2016-08-05 Nr. AB-15564-3-64-3-00855-2015-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1182-146/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00855-2015-2

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugpjūčio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. J. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas S. J. (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. gegužės 17 d. teismui išsiuntė skundą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI, atsakovo atstovas), priteisti 25 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas paaiškino, kad laikotarpio nuo 2011 m. birželio 28 d. iki 2014 m. sausio 16 d. atitinkamais periodais jis buvo laikomas Šiaulių TI pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis, žeminančiomis žmogaus orumą sąlygomis.

Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtintą Lietuvos higienos normą HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka. Sveikatos priežiūra“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:1999) kamerų tipo patalpoje ploto vienam žmogui norma – ne mažiau kaip 5 kv. m. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymą Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124), vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pareiškėjas teigė, kad jis buvo kalinamas kamerose, kuriose vienam asmeniui teko mažiau 2,3 kv. m ploto. Kameros buvo perpildytos, antisanitarinės būklės (sienos supeliję, drėgna, buvo tarakonų ir žiurkių). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką didelis kameros erdvės trūkumas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio požiūriu pripažįstamas žeminančiomis sąlygomis. Pareiškėjas teigė, kad dėl kalinimo minėtomis sąlygomis patyrė neturtinę žalą (CK 6.271 str., 6.250 str.), t. y. dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pažeminimą, pablogėjo sveikata, sutriko visavertis gyvenimas, sumažėjo pasitikėjimas savimi, jaučia padidėjusią baimę aplinkai, sumažėjo bendravimo galimybės. Prašė priteisti 25 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą b.l.25-31) paaiškino, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas laikotarpio nuo 2011 m. birželio 28 d. iki 2014 m. sausio 16 d. atitinkamais periodais. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo 2015 m. kovo 17 d., atsakovas reikalavo taikyti byloje 3 metų ieškinio senaties terminą (CK 1.125 straipsnio 8 dalis, 1.127 straipsnio 1 dalis), skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos.

Dėl ginčo esmės atsakovo atstovas paaiškino, kad pagal 1999 m. spalio 22 d. Lietuvos higienos normos HN 76:1999 6.15 punktą laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje turėjo tekti ne mažiau kaip 5 kv. m ploto (negalioja nuo 2010 m. balandžio 11 d.). Nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojusi Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) asmenims, laikomiems laisvės atėmimo įstaigose, ploto normos nenustato.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktas nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Teisės aktai nenustato baldų įtakos skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą. Pareiškėjas laikotarpiu, kuriam netaikomas 3 metų ieškinio senatis, buvo laikomas kamerose Nr.39, Nr.90, Nr.60, Nr.104, Nr.58, Nr.49, kuriose vienam asmeniui teko nuo 2,69 iki 20,2 kv. m ploto (kamerose buvo laikoma nuo 1 iki 8 asmenų). Įstaigoje kamerose kalinamų asmenų vardiniai sąrašai nesudaromi, todėl pateikti tikslius su pareiškėju buvusių kameroje asmenų sąrašus nėra galimybės. Įstaiga veikia nuolatinio perpildymo sąlygomis.

Administracija dėl objektyvių priežasčių ne visuomet gali užtikrinti vienam asmeniui 3,6 kv. m ploto, bet stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą kinta (dalis asmenų kviečiami pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojami į teismus, areštines, pataisos namus). Pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje. Esant šioms aplinkybėms konstatuoti įstaigos pareigūnų neteisėtus veiksmus nėra pagrindo.

Dėl kamerų atitikimo higienos normų reikalavimams atsakovas teigė, kad pareiškėjo pretenzijos šiais klausimais nepagrįstos ir nesuteikia pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu laikotarpiu jo laikymo kamerose patikrinimų dėl higienos sąlygų atitikimo teisės aktų reikalavimams nebuvo atlikta. Šiaulių TI pastatytas ir įrengtas iki Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010 įsigaliojimo, todėl taikytinos tik tos šių teisės aktų nuostatos, kurios nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Dėl pastato statuso (įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių sąrašą) nėra galimybės padidinti langų angas, įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgmę, sureguliuoti oro temperatūrą, nes šie darbai būtų susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbų atlikimu. Todėl negalima konstatuoti šiais klausimais įstaigos neteisėtus veiksmus. Kamerų remontas Šiaulių TI atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo jėgos resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto.

Šiaulių TI kameros yra vėdinamos natūraliu būdu, per langus ir tai atitinka Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Gyvenamosios kameros įrengtos ir aprūpintos inventoriumi vadovaujantis Higienos normos HN 76:2010 ir Eksploatavimo taisyklių reikalavimais. Teisės aktuose imperatyviai nustatyta pareiga patiems kamerose esantiems asmenims rūpintis švara ir tvarka gyvenamojoje patalpoje, todėl kamerų būklė priklauso nuo pačių jose laikomų asmenų elgesio.

Įstaiga valymo inventorių ir priemones išduoda, tačiau negali būti atsakingas už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas, susijusias su švaros ir tvarkos palaikymo sąlygomis kamerose. Ne rečiau kaip kartą per mėnesį atliekamas pagrindinis patalpų valymas, administracija imasi profilaktinių priemonių dėl patalpų dezinfekcijos, dezinsekcijos ir deratizacijos.

Atsižvelgdamas į atsakomybės pagal Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį elementus, atsakovo atstovas teigė, kad įstaiga pareiškėjo atžvilgiu neatliko jokių neteisėtų veiksmų, neveikė prieš pareiškėją ir nesudarė jam blogesnių sąlygų nei kitiems. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai lemtus laikymo sąlygų, ir kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių TI sąlygomis, todėl pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 25 d. sprendimu pareiškėjo S. J. skundą tenkino iš dalies: priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 900 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Teismas nustatė, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, būtų priteistas 25 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas už laikotarpį nuo 2011 m. birželio 28 d. iki 2014 m. sausio 16 d. Neturtinę žalą iš esmės grindžia tuo, kad laikymo sąlygos Šiaulių TI neatitiko įstatymuose numatytų reikalavimų, kamerose buvo laikoma daugiau asmenų, nei yra galima pagal galiojančius teisės aktų reikalavimus, buvo kalinamas nežmoniškomis, antisanitarinėmis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktus.

Atsižvelgdamas į atsakovo reikalavimą taikyti ieškinio senatį, teismas patikrino šio reikalavimo pagrįstumą ir išanalizavo jo taikymo teisinius pagrindus bei sąlygas. Pažymėjo, kad pagal CK 1.124 straipsnį, ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs (CK 1.126 straipsnio 1 dalis), tačiau ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis).

Pasibaigus ieškinio senaties terminui galimybė priverstinai, valstybės prievartos pagalba įgyvendinti subjektines teises išnyksta. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Atsižvelgęs į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Šiaulių TI sąlygų, t. y. įvertinęs pareiškėjo nurodytų pažeidimų pobūdį, teismas konstatavo, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.).

Pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2011 m. birželio 28 d. iki 2014 m. sausio 16 d. (33-44 b. l.), o į teismą kreipėsi tik 2015 m. kovo 17 d. (pagal spaudą ant voko – 8 b. l.), nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurios pateisintų tokį ilgą delsimą, todėl reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2011 m. birželio 28 d. iki 2012 m. kovo 16 d. turi būti taikoma ieškinio senatis, o pareiškėjo teisė į žalos atlyginimą teismo ginama už laikotarpį nuo 2012 m. kovo 17 d. iki 2014 m. sausio 16 d.

Kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktą iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Iš Šiaulių TI 2015 m. balandžio 1 d. pažymos Nr. 60/09-11467 (33-44 b. l.) teismas nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu, kuriam netaikoma ieškinio senatis (nuo 2012 m. kovo 17 d. iki 2014 m. sausio 16 d.) Šiaulių TI buvo laikomas iš viso 416 dienų: nuo 2012 m. kovo 21 d. iki 2013 m. kovo 12 d. kameroje Nr. 39 su 3–7 asmenimis, vienam asmeniui teko nuo 2,86 iki 5,73 kv. m; nuo 2013 m. kovo 15 d. iki 2013 m. kovo 21 d. kameroje Nr. 90 su 4–6 asmenimis, vienam asmeniui teko nuo 2,85 iki 3,99 kv. m; nuo 2013 m. kovo 26 d. iki 2013 m. gegužės 23 d. kameroje Nr. 60 su 2–5 asmenimis, vienam asmeniui teko nuo 2,94 iki 5,89 kv. m; nuo 2013 m. rugsėjo 5 d. iki 2013 m. spalio 16 d. kameroje Nr. 104 vienas arba su 1–6 asmenimis, vienam asmeniui teko nuo 2,69 iki 18,86 kv. m; nuo 2013 m. spalio 16 d. iki 2013 m. spalio 17 d. kameroje Nr. 58 su 2–3 asmenimis, vienam asmeniui teko nuo 3,81 iki 5,08 kv. m.; nuo 2013 m. lapkričio 25 d. iki 2014 m. sausio 16 d. kameroje Nr. 49 su 1–5 asmenimis, vienam asmeniui teko nuo 3,37 iki 10,11 kv. m.

Teismas nustatė, kad iš nurodyto pareiškėjo kalinimo Šiaulių TI dienų skaičiaus (iš viso 416) pareiškėjas 271 dieną buvo laikomas kamerose, kuriose jam tenkantis plotas atitiko minimalius reikalavimus, 91 dieną jam tenkantis kamerų plotas visą laiką buvo mažesnis, nei nustatyta norma. Likusias 54 dienas pareiškėjui tenkantis kamerų plotas tik iš dalies atitiko reikalavimus, tačiau iš pateiktos pažymos tiksliai nustatyti kiek laiko pareiškėjas buvo laikomas šiose kamerose nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui kameros ploto normos, nėra galimybių, nes atsakovas pateikė duomenis tik apie kamerose laikomų asmenų skaičių 7.30 val. ryte ir 19.30 val. vakare.

Atsižvelgęs į tai, kad atsakovas nepateikė tikslių duomenų, teismas šią aplinkybę vertino pareiškėjo naudai (LVAT 2014 gruodžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-1469/2014) ir konstatavo, kad pareiškėjas Šiaulių TI 145 dienas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktų reikalavimus. Atsižvelgęs į tai, kad kamerų plotas buvo užstatytas suimtųjų lovomis, kitais baldais ir buitiniais reikmenimis (45-46 b. l.), teismas pažymėjo, kad iš tiesų pareiškėjui tenkantis plotas tam tikrais laikotarpiais buvo per mažas ir jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista.

Atsižvelgęs į šias aplinkybes ir minimalaus vienam asmeniui kameroje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, teismas konstatavo, kad toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, o Šiaulių TI administracija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (LVAT administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009).

Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Taigi ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti.

Iš Šiaulių visuomenės sveikatos centro (toliau – ir Šiaulių VSC) patikrinimo aktų teismas nustatė, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių TI laikotarpiu patikrinimų, ar kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, atitinka Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus, nebuvo atlikta, kitų įrodymų dėl netinkamos gyvenamųjų kamerų būklės byloje nėra, todėl teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad valstybės valdžios institucijos (Šiaulių TI) pareigūnai laikė pareiškėją gyvenamosiose kamerose, neatitinkančioje Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Atsižvelgęs į nustatytą kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę (145 dienos), į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas priėjo prie išvadų, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu, nes kalėdamas Šiaulių TI pirmiau aptartomis sąlygomis, pareiškėjas patyrė pinigine išraiška apskaičiuotiną neturtinę žalą.

Kalinimo laikotarpiu pažeista minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto norma, sukėlė pareiškėjui diskomfortą ir psichologinę kančią, toks kalinimas trukdė naudotis bet kokiu privatumu kasdieniniame gyvenime, kas savaime buvo traumuojanti patirtis ir sumenkino pareiškėjo žmogiškąjį orumą. Kita vertus, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam visą jo reikalaujamą sumą, kas sudarytų po 172,41 Eur už kiekvieną kalinimo netinkamomis sąlygomis dieną.

Šiuo aspektu teismas pabrėžė, kad buvimo Šiaulių TI laikotarpiu pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito, byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, ar kitų jo laikymo sąlygų, todėl teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, kitos jo laikymo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus, be to, įvertinus pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje padarytus įrašus (13-23 b. l.) nenustatyta, kad nagrinėjamu atveju dėl kalinimo sąlygų būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata.

Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Teismas, įvertinęs minėtas byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgęs į naujausią LVAT praktiką (2015 m. vasario 11 d. nutartis byloje Nr. A-550-575/2015; 2015 m. kovo 9 d. nutartis byloje Nr. A-1530-858/2015; 2015 m. birželio 12 d. nutartis byloje Nr. A-2045-520/2015), vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas nusprendė, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 900 Eur.

III. Pareiškėjas S. J. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 25 d. sprendimą ir skundą patenkinti visiškai (b.l.123-126).

Apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį, nes Konvencijos 3 straipsnis nenumato jokio termino konstatuoti šiame straipsnyje nustatytą pažeidimą. Dėl laikotarpio, kuriam netaikė ieškinio senaties, teismas nepagrįstai nustatė, kad pareiškėjas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis buvo kalintas tik 145 dienas iš 416. Teismas neįvertino aplinkybės, kad dalį kameros užima baldai, tualetas, tai trukdė judėti, mankštintis. Lietuva yra Europos Sąjungoje, todėl, pasak apelianto, jam turėjo būti užtikrinta 4 kv. m ploto vienam asmeniui (neįskaitant baldų). Teismas nepagrįstai taikė Lietuvos teisės normas, nustatančias 3,6 kv. m ploto (įskaitant baldų užimtą plotą) vienam asmeniui standartą. EŽTT yra ne kartą nurodęs, jog Konvencijos 3 straipsnis yra pažeidžiamas, jeigu asmeniui užkertama galimybė judėti, mankštintis, pasivaikščioti lauke, varžoma nuteistojo galimybė laisvai judėti įkalinimo įstaigos teritorijoje, taip pat, kai patalpų apšvietimas ir ventiliacija nesuteikia saugių sąlygų sveikatos būklei. Pareiškėjas kalinimo Šiaulių TI laikotarpiu lauke galėjo būti tik 1 valandą per parą. Pareiškėjo nuomone, teismas jam priteisė pernelyg mažą sumą neturtinei žalai atlyginti.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (b.l.131-134) atsakovo atstovas pareiškė nuomonę, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, priimtas išsamiai išnagrinėjus ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, tinkamai pritaikius teisės normas, atitinka teismų praktiką.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Pareiškėjas 2015 m. kovo 17 d. (pagal skundo išsiuntimo teismui datą ant voko) kreipėsi į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo (CK 6.271, 6.250 straipsniai), teigdamas, kad laikotarpio nuo 2011 m. birželio 28 d. iki 2014 m. sausio 16 d. atitinkamais periodais jis buvo laikomas Šiaulių TI teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Atsakovui reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas nustatė, kad reikalavimo dėl žalos atlyginimo, kildinimo už kalinimo sąlygų nuo 2011 m. birželio 28 d. iki 2014 m. sausio 16 d., atsižvelgiant į skundo teismui padavimo datą (2015 m. kovo 17 d.) daliai yra pagrindas taikyti 3 metų ieškinio senatį už laikotarpį nuo 2011 m. birželio 28 d. iki 2012 m. kovo 16 d. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo teisė į žalos atlyginimą gali būti ginama tik už laikotarpį nuo 2012 m. kovo 17 d. iki 2014 m. sausio 16 d. Nustatęs, kad laikotarpio, kuriam netaikoma ieškinio senatis, atitinkamą dalį (145 dienas iš 416) Šiaulių TI neužtikrino pareiškėjui Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte numatyto minimalaus gyvenamosios patalpos ploto vienam asmeniui (ne mažesnio kaip 3,6 kv. m), teismas priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 900 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį, nepagrįstai nustatė, kad pažeidimo trukmė tik 145 dienos, nepagrįstai taikė minimalaus gyvenamojo ploto tardymo izoliatoriuje standartą pagal Lietuvos teisę (pasak apelianto turėtų būti ne mažiau 4 kv. m), priteisė pernelyg mažą sumą neturtinei žalai atlyginti. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas pagrįstas ir teisėtas.

Atsižvelgdama į bylos aplinkybes ir apeliaciniame skunde keliamus klausimus, teisėjų kolegija pirmiausia pasisako dėl sprendžiant ginčą taikytinos teisės.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog teisėjai nagrinėdami bylas klauso tik įstatymo. Vadovaujantis Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalimi, tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Konstitucinis Teismas 1995 m. sausio 24 d. išvadoje dėl Konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Konstitucijai yra pažymėjęs, kad minėta Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata reiškia, jog ratifikuotos tarptautinės sutartys turi būti taikomos kaip ir Lietuvos Respublikos įstatymai. Teismų įstatymo 33 straipsnio 1 punkte nurodyta, kad nagrinėdami bylas, teismai vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Vyriausybės nutarimais, kitais Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais, kurie neprieštarauja įstatymams.

Dėl Konvencijos pažymėtina, kad tai tarptautinė sutartis, sukurianti atitinkamas pareigas jos dalyvėms. Valstybės, ratifikuodamos Konvenciją, prisiima įsipareigojimus pagal Konvencijos 1 straipsnį: garantuoti, kad jų vidaus teisė atitinka Konvencijos nuostatas, Konvencijos dalyvės turi nepažeisti joje ginamų ir saugomų teisių bei laisvių. Lietuva yra šios Konvencijos dalyvė, ratifikavusi ją 1995 m. balandžio 27 d įstatymu, todėl prisiimti įsipareigoti suponuoja tai, kad teisinis reguliavimas, asmens suteikiamos teisės turi būti aiškinamos atsižvelgiant į tarptautinius Lietuvos valstybės įsipareigojimus, kuriuos ji prisiėmė ratifikavusi Konvenciją.

EŽTT savo jurisprudencijoje yra nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausiai pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr. EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). Šiame kontekste pažymėtina, kad EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr. EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę, 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę, be kita ko, pažymėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. Taigi atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausia yra vadovaujamasi vidaus teise (žr. EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją). Tai yra susiję su tuo, kad Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės negali būti realizuotos tiesiogiai netaikant vidaus teisės aktų. Kitaip tariant, pripažinus tik tiesioginį Konvencijos taikymą, minimos teisės negali būti garantuotos, nes pačioje Konvencijoje nėra nustatyta nei šių teisių realizavimo būdų ją ratifikavusiose valstybėse, nei pažeidėjų teisinės atsakomybės, nei reikiamų procedūrų ir valstybių teisinių institucijų specialios jurisdikcijos. Pirmiau nurodyta sąveika lemia, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo turi būti žvelgiama tiek į nacionalinį reguliavimą, tiek į Konvencijoje garantuojamas teises, tiek į individualiam ginčui reikšmingus EŽTT išaiškinimus.

Dėl ieškinio senaties termino EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr. EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę ). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr. EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę, 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją). EŽTT taip pat yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis, bei pažymėjęs, kad neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr. EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

Apelianto (pareiškėjo) argumentai esą teismas ieškinio senaties ir minimalaus ploto vienam asmeniui klausimu nepagrįstai taikė Lietuvos teisę, atmestini kaip prieštaraujantys minėtam teisiniam reguliavimui ir teismų praktikai (žr. LVAT 2016 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-227-858/2016, 2016 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-221-858/2016). Šiuo aspektu pažymėtina, kad EŽTT atsisako nustatyti, kiek minimalaus gyvenamojo ploto turi tekti kaliniui ir kada erdvės trūkumas gali būti traktuojamas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr. EŽTT 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą byloje Trepashkin prieš Rusiją, 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą byloje Logothetis ir kt. prieš Graikiją), nes vertinant kalinimo sąlygas, turi būti atsižvelgiama į jų visumos poveikį. Pažymėtina ir tai, kad teismų praktikoje bylose dėl žalos atlyginimo į suimtųjų ar laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų gyvenamųjų patalpų apstatymo baldais įtaką minimalaus gyvenamosios patalpos ploto vienam asmeniui užtikrinimui atsižvelgiama individualių bylos faktinių aplinkybių kontekste, be kita ko, į galimybes judėti gyvenamojoje patalpoje, atsižvelgiant į konkretų laikytų asmenų skaičių ir patalpos plotą, galimybių vaikščioti įstaigos atitinkamose patalpose bei teritorijoje buvimą ar nebuvimą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra nurodęs, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais (CK 6.271 straipsnis) padarytos žalos atlyginimo (ABTĮ 15 str. 1 d. 3 p.), taikytinos ne tik Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio Kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose: 2007 m. kovo 26 d. Nr. A6-317/2007,2010 m. birželio 14 d. Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. Nr. A556-150/2011, 2014 m. vasario 24 d. Nr.A146-134/2014 ir kt.). CK 1.134 straipsnis numato, kad ieškinio senatis, be kita ko, netaikoma iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams, išskyrus įstatymų numatytus atvejus. Pagal minėtą teisinį reguliavimą ieškinio senatis netaikoma reikalavimams dėl asmeninių neturinių teisių, kurios neturi ekonominio turinio, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis (CK 1.115 str., 1.134 str.1 p.). Tuo tarpu iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams atlyginti tiek turtinę, tiek neturtinę žalą taikoma ieškinio senatis (CK 1.115 str., 1.134 str. 1 d., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d,. nutartis civilinėje byloje Na.3K-7-2/2008, 2010 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Na.3K-3-170/2010).

CK 1.125 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atskirų rūšių reikalavimams taikomi sutrumpinti ieškinio senaties terminai. Šio straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio 1 dalyje 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Šio teisinio reguliavimo kontekste pabrėžtina, kad teismas negali taikyti ieškinio senatį savo iniciatyva ir gali taikyti tik tuo atveju, jei ginčo šalis reikalauja. Šiuo atveju atsakovas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpio nuo 2011 m. birželio 28 d. iki 2014 m. sausio 16 d. atitinkamus periodus kreipėsi į teismą tik 2015 m. kovo 17 d., prašė taikyti ieškinio senatį. Atsakovui reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas pagal šios bylos faktines aplinkybes pagrįstai ir teisingai nusprendė, kad pareiškėjo reikalavimo daliai už laikotarpį nuo 2011 m. birželio 28 d. iki 2012 m. kovo 16 d. taikytina 3 metų ieškinio senatis (CK 1.125 straipsnio 8 dalis. 1.126 straipsnio 2 dalis).

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CK normas dėl ieškinio senaties taikymo yra pabrėžęs, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas inter alia turi nustatyti, kada prasidėjo ieškinio senaties termino eiga. CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostata ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja su subjektyviąja aplinkybe (asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima absoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir jų operatyviu gynimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2005; 2007 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2007, 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009 ir kt.).

Pagal teismų praktiką nustatant asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie atitinkamos įstatymų nustatytos asmens teisės galimo pažeidimą dieną atsižvelgiama į apdairus ir rūpestingas asmens elgesio standartus, pagal kuriuos vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo pagal galimo jo teisių pažeidimo pobūdį turėjo suvokti savo teisių pažeidimą. Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pažymėtina, kad laisvės atėmimo sąlygas atitinkamoje įstaigoje ir asmeniui paskirtoje gyventi tos įstaigos konkrečioje patalpoje nuteistasis ar suimtasis patiria kiekvieną tomis sąlygomis buvimo dieną. Pareiškėjo nusiskundimai dėl laikymo Šiaulių TI sąlygų už visą skunde nurodytą laikotarpį grindžiami tais pačiais neigiamais veiksniais (kamerų perpildymas ir jų antisanitarinė būklė), kurių tardymo izoliatoriuje laikomas asmuo negali nejausti ir nesuvokti tuo metu (kiekvieną dieną) ir visą laikymo tomis sąlygomis laikotarpį, kai tie neigiami veiksniai tą asmenį veikia. Šiuo konkrečiu atveju nei pareiškėjo skunde, nei bylos medžiagoje nėra jokių duomenų, apie objektyvias ieškinio senaties termino praleidimo priežastis už laikotarpį nuo 2011 m. birželio 28 d. iki 2012 m. kovo 16 d. Todėl teismui ex officio nebuvo pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą. Tokių duomenų pareiškėjas nepateikė ir apeliaciniame skunde.

Pagal CK 1.131 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį ir teismas nustato pagrindą taikyti ieškinio senatį, skundas atmetamas vien tuo pagrindu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatęs, kad pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo daliai už laikotarpį nuo 2011 m. birželio 28 d. iki 2012 m. kovo 16 d. taikytina 3 metų ieškinio senatis, nagrinėdamas iš esmės pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagrįstumą tik už laikotarpį, kuriam netaikoma ieškinio senatis (2012 m. kovo 17 d. iki 2014 m. sausio 16 d.), teisės normų nepažeidė.

Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai nurodė, kad valstybės atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį galima nustačius visas tris atsakomybės pagal šį straipsnį sąlygas: valstybės valdžios institucijų neteisėtus veiksmams (neveikimą), žalą ir priežastinį ryšį tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje ir Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusi Higienos norma HN 76:2010 (nuo 2015 m. lapkričio 1 d. neteko galios) minimalios ploto normos vienam asmeniui nenustatė, tačiau 6 punkte buvo nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai nurodė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu, kuriam netaikytina ieškinio senatis, Šiaulių TI administracija minimalaus gyvenamojo ploto vienam asmeniui prasme pareiškėjui turėjo užtikrinti ne mažesnį kaip 3,6 kv. m plotą (Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktas). Pareiškėjo skunde teismui nurodyta Higienos norma HN 76:1999 pagal kurią kamerų tipo patalpose buvo numatyta ne mažiau kaip 5 kv. m ploto vienam asmeniui, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 pripažinta netekusia galios ir nagrinėjamam ginčui neaktuali.

Pirmosios instancijos teismas nustatė atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus CK 6.271 straipsnio taikymo prasme ta apimtimi, kad laikotarpiu, kuriam netaikoma ieškinio senatis, atsakovo atstovas pareiškėjui iš 416 laikymo dienų 145 dienas neužtikrino minimalaus gyvenamojo ploto vienam asmeniui. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad šiuo laikotarpiu pažeidimo trukmė tik 145 dienos.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, atsižvelgiant į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, laikomasi pozicijos, jog pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą dėl netinkamų suėmimo vykdymo ar bausmės atklikimo sąlygų yra saistomas pareigos nurodyti ginčui reikšmingų suėmimo (laisvės atėmimo bausmės atlikimo) sąlygų apibūdinimą detalizuojančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2016 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1796-858/2015, 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Remiantis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl suėmimo vykdymo ar laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka suėmimo ar laisvės atėmimo bausmės vykdymo įstaigos administracijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-977/2013, 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013). Taigi šio ginčo atveju įrodinėjimo našta dėl pareiškėjo laikymo sąlygų Šiaulių TI tenka šiai įstaigai, atstovaujančiai atsakovą Lietuvos valstybę.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde dėl neturtinės žalos atlyginimo teismui nurodė laikotarpį (nuo 2011 m. birželio 28 d. iki 2014 m. sausio 16 d.), kuriuo periodiškai jis buvo laikomas Šiaulių TI kamerose (konkrečios patalpos nenurodytos), nesudarant jam teisės aktų nustatytų sąlygų gyvenamojo ploto vienam asmeniui ir kamerų sanitarinės būklės (buvo drėgna, apipeliję sienos, buvo tarakonų ir žiurkių). Šiaulių TI, atsakydamas į teismo nutartimi (b.l.9-10) nustatytą įpareigojimą (ABTĮ 68 straipsnio 3 dalis) pateikti įrodymus dėl pareiškėjo skunde nurodytų jo laikymo sąlygų, pateikė teismui duomenis apie tai, kuriais pareiškėjo nurodyto laikotarpio periodais pareiškėjas buvo laikomas įstaigos atitinkamose kamerose (nurodant kamerų numerius ir plotus) atitinkamą dieną. Pateikdamas duomenis apie gyvenamosios patalpos plotą vienam asmeniui, Šiaulių TI nurodė su kiek asmenų kiekvieną parą buvo laikomas pareiškėjas nurodyto ploto kameroje kiekvienos ginčui aktualios paros 7.30 val. ir 19.30 val. Dėl higienos sąlygų pateikė duomenis teisės aktų reikalavimų kontekste kokias sąlygas turi atitikti tardymo izoliatoriaus gyvenamosios kameros ir kaip tai užtikrinama, taip pat Šiaulių visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų aktus.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad laikotarpiu, kuriam netaikoma ieškinio senatis (nuo 2012 m. kovo 17 d. iki 2014 m. sausio 16 d.), pareiškėjas Šiaulių TI kamerose Nr.39, Nr. 90,Nr.60, Nr.104, Nr.58, Nr. 49 buvo laikomas iš viso 416 dienų.

Įvertinęs Šiaulių TI pateiktus duomenis apie pareiškėjo laikymo sąlygų atitikimą Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimams, teismas priėjo prie išvadų, kad 91 dieną pareiškėjui tekęs kamerų plotas visą laiką buvo mažesnis, 271 dieną jis buvo laikomas kamerose, kuriose jam tenkantis plotas atitiko minimalius reikalavimus, 54 dienas pareiškėjui tenkantis kamerų plotas tik iš dalies atitiko reikalavimus. Atsižvelgdama į tai, kad teismas nepateikė argumentų kokius bylos duomenis apie pareiškėjo laikymo Šiaulių TI kamerų plotus priskyrė 91 atvejui („kamerų plotas visą laiką buvo mažesnis“), kuriuos 271 atvejui („atitiko minimalius reikalavimus“) ir kuriuos 54 atvejams („iš dalies atitiko reikalavimus“), taip pat į tai, kad apeliantas nesutinka su teismo nustatyta pažeidimo trukme, teisėjų kolegijai tikrinat pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, šiuo atveju buvo būtina pakartotinai ištirti teismui pateiktus įrodymus (ABTĮ 138 str. 3 d.).

Šiaulių TI 2015 m. balandžio 1 d. pažymoje Nr.60/09-11467 (b.l.33-44) pateikti duomenys kurioje ir kokio ploto kameroje pareiškėjas buvo laikytas kiekvieną parą. Asmenų skaičius kameroje nurodytas kiekvienos paros 7.30 val. ir 19.30 val. duomenimis (rytinio ir vakarinio patikrinimo duomenys). Kai kuriomis dienomis 7.30 val. ir 19.30 val. užfiksuotas kameroje laikytų asmenų skaičius keitėsi taip, kad asmenų skaičiaus padidėjimas lemdavo ploto vienam asmeniui sumažėjimą iki minimalaus ploto vienam asmeniui neužtikrinimo. Atsakovas atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui pažymėjo, kad neturi vardinės kameroje buvusių asmenų apskaitos.

Atsižvelgiant į tai bei į pirmiau minėtą įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, tinkamam minimalaus gyvenamosios palatos ploto sąlygų užtikrinimui gali būti priskirti tik tie atvejai, kuriais pagal atsakovo atstovo pateiktus duomenis asmenų skaičius tos pačios paros 7.30 val. ir 19.30 val. kameroje nesikeitė ir pagal patalpos plotą buvo ne mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam asmeniui, arba keitėsi nuo Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte numatytos ribos patalpos minimalaus ploto didėjimo vienam asmeniui linkme. Pagal Šiaulių TI pažymos duomenis kameroje Nr.39, kurios plotas 22,93 kv. m, pareiškėjas buvo laikomas iš viso 313 dienų.

Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimų kameroje Nr.39 neatitinkančioms sąlygoms priskirtini atvejai, kuriais kameroje kiekvieną parą buvo laikoma daugiau nei 6 asmenys (laikant 6 asmenis vienam tektų po 3,82 kv. m), t. y. 57 dienos, kai buvo laikomi 7, 8 asmenys, įskaitant pareiškėją (pareiškėjui teko 3,27 kv. m arba 2,86 kv. m), taip pat 35 dienos, kuriomis asmenų skaičius keitėsi tą pačią parą nuo 5 iki 8 , o iš viso 92 pareiškėjo laikymo kameroje Nr.39 dienos. Kameroje Nr. 90 (plotas 19,95 kv. m) Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimus atitinkančiu plotu vienam asmeniui laikytinos sąlygos, kai kameroje laikoma ne daugiau kaip 5 asmenys (tokiu atveju vienam tenka 3,99 kv. m).

Šioje kameroje pareiškėjas buvo laikomas 7 dienas, iš jų 6 dienas neužtikrinat minimalaus ploto (laikant 6 asmenims pareiškėjui teko 3,32 kv. m, laikant 7 asmenis – 2,85 kv. m). Pagal kameros Nr. 60 plotą (17,68 kv. m) Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimus atitinkančiomis sąlygoms gali būti pripažintas ne didesnio kaip 4 asmenų skaičiaus laikymas. Šioje kameroje pareiškėjas buvo laikytas 56 dienas, iš jų 35 neužtikrinat minimalaus ploto (kai kameroje buvo 6,7,5 asmenys, taip pat atvejai, kai asmenų skaičius per parą keitėsi nuo 4 iki 7.

Kameroje Nr.104 (plotas 18,86 kv. m), kurioje pagal Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktą galėtų būti laikomi 5 asmenys (vienam tektų 3,72 kv. m), pareiškėjas buvo laikytas 23 dienas, iš jų 8 dienas pažeidžiant minėtą teisės normą (kai buvo laikomi 6 asmenys, taip pat asmenų skaičiaus apsikeitimo derinos, kai pasikeitimai pasiekė 6 asmenų skaičių). Kameroje Nr.58 (12,56 kv.

m) pareiškėjui per dvi jo laikymo paras minimalus gyvenamasis plotas buvo užtikrintas. Kameroje Nr.49 (20,23 kv.

m) užtikrinant Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimus galėtų būti laikomi 5 asmenys. Atsakovo atstovas neįrodė, kad 4 paras iš 16 laikymo šioje kameroje parų, užtikrino pareiškėjui minėtoje teisės normoje numatytas ploto vienam asmeniui sąlygas (buvo laikomi 6 asmenys, arba asmenų skaičius per parą keitėsi iki 6 asmenų). Taigi pagal minėtus pirmosios instancijos teismui pateiktus įrodymus laikotarpio nuo 2011 m. birželio 28 d. iki 2014 m. sausio 16 d. pareiškėjui 145 dienas iš 416 laikymo Šiaulių TI dienų nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamosios patalpos plotas. Taigi pirmosios instancijos teismas bendrą pažeidimo trukmę neužtikrinant minimalaus ploto nustatė teisingai. Teismas, priešingai nė teigia apeliantas, įvertino patalpų užstatymo baldais įtaką.

Dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su jo laikymo kamerų neatitikimu higienos sąlygomis, teismas pažymėjo, kad Šiaulių VSC neatliko patikrinimų, ar pareiškėjo laikymo Šiaulių TI laikotarpiu jo laikymo kameros atitiko Higienos normos HN 76:2010 reikalavimams, kitų įrodymų dėl netinkamos kamerų būklės byloje nėra, todėl konstatuoti, kad valstybės valdžios institucijos (Šiaulių TI) pareigūnai laikė pareiškėją kamerose, neatitinkančiose joms keliamų reikalavimų, nėra pagrindo. Teisėjų kolegija su šiais teismo argumentais nesutinka.

Pagal pirmiau minėtą įrodinėjimo naštos bylose dėl žalos atlyginimo taisyklę (LVAT 2016 m. vasario 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-227-858/2016, 2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014,2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-977/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013 ir kt.) pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, paprastai tenka laisvės atėmimo vietos administracijai.

Atsižvelgdama į minėtą teismų praktikoje nurodytą įrodinėjimo pareigos paskirstymą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas nepateikė įrodymų, paneigiančių pareiškėjo skunde (b.l.2-5) nurodytas aplinkybes, kad jis laikotarpiu, kuriam netaikoma ieškinio senatis, Šiaulių TI buvo laikomas drėgnose, apipelijusiomis sienomis kamerose, kuriose buvo buitinių kenkėjų. Teismo sprendime nurodyta aplinkybė, kad tuo laikotarpiu, kai pareiškėjas buvo laikomas Šiaulių TI, Šiaulių VSC neatliko pareiškėjo laikymo kamerų patikrinimų dėl atitikties Higienos normos HN 76:2010 reikalavimams, neįrodo, kad pareiškėjo nurodytų faktų nebuvo.

Atsakovas dėl ginčui aktualaus laikotarpio nepateikė įrodymų apie tai, kada pareiškėjo laikymo kameros Nr.39, Nr. 90,Nr.60, Nr.104, Nr.58, Nr. 49 buvo remontuotos, kada šiose kamerose atlikti profilaktiniai aplinkos kenksmingo poveikio šalinimo darbai. Į bylą pateikti patalpų dezinfekcijos planai ir grafikai (b.l.48-70) patvirtina numatytus atlikti darbus, tačiau į bylą nepateikti įrodymai dėl jų vykdymo ginčui aktualiose gyvenamosiose patalpose. Šiaulių TI 2015 m. balandžio 9 d. pažymoje Nr.62/08-405 apie pareiškėjo laikymo sąlygas (b.l.45-46) pateikti bendro pobūdžio duomenys apie visą įstaigą, be kita ko, nurodant, kad kamerose graužikų naikinimui naudojamos lipnios juostelės, o pagal suimtųjų prašymus atliekama deratizacija cheminiu būdu, pagal planą deratizacija atliekama kartą per mėnesį.

Nors atsakovo atstovas šioje pažymoje apie kameras Nr.39, Nr. 90,Nr.60, Nr.104, Nr.58, Nr. 49 konkrečių duomenų nepateikė, tačiau ši pažyma yra dėl pareiškėjo laikymo sąlygų ir ja iš esmės nepaneigta, kad kamerose buvo graužikų. Šiaulių TI 2012 m. liepos 17 d. rašte Nr.14/01-14698 Šiaulių VSC dėl Šiaulių TI higieninės būklės nurodyta, kad sienų ir lubų pelėsio naikinimas dėl ypač prastos Šiaulių TI pastatų būklės turi trumpalaikį efektą: dėl susidėvėjusios stogo dangos drėgmė sunkiasi į pastato vidų, dėl drėgmės ant sienų ir lubų nuolat atsiranda pelėsis.

Pažymėta, kad siekiant ilgalaikio efekto būtina atlikti pastatų kapitalinį remontą, tačiau Šiaulių TI kompleksas įtrauktas į nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą, todėl kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma, t.y. neįmanoma padidinti langų angas, įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgme, sureguliuoti oro temperatūrą (b.l.85-86). Šis Šiaulių TI raštas Šiaulių VSC rašytas ginčui aktualiu laikotarpiu, kai pareiškėjas buvo laikomas Šiaulių TI.

Pareiškėjas skunde teismui nurodė dalį tų pačių nusiskundimų dėl higienos sąlygų neužtikrinimo Šiaulių TI kamerose (drėgmė, pelėsis), kuriuos Šiaulių TI 2012 m. liepos 17 d. rašte nurodo kaip Šiaulių TI higieninės būklės problemas, kurių negali išspręsti dėl ypač prastos Šiaulių TI pastatų būklės. Higienos norma HN 76:2010 nustatė, kad laisvės atėmimo vietose gyvenamosiose patalpose ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių (56 punktas), graužikų ir buitinių parazitų (60 punktas). Apibendrindama išdėstytus motyvus teisėjų kolegija konstatuoja, kad minėti atsakovo pateikti į bylą duomenys pagal pirmiau aptartą įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę nepaneigia pareiškėjo skunde išdėstytų nusiskundimų, kad jis Šiaulių TI buvo laikomas antisanitarinėmis sąlygomis.

Tai teisėjų kolegijai suteikia pagrindą konstatuoti Šiaulių TI pareigūnų neteisėtus veiksmus (CK 6.271 straipsnis) Higienos normos HN 76:2010 6, 56 bei 60 punktų reikalavimų neužtikrinimo prasme, kurie pareiškėjui sukėlė jo nurodytas priežastiniu ryšiu susijusias pasekmes (didelius nepatogumus, dvasinius išgyvenimus ir kančias, žemino žmogaus orumą), kurios gali būti vertinamos kaip neturtinė žala (CK 6.250 straipsnis).

Byloje nustatyta, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių TI laikotarpis, kuriam netaikoma ieškinio senatis, ilgas (iš viso 416 dienų). Nors šis laikotarpis nėra vientisas, o susideda iš 16 periodų, tačiau į juos įsiterpiantys laikotarpiai, kuriais pareiškėjas buvo išvykęs iš Šiaulių TI, yra trumpi (nuo 1 iki 15 dienų, išskyrus vieną laikotarpį (nuo 2013 m. gegužės 23 d. iki 2013 m. rugsėjo 5 d.). Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo išvadoms, kad Higienos normos HN 76:2010 6, 56 bei 60 punktų aspektų pažeidimo trukmė yra trumpesnė nei visas ginčui aktualus laikotarpis (416 dienų).

Pagal EŽTT formuojamą praktiką Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimas nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ( EŽTT 2001 m. spalio 26 d. sprendimas Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimas Valašinas prieš Lietuvą). Teisėjų kolegija šiuo atveju vertina, kad byloje nustatytas faktas, jog pareiškėjui 145 dienas iš 416 laikymo Šiaulių TI dienų nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamosios patalpos plotas ir visą jo laikymo laikotarpį nebuvo užtikrintos Higienos normos HN 76:2010 6, 56 bei 60 punktų reikalavimus atitinkančios sąlygos, suteikia pakankamą pagrindą išvadoms, kad šie neigiami veiksniai sukėlė pareiškėjui esminius nepatogumus ir dvasines kančias, kurių intensyvumas viršijo prastus kalinimo sąlygomis būdingus suvaržymus bei nepatogumus ir suteikia pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjo laikymo sąlygos pasiekė minimalų žiaurumo lygį ir jo laikymo Šiaulių TI sąlygos buvo žeminančios Konvencijos 3 straipsnio prasme.

Atsižvelgiant į šias papildomai nustatytas aplinkybes, pareiškėjui priteistina suma neturtinei žalai atlyginti turi būti padidinta. Sprendžiant dėl konkrečios sumos priteisimo atsižvelgtina į nustatytą pažeidimo trukmę, į tai, kad nukrypimas nuo minimalaus ploto vienam asmeniui buvo skirtingo intensyvumo ir šio pažeidimo mastas nėra itin didelis, į tai, kad tardymo izoliatoriuje laikomas asmuo pagal režimo reikalavimus turi mažiau galimybių būti gryname ore nei laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose atliekantis asmuo, taip pat į tai, kad pareiškėjo laikymo sąlygas ankštose patalpose blogino pirmiau minėti kamerų neatitikimo higienos sąlygoms veiksniai.

Sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad byloje nėra duomenų, jog Šiaulių TI administracija būtų tyčia bloginusi pareiškėjo laikymo šioje įstaigoje sąlygas. Atsakovas įrodė, kad 271 dieną iš 416 užtikrino pareiškėjui minimalų gyvenamosios patalpos plotą, o kai kuriomis dienomis (94 iš 271) pareiškėjui tekęs gyvenamosios patalpos plotas buvo žymiai didesnis (nuo 4,5 kv. m. iki 15-20 kv.

m) nei numatyta pagal Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktą. Priteisiant pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą atsižvelgtina ir į pažeidimo padarymo metu Lietuvoje buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), į tai, kad nuo 2008 m. sausio 1 d. buvo nustatyta 800 Lt (atitinkamai 231,70 Eur) minimali mėnesinė alga (Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimas Nr.1368), nuo 2013 m. sausio 1 d. 1000 Lt (atitinkamai 289,62 Eur) minimali mėnesinė alga (Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimas Nr.1543).

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinį skundą patenkina iš dalies, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą, priteisdama pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 2500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.), teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. J. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies .

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 25 d. sprendimą pakeisti. Priteisti pareiškėjui S. J. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2500 (du tūkstančiai penki šimtai) Eur neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė

Ričardas Piličiauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė