog dėl fekalijų išvežimo iš lauko tualeto reikia kreiptis į UAB „Dunokai“. Paaiškėjus, kad šio daugiabučio gyvenamojo namo gyventojai nėra sudarę sutarties su šias paslaugas teikiančia bendrove, savivaldybės administracijos direktorius 2011 m. sausio mėnesį nurodė UAB „Tauragės butų ūkis“ padėti organizuoti fekalijų išvežimą Stoties g. 47 namo gyventojams, pateikiant jiems sąskaitą už atliktus darbus. Teigė, kad savivaldybės administracijai nekyla pareiga atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą dėl to, kad jis kartu su kitais namo gyventojais nesikreipė į fekalijų išvežimo paslaugas teikiančią įmonę. Be to, atsakovo nuomone, pareiškėjo nurodytas neturtinės žalos dydis nėra pagrįstas.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2011 m. birželio 23 d. sprendimu pareiškėjo A. O. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 30 punktu, 8 straipsniu, Lietuvos Respublikos geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo įstatymo (toliau – ir Nuotekų tvarkymo įstatymas) 2 straipsnio 7 dalimi, 11 straipsniu. Konstatavo, kad savivaldybė turi sudaryti sąlygas gyventojams naudotis viešosiomis paslaugomis, inter alia nuotekų tvarkymo paslaugomis, savivaldybė pati viešųjų paslaugų neteikia, o tik organizuoja jų teikimą.

Iš pateikto į bylą Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo teismas nustatė, kad gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso Tauragės rajono savivaldybei ir 3 fiziniams asmenims. Pareiškėjas iš Tauragės rajono savivaldybės nuomoja butą Nr. 5. Pažymėjo, kad UAB „Tauragės butų ūkis“ 2011 m. birželio 13 d. raštas Nr. 4-162 patvirtina, kad ši bendrovė vykdo šio namo administratoriaus funkcijas. Nustatė, kad gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), yra be patogumų (šildymas – krosninis, vandentiekio nėra, nuotekų šalinimo nėra), namo gyventojai naudojasi kieme esančiu lauko tualetu. Pažymėjo, kad 2010 m. spalio mėnesį pareiškėjas kreipėsi į UAB „Tauragės butų ūkis“, prašydamas ištraukti fekalines nuotekas, tačiau iki 2010 m. gruodžio mėnesio jokie veiksmai nebuvo atlikti, fekalijos sušalo. 2010 m. gruodžio 2 d. prašymu pareiškėjas dėl šių darbų atlikimo kreipėsi į Tauragės rajono savivaldybės administraciją, kuri 2010 m. gruodžio 10 d. raštu Nr. 16-O-5201-03/18 atsakė, kad nuotekų ištraukimo darbus vykdo UAB „Dunokai“, ir pasiūlė bendru gyventojų susitarimu kreiptis į šią bendrovę. Nustatė, kad namo gyventojai nėra sudarę sutarties dėl viešųjų paslaugų teikimo. Pareiškėjas 2011 m. gruodžio 13 d. kreipėsi ir į Vyriausybės atstovo Tauragės apskrityje tarnybą, kuri jo skundą persiuntė pagal kompetenciją nagrinėti Tauragės rajono savivaldybei, kuri, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą dėl fekalinių nuotekų ištraukimo, 2011 m. sausio 26 d. raštu Nr. 19-405 atsakė, kad UAB „Tauragės butų ūkis“ yra įpareigotas atšilus orams kreiptis į fekalinių nuotekų ištraukimo darbus vykdančią įmonę, ir nurodė, kad sąskaita už fekalinių nuotekų ištraukimo darbus bus pateikta namo gyventojams. Pažymėjo, jog UAB „Dunokai“ atliktų darbų aktas patvirtina, kad fekalinės nuotekos iš namo, esančio (duomenys neskelbtini), lauko tualeto buvo išvežtos 2011 m. gegužės 20 d. Teismas nustatė, kad UAB „Tauragės butų ūkis“ pareiškėjui fekalijų išvežimo tvarką buvo išaiškinęs 2008 m. rugsėjo 10 d. raštu Nr. 4-360.

Teismas pažymėjo, kad CK 4.83 straipsnio 3 dalis nustato, kad buto ir kitų patalpų savininkai (naudotojai) bendrojo naudojimo objektus privalo valdyti, tinkamai prižiūrėti, remontuoti ar kitaip tvarkyti. Savivaldybė, kaip gyvenamojo namo butų viena bendarturčių, yra atsakinga už bendrojo naudojimo objektų valdymą, priežiūrą. Darė išvadą, kad savivaldybė su kitais gyvenamojo namo butų savininkais (naudotojais) yra atsakinga už bendrojo naudojimo tualeto priežiūrą. Nurodė, kad fekalinės nuotekos atsirado dėl lauko tualeto naudojimo, o juo naudojosi namo gyventojai – dalis butų savininkų ir nuomininkų (naudotojų), bet ne savivaldybė. Vertindamas situaciją, kas turėjo kreiptis į fekalinių nuotekų ištraukimo darbus vykdančią bendrovę, teismas nustatė, kad tai turėjo būti daroma gyventojų ir savivaldybės bendru sutarimu.

Teismas konstatavo, kad Tauragės rajono savivaldybės veiksmuose nėra neteisėto neveikimo. Savivaldybė gyvenamojo namo gyventojams užtikrino viešosios paslaugos – nuotekų tvarkymo organizavimo – teikimą, numatytą Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 30 punkte ir Nuotekų tvarkymo įstatymo 11 straipsnio 1 punkte. Teismas nustatė, kad fekalinių nuotekų ištraukimo darbai paminėto namo lauko tualete buvo organizuoti ne kartą. Vertino, kad savivaldybė atliko jos kompetencijai priskirtus veiksmus – organizavo nuotekų tvarkymą, tačiau ji nėra atsakinga už tai, kad nuotekos buvo ištrauktos tik gegužės mėnesį.

Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad pareiškėjas neįrodė patyręs neturtinę žalą. Byloje nenustatyta, kad dėl atsakovo veiksmų – fekalinių nuotekų šalinimo darbų organizavimo – pareiškėjas patyrė stipresnius ir emocingesnius dvasinius išgyvenimus nei paprastai patiriami socialinėje aplinkoje, susiklosčius įvairioms gyvenimiškoms situacijoms.

III. Pareiškėjas A. O. apeliaciniu skundu prašė panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 23 d. sprendimą ir priimti naują – skundą tenkinti.

Pareiškėjas nurodė, kad UAB „Tauragės butų ūkis“ tyčia laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 6 d. iki 2011 m. gegužės 20 d. nesiėmė priemonių dėl fekalijų pašalinimo iš lauko tualeto, todėl savivaldybės administracijai taikytinos CK 6.246 straipsnio 1 dalies nuostatos (neteisėtas neveikimas). Teigė, kad namas, esantis (duomenys neskelbtini), priklauso savivaldybei, vadinasi, fekalijų pašalinimu iš lauko tualeto turi rūpintis savivaldybei pavaldi UAB „Tauragės butų ūkis“.

Atsakovas Tauragės rajono savivaldybės administracija su apeliaciniu skundu nesutiko ir prašė jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą palaikė savo poziciją, išdėstytą atsiliepime į pareiškėjo skundą.

IV. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. balandžio 10 d. nutartimi pareiškėjo A. O. apeliacinį skundą atmetė, Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 23 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teismas nurodė, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo, pagrįstas CK 6.271 straipsnio nuostatomis, gali būti tenkinamas nustačius civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą: pareiškėjo nurodytos valstybės ar savivaldybės valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (neveikimą), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valstybės ar savivaldybės valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Nustatė, kad tiek skunde pirmosios instancijos teismui, tiek apeliaciniame skunde pareiškėjas prašė priteisti neturtinę žalą remdamasis vien tik CK 6.271 ir 6.250 straipsniais, tačiau nenurodė jokių įstatymų ar kitų teisės aktų ir konkrečių jų normų, kurias, jo manymu, pažeidė Tauragės rajono savivaldybės administracija ir dėl to pareiškėjui buvo padaryta neturtinė žala.

Nurodė, kad apeliacinį skundą, kaip ir skundą pirmosios instancijos teismui dėl neturtinės žalos atlyginimo, pareiškėjas grindė vien tik savo asmeniniu įsitikinimu, kad savivaldybės administracijai pavaldi UAB „Tauragės butų ūkis“, gavusi pareiškėjo 2010 m. spalio 6 d. pareiškimą, tyčia neorganizavo fekalijų ištraukimo iš lauko tualeto, esančio prie daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), kuriame gyvena pareiškėjas, todėl fekalijoms sušalus pareiškėjui teko naudotis nesutvarkytu lauko tualetu arba naudotis kaimynų tualetu.

Pabrėžė, jog pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Vietos savivaldos įstatymu, sprendime teisingai pažymėjo, kad savivaldybės yra atsakingos už viešųjų paslaugų teikimą gyventojams, tačiau savivaldybės institucijos ir administracija viešųjų paslaugų neteikia, jas teikia biudžetinės ir viešosios įstaigos, savivaldybės įmonės, akcinės bendrovės ir kiti subjektai (Vietos savivaldos įstatymo 8 straipsnis). Nustatė, kad Tauragės rajono savivaldybėje viešųjų paslaugų gyventojams teikimas organizuotas per savivaldybės kontroliuojamas įmones: UAB „Tauragės butų ūkis“ (daugiabučių namų administravimo paslaugos), UAB „Tauragės šilumos tinklai“ (šilumos ir karšto vandens tiekimas), UAB „Tauragės vandenys“ (geriamojo vandens tiekimą ir nuotekų šalinimas), UAB „Dunokai“ (komunalinės paslaugos). Pažymėjo, kad Vietos savivaldos įstatymo 8 straipsnio prasme tai reiškia, kad savivaldybė yra sudariusi sąlygas gyventojams gauti viešąsias paslaugas per minėtas įmones pagal atitinkamas (specializuotas) paslaugų teikimo sritis. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėją ir Tauragės rajono savivaldybę sieja gyvenamosios patalpos ((duomenys neskelbtini)) nuomos santykiai. Šio namo administratorius yra UAB „Tauragės butų ūkis“, tačiau ši įmonė pagal jos įsteigimo paskirtį neteikia gyventojams komunalinių paslaugų, tarp jų – fekalijų iš lauko tualetų pašalinimo paslaugos, šią viešąją paslaugą Tauragės savivaldybės gyventojams teikia UAB „Dunokai“. Pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismas byloje nustatė, kad pareiškėjas ir kiti namo, esančio (duomenys neskelbtini), gyventojai nėra sudarę su UAB „Dunokai“ sutarties dėl fekalijų išvežimo iš lauko tualeto. Konstatavo, jog esant minėtoms byloje nustatytoms aplinkybėms, pareiškėjas neįrodė kokiu, jo nuomone, teisiniu pagrindu Tauragės rajono savivaldybės administraciją galima būtų laikyti neveikusia taip, kaip reikalauja atitinkami įstatymai, ar juos pažeidusia, kad pareiškėjo nurodytu 2010-2011 metų laikotarpiu nebuvo išvežtos fekalijos iš lauko tualeto, esančio (duomenys neskelbtini).

V. Pareiškėjas A. O. pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A146-379/2012 Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodytu pagrindu.

Prašyme pareiškėjas išdėsto bylos aplinkybes. Pažymi, kad 2012 m. birželio 5 d. Vyriausybės atstovas Klaipėdos mieste priėmė sprendimą dėl to, kad viešąjį lauko tualetą turi tvarkyti savivaldybės administracija. Teigia, kad šiame sprendime nėra nurodyta, kad tada, kada prisipildo lauko tualeto fekalijų duobė, vienas iš namo gyventojų turi rinkti pinigus iš kitų to namo gyventojų ir tik juos sumokėjus bus ištrauktos fekalijos iš lauko tualeto. Mano, kad minėtas sprendimas įrodo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 10 d. nutartis yra neteisinga ir kad savivaldybės administracija tyčia laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 6 d. iki 2011 m. gegužės 20 d. netvarkė lauko tualeto fekalijų duobės ir taip pareiškėjui buvo padaryta moralinė žala.

Pareiškėjas nurodo, kad prašymą dėl proceso atnaujinimo gali paduoti per 3 mėnesius po to, kada buvo priimtas 2012 m. birželio 5 d. Vyriausybės atstovo Klaipėdos mieste sprendimas. Mano, kad trijų mėnesių terminas, per kurį pareiškėjas gali paduoti prašymą dėl proceso atnaujinimo, baigėsi 2012 m. rugsėjo 5 d.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI. Procesas neatnaujintinas.

Proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (pvz., LVAT 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63-159/2010). Įsiteisėjęs teismo baigiamasis aktas, kuriuo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra tik patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme numatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis) (pvz., LVAT 2011 m. liepos 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442-166/2011).

ABTĮ 158 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. ABTĮ 159 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai teisėjų kolegija konstatuoja, jog yra praleisti įstatymo nustatyti terminai prašymui paduoti arba prašymas nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, teismas nutartimi atsisako atnaujinti procesą. Tokia teismo nutartis yra neskundžiama.

Vadovaujantis ABTĮ 156 straipsnio 1 dalimi, prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad asmenims, praleidusiems prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminą dėl svarbių priežasčių, praleistas terminas gali būti atnaujintas, jeigu prašymas dėl termino atnaujinimo paduotas ne vėliau kaip po vienerių metų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Pareiškėjo A. O. prašymas atnaujinti procesą paduotas 2012 m. rugpjūčio 28 d. ir grindžiamas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu proceso atnaujinimo pagrindu. Pareiškėjas prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminą skaičiuoja nuo tada, kada buvo priimtas 2012 m. birželio 5 d. Vyriausybės atstovo Klaipėdos mieste sprendimas ir mano, kad trijų mėnesių terminas, per kurį pareiškėjas gali paduoti prašymą dėl proceso atnaujinimo, baigėsi 2012 m. rugsėjo 5 d.

Pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, siekiant atnaujinti procesą šiuo pagrindu būtina nustatyti akivaizdų materialinės teisės normų pažeidimą, t. y. kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialinės teisės normų aiškinimo ir taikymo (pvz., LVAT 2009 m. liepos 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502-119/2009, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-153/2009, 2010 m. liepos 16 d. nutartis administracinėje byloje P662-143/2010 ir kt.).

Iš minėtos ABTĮ 156 straipsnio 1 dalies nuostatos matyti, kad prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminas skaičiuojamas ne tik nuo sužinojimo apie nurodomo proceso atnaujinimo pagrindo buvimą, bet ir nuo turėjimo sužinoti apie tokias aplinkybes momento. Nustačius, jog prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis subjektas apie jo nurodomą proceso atnaujinimo pagrindą turėjo sužinoti anksčiau nei jo nurodomas sužinojimo momentas, prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminas turi būti skaičiuojamas ne nuo nurodomo sužinojimo momento, bet nuo turėjimo sužinoti apie nurodomą proceso atnaujinimo pagrindą momento (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-16/2009).

Materialinės teisės normos taikomos teismui priimant sprendimą, todėl neteisingo teisės normų taikymo fakto paaiškėjimo momentas sietinas su šio sprendimo įsiteisėjimo momentu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P415-233/2007; 2005 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P15-69/2005). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra laikomasi pozicijos, kad, prašant atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti turi būti pradedamas skaičiuoti nuo baigiamojo teismo procesinio sprendimo byloje įsiteisėjimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P261-33/2008; 2007 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P415-233/2007; 2005 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P15-69/2005, kt.).

Laikytina, kad pareiškėjas apie aplinkybes, sudarančias ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytą proceso atnaujinimo pagrindą, turėjo sužinoti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 10 d. nutarties įsiteisėjimo. Akivaizdu, kad 2012 m. rugpjūčio 28 d. paduodamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, pareiškėjas praleido ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje numatytą trijų mėnesių terminą, tačiau nenurodo svarbių priežasčių, nulėmusių termino praleidimą, ir neprašo jam šio termino atnaujinti.

Pareiškėjas prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodo, kad 2012 m. birželio 5 d. Vyriausybės atstovas Klaipėdos mieste priėmė sprendimą dėl to, kad viešąjį lauko tualetą turi tvarkyti savivaldybės administracija, pareiškėjo manymu, šis aktas įrodo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 10 d. nutartis yra neteisėta.

Pažymėtina, kad pareiškėjas prie prašymo atnaujinti administracinės bylos nagrinėjimą pridėjo Vyriausybės atstovo Tauragės apskrityje tarnybos 2012 m. birželio 5 d. raštą Nr. 2-78 (pasirašytas Vyriausybės atstovės Klaipėdos apskrityje, pavaduojančios Vyriausybės atstovą Tauragės apskrityje). Kaip matyti iš šio rašto turinio, jame nėra įvardytos pareiškėjo prašyme nurodytos aplinkybės (kad viešąjį lauko tualetą turi tvarkyti savivaldybės administracija; pareiškėjas prašyme taip pat teigia, jog šiame akte nėra nurodyta, kad tada, kada prisipildo lauko tualeto fekalijų duobė, vienas iš namo gyventojų turi rinkti pinigus iš kitų to namo gyventojų ir tik juos sumokėjus bus ištrauktos fekalijos iš lauko tualeto), šis raštas yra atsakymas į pareiškėjo A. O. 2012 m. birželio 1 d. skundą (pareiškėjas šio skundo teismui nepateikė). Minėtame rašte nurodyta, kad pareiškėjo 2012 m. birželio 1 d. skundas pagal kompetenciją yra persiunčiamas nagrinėti Tauragės rajono savivaldybės merui ir Tauragės rajono savivaldybės administracijos direktoriui, jame nėra nurodyta jokių aplinkybių, kurios galėtų būti pagrindu atnaujinti administracinės bylos Nr. A146-379/2012 procesą. Pabrėžtina, kad tiek pirmosios instancijos teismas, tiek ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija įvertino bylos medžiagą. Tuo tarpu sprendžiant bylos proceso atnaujinimo klausimą teismas tik patikrina, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtą procesinį sprendimą pripažinti neteisėtu. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo pateiktas Vyriausybės atstovo Tauragės apskrityje tarnybos 2012 m. birželio 5 d. raštas Nr. 2-78 nelaikytinas akivaizdžiu įrodymu, kad administracinėje byloje Nr. A146-379/2012 padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimant neteisėtą nutartį. Nėra pagrindo terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti skaičiuoti nuo pareiškėjo prašyme minimo 2012 m. birželio 5 d. Vyriausybės atstovo Klaipėdos mieste sprendimo ar prie prašymo pridėto Vyriausybės atstovo Tauragės apskrityje tarnybos 2012 m. birželio 5 d. rašto Nr. 2-78 priėmimo dienos.

Be to, pažymėtina, jog pareiškėjo prašyme minimas 2012 m. birželio 5 d. Vyriausybės atstovo Klaipėdos mieste sprendimas bei prie prašymo pridėtas Vyriausybės atstovo Tauragės apskrityje tarnybos 2012 m. birželio 5 d. raštas Nr. 2-78 priimti po galutinio sprendimo administracinėje byloje Nr. A146-379/2012 įsigaliojimo, t. y. po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 10 d. nutarties įsigaliojimo. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, procesas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu gali būti atnaujinamas, jeigu paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Šiuo pagrindu atnaujinti procesą gali būti tik tokios naujai paaiškėjusios aplinkybės, kurios: 1) egzistavo nagrinėjant bylą ir priimant teismo sprendimą ar nutartį; 2) kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu, apie šias aplinkybes pareiškėjas sužinojo jau įsiteisėjus teismo sprendimui ar nutarčiai; 3) šios aplinkybės turi esminę reikšmę bylai, t. y., žinant apie šias aplinkybes, galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas ar nutartis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P261-136/2012, kt.). Darytina išvada, kad nei pareiškėjo prašyme minimas 2012 m. birželio 5 d. Vyriausybės atstovo Klaipėdos mieste sprendimas bei prie prašymo pridėtas Vyriausybės atstovo Tauragės apskrityje tarnybos 2012 m. birželio 5 d. raštas Nr. 2-78 negalėtų būti pagrindu atnaujinti administracinės bylos Nr. A146-379/2012 procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kadangi minėti aktai priimti po galutinio sprendimo administracinėje byloje Nr. A146-379/2012 įsigaliojimo.

ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis nustato, kad tais atvejais, kai teisėjų kolegija konstatuoja, jog yra praleisti įstatymo nustatyti terminai prašymui paduoti arba prašymas nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, teismas nutartimi atsisako atnaujinti procesą. Dėl šios priežasties, vadovaujantis ABTĮ 159 straipsnio 1 dalimi, atsisakytina atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A146-379/2012.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo A. O. prašymą atnaujinti procesą atmesti.

Proceso administracinėje byloje Nr. A146-379/2012 pagal pareiškėjo A. O. skundą atsakovui Tauragės rajono savivaldybės administracijai dėl neturtinės žalos atlyginimo neatnaujinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Dainius Raižys

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė