2016-03-08 Nr. AB-5342-3-65-3-00010-2015-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-742-662/2016

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00010-2015-6

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. P. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas P. P. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą, prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Utenos AVPK), jo naudai priteisti 237,02 Eur arba 818,37 Lt turtinei žalai atlyginti, 579,24 Eur arba 2 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, 5 proc. metinių procesinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas paaiškino, kad 2014 m. liepos 28 d. Utenos AVPK Ignalinos rajono policijos komisariato (toliau – ir Ignalinos PK) Viešosios policijos skyriaus Kelių policijos poskyrio viršininko N. P. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 59N-15933897-14 jam buvo paskirta administracinė nuobauda – 300 Lt bauda už administracinio teisės pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 126 straipsnio 6 dalyje, padarymą, t. y. už tai, kad 2014 m. birželio 8 d., 5 val. 45 min., Ignalinos rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini) kaime jis leido vairuoti jam nuosavybės teise priklausantį automobilį „Dodge Caliber“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), pačiam būnant kartu šiame automobilyje, A.

P., kuri vairavo šį automobilį neturėdama teisės vairuoti šios transporto priemonės ir būdama neblaivi. Pažymėjo, jog Utenos AVPK pareigūnė 2014 m. birželio 8 d. surašė pareiškėjui administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. 89AN-13465259-14, kuriuo buvo užfiksuotos galimo administracinio teisės pažeidimo padarymo aplinkybės. Prie protokolo buvo pridėtas ir pareiškėjo paaiškinimas, jog jis nesutinka su protokole nurodytu pažeidimu, tačiau, nepaisant to, buvo surašytas administracinis nurodymas. Akcentavo, jog 2014 m. liepos 28 d. priimtu nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 59N-15933897-14 jis pripažintas kaltu pažeidus Kelių eismo taisyklių 14 punktą.

Visiškai neatsižvelgta į 2014 m. birželio 26 d. pareiškėjo pateiktą prašymą sustabdyti bylos nagrinėjimą iki bus išnagrinėta A. P. administracinio teisės pažeidimo byla Nr. A2.6.-351-277/2014. Ignalinos PK Viešosios policijos skyriaus Kelių policijos poskyrio viršininkas, priimdamas nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje, taip pat neįvertino fakto, jog Ignalinos rajono apylinkės teismui išnagrinėjus A. P. administracinio teisės pažeidimo bylą, buvo priimtas prejudicinę galią turintis nutarimas, kuriame A. P. pripažinta kalta padariusi administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 129 straipsnyje, bei nustatyta aplinkybė, jog pareiškėjas neperdavė vairuoti transporto priemonės A.

P.. Pasisakydamas dėl egzistuojančio priežastinio ryšio pažymėjo, jog skunde aptariami nuostoliai pagal savo pobūdį tiesiogiai sietini su pirmiau nurodytais neteisėtais veiksmais, nes jei nebūtų priimtas nurodytas nepagrįstas nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje, pareiškėjui nebūtų kilusi būtinybė jį skųsti teisės aktų nustatyta tvarka ir patirti su tuo susijusias išlaidas. Taip pat nurodė, jog neturtinė žala pasireiškė valstybės pareigūnų atliktų neteisėtų veiksmų sukeltu stresu, patirtais neigiamais dvasiniais išgyvenimais, sutrikusia psichine sveikata, negatyvaus visuomenės požiūrio formavimu.

Atkreipė dėmesį į tai, jog dėl pareigūnų veiksmų bereikalingai teko vykti iš Vilniaus į Ignaliną, tokiu būdu buvo formuojamas neigiamas požiūris į jį, kaip į pažeidėją, nukentėjo jo reputacija. Be to, nuolat patyrė psichologinę įtampą, nes nuolat mąstė apie tai, jog teks vykti pas policijos pareigūnus ir į teismą, dėl ko buvo sutrikęs miegas, negalėjo susikaupti darbe ar atsipalaiduoti ir ilsėtis laisvu laiku. Pareiškėjas taip pat prašė įvertinti bylinėjimosi administracinio teisės pažeidimo byloje trukmę (3 mėnesiai) ir jam šios bylos nagrinėjimo sukeltus nepatogumus (stresas, įprastinio gyvenimo ritmo sutrikimas, nulemtas poreikio ginti savo pažeistas teises), kurie yra pagrindas konstatuoti buvus neturtinę žalą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Utenos AVPK, atsiliepime į skundą nurodė, jog su pareiškėjo skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad Utenos AVPK Kelių policijos skyriaus Kelių patrulių būrio vyresnioji patrulė I. K.-Č. 2014 m. birželio 8 d. tarnybiniame pranešime paaiškino, jog P. P. su padarytu pažeidimu nesutiko, prašymo nerašyti administracinio nurodymo nepareiškė. Atitinkamai P. P. nesumokėjus administraciniame nurodyme pasiūlytos sumokėti 150 Lt baudos iki nurodytos datos, 2014 m. liepos 28 d. buvo priimtas nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 59N-15933897-14. Į P. P. prašymą atidėti bylos nagrinėjimą buvo atsižvelgta ir bylos nagrinėjimas buvo atidėtas (vietoje protokole nurodytos datos 2014 m. birželio 27 d. 10 val. byla išnagrinėta 2014 m. liepos 28 d. 9.40 val.). Neįrodžius pareigūnų neteisėtų veiksmų, atmesti pareiškėjo reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Kadangi nei Utenos AVPK, nei Lietuvos valstybės nesieja prievoliniai teisiniai santykiai su pareiškėju, priteisti procesines palūkanas taip pat nėra jokio teisinio pagrindo.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas aptarė aktualų teisinį reguliavimą ir nurodė, jog iš pareiškėjo skundo matyti, kad pareigūnų veiksmų neteisėtumą valstybės deliktinės atsakomybės taikymo prasme pareiškėjas sieja su, jo teigimu, neteisėtu ir nepagrįstu patraukimu administracinėn atsakomybėn, t. y. Utenos AVPK Ignalinos rajono policijos komisariato 2014 m. liepos 28 d. nutarimu skirti pareiškėjui pagal ATPK 126 straipsnio 6 dalį 300 Lt baudą, kuris teismo buvo panaikintas. Ignalinos rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 27 d. nutarimu konstatuota, jog bylos nagrinėjimo metu nesurinkta pakankamai įrodymų, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo P. P. tyčia padarė administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytus veiksmus –perdavė vairuoti savo transporto priemonę neblaiviam asmeniui, o visos abejonės, kurių negalima pašalinti, turi būti aiškinamos administracinėn atsakomybėn patraukto asmens naudai, todėl Ignalinos PK 2014 m. liepos 28 d. nutarimas panaikintas ir P. P. administracinio teisės pažeidimo byla nutraukta.

Nors įsiteisėjusiu teismo nutarimu administracinė teisena pagal ATPK 126 straipsnio 6 dalį pareiškėjo atžvilgiu buvo nutraukta, nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptas dėmesys, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad administracinio teisės pažeidimo bylos nutraukimas negali būti vienareikšmiai vertinamas kaip pareigūnų neteisėtų veiksmų konstatavimas (žr., pvz., 2013 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1560/2013). Sprendžiant, ar gali būti konstatuoti pareigūnų neteisėti veiksmai Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 4 dalies taikymo prasme, turi būti atsižvelgiama ne tik į patį faktą, kad buvo nutraukta administracinio teisės pažeidimo byla, tačiau taip pat turi būti įvertintos faktinės aplinkybės ir nustatyta, ar konkrečiu atveju atitinkami pareigūnai laikėsi teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-940/2010; 2012 m. vasario 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-281/2012).

Pagal ATPK 225 straipsnį, policija nagrinėja administracinių teisės pažeidimų bylas dėl šio kodekso inter alia 126 straipsnio antrojoje, trečiojoje, šeštojoje ir septintojoje dalyse numatytų pažeidimų, todėl Utenos AVPK Ignalinos rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Kelių policijos poskyrio viršininkas N. P. veikė savo įgaliojimų ribose, t. y. turėjo teisę nagrinėti administracinių teisės pažeidimų, numatytų ATPK 126 straipsnio 6 dalyje, bylas.

P. P. administracinio teisės pažeidimo bylą nagrinėjęs pareigūnas išsprendė (patenkino) ir jo pateiktą prašymą atidėti bylos nagrinėjimą dėl A. P. administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo. Administracinio teisės pažeidimo protokole nurodyta, jog administracinio teisės pažeidimo byla bus nagrinėjama 2014 m. birželio 27 d. 10 val. 2014 m. birželio 26 d. P. P. raštu pateikė prašymą atidėti bylos nagrinėjimą iki bus išnagrinėta A. P. administracinio teisės pažeidimo byla Nr. A2.6.-351-277/2014. Nutarime administracinio teisės pažeidimo byloje užfiksuoti duomenys patvirtina, jog administracinio teisės pažeidimo byla buvo išnagrinėta ir nutarimas surašytas 2014 m. liepos 28 d. 9 val. 40 min., todėl pareiškėjo skunde nurodomas argumentas, jog pareigūnai neatsižvelgė į pareiškėjo prašymą dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo, nepagrįstas.

Pareiškėjas savo skundą grindžia ir ta aplinkybe, kad Ignalinos PK netinkami vertino byloje surinktus įrodymus, neatsižvelgė į prejudicinę reikšmę turintį A. P. atžvilgiu priimtą nutarimą. Administracinio teisės pažeidimo bylos medžiaga patvirtina, jog šioje byloje surinkti įrodymai, laikytini įrodymais ATPK 256 straipsnio nuostatų prasme: 2014 m. birželio 8 d. administracinio teisės pažeidimo protokolas Nr. 89AN-13465259-14, 2014 m. birželio 8 d. Utenos AVPK bei Utenos AVPK Ignalinos rajono policijos komisariato pareigūnų tarnybiniai pranešimai, taip pat ir pareiškėjo minimas Ignalinos rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 4 d. nutarimas administracinėje byloje Nr. A2.6.-351-277/2014, priimtas A. P. atžvilgiu. Utenos AVPK Ignalinos rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Kelių policijos poskyrio viršininkas N. P., įvertinęs iki nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje surašymo surinktus įrodymus pagal ATPK 257 straipsnio nuostatas, sprendė tuo metu buvus pakankamai pirminių įrodymų įtarti P. P. padarius teisės pažeidimą, t. y. leidus vairuoti jam nuosavybės teise priklausantį automobilį, pačiam būnant kartu šiame automobilyje, A. P., kuri vairavo šį automobilį neturėdama teisės vairuoti šios transporto priemonės ir būdama neblaivi.

Pareiškėjas nurodė, jog Ignalinos rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 4 d. priimtu nutarimu administracinėje byloje Nr. A2.6.-351-277/2014 buvo nustatyta, jog jis neperdavė transporto priemonės A. P., tačiau priimant nutarimą jo atžvilgiu šios aplinkybės buvo ignoruojamos. Iš Ignalinos rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 4 d. nutarimo, priimto A. P. atžvilgiu, kuris buvo pateiktas ir P. P. administracinio teisės pažeidimo byloje, turinio matyti, jog šiuo nutarimu tokios pareiškėjo nurodytos aplinkybės nebuvo konstatuotos, automobilio perdavimo A. P. aplinkybė iš viso nebuvo analizuota ir vertinta.

Kaip matyti iš Ignalinos rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 4 d. ir 2014 m. spalio 27 d. nutarimų turinio, teismai nenustatė jokių procesinių pažeidimų administracinio teisės pažeidimo teisenos procedūroje renkant pirminius įrodymus, iškeliant bei nagrinėjant pareiškėjo administracinio teisės pažeidimo bylą bei priimant nutarimą, t. y. policijos pareigūnams vykdant teisės aktų pavestas tiesiogines pareigas.

Pareiškėjas pareigūnų neteisėtus veiksmus taip pat kildina iš faktinės aplinkybės, kad nepagrįstai buvo surašytas administracinis nurodymas, nes administracinio teisės pažeidimo protokole jis nurodė, jog nesutinka su pažeidimu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ATPK 260 straipsnio 2 dalies ir 2601 straipsnio 1 dalies nuostatų turinį, yra pažymėjęs, kad esant ATPK 2601 straipsnyje įtvirtintiems pagrindams, administracinio teisės pažeidimo protokolą surašantis pareigūnas privalo įrašyti administracinį nurodymą, t. y. jam nėra suteikta diskrecija nuspręsti, kad esant ATPK 2601 straipsnyje įtvirtintiems pagrindams toks administracinis nurodymas neturėtų būti surašomas (žr., pvz., 2011 m. lapkričio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-3321/2011). Pažymėta, kad administracinio nurodymo instituto įvedimas ATPK nustatyta tvarka nagrinėjamose bylose yra susijęs su valstybės siekiu leisti, esant atitinkamoms sąlygoms, pažeidėjams sumokėti tik pusę sankcijoje numatytos minimalios piniginės baudos sumos, išvengti bylos nagrinėjimo etapo, jei pažeidėjas siekia vien sumažinti baudos dydį. ATPK 261 straipsnyje numatyta, kad asmuo gali atsisakyti administracinio nurodymo tiek protokolo surašymo metu, tiek vėliau, jei jis yra apsisprendęs tęsti bylos teiseną. Teismas darė išvadą, kad protokolą surašantis pareigūnas, nustatęs ATPK 2601 straipsnyje nurodytus pagrindus, turėjo pareigą įrašyti administracinį nurodymą. Priešingas teisės aiškinimas, be kita ko, nulemtų, jog asmuo būtų baudžiamas griežčiau ir netektų galimybės pasinaudoti administracinio nurodymo institutu, o tai prieštarautų administracinio nurodymo įtvirtinimu siektiems reguliavimo tikslams. Pagal ATPK 2601 straipsnio 1 dalies nuostatų prasmę, administracinis nurodymas vertintinas kaip pasiūlymas pažeidėjui sumokėti mažesnio nei sankcijoje numatyta nuobauda dydžio baudą, jo surašymas vertintinas kaip priimtas pareiškėjo interesų gynimui, jis pareiškėjui jokių neigiamų pasekmių negalėjo sukelti, nes nesumokėjus nurodytos baudos nustatytu terminu, administracinė byla vyko pagal ATPK numatytą teiseną, todėl šis pareiškėjo argumentas atmestas kaip nepagrįstas.

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, daro išvadą, kad nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje surašytas vykdant pareigūnui patikėtas funkcijas ir nėra jokio pagrindo spręsti, jog pareigūnas šioje konkrečioje situacijoje veikė nesilaikydamas teisės aktų reikalavimų ar nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdamas bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. P. P. administracinio teisės pažeidimo byloje buvo kilęs įrodymų vertinimo klausimas ir vien ta aplinkybė, jog bylą nagrinėjantis pareigūnas byloje surinktus įrodymus vertino kitaip negu teismas, nesudaro pagrindo konstatuoti policijos pareigūno neteisėtus veiksmus.

Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta viena iš būtinųjų viešosios (deliktinės) civilinės atsakomybės sąlygų, t. y. Utenos AVPK Ignalinos rajono policijos komisariato bei Utenos AVPK pareigūnų veiksmų neteisėtumas. Nenustačius vienos iš sąlygų, būtinų viešajai atsakomybei atsirasti, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Utenos AVPK, nekyla prievolė atlyginti P. P. turtinę ir neturtinę žalą, todėl šie pareiškėjo reikalavimai atmesti kaip nepagrįsti. Pareiškėjo reikalavimas priteisti jo naudai 5 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos yra išvestinis iš pirmųjų dviejų, todėl nesant pagrindo tenkinti pirmųjų dviejų pareiškėjo reikalavimų dėl patirtos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, išvestinis reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo taip pat atmestas kaip nepagrįstas.

Atmetus pareiškėjo skundą, nėra pagrindo tenkinti jo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

III. Pareiškėjas P. P. apeliaciniu skundu prašo Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti visiškai. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas dėl netinkamo prejudicinę galią turinčio teismo sprendimo aiškinimo nurodo, kad teismas apskritai nenagrinėjo kito prejudicinę galią turinčio teismo sprendimo – Ignalinos rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 27 d. nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. II-11- 242/2014, kuriame Ignalinos rajono apylinkės teismas tiesiogiai pasisakė, jog N. P. neturėjo jokio pagrindo pradėti administracinio teisės pažeidimo bylos pareiškėjo atžvilgiu. Ignalinos rajono apylinkės teismas konstatavo net du pažeidimus: nepagrįstai surašyto protokolo dėl administracinio teisės pažeidimo faktą ir tai, kad nagrinėjant bylą nebuvo aiškintasi protokolo surašymo pagrįstumas ir tai, ar apskritai pareiškėjo veiksmuose buvo ATPK 126 straipsnio 6 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo sudėtis.

Ignalinos rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 27 d. prejudicinę galią turinčiame nutarime taip pat nustatyta, kad Ignalinos rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 4 d. nutarime administracinėje byloje Nr. A2.6.-351-277/2014 užfiksuoti A. P. ir kitų liudytojų parodymai, jog ji sėdėjo prie automobilio vairo, o kiti asmenys, esantys automobilyje, snaudė, analogiški parodymai buvo duoti ir administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. II-11-242/2014. Tokie parodymai įrodo, jog pareiškėjas negalėjo perduoti transporto priemonės A.

P., kadangi tuo metu miegojo. Analogiškus parodymus pareiškėjas pateikė administracinio teisės pažeidimo protokolą surašiusiai pareigūnei I. K.-Č.. Iš minėtų aplinkybių akivaizdu, kad pareigūnas N. P. priėmė 2014 m. liepos 28 d. nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 59N-15933897-14 nepagrįstai, kadangi pareiškėjas pateikė parodymus pareigūnei, surašiusiai protokolą, iš kurių akivaizdu, jog jis negalėjo perduoti transporto priemonės, kadangi tuo metu miegojo keleivio vietoje; jo parodymai buvo patvirtinti Ignalinos rajono apylinkės teismo byloje Nr. A2.6.-351-277/2014, kurioje liudytojai aiškiai parodė, kad visi asmenys, buvę transporto priemonėje, snaudė, o Agnė pati pasiėmė raktelius ir užvedė transporto priemonę, siekdama pasišildyti.

Ignalinos rajono apylinkės teisme nagrinėtoje byloje Nr. II-11-242/2014 visi nurodyti liudytojų parodymai buvo pakartoti kaip ir administracinėje byloje Nr. A2.6.-351- 277/2014, be to, Ignalinos rajono apylinkės teismas byloje Nr. II-11-242/2014 konkrečiai nurodė pareigūnų pažeidimus – nepagrįstą protokolo surašymą ir tai, kad nebuvo aiškintasi, ar protokolas surašytas pagrįstai bei ar jo veiksmuose galėjo būti ATPK 126 straipsnio 6 dalyje numatyto pažeidimo sudėtis. Teismas šiuo atveju priimdamas sprendimą konstatavo visiškai priešingas aplinkybes, nei buvo konstatuota prejudicinę galią turinčiame Ignalinos rajono apylinkės teismo sprendime.

Dėl netinkamų įrodymų turinio nurodo, jog teismas bylai reikšmingų (pirminių/tiesioginių) įrodymų nesurinko, jų neištyrė bei atitinkamai neįvertino, o būtent savo sprendime apskritai nevertino Ignalinos rajono apylinkės teismo byloje Nr. II-11-242/2014 priimtame nutarime nustatytų faktų, taip pat byloje fiksuotų įrodymų (liudytojų parodymų), jų negretino su Ignalinos rajono apylinkės teismo administracinėje byloje Nr. A2.6.-351-277/2014 nagrinėtu nutarimu ir minėtoje byloje užfiksuotais įrodymais. Iš esmės teismas nagrinėjo tik vienintelį Ignalinos rajono apylinkės teismo sprendimą administracinėje byloje A2.6.-351-277/2014, tačiau netyrė minėtoje byloje esančių įrodymų, nepasisakė dėl Ignalinos rajono apylinkės teismo nutarime byloje Nr. II-11-242/2014 konstatuotų faktų ir aplinkybių. Priimtas teismo sprendimas negali būti vertinamas kaip teisėtas, pagrįstas ir tai sudaro pagrindą administracinę bylą grąžinti nagrinėti iš naujo.

Dėl pareigūno veiksmų teisėtumo surašant nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje išdėsto, jog nors N. P. ir turėjo teisę surašyti nutarimą, tačiau, kaip jau buvo minėta Ignalinos rajono apylinkės teismo byloje Nr. II-11-242/2014, šiuo atveju iš pareigūno surinktų įrodymų ir administracinėje byloje Nr. A2.6.-351-277/2014 nustatytų aplinkybių akivaizdu, kad nebuvo pagrindo netgi surašyti protokolą, jau nekalbant apie nutarimo, kuriuo konstatuotas pažeidimas, priėmimą. Nors pareigūnai ir turi teisę surašyti tiek protokolus, tiek ir nutarimus jo atžvilgiu, tačiau tai neturi būti pagrindas atlikti minėtus veiksmus piktnaudžiaujant pareigūnams suteikta teise, net akivaizdžiai nesant administracinio teisės pažeidimo sudėties.

Dėl administracinio nurodymo surašymo teisėtumo pareiškėjas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-3321/2011, teigia, jog įstatymų leidėjas susiejo administracinį nurodymą su akivaizdžios teisinės taikos atkūrimo galimybėmis, t. y. administracinio nurodymo surašymas priklauso nuo to, ar įtariamas asmuo sutinka su pažeidimo padarymo faktu. Akivaizdu, kad įtariamajam pažeidimu asmeniui akivaizdžiai nesutinkant su pažeidimu, pagrindo surašyti administracinį nurodymą net nėra, kadangi tokiu atveju asmuo yra tarsi spaudžiamas sutikti su administraciniu nurodymu, net jeigu ir akivaizdžiai neteisėtai yra traukiamas atsakomybėn, kaip buvo ir šiuo atveju. Kita vertus, apskritai nėra logiška surašyti nurodymą net tuo atveju, kai asmuo su pažeidimu nesutinka, kadangi administracinio nurodymo paskirtis yra visai priešinga tam atvejui, kai pažeidėjas nesutinka su pažeidimu. Šiuo atveju atsakovo atstovas elgėsi neteisėtai ir surašė administracinį nurodymą, kurio neturėjo teisės surašyti, kadangi administracinio teisės pažeidimo protokole pareiškėjas nurodė, jog nesutinka su pažeidimu. Minėtas įrašas aiškiai įrašytas surašytame administracinio teisės pažeidimo protokole. Be to, nesutikimą su pažeidimu pagrindžia ir skundas Ignalinos rajono apylinkės teismui, kuriuo buvo apskųstas N. P. priimtas nutarimas. Akivaizdus nesutikimas buvo išreikštas pareigūnams, tačiau nepaisant to, jam vis dėlto buvo surašytas administracinis nurodymas taip galimai siekiant neteisėtai pareiškėjui paskirtą baudą kuo skubiau iš jo išreikalauti.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepime į apeliacinį skundą su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovo manymu, Ignalinos rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 27 d. nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. II-11-242/2014 kaip prejudicinę galią turintis teisės aktas iš esmės kelia abejonių. Mano, jog laiku apskundus šį teismo nutarimą būtų priimta visiškai priešinga nutarimui apeliacinė nutartis. Utenos AVPK Ignalinos rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Kelių policijos poskyrio viršininkas N. P. veikė savo įgaliojimų ribose, t. y. turėjo teisę nagrinėti administracinių teisės pažeidimų, numatytų ATPK 126 straipsnio 6 dalyje, bylas. Pareigūnei I. K.-Č. surašant administracinio teisės pažeidimo protokolą, P. P. turėjo nurodyti, kad atsisako nuo administracinio nurodymo, tačiau to nepadarė. Utenos AVPK policijos pareigūnai tinkamai vykdė savo tarnybines funkcijas ir pažeidimų jų darbe nebuvo, kaltė neįrodyta, todėl atmestini reikalavimai dėl turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje kilęs ginčas dėl valstybės institucijų neteisėtais veiksmais padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas patirtą turtinę ir neturtinę žalą kildina iš to, kad Utenos AVPK Ignalinos rajono policijos komisariato pareigūno nutarimu buvo nubaustas administracine tvarka (skirta nuobauda) už Kelių eismo taisyklių pažeidimą, nors jo nepadarė, todėl turėjo kreiptis į teismą, kuris priimtą nutarimą panaikino ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukė. Pažymėjo, jog to pasėkoje jam kurį laiką nebuvo mokamas darbo užmokestis, taip pat patyrė tiek tiesiogines išlaidas teisinei pagalbai, tiek ir patirtais neigiamais išgyvenimais, sutrikusia psichine sveikata, negatyvaus visuomenės požiūrio formavimu.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas konstatavo, kad nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje surašytas vykdant pareigūnui patikėtas funkcijas ir nėra jokio pagrindo spręsti, jog pareigūnas šioje konkrečioje situacijoje veikė nesilaikydamas teisės aktų reikalavimų ar nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdamas bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, o P. P. administracinio teisės pažeidimo byloje buvo kilęs įrodymų vertinimo klausimas ir vien ta aplinkybė, jog bylą nagrinėjantis pareigūnas byloje surinktus įrodymus vertino kitaip negu teismas, nesudaro pagrindo konstatuoti policijos pareigūno neteisėtus veiksmus.

P. P. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti visiškai. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas bylai reikšmingų (pirminių/tiesioginių) įrodymų nesurinko, jų neištyrė bei atitinkamai neįvertino, todėl teismo padarytos išvados yra grindžiamos prieštaringais duomenimis ir negali būti pripažintos objektyviomis, kas sudaro kliūtis priimti teisingą sprendimą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad administracinių teisės pažeidimų bylų tyrimas ir nagrinėjimas nelaikytinas viešuoju administravimu. Tačiau kartu pripažįstama, kad valstybės institucijų veiksmais padaryta turtinė ir neturtinė žala administracinių teisės pažeidimų bylų teisenoje gali būti atlyginama pagal CK 6.271 straipsnį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinės sesijos 2003 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A4-689/2003, 2007 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-822/2007, 2010 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-155/2010, 2010 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-207/2010, 2011 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-159/2011, 2014 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1093/2014).

Atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, numato CK 6.271 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis).

Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau, vadovaujantis aukščiau nurodytomis CK 6.271 straipsnio nuostatomis, viešosios (valstybės) atsakomybės atveju valdžios institucijos (jos darbuotojų) kaltė nėra būtinoji sąlyga šiai atsakomybei atsirasti.

CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-213/2014). Todėl, sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės klausimą, visų pirma būtina nustatyti, ar valdžios institucijos ar jos darbuotojų (pareigūnų) veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai (pareigūnai) privalėjo veikti.

Taigi neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ATPK 284 straipsnio 1 dalies bei 286 straipsnio 2 dalies nuostatų turinys, jį vertinant kartu su ATPK 248 ir 257 straipsniais, reikalaujančiais visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išaiškinti kiekvienos bylos aplinkybes bei tinkamai įvertinti surinktus įrodymus, leidžia daryti išvadą, jog administracinio teisės pažeidimo bylą nagrinėjantis pareigūnas privalo išsamiai išnagrinėti visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, nustatyti visus administracinio teisės pažeidimo sudėties elementus ir tik tuomet priimti nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje, kuriuo skiriama administracinė nuobauda.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas Utenos apskrities VPK Ignalinos rajono PK VPS KPP veiksmų neteisėtumą valstybės deliktinės atsakomybės taikymo prasme sieja su nutarimo priėmimu administracinio teisės pažeidimo byloje, t. y. asmens patraukimu administracinėn atsakomybėn. P. P. teigimu, minėtos institucijos pareigūnas, išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą, už KET pažeidimo, numatyto ATPK 126 straipsnio 6 dalyje, padarymą, skyrė administracinę nuobaudą – 300 Lt baudą. Priimtas nutarimas buvo apskųstas Ignalinos rajono apylinkės teismui, kuris administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukė, neįrodžius pareiškėjo veiksmuose administracinio teisės pažeidimo sudėties. Tokiu būdu Utenos apskrities VPK Ignalinos rajono PK VPS KPP įvykdė neteisėtą valdžios institucijos aktą, t. y. atliko neteisėtus veiksmus. Ignalinos rajono apylinkės teismas administracinę bylą nutraukė neįrodžius P. P. kaltės jam inkriminuoto administracinio teisės pažeidimo padaryme.

Nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad administracinio teisės pažeidimo bylos nutraukimas negali būti vienareikšmiai vertinamas kaip pareigūnų neteisėtų veiksmų konstatavimas. Kiekvienu atveju turi būti individualiai vertinamos tiek asmenų, daiktų sulaikymo ir administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymo aplinkybės, tiek administracinio teisės pažeidimo bylos nutraukimo aplinkybės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1560/2013). Administracinio teisės pažeidimo bylose, kur yra priimamas nutarimas dėl tokių bylų nutraukimo, yra pasisakoma administracinės atsakomybės prasme, bet ne dėl civilinės atsakomybės, t. y. sprendžiama dėl administracinės atsakomybės taikymo, tačiau nėra sprendžiama dėl civilinės atsakomybės sąlygų buvimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-1525/2014).

Pareiškėjas jo administracinio teisės pažeidimo bylą nagrinėjančiam pareigūnui 2014 m. birželio 26 d. pateikė prašymą dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo, kuriuo prašė atidėti bylos nagrinėjimą iki tol, kol bus Ignalinos rajono apylinkės teisme išnagrinėta A. P. administracinio teisės pažeidimo byla Nr. A2.6.-351-277/2014. Kaip matyti iš bylos medžiagos, A. P. byloje nutarimas dėl nuobaudos skyrimo priimtas 2014 m. liepos 4 d., o P. P. – 2014 m. liepos 28 d. Šie bylos įrodymai patvirtina, jog pareiškėjo prašymas buvo išspręstas teigiamai, t. y. jo administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimas atidėtas. Taip pat sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad aplinkybė, jog P. P. neperdavė automobilio vairuoti A. P. nutarime, priimtame administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.6.-351-277/2014, nebuvo konstatuota, transporto priemonės perdavimo A. P. aplinkybė iš viso neanalizuota.

P. P. žalą pagrinde kildina iš to, kad jam nepagrįstai buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas (1) ir skirta administracinė nuobauda (2), t. y. pareigūnas, skyręs administracinę nuobaudą, nevertino, ar jo veiksmuose buvo ATPK 126 straipsnio 6 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Išanalizavus įvykio aplinkybes (už vairo neblaivi sėdėjo A. P., automobilio keleivio vietoje sėdėjo pareiškėjas, jis nemiegojo bei pirmasis iššoko iš automobilio aiškintis su policijos pareigūnais ir pan.), policijos pareigūnų veiksmus ir jų tarnybiniuose pranešimuose pateiktą informaciją, darytina išvada, kad administracinio teisės pažeidimo protokolas buvo surašytas pagrįstai.

Pagal Lietuvos Respublikos ATPK 257 straipsnį, organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. P. P. administracinio teisės pažeidimo bylos medžiaga patvirtina, jog byloje buvo 2014 m. birželio 8 d. administracinio teisės pažeidimo protokolas Nr. 89AN-13465259-14, Utenos apskrities VPK ir Utenos apskrities VPK Ignalinos rajono policijos komisariato pareigūnų 2014 m. birželio 8 d. tarnybiniai pranešimai, taip pat Ignalinos rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 4 d. nutarimas, priimtas A. P. administracinio teisės pažeidimo byloje. Nei administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagoje, nei skunde Ignalinos rajono apylinkės teismui nebuvo nurodyta, kad automobilio rakteliai gulėjo virš magnetofono ir juos savavališkai paėmė A. P.. Pažymėtina, jog šios naujai paaiškėjusios aplinkybės, įtakojusios padarytos veikos kvalifikavimą pagal Lietuvos Respublikos ATPK 126 straipsnio 6 dalį, buvo nustatytos teismo posėdžio metu, vadovaujantis administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens ir liudytojos A. P. paaiškinimais. Tai reiškia, jog Utenos apskrities VPK Ignalinos rajono policijos komisariato VPS KPP pareigūnui nagrinėjant P. P. administracinio teisės pažeidimo bylą surinkti įrodymai patvirtino, kad P. P. padarė inkriminuojamą administracinį teisės pažeidimą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, jog <... jei pareigūnas surinko įrodymus ir yra įsitikinęs (o įsitikinimas pagrįstas visapusišku bylos išnagrinėjimu) dėl asmens patraukimo administracinėn atsakomybėn, tokie veiksmai, nesant pareigūno aplaidumo, paviršutiniškumo požymių, nesilaikymo pareigos elgtis atidžiai bei rūpestingai, negali suponuoti neteisėtų veiksmų aplinkybės konstatavimo (žr., pvz., 2014 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1093/2014).

Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje surašytas vykdant pareigūnui patikėtas funkcijas ir nėra jokio pagrindo spręsti, jog pareigūnas šioje konkrečioje situacijoje veikė nesilaikydamas teisės aktų reikalavimų ar nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdamas bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, nes P. P. administracinio teisės pažeidimo byloje buvo kilęs įrodymų vertinimo klausimas ir vien ta aplinkybė, jog bylą nagrinėjantis pareigūnas byloje surinktus įrodymus vertino kitaip negu teismas, nesudaro pagrindo konstatuoti policijos pareigūno neteisėtus veiksmus.

Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo priteisti jo naudai išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjo apeliacinis skundas netenkinamas, t. y. sprendimas priimtas ne jo naudai, tai nėra jokio pagrindo priteisti ir bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė iš esmės pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 19 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo P. P. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan