757ece68-99a0-4ec2-ba28-db59c57aa0dc · Vilniaus apygardos administracinis teismas

Administracinė byla NrAdministracinė byla Nr. A146-3614/2011             Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00386-2010-3           Procesinio sprendimo kategorija 16.5; 16.8 (S) LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2011 m. rugsėjo 26 d.Vilnius Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas) ir Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,dalyvaujant pareiškėjui D.

V.,atsakovo atstovams Vilmai AdamavičiÅ«tei ir advokatui Jonui Masiokui,vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo administracinę bylÄ pagal atsakovo Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiÅ¡kėjo D. V. skundÄ atsakovui Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai dėl atlyginimo ir jo priedų, delspinigių ir palÅ«kanų priteisimo.

Teisėjų kolegija n u s t a t ė :I. PareiÅ¡kėjas D. V. (toliau – ir pareiÅ¡kėjas) kreipėsi į administracinį teismÄ skundu (b. l. 8-9), kurį patikslino (b. l. 11-12, 5-7), praÅ¡ydamas įpareigoti Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisijÄ (toliau – ir Komisija, atsakovas) iÅ¡mokėti jam už laikotarpį nuo 2006 m. rugsėjo 12 d. iki 2009 m. lapkričio 5 d. laiku neiÅ¡mokėtÄ vidutinio dydžio atlyginimÄ ir jo priedus, 0,06 procentų delspinigius nuo laiku neiÅ¡mokėtos atlyginimo sumos bei atlyginti nuostolius, priteisiant vidutinį darbo užmokestį už faktiÅ¡kai uždelstÄ laikÄ ir 5 procentų metines palÅ«kanas nuo priteistos sumos, taikant terminÄ nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo.PareiÅ¡kėjas paaiÅ¡kino, kad Komisijos pirmininko 2006 d. rugsėjo 11 d.

įsakymu Nr. P1-68 buvo atleistas iÅ¡ Licencijų skyriaus vyresniojo specialisto pareigų. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 22 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A502-1090/2009 jo skundas buvo patenkintas, Å¡is sprendimas panaikintas grÄ Å¾inant pareiÅ¡kėjÄ Ä¯ tas pačias pareigas. PareiÅ¡kėjo teigimu, Komisijos pirmininkas netinkamai įvykdė teismo sprendimÄ , neteikė informacijos apie teismo sprendimo vykdymo eigÄ , pareiÅ¡kėjas nežinojo, ar tikrai buvo grÄ Å¾intas dirbti į Licencijų skyrių, kur jo darbo vieta. 2009 m. lapkričio 2 d. pareiÅ¡kėjas pateikė praÅ¡ymÄ suteikti nemokamų atostogų iki 2009 m. lapkričio 17 d.

PareiÅ¡kėjo teigimu, 2009 m. lapkričio 3 d. gavo žodinį sutikimÄ iÅ¡eiti nemokamų atostogų, raÅ¡ytinio įsakymo jis negavo, po to sužinojo, kad yra pradėtas tarnybinis patikrinimas dėl neatvykimo į darbÄ . Matydamas Komisijos administracijos nepalankumÄ pateikė praÅ¡ymÄ dėl atleidimo iÅ¡ valstybės tarnybos ir 2009 m. lapkričio 5 d. įsakymu Nr. P1-63 buvo atleistas iÅ¡ tarnybos.Atsakovas neiÅ¡mokėjo viso jam priklausančio vidutinio darbo užmokesčio ir priedų už priverstinės pravaikÅ¡tos laikotarpį nuo 2006 m. rugsėjo 12 d. iki 2009 m. spalio 22 d.

PareiÅ¡kėjas akcentavo, kad Å¡iuo priverstinės pravaikÅ¡tos laikotarpiu darbas jam nebuvo skiriamas ne dėl jo kaltės, todėl atsakovas nustatyta tvarka privalėjo mokėti vidutinį darbo užmokestį. PareiÅ¡kėjo teigimu, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir Darbo kodeksas arba DK) 11 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta DK normų virÅ¡enybe prieÅ¡ kitus Lietuvos Respublikos įstatymus (iÅ¡skyrus Å¡alies KonstitucijÄ ) bei norminius teisės aktus, jis turi teisę reikalauti iÅ¡ atsakovo iÅ¡mokėti jam priklausantį atlyginimÄ , tarnybinius priedus ir delspinigius už laiku neiÅ¡mokėtÄ atlyginimÄ .

DK 207 straipsnio 1 dalyje bei Lietuvos Respublikos delspinigių nustatymo už iÅ¡mokų, susijusių su darbo santykiais pavėluotÄ mokėjimÄ Ä¯statymo (toliau – ir Delspinigių nustatymo įstatymas) 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai ne dėl darbuotojo kaltės pavėluotai iÅ¡mokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios iÅ¡mokos (iÅ¡skyrus Valstybinio socialinio draudimo įstatymo numatytas iÅ¡mokas), kartu su jomis darbuotojui sumokami delspinigiai. Remdamasis Å¡iais argumentais pareiÅ¡kėjas prašė priteisti iÅ¡ atsakovo 0,06 procentų delspinigius nuo laiku neiÅ¡mokėtos atlyginimo sumos bei atlyginti nuostolius, priteisiant vidutinį darbo užmokestį už faktiÅ¡kai uždelstÄ laikÄ ir 5 procentų metines palÅ«kanas nuo priteistos sumos (nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo).Teismo posėdyje pareiÅ¡kėjas palaikė skundÄ .

Papildomai nurodė, jog priverstinės pravaikÅ¡tos laikotarpiu dirbo AB „Lietuvos paÅ¡tas“, kur jo vidutinis darbo užmokestis buvo 2530 Lt, o nuo 2010 m. lapkričio 10 d. niekur nedirba.Atsakovas Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstÄ . Atsiliepime į skundÄ (b. l. 13-15) ir atstovė teismo posėdyje paaiÅ¡kino, kad vykdant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2009 m. spalio 22 d. sprendimÄ , priimtÄ administracinėje byloje Nr. A502-1090/2009, pareiÅ¡kėjas negalėjo bÅ«ti grÄ Å¾intas į Licencijų skyriaus vyresniojo specialisto pareigas, nes Komisijos pirmininko 2008 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 03-20 Licencijų skyrius buvo panaikintas. 2008 m. vasario 14 d.

Komisijos pirmininko įsakymo Nr. 01-7 3.2 punktu visos Licencijų skyriaus pareigybės buvo panaikintos, anksčiau Å¡io skyriaus tarnautojų vykdytos funkcijos paskirstytos ir priskirtos kitų skyrių tarnautojams. Atsižvelgiant į tai, vykdant LVAT 2009 m. spalio 22 d. sprendimÄ , Komisijos struktÅ«roje 2009 m. spalio 22 d. Komisijos pirmininko įsakymu Nr. 01-61 buvo įsteigta A lygio 9 kategorijos vyresniojo specialisto pareigybė, kurios specialieji reikalavimai ir funkcijos buvo identiÅ¡kos pareiÅ¡kėjo eitoms pareigoms.

Komisijos pirmininko 2009 m. spalio 23 d. įsakymu Nr. PI-57 pareiÅ¡kėjas grÄ Å¾intas į Å¡ias pareigas. Komisija, atsižvelgdama į tai, kad 2009 m. spalio 22 d. įsiteisėjus teismo sprendimui, pareiÅ¡kėjas neatvyko į darbÄ ir nepateikė jokios informacijos, Komisija 2009 m. spalio 26 d. iÅ¡siuntė pareiÅ¡kėjui informacijÄ apie grÄ Å¾inimÄ Ä¯ darbÄ , 2009 m. spalio 27 d. informavo telefonu. PareiÅ¡kėjas po LVAT sprendimo įsiteisėjimo į KomisijÄ atvyko tik 2009 spalio 28 d., o 2009 m. spalio 29 d. jau pateikė praÅ¡ymÄ suteikti jam nemokamų atostogų.

Akivaizdu, kad pareiškėjas nebuvo pradėjęs vykdyti savo tarnybinių funkcijų, todėl jokios užduotys jam objektyviai negalėjo būti skiriamos. Komisijos pirmininko 2009 m. lapkričio 2 d. įsakymu Nr. P3-115 pareiškėjui jo prašymu buvo suteiktos nemokamos atostogos nuo 2009 m. lapkričio 2 d. iki 2009 m. lapkričio 15 d. darbo santykiams kitoje darbovietėje nutraukti. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas 2009 m. spalio 23-27 d. darbe nepasirodė ir neinformavo apie neatvykimo priežastis, 2009 m. spalio 27 d.

Komisijos pirmininko įsakymu Nr. P1-59 buvo sudaryta tyrimo komisija galimam pareiÅ¡kėjo tarnybiniam nusižengimui tirti. 2009 m. spalio 29 d. suraÅ¡ytas praneÅ¡imas apie galimÄ tarnybinį nusižengimÄ Nr. P12-4 2009 m. lapkričio 2 d. pareiÅ¡kėjui buvo įteiktas paÅ¡tu. PasiaiÅ¡kinimo pareiÅ¡kėjas nepateikė. Tyrimo komisija 2009 m. spalio 5 d. pateikė iÅ¡vadÄ kad pareiÅ¡kėjas padarė Valstybės tarnybos 29 straipsnio 6 dalies 6 punkte apibrėžtÄ Å¡iurkÅ¡tų tarnybinį nusižengimÄ â€“ nebuvo darbe 6 dienas be pateisinamos priežasties.

Atsižvelgdama į tai, kad buvo patenkintas pareiÅ¡kėjo praÅ¡ymas atleisti jį iÅ¡ einamų pareigų, Tyrimo komisija tyrimÄ nutraukė. IÅ¡dėstytos aplinkybės, atsakovo manymu, patvirtina, kad Komisija veikė pagal teisės aktų nustatytus reikalavimus.Tiek bendrosios kompetencijos, tiek ir administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad atlyginimo už priverstinės pravaikÅ¡tos laikÄ institutas yra skirtas kompensuoti asmeniui už tai, kad tam tikrÄ laikÄ dėl neteisėto atleidimo iÅ¡ pareigų jis nedirbo ir negavo darbo užmokesčio.

Kompensuojama tik už realiai negautas pajamas, todėl priteisiant atlyginimÄ už priverstinės pravaikÅ¡tos laikÄ , turi bÅ«ti atimamos sumos, asmens gautos priverstinės pravaikÅ¡tos laikotarpiu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2011). Pažymėjo, kad pareiÅ¡kėjas 2006-2009 m. dirbo Vilniaus apskrities centriniame paÅ¡te. Atsakovo nuomone, pareiÅ¡kėjo reikalavimas dėl delspinigių ir palÅ«kanų priteisimo yra nepagrįstas, todėl atmestinas.Teismo posėdyje atsakovo atstovas papildomai paaiÅ¡kino, kad su pareiÅ¡kėju atsiskaitė tinkamai, t. y. už laikotarpį nuo 2009 m. spalio 23 d. iki 2009 m. lapkričio 5 d., taip pat už nepanaudotas atostogas.

Teigė, kad dėl vidutinio darbo užmokesčio iÅ¡mokėjimo, taikant Darbo kodekso 297 straipsnio 3 dalį, turi bÅ«ti laikomasi kompensacinio principo, nes atlyginimo už priverstinės pravaikÅ¡tos laikÄ institutas yra skirtas kompensuoti asmeniui už tai, kad tam tikrÄ laikÄ dėl neteisėto atleidimo iÅ¡ pareigų jis nedirbo ir negavo darbo užmokesčio ir kompensuojama tik realiai negautos pajamos. PareiÅ¡kėjas dirbo AB „Lietuvos paÅ¡tas“, todėl jokių nuostolių neturėjo, gavo didesnes pajamas nei bÅ«tų gavęs dirbdamas Komisijoje.

Kadangi pareiÅ¡kėjas dėl jo atleidimo nuostolių nepatyrė, atsakovas prašė jo skundo netenkinti . II. Vilniaus apygardos administracinis teismas, iÅ¡nagrinėjęs bylÄ , 2011 m. liepos 5 d. sprendimu (b. l. 143-150) pareiÅ¡kėjo D. V. skundÄ patenkino iÅ¡ dalies. Teismas priteisė pareiÅ¡kėjui iÅ¡ atsakovo 74 391,56 Lt už priverstinės pravaikÅ¡tos laikÄ , neiÅ¡skaičius fizinių asmenų pajamų mokesčio ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų; likusiÄ pareiÅ¡kėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstÄ .

Teismas, iÅ¡tyręs ir įvertinęs raÅ¡ytinius įrodymus bei proceso Å¡alių paaiÅ¡kinimus, nustatė, kad pareiÅ¡kėjas Komisijos 2006 m. rugsėjo 11 d. įsakymu Nr. P1-68 nuo 2006 m. rugsėjo 11 d. buvo atleistas iÅ¡ Licencijų skyriaus vyresniojo specialisto pareigų pagal Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo 22 straipsnio 8 dalies 4 punktÄ ir 9 dalį. LVAT 2009 m. spalio 22 sprendimu (administracinė byla Nr. A502-1090/2009) D. V. buvo grÄ Å¾intas į Komisijos Licencijų skyriaus vyresniojo specialisto pareigas.

Atsakovas, vykdydamas šį teismo sprendimÄ , 2009 d. spalio 23 d. įsakymu Nr. P1-57 grÄ Å¾ino pareiÅ¡kėjÄ Ä¯ A lygio 9 kategorijos vyresniojo specialisto pareigas nuo 2009 m. spalio 23 d.  Atsakovas 2009 m. lapkričio 5 d. įsakymu Nr. P1-63 patenkino pareiÅ¡kėjo 2009 m. lapkričio 5 d. praÅ¡ymÄ dėl atleidimo iÅ¡ pareigų ir nurodė iÅ¡mokėti jam kompensacijÄ už 0.2 darbo dienos nepanaudotas kasmetines atostogas (už laikotarpį nuo 2009 m. lapkričio 2 d. iki 2009 m. lapkričio 4 d.).

PareiÅ¡kėjo skundas, kuriuo jis prašė panaikinti Komisijos 2009 m. lapkričio 5 d. įsakymÄ Nr. P1-63, įpareigoti atsakovÄ Â grÄ Å¾inti jį į Komisijos Licencijų skyriaus vyresniojo specialisto pareigas ir kt., 2010 m. balandžio 6 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu buvo atmestas kaip nepagrįstas (administracinė byla I-377-171/2010). LVAT šį teismo sprendimÄ paliko nepakeistÄ . Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atlyginimo už priverstinės pravaikÅ¡tos laikÄ priteisimo už laikotarpį nuo 2006 m. rugsėjo 12 d. iki 2009 m. lapkričio 5 d. bei kitų su tuo susijusių reikalavimų .Teismas rėmėsi Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsniu, kuris nustato, kad darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja Å¡is įstatymas.

Valstybės tarnybos įstatymas nereglamentuoja santykių, susijusių su vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikÅ¡tos laikÄ priteisimu bei santykių, susijusių su uždelsimu atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, todėl Å¡iuo atveju taikytinos Darbo kodekso nuostatos. Teismas nustatė, kad LVAT 2009 m. spalio 22 d. sprendimu (administracinė byla Nr. A502-1090/2009) pareiÅ¡kėjas buvo grÄ Å¾intas į Komisijos Licencijų skyriaus vyresniojo specialisto pareigas. Å iuo teismo sprendimu taip pat buvo panaikintas atsakovo 2006 m. rugsėjo 11 d.

įsakymas Nr. P1-68, kuriuo pareiÅ¡kėjas nuo tos pačios datos buvo atleistas iÅ¡ Licencijų skyriaus vyresniojo specialisto pareigų, t. y. Å¡iuo teismo sprendimu buvo konstatuotas pareiÅ¡kėjo atleidimo iÅ¡ tarnybos neteisėtumo faktas bei apgintos jo pažeistos teisės, grÄ Å¾inant į tarnybÄ . Atsakovas 2009 m. spalio 23 d. įsakymu Nr. P1-57 grÄ Å¾ino pareiÅ¡kėjÄ Ä¯ vyresniojo specialisto pareigas nuo 2009 m. spalio 23 d., tačiau pareiÅ¡kėjas minėtoje byloje nekėlė reikalavimo dėl atlyginimo priteisimo už priverstinės pravaikÅ¡tos laikÄ , pareiÅ¡kėjo pažeistos teisės liko neapgintos.Teismas rėmėsi Darbo kodekso 297 straipsnio 3 dalimi, kurioje nustatyta, kad jeigu darbuotojas buvo atleistas iÅ¡ darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytÄ tvarkÄ , teismas grÄ Å¾ina jį į pirmesnį darbÄ ir priteisia vidutinį darbo užmokestį už visÄ priverstinės pravaikÅ¡tos laikÄ nuo atleidimo iÅ¡ darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

DK 298 straipsnyje nustatyta, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Teismas nustatė, kad atsakovas teismo sprendimÄ dėl pareiÅ¡kėjo grÄ Å¾inimo į tarnybÄ Ä¯vykdė 2009 m. spalio 23 d., įsakymas. PareiÅ¡kėjas su praÅ¡ymu dėl neiÅ¡mokėto darbo užmokesčio už priverstinės pravaikÅ¡tos laikÄ ir kitų iÅ¡mokų priteisimo į teismÄ kreipėsi 2009 m. lapkričio 16 d. Kadangi DK 298 straipsnyje nustatyta, kad darbuotojui priklausančio darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus, teismas konstatavo, kad pareiÅ¡kėjas gali pretenduoti į vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikÅ¡tos laikÄ nuo 2006 m. spalio 21 d. iki 2009 m. spalio 22 d., tačiau atsakovas jo reikalavimams praÅ¡o taikyti ieÅ¡kinio senatį.

LVAT 2011 gegužės 26 d. nutartyje nagrinėjamoje byloje nurodė, kad pagal DK 186 ir 201 straipsnių nuostatas darbo užmokestis darbuotojui yra skaičiuojamas už kiekvienÄ darbo dienÄ , o iÅ¡mokamas atitinkamais laikotarpiais – ne rečiau kaip du kartus per mėnesį, arba ne rečiau kaip kartÄ per mėnesį. Tai lemia, kad ir pažeistų teisių gynimas DK 297 straipsnio 3 dalyje nustatyta bÅ«du yra susijęs su darbo užmokesčio, skaičiuojamo už kiekvienÄ darbo dienÄ , priteisimu. DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad bendrasis ieÅ¡kinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, jeigu DK ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieÅ¡kinio senaties terminų, o to paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad ieÅ¡kinio senačiai taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir civilinio proceso kodekso nuostatos, jeigu DK ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieÅ¡kinio senaties taikymo nuostatų.

DK nėra nuostatų dėl senaties terminų taikymo ir jų skaičiavimo tvarkos dėl periodinių iÅ¡mokų ar esant tęstinio pobÅ«džio pažeidimams, todėl Å¡iems klausimams spręsti taikytinos CK normos. Pagal CK 1.127 straipsnio 2 ir 5 dalių nuostatas reikalavimams dėl periodinių iÅ¡mokų ar dėl tęstinio pobÅ«džio pažeidimų, senaties termino eiga prasideda dėl kiekvienos mokėjimo dalies arba periodinio mokėjimo nuo tos dienos, kada suėjo tos prievolės dalies arba periodinio mokėjimo terminas, arba kiekvienÄ dienÄ nuo veiksmų ar neveikimo, kuriais pažeidžiama asmens teisė atlikimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) Senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 39 8.1, 8.6 punktai).

Atsižvelgęs į tai, kad priežasčių, dėl kurių praleistas ieÅ¡kinio senaties terminas turėtų bÅ«ti atnaujinamas, pareiÅ¡kėjas nenurodė, teismas atsakovo reikalavimu taikė ieÅ¡kinio senatį ir priteisė pareiÅ¡kėjui vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikÅ¡tos laikÄ nuo 2009 m. spalio 22 d. iki 2006 m. lapkričio 15 d., iÅ¡ viso – 74 391,56 Lt (skaičiuojant, kad pareiÅ¡kėjo vidutinis mėnesinis darbo užmokestis – 2103,88 Lt, vienos dienos – 102,13 Lt: už 2006 m. lapkričio 15 d.

– 2006 m. lapkričio 30 d. – 1225,56 Lt (12 darbo dienų x 102,13 Lt); 2006 m. gruodžio mėn. – 2103,88 Lt; 2007 m. sausio 1 d. – 2007 m. gruodžio 31 d. – 25 246,56 Lt (12 mėn. x 2103,88 Lt); 2008 m. sausio 1 d. – 2008 m. gruodžio 31 d. – 25 246,56 Lt (12 mėn. x 2103,88 Lt); 2009 m. sausio 1 d. – 2009 m. rugsėjo 30 d. – 18 934,92 Lt (9 mėn. x 2103,88 Lt); 2009 m. spalio 1 d. – 2009 m. spalio 22 d. – 1634,08 Lt (16 darbo dienų x 102,13 Lt)), t. y. priteisė vidutinį darbo užmokestį, patenkantį į trijų metų laikotarpį skaičiuojant nuo prašymo pareiškimo teisme dienos.

             PareiÅ¡kėjo teiginį, kad jo vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis iki atleidimo sudarė apie 2500 Lt, teismas vertino kaip nepagrįstÄ Ä¯rodymais. Nurodė, kad pagal DK 297 straipsnio 3 dalį darbuotojui priteisiamas vidutinis darbo užmokestis, apskaičiuojamas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 patvirtintÄ Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos apraÅ¡Ä (toliau – ir VDU apskaičiavimo apraÅ¡as), pagal kurio nuostatas skaičiuojamasis laikotarpis yra 3 paskutiniai kalendoriniai mėnesiai, einantys prieÅ¡ tÄ mėnesį, už kurį (ar jo dalį) mokamas vidutinis darbo užmokestis.

Teisės aktai nenumato, kad, nustatant priteistinÄ piniginę sumÄ pagal DK 297 straipsnio 3 dalį, reikia vertinti valstybės tarnautojų darbo užmokesčio (jį apsprendžiančio bazinio dydžio, priedų ir pan.) pokyčių tarnautojo priverstinės pravaikÅ¡tos laiku, toks teisės aktų nuostatų aiÅ¡kinimas pateikiamas ir LVAT praktikoje (žr. LVAT 2011 m gegužės 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-3018/2011). Atsakovas, vykdydamas teismo 2011 m. birželio 29 d. įpareigojimÄ pateikti duomenis apie pareiÅ¡kėjo D.

V. vidutinį darbo užmokestį iki jo atleidimo 2006 m., paskaičiuotÄ pagal VDU apskaičiavimo apraÅ¡o nuostatas, nurodė, kad pareiÅ¡kėjo vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis sudaro 2103,88 Lt, vienos dienos vidutinis darbo užmokestis sudaro 102,13 Lt. Teismas pažymėjo, kad jis neturėjo pagrindo abejoti Å¡iais duomenimis, todėl jais vadovavosi nustatydamas pareiÅ¡kėjui priteisiamÄ sumÄ už priverstinės pravaikÅ¡tos laikÄ . Atsakovo pateiktus paskaičiavimus apie vidutinį darbo užmokestį 2007-2009 m., kurie padaryti atsižvelgiant į valstybės tarnautojų darbo užmokesčio (jį lemiančio bazinio dydžio, priedų ir pan.) pokyčius pareiÅ¡kėjo priverstinės pravaikÅ¡tos laiku, teismas vertino kaip nereikÅ¡mingus.Atsakovo argumentus, kad pareiÅ¡kėjas priverstinės pravaikÅ¡tos laikotarpiu dirbo kitÄ darbÄ bei gavo pajamas, teismas vertino kaip nesuteikiančius pagrindo netenkinti pareiÅ¡kėjo praÅ¡ymo dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už priverstinės pravaikÅ¡tos laikÄ .

Rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika, kurioje pasisakant dėl DK 297 straipsnio 3 ir 4 dalių taikymo iÅ¡aiÅ¡kinta, kad Å¡iose teisės normose nurodytų iÅ¡mokų dydžiai ir laikotarpis yra nustatyti įstatymo, kuriame nenurodyta jokios galimybės Å¡ias iÅ¡mokas mažinti dėl to, jog darbuotojas po neteisėto atleidimo įsidarbino kitoje darbovietėje ir ten gauna darbo užmokestį. Siekimas sumažinti aptariamas iÅ¡mokas ne įstatymo pagrindu reikÅ¡tų darbuotojo teisių ir garantijų, įtvirtintų įstatyme, pažeidimÄ .

IÅ¡mokos mažinimas dėl to, kad darbuotojas po neteisėto atleidimo dirba kitoje darbovietėje ir ten gauna darbo užmokestį, reikÅ¡tų nepagrįstÄ darbdavio atleidimÄ nuo jo materialinės atsakomybės, atsiradusios įstatymo pagrindu. Darbuotojui tai galėtų reikÅ¡ti ne kÄ kita, kaip materialinės sankcijos taikymÄ . Ä®statymuose neribojama darbuotojo teisė neteisėto atleidimo atveju įsidarbinti kitur ir gauti darbo užmokestį (žr. LAT 2008 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-218/2008; 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-153/2009; 2010 m. liepos 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-341/2010).

Teismas taip pat pažymėjo, kad atsakovo LAT Civilinių bylų skyriaus 2011 m. gegužės 6 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2011, kuria remiasi atsakovas, nurodytos faktinės aplinkybės yra skirtingos nei nagrinėjamoje administracinėje byloje, be to, joje taip pat pasisakyta, kad tai, jog darbuotojas, kuris iš darbo buvo atleistas 2008 m. rugsėjo 24 d., jau nuo 2008 m. spalio 15 d. dirbo kitoje įmonėje, t. y. iš viso nedirbo tik 14 darbo dienų, nėra aplinkybė, dėl kurios turėtų būti mažinamos kasatoriui priteisiamos išmokos, tačiau ji reikšminga visų aplinkybių kontekste vertinant, ar nepažeidžiami šalių interesų pusiausvyra ir proporcingumo principas.

Pagrindo manyti, kad nagrinėjamoje byloje neiÅ¡skaičius iÅ¡ atsakovo priteisiamos vidutinio darbo užmokesčio sumos darbo užmokesčio, kurį pareiÅ¡kėjas gavo priverstinės pravaikÅ¡tos metu dirbdamas kitose darbovietėse, Å¡alių interesų pusiausvyra ir proporcingumo principas bus pažeisti, teismas nenustatė. Atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovas, kuriam jau 2009 m. spalio 22 d. turėjo bÅ«ti žinoma, jog pareiÅ¡kėjas turi teisę į vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikÅ¡tos laikÄ , neiÅ¡mokėjo net jo dalies.Teismas nustatė, kad pareiÅ¡kėjo reikalavimas priteisti vidutinį darbo užmokestį už uždelstÄ atsiskaityti laikÄ nuo atleidimo dienos iki sprendimo įvykdymo dienos yra nepagrįstas.

DK 141 straipsnio, reglamentuojančio atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju tvarkÄ , 1-3 dalys nustato, kad darbdavys privalo visiÅ¡kai atsiskaityti su atleidžiamu iÅ¡ darbo darbuotoju jo atleidimo dienÄ , jeigu įstatymais ar darbdavio ir darbuotojo susitarimu nenustatyta kitokia atsiskaitymo tvarka. Darbdavys atsiskaitymo su darbuotoju dienÄ privalo iÅ¡mokėti visas jam priklausančias pinigų sumas, nustatyta tvarka užpildyti darbuotojo darbo sutartį. Kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laikÄ .

Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad DK 141 straipsnio 3 dalies paskirtis yra dvejopa. Pirma, Å¡ioje normoje nustatytas kompensacinis mechanizmas, kuriuo yra kompensuojamas darbuotojui neiÅ¡mokėtas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios iÅ¡mokos; antra – tai sankcija darbdaviui, kuris su atleidžiamu darbuotoju visiÅ¡kai neatsiskaitė atleidimo dienÄ . Å i sankcija, kaip ir bet kuri kita, gali bÅ«ti efektyvi ir pasiekti tikslus, dėl kurių ji yra nustatyta, tik tuo atveju, jeigu ji proporcinga teisės pažeidimui, už kurį yra skiriama.

PareiÅ¡kėjo atžvilgiu DK 141 straipsnio 3 dalies nuostata negali bÅ«ti taikoma, kadangi pareiÅ¡kėjui priteisiamas ne neiÅ¡mokėtas darbo užmokestis už realiai dirbtÄ laikÄ , bet vidutinis darbo užmokestis už visÄ priverstinės pravaikÅ¡tos laikÄ nuo atleidimo iÅ¡ darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos pagal DK 297 straipsnio 3 dalies nuostatas, kas savo esme yra ir savarankiÅ¡ka sankcija, apribota laike (nuo atleidimo iÅ¡ darbo dienos iki teismo sprendimo grÄ Å¾inti darbuotojÄ Ä¯ darbÄ Ä¯vykdymo dienos), darbdaviui.

Teismas vertino, kad atsakovo atstovų teismo posėdyje iÅ¡sakyti teiginiai, esÄ vidutinio darbo užmokesčio už uždelstÄ atsiskaityti laikÄ klausimas iÅ¡spręstas 2010 m. balandžio 6 d. administracinėje byloje Nr. I-377-171/2010, nėra pagrįsti, kadangi nurodytoje administracinėje byloje, iÅ¡skyrus dalį pareiÅ¡kėjo reikalavimų, tarp jų – ir atlyginti nuostolius, priteisiant vidutinį darbo užmokestį už faktiÅ¡kai uždelstÄ atsiskaityti laikÄ (už uždelstÄ iÅ¡mokėti vidutinį darbo užmokestį, mokėtinÄ pagal DK 297 straipsnio 3 dalies nuostatas), dėl Å¡io reikalavimo negalėjo ir nebuvo pasisakyta.             PareiÅ¡kėjo reikalavimÄ priteisti CK 6.37 straipsnio 2 dalyje numatytas 5 procentų dydžio metines palÅ«kanas nuo priteistos sumos, pradedant skaičiuoti nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo, teismas atmetė motyvuodamas tuo, kad pareiÅ¡kėjo reikalavimas priteisti neiÅ¡mokėtÄ atlyginimo dalį kilęs iÅ¡ tarnybos santykių, savo esme artimesnių darbo, o ne prievoliniams teisiniams santykiams, kuriuos reglamentuoja CK teisės normos (žr.

LAT 2007 m. kovo 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-112/2007). Pažymėjo, kad nei Valstybės tarnybos įstatymo, nei Darbo kodekso nuostatos, tarp jų ir DK 297 straipsnis (kurio taikymas yra numatytas VTĮ 5 straipsnyje), nenumato palūkanų instituto taikymo tarnybos (darbo) santykiams.Teismas taip pat netenkino pareiškėjo reikalavimo priteisti 0,06 procentų delspinigių nuo laiku neišmokėtos atlyginimo sumos. Rėmėsi LVAT suformuota praktikoje (žr. LVAT 2011 m. vasario 15 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-146-52/2011) pateiktu išaiškinimu, kad 1996 m. vasario 20 d.

Lietuvos Respublikos delspinigių nustatymo už iÅ¡mokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotÄ mokėjimÄ Ä¯statymas gali bÅ«ti taikomas tais atvejais, kai delspinigių mokėjimas kaip sankcija yra numatytas atitinkamu įstatymu, o nagrinėjančiam individualų ginÄÄ , teismui reikia nustatyti, ar yra pagrindas taikyti tÄ sankcijÄ , nes Delspinigių nustatymo įstatymas reglamentuoja delspinigių mokėjimo sÄ lygas bei dydį. Delspinigių nustatymo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis nustato, kad kai ne dėl darbuotojo kaltės pavėluotai iÅ¡mokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios iÅ¡mokos (iÅ¡skyrus Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo numatytas iÅ¡mokas), kartu su jomis darbuotojui sumokami delspinigiai.

Delspinigių dydį sudaro 0,06 procento priklausančios iÅ¡mokėti sumos už kiekvienÄ praleistÄ kalendorinę dienÄ , pradedant skaičiuoti po septynių kalendorinių dienų, kai iÅ¡mokos teisės aktuose ar kolektyvinėje (jeigu jos nėra, – darbo) sutartyje arba darbdavio nustatytu laiku turėjo bÅ«ti sumokėtos, ir baigiant skaičiuoti įskaitant jų iÅ¡mokėjimo dienÄ . Minėtoje įstatymo normoje numatytas delspinigių mokėjimas yra siejamas su keliomis sÄ lygomis:

1) taikomas tik įstatyme nurodytų išmokų rūšims (darbo užmokestis, ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos (išskyrus Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo numatytas išmokas);

2) darbuotojo kaltės dėl šios rūšies pavėluotų išmokų nebuvimu;

3) įstatyme numatyto dydžio delspinigių (0,06 procento už kiekvienÄ prakleistÄ kalendorinę dienÄ ) apskaičiavimas siejamas su atitinkamuose aktuose įtvirtintų (nustatytų) atsiskaitymo terminų pažeidimu (kai iÅ¡mokos teisės aktuose ar kolektyvinėje (jeigu jos nėra, – darbo) sutartyje arba darbdavio nustatytu laiku turėjo bÅ«ti sumokėtos). IÅ¡ minėto teisinio reguliavimo matyti, kad Delspinigių nustatymo įstatymas taikytinas tais atvejais, kai darbdavys pažeidžia teisės aktuose nustatytus, ar kitu teisės aktų numatytu bÅ«du (sutartimi) įtvirtintus darbo užmokesčio, ar kitų su darbo teisiniais santykiais susijusių mokėjimų terminus.

Teismas atsižvelgė į tai, kad nagrinėjamu atveju pareiÅ¡kėjas prašė priteisti delspinigius ne dėl minėtos kilmės iÅ¡mokų (dėl darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių iÅ¡mokų pareiÅ¡kėjui dirbant pas atsakovÄ iki atleidimo iÅ¡ tarnybos, ar atsiskaitant su atleidžiamu iÅ¡ tarnybos pareiÅ¡kėju ginčo byloje nėra), o nuo sumos, kuri jam turėtų bÅ«ti iÅ¡mokėta už priverstinės pravaikÅ¡tos laikotarpį teismui grÄ Å¾inus neteisėtai atleistÄ pareigÅ«nÄ Ä¯ ankstesnes pareigas.

Už šį laikotarpį, kaip minėta pirmiau, numatytas vidutinis darbo užmokestis, kurio iÅ¡mokėjimas atlieka kompensacinę atlyginimo už priverstinę pravaikÅ¡tÄ funkcijÄ , o delspinigių mokėjimas nenumatytas, todėl konstatavo, kad delspinigiai negali bÅ«ti skaičiuojami. Pažymėjo, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiÅ¡kėjui priteistinas vidutinis darbo užmokestis už priverstinę pravaikÅ¡tÄ pagal DK 297 straipsnio 3 dalies nuostatas, kurios delspinigių mokėjimo taip pat nenumato.

III. Atsakovas Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 154-157) prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 5 d. sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ pareiÅ¡kėjo skundÄ atmesti.Apeliacinį skundÄ grindžia tais pačiais motyvais, kuriuos buvo iÅ¡dėstęs pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, jog:Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas pareiÅ¡kėjo praÅ¡ymÄ dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikÅ¡tos laikÄ priteisimo, neteisingai aiÅ¡kino ir taikė DK 297 straipsnio 3 dalį, t. y. netinkamai vertino įstatyme nustatytos iÅ¡mokos kompensacinę paskirtį ir, priteisdamas pareiÅ¡kėjui daugiau negu sudaro jo patirti praradimai dėl neteisėto atleidimo be įstatyme nustatyto pagrindo, pritaikė Komisijai sankcijÄ â€“ įpareigojo sumokėti pareiÅ¡kėjui 74 391,56 Lt neiÅ¡mokėto atlyginimo, nors atleistas iÅ¡ tarnybos Komisijoje pareiÅ¡kėjas dirbo valstybės kontroliuojamoje įmonėje ir gavo didesnį darbo užmokestį, nei bÅ«tų gavęs dirbdamas Komisijoje.Teismas neatsižvelgė ir nevertino byloje nustatytų faktinių aplinkybių, liudijančių, kad pareiÅ¡kėjas faktiÅ¡kai nesiekė grįžti į ankstesnį darbÄ Komisijoje ir sÄ moningai pasirinko darbÄ valstybės įsteigtoje įmonėje „Lietuvos paÅ¡tas“, kurioje jis įsidarbino po atleidimo iÅ¡ darbo Komisijoje, gaudamas naujoje darbovietėje didesnį atlyginimÄ , negu bÅ«tų gavęs dirbdamas Komisijoje.

LVAT 2011 m. vasario 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-424/2011 dėl Komisijos pirmininko 2009 m. lapkričio 5 d. įsakymo Nr. P1-63 atleisti pareiÅ¡kėjÄ iÅ¡ valstybės tarnybos savo noru panaikinimo nustatė, kad Komisija tinkamai ir laiku įvykdė LVAT 2009 m. spalio 22 d. sprendimÄ administracinėje byloje Nr. A-1090/2009, t. y. Komisijos pirmininko 2009 m. spalio 23 d. įsakymu Nr. PI-57 pareiÅ¡kėjas grÄ Å¾intas į valstybės tarnybÄ , tačiau jis darbo Komisijoje faktiÅ¡kai nepradėjo – 2009 m. spalio 29 d. pareiÅ¡kėjo praÅ¡ymu jam suteiktos nemokamos atostogos, kad galėtų užbaigti darbo santykius ankstesnėje darbovietėje, o 2009 m. lapkričio 5 d. pareiÅ¡kėjas pateikė praÅ¡ymÄ atleisti jį iÅ¡ tarnybos nuo 2009 m. lapkričio 5 d.

Įsiteisėjusiu teismo sprendimu pripažintas pareiškėjo atleidimo iš valstybės tarnybos pagrįstumas ir teisėtumas.Teismo išvada, kad Komisija privalėjo išmokėti darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laikotarpį iš karto po LVAT 2009 m. spalio 22 d. sprendimo paskelbimo, neteisinga, nes minėtame sprendime nebuvo nurodyta, kad toks užmokestis turi būti mokamas. Vadovaujantis Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 7 d. nutarimu Nr. 1747, 1 straipsniu, Komisija yra valstybės įstaiga, finansuojama iš Lietuvos Respublikos biudžeto.

Komisija, bÅ«dama valstybės finansuojama biudžetine įstaiga, privalo naudoti jai patikėtus finansinius iÅ¡teklius pagal paskirtį ir negali be teismo sprendimo mokėti pareiÅ¡kėjui pareiginės algos už laikotarpį, kai pareiÅ¡kėjas dirbo ne Komisijoje, o kitoje valstybės kontroliuojamoje įmonėje.Pirmos instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad Valstybės tarnybos įstatymas nereglamentuoja santykių, susijusių su vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikÅ¡tos laikÄ priteisimu, tačiau tokia iÅ¡vada nepaneigia atlyginimo už priverstinės pravaikÅ¡tos laikÄ valstybės tarnyboje kompensacinės paskirties – apsaugoti darbuotojus nuo pajamų praradimo arba sumažėjimo.

Komisijos tvirtinimu, minėtas institutas negali bÅ«ti aiÅ¡kinamas ir taikomas, sprendžiant tarnybinius ginčus, kaip sankcija darbdaviui – valstybės įstaigai, atliekanti nubaudimo funkcijÄ . Toks įstatymo aiÅ¡kinimas, neatsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, pažeistų teisingumo, proporcingumo bei sÄ Å¾iningumo principus ir reikÅ¡tų valstybės finansinių iÅ¡teklių neracionalų naudojimÄ .Pirmos instancijos teismas neatsižvelgė į administracinių teismų praktikÄ dėl DK 297 str. 3 dalies taikymo tais atvejais, kai valstybės tarnautojas priverstinės pravaikÅ¡tos laikotarpiu gauna kitas pajamas (žr.LVAT 2007 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P14-269/07; 2003 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-627-03; 2008 m. rugsėjo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1515/2008).

Teisėjų kolegija k o n s t a t u o j a:IV. Apeliacinis skundas netenkinamas.Nagrinėjamoje byloje pareiÅ¡kėjas iÅ¡kėlė administracinį ginÄÄ dėl vidutinio darbo užmokesčio ir jo priedų priteisimo už priverstinę pravaikÅ¡tÄ Â (nuo 2006 m. rugsėjo 12 d. iki 2009 m. lapkričio 5 d.). Taip pat prašė priteisti 0,06 proc. delspinigius nuo laiku neiÅ¡mokėtos sumos ir 5 procentų metines palÅ«kanas nuo priteistos sumos pradedant skaičiuoti nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo.Pirmosios instancijos teismas pareiÅ¡kėjo skundÄ patenkino iÅ¡ dalies.

Atsižvelgdamas į į tai, kad pagal DK 298 straipsnyje nustatytÄ teisinį reguliavimÄ , kad darbuotojui priklausančio darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus, taip pat į atsakovo reikalavimÄ taikyti ieÅ¡kinio senatį, priteisė pareiÅ¡kėjui iÅ¡ atsakovo 74 391,56 Lt vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikÅ¡tos laikotarpį, nevirÅ¡ijantį trejų metų. Kitus pareiÅ¡kėjo reikalavimus pirmosios instancijos teismas atmetė.ABTÄ® 58 straipsnio 2 dalis nustato, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iÅ¡ naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys.

Dėl pareiÅ¡kėjo administracinėse bylose iÅ¡keltų atsakovui administracinių ginčų yra keletas įsiteisėjusių teismų sprendimų, kuriuose nustatyti faktai yra reikÅ¡mingi nagrinėjami bylai.Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 22 d. sprendimu (administracinė byla Nr.A502-1090/2009) buvo iÅ¡ dalies patenkintas pareiÅ¡kėjo D. V. skundas, panaikintas atsakovo Valstybinės kainų ir energetikos komisijos 2006 m. rugsėjo 11 d. įsakymas Nr.P1-68 dėl pareiÅ¡kėjo atleidimo iÅ¡ Komisijos Licencijų skyriaus vyresniojo specialisto pareigų, pareiÅ¡kėjas grÄ Å¾intas į Å¡ias pareigas.

Taigi Å¡ioje byloje yra nustatytas pareiÅ¡kėjo neteisėto atleidimo iÅ¡ valstybės tarnybos faktas nuo 2006 m. rugsėjo 11 d. Atsižvelgiant į šį įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytÄ faktÄ , laikotarpis nuo 2006 m. rugsėjo 11 d. iki 2009 m. spalio 22 d. (teismo sprendimo dėl pareiÅ¡kėjo grÄ Å¾inimo į tarnybÄ Komisijoje įsiteisėjimo dienos) laikytinas pareiÅ¡kėjo priverstinės pravaikÅ¡tos laikotarpiu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartimi (administracinė byla Nr.A143-424/2011) buvo atmestas pareiÅ¡kėjo D.

V. apeliacinis skundas dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. sprendimo (administracinė byla Nr.I-377-171/2010), kuriuo pirmosios instancijos teismas nepatenkino pareiÅ¡kėjo skundo dėl atsakovo Valstybinės kainų ir energetikos komisijos 2009 m. lapkričio 5 d. įsakymo Nr.P1-63 atleisti D. V. iÅ¡ pareigų pagal jo pateiktÄ praÅ¡ymÄ panaikinimo ir grÄ Å¾inimo į Komisijos Licencijų skyriaus vyresniojo specialisto pareigas. Minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje konstatuota, kad Å¡ioje byloje skundžiamas įsakymas, priimtas atsižvelgiant į paties pateiktÄ praÅ¡ymÄ dėl tarnybos santykių Komisijoje nutraukimo, yra pagrįstas ir teisėtas.

Å ioje administracinėje byloje buvo nustatyta, kad vykdydama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 22 d. sprendimÄ Â (administracinė byla Nr.A502-1090/2009) Komisija 2009 m. spalio 23 d. grÄ Å¾ino pareiÅ¡kėjÄ Ä¯ darbÄ , pagal 2009 m. lapkričio 2 d. praÅ¡ymÄ suteikė jam atostogas, o pagal 2009 m. lapkričio 5 d. praÅ¡ymÄ atleido iÅ¡ pareigų. Taigi nuo 2009 m. lapkričio 5 d. darbo santykiai tarp pareiÅ¡kėjo ir Komisijos yra pasibaigę.Atsakovas apeliacinį skundÄ , kuriuo praÅ¡o panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikÅ¡tos laikÄ , iÅ¡ esmės grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė materialinės teisės normas (DK 297 straipsnį).

Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad šia įstatymo norma nustatytos išmokos paskirtis yra kompensacinė, skirta apsaugoti darbuotojus nuo pajamų praradimo arba sumažėjimo, o ne bausti darbdavį. Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti į faktinę aplinkybę, kad pareiškėjas po to, kai 2006 m. rugsėjo 11 d. įsakymu Nr.P1-68 buvo atleistas iš Komisijos Licencijų skyriaus vyresniojo specialisto pareigų, dirbo valstybės įmonėje „Lietuvos paštas“, gavo didesnį darbo užmokestį, nei būtų gavęs dirbdamas Komisijoje, taigi dėl neteisto atleidimo iš Komisijos nepatyrė jokių finansinių praradimų.

Kadangi Valstybės tarnybos įstatymas nenustato kaip turi bÅ«ti kompensuojama valstybės tarnautojui kai jo atleidimas iÅ¡ pareigų pripažįstamas neteisėtu, todėl vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsniu, taikytinas Darbo kodekso 297 straipsnis.                                                            Pagal Darbo kodekso 297 straipsnio 3 dalį, jeigu darbuotojas buvo atleistas iÅ¡ darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytÄ tvarkÄ , teismas grÄ Å¾ina jį į pirmesnį darbÄ ir priteisia vidutinį darbo užmokestį už visÄ priverstinės pravaikÅ¡tos laikÄ nuo atleidimo iÅ¡ darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Ä®statymų leidėjas nenustatė jokių sÄ lygų, kurioms esant Å¡i iÅ¡moka galėtų bÅ«ti mažinama. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotÄ Darbo kodekso 297 straipsnio 3 dalies aiÅ¡kinimo ir taikymo praktikÄ yra iÅ¡aiÅ¡kinta, kad Å¡ioje įstatymo normoje numatytos iÅ¡mokos dydis ir laikotarpis yra nustatytas įstatymo, kuriame nenurodyta jokios galimybės  mažinti Å¡iÄ iÅ¡mokÄ mažinti dėl to, jog darbuotojas po neteisėto atleidimo įsidarbino kitoje darbovietėje ir ten gavo darbo užmokestį.

Siekimas sumažinti aptartÄ iÅ¡mokÄ ne įstatymo pagrindu reikÅ¡tų darbuotojo teisių ir garantijų įtvirtintų įstatyme, pažeidimÄ . IÅ¡mokų mažinimas dėl to, kad darbuotojas po neteisėto atleidimo dirba kitoje darbovietėje ir ten gauna darbo užmokestį, reikÅ¡tų nepagrįstÄ Â darbdavio atleidimÄ nuo jo materialinės atsakomybės, atsiradusios įstatymo pagrindu. Ä®statymuose neribojama darbuotojo teisės neteisėto atleidimo atveju įsidarbinti kitur ir gauti darbo užmokestį (žr.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr.3K-3-218/2008; 2009 m. balandžio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr.3K-3-153/2009; 2010 m. liepos 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr.3K-3-341/2010). Patikrinusi bylÄ (ABTÄ® 136 str.) teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiÅ¡kėjo reikalavimÄ dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už priverstinės pravaikÅ¡tos laikÄ dėl neteisėto atleidimo iÅ¡ pareigų, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota Darbo kodekso 297 straipsnio 3 dalies aiÅ¡kinimo ir taikymo praktika, pagrįstai neatsižvelgė į aplinkybę, kad atsakovo neteisėtai atleistas iÅ¡ pareigų pareiÅ¡kėjas įsidarbino pas kitÄ darbdavį ir gavo pajamų.Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iÅ¡ Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiÅ¡kos) bylos turi bÅ«ti sprendžiamos taip pat.

Kita vertus, Å¡iame Konstitucinio Teismo nutarime, pažymėta, kad teismų precedentų, kaip teisės Å¡altinių, reikÅ¡mės negalima pervertinti, juo labiau suabsoliutinti. Remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Pabrėžta, kad teismams sprendžiant bylas precedento galiÄ turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiÅ¡kose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panaÅ¡ios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi bÅ«ti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas.

Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiÅ¡kinimo taisyklių, suformuluotų analogiÅ¡kose ar iÅ¡ esmės panaÅ¡iose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi bÅ«ti keičiama ir naujos teisės aiÅ¡kinimo taisyklės analogiÅ¡kose ar iÅ¡ esmės panaÅ¡iose bylose gali bÅ«ti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neiÅ¡vengiama ar objektyviai bÅ«tina. Atsižvelgdama į minėtÄ Konstitucinio Teismo jurisprudencijÄ , taip pat į minėtas Teismų įstatymo nuostatas teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktika taikant įstatymus kitose bylose gali bÅ«ti teisingai pasiremta tik tuo atveju, jei bylų faktinės aplinkybės visiÅ¡kai identiÅ¡kos, sprendžiant ginÄÄ buvo taikyta ir aiÅ¡kinta ta pati įstatymo norma.

Darbo kodekso aiÅ¡kinimo ir taikymo praktikÄ formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Nagrinėdamas administracinį ginÄÄ , kuriame turi bÅ«ti taikoma Darbo kodekso 297 straipsnio 3 dalis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotas Å¡io straipsnio aiÅ¡kinimo ir taikymo taisykles esant analogiÅ¡koms kaip ir nagrinėjamoje byloje faktinėms aplinkybės, kai neteisėtai atleistas darbuotojas iki teismo sprendimo grÄ Å¾inti į pirmesnį darbÄ dirba pas kitÄ darbdavį ir gauna pajamų.

Apelianto nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys (2003 m. rugsėjo 11 d. Nr. A6-627-03; 2007 m. gruodžio 13 d. Nr. P14-269/07; 2008 m. rugsėjo 8 d. Nr. A525-1515/2008) nagrinėjamam ginčui nėra aktualios, nes bylų faktinės aplinkybės ir spręsti klausimai nėra tapatÅ«s. 2003 m. rugsėjo 11 d. nutartis Nr. A6-627-03 priimta dėl praÅ¡ymo iÅ¡aiÅ¡kinti teismo sprendimÄ , ar iÅ¡ teismo priteistos kompensacijos turi bÅ«ti iÅ¡skaičiuoti mokesčiai. 2007 m. gruodžio 13 d. nutartimi Nr. P14-269/07 buvo iÅ¡spręstas atsakovo, kuris nepasinaudojo teise į apeliacijÄ , praÅ¡ymas atnaujinti procesÄ ABTÄ® 153 straipsnio 2 dalyje numatytu pagrindu dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo.

Å ioje nutartyje nesiremiama jokia konkrečia teismų praktika dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo, o tik pareikÅ¡ta abejonė, kad pirmosios instancijos teismui neįvertinus atsakovui naujai paaiÅ¡kėjusios aplinkybės galėjo bÅ«ti neteisingai iÅ¡spręsta bylÄ ir dėl to atnaujinus procesÄ byla buvo perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iÅ¡ naujo. 2008 m. rugsėjo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1515/2008 priimta sprendžiant administracinį ginÄÄ dėl kompensacijos už priverstinę pravaikÅ¡tÄ , tačiau, kaip matyti iÅ¡ Å¡ios nutarties, bylų faktinės aplinkybės visiÅ¡kai skirtingos (buvo sprendžiama dėl politinio pasitikėjimo valstybės tarnautojų atleidimo, kai pasibaigia savivaldybės tarybos kadencija).

Sprendžiant šį ginÄÄ Darbo kodekso 297 straipsniu nebuvo remiamasi, pagal faktines aplinkybes buvo atsižvelgta į atsakovo praÅ¡ymÄ ir pareiÅ¡kėjų sutikimus dėl priteistinų sumų koregavimo.PareiÅ¡kėjo neteisėto atleidimo iÅ¡ tarnybos faktas yra nustatytas įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 22 d. sprendimÄ (administracinė byla Nr.A502-1090/2009), nagrinėjamoje byloje priimtame sprendime pagrįstai nurodė, kad pareiÅ¡kėjo priverstinės pravaikÅ¡tos laikotarpis prasidėjo 2006 m. rugsėjo 11 d. (atleidimo iÅ¡ pareigų) ir baigėsi 2009 m. spalio 22 d. (teismo sprendimo grÄ Å¾inti į pareigas įsiteisėjimo dienÄ ).

Ginčas tarp pareiÅ¡kėjo ir atsakovo dėl laikotarpio nuo 2009 m. spalio 23 d. (pareiÅ¡kėjo grÄ Å¾inimo į darbÄ dienos) iki 2009 m. lapkričio 5 d. (atleidimo iÅ¡ darbo) buvo iÅ¡spręstas pirmiau minėtoje administracinėje byloje (LVAT 2011 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A143-424/2011). Atsižvelgdamas į Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalies nuostatÄ , kad bendrasis ieÅ¡kinio senaties terminas Å¡io Kodekso reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, jeigu Å¡is Kodeksas ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių terminų, taip pat į atsakovo reikalavimÄ taikyti ieÅ¡kinio senatį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė pareiÅ¡kėjui vidutinį darbo užmokestį nevirÅ¡ijantį 3 metų laikotarpio.

Priteistos sumos apskaičiavimas teismo sprendime yra pagrįstas atsakovo pateiktais duomenimis apie pareiÅ¡kėjo gautÄ vidutinį darbo užmokestį. Darbo kodekso 297 straipsnio 3 dalis, kuriÄ pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė spręsdamas ginÄÄ dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už priverstinės pravaikÅ¡tos laikÄ , jokių kitų iÅ¡mokų nenumato. Pirmosios instancijos teismas kitus pareiÅ¡kėjo reikalavimus atmetė pagrįstai.Pirmosios instancijos teismas nustatė nagrinėjam ginčui iÅ¡spręsti reikÅ¡mingas aplinkybes, materialinės teisės normas taikė teisingai, iÅ¡tyręs ir įvertinęs įrodymus priėmė pagrįstÄ ir teisėtÄ sprendimÄ .

Tenkinti atsakovo apeliacinį skundÄ remiantis jame iÅ¡dėstytais argumentais nėra pagrindo. Atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija n u t a r i a : atsakovo Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos apeliacinį skundÄ atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 5 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ .Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                     Antanas Ablingis                                                                  Audrius Bakaveckas                                                                  Laimė Baltrūnaitė