2020-07-01 Nr. AB-13000-3-61-3-03527-2018-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1105-438/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03527-2018-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. liepos 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas J. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 6 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2017 m. rugsėjo 4 d. iki 2018 m. kovo 12 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose jam nesuteiktas 3,6 kv. m plotas. Visos kameros buvo perpildytos, (kamerose pareiškėjas buvo laikomas kartu su 2–9 asmenimis). Tokiose patalpose buvo sunku kalėti, naktį sunku miegoti, nes nuo žmonių skaičiaus kameroje būdavo mažai gryno oro, tvanku ir karšta. Dėl ploto trūkumo praktiškai nebuvo įmanoma judėti. Dėl to dažnai kildavo pykčiai ir nesantaika tarp kameroje laikomų asmenų. Tikslių kamerų duomenų įvardinti pareiškėjas negalėjo, tačiau aiškiai suvokė, kad 3,6 kv. m plotas jam nebuvo suteiktas. Kamerose daug vietos užėmė sanitarinis mazgas, lovos, spintelės, stalas, dėl to kameroje ploto dar labiau sumažėjo. Dėl tokių sąlygų pareiškėjas patyrė orumo pažeminimą, buvo kankinamas, jautė tam tikrus nepatogumus, jaučia iki šiol moralinę nuoskaudą ir dvasinę skriaudą.

3. Atsakovas, atstovaujamas Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Lukiškių TI-K paaiškino, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Lukiškių TI-K nurodė, kad pareiškėjas atvyko į Lukiškių TI-K 2017 m. rugsėjo 4 d. Atsakovo atstovas išvardino kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, konkrečius laikotarpius, jų plotus ir asmenų skaičių kamerose. Lukiškių TI-K nurodė, kad pareiškėjui tekęs plotas atitiko teisės aktų reikalavimus.

5. Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo, sporto kiemeliais, biblioteka, bažnyčia, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba ir programomis. Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų tvarkymą ir valymą atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji, jie aprūpinami būtinu inventoriumi ir priemonėmis. Įstaiga pagal sudarytas sutartis atlieka kenkėjų stebėjimą ir naikinimą.

6. Lukiškių TI-K kamerų įrengimas, sanitarinio mazgo įrengimas atitinka reikalavimus, nustatytus Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintose Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės). Lukiškių TI-K visose kamerose įrengtos taburetės, stalai, lentynos maisto produktams laikyti. Kameroje, kurioje yra 2–4 miegamosios vietos, įrengtas stalas su 2 kėdėmis. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas ne žemesne nei 1,5 m aukščio sienele. Sanitarinio mazgo patalpos matmenys apie 0,8 x 0,7 m (0,56 kv. m), kurioje įrengtas klozetas ir praustuvas. Lukiškių TI-K nurodė, kad teisės aktai neįtvirtina reikalavimo skaičiuojant minimalų asmeniui turintį tekti plotą iš bendro patalpos ploto eliminuoti baldais ir sanitariniais įrenginiais užimtą plotą.

7. Gyvenamosios kameros vėdinamos per langus, tai atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir higienos norma HN 134:2015) reikalavimus.

8. Pareiškėjas savo skundą grindė abstrakčiais argumentais, jo reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio. Šiuo atveju nėra neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, kaip būtinosios valstybės civilinės atsakomybės Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. prasme sąlygos. Sprendžiant dėl pareiškėjo skundo pagrįstumo nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet būtina nustatyti, ar dėl tokio veikimo ar neveikimo atsirado pareiškėjo nurodyta žala.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

10. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas vertinamuoju laikotarpiu (nuo 2017 m. rugsėjo 4 d. iki 2018 m. kovo 12 d.) Lukiškių TI-K buvo laikomas kamerose Nr. 111, Nr. 162, Nr. 139, Nr. 119, Nr. 122, Nr. 116, Nr. 289, Nr. 307, Nr. 120, Nr. 258, Nr. 105, Nr. 269, Nr. 257, Nr. 266, Nr. 337. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl kameros ploto trūkumo, teismas vadovavosi Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas Nr. V-124) 1.3 punktu ir nurodė, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Teismas pažymėjo, kad pagal naujausią Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą

11. Įvertinęs bylos duomenis apie kamerų, kuriose buvo pareiškėjas, plotą ir juose gyvenusių asmenų skaičių, Lukiškių TI-K nurodytą tipinį sanitarinio mazgo plotą (0,56 m2), teismas apskaičiavo, jog vienam asmeniui tekęs plotas atskaičius sanitarinio mazgo užimtą plotą svyravo nuo 3,41 m2 iki 7,66 m2, o neatskaičius sanitarinio mazgo ploto, – nuo 3,69 m2 iki 8,22 m2. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu iš esmės buvo užtikrinamas minimalus vienam asmeniui turintis tekti plotas ir jis skunde nurodytu laikotarpiu buvo laikytas nepažeidžiant nei Konvencijos 3 straipsnio, nei nacionalinės teisės aktų nuostatų dėl vienam asmeniui turinčio tekti minimalaus laisvės atėmimo (bausmės atlikimo) ploto užtikrinimo.

12. Teismas atmetė kaip nepagrįstus ir nekonkretizuotus pareiškėjo argumentus, kad kamerose buvo tvanku, karšta, trūko oro. Vertindamas šią skundo dalį teismas vadovavosi higienos normos HN 134:2015 reikalavimais, atsižvelgė į Lukiškių TI-K pateiktus duomenis, kad kameros vėdinamos per langus, todėl sprendė, kad patalpų vėdinimas natūraliu būdu atitiko teisės aktų reikalavimus.

13. Atsižvelgęs į aukščiau išdėstytus argumentus, išanalizuotas faktines aplinkybes ir jas patvirtinančius bei paneigiančius įrodymus, teismas nenustatė pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą ir jį atmetė.

III. 14. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 19 d. sprendimą ir tenkinti pareiškėjo skundą – priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 6 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

15. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad teismas nepagrįstai nekonstatavo, jog buvo pažeista pareiškėjui turinti tekti gyvenamojo ploto norma. Pareiškėjo teigimu, turėjo būti atsižvelgiama į sanitarinio mazgo užimtą plotą, išskaičiuojamas baldų užimtas plotas ir tik tada vertinama. ar pareiškėjui buvo užtikrintas 3.6 kv. m laisvas gyvenamasis plotas kameroje.

16. Pareiškėjas taip pat nurodo, jog jokios ventiliacijos Lukiškių TI-K nėra. Kameros vėdinamos per langą, tačiau juos užgožia dviejų eilių grotos. Taip neužtikrinamas natūralus apšvietimas, dirbtinis apšvietimas kamerose buvo labai silpnas, nuolat pareiškėjui skaudėjo galvą, Lukiškių TI-K įrenginiai buvo netvarkingi, lempos be gaubtų, todėl pareiškėjas nuolat jautė įtampą.

17. Pirmosios instancijos teismas savo sprendimą grindė tik atsakovo atstovo pateiktais įrodymais apie gyvenamąjį plotą ir kitas kalinimo sąlygas, nors pareiškėjo nusiskundimai nebuvo paneigti ir turėjo būti vertinamai jo naudai. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas ir, vadovaujantis teismų praktika analogiško pobūdžio bylose, pareiškėjui turi būti priteistas 6 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

18. Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Byloje nebuvo nustatyti valdžios institucijos neteisėti veiksmai, kaip viena iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį sąlygų, todėl pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą negali būti tenkinamas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Lukiškių TI-K veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, atlyginimo.

20. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė. Įvertinęs bylos medžiagą, teismas darė išvadą, kad visu skundžiamu laikotarpiu pareiškėjui kamerose buvo užtikrinta nacionaliniuose teisės aktuose nustatyta 3,6 kv. m minimali kameros ploto norma, o pareiškėjo teiginius dėl oro trūkumo gyvenamosiose patalpose atmetė kaip nekonkretizuotus ir nepagrįstus.

21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde su teismo išvadomis nesutinka, tvirtina, kad jam nebuvo užtikrintas 3,6 kv. m laisvas patalpos plotas, teismas vertindamas šį argumentą, privalėjo neįtraukti į bendrą plotą baldų ir sanitarinio mazgo užimtą plotą. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad ventiliacijos Lukiškių TI-K nebuvo, langų grotos trukdė orui ir šviesai patekti į kameras, dirbtinis apšvietimas buvo per silpnas, įrenginiai kamerose netvarkingi ir nesaugūs.

22. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.). Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

23. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, be kita ko, nurodo, jog Lukiškių TI-K nebuvo ventiliacijos, langų grotos trukdė orui ir šviesai patekti į kameras, dirbtinis apšvietimas buvo per silpnas, įrenginiai kamerose netvarkingi ir nesaugūs. Pažymėtina, kad skunde pirmosios instancijos teismui šios aplinkybės nebuvo nurodytos. ABTĮ 134 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningam procesui užtikrinti, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., 2017 m. liepos 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nepasisakys dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų naujų argumentų, t. y. ventiliacijos, kamerų apšvietimo bei saugios aplinkos kamerose.

24. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

25. Atmestini kaip nepagrįsti apeliacinio skundo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai apskaičiavo pareiškėjui kamerose tekusį plotą ir neatsižvelgė į sanitariniais įrenginiais ir baldais užstatytą plotą.

26. Pažymėtina, kad būtent Įsakymo Nr. V-124 nuostatos įpareigojo suėmimą vykdančias Lietuvos valstybės institucijas užtikrinti, kad asmeniui kameroje tektų ne mažiau kaip 3,6 kv. m. Konvencija prisijungusiai prie jos valstybei jokių reikalavimų, susijusių su kalinamam asmeniui turinčia tekti ploto norma, neįtvirtina.

27. Atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, jog pirmosios instancijos teismas apskaičiuodamas pareiškėjui tekusį plotą kameroje turėjo į bendrą patalpos plotą neįtraukti baldais, sanitariniais įrenginiais užimto ploto, teisėjų kolegija pažymi, kad Europos Žmogaus Teisų Teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017 ir kt.). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma – 3,6 kv. m – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., EŽTT 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013; 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

28. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagal nustatytą teisinį reguliavimą tinkamai apskaičiavo pareiškėjui tekusį plotą ginčo laikotarpiu. Pastebėtina, kad net iš kamerų ploto atėmus Lukiškių TI-K teiktuose procesiniuose dokumentuose nurodytą sanitarinio mazgo plotą, iš Konvencijos 3 straipsnio aiškinimo kylantis 3 kv. m ploto, turinčio tekti vienam asmeniui kameroje, imperatyvas nepažeidžiamas. Atsižvelgdama į išdėstytą, teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo argumentus šiuo klausimu kaip nepagrįstus ir neatitinkančius nustatyto teisinio reguliavimo ir konstatuoja, kad pareiškėjui Lukiškių TI-K skundžiamu laikotarpiu užtikrino teisę būti laikomam teisės aktų reikalavimus atitinkančio ploto kamerose.

29. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo vadovautis atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, teisėjų kolegija pažymi, jog pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį įrodymai byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, o vidinis įsitikinimas susiformuoja ne vieno įrodymo bei nustatytos faktinės bylos aplinkybės pagrindu, tačiau jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai.

30. Bylos medžiaga patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas 2018 m. spalio 19 d. nutartimi įpareigojo atsakovą pateikti atsiliepimą į pareiškėjo skundą ir visą su keliamu ginču susijusią medžiagą, kurią atsakovas pateikė. Lukiškių TI-K, be kita ko, atsiliepime į skundą pateikė duomenis apie konkrečias kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, juose laikytų asmenų skaičių, plotą, sanitarinių įrenginių išmatavimus. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui po atsakovo atsiliepimo į skundą ir su juo pateiktų rašytinių įrodymų gavimo buvo apribota teisė pačiam teikti įrodymus ar prašymus išreikalauti papildomus įrodymus, susijusius su kilusiu ginču. Abejonių dėl minėtų duomenų patikimumo pareiškėjas nekėlė ir nemotyvavo. Pareiškėjas skunde nenurodė, kokiose kamerose jis buvo laikomas, gavęs Lukiškių TI-K atsiliepimą į skundą, atsiliepime nurodytų duomenų apie jo buvimą kamerose, kamerų plotą, sanitarinio mazgo plotą neginčijo, neprašė surengti žodinį bylos nagrinėjimą, kad pats pateiktų konkrečius paaiškinimus ir apskaičiavimus šiuo klausimu, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino atsakovo į bylą pateiktus duomenis.

31. Dėl pareiškėjo argumentų, kad teismo sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas, teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 86 straipsnio 2 dalis nustato, jog priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas.

32. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, priėmė sprendimą, kuriame aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas netenkintas. Teisėjų kolegija, išanalizavusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, nustatė, kad buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, įvertinti visi pareiškėjo nusiskundimai dėl netenkinusių kalinimo sąlygų ginčo laikotarpiu, priimtas sprendimas yra aiškus ir motyvuotas, todėl atitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimus. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių teise ir faktais pagrįstų argumentų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo išvadas. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ar padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjui Lukiškių TI-K buvo užtikrintas minimalus, vienam asmeniui turintis tekti kameros plotas.

33. Kadangi šioje byloje nenustatyti neteisėti atsakovo atstovo veiksmai, dėl kurių pareiškėjas patyrė jo nurodomą neturtinę žalą, todėl pagrįstai netenkintas pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Kaip jau buvo nurodyta, viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Tam, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala, ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

34. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo J. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Romanas Klišauskas Gintaras Kryževičius Dainius Raižys