2020-12-09 Nr. AB-23371-3-61-3-02760-2018-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1920-552/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02760-2018-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gruodžio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas), ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Š. Ž. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Š. Ž. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas Š. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 8 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 20 d. iki 2018 m. rugpjūčio 14 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose pažeidžiant jo privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais. Teigė, kad kameroje sanitarinis mazgas nebuvo įrengtas kaip atskira kabina, todėl naudojantis juo buvo stebimas pareigūnų. Sanitarinis mazgas buvo įrengtas prie kameros durų. Sanitarinį mazgą uždengianti užuolaida buvo įrengta vėliau, tačiau, pareiškėjo manymu, tai nebuvo tinkamas sanitarinio mazgo įrengimas. Dėl laikymo nurodytomis sąlygomis pareiškėjas tvirtino patyręs dvasinius išgyvenimus, sukrėtimus, nepatogumus, kančias. Pareiškėjas reikalavimą atlyginti neturtinę žalą grindė cituodamas Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką.

3. Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K periodiškai buvo laikomas nuo 2016 m. balandžio 20 d. iki 2018 m. rugpjūčio 14 d. Pažymėjo, kad gyvenamųjų kamerų įrengimas atitiko galiojančių teisės aktų reikalavimus. Sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m aukščio sienele ir užėmė 0,56 kv. m bendro kameros ploto. Asmens privatumui užtikrinti Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, kitose Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nebuvo techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengė matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Pabrėžė, kad teisės aktai nenumatė, kad kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Priežiūros posto pareigūnas nuolat stebėjo suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.

5. Lukiškių TI-K pažymėjo, kad pareiškėjas savo skundą grindė abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai buvo bendro pobūdžio, nebuvo konkretumo. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita. Atsakovo atstovo nuomone, šiuo atveju nebuvo būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 18 d. sprendimu pareiškėjo Š. Ž. skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 850 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėjas žalos atlyginimą siejo su privatumo neužtikrinimu naudojantis Lukiškių TI-K kamerose esančiais sanitariniais įrenginiais laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 20 d. iki 2018 m. rugpjūčio 14 d. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad nurodytu laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas šiose Lukiškių TI-K kamerose: Nr. 206, Nr. 232 ir Nr. 59. Didžiąją dalį laikotarpio pareiškėjas šiose kamerose buvo laikomas vienas, išskyrus laikotarpius nuo 2016 m. lapkričio 29 d. iki 2016 m. gruodžio 12 d. ir nuo 2016 m. gruodžio 23 d. iki 2017 m. kovo 13 d., kai pareiškėjas kameroje buvo laikomas su dar vienu asmeniu.

8. Teismas padarė išvadą, kad Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą ir Ūkio skyriaus 2018 m. rugsėjo mėn. Pranešime dėl Š. Ž. skundo aprašytas sanitarinio mazgo įrengimas, atitveriant jį 1,5 m aukščio sienele nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos, neatitinka teisės aktų reikalavimų, todėl konstatavo, kad pareiškėjo privatumas naudojantis tualetu nebuvo užtikrintas visą ginčo laikotarpį, t. y. 846 paras. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodytas aplinkybes, kad sanitariniuose mazguose šiuo metu yra įrengtos užuolaidos, teismas vertino kaip neįrodytas, kadangi šis dokumentas surašytas 2018 m. rugsėjo mėn., t. y. ginčui neaktualiu laikotarpiu, o konkrečių duomenų, kada, kokioje kameroje buvo įrengtos užuolaidos ar kabinos, siekiant užtikrinti laikomų asmenų privatumą, Lukiškių TI-K nepateikė. Be to, teismas pažymėjo, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką užuolaidos įrengimas sanitariniame mazge neužtikrina visiško privatumo. Taigi, nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K pareiškėjo skunde nurodytų teiginių dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu jis buvo laikomas, bei jo privatumo neužtikrinimo nepaneigė.

9. Atsižvelgęs į byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad atsakovui neužtikrinus pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais iš viso 846 paras, tokios kalinimo sąlygos jam neišvengiamai sukėlė sunkumų, nepatogumų, dėl kurių jis galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, taigi Lukiškių TI-K darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti, todėl pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.

10. Vertindamas, koks žalos atlyginimo dydis turėtų būti priteistas pareiškėjui, teismas atsižvelgė į tai, kad nustatyto pažeidimo sunkumą mažino tai, kad tam tikrais laikotarpiais pareiškėjas kameroje buvo laikomas vienas (751 iš 846 parų). Byloje nebuvo duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjui netinkamos jo laikymo sąlygos sukėlė sveikatos sutrikimus. Įvertinęs aukščiau nustatytas aplinkybes, tai yra, pažeidimo trukmę, atsižvelgdamas į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, taip pat atsižvelgęs į naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, iš esmės analogiško pobūdžio bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, teismas konstatavo, kad pareiškėjui priteistina 850 Eur suma yra adekvati jo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl vertino, kad prašoma priteisti 8 000 Eur suma nelaikytina adekvačia dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms kompensuoti.

III. 11. Pareiškėjas Š. Ž. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 18 d. sprendimą ir skundą tenkinti, priteisti 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

12. Pareiškėjas nurodo, kad teismas netinkamai įvertino neturtinės žalos atlyginimo dydį, neatsižvelgė, jog ginčo laikotarpiu kai buvo laikomas su kitu asmeniu, patyrė didesnius išgyvenimus, nepatogumus ir kančias. Be to, buvo stebimas ne tik kito asmens, bet ir pareigūnų. Pirmosios instancijos teismo žalos dydis buvo nustatytas pagal Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, tačiau nesiremiama EŽTT sprendimais, juose priteistomis neturtinės žalos sumomis, kurios yra ženkliai didesnės, taip pat ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo priteistomis sumomis. Pareiškėjo teigimu, jam priteista 850 Eur neturtinė žala yra neadekvati patirtiems išgyvenimams. Ši suma turėtų būti ženkliai didesnė, nes nustatytas pažeidimas yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimas.

13. Pareiškėjas tvirtina, kad jaučiasi diskriminuojamas, kadangi kitiems nuteistiesiems yra priteistos daug didesnės sumos. Taip pat yra nepateisinamas teismo sprendimas, kad priteisiant neturtinę žalą, pažeidimo sunkumą mažino tai, kad tam tikrais laikotarpiais pareiškėjas buvo laikomas vienas. Pareiškėjo tvirtinimu, nors ir buvo kalinamas vienas, tačiau jautė dideles kančias ir nepatogumus, nes buvo stebimas pareigūnų.

14. Atsakovo atstovas Vilniaus PN apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

15. Atsakovo atstovas nurodo, kad Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 16.5 punkte nurodyta, kad nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara. Įstaigos tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 m aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus.

16. Atsakovo atstovas pažymi, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose, kuriose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nebuvo techninių galimybių, nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse.

17. Atsakovo atstovas vadovaujasi Eksploatavimo taisyklių 14.2 punktu, kuriame nurodyta, kad duryse gali būti įrengiama stebėjimo akutė ar langelis ir užsklendžiamas langelis maistui, knygoms ir kitiems daiktams perduoti. Eksploatavimo taisyklėse nėra nustatyta, kad būtų įrengti kamerose esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Tokie atitvėrimai, atsakovo atstovo vertinimu, ir negali būti nustatyti, nes priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinės elgesio kontrolės jų buvimo vietose.

18. Lukiškių TI-K pažymi, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad teismų praktikoje pripažįstama ir tai, kad asmens pažeista neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais, kaip ir šiuo atveju.

19. Atsakovo atstovas nurodo, kad tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, todėl pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos, nenurodė, kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galbūt jam padarytą žalą. Byloje nėra nustatyta būtinoji civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

20. Pareiškėjas Š. Ž. atsiliepime į atsakovo atstovo Vilniaus PN apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

21. Pareiškėjas nurodo, jog teismas tinkamai išnagrinėjo bylą, pritaikė teisės aktų nuostatas ir teismų praktiką, bei pagrįstai nustatė pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimą. Teismas taip pat tinkamai įvertino pažeidimo laikotarpį ir tinkamai konstatavo, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus ir pagrįstai nusprendė pareiškėjui kaip kompensaciją priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais, tik priteisė per mažai.

22. Atsakovo atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

23. Vilniaus PN atsiliepime į apeliacinį skundą pakartoja procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus ir pažymi, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą, tinkamai įvertino byloje surinktus rašytinius įrodymus, reikalingus išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir objektyviai įvertinti situaciją. Teikdamas apeliacinį skundą pareiškėjas nepateikė naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių, todėl mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 24. Byloje kilo ginčas dėl 8 000 Eur neturtinės žalos, kurią pareiškėjas Š. Ž. kildino iš netinkamų jo kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K nuo 2016 m. balandžio 20 d. iki 2018 m. rugpjūčio 14 d., atlyginimo

25. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad Lukiškių TI-K neužtikrino pareiškėjui privatumo jam naudojantis sanitariniais mazgais, pareiškėjas dėl to patyrė neturtinę žalą, kuri jam atlygintina priteisiant 850 Eur kompensaciją.

26. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti jo skunde nurodytą neturtinės žalos atlyginimo dydį (8 000 Eur), nes pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuriai atlyginti priteista per maža kompensacija. Atsakovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Atsakovas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog Lukiškių TI-K pareiškėjui neužtikrino tinkamo sanitarinių mazgų įrengimo, pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl patirtos neturtinės žalos, todėl nėra jokio pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą.

27. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribų, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

28. Teisėjų kolegija, nagrinėdama atsakovo atstovo apeliacinio skundo argumentus dėl neteisingai nustatyto pažeidimo (netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas), pažymi, kad pirmosios instancijos teismas iš į bylą pateikto Ūkio skyriaus 2019 m. rugsėjo mėnesio pranešimo „Dėl Š. Ž. skundo“ (b. l. 14) nustatė, jog Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinių mazgų patalpose įrengtos užuolaidos, kurios pilnai uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Remdamasis bylos duomenimis taip pat nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas šiose Lukiškių TI-K kamerose: Nr. 206, Nr. 232 ir Nr. 59, bei didžiąją dalį laikotarpio pareiškėjas šiose kamerose buvo laikomas vienas. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad sanitarinio mazgo įrengimas, atitveriant jį 1,5 m aukščio sienele nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos, neatitinka teisės aktų reikalavimų, padarė išvadą, kad 846 paras pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais. Be to, teismas pažymėjo, kad nors Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad sanitariniuose mazguose šiuo metu yra įrengtos užuolaidos, tačiau konkrečių duomenų, kada, kokioje kameroje buvo įrengtos užuolaidos, siekiant užtikrinti laikomų asmenų privatumą, nepateikė, tačiau pagal EŽTT praktiką užuolaidos įrengimas sanitariniame mazge neužtikrina visiško privatumo. Įvertinus šiuos abstraktaus pobūdžio apeliacinio skundo argumentus, nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada.

29. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą (žr., pvz., EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09)). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tiek nacionalinių teismų, tiek EŽTT praktikoje pateiktus vertinimus, susijusius su bent minimaliu kalinamų asmenų privatumo užtikrinimu: pavyzdžiui, Glotov byloje konstatuota, kad žema (1,2 m) aukščio sienele atskirtas tualetas neatitinka Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų. Nustatyta, kad nagrinėtu atveju nebuvo sudarytos sąlygos privatumui, nes ši vieta visada buvo matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų (žr. Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05)). EŽTT yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr. 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12, 45135/12, 73712/12, 34001/13, 44055/13 ir 64586/13)). Tokios pat pozicijos yra laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1919-756-2020; kt.).

30. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl pareiškėjo pareigos pateikti įrodymus dėl patirtos neturtinės žalos, pažymi, kad dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose EŽTT nuosekliai akcentuoja, jog pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04); 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Antipenkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03)). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05)). Todėl nepagrįstas atsakovo teiginys, kad pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo ir kompensacijos dydžio nepagrindė jokiais įrodymais.

31. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017; kt.).

32. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

33. Atsakant į klausimą, ar pareiškėjui priteistas neturtinės žalos, sukeltos neužtikrinant privatumo naudojantis sanitariniais mazgais, atlyginimas (850 Eur) šiuo atveju laikytina proporcinga pareiškėjo patirtų išgyvenimų kompensavimo priemone, pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014; kt.).

34. Atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimo ir jo sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus teismų praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; kt.) suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, į tai, kad pareiškėjas 751 paras iš 846 buvo kalinamas kamerose vienas ir tik neilgą laiko tarpą buvo su dar vienu asmeniu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tiek pareiškėjas, tiek atsakovas neįrodė, jog pirmosios instancijos teismo priteista 850 Eur suma nelaikytina adekvačia ir teisinga kompensacija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti.

35. Nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, kad teismo nustatytas pažeidimas pareiškėjui sukėlė tokio masto pasekmes, už kurias galėtų būti priteisiamas jo nurodytas neturtinės žalos atlyginimas (8 000 Eur). Byloje nėra duomenų apie nustatyto pažeidimo neigiamą įtaką pareiškėjo psichinei ir fizinei sveikatai, taip pat įrodymų, kad Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti būtent pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

36. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinių skundų argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl apeliaciniai skundai atmetami, o Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo Š. Ž. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius