2013-03-18 Nr. AB-704 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. P444-59/2013

Teisminio proceso Nr. 4-01-3-04332-2010-3

Procesinio sprendimo kategorija 80

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. kovo 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), Virgilijaus Valančiaus (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės rašytinio proceso metu išnagrinėjo pareiškėjo N. P. prašymo atnaujinti procesą N. P. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Administracinio teisės pažeidimo protokolas N. P. atžvilgiu buvo surašytas už tai, kad jis 2010 m. vasario 8 d., apie 12 val., (duomenys neskelbtini) gatvėje, Vilniuje, vairuodamas automobilį „Nissan Sunny“ ir pravažiuodamas stovintį automobilį „Ford Escort“, nepaliko tarpo iš šono, kliudė stovintį automobilį, jį ir savo automobilį apgadindamas, o iš eismo įvykio vietos pasitraukė, tokiais savo veiksmais pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) reikalavimus.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2010 m. spalio 1 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo bylą, iškeltą N. P. dėl administracinių teisės pažeidimų, numatytų Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje, padarymo, nutraukė.

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyrius (toliau – ir Institucija), nesutikdamas su Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. spalio 1 d. nutarimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė skundžiamą teismo nutarimą panaikinti ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. lapkričio 5 d. nutartimi Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus apeliacinį skundą tenkino, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. spalio 1 d. nutarimą panaikino ir grąžino bylą iš naujo nagrinėti teisme.

II. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. sausio 30 d. nutarimu N. P. pagal (duomenys neskelbtini) straipsnio 2 dalį skyrė 100 litų baudą, pagal (duomenys neskelbtini) straipsnio 1 dalį skyrė 3500 litų baudą su teisės vairuoti transporto priemonę atėmimu 4 metams. Vadovaudamasis ATPK 33 straipsnio nuostatomis, pirmosios instancijos teismas N. P. skirtas nuobaudas subendrino apėmimo būdu ir paskyrė N. P. subendrintą nuobaudą – 3500 litų baudą su teisės vairuoti transporto priemonę atėmimu 4 metams.

Ištyręs byloje surinktus įrodymus ir įvertinęs juos, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad N. P. padarė pažeidimą. Apklaustas teisme N. P. nepripažino, kad vairuodamas automobilį sukėlė eismo įvykį, tačiau tai, pirmosios instancijos teismo nuomone, paneigta byloje esančiais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog apklaustas teisme nukentėjusysis paaiškino, kad savo automobilį rado sugadintą, o ant automobilio rado raštelį su eismo įvykį padariusio automobilio numeriu ir dviejų liudytojų vardais bei telefono numeriais. Apklausti teisme liudytojai J. M. ir G. Š. paaiškino, kad matė kaip automobilio „Nissan“ vairuotojas, važiuodamas atbulas, atsitrenkė į automobilį „Ford“. Iš karto po to išlipo iš automobilio ir abu automobilius apžiūrėjo. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, tokie liudytojų parodymai leidžia teismui daryti išvadą, kad automobilio „Nissan“ vairuotojas suprato, kad atsitrenkė į kitą automobilį, o išlipęs ir apžiūrėjęs automobilius matė sugadinimus. Iš nuotraukų matyti, kad nors nukentėjusiojo automobilis yra senas ir vietomis apgadintas, tačiau įvykio metu padaryti sugadinimai yra aiškiai matomi. Apklaustas teisme liudytojas G. Š. paaiškino, kad jis stovėjo apie 15 m. atstumu nuo įvykio vietos ir aiškiai girdėjo susidūrimo garsą. Pirmosios instancijos teismo nuomone, įvertinus liudytojų, kurie stebėjo įvykį ir tarpusavyje nėra susiję, o taip pat nėra susiję su nukentėjusiuoju, parodymus, taip pat įvertinus automobilių apžiūros metu nustatytus sugadinimus ir jų stiprumą, nekyla abejonių, kad automobilio „Nissan“ vairuotojas girdėjo eismo įvykio garsą ir suprato, kad jis sukėlė eismo įvykį. Apklausti liudytojai ir nukentėjusysis paaiškino, kad ant nukentėjusiojo automobilio buvo likę raudonų dažų, o tai, kartu su kitais įrodymais, leidžia teismui daryti išvadą, jog vienas iš eismo įvykio dalyvių vairavo raudonos spalvos automobilį, koks ir yra N. P. vairuojamas automobilis. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad apklaustas teisme liudytojas G. Š. paaiškino, jog automobilio „Nissan“ vairuotojas buvo aukšto ūgio, rudais ilgais ir garbanotais plaukais, o šis aprašymas atitinka N. P. išvaizdą.

III. Apeliaciniu skundu N. P. prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti.

Apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus. Apelianto nuomone, teismui pateikti įrodymai, susiję su automobiliu Nissan Sunny yra klaidinantys teismą ir neturi būti naudojami teisme, be to, nė vienas iš apklaustų liudytojų neatpažino tariamai įvykį sukėlusio Nissan Sunny vairuotojo ir neatpažino jo teismo proceso metu, tik nurodė kelis vairuotojo bruožus, kurie yra bendriniai ir remiantis tik jais negalima net apytiksliai identifikuoti vairavusio asmens. Be to, apelianto teigimu, yra suėję jo patraukimo administracinėn atsakomybėn terminai.

IV. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. rugpjūčio 24 d. nutartimi pareiškėjo N. P. apeliacinį skundą atmetė, o Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. sausio 30 d. nutarimą paliko galioti nepakeistą.

Įvertinusi byloje esančią medžiagą ir pirmosios instancijos teismo nutartį, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, teismo išvados padarytos pakankamai argumentuotai, teismas išsamiai išnagrinėjo visus administracinio teisės pažeidimo byloje surinktus įrodymus bei juos įvertino tinkamai. Teisėjų kolegijos nuomone, byloje surinktų įrodymų visuma akivaizdžiai patvirtina faktą, jog administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo N. P. 2010 m. vasario 8 d., apie 12 val., (duomenys neskelbtini) gatvėje, Vilniuje, vairuodamas automobilį „Nissan Sunny“ ir pravažiuodamas stovintį automobilį „Ford Escort“, nepaliko tarpo iš šono, kliudė stovintį automobilį, jį ir savo automobilį apgadindamas, o iš eismo įvykio vietos pasitraukė. Šį faktą iš esmės patvirtino pirmosios instancijos teisme apklaustas liudytojas G. Š. (b. l. 119 – 123). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo nutartis yra pagrįsta visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Pabrėžė, jog tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, jog, nagrinėdamas V. Pažėros administracinio teisės pažeidimo bylą, pirmosios instancijos teismas aktyviai tyrė ir rinko įrodymus, papildomai apklausė liudytojus, kurių parodymai yra esminiai, be to, pirmosios instancijos teismo išvados iš esmės atitinka ir aplinkybes, kurios buvo konstatuotos įsiteisėjusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 5 d. nutartimi N. P. administracinio teisės pažeidimo byloje (šia nutartimi N. P. byla buvo grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui; b. l. 90 – 92).

Papildomai patikrinusi už šį pažeidimą paskirtos administracinės nuobaudos individualizavimo pagrįstumą bei teisėtumą, taip pat nuobaudų skyrimo taisyklių laikymąsi, teisėjų kolegija pažymėjo, kad paskirta nuobauda (3500 Lt dydžio subendrinta administracinė bauda) atitinka padaryto pažeidimo pavojingumą, pažeidėjo asmenybę, teisingumo ir protingumo principus. Teisėjų kolegijos nuomone, N. P. patraukimo administracinėn atsakomybėn terminai (bendrasis dviejų metų administracinės atsakomybės taikymo senaties terminas) nėra suėję, kadangi N. P. inkriminuoti pažeidimai buvo padaryti 2010 m. vasario 8 d., o administracinėn atsakomybėn N. P. buvo patrauktas 2012 m. sausio 30 d. nutarimu.

V. Pareiškėjas pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo (b. l. 160–163). Prašymą grindžia šiais argumentais:

1. Teigia, kad teismas neištyrė, kam priklausė galimai veiką padaręs automobilis. Pabrėžia, kad automobilio gale matėsi neįgaliojo lipdukas, kadangi pareiškėjo šeimoje neįgalių asmenų nėra, mano, kad įvykio padarymo metu automobilis jam nebepriklausė.

2. Nurodo, kad teismo proceso metu nebuvo išklausytas tyrėjas.

3. Mano, kad bylą reikėtų atnaujinti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu, kadangi teismo sprendimas yra nemotyvuotas.

4. Teigia, kad buvo pažeista nekaltumo prezumpcija, be to apylinkės teismas nesilaikė principo in dubio pro reo, kadangi abu liudytojai teigė, jog nėra visiškai įsitikinę, kad galėtų atpažinti veiką padariusį asmenį, vienas iš liudytojo girdėjo tik garsą, bet nematė vairavusio asmens.

Pabrėžia, jog teismas neišnagrinėjo ir nesurinko visų bylai reikšmingų įrodymų – neapklausė asmens, ištyrusio įvykį ir objektą, rėmėsi tik jo rašytiniais parodymais, todėl pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė pačiam užduoti klausimus.

Mano, jog teismo proceso metu nebuvo užtikrintas rungimosi principo laikymasis.

Teigia, kad teismas nesilaikė baudos individualizavimo principo, neatsižvelgė į kaltinamojo sunkią materialinę padėtį.

Teigia, jog nepagrįstai nebuvo pritaikytas ATPK 35 straipsnyje numatytas 6 mėnesių senaties institutas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a

VI. Prašymas dėl proceso atnaujinimo netenkintinas.

Administracinio teisė pažeidimo byla Nr. N438-1075/2012 buvo užbaigta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 24 d. nutartimi, kuria teismas pareiškėjo N. P. apeliacinį skundą atmetė, o Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. sausio 30 d. nutarimą, kuriuo paskirta N. P. subendrinta nuobauda – 3500 litų bauda su teisės vairuoti transporto priemonę atėmimu 4 metams, paliko galioti nepakeistą.

Pareiškėjas pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinio teisės pažeidimo byloje, procesą atnaujinti prašo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 2 dalies 8 punkto pagrindu t. y. teigia, kad teismo sprendimas yra nemotyvuotas.

Atsižvelgiant į tai, kad proceso atnaujinimo stadija galima tik esant įsiteisėjusiam teismo procesiniam sprendimui ir siekiant, kad nebūtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas, įstatymų leidėjas proceso atnaujinimo stadiją sukūrė ne kaip įprastinę, o kaip išimtinę teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formą, apsaugančią visos teisėtvarkos darną ir pastovumą (žr. pvz. 2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-17/2012). Vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pabrėždamas šios proceso stadijos išimtinumą yra konstatavęs, jog jis (išimtinumas) pasireiškia dviem aspektais: pirma, proceso atnaujinimas administracinėje byloje galimas tik esant ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytiems proceso atnaujinimo pagrindams, kurie siejami su jau po bylos išnagrinėjimo paaiškėjusiomis aplinkybėmis arba esminiais materialinės ar proceso teisės normų pažeidimais; ir antra, proceso atnaujinimo stadijos taikymas galimas tik bylose, kurios užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi (žr. pvz. 2008 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444-84/2008, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 15, 2008 m., 229–236 p.).

Proceso atnaujinimas nėra pakartotinė bylos peržiūra, tai – išimtinė procedūra, kurios vienas iš tikslų yra kiek įmanoma didesnio objektyvumo nagrinėjant bylas pasiekimas per atitinkamų kriterijų, kurie objektyviai gali sudaryti pagrindą manyti, jog byla galėjo būti išspręsta neteisingai, nustatymą. Teisinis reglamentavimas, pagal kurį procesas tampa susijęs su daugkartinio įsiteisėjusio sprendimo peržiūrėjimo rizika, yra nesuderinamas su teisinio apibrėžtumo principu, todėl įstatyme bylos šalims nesuteikiama teisė atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos nagrinėjimo. Atsižvelgiant į tai, ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas baigtinis 12 pagrindų, iš kurių bent vienam esant galimas proceso atnaujinimas, sąrašas (žr. pvz. 2011 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P492-183/2011).

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, kad kiti pareiškėjo argumentai yra susiję su procesinių teisės normų taikymu, procesinių teisės normų pažeidimo, kaip vieno iš proceso atnaujinimo pagrindų, ABTĮ nėra numatyta, todėl atitinkami pareiškėjo argumentai nenagrinėjami.

ABTĮ 158 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas įstatymų numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis įtvirtina, jog prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje įtvirtina, kad jeigu kaip proceso atnaujinimo pagrindas nurodomas sprendimo ar nutarties buvimas be motyvų (ABTĮ 153 str. 2 d. 8 p.) tokios aplinkybės paaiškėjimo (turėjimo paaiškėti) momentas (taigi ir trijų mėnesių termino pradžios eiga) paprastai siejamas su sprendimo byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, įsiteisėjimo (pirmosios instancijos teisme) ar paskelbimo (apeliacinės instancijos teismo sprendimo atveju) momentu (žr. pvz. 2009 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P143–84/2009, 2009 m. birželio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P822–166/2009, 2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146–17/2012, 2012 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146–73/2012).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje paskelbta 2012 m. rugpjūčio 24 d., taigi trijų mėnesių terminas pasibaigė 2012 m. lapkričio 24 d. Pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas 2013 m. sausio 2 d. t. y. jau pasibaigus ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje nustatytam prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo trijų mėnesių terminui.

ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis numato, jog asmenims, praleidusiems prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminą dėl svarbių priežasčių, praleistas terminas gali būti atnaujintas, jeigu prašymas dėl termino atnaujinimo paduotas ne vėliau kaip po vienerių metų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Pareiškėjas nepateikė prašymo dėl praleisto termino atnaujinimo ir nenurodė jokių svarbių priežasčių, dėl kurių jis delsė anksčiau kreiptis dėl proceso atnaujinimo administracinio teisės pažeidimo byloje ir kurios ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies nuostatų prasme būtų pagrindas atnaujinti jam praleistą terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti.

ABTĮ 159 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai teisėjų kolegija konstatuoja, jog yra praleisti įstatymo nustatyti terminai prašymui paduoti arba prašymas nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, teismas nutartimi atsisako atnaujinti procesą. Atsižvelgdama į tai, kad ABTĮ 156 straipsnyje nustatytas prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminas nagrinėjamu atveju yra praleistas, vadovaudamasi nurodyta ABTĮ 159 straipsnio 1 dalies norma, teisėjų kolegija nenagrinėja iš esmės prašyme nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo.

Apibendrinant išdėstytus motyvus, konstatuotina, kad pareiškėjas praleido įstatymo nustatytus terminus kreiptis dėl proceso administracinio teisės pažeidimo bylos atnaujinimo prašyme nurodytu pagrindu, todėl atnaujinti procesą šioje byloje atsisakytina (ABTĮ 159 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo N. P. prašymo atnaujinti procesą netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą N. P. administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N438-1075/2012.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Dainius Raižys

Virgilijus Valančius

Virginija Volskienė