2019-01-16 Nr. AB-1539-3-61-3-02244-2016-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-45-629/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02244-2016-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS REPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkas) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. Š. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai bei Europos teisės departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl žalos priteisimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. Š. (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. gegužės 30 d. kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau patikslino. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 29 d. nutartimi priėmė nagrinėti šiuos pareiškėjo patikslinto skundo reikalavimus: 1) įpareigoti Europos teisės departamentą prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją (toliau – ir Ministerija) įgyvendinti pamatinį sprendimą 2004/757/TVR ir apie jo įgyvendinimą informuoti Europos Komisiją; 2) panaikinti Ministerijos 2016 m. balandžio 28 d. raštą Nr. (1.23)7R-3075 (toliau – ir Ministerijos raštas); 3) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Departamento, ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, priteisti po 50 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjo nuomone, Ministerija neįgyvendino Europos Tarybos priimto pamatinio sprendimo 2004/757/TVR, nustatančio būtiniausias nuostatas dėl nusikalstamų veikų sudėties požymių ir bausmių neteisėtos prekybos narkotikais srityje (toliau – ir Pamatinis sprendimas), o Departamentas nekontroliavo Pamatinio sprendimo įgyvendinimo ir neinformavo Europos Komisijos apie Pamatinio sprendimo įgyvendinimą. Pamatinis sprendimas įpareigoja visas Europos Sąjungos valstybes nares įgyvendinti jo nuostatas iki 2006 m. gegužės 12 d. Pareiškėjo vertinimu, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 260 straipsnio 3 dalis, nustatanti atsakomybę už labai didelį kiekį narkotinių medžiagų, neatitinka Pamatinio sprendimo nuostatų, ir mano, kad jam skirta sankciją pagal minėtą teisės normą yra pernelyg griežta, ypač atsižvelgiant į tai, kad kai kuriose Europos Sąjungos valstybėse narėse kanapes galima vartoti medicininiais ar rekreaciniais tikslais. Ministerijai neįgyvendinus Pamatinio sprendimo ir Departamentui neatlikus savo funkcijų, pareiškėjui kilo neigiamos pasekmės – jis buvo nuteistas 11 metų laisvės atėmimo bausme.

3. Teismo posėdžio metu pareiškėjas pakartojo skunde (patikslintame skunde) išdėstytus argumentus, paaiškino aplinkybes, susijusias su Pamatinio sprendimo perkėlimu į Lietuvos Respublikos nacionalinę teisę. Pažymėjo, kad baudžiamojoje byloje jam buvo skirtas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos advokatas, joje nebuvo kelti BK nuostatų atitikties Europos Sąjungos teisei klausimai.

4. Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, kartu atstovaujantis atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė administracinę bylą nutraukti.

5. Ministerija atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas 2015 m. lapkričio 26 d. pateikė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuriame prašė panaikinti Lietuvos Respublikos Seimo Narkomanijos ir alkoholizmo prevencijos komisijos 2015 m. birželio 2 d. sprendimą Nr. S-2015-3571 „Dėl R. Š. prašymo“ ir Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento 2015 m. birželio 19 d. raštą Nr. S-(4.3-1)-1772 „Dėl R. Š. skundo dėl Europos Sąjungos teisės aktų suderinimo su nacionalinės baudžiamosios teisės normomis ir narkotinių ir psichotropinių medžiagų klasifikavimo klausimų“, bei įpareigoti Lietuvos Respublikos Seimo Narkomanijos ir alkoholizmo prevencijos komisiją įgyvendinti Pamatinį sprendimą padarant pataisas BK 260 straipsnyje, kad jis atitiktų paminėtą teisės aktą ir neprieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucijai pagal bausmių adekvatumą ir proporcingumą. Vilniaus apygardos administracinis teismas šį pareiškėjo skundą atsisakė priimti. Ministerijos nuomone, pareiškėjas iš esmės vėl kreipiasi dėl BK 260 straipsnio nuostatų peržiūrėjimo ir jų pakeitimo eliminuojant sąvoką „labai didelis kiekis“, o kartu prašo panaikinti ir baudžiamąją atsakomybę už šią veiką. Nors pareiškėjas šiuo atveju skundžia Departamento ir Ministerijos raštus, skundo esmė yra tapati.

6. Atsakovas Europos teisės departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, kartu atstovaujantis atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

7. Departamentas tvirtino, kad Pamatinio sprendimo nuostatos yra tinkamai perkeltos į Lietuvos Respublikos teisės sistemą. Dėl Pamatinio sprendimo perkėlimo ir įgyvendinimo Europos Komisija nėra pradėjusi jokios pažeidimo procedūros prieš Lietuvos Respubliką. Departamentas paaiškino, kad Pamatinio sprendimo 4 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinti įpareigojimai valstybėms narėms imtis reikalingų priemonių, siekiant užtikrinti, jog už Pamatinio sprendimo 2 straipsnyje nurodytus nusikaltimus būtų baudžiama įkalinimo bausmėmis, kurių ilgiausias laikas – ne mažiau kaip 1–3 metai. Formuluotę „ilgiausias laikas ne mažiau kaip 1–3 metai“ reikia suprasti taip, kad, nacionalinėje teisėje nustatydama sankciją už nusikalstamą veiką, valstybė narė turi garantuoti, kad tokios sankcijos viršutinė riba sieks bent 1–3 metus. Pamatinio sprendimo 4 straipsnio 2 dalyje yra nurodytos tam tikros aplinkybės (pvz., nusikaltimas, susijęs su dideliais narkotikų kiekiais), kurioms esant nusikalstama veika tampa pavojingesne, todėl ir griežčiau baustina. Departamento vertinimu, pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Departamentą įgyvendinti Pamatinį sprendimą yra sietinas su įstatymų leidybos procesu.

8. Teismo posėdžio metu Departamento atstovė papildomai nurodė, kad Departamentas pareiškėjui teikė administracinius aktus, kuriuose paaiškino aplinkybes dėl Pamatinio sprendimo įgyvendinimo Lietuvos Respublikoje. Departamentas teigė, kad jis 2015 m. bendradarbiavimo sistemoje teikė Europos Komisijai informaciją apie Pamatinio sprendimo perkėlimą į Lietuvos Respublikos teisę.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 27 d. sprendime pareiškėjo R. Š. skundą atmetė.

10. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2016 m. vasario 8 d. pateikė skundą Departamentui, kuris 2016 m. vasario 8 d. sprendimu Nr. SD-29 jo netenkino. Departamentas sprendime nurodė, kad Pamatinio sprendimo nuostatos yra tinkamai perkeltos į Lietuvos Respublikos teisę, ir pažymėjo, kad Europos Komisija nėra pradėjusi jokios pažeidimo procedūros prieš Lietuvos Respubliką.

11. Pareiškėjas 2016 m. kovo 4 d. pateikė raštą Ministerijai, kuriame prašė pateikti informaciją, kurią Lietuvos Respublika teikė Europos Komisijai dėl Pamatinio sprendimo įgyvendinimo. Ministerija kartu su 2016 m. balandžio 28 d. raštu Nr. (1.23)7R-3075 pareiškėjui pateikė Pamatinio sprendimo nuostatų ir Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų atitikties lentelės kopiją. Ministerija rašte pareiškėjui nurodė, kad oficialūs Lietuvos atsakymai Europos Komisijai dėl jos pateiktų ataskaitų dėl pamatinių sprendimų nuostatų įgyvendinimo nėra teikiami.

12. Teismas netenkino Ministerijos prašymo nutraukti administracinę bylą, konstatavęs, kad pareiškėjo skundas administracinėje byloje Nr. I-12189-331/2015 ir skundas nagrinėjamoje byloje nelaikytini tapačiais (skundo dalykas ir šalys yra skirtingos).

13. Teismas, įvertinęs ginčijamo Ministerijos rašto turinį, nustatė, kad jame buvo pateikta pareiškėjo prašoma informacija, paaiškintos aplinkybės, susijusios su Lietuvos Respublikos oficialiais atsakymais Europos Komisijai, nurodyti pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateiktas teisinis pagrindas. Šis raštas buvo paruoštas nepraleidus teisės aktuose nustatytų terminų. Ministerija, nagrinėdama pareiškėjo 2016 m. kovo 4 d. prašymą, neperžengė jai suteiktų diskrecijos ribų. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo reikalavimas panaikinti Ministerijos raštą buvo atmestas.

14. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimo įpareigoti Departamentą ir Ministeriją įgyvendinti Pamatinį sprendimą ir apie jo įgyvendinimą informuoti Europos Komisiją, atkreipė dėmesį į bendrosios kompetencijos teismuose esančią bylą dėl pareiškėjo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, 265 straipsnio 1 dalį, 259 straipsnio 1 dalį ir 253 straipsnio 1 dalį (proceso Nr. 1-20-1-00473-2014-5), kurioje pareiškėjas buvo pripažintas kaltu ir jam paskirta galutinė 12 metų laisvės atėmimo bausmė ir kuri tuo metu buvo nagrinėjama kasacine tvarka. Teismas akcentavo, kad administracinėje byloje nėra nagrinėjamas pareiškėjui paskirtos bausmės pagrįstumo klausimas. Teismo vertinimu, pareiškėjas šioje administracinėje byloje siekia ne savo teisių gynimo, o viešoje intereso apsaugos. Teismas, nenustatęs, kad pareiškėjas turi įgaliojimus ginti viešąjį interesą, konstatavo, jog jis nelaikytinas suinteresuotu asmeniu pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį ir 3 dalies 2–3 punktus. Atsižvelgdamas į tai, teismas priėjo išvadą, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neturi materialinio suinteresuotumo, ir šį pareiškėjo reikalavimą atmetė. Tačiau teismas pareiškėjui išaiškino galimybę klausimą dėl BK nuostatų konstitucingumo ir / ar atitikimo Europos Sąjungos teisei kelti baudžiamojoje byloje, kurioje jis yra kaltinamas nusikaltimo padarymu, bei teisę individualiai arba kartu su kitais piliečiais ar asmenimis pateikti Europos Parlamentui peticiją bet kokiu reikalu, priklausančiu Europos Sąjungos veiklos sritims ir turinčiu jam tiesioginį poveikį.

15. Teismas, nenustatęs Departamento ar Ministerijos neteisėtų veiksmų nagrinėjant pareiškėjo 2016 m. vasario 8 d. skundą ir 2016 m. kovo 4 d. prašymą bei atliekant jiems suteiktus įgaliojimus, netenkino pareiškėjo reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

III. 16. Pareiškėjas R. Š. apeliaciniame skunde dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 27 d. sprendimo prašo: 1) panaikinti šį teismo sprendimą; 2) įpareigoti Europos teisės departamentą prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją įgyvendinti pamatinį sprendimą 2004/757/TVR ir apie jo įgyvendinimą informuoti Europos Komisiją; bei 3) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Departamento, ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, priteisti po 50 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

17. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja anksčiau išdėstytus savo argumentus. Jo nuomone, BK 260 straipsnyje įtvirtintos laisvės atėmimo bausmių trukmės yra nesuderinamos su Pamatinio sprendimo 4 straipsnyje nurodytomis laisvės atėmimo bausmių trukmėmis. Be to, Pamatiniame sprendime nėra vartojama sąvoka „labai didelis kiekis“, todėl ji yra nepagrįstai nurodyta BK 260 straipsnio 3 dalyje. Pareiškėjas pabrėžia, jog Departamentas jam nesuteikė duomenų apie tai, kokia informacija buvo pateikta Europos Komisijai apie Pamatinio sprendimo įgyvendinimą, tokie duomenys nebuvo pateikti ir teismui. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į šią aplinkybę ir neįsigilino į ginčo esmę. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad 2009 m. gruodžio 10 d. ataskaitoje Europos Komisija buvo pažymėjusi, jog, be kita ko, Lietuvos teisės aktuose yra daug neaiškumų, jais neužtikrinamas visiškas ir pakankamai aiškus bei tikslus pamatinio sprendimo įgyvendinimas. Atsižvelgiant į tai, Lietuvos valstybės buvo prašoma pateikti papildomą informaciją. Pareiškėjo teigimu, Lietuvos teisės aktuose yra daug neatitikimų, be kita ko, 1961 m. Jungtinių Tautų Organizacijos Bendrajai narkotinių medžiagų konvencijos, Pamatinio sprendimo nuostatoms, pavyzdžiui, dėl kanapės kaip narkotinės medžiagos apibrėžimo, jau minėtos „labai didelio kiekio“ sąvokos.

18. Pareiškėjas nesutinka su teismo vertinimu, jog, reikalaudamas įgyvendinti Pamatinį sprendimą, jis siekia ginti viešąjį interesą. Pareiškėjas pabrėžia, kad jis gina pirmiausiai savo interesus, nes dėl Ministerijos ir Departamento neveikimo, lėmusio Pamatinio sprendimo neįgyvendinimą (neperkėlimą į Lietuvos baudžiamąją teisę), pareiškėjas buvo nubaustas per griežta bausme. Dėl teismo siūlymo klausimą dėl BK nuostatų atitikties Europos Sąjungos teisei kelti baudžiamojoje byloje pareiškėjas nurodo, kad teismai vadovaujasi jau galiojančiais Lietuvos teisės aktais ir nesprendžia klausimų, susijusių su teisės aktų tinkamumu.

19. Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, kartu atstovaujantis atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

20. Ministerija sutinka su teismo padarytomis išvadomis ir jų motyvais, apeliacinio skundo argumentus laiko deklaratyviais ir niekuo nepagrįstais.

21. Atsakovas Europos teisės departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, kartu atstovaujantis atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

22. Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės pakartoja anksčiau savo išdėstytus argumentus. Jo nuomone, pareiškėjo argumentai yra nepagrįsti. Pamatiniame sprendime (jo 4 straipsnyje) yra nurodytos bausmių ribos yra tik mažiausios ribos, t. y. valstybės narės negali nustatyti mažesnių nei nurodyta bausmių, tačiau jos gali nustatyti didesnes sankcijas. Pamatiniame sprendime nėra apibrėžta, kas laikoma „dideliais narkotikų kiekiais“, todėl tai apibrėžti arba nustatyti teismų praktikoje paliekama valstybių narių diskrecijai. Pamatiniame sprendime vartojami terminai neturėtų būti suprantami kaip sudarantys kliūtis valstybėms narėms kvalifikuoti nusikaltimus ir pagal detalesnius kriterijus. Departamentas akcentuoja, kad pareiškėjo minėta Europos Komisijos ataskaita yra informacinio pobūdžio ir nėra oficialios valstybės narės įsipareigojimų pagal Europos Sąjungos teisę neįvykdymo procedūros pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 258 straipsnį dalis. Be to, priešingai nei teigia pareiškėjas, Europos Komisija patvirtino, kad Lietuva laikėsi Pamatinio sprendimo 9 straipsnio 2 dalyje nurodyto įsipareigojimo pateikti informaciją Europos Komisijai. Departamentas tvirtina vykdęs Europos Komisijos informavimą apie Pamatinio sprendimo įgyvendinimą nustatytais būdais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 23. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos įpareigojimo įgyvendinti Europos Tarybos pamatinį sprendimą 2004/757/TVR ir apie jo įgyvendinimą informuoti Europos Komisiją, taip pat dėl Ministerijos 2016 m. balandžio 28 d. rašto Nr. (1.23)7R-3075 teisėtumo ir pagrįstumo bei neturtinės žalos, pareiškėjui galbūt padarytos dėl netinkamo Pamatinio sprendimo įgyvendinimo, atlyginimo priteisimo.

24. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina, kad yra pagrindas įpareigoti Ministeriją ir Departamentą atlikti pareiškėjo nurodytus veiksmus, kad Ministerijos raštas yra neteisėtas ir nepagrįstas, bei kad yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, jog nėra pagrindo panaikinti Ministerijos raštą ir pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą, tačiau iš dalies nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad pareiškėjo reikalavimas atsakovo atstovus įpareigoti įgyvendinti Pamatinį sprendimą ir apie jo įgyvendinimą informuoti Europos Komisiją yra išimtinai viešojo intereso srities klausimas, o pareiškėjas nagrinėjamoje administracinėje byloje nesiekia savo teisių gynimo, kadangi, teisėjų kolegijos vertinimu, atitinkami teisinio reguliavimo pakeitimai gali turėti poveikį sprendžiant dėl pareiškėjo baudžiamosios atsakomybės. Apeliacinis skundas grindžiamas abstrakčiais, bendro pobūdžio teiginiais, subjektyvia pareiškėjo nuomone apie Pamatinio sprendimo įgyvendinimo tinkamumą. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nebekelia pretenzijų dėl Ministerijos rašto. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, pripažįsta tikslinga atskirai aptarti tik tuos aspektus, dėl kurių apeliaciniame skunde keliamas ginčas, t. y. dėl pagrindo įpareigoti Ministeriją ir Departamentą įgyvendinti Pamatinį sprendimą ir apie jo įgyvendinimą informuoti Europos Komisiją bei dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui.

25. Pareiškėjas savo poziciją, kad Pamatinis sprendimas Lietuvos teisėje yra įgyvendintas netinkamai, grindžia tuo, kad Baudžiamojo kodekso 260 straipsnio 3 dalyje („Tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno, siuntė, pardavė ar kitaip platino labai didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų, baudžiamas laisvės atėmimu nuo dešimties iki penkiolikos metų“), pirma, yra nustatyti per dideli bausmių dydžiai ir, antra, yra sąvoka „labai didelis kiekis“.

26. Pamatinio sprendimo 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad kiekviena valstybė narė imasi reikalingų priemonių, siekdama užtikrinti, kad už 2 ir 3 straipsniuose apibrėžtus nusikaltimus būtų baudžiama veiksmingomis, proporcingomis ir atgrasančiomis bausmėmis; kiekviena valstybė narė imasi reikalingų priemonių, kad užtikrintų, jog už 2 straipsnyje nurodytus nusikaltimus būtų baudžiama įkalinimo bausmėmis, kurių ilgiausias laikas ne mažiau kaip 1–3 metai. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad kiekviena valstybė narė imasi reikalingų priemonių, kad užtikrintų, jog už 2 straipsnio 1 dalies a, b ir c punktuose nurodytus nusikaltimus būtų baudžiama įkalinimo bausmėmis, kurių ilgiausias laikas ne mažiau kaip 5–10 metų, kiekvienos iš šių aplinkybių atveju: a) nusikaltimas susijęs su dideliais narkotikų kiekiais; b) nusikaltimas susijęs su tais narkotikais, kurie daro didžiausią žalą sveikatai, arba jais padaryta didelė žala ne vieno asmens sveikatai.

27. Įvertinus šias Pamatinio sprendimo nuostatas, akivaizdu, kad Pamatinio sprendimo 4 straipsnio 1 ir 2 dalyse yra įtvirtinti minimalūs didžiausių bausmių terminai, t. y. valstybės narės gali nustatyti ilgesnius nei minėtieji terminus. Aplinkybė, kad Lietuvos valstybė nusprendė išskirti dar vieną narkotikų kiekio kategoriją – „labai didelis kiekis“, – taip pat savaime nereiškia, kad nacionalinėje teisėje Pamatinis sprendimas buvo įgyvendintas netinkamai, kol baudžiamoji atsakomybė už „labai didelį kiekį“ narkotikų nėra mažesnė už Pamatinio sprendimo 4 straipsnio 2 dalyje nustatytą dydį. Be to, 2009 m. gruodžio 10 d. Europos Komisijos ataskaitoje SEC (2009)1661 „Pamatinio sprendimo 2004/757/TVR, nustatančio būtiniausias nuostatas dėl nusikalstamų veikų sudėties požymių ir bausmių neteisėtos prekybos narkotikais srityje, įgyvendinimas“ (b. l. 47–56) nurodyta, kad, Komisijos nuomone, nurodytose valstybėse (tarp jų – ir Lietuvoje) 4 straipsnio 2 dalis yra įgyvendinama pakankamai, nes paisoma bausmių dydžio. Europos Komisija šioje ataskaitoje atkreipė dėmesį į tai, kad daugelyje valstybių nustatytos bausmės yra žymiai griežtesnės nei nurodytosios Pamatiniame sprendime, bet dėl to pažeidimo nekonstatavo. Šios aptartos aplinkybės yra nurodytos ir Departamento 2016 m. vasario 8 d. rašte Nr. SD-29 (b. l. 2–4), kuriame atsakyta į pareiškėjo 2016 m. vasario 1 d. skundą. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl Baudžiamojo kodekso 260 straipsnio 3 dalies nuostatų suderinamumo (pareiškėjo nurodomu aspektu) su Pamatinio sprendimo nuostatomis.

28. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad byloje nėra jokių duomenų, to nenurodo ir pats pareiškėjas, kad Europos Komisija būtų konstatavusi, jog Lietuva netinkamai įgyvendina Pamatinį sprendimą arba neinformuoja / netinkamai informuoja Europos Komisiją apie Pamatinio sprendimo įgyvendinimą. Kaip matyti iš minėtos 2009 m. gruodžio 10 d. Europos Komisijos ataskaitos, tam tikra informacija (be kita ko, aspektu, kuriuo yra suinteresuotas pareiškėjas, t. y. bausmių trukmės) jau tada buvo teikiama Europos Komisijai. Kartu su Ministerijos raštu pareiškėjui buvo pateikta Pamatinio sprendimo nuostatų ir Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų atitikties lentelės kopija, kuri buvo pateikta Europos Komisijai. Taigi, šiuo atveju nėra pagrindo spręsti, kad Departamentas ir / ar Ministerija neinformavo Europos Komisijos apie Pamatinio sprendimo įgyvendinimą (bent dalyje, kuria yra suinteresuotas pareiškėjas), ir įpareigoti atsakovo atstovus šiuos veiksmus atlikti.

29. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą.

30. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos aplinkybes, nenustatė Departamento ar Ministerijos veiksmų (neveikimo), kuriuos būtų galima pripažinti neteisėtais veiksmais CK 6.271 straipsnio prasme. Taigi, byloje nėra vienos iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų (neveikimo). Konstatavus vienos iš būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti neegzistavimą, pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą yra netenkinamas, nevertinant jo teiginių apie kitas valstybės civilinės atsakomybės sąlygas.

25. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė