2013-06-27 Nr. AB-3107-3-61-3-01132-2010-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A438-1756/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01132-2010-3

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. K. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies (trečiasis suinteresuotas asmuo – Sveikatos priežiūros tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas S. K. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamas:

1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija) sprendimą mokėti sumažintą pensiją;

2) priteisti neišmokėtą pensijos dalį – 33 797,31 Lt.

Pareiškėjas paaiškino, kad yra dirbantis pensininkas, nuo 2010 m. sausio mėnesio gavo sumažintą valstybinę pareigūnų ir karių pensiją, todėl 2010 m. kovo 26 d. kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją prašydamas informuoti, kokiu pagrindu pensija buvo sumažinta nuo 1 977,05 Lt iki 699,88 Lt. Vidaus reikalų ministerija savo atsakyme pateikė pensijos sumažinimo formules ir nurodė, kad neturi juridinio pagrindo mokėti visą apskaičiuotą valstybinę pareigūno pensiją. Pareiškėjo nuomone, nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojęs Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas (toliau – ir Laikinasis įstatymas) yra neproporcingas, neprotingas ir diskriminacinis, be to jame nėra numatyta sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo. Pareiškėjas vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) nuostatomis ir nurodė, kad dėl Laikinojo įstatymo nuostatų Vidaus reikalų ministerija neteisėtai sumažino ir neišmokėjo jam skirtos valstybinės pareigūnų pensijos dalies.

Atsakovai Vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į patikslintą skundą atsakovai pažymėjo, kad Vidaus reikalų ministerija, atsižvelgusi į nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusį laikiną valstybinių pensijų mokėjimo tvarką nustatantį reglamentavimą ir į tai, kad pareiškėjas atitinkamu laikotarpiu, kurį galiojo ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos, turėjo draudžiamųjų pajamų, perskaičiavo ir mokėjo pagal Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatas sumažintą valstybinę pensiją. 2012 m. rugsėjo 1 d. Laikinojo įstatymo 5 straipsniui netekus galios pareiškėjui paskirta valstybinė pensija yra perskaičiuojama tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu vieną iš pareiškėjo valstybinės pensijos perskaičiavimo ir mažinimo teisinių pagrindų – Laikinojo įstatymo 5 straipsnį – pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai, kitą – Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį – neprieštaraujančia. Pagal Konstitucinio Teismo praktiką (2003 m. gruodžio 30 d., 2010 m. gruodžio 22 d., 2011 m. spalio 25 d. nutarimai) preziumuojama, kad kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti, todėl Vidaus reikalų ministerijos atsakymas į pareiškėjo prašymą ir atitinkami veiksmai skunde nurodytu laikotarpiu pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuojant ir išmokant pareiškėjui sumažintą valstybinę pensiją buvo teisėti, nepažeidžiantys pareiškėjo teisių ir /ar jo teisėtų interesų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos į patikslintą pareiškėjo skundą atsiliepimo nepateikė, tačiau su pirminiu pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad, nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Laikinajam įstatymui, pagal jo 4 straipsnio 1 dalį paskirtos ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) perskaičiuojamos taikant tam tikrą koeficientą, apskaičiuotą pagal įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Pagal šią formulę apskaičiuotas pareiškėjo S. K. paskirtos pensijos perskaičiavimo koeficientas yra 0,8. Pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį pritaikius šį koeficientą pareiškėjo S. K. pensijos dydis perskaičiuotas: 1 977,05 Lt * 0,8 = 1 581,64 Lt. Pareiškėjas 2010 m. turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl jo pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį perskaičiuota pensija dar kartą buvo perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį. Šiai perskaičiuotai pensijai nustatytas koeficientas yra 0,4425. Pritaikius šį koeficientą pareiškėjui už 2010 m. sausio mėnesį buvo išmokėta 699,88 Lt pensija. Toliau pareiškėjui bus mokama tokio dydžio pensija, kuri atitiks nurodytas įstatymo nuostatas ir gaunamas draudžiamąsias pajamas. Įstatymas sumažintų pensijų kompensavimo nenustato.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 25 d. sprendimu pareiškėjo S. K. skundą tenkino iš dalies ir priteisė S. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, 33 797,31 Lt (trisdešimt tris tūkstančius septynis šimtus devyniasdešimt septynis litus ir trisdešimt vieną centą) neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d bei įpareigojo Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, priteistą sumą S. K. išmokėti per šešis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Pirmosios instancijos teismas grąžino S. K. 2010 m. balandžio 22 d. sumokėtą 100 Lt žyminį mokestį, o bylos dalį dėl Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. kovo 26 d. rašto Nr. 1D-2264-(2) panaikinimo nutraukė.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad nuo 2005 m. spalio mėnesio pareiškėjui buvo mokama 1 977,05 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą. Pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydis 2010 m. sausio mėnesį yra 1 977,05 Lt. Pareiškėjas 2010 m. vasario 26 d. kreipėsi į Vidaus reikalų ministrą prašydamas informuoti, kokiu pagrindu pensija buvo sumažinta nuo 1 977,05 Lt iki 699,88 Lt. Vidaus reikalų ministerija 2010 m. kovo 26 d. raštu Nr. 1D-2264-(2) nurodė, kad įsigaliojus Laikinajam įstatymui S. K. paskirta pensija pagrįstai sumažinta vadovaujantis minėto įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi ir 5 straipsnio 1 dalimi, bei pažymima, kad nėra teisinio pagrindo jam mokėti 1 977,05 Lt pensiją. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo 2010–2012 metais teisėtumo, kadangi pareiškėjui paskirta pensija buvo sumažinta vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi ir 5 straipsnio 1 dalimi. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, jog Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuris „Valstybės žiniose“ buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., iš esmės pripažino, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai galimas tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Kitoks pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimo mastas, t. y. vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi ir Laikinojo įstatymo 5 straipsniu, pažeidžia pensijos gavėjų konstitucines teises.

Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, jog Sveikatos priežiūros tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. sausio 15 d. pažyma Nr. 11D (P)-553 patvirtina, kad pareiškėjui S. K. paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo perskaičiuota ir mokama vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatomis. Nustatyta, kad pareiškėjui paskirtos pensijos dydis nuo 2010 m. sausio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio buvo 1 977,05 Lt (pažymos Nr. 11D (P)-553 antroji grafa „Paskirta pensija“), todėl per šį laikotarpį jam turėjo būti išmokėta 69 169,75 Lt. Pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios Konstitucinio Teismo pripažintos neprieštaraujančiomis Konstitucijai, nurodyta paskirta pensija minėtu laikotarpiu sumažinta iki 1 581,64 Lt. Šiuo pagrindu pareiškėjui S. K. pensija sumažinta pagrįstai ir teisėtai, tačiau ši suma, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatomis, kurios Konstitucinio Teismo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, dar kartą buvo perskaičiuota atsižvelgus į pareiškėjo turėtų draudžiamųjų pajamų dydį. Taigi pareiškėjui S. K. laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. nepagrįstai neišmokėta valstybinės pensijos dalis dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo yra 33 797,31 Lt (turėjo būti išmokėta 50 612,48 Lt, o išmokėta tik 16 815,17 Lt).

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog tai, kad valstybė netinkamai vykdė prisiimtus įsipareigojimus dirbantiems valstybinių pensijų gavėjams, iš esmės konstatuota Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu. Įstatymų leidėjas, pakeitęs teisinį reguliavimą Konstitucijai prieštaraujančiu būdu, neteisėtai apribojo pareiškėjo teisę ginčo laikotarpiu gauti paskirto dydžio valstybinę pensiją. Šio ribojimo tiesioginė pasekmė – valstybinės pensijos nepriemoka, susidariusi nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo mėnesio.

Nei Valstybinių pensijų įstatymas, nei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas pensijos nepriemokos kompensavimo klausimo neaptaria, tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika leidžia spręsti, kad šiuo atveju pareiškėjo pažeistų teisių atkūrimas reiškia visos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimą (išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pripažino, kad susidariusiai situacijai spręsti pagal įstatymo analogiją taikytinas Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 44 straipsnis, reglamentuojantis pensijų gavėjų teisių gynimo būdą, kai jų teisės pažeistos pensijas mokančių valstybės institucijų veiksmais, taip pat nurodė, kad nustatyto pažeidimo aptartu būdu nepašalinus būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme.

Tai taip pat nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai (analogiška Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl asmens pažeistų teisių teisminės gynybos pripažinus įstatymą prieštaraujančiu Konstitucijai formuojama 2011 m. lapkričio 14 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, 2010 m. birželio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010).

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 9 dalį periodinių išmokų, t. y. ir pensijų, išieškojimui taikomas sutrumpintas penkerių metų ieškinio senaties terminas. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, jog pareiškėjas S. K. skundą teismui dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo padavė 2010 m. balandžio 26 d., pensijų ribojimas pradėtas taikyti 2010 m. sausio 1 d., todėl darytina išvada, kad jis nėra praleidęs termino teisme ginti pažeistas teises. Pirmosios instancijos teismo nuomone, Sisteminis nurodytų nuostatų ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos vertinimas sudaro pagrindą pripažinti, kad iki skundo išnagrinėjimo teisme atsakovai sprendimas perskaičiuoti pareiškėjo valstybinę pensiją nėra galutinis, todėl laikomas neįvykdytu, o pareiškėjo teisės prisiteisti nepagrįstai neišmokėtos pensijos dalį nepaneigia tai, kad valstybinė pensija buvo perskaičiuota iki Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2012 m. rugsėjo 21 d.

Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, nagrinėdama administracinę bylą dėl teisėjams neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo, nurodė, kad pensijos dalis iki Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo buvo neišmokėta ne dėl teisėjams valstybinę pensiją mokančios institucijos – Nacionalinės teismų administracijos – kaltės, nes ji teisėtai taikė galiojusias Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo normas, kurios vėliau įsigaliojusiu Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, todėl neišmokėta teisėjų valstybinės pensijos dalis priteistina iš Lietuvos valstybės (2012 m. liepos 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012). Lietuvos valstybė, o ne Vidaus reikalų ministerija kaip tinkama atsakovė byloje dėl netinkamai reglamentuoto sumažintos valstybinės pensijos mokėjimo pripažinta ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013.

Pirmosios instancijos teismo vertinimu, toks Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo aiškinimas suponuoja išvadą, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjui S. K. pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis buvo neišmokėta ne dėl Vidaus reikalų ministerijos kaltės, o dėl to, kad Lietuvos Respublikos Seimo buvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl neišmokėtos pensijos dalis (33 797,31 Lt) pareiškėjui priteistina iš Lietuvos valstybės. Vyriausybė 2010 m. liepos 7 d. nutarimu Nr. 992 nustatė, kad valstybei (Vyriausybei) bylose dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų, neišmokėtų pagal Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą, priteisimo atstovauja institucijos, kurios skiria ir moka pareigūnų ir karių valstybines pensijas. Atsižvelgiant į tai, neišmokėtos pensijos dalis pareiškėjui priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos. Pirmosios instancijos teismo nuomone, remiantis naujausia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika (2013 m. kovo 12 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013) ir atsižvelgiant į tai, kad priimto įpareigojimo vykdymas reikalauja papildomų valstybės biudžeto lėšų panaudojimo, Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, įpareigotina išmokėti pareiškėjui 33 797,31 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką per šešis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas S. K., paduodamas skundą, sumokėjo 100 Lt žyminį mokestį. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, kad žyminiu mokesčiu neapmokestinami skundai dėl pensijų skyrimo ar atsisakymo jas skirti. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, jog sumokėtas žyminis mokestis pagal ABTĮ 42 straipsnio 1 dalies 1 punktą grąžinamas, kai sumokėta daugiau, nei reikia pagal įstatymą. Atsižvelgdamas į nagrinėto skundo reikalavimą, pareiškėjui sumokėtą žyminį mokestį pirmosios instancijos teismas grąžino. Vertindamas kitą pareiškėjo prašymą – panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. kovo 26 d. sprendimą, įformintą raštu Nr. 1D-2264-(2), pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad šis raštas yra informacinio pobūdžio ir nesukelia jokių teisinių pasekmių, kadangi juo buvo atsakoma į pareiškėjo 2010 m. vasario 26 d. prašymą informuoti, kokiu pagrindu pensija jo buvo sumažinta nuo 1 977,05 Lt iki 699,88 Lt. Pirmosios instancijos teismo nuomone, Vidaus reikalų ministerija tinkamai atsakė į pareiškėjo klausimą, todėl paties rašto naikinti nėra pagrindo, o šioje dalyje byla nutrauktina ABTĮ 101 straipsnio 1 punkto pagrindu.

III. Apeliaciniu skundu atsakovai prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo 2013 m. kovo 25 d. sprendimą dalyje dėl tenkinto pareiškėjo S. K. skundo reikalavimo ir jį atmesti. Apeliaciniame skunde nurodo, kad jei šį atsakovų reikalavimą apeliacinės instancijos teismas nuspręs atmesti, atsakovai prašo pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d., nes Lietuvos Respublikos 2013 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu (Žin., 2012, Nr. 153-7823) patvirtintuose valstybės biudžeto asignavimuose lėšos pareigūnų ir karių sumažintų valstybinių pensijų atstatymui nėra skirtos. Asignavimų poreikis šiam tikslui bus įtrauktas, rengiant ir teikiant svarstyti Lietuvos Respublikos Seimui 2014 metų valstybės biudžeto projektą.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad Konstitucinis Teismas 2003 m. gruodžio 30 d. nutarime, aiškindamas Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį, konstatavo, jog Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies nuostata reiškia, kad tol, kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, preziumuojama kad atitinkamas teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad tokio teisės akto (ar jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti. Atsakovų vertinimu, pareiškėjui paskirta valstybinė pensija pagal aukščiau nurodytas teisės normas, kurios šiuo metu yra pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, buvo ne tik perskaičiuota, bet ir išmokėta iki aukščiau nurodyto Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo, todėl, atsakovų nuomone, toks sprendimas perskaičiuoti pareiškėjo pensiją laikytinas tinkamai įvykdytu.

Atsiliepime į apeliacinį skundą pareiškėjas nurodo, kad su šiuo skundu nesutinka ir teigia, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra tinkamai motyvuotas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad nuo 2005 m. spalio mėnesio pareiškėjui S. K. buvo mokama 1 977,05 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą (b. l. 47–51). Pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydis 2010 m. sausio mėnesį buvo 1 977,05 Lt (b. l. 64). Pareiškėjas 2010 m. vasario 26 d. kreipėsi į vidaus reikalų ministrą prašydamas informuoti, kokiu pagrindu pensija buvo sumažinta nuo 1 977,05 Lt iki 699,88 Lt (b. l. 63). Vidaus reikalų ministerija 2010 m. kovo 26 d. raštu Nr. 1D-2264-(2) nurodė, kad įsigaliojus Laikinajam įstatymui S. K. paskirta pensija pagrįstai sumažinta vadovaujantis minėto įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi ir 5 straipsnio 1 dalimi, bei pažymima, kad nėra teisinio pagrindo jam mokėti 1 977,05 Lt pensiją (b. l. 64).

Pareiškėjas S. K., nesutikdamas su minėtuoju pensijos perskaičiavimu, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamas: Vidaus reikalų ministerijos sprendimą mokėti sumažintą pensiją bei priteisti neišmokėtą pensijos dalį – 33 797,31 Lt. Bylos medžiaga patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas 2013 m. kovo 25 d. sprendimu pareiškėjo S. K. skundą tenkino iš dalies ir priteisė S. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, 33 797,31 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d bei įpareigojo Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, priteistą sumą S. K. išmokėti per šešis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Iš byloje pateikto atsakovų apeliacinio skundo matyti, kad šiame skunde atsakovai argumentuoja, jog Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negali būti taikomas ginčo santykiams, susiklosčiusiems iki šio nutarimo įsigaliojimo ir, atsižvelgdami į tai, prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje dėl tenkinto pareiškėjo S. K. skundo reikalavimo jį atmetant.

Įvertinusi šią atsakovų apeliaciniame skunde išdėstytą poziciją, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Pabrėžta, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodo, jog Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje expressis verbis yra nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.

Akcentuotina, jog Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pasisakė dėl teisinio reguliavimo kuriuo buvo numatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, dėl valstybinių pensijų sumažinimo asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų, pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį, taip pat dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (2009 m. gruodžio 8 d. ir 2010 m. lapkričio 12 d. įstatymų redakcijos) tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas.

Šis Konstitucinio Teismo nutarimas sprendžiant individualų ginčą yra reikšmingas nustatant kuria apimtimi gali būti patenkinti pareikšti reikalavimai dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo. Tokios praktikos dėl bylai aktualaus teisinio reglamentavimo taikymo ir aiškinimo laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013. Be to, analogiška praktika yra formuojama ir kitomis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-546/2013, 2013 m. gegužės 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-269/2013 ir kt.).

Pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 yra pažymėjusi, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime konstatavo, jog Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, pagal kurią Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis. Pagal Konstitucijos 110 straipsnį, nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pabrėžė, jog nustatyto pažeidimo konkrečiu atveju nepašalinus, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Tai taip pat nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta atsakovų apeliacinio skundo argumentus, jog Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negalėjo būti taikomas ginčo santykiui iki šio nutarimo įsigaliojimo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė ginčo santykį reglamentuojančias materialines teisės normas. Iš atsakovų apeliacinio skundo matyti, kad atsakovai šiame skunde prašo pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d. Teisėjų kolegija pažymi, jog neturi objektyvaus, įrodymais pagrįsto pagrindo išvadai, kad šioje byloje priimto teismo sprendimo įvykdymas sukeltų neproporcingų sunkumų atsakovui, todėl šį prašymą atmeta. Papildomai pažymėtina, jog ginčijamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, siekiant sudaryti atsakovui objektyvias galimybes laiku įvykdyti teismo sprendimą dėl pensijos dalies priteisimo pareiškėjui, šio sprendimo vykdymas jau buvo atidėtas šešiems mėnesiams nuo teismo sprendimo nagrinėjamoje administracinėje byloje įsiteisėjimo dienos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys