A-822-2773-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A143-3364/2011

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03377-2010-6

Procesinio sprendimo kategorija 17.2; 35.3; 1.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. gruodžio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovei Ugnei Arlauskaitei-Rinkevičienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Elektrėnų savivaldybės tarybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro prašymą atsakovui Elektrėnų savivaldybės tarybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Elektrėnų komunalinis ūkis“ dėl norminio administracinio akto ištyrimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį interesą (toliau – ir pareiškėjas, prokuroras), prašymu (T 1, b. l. 1–5) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas ištirti, ar atsakovo Elektrėnų savivaldybės tarybos (toliau – ir atsakovas, apeliantas) 2008 m. kovo 26 d. sprendimo Nr. TS-45 „Dėl UAB „Elektrėnų komunalinis ūkis“ eksploatuojamų daugiabučių namų bendrosios nuosavybės mokesčių patvirtinimo“ dalis ta apimtimi, kuria sprendimo 6 punktu buvo nustatytas 0,25 Lt/m2 (su pridėtinės vertės mokesčiu (toliau – PVM)) laiptinės ir teritorijos valymo mokestis, neprieštarauja Civilinio kodekso (toliau – CK) 4.76 straipsniui, 1995 m. vasario 21 d. Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 3 straipsnio 1 daliai, 4 straipsnio 2 daliai, 26 straipsnio 1 dalies 1 punktui, 1994 m. balandžio 26 d. Žemės įstatymo 2 straipsnio 11, 14 punktams, 40 straipsnio 6 daliai, Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 36 daliai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų (nauja redakcija 2004 m. sausio 5 d. nutarimas Nr. 3) (toliau – Nuostatai) 3, 4, 5.3, 91 punktams, ir nustačius, kad šio norminio administracinio teisės akto dalis prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, pripažinti ją negaliojančia nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Pareiškėjas nurodė, kad Elektrėnų savivaldybės tarybai 2008 m. kovo 26 d. priimant sprendimą Nr. TS-45, kurio 6 punkte buvo nustatytas 0,25 Lt/m2 (su PVM) laiptinės ir teritorijos valymo mokestis, galiojo 1994 m. liepos 7 d. Vietos savivaldos įstatymo Nr. I-533 (akto redakcija, galiojusi nuo 2008 m. vasario 5 d. iki 2008 m. spalio 1 d.) 7 straipsnis, kurio 12 punkte nustatyta, kad savivaldybės kompetencija – užtikrinti kraštovaizdžio, nekilnojamųjų kultūros vertybių bei savivaldybės įsteigtų saugomų teritorijų tvarkymą ir apsaugą, savivaldybės teritorijoje esančių želdynų, želdinių apsaugą, tvarkymą ir kūrimą, inventorizaciją, apskaitą, atskirųjų želdynų žemės sklypų kadastrinių matavimų ir įrašymo į Nekilnojamojo turto registrą organizavimą, stebėsenos vykdymą.

Šio įstatymo 7 straipsnio 15 punkte nustatyta, kad savivaldybės užtikrina savivaldybei nuosavybės teise priklausančios žemės ir kito turto valdymą, naudojimą ir disponavimą juo. Šio įstatymo 7 straipsnio 19 punktu savivaldybės įpareigotos vykdyti sanitarijos ir higienos taisyklių tvirtinimą ir jų laikymosi kontrolės organizavimą, švaros ir tvarkos viešosiose vietose užtikrinimo funkcijas. Šiuo įstatymu taip pat numatyta savivaldybės tarybos kompetencija nustatyti kainų ir tarifų už savivaldybės kontroliuojamų įmonių, savivaldybės biudžetinių ir viešųjų įstaigų (kurių savininkė yra savivaldybė) teikiamas atlygintinas paslaugas.

Vietos savivaldos įstatymo 17 straipsnio 21 punkte numatyta, kad savivaldybės taryba nustato kainas ir tarifus už savivaldybės kontroliuojamų įmonių, savivaldybės biudžetinių ir viešųjų įstaigų teikiamas atlygintinas paslaugas bei keleivių vežimą vietiniais maršrutais, taip pat įstatymų nustatyta tvarka nustato centralizuotai tiekiamos šilumos, šalto ir karšto vandens kainas, nustato vietines rinkliavas bei kitas įmokas. Atkreipė dėmesį, kad Elektrėnų savivaldybei ginčijamu sprendimu nustačius gyventojams mokestį už ne jų nuosavybės teise valdomos ar kitu teisiniu pagrindu naudojamos teritorijos valymą buvo iš esmės pažeisti CK (aktuali akto redakcija, galiojanti nuo 2006 m. spalio 31 d. iki 2011 m. sausio 1 d.) 4.76 straipsnio reikalavimai, kad kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo daliai turi teisę į bendro daikto (turto) duodamas pajamas, atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms.

Taigi mokestis už teritorijos priežiūrą, kurios savininkas nėra Elektrėnų miesto daugiabučių namų gyventojai, nėra teisėtas ir pagrįstas. Paminėjo, kad 1995 m. vasario 21 d. Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo Nr. I-798 (akto redakcija, galiojusi nuo 2004 m. vasario 14 d. iki 2010 m. sausio 5 d.) 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog žemės sklypo priskyrimo daugiabučiam namui, taip pat šio sklypo valdymo, naudojimo bei disponavimo juo tvarką ir sąlygas nustato žemės santykius reglamentuojantys įstatymai. 1994 m. balandžio 26 d.

Žemės įstatymo Nr. I-446 (akto redakcija, galiojusi nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. lapkričio 25 d.) 2 straipsnio 11 punktas nustatė, kad žemės naudotojas yra žemės savininkas arba kitas fizinis ar juridinis asmuo, kuris naudoja žemę įstatymų, administracinių aktų, teismo sprendimo, sandorių ar kitu įstatymo nustatytu pagrindu; 14 punkte nustatyta, kad žemės sklypas yra teritorijos dalis, turinti nustatytas ribas, kadastro duomenis ir įregistruota Nekilnojamojo turto registre; šio įstatymo 40 straipsnio 6 dalis nustatė, kad suformuoti žemės sklypai, daiktinės teisės į juos, šių teisių suvaržymai ir įstatymų nustatyti juridiniai faktai registruojami Nekilnojamojo turto registre.

Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 36 dalyje nustatyta, kad teritorijų planavimo dokumentai yra bendrieji (generaliniai), specialieji ir detalieji planai, kuriuose raštu ir grafiškai pateikti sprendiniai dėl teritorijų, žemės sklypų ar jų grupių tvarkymo, naudojimo ir apsaugos bei teritorijos vystymo reikmių ir sąlygų. Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1 punktas reglamentuoja, kad bendrija privalo organizuoti namo bendrojo naudojimo objektų ir jam priskirto žemės sklypo valdymą, priežiūrą ir kitokį tvarkymą, planuoti ir kaupti lėšas šiems darbams atlikti.

Analogiška reglamentacija yra nustatyta ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtintuose Nuostatuose, kurių 4 punkte numatyta, kad daugiabučių namų savininkų bendrijų administratoriai įgyvendina įstatymų ir kitų teisės aktų privalomuosius reikalavimus, susijusius su namo bendrojo naudojimo objektų, taip pat įstatymų nustatyta tvarka daugiabučiam namui priskirto žemės sklypo priežiūra. Šio nutarimo (redakcija, aktuali nuo 2010 m. liepos 23 d.) 5.3 punkte nustatyta, kad gyvenamojo namo administratoriaus pareiga vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais pastatų ir jų inžinerinių sistemų naudojimą ir techninę priežiūrą, taip pat žemės naudojimą, su šia priežiūra susijusių paslaugų ir darbų kainos ir kokybės kriterijais, organizuoti namo bendrojo naudojimo objektų nuolatinę techninę priežiūrą (eksploatavimą), atnaujinimą, avarijų lokalizavimą ir likvidavimą, namui ar keliems namams priskirto žemės sklypo priežiūrą.

Šio nutarimo 91 punkte (redakcija Nr. 235, 2010 m. kovo 10 d., Žin., 2010, Nr. 31-1421 (2010 m. kovo 18 d.)) nustatyta, kad administratorius mokesčius už namui ar keliems namams priskirto žemės sklypo priežiūrą apskaičiuoja proporcingai patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės teise turimai daliai žemės sklype: jei žemės sklypas namui ar keliems namams priskirtas kitais pagrindais, - proporcingai namo ar kelių namų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės daliai, jeigu patalpų savininkai nesusitaria kitaip.

Administratorius mokesčius už namui ar keliems namams priskirto žemės sklypo priežiūrą apskaičiuoja vadovaudamasis šio žemės sklypo priežiūros paslaugos sutartimi, o jei šį sklypą tvarko ir prižiūri administratorius, pagal šios priežiūros ir tvarkymo darbų sąmatą. Pareiškėjas, aiškindamas šias teisės normas, padarė išvadą, kad daugiabučių namų savininkų bendrijos turi įgaliojimus įgyvendinti namo patalpų savininkų pareigas, susijusias su priežiūra ir tvarkymu, tik tokio sklypo, kuris įstatymų nustatyta tvarka priskirtas daugiabučiam gyvenamajam namui.

Mokestis už kitaip priskirtų ar visiškai nepriskirtų teritorijų priežiūrą bei tvarkymą negali būti renkamas. Pagal Žemės įstatymo nuostatas, tiek sudariusios, tiek nesudariusios žemės nuomos sutartis daugiabučių namų savininkų bendrijos dėl priskirto sklypo tvarkymo ir priežiūros teisiniu statusu yra lygios. Visos daugiabučių namų savininkų bendrijos privalo tvarkyti tik įstatymų nustatyta tvarka joms priskirtą teritoriją. Teisės aktų normos aiškiai nustato, kad savivaldybė organizuoja ir koordinuoja Vietos savivaldos įstatymo priskirtų bendrojo naudojimo teritorijų valymą ir priežiūrą, be to, savivaldybėms nustatyta pareiga vykdyti kitas teritorijų planavimo ir organizavimo funkcijas, pvz., formuoti žemės sklypus bei juos registruoti Nekilnojamojo turto registre.

Todėl, pareiškėjo nuomone, savivaldybės tarybos sprendimas nustatyti Elektrėnų gyventojams vienodą tarifą už teritorijos priežiūrą (tvarkymą) prieštaravo šiems aukščiau išvardytiems teisės aktams, nes mokestis už teritorijos tvarkymą nebuvo individualizuojamas atsižvelgiant į kiekvienam daugiabučiam gyvenamajam namui reikalingą eksploatuoti žemės plotą, o šie žemės plotai nebuvo suformuoti bei įregistruoti Nekilnojamojo turto registre kaip atskiri daugiabučiam gyvenamajam namui priskirti žemės sklypai. Tiek Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 8 punktas, galiojęs ginčijamo savivaldybės tarybos sprendimo priėmimo metu, tiek šiuo metu galiojantis 4 straipsnio 6 punktas skelbia, kad vienas iš pagrindinių principų, kuriais grindžiama vietos savivalda, yra savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumas.

Savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla bei visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus. Pažymėjo, kad atsakovas mokesčius iš daugiabučių namų savininkų už prie daugiabučio namo esančios teritorijos priežiūrą turės teisę rinkti tik tuomet, kai žemės sklypai bus teisės aktų nustatyta tvarka tinkamai priskirti visiems daugiabučiams namams, tokiu atveju bus nepažeistas lygiateisiškumo principas bei mokesčio tarifai bus patvirtinti kompetentingos priimti tokius sprendimus institucijos.

Atsakovas atsiliepimu į prašymą (T 1, b. l. 134–136) iš dalies nesutiko su prašymu.

Atsakovas nurodė, kad neturi pagrindo nesutikti, jog situacija būtų tiriama, tačiau nevisiškai sutinka su tuo, kaip pareiškėjas vertina situaciją. Teigė, kad 2008 m. kovo 26 d. priimant ginčo sprendimą galiojusio Vietos savivaldos įstatymo 7 straipsnio 15 punktu savivaldybės buvo įpareigotos tvirtinti sanitarijos ir higienos taisykles ir organizuoti jų laikymosi kontrolę, užtikrinti švarą ir tvarką viešosiose vietose; taip pat šio įstatymo 17 straipsnio 21 punktas numatė, kad savivaldybės taryba nustato kainas ir tarifus už savivaldybės kontroliuojamų įmonių, savivaldybės biudžetinių ir viešųjų įstaigų teikiamas atlygintinas paslaugas bei keleivių vežimą vietiniais maršrutais, taip pat įstatymų nustatyta tvarka nustato centralizuotai tiekiamos šilumos, šalto ir karšto vandens kainas, nustato vietines rinkliavas bei kitas įmokas.

Elektrėnų savivaldybės taryba, vykdydama jai paminėto įstatymo pavestą pareigą, nustatė 0,25 Lt/m2 (su PVM) laiptinės ir teritorijos valymo mokestį. Nesutiko su pareiškėjo prieštaravimais, kad, Elektrėnų savivaldybei ginčijamu sprendimu nustačius gyventojams mokestį už ne jų nuosavybės teise valdomos ar kitu teisiniu pagrindu naudojamos teritorijos valymą, buvo iš esmės pažeisti CK 4.76 straipsnio reikalavimai, kad kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo daliai turi teisę į bendro daikto (turto) duodamas pajamas, atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms.

Šis straipsnis nustato bendraturčių teises ir pareigas naudojantis bendrąja daline nuosavybe ir ją išlaikant, o ginčijamu sprendimu buvo nustatytas mokesčio už laiptinės ir teritorijos valymą tarifas, todėl bendraturčių tarpusavio santykiams naudojantis bendrąja daline nuosavybe jis įtakos nedaro. Atkreipė dėmesį, kad ginčo mokestis buvo nustatytas už 1 kvadratinį metrą ir turi būti skaičiuojamas už daugiabučiam namui teritorijos planavimo dokumentu priskirtą visą teritoriją, todėl yra (turi būti) individualus kiekvienam daugiabučiam namui, nes kiekvienam namui priskirtos teritorijos dydžiai yra skirtingi.

Priimant ginčo sprendimą, galiojusio Vietos savivaldos įstatymo 17 straipsnio 21 punkte buvo nustatyta, kad savivaldybės taryba nustato kainas ir tarifus už savivaldybės kontroliuojamų įmonių, savivaldybės biudžetinių ir viešųjų įstaigų teikiamas atlygintinas paslaugas. Vadovaudamasi šia įstatymo nuostata ir atsižvelgdama į tai, kad visi daugiabučiai namai Elektrėnų mieste (išskyrus 2 bendrijas) yra administruojami, prižiūrimi, valomi trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Elektrėnų komunalinis ūkis“ (toliau – trečiasis suinteresuotas asmuo, UAB „Elektrėnų komunalinis ūkis“), kuris yra Elektrėnų savivaldybės kontroliuojama įmonė, Elektrėnų savivaldybės taryba nustatė tarifą už laiptinės, teritorijos valymą.

Pažymėjo, kad iki 2010 m. kovo 19 d. galiojusioje Nuostatų redakcijoje (9 p.) buvo nustatyta, jog mokesčiai už namui priskirtos teritorijos (ne sklypo) priežiūrą, komunalinių atliekų išvežimą apskaičiuojami ir patalpų savininkams paskirstomi vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintomis miestų, kitų gyvenamųjų vietovių teritorijos priežiūros ir komunalinių atliekų tvarkymo taisyklėmis, nustatytais tarifais ir su šių paslaugų teikėjais sudarytomis sutartimis. Žemės įstatymo 2 straipsnio 14 dalis apibrėžia žemės sklypą kaip teritorijos dalį, turinčią nustatytas ribas, kadastro duomenis ir įregistruotą Nekilnojamojo turto registre.

Jokie teisės aktai neįpareigoja Nekilnojamojo turto registre registruoti pačių teritorijų planavimo dokumentų ir jais namui priskirtos teritorijos (ne žemės sklypų), todėl tam, kad mokestis už namui priskirtos teritorijos tvarkymą būtų renkamas teisėtai, pakanka teritorijų planavimo dokumentu priskirti teritoriją tam namui, tai yra atlikta Elektrėnų savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. lapkričio 18 d. įsakymu Nr. 03V-608, ir nėra būtina tos teritorijos žemės sklypo registruoti Nekilnojamojo turto registre. Sklypų registracija Nekilnojamojo turto registre turi pasirūpinti ne savivaldybės institucijos, nes neturi tam teisės aktų suteiktų įgaliojimų, o namo savininkai.

Po ilgai trukusių paruošiamųjų darbų Elektrėnų savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. lapkričio 18 d. įsakymu Nr. 03V-608 buvo patvirtintas specialusis planas, kuriuo buvo nustatytos Elektrėnų miesto daugiabučiams namams priskirtos teritorijos, tačiau 2010 m. kovo 19 d. įsigaliojo Nuostatų 9-1 punktas, nustatantis, kad administratorius mokesčius už namui ar keliems namams priskirto žemės sklypo priežiūrą apskaičiuoja proporcingai patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės teise turimai daliai žemės sklype; jei žemės sklypas namui ar keliems namams priskirtas kitais pagrindais, proporcingai namo ar kelių namų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės daliai, jeigu patalpų savininkai nesusitaria kitaip.

Administratorius mokesčius už namui ar keliems namams priskirto žemės sklypo priežiūrą apskaičiuoja vadovaudamasis šio žemės sklypo priežiūros paslaugos sutartimi, o jei šį sklypą tvarko ir prižiūri administratorius, pagal šios priežiūros ir tvarkymo darbų sąmatą, t. y. pataisos jau nenumatė savivaldybės tarybos tvirtinimo, todėl gyvenamųjų vietovių teritorijos priežiūros ir komunalinių atliekų tvarkymo taisyklių neprireikė papildyti mokesčių už namui priskirtos teritorijos priežiūrą apskaičiavimo ir patalpų savininkams paskirstymo tvarka.

Be kita ko, nurodė, kad sutinka, jog abejonių gali kelti nustatyto mokesčio už daugiabučių namų teritorijos tvarkymą teisėtumas, nes mokestis nustatytas iki teritorijų priskyrimo daugiabučiams namams, nors tai ir netrukdo nustatytą mokestį taikyti pagal priskirtų teritorijų dydžius, todėl, teismui nustačius, kad yra būtina iš naujo patvirtinti mokestį, atsižvelgiant į priskirtų teritorijų dydžius, tai bus daroma.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. balandžio 5 d. sprendimu (T 2, b. l. 40–43) iš dalies patenkino pareiškėjo prašymą. Teismas pripažino, kad Elektrėnų savivaldybės tarybos 2008 m. kovo 26 d. sprendimo Nr. TS-45 „Dėl UAB „Elektrėnų komunalinis ūkis“ eksploatuojamų daugiabučių namų bendrosios nuosavybės mokesčių patvirtinimo“ 6 punkto dalis dėl teritorijos valymo tarifo nustatymo prieštarauja 1995 m. vasario 21 d. Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 3 straipsnio 1 daliai, 4 straipsnio 2 daliai, 26 straipsnio 1 dalies 1 punktui, 1994 m. balandžio 26 d. Žemės įstatymo 2 straipsnio 11, 14 dalims, 40 straipsnio 6 daliai, Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 36 daliai, Nuostatų 3, 4, 5.3, 91 punktams, ir laikė ją panaikinta nuo tos dienos, kai oficialiai bus paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas. Teismas atmetė kitą prašymo dalį kaip nepagrįstą.

Teismas vadovavosi Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalimi, Vietos savivaldos įstatymo (redakcija, galiojusi ginčo sprendimo priėmimo metu) 7 straipsnio 12, 15, 19 punktais, 17 straipsnio 21 punktu. Pažymėjo, jog vienas iš pagrindinių principų, kuriais grindžiama vietos savivalda, yra savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumas. Savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla bei visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus.

Teismas taip pat vadovavosi Konstitucijos 46 straipsniu. Teismas pažymėjo, jog Elektrėnų savivaldybės taryba 2008 m. kovo 29 d. priėmė sprendimą Nr. TS-45 „Dėl UAB „Elektrėnų komunalinis ūkis“ eksploatuojamų daugiabučių namų bendrosios nuosavybės mokesčių patvirtinimo“, dėl kurio 6 punkto dalies, kiek tai yra susiję su mokesčio už teritorijos valymą nustatymu, teisėtumo ir kreipėsi pareiškėjas, gindamas viešąjį interesą (ABTĮ 56 str.). Vadovaudamasis ABTĮ 2 straipsnio 13 dalimi, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo prašomas ištirti teisės aktas (akto dalis) nustato tam tikras elgesio taisykles individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei, todėl jis priskirtinas norminiam administraciniam aktui.

Teismas nurodė, kad CK 4.76 straipsnis reglamentuoja bendraturčių teises ir pareigas. Ginčo sprendimo dalis, kuria patvirtinti trečiojo suinteresuoto asmens prižiūrimų daugiabučių namų savininkų bendrosios nuosavybės priežiūros eksploataciniai tarifai už laiptinės ir teritorijos valymą, bendraturčiams nei teisių, nei pareigų, numatytų CK 4.76 straipsnyje, nesumažina ir nepadidina. Ginčijamu sprendimu nustačius gyventojams mokestį už ne jų nuosavybės teise ar kitu teisiniu pagrindu valdomos, naudojamos teritorijos valymą, nebuvo pažeisti CK 4.76 straipsnio reikalavimai.

Kadangi CK 4.76 straipsnis nustato bendraturčių teises ir pareigas naudojantis bendrąja daline nuosavybe ir ją išlaikant, o ginčijamu sprendimu buvo nustatytas mokesčio tarifas už laiptinių ir teritorijų valymą, todėl, teismo nuomone, bendraturčių tarpusavio santykiams naudojantis bendrąja daline nuosavybe šis sprendimas įtakos nedaro. Teismas nustatė, jog Elektrėnų savivaldybės tarybos 2008 m. kovo 26 d. sprendimo Nr. TS-45 6 punktu nustatytas 0,25 Lt/m2 (su PVM) laiptinės ir teritorijos valymo mokestis, kiek tai susiję su teritorijos mokesčiu, yra apskaičiuotas pagal priedą, kurį pateikė UAB „Elektrėnų komunalinis ūkis“.

Šiame apskaičiavimo priede nurodytas valomų kiemų plotas – 108052,33 m2. Ginčo sprendimo 6 punktas yra skirtas visiems daugiabučių namų savininkams, neišskiriant, ar juos administruoja daugiabučių namų savininkų bendrijos, ar juos administruoja paskirti administratoriai. Elektrėnų mieste yra dvi daugiabučių namų savininkų bendrijos. Taigi, pagal Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalį, 4 straipsnio 2 dalį, 26 straipsnio 1 dalies 1 punktą, būtent bendrijai suteiktos teisės ir pareigos spręsti klausimus, susijusius su įstatymų nustatyta tvarka namui priskirto žemės sklypo valdymu, naudojimu, priežiūra ir tvarkymu, taip pat nustatyta pareiga bendrijai organizuoti namo bendrojo naudojimo objektų ir jam priskirto sklypo priežiūrą ir kitokį tvarkymą, planuoti ir kaupti lėšas šiems darbams atlikti.

Teismas, sistemiškai aiškindamas šias teisės normas, padarė išvadą, kad daugiabučių namų savininkų bendrijos turi įgaliojimus įgyvendinti namo patalpų savininkų pareigas, susijusias su priežiūra ir tvarkymu, tik tokio sklypo, kuris įstatymų nustatyta tvarka priskirtas daugiabučiam gyvenamajam namui, o ne kitaip nustatytas ar priskirtas teritorijas. Tai, kad teritorijos valymo tarifą nustatė savivaldybės taryba, aiškiai prieštarauja Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo anksčiau paminėtiems straipsniams. Vadovaudamasis Žemės įstatymo 2 straipsnio 11, 14 dalimis, 40 straipsnio 6 dalimi, teismas pažymėjo, jog Žemės įstatymas aiškiai apibrėžia žemės naudotojo sąvoką, įstatymas nenumato kitokio termino, pagal kurį daugiabučiams gyvenamiesiems namams būtų priskirtas prie jų esantis žemės sklypas.

Remiantis Žemės įstatymu, žemė naudojama įstatymų, administracinių aktų, teismo sprendimų, sandorių ir įstatymų nustatytais kitais pagrindais. Kitokiais atvejais žemė negali būti naudojama teisėtai. Šio įstatymo nuostatos suponuoja, kad tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys privalo tvarkyti tik įstatymo nustatyta tvarka jiems priskirtas teritorijas. Atsakovas pripažino, kad įstatymų nustatyta tvarka daugiabučiams gyvenamiesiems namams nėra priskirti žemės sklypai ir jie nėra įregistruoti valstybės įmonėje Registrų centre kaip teritorija (žemės sklypas), suformuotas kaip daiktas, todėl tiriamo sprendimo 6 punkto dalis, kiek tai susiję su teritorijų valymo tarifu, aiškiai prieštarauja Žemės įstatymui.

Teismas nurodė, kad Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 36 dalyje nustatyta, jog teritorijų planavimo dokumentai – tai bendrieji (generaliniai), specialieji ir detalieji planai, kuriuose raštu ir grafiškai pateikti sprendiniai dėl teritorijų, žemės sklypų ar jų grupių tvarkymo, naudojimo ir apsaugos bei teritorijos vystymo reikmių ir sąlygų. Kitokiais pagrindais naudojama teritorija nėra įtraukta į teritorijų planavimo dokumentų sąrašą. Taigi, nesant įstatyme kitokių naudojamos teritorijos pagrindų nei nustatyti, Elektrėnų savivaldybės taryba negalėjo įtraukti į sprendimą įstatymo neapibrėžtos teritorijos valymo tarifo.

Toks įrašymas aiškiai prieštarauja Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 36 daliai. Teismas nurodė, kad Nuostatai nustato pagrindinį administratoriaus uždavinį – įgyvendinti Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytus privalomuosius reikalavimus, susijusius su įstatymų nustatyta tvarka namui priskirto žemės sklypo naudojimu ir priežiūra (Nuostatų 4 p.). Tai patvirtina jau anksčiau aptartas aplinkybes, kad atsakovas negalėjo savo sprendimu nustatyti teritorijos valymo tarifo Lietuvos Respublikos įstatymų ir teisės aktų pagrindu nepriskirtoms teritorijoms.

Įvertinęs surinktų įrodymų visumą ir pritaikęs ginčo dalyką reguliuojančius teisės aktus, teismas konstatavo, kad, vadovaujantis 1995 m. vasario 21 d. Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi, 4 straipsnio 2 dalimi, 26 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 1994 m. balandžio 26 d. Žemės įstatymo 2 straipsnio 11, 14 dalimis, 40 straipsnio 6 dalimi, Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 36 dalimi, Nuostatų 3, 4, 5.3, 91 punktų nuostatomis, savivaldybė daugiabučių namų savininkams tarifą už daugiabučiams namams priskirtos teritorijos valymą turi teisę nustatyti tik tuo atveju, jei žemės sklypai prie daugiabučių namų teisės aktų nustatyta tvarka yra tinkamai įregistruoti, kad juos būtų galima laikyti „daugiabučiui namui priskirta teritorija“.

Toks teiginys grįstinas tuo, kad patalpų savininkai galėtų žinoti ne tik namui priskirtos teritorijos ribas, bet ir žinoti, koks namui priskirtas žemės sklypas yra administruojamas bei kaip paskirstomi patalpų savininkams tenkantys mokesčiai už namui priskirtos teritorijos priežiūrą. Ginčo sprendimu tarifas už teritorijos valymą yra nustatytas kartu su laiptinės valymu. Kokia dalis 0,25 Lt/m2 tenka teritorijos valymui, kokia – laiptinės, nėra aišku net iš apskaičiavimų, kurie buvo pateikti ruošiant sprendimo projektą.

Akivaizdu, kad patalpų savininkai, kurie de facto naudojasi mažesne prie namo esančia teritorija, iš dalies padengia išlaidas už teritorijos administravimą patalpų savininkams, kurie naudojasi didesne teritorija. Tik identifikavus konkrečiam namui priskirtą teritoriją, būtų galimas tarifų už namui priskirtos teritorijos valymą nustatymas bei taip būtų įgyvendinti Nuostatai. Ginčijamame sprendimo 6 punkte nustatytas tarifas ir už teritorijos valymą, neatsižvelgiant į tai, kad Elektrėnų savivaldybės teritorijoje esantiems daugiabučiams namams nėra priskirtos teritorijos, kaip tai nustatyta įstatymuose ir kituose teisės aktuose.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, remdamasis nurodytų teisės normų sistemine analize, teismas padarė išvadą, kad ginčijamo sprendimo dalis, kuria nustatytas teritorijos valymo tarifas daugiabučių namų savininkams už daugiabučiams namams įstatymų ar kitų teisės aktų nustatyta tvarka nepriskirtos teritorijos valymą, prieštarauja anksčiau išvardytoms teisės normoms, todėl naikintina. Teismas įvertino ABTĮ 116 straipsnio 1, 2 dalis. Pažymėjo, jog pareiškėjas prašė pripažinti norminio administracinio akto dalį negaliojančia nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Atsakovo atstovas teismo posėdyje prašė atidėti vykdymą vieneriems metams ir šešiems mėnesiams. Teismas pabrėžė, kad tokio atidėjimo ABTĮ 116 straipsnis nenustato. Teismo nuomone, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes ir įvertinus neigiamų teisinių pasekmių tikimybę, ginčo norminio administracinio akto 6 punkto dalis, kiek tai susiję su nustatytu tarifu už teritorijų valymą, pripažintina prieštaraujančia įstatymams bei laikytina panaikinta nuo tos dienos, kai oficialiai bus paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas.

III. Atsakovas apeliaciniu skundu (T 2, b. l. 47–49) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo prašymą kaip nepagrįstą, o nusprendus pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą – sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams ir šešiems mėnesiams. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Elektrėnų savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. lapkričio 18 d. įsakymu Nr. 03V-608 buvo patvirtintas specialusis planas, kuriuo buvo nustatytos Elektrėnų miesto daugiabučiams namams priskirtos teritorijos. Visos šios teritorijos yra valstybinėje žemėje, todėl jos negali būti laikomos daugiabučių namų savininkų bendrąja nuosavybe, kurios valdymą nustato Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymas (1 str.). Elektrėnų savivaldybės tarybos 2008 m. kovo 26 d. sprendimo Nr. TS-45 6 punktas negali pažeisti šio įstatymo.

2. Teismas nusprendė pripažinti, kad Elektrėnų savivaldybės tarybos 2008 m. kovo 26 d. sprendimo Nr. TS-45 6 punkto dalis dėl teritorijos valymo tarifo nustatymo prieštarauja Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 4 straipsnio 2 daliai, tačiau neatskleidė to prieštaravimo esmės. Šiame sprendimo punkte nėra nurodoma, kad žemės sklypo priskyrimo daugiabučiam namui, taip pat šio sklypo valdymo, naudojimo bei disponavimo juo tvarkos ir sąlygų nenustato žemės santykius reglamentuojantys įstatymai ar kad tai nustato ne įstatyme nurodyti, o kiti teisės aktai, todėl šis punktas negali pažeisti paminėtos įstatymo nuostatos.

3. Teismo sprendimo argumentai dėl tiriamos sprendimo dalies prieštaravimo Žemės įstatymui iš dalies neatitinka tikrovės. Elektrėnų savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. lapkričio 18 d. įsakymu Nr. 03V-608 buvo patvirtintas specialusis planas, kuriuo buvo nustatytos Elektrėnų miesto daugiabučiams namams priskirtos teritorijos. Atstovas teismo posėdyje, cituodamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-1789/2008, pažymėjo, kad prieš nustatant mokesčio už daugiabučių namų teritorijos priežiūrą tarifus, t. y. priimant norminio pobūdžio teisės aktą (taisykles), reikalingas atitinkamas paruošiamasis darbas ir kad kiekvienam namui turi būti priskirta aiški teritorija bei atlikta jos teisinė registracija. Atstovas nurodė, kad specialiuoju planu kiekvienam namui yra priskirta aiški teritorija, tačiau nėra atlikta jos teisinė registracija. Elektrėnų savivaldybė yra viena iš nedaugelio savivaldybių, kuri jau yra parengusi ir patvirtinusi specialųjį planą, kuriuo nustatytos Elektrėnų miesto daugiabučiams namams priskirtos teritorijos, nors šių teritorijų teisinė registracija dėl lėšų ir laiko trūkumo iki šiol neatlikta, tačiau ieškos galimybių tai padaryti.

4. ABTĮ expressis verbis nenumato galimybės atidėti teismo sprendimo vykdymo. Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. balandžio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS444-261/2010 yra nurodęs, jog „sprendžiant klausimus dėl sprendimo įvykdymo atidėjimo ar išdėstymo turi būti taikomos šiuos klausimus reglamentuojančios Civilinio proceso kodekso nuostatos“. Teismo sprendimo vykdymo atidėjimo institutą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taikė ir kitose bylose (pvz., 2010 m. spalio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-844/2010, 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-73/2010, 2010 m. kovo 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1593/2010, 2009 m. liepos 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-882/2009). Yra pagrindas atidėti teismo sprendimo vykdymą, nes ginčijamo sprendimo 6 punkto dalies panaikinimas reiškia, jog UAB „Elektrėnų komunalinis ūkis“ netenka teisės rinkti mokesčio už daugiabučių namų aplinkos tvarkymą, inter alia tvarkyti paminėtą teritoriją, šalinant joje nuolat besikaupiančias atliekas ir kitus nešvarumus. Neatidėliotinas ginčijamo sprendimo panaikinimas galėtų sukelti itin sunkių, neadekvačių ir neproporcingų pasekmių Elektrėnų miesto gyventojams. Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 284 straipsnio 1 dalis suteikia teisę teismui inter alia savo iniciatyva spręsti klausimą dėl sprendimo vykdymo atidėjimo.

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (T 2, b. l. 60–63) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Ginčijamo sprendimo dalis yra taikytina tiek tiems gyvenamiesiems namams, kurie yra administruojami savivaldybės sprendimu paskirto administratoriaus, tiek ir tiems, kuriuose gyventojai yra įkūrę bendrijas, administruojančias bendrąją nuosavybę. Daugiabučių namų gyventojai, kurie yra įsteigę bendrijas, ir tie, kurie bendrosios nuosavybės teise valdomus objektus yra pavedę administruoti savivaldybių paskirtiems administratoriams, savo teisiniu statusu yra lygūs. Atsakovui ginčijamu sprendimu nustačius gyventojams mokestį už ne jų nuosavybės teise valdomos ar kitu teisiniu pagrindu naudojamos teritorijos valymą buvo pažeisti 1995 m. vasario 21 d. Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo Nr. I-798 (akto redakcija, galiojusi nuo 2004 m. vasario 14 d. iki 2010 m. sausio 5 d.) 4 straipsnio 2 dalies reikalavimai.

2. Daugiabučių namų savininkų bendrijos ir daugiabučių gyvenamųjų namų administratoriai, kuriuose nėra įkurtos bendrijos, turi įgaliojimus įgyvendinti namo patalpų savininkų pareigas, susijusias su priežiūra ir tvarkymu, tik tokio sklypo, kuris įstatymų nustatyta tvarka priskirtas daugiabučiam gyvenamajam namui. Mokestis už kitaip priskirtų ar visiškai nepriskirtų teritorijų priežiūrą bei tvarkymą negali būti renkamas. Pagal Žemės įstatymo nuostatas tiek sudariusios, tiek nesudariusios žemės nuomos sutartis daugiabučių namų savininkų bendrijos ir daugiabučiai namai, administruojami savivaldybės paskirtų administratorių, dėl priskirto sklypo tvarkymo ir priežiūros teisiniu statusu yra lygūs. Visos daugiabučių namų savininkų bendrijos privalo tvarkyti ir prižiūrėti tik įstatymų nustatyta tvarka joms priskirtą žemės sklypą, kuris privalo būti suformuotas kaip savarankiškas nekilnojamasis objektas ir įregistruotas viešajame registre. Tokios pozicijos yra laikomasi ir teismų praktikoje (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2004 m. liepos 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I11-885/2004, Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. sausio 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-5-402/2008, Šiaulių apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-109-84/2009).

3. Apelianto nurodytoje teismų praktikoje nei vienu atveju nebuvo sprendžiamas norminio administracinio akto atitikimo aukštesnės galios teisės aktams klausimas, todėl nurodytos prielaidos ir sąlygos taikyti sprendimų vykdymo atidėjimo institutą yra negalimos. Negalima sutikti su tuo, kad ginčo atveju teismo sprendimo vykdymo atidėjimas būtų teisėtas. ABTĮ 116 straipsnyje yra nustatytos norminio administracinio akto pripažinimo neteisėtu teisinės pasekmės. Priešingas susidariusios teisinės situacijos aiškinimas ir sprendimo vykdymo atidėjimo taikymas prieštarautų Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Šioje administracinėje byloje nagrinėjamas pareiškėjo (Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro) prašymas yra paduotas pirmosios instancijos teismui ir šio teismo yra išnagrinėtas ABTĮ 110 straipsnio nustatyta tvarka, t. y. pareiškėjo ir teismo buvo laikomas abstrakčiu prašymu ištirti norminio administracinio akto teisėtumą. Pagal pareiškėjo pasirinktą poziciją, su kuria sutiko pirmosios instancijos teismas, tokiu norminiu teisės aktu laikytinas atsakovo 2008 m. kovo 26 d. sprendimas Nr. TS-45 „Dėl UAB „Elektrėnų komunalinis ūkis“ eksploatuojamų daugiabučių namų bendrosios nuosavybės mokesčių patvirtinimo“ (šio sprendimo 6 punktas, kuriame buvo nustatytas 0,25 Lt/m2 laiptinės ir teritorijos valymo paslaugos apmokestinimo tarifas). Todėl nagrinėjamoje byloje pirmiausia yra būtina išaiškinti, ar šis atsakovo sprendimas (prokuroro prašoma ištirti jo dalis) ABTĮ taikymo požiūriu gali būti pripažintas norminiu teisės aktu (norminio teisės akto dalimi).

Aiškinant šį klausimą, yra būtina atskleisti prokuroro skundžiamo teisės akto administracinį pobūdį, t. y. nustatyti, ar šis aktas laikytinas administraciniu aktu ABTĮ 2 straipsnio 15 dalies taikymo prasme. Pagal šią teisės normą, administracinis aktas - vykdant administravimo funkcijas, administravimo subjekto priimtas teisės aktas. Tam yra būtina atsakyti į klausimą, ar, priimdamas šioje byloje nagrinėjamą sprendimą, atsakovas vykdė teisės aktų jam priskirtas administravimo funkcijas. Kolegija pažymi, kad skundžiamame sprendime nėra jokių nuorodų į jo priėmimo teisinį pagrindą, tačiau yra nurodyta, kad jis priimamas, atsižvelgiant į trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Elektrėnų komunalinis ūkis“ pateiktus prašymus. Atsakovas yra Elektrėnų savivaldybės atstovaujamoji institucija, kurios kompetencija nustatyta kitų teisės aktų atžvilgiu specialiuoju įstatymu – Vietos savivaldos įstatymu. Pagal šio įstatymo savivaldybės tarybos įgaliojimus nustatančio 17 straipsnio (bylai aktuali 2006-07-11 įstatymo Nr. X-749 redakcija) 21 punktą, savivaldybės taryba nustato kainas ir tarifus už savivaldybės kontroliuojamų įmonių, savivaldybės biudžetinių ir viešųjų įstaigų teikiamas atlygintinas paslaugas bei keleivių vežimą vietiniais maršrutais, taip pat įstatymų nustatyta tvarka nustato centralizuotai tiekiamos šilumos, šalto ir karšto vandens kainas, nustato vietines rinkliavas bei kitas įmokas. Atsižvelgiant į šios administracinės bylos nagrinėjimo ribas, nagrinėjamai bylai yra aktualios aptariamo punkto nuostatos dėl kainų ir tarifų nustatymo už savivaldybės kontroliuojamų įmonių teikiamas atlygintinas paslaugas. Byloje nėra kvestionuojama, kad trečiasis suinteresuotas asmuo atitinka tokių įmonių kategoriją, t. y. nėra kvestionuojama, jog trečiasis suinteresuotas asmuo yra Elektrėnų savivaldybės kontroliuojama įmonė ir kad jis, be kita ko, teikia savivaldybės gyventojams (bylai aktualias) gyvenamųjų namų laiptinių ir teritorijų valymo paslaugas. Todėl darytina išvada, kad nagrinėjamoje situacijoje atsakovas, priimdamas šioje byloje ginčijamą sprendimą, vykdė jam priskirtą nurodytoje teisės normoje aptartą funkciją. Tai reiškia, kad pareiškėjo ginčijamas (prašomas ištirti) sprendimas ABTĮ taikymo požiūriu laikytinas administraciniu aktu.

Atsakant į klausimą, ar šis administracinis aktas yra norminis teisės aktas arba yra individualus teisės aktas, būtina vadovautis ABTĮ 2 straipsnio nustatytais tokių teisės aktų apibrėžimo kriterijais, nurodytais atitinkamai šio straipsnio 13 ir 14 dalyse. Pagal ABTĮ 2 straipsnio 13 dalį, norminis teisės aktas - įstatymas, administracinis ar kitas teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei, o pagal jo 14 dalį, individualus teisės aktas - vienkartis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam subjektui ar individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei. Iš nurodytų norminio ir individualaus teisės aktų apibūdinimų matyti, kad vienas iš esminių jų tarpusavio atskyrimo elementų (požymių) yra teisės akto nukreipimas į teisinių pasekmių nustatymą (atsiradimą) skirtingų asmenų ratui: norminio teisės akto priėmimo atveju - į individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupės elgesio taisyklių nustatymą, individualaus teisės akto priėmimo atveju – į konkretaus subjekto ar individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupės elgesio taisyklių nustatymą. Kolegijos manymu, yra būtina pabrėžti, kad ir viename, ir kitame teisės aktų apibūdinime pateikta nuostata „skirtas“ turi būti suprantama ir aiškinama kaip akto tiesioginis skyrimas tam tikram asmenų ratui. Tai reiškia, kad teisinės pasekmės, kurios gali atsirasti iš administracinio teisės akto reglamentuojamos veiklos kitiems asmenims – šiuo atveju trečiojo suinteresuoto asmens prižiūrimų objektų bendraturčiams (išvestinės pasekmės), nėra reikšmingos, sprendžiant klausimą dėl šio akto priskyrimo norminių ar individualių teisės aktų grupei.

Analizuojant skundžiamą atsakovo sprendimą šio kriterijaus taikymo požiūriu, pažymėtina, kad jis yra tiesiogiai skirtas trečiojo suinteresuoto asmens teikiamų paslaugų apmokėjimo tarifams nustatyti. Šio akto reikšmė ir pasekmės nurodytų trečiojo suinteresuoto asmens teikiamų paslaugų vartotojams – jo prižiūrimų daugiabučių namų savininkams – aukščiau pateikto aiškinimo požiūriu yra išvestiniai, t. y. jos atsiranda iš trečiojo suinteresuoto asmens ūkinės (pastebėtina, kad ne iš viešojo administravimo) veiklos ir, pažymėtina, kad tik tuo atveju, kai šie vartotojai atitinkamų sutarčių pagrindu pasirinko jį (trečiąjį suinteresuotą asmenį) kaip šių paslaugų tiekėją. Taigi darytina išvada, kad pagal aukščiau paminėtą esminį norminio ir individualaus teisės aktų tarpusavio atskyrimo požymį, ginčijamas atsakovo sprendimas priskirtinas individualių teisės aktų grupei.

Pasisakydama dėl kito, kolegijos manymu, reikšmingo norminio ir individualaus teisės aktų atskyrimo kriterijaus, kolegija pažymi, kad individualaus teisės akto esminis požymis yra tai, jog tai yra teisės taikymo aktas, o ne tam tikros teisės sukūrimas, kuris yra būdingas norminiam teisės aktui ir iš esmės yra norminio teisės akto atsiradimo (priėmimo) tikslas. Kalbant šiame kontekste apie ginčijamą atsakovo sprendimą pažymėtina, kad, priimdamas šį sprendimą, atsakovas, įvertinęs trečiojo suinteresuoto asmens jam pateiktus faktinius duomenis, realizavo Vietos savivaldos įstatymo 17 straipsnio 21 punkto jam suteiktą diskreciją nustatyti tam tikrus paslaugų teikimo tarifus, t. y., veikdamas kaip viešojo administravimo subjektas, taikė šią teisės normą, o ne sukūrė naują normą. Todėl ir šio, kito kriterijaus, taikymo prasme darytina išvada, kad ginčijamas atsakovo sprendimas (pareiškėjo išskirta jo dalis) yra ne norminis, o individualus teisės aktas. Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo prašomas ištirti teisės aktas – paminėtas atsakovo 2008 m. kovo 26 d. sprendimas (pareiškėjo išskirta jo dalis) – ABTĮ taikymo požiūriu nelaikytinas norminiu administraciniu aktu, todėl pareiškėjo teismui paduotas prašymas negalėjo būti nagrinėjamas ABTĮ šešiolikto skirsnio nustatyta tvarka. Todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas padarė procesinės teisės normų pažeidimą. Toks pirmosios instancijos teismo padarytas pažeidimas kolegijos pripažintinas esminiu ABTĮ 142 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Todėl teismo priimtas sprendimas naikintinas.

Pasisakydama dėl pareiškėjo teismui paduoto prašymo esmės ir teisminio tokio prašymo nagrinėjimo galimybės, kolegija pirmiausia pažymi, kad (kaip matyti iš bylos) pareiškėjas atliko ginčijamo atsakovo sprendimo tyrimą kaip viešąjį interesą ginantis subjektas. Viešojo intereso gynimas yra viena iš prokuroro (pareiškėjo) funkcijų, kuri nustatyta Prokuratūros įstatymo 19 straipsnyje ir numatyta ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 3 punkte (pažymėtina, kad šiomis teisės normomis pareiškėjas rėmėsi teismui paduotame prašyme). Tai reiškia, kad pareiškėjo teismui paduotas prašymas dėl atsakovo 2008 m. kovo 26 d. sprendimo dalies panaikinimo iš esmės galėjo būti nagrinėjamas ABTĮ nustatyta bendrąja administracinių bylų nagrinėjimo tvarka, t. y. netaikant administracinių bylų nagrinėjimo ypatumų, nustatytų ABTĮ šešioliktame skirsnyje. Šiam, bendrąja tvarka, administracinių bylų nagrinėjimui yra būdinga išaiškinti teisės taikymo bei administracinio sprendimo (individualaus teisės akto) pagrįstumo (t. y. faktinių aplinkybių vertinimo) klausimus. Tačiau tokiam nagrinėjimui turi būti sudarytos atitinkamos ABTĮ nustatytos procesinės prielaidos. Tai yra pirmosios instancijos teismo kompetencija. Todėl byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo nuo pareiškimo priėmimo stadijos.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 5 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Anatolijus Baranovas

Ričardas Piličiauskas