2016-05-26 Nr. AB-11424-3-62-3-01805-2014-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-304-492/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01805-2014-5

Procesinio sprendimo kategorija 11.1.; 11.4.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Laisvidai Versekienei,

dalyvaujant pareiškėjo Kauno apygardos prokuratūros atstovei prokurorei S. G.,

atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos atstovei A. J.,

atsakovo R. P. atstovui advokatui V. M.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Kauno apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ir atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Kauno apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, M. S. ir R. P., trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno 15-ojo notarų biuro notarei L. V. dėl administracinių aktų panaikinimo, paveldėjimo teisės liudijimų pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Kauno apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, 2014 m. gruodžio 3 d. teismui paduotu prašymu prašė: panaikinti Kauno apskrities viršininko 2009 m. gruodžio 3 d. įsakymą Nr. 02-01-11885 „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo (Kauno m.)“, kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės I. P. į J. P. nuosavybės teisėmis valdytą žemę, grąžinant natūra 0,1107 ha žemės sklypo dalį turėtoje vietoje „(duomenys neskelbtini)“; panaikinti Kauno apskrities viršininko 2009 m. gruodžio 3 d. sprendimą Nr. 19-10083 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo mieste piliečiui (-tei) I. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) mirusi)“, kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės I. P. į J. P. nuosavybės teisėmis valdytą žemę, grąžinant natūra 0,1107 ha žemės sklypo dalį turėtoje vietoje „(duomenys neskelbtini)“; pripažinti negaliojančiu 2010 m. birželio 7 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą Nr. „(duomenys neskelbtini)“, išduotą Kauno 15-ojo notarų biuro notarės L. V.; pripažinti negaliojančiu 2010 m. gruodžio 6 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą Nr. „(duomenys neskelbtini)“, išduotą Kauno 15-ojo notarų biuro notarės L. V.; pripažinti negaliojančiu 2010 m. gruodžio 6 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą Nr. „(duomenys neskelbtini)“, išduotą Kauno 15-ojo notarų biuro notarės L. V.; pripažinti negaliojančia 2011 m. vasario 7 d. sutartį Nr. 2-311 dalyje dėl 1/12 dalies žemės sklypo, unikalus Nr. „(duomenys neskelbtini)“, kadastrinis Nr. „(duomenys neskelbtini)“ perleidimo R. P.; taikyti restituciją natūra, 0,1107 ha žemės sklypą „(duomenys neskelbtini)“ (unikalus Nr. „(duomenys neskelbtini)“, kadastrinis Nr. „(duomenys neskelbtini)“), grąžinant valstybės nuosavybėn.

Pareiškėjas paaiškino, kad ginčijami administraciniai teisės aktai prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, todėl yra naikintini. Nurodė, kad J. P. nuosavybės teise iki mirties 1933 m. rugpjūčio 28 d. valdė 2 502 kv. m žemės sklypą „(duomenys neskelbtini)“ dvare „(duomenys neskelbtini)“ valsčiuje, Kaune. Teigė, kad pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) 2 straipsnio nuostatas nuosavybės teisės į iki nacionalizacijos turėtą turtą atkuriamos turto savininkui, o jeigu turto savininkas miręs – Atkūrimo 2 įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytiems nustatyta eilės tvarka asmenims, susijusiems su buvusiu savininku giminystės ryšiais, o taip pat asmenims, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, kad testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą, ir asmenims, kuriems iki 2001 m. gruodžio 31 d. yra perleistos teisės atkurti nuosavybės teises. Pabrėžė, kad ginčijamais administraciniais aktais nuosavybės teisės į J. P. nuosavybės teise turėtą žemės sklypą buvo atkurtos natūra jo įpėdinei dukrai I. P., kuri nebuvo turto savininkė. Teigė, kad žemės nacionalizacijos metu J. P. nebuvo ir negalėjo būti nacionalizuojamos žemės savininkas Atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies ir 2 straipsnio prasme, nes buvo miręs dar 1933 metais, todėl turtas iš jo negalėjo būti nusavintas, jo teisės pažeistos nebuvo. Pareiškėjo nuomone, 1983 m. rugpjūčio 27 d. teismo sprendimas nepatvirtina nuosavybės teisės į žemės sklypą įgijimo pagrindo bei valdymo nuosavybės teise fakto, t. y. kad po J. P. mirties N. P. buvo žemės savininkė jos nacionalizavimo metu. Pareiškėjas nurodė, kad administraciniai aktai, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės, akivaizdžiai pažeidžia imperatyvias teisės aktų, reglamentuojančių nuosavybės teisių atkūrimą, nuostatas, taip pat asmens, visuomenės teises, turtinius valstybės interesus, todėl teigė esant viešojo intereso pažeidimą.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos su prašymu sutiko. Mano, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas gina viešąjį interesą ir turi teisę reikšti prašymą dėl nuosavybės teisų atkūrimo teisėtumo. Nurodė, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių kokie asmenys, kokiomis dalimis ir kokiu pagrindu po J. P., turėjusio nuosavybės teise 2 502 kv. m žemės sklypą „(duomenys neskelbtini)“ dvare „(duomenys neskelbtini)“ valsčiuje Kaune, mirties 1933 m. rugpjūčio 28 d., valdė žemę iki jos nacionalizacijos. Pabrėžė, kad miręs asmuo negali būti laikomas žemės savininku. Aiškinant nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančių aktų visumą, nuosavybės teisių atkūrimas siejamas būtent su asmens, kuris nacionalizacijos metu, t. y. iki 1940 m. liepos 22 d., valdė žemę ir iš kurio tas turtas nacionalizacijos metu buvo neteisėtai nusavintas. Turto nusavinimu J. P. teisės pažeistos nebuvo, tuo tarpu I. P. (savininko dukra) paduodama prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, žemės savininku nurodė ne save, motiną N. A. P., bet savo tėvą. Pažymėjo, kad byloje nesant jokių duomenų, jog žemės, kurią iki savo mirties valdė J. P., būtų nusavinta iš N. P. ar kitokio asmens, pretendentė (jos įpėdiniai) galėtų įgyvendinti savo teises tik arba pateikdama šias aplinkybes pagrindžiančius papildomus dokumentus, arba kreipdamasi į teismą dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis fakto nustatymo po J. P. mirties iki žemės nacionalizacijos. Akcentavo, kad atsakovų teisėti lūkesčiai nepažeisti, nes viena iš šio principo taikymo sąlygų yra ta, kad asmuo būtų teisėtai pagal galiojančius įstatymus įgijęs civilines teises. Rėmėsi Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo praktika ir nurodė, kad negali būti pripažįstami teisėtais ir ginami lūkesčiai, jeigu jų įgyvendinimas yra susijęs su imperatyvių įstatymo normų reikalavimų nepaisymu. Ginčo atveju I. P. lūkesčių dėl akivaizdžiai neteisėtų administracinių aktų pagrindu susiformavusių faktinių santykių negalima traktuoti kaip teisėtų. Konstatavo, kad atsižvelgiant į tai, jog miręs asmuo objektyviai negalėjo valdyti žemės jos nacionalizavimo metu, negali būti laikomas teisėtu lūkestis atkurti nuosavybės teises į žemę asmens, iš kurio žemė nebuvo nusavinta ir kurio teisės nusavinimo metu pažeistos nebuvo.

Atsakovė M. S., R. P. prašė atmesti prokuroro prašymą kaip nepagrįstą.

Mano, kad pareiškėjo ginčijamais administraciniais aktais nuosavybės teisės į J. P. turėtą žemę, buvusią „(duomenys neskelbtini)“ dvare „(duomenys neskelbtini)“ valsčiuje Kaune, J. P. įpėdinei – dukrai I. P. buvo atkurtos teisėtai ir pagrįstai. Nurodė, jog J. P. mirė „(duomenys neskelbtini)“. Testamento jis nepaliko, todėl po jo mirties atsirado paveldėjimo pagal įstatymą teisiniai santykiai. Pagal toje teritorijoje galiojusį Prancūzijos civilinį kodeksą po J. P. mirties jo turtą paveldėjo jo vaikai, o kadangi jie buvo nepilnamečiai, žemę valdė ir mokesčius mokėjo jo sutuoktinė N. P..

Akcentavo, kad 1983 m. balandžio 27 d. Kauno miesto Požėlos rajono liaudies teismo sprendimu civilinėje byloje buvo nustatyta, kad P. N., J. priėmė savo vyro P. J., „(duomenys neskelbtini)“, mirusio „(duomenys neskelbtini)“. palikimą, esantį „(duomenys neskelbtini)“ (1/6 gyv. namo ir ūkinių pastatų dalį). Nors šiame sprendime žemė neminima, nes tuo metu jos grąžinimo ar paveldėjimo klausimai nebuvo sprendžiami, tačiau, jų nuomone, teismo sprendimu nustatytas faktas patvirtina, jog ir nesant 3 archyvuose išlikusių dokumentų J.

P. įpėdinių vardu, visą J. P. nuosavybės teisėmis turėtą turtą, tame tarpe ir 0,2502 ha žemės sklypą, paveldėjo jo vaikai, o toliau juo rūpinosi, dirbo, naudojo, mokėjo mokesčius sutuoktinė N. P. su dukra I. P.. Duomenų, kad ši žemė parduota ar kitaip perleista kitiems asmenims, nėra, kitų pretendentų į šį žemės sklypą, be J. P. įpėdinių, taip pat nėra. Teigė, kad Nacionalinė žemės tarnyba, atlikdama įstatymų jai pavestas funkcijas nuosavybės teisių atkūrimo srityje, ypatingai ilgame laikotarpyje, t. y. nuo 1991 m. lapkričio 21 d. iki 2009 m. gruodžio 3 d. nepadėjo pretendentui, išreiškusiam savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo, įgyvendinti jo teisių, neprašė iš pretendentų jokių papildomų dokumentų ar duomenų, įrodančių, kas nuosavybės teise valdė žemę, nereikalavo papildomai įrodinėti žemės valdymo nuosavybės teise fakto, visiškai nebendradarbiavo su pretendente, taigi patys valstybės tarnautojai itin aplaidžiai vykdė savo pareigas, pažeisdami gero administravimo principą (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, asmens dalyvavimo priimant atitinkamus sprendimus, skaidrumo ir kt.).

Tik po 22 metų, 2013 m. spalio 21 d. raštu Nacionalinė žemės tarnyba nurodė, kad turimų dokumentų nepakanka ir pasiūlė I. P. įpėdiniams nusistatyti žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą arba ieškoti papildomų dokumentų. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju jokie valstybės turtiniai interesai nepažeisti, nes žemė valstybės nuosavybėn paimta nebuvo, tuo tarpu tariamu viešojo intereso gynimu, darant intervenciją į susiformavusius teisinius santykius, paminami atsakovų teisėti interesai, jų teisėti lūkesčiai, pažeidžiamas teisinių santykių stabilumo ir apibrėžtumo principas.

Taip pat tvirtino, jog panaikinus prokuroro nurodytus administracinius aktus, jų nuomone, dėl visiškai formalaus pažeidimo ir pakartojus nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą iš naujo, vėlgi būtų atkurtos nuosavybės teisės į tą pačią žemę bei to paties asmens – I. P., kurios teisės yra išvestinės iš savininkės N. P.. Kadangi I. P. nepažeidė įstatymų, elgėsi sąžiningai ir teisėtai įgijo tai, kas teisėtai priklausė jos tėvui J. P., o po jo mirties – sutuoktinei ir ką ji galėjo bei turėjo gauti, todėl kilę padariniai pareiškėjo nurodytu būdu nešalintini, restitucija netaikytina.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 9 d. sprendimu pareiškėjo prašymą atmetė.

Teismas nustatė, kad 1991 m. lapkričio 21 d. I. P., kuri mirė „(duomenys neskelbtini)“., pateikė prašymą atstatyti natūra nuosavybės teises į jos tėvo J. P. iki nacionalizacijos turėtą 2 502 kv. m ploto žemę, esančią „(duomenys neskelbtini)“ dvaro teritorijoje Kaune. Nuosavybės teisę įrodantys dokumentai patvirtina (dėl to ginčo nėra), kad J. P., gim. „(duomenys neskelbtini)“., iki savo mirties („(duomenys neskelbtini)“) valdė šį žemės sklypą. Pabrėžta, kad 1983 m. balandžio 27 d. Kauno miesto Požėlos rajono liaudies teismo sprendimu buvo nustatytas palikimo priėmimo faktas, konstatuojant, kad P. N., J. priėmė savo vyro P. J., A., mirusio „(duomenys neskelbtini)“. palikimą, esantį „(duomenys neskelbtini)“ (1/6 gyv. namo ir ūkinių pastatų dalį). Ginčijamu Kauno apskrities viršininko 2009 m. gruodžio 3 d. įsakymu Nr. 02-01-11885 „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo (Kauno m.)“ ir Kauno apskrities viršininko 2009 m. gruodžio 3 d. sprendimu Nr. 19-10083 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo mieste piliečiui (-tei)“ buvo atkurtos nuosavybės teisės I. P. (mirusiai) į J. P. nuosavybės teisėmis valdytą žemę, grąžinant natūra 0,1107 ha žemės sklypą turėtoje vietoje „(duomenys neskelbtini)“. 2010 m. birželio 7 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo Nr. „(duomenys neskelbtini)“ pagrindu 1/12 sklypo dalį paveldėjo I. P. duktė M. S., o 2010 m. gruodžio 6 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą ir pagal testamentą liudijimų Nr. „(duomenys neskelbtini)“ ir Nr. „(duomenys neskelbtini)“ pagrindu 11/12 sklypo dalių paveldėjo I. P. sūnus R. P.. 2010 m. vasario 7 d. sutartimi Nr. 2-311 M. S. jai priklausančią 11/12 žemės sklypo dalį, mainų pagrindu perleido R. P..

Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjas Kauno apygardos prokuroras tik abstrakčiai tvirtina, kad buvo pažeistas visos visuomenės interesas į teisingo teisės aktų įgyvendinimo užtikrinimą ir nors nurodo konkrečių Atkūrimo įstatymo nuostatų pažeidimą, tačiau jokių aiškių ir konkrečių argumentų, kad šis pažeidimas savo mastu bei pobūdžiu akivaizdžiai pažeidžia viešąjį interesą (tai, kas objektyviai reikšminga, reikalinga, vertinga visai visuomenei ar jos daliai), nepateikia, taip pat nevertina nurodyto pažeidimo visų kitų bylai reikšmingų aplinkybių kontekste.

Teismas sprendė, kad pagal nagrinėjamos bylos aplinkybių visetą nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjo prašomi panaikinti Kauno AVA priimti individualūs administraciniai aktai, kurių neatitikimą teisės aktams pareiškėjas sieja su Atkūrimo įstatymo 1 ir 2 straipsnių pažeidimais, suteikė M. S. ir R. P. teises į tokias vertybes, ar jų mastas buvo toks, kad tai pažeidžia visos visuomenės ar jos dalies interesus. Nagrinėjamos byloje kontekste pabrėžta, kad skundžiamais administraciniais aktais nuosavybės teisės natūra atkurtos į nedidelį kiekį žemės (iš viso į 0,1107 ha) ir į tokią žemę, į kurią visos visuomenės interesas byloje neegzistuoja.

Byloje nėra duomenų, jog žemė yra priskirta valstybės saugomoms teritorijoms, valstybės išperkamai žemei, žemė nėra išimtinė valstybės nuosavybė (pvz., valstybinės reikšmės miškas), į kurią teisės aktai (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 str., Miškų įstatymo 4 str. 4 d., Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 12-13 str., CK 4.7 str.) imperatyviai draudžia nuosavybės teisių atkūrimą. Pareiškėjas viešojo intereso gynimo prasme nepateikė į bylą ir visiškai jokių įrodymų, kad buvo pažeistas atitinkamos visuomenės dalies interesas, t. y. kad priimant skundžiamus administracinius aktus ir atkuriant I.

P. (mirusiosios vardu) nuosavybės teises, buvo pažeistas kitų pretendentų, atitinkamų kadastrinių vietovių gyventojų (atitinkamų visuomenės dalių) viešasis interesas (buvo pažeistas kitų asmenų eiliškumas gauti laisvos valstybinės žemės sklypus; žemė buvo numatyta atitinkamos bendruomenės reikmėms ar pan.). Teismas pažymėjo, kad administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pretendentai į nuosavybės teisių atkūrimą yra netinkami, kad jie būtų veikę aplaidžiai, nesąžiningai, neteisėtai, teikę viešojo administravimo subjektui neteisingą, neišsamią ar klaidinančią informaciją, nebendradarbiavę su nuosavybės teisių atkūrimą vykdančia institucija.

Byloje nustatyta, jog I. P. prašymas atkurti nuosavybės teises buvo paduotas dar 1991 m. Iki ginčijamų administracinių aktų priėmimo nei pareiškėjai, nei nuosavybės teisių atkūrimą vykdančioms institucijoms jokių abejonių dėl pretendentės teisės nekilo. Administracinės bylos duomenimis nustatyta, jog tik 2013 m. spalio 21 d. raštu Nr. 8SD-(14.8.94.)-5106, praėjus dar keturiems metams po nuosavybės teisių atkūrimo (22 metams po prašymo pateikimo), Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno skyrius informavo I.

P. įpėdinę M. S., jog kilo neaiškumai dėl žemės valdymo fakto iki 1940 m. ir kad nepakanka nustatyti, kokie asmenys ir kokio dydžio žemės sklypus valdė nuosavybės teise po J. P. mirties iki nacionalizacijos ir pasiūlė dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis fakto nustatymo kreiptis į teismą. Pripažinta, kad tokiais savo veiksmais kompetentinga nuosavybės teises atkurianti institucija pretendentus klaidino, ilgą laiką suteikė teisėtų lūkesčių, kad nuosavybės teisių atkūrimo procedūra įvyko (vyksta) sklandžiai ir pagal esamus dokumentus bus priimti pareiškėjams palankūs sprendimai.

Taigi atsakovas savo veiksmais sukūrė tokią teisinę situaciją, kai pretendentė, pateikusi 1991 m. prašymą nuosavybės teisėms atkurti, o po jos mirties ir jos teisių perėmėjai, pagrįstai manė, kad pakanka duomenų, patvirtinančių jų valią atkurti nuosavybės teises į išlikusį turtą, t. y. kad jie įgijo pretendentų statusą ir kliūčių atkurti nuosavybės teises nėra. Kai atsakomybė už prieštaringos situacijos sukūrimą išimtinai tenka viešojo administravimo subjektui, tik dėl šios aplinkybės negalima riboti asmens teisių įgyvendinimo apimties, nes tai prieštarautų gero viešojo administravimo, teisingumo ir protingumo principams, taip pat pažeistų pareiškėjų teisėtus lūkesčius (LVAT 2012 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-2350/2012).

Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuota tai, kad 1983 m. balandžio 27 d. Kauno miesto Požėlos rajono liaudies teismo sprendimu buvo nustatyta jog P. N., J. priėmė savo vyro P. J., A., mirusio „(duomenys neskelbtini)“. palikimą, esantį „(duomenys neskelbtini)“ ( 1/6 gyv. namo ir ūkinių pastatų dalį). Atsakovų nuomone, šis teismo sprendimas patvirtina, jog ir nesant archyvuose išlikusių dokumentų J. P. įpėdinių vardu, visą J. P. nuosavybės teisėmis turėtą turtą, tame tarpe ir 0,2502 ha žemės sklypą, paveldėjo jo vaikai, o toliau juo rūpinosi ir naudojo jo sutuoktinė N. P. kartu su vaikais. Teismo vertinimu, paminėtas įsiteisėjęs teismo sprendimas patvirtina atsakovų nurodytus argumentus ir leidžia spręsti apie tai, kad nuosavybės teisės įgijimo pagrindas yra nustatytas, kad po J. P. mirties ne tik pastatus, bet ir visą ginčo žemę paveldėjimo būdu įgijo ir valdė iki nacionalizacijos sutuoktinė. Taigi, atsakovų argumentai ir 1983 m. balandžio 27 d. teismo sprendimas, nors juo pasisakyta tik dėl dalies pastatų, kaip palikimo, priėmimo fakto, ginčo atveju, sprendžiant nuosavybės teisių atkūrimo klausimą, patvirtina N. P. ir jos įpėdinių teisių į visą žemės sklypą, į kurį buvo atkurtos nuosavybės teises. Šio teismo sprendimo pareiškėjas nevertino.

Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A261-2875/2012. Valstybės institucijos, kurioms suteikti įgaliojimai nagrinėti piliečių prašymus ir priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, itin ilgai (18 metų) nepriėmė dėl žemės, esančios „(duomenys neskelbtini)“ dvare „(duomenys neskelbtini)“ valsčiuje Kaune, jokio sprendimo (nei teigiamo, nei neigiamo) ir nenurodė pretendentams, kad jie turi pateikti papildomus dokumentus. Kauno AVA tik 2009 m. priėmė ginčijamus administracinius aktus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę ir tokie šios valdžios institucijos, įgaliotos spręsti dėl nuosavybės teisių atkūrimo, veiksmai pretendentams ilgą laiką teikė pagrįstų lūkesčių, kad nuosavybės teisių atkūrimo procedūra vyksta be trikdžių.

Pažymėta, jog dėl viešojo intereso gynimo kreiptasi praėjus dar 5-6 metams nuo skundžiamų administracinių aktų priėmimo. Akcentuota, kad kitų pretendentų į ginčo žemę nėra. Įrodymų, kurie patvirtintų, kad I. P. Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio prasme nepatenka į subjektų, kuriems gali būti atkurtos nuosavybės teisės į ginčui aktualią žemę, ratą taip pat nepateikta. Teismo vertinimu, anksčiau aptartų aplinkybių visuma, nagrinėjamų klausimų pobūdis ir reikšmė būtent šiuo konkrečiu atveju suteikia pagrindą pagrįstai konstatuoti, kad ginamas viešasis interesas akivaizdžiai konkuruoja su privataus intereso svarba, kad pareiškėjo nurodytas Atkūrimo įstatymo 1 ir 2 straipsnių pažeidimas yra formalus, taigi yra pagrindas konstatuoti, kad šio pažeidimo pobūdis ir mastas nėra pakankamas pripažinti, kad buvo pažeistas viešasis interesas.

Daryta išvada, jog apgynus viešąjį interesą prokuroro prašomu būdu ir panaikinus nuosavybės teises į ginčo plotą, tektų iš naujo spręsti nuosavybės teisių atkūrimo klausimą, nuosavybės teisės būtų atkurtos į tą pačią žemę to paties asmens - I. P., kurios teisės yra išvestinės iš savininkės N. P. ir kuri elgėsi sąžiningai, vardu. Tai, be kita ko, sąlygotų dar ilgesnį nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesą bei pareikalautų papildomų lėšų iš valstybės biudžeto panaudojimą, susijusį su naujo sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo, būtų padaryta didesnė žala kitoms viešojo intereso sferoms, būtent socialinio teisingumo srityje, o fiziniam asmeniui, sąžiningai įgijusiam žemės sklypą, iš esmės tik dėl institucijos, vykdžiusios nuosavybės teisių atkūrimą, aplaidžių, netinkamų, nenuoseklių veiksmų bus sukurti papildomi ir bereikalingi jo subjektinių teisių ir teisėtų interesų apsunkinimai bei apribojimai.

Be to, žemės sklypo praradimas taip pat gali būti susiejamas ir su turtinės žalos padarymu, kurią gali tekti atlyginti iš valstybės biudžeto, o papildomų valstybės biudžeto lėšų naudojimas taip pat priskirtinas viešojo intereso sferos reguliavimui. Pažymėta, kad analogiškose administracinėse bylose tokias teisės aiškinimo taisykles yra suformavęs ir Lietuvos Vyriausias administracinis teismas (žr., 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-2351/2012, 2014 m. sausio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-79/2014).

Remdamasis šiais argumentais, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju tos priemonės, kuriomis siekiama apginti viešąjį interesą, nėra adekvačios siekiamam tikslui, aktų panaikinimas prieštarautų pusiausvyros tarp viešo intereso poreikio ir pagrindinių žmogaus teisės apsaugos reikalavimų, Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnio nuostatoms, Europos Žmogaus teisių teismo praktikai, neatitiktų proporcingumo, socialinio teisingumo, teisinio saugumo ir stabilumo principams keliamų reikalavimų, todėl nėra pagrindo panaikinti ginčijamų sprendimų formaliais akto negaliojimo pagrindais, numatytais ABTĮ 89 straipsnyje. Netenkinus prašymo panaikinti administracinius aktus, kuriais atkurtos nuosavybės teisės, netenkintas ir išvestinis pareiškėjo reikalavimas dėl pripažinimo negaliojančiais Kauno 15-ojo notarų biuro notarės L. V. išduotų 2010 m. birželio 7 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo Nr. „(duomenys neskelbtini)“, 2010 m. gruodžio 6 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo Nr. „(duomenys neskelbtini)“, 2010 m. gruodžio 6 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo Nr. „(duomenys neskelbtini)“, 2011 m. vasario 7 d. sutarties Nr. 2-311 dalyje dėl 1/12 dalies žemės sklypo, unikalus Nr. „(duomenys neskelbtini)“, kadastrinis Nr. „(duomenys neskelbtini)“ perleidimo R. P. ir restitucijos natūra taikymo, grąžinant valstybės nuosavybėn 0,1107 ha žemės sklypą „(duomenys neskelbtini)“ (unikalus Nr. „(duomenys neskelbtini)“, kadastrinis Nr. „(duomenys neskelbtini)“).

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą tenkinti.

Pareiškėjas pažymi, kad jo reikalavimai panaikinti ginčijamus administracinius aktus buvo grindžiami tuo, kad atkuriant nuosavybės teises I. P. į žemę buvo pažeistos imperatyvios Atkūrimo įstatymo nuostatos. Nurodoma, kad ginčijamais administraciniais aktais buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemę asmens, kuris nacionalizacijos metu buvo miręs ir negalėjo būti nacionalizuotos žemės savininku. Mano, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog 1983 m. balandžio 27 d. Kauno miesto Požėlos rajono liaudies teismo sprendimas, kuriuo buvo nustatyta jog P. N., J. priėmė savo vyro P. J., A., mirusio „(duomenys neskelbtini)“, palikimą, esantį „(duomenys neskelbtini)“ ( 1/6 gyv. namo ir ūkinių pastatų dalį), leidžia spręsti apie tai, kad nuosavybės teisės įgijimo pagrindas yra nustatytas, kad po J.

P. mirties ne tik pastatus, bet ir visą ginčo žemę paveldėjimo būdu įgijo ir valdė iki nacionalizacijos sutuoktinė. Teigia, kad tokia teismo išvada yra prielaida naujiems neteisėtiems sprendimams dėl nuosavybės teisių atkūrimo į likusią neatkurtą J. P. iki mirties valdyto turto dalį. Pažymi, kad palikimo atsiradimo dieną Kauno miesto dalyje, kurioje yra grąžintinas turtas, galiojo Napoleono civilinis kodeksas, kuriuo turi būti vadovaujamasi sprendžiant paveldėjimo pagal įstatymą klausimą. Pagal palikimo atsiradimo metu galiojusią teisinę reglamentaciją, esant teisėtiems vaikams, sutuoktinis turto nuosavybės teise nepaveldi, o tik įgyja teisę jį valdyti iki gyvos galvos, o turtą paveldi vaikai.

Teismas šio teisinio reglamentavimo nepaisė, taip pat neatsižvelgė į tai, kad nuosavybės teisių atkūrimo subjektų ratas yra nustatytas specialiu įstatymu, kuriuo nustatytas nuosavybės teisių atkūrimo tęstinumo pripažinimas nėra tapatus bendrosioms paveldėjimo teisės normoms. Bylos duomenys patvirtina, kad po J. P. mirties liko jo sutuoktinė N. P. ir vaikai, tačiau kiek vaikų ir kokio amžiaus, byloje nebuvo nustatyta, remiantis atsakovės M. S. atsiliepimu, darytina išvada, kad vaikų buvo daugiau nei vienas. Mano, kad nenustačius, kas ir kokiomis dalimis nacionalizacijos metu nuosavybės teise valdė ginčo žemę, nėra jokio pagrindo konstatuoti, jog I.

P. yra tinkamas subjektas atkurti nuosavybės teise į visą J. P. turėtą žemę. Pažymi, kad valstybės institucijų ir pareigūnų funkcijų vykdymas yra viešojo intereso dalis. Viešuoju interesu laikytinas ir tinkamas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo proceso įgyvendinimas. Nurodo, kad šiuo atveju kalbama apie specifinį nuosavybės teisių atkūrimo objektą – žemę, kuris yra ypatingas objektas. Ginčas yra kilęs dėl imperatyvių įstatymų normų pažeidimo nuosavybės atkūrimo procese, kuris reiškia, kad pažeisti valstybės interesai, nes valstybinė žemė nuosavybės teisių atkūrimui neatlygintinai perleista nesant įstatyme numatytų pagrindų.

Pareiškėjas mano, kad interesas išvengti papildomų biudžeto lėšų panaudojimo negali nusverti viešojo intereso užtikrinti skaidrų nuosavybės teisių atkūrimo procesą. Pažymi, kad šiuo metu nuosavybės teisių atkūrimo procesas į J. P. turėtą žemę nebaigtas, todėl teismo sprendimu sudaromos prielaidos tolesniam neteisėtam nuosavybės teisių atkūrimui.

Atsakovas NŽT pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą tenkinti.

Atsakovas pažymi, kad teismų praktikoje vieningai pripažįstama, jog nuosavybės teisių atkūrimas, laikantis specialiojo teisinio reguliavimo nuostatų, yra viešasis interesas, todėl prokuroras, nustatęs imperatyvių teisės normų pažeidimus, pagrįstai kreipėsi į teismą. Mano, kad teismas, peržengdamas savo kompetencijos ribas, sprendė, kas nuosavybės teise valdė žemę po J. P. mirties iki nacionalizacijos ir nepagrįstai nustatė, kad žemę paveldėjo jo sutuoktinė N. P.. Pažymi, kad juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymas yra bendrosios kompetencijos teismo teisė, be to nustatant žemės valdymo nuosavybės teise faktą šioje byloje turėjo būti vadovaujamasi nacionalizacijos metu toje teritorijos dalyje galiojančiomis teisės aktų nuostatomis (Napoleono kodeksu). Pirmosios instancijos teismas nevertino, kokie teisės aktai galiojo teritorijoje, kurioje buvo J. P. iki mirties nuosavybės teise valdyta žemė, ir jais nesivadovavo, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Pažymi, kad tuo atveju, jei būtų paliktas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas, nesant atnaujintiems terminams pateikti nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus, tačiau sprendime nepagrįstai konstatuotam faktui, kad N. P. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė J. P. žemę, paliekant galioti ginčijamus administracinius aktus, būtų sukurta imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujanti situacija, kuomet institucija toliau turėtų tęsti asmens, kurio nuosavybės teisės nėra pagrįstos laiku pateiktais dokumentais, nuosavybės teisių atkūrimą.

Atsakovas NŽT pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą tenkinti.

Atsakovas nurodo sutinkantis su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais.

Atsakovas R. . pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas mano, kad apeliacinio skundo argumentai nėra pagrindas naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ne kiekvienas teisės normų netinkamo taikymo atvejis ir ne bet kuris materialinės ar proceso normų pažeidimas lemia viešojo intereso pažeidimą. Skundas dėl viešojo intereso gynimo gali būti tenkinamas tik tais atvejais, kai nustatoma, kad konstatuoti materialinės ar proceso normų pažeidimai yra tokio pobūdžio, jog tuo pačiu pažeidžia ir viešąjį interesą.

Teigia, kad apeliantas ignoruoja pirmosios instancijos teismo nustatytą aplinkybę, jog skundžiamais administraciniais aktais nuosavybės teisės natūra atkurtos į nedidelį kiekį žemės (iš viso į 0,1107 ha) ir į tokią žemę, į kurią visos visuomenės interesas byloje neegzistuoja. Byloje nėra duomenų, jog žemė yra priskirta valstybės saugomoms teritorijoms, valstybės išperkamai žemei, žemė nėra išimtinė valstybės nuosavybė (pvz., valstybinės reikšmės miškas), į kurią teisės aktai ( Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 str., Miškų įstatymo 4 str. 4 d., Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 12-13 str., CK 4.7 str.) imperatyviai draudžia nuosavybės teisių atkūrimą.

Pareiškėjas viešojo intereso gynimo prasme nepateikė į bylą ir visiškai jokių įrodymų, kad buvo pažeistas atitinkamos visuomenės dalies interesas, t. y. kad priimant skundžiamus administracinius aktus ir atkuriant I. P. (mirusiosios vardu) nuosavybės teises, buvo pažeistas kitų pretendentų, atitinkamų kadastrinių vietovių gyventojų (atitinkamų visuomenės dalių) viešasis interesas (buvo pažeistas kitų asmenų eiliškumas gauti laisvos valstybinės žemės sklypus; žemė buvo numatyta atitinkamos bendruomenės reikmėms ar pan.).

Akcentuoja, jog vien tai, kad Kauno miesto Požėlos rajono liaudies teismo 1983 m. balandžio 27 d. sprendimu buvo nustatyta, kad P. N., J. priėmė savo vyro P. J., A., mirusio „(duomenys neskelbtini)“ palikimą į 1/6 gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų dalį, nereiškia, kad kitą sutuoktinio turto dalį paveldėjo jo vaikai. Paprasčiausiai J. P. jo mirties momentu nuosavybės teise ir priklausė tik 1/6 dalis gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų, esančių „(duomenys neskelbtini)“. Tai patvirtina 1933 m. vasario 14 d. Mokesčių Inspektoriaus Nutarimas kuriame nurodyta, jog po tėvo A.

P. mirties „(duomenys neskelbtini)“ J. P., kaip vienas iš 6 mirusiojo vaikų, lygiomis dalimis paveldėjo po 1/6 dalį gyvenamojo namo ir žemės sklypo, kurių adresas tuo metu buvo Nr. „(duomenys neskelbtini)“ (priedas 1). Taip pat paaiškina, kad nuosavybės teisės I. P. vardu yra atkurtos į kitą žemės sklypą, kuris nėra prie gyvenamojo namo, todėl ta aplinkybė, jog J. P. nuosavybės teise priklausė tik 1/6 dalis žemės sklypo, kuriame stovi gyvenamasis namas, nepaneigia, kad jis nuosavybės teise valdė iki savo mirties, o po jo mirties šį sklypą paveldėjimo jo sutuoktinė ir valdė tą žemės sklypą, į kurį atkurtos nuosavybės teisės, nacionalizacijos metu.

Taigi, apeliantas nepagrįstai nurodo, jog Kauno miesto Požėlos rajono liaudies teismo 1983 m. balandžio 27 d. sprendimas patvirtina, kad N. P. (J. P. sutuoktinė ir I. P. mama) po J. P. mirties paveldėjo tik dalį jo turto. Priešingai, įvertinus tai, jog iš tėvo A. P. J. P. paveldėjo ir jam nuosavybės teise priklausė tik 1/6 dalis gyvenamojo namo, akivaizdu, kad Kauno miesto Požėlos rajono liaudies teismo 1983 m. balandžio 27 d. sprendimu buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad N. P. (J. P. sutuoktinė ir I. P. mama) po J.

P. mirties paveldėjo ne dalį, o visą jo turtą. Todėl neabejotina, jog N. P. buvo žemės sklypo, į kurį atkurtos nuosavybės teisės jos dukros I. P. vardu, savininkė nacionalizacijos metu. Nors Kauno m. Požėlos rajono liaudies teismo 1983 m. balandžio 27 d. sprendime tiesiogiai nepasisakyta, kad J. P. sutuoktinė N. P. paveldėjo 2 502 kv. m žemės sklypo „(duomenys neskelbtini)“, tačiau įvertinus tai, jog palikimas yra universalus teisių ir pareigų perėjimas įpėdiniams, tai reiškia, kad N. P. po sutuoktinio J. P. mirties paveldėjo ir jo nuosavybės teisę į turėtą žemę.

Be to, tuo metu, t. y. 1983 m., kai buvo nustatytas juridinę reikšmę turinis faktas, kad po J. P. mirties jo turtą paveldėjo sutuoktinė N. P., privačios žemės nuosavybės iš viso nebuvo, todėl teismo sprendime apie žemės paveldėjimą ir nebuvo nurodyta. Įvertinus nurodytas aplinkybes darytina išvada, jog 2 502 kv. m žemės sklypo „(duomenys neskelbtini)“, savininke, kaip J. P. turto paveldėtoja, jo nacionalizacijos metu buvo N. P., kurios dukters I. P. vardu ir atkurtos nuosavybės teisės. Beje pareiškėjos (apelianto) prašyme taip pat pripažįstama, kad nuosavybės teisės atkūrimas I.

P. vardu būtų teisėtas, jeigu būtų pateikti dokumentai, kad J. P. sutuoktinė N. P. paveldėjo jo turtą. Taip pat pažymėta, jog per beveik 20 metų užsitęsusį nuosavybės teisių atkūrimo procesą niekas iš I. P. seserų nereiškė prašymų atkurti nuosavybės teises į ginčo žemę. Kita vertus, jeigu valstybės institucija laiku, t.y. nepasibaigus terminui pateikti trūkstamus dokumentus, būtų informavusi I. P., kad neužtenka dokumentų atkurti nuosavybės teisę į žemę, ar ji neturi teisės atkurti nuosavybės į visą žemę, tada ji būtų galėjusi įgyvendinti savo teisę į būtinų papildomų dokumentų pateikimą ar prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo būtų pateikę kiti pretendentai.

Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad Kauno m. Požėlos rajono liaudies teismo 1983 m. balandžio 27 d. sprendimas, sprendžiant nuosavybės teisių atkūrimo klausimą, patvirtina N. P. ir jos įpėdinių teises į visą žemės sklypą, į kurį buvo atkurtos nuosavybės teises. Atsakovas pažymi, kad šiuo atveju Napoleono kodeksas 1933 m. susiklosčiusiems paveldėjimo teisiniams santykiams į J. P. turtą netaikytinas, nes yra galiojantis ir įsiteisėjęs Kauno m. Požėlos rajono liaudies teismo 1983 m. balandžio 27 d. sprendimas dėl J.

P. turto paveldėjimo, kuriuo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad po jo mirties turtą paveldėjo sutuoktinė. Tiek Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, tiek Lietuvos vyriausiasis teismas formuojama praktika, jog aplinkybė, kas buvo nacionalizuoto turto savininkas, turi būti nustatyta pagal iki 1940 m. birželio 15 d. atitinkamoje Lietuvos Respublikos teritorijos dalyje galiojusius teisės aktus, taikoma tuo atveju, kai nėra galiojančio ir įsiteisėjusio teismo sprendimo kas paveldėjo iki nacionalizacijos mirusio asmens turtą.

Atsakovė M. S. pateikė atsiliepimą į pareiškėjo ir atsakovo apeliacinius skundus, prašydama apeliacinius skundus atmesti.

Atsakovė laiko nepagrįstu ir neteisingu Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Kauno skyriaus apeliaciniame skunde nurodytą faktą, kad nuosavybės teisės į J. P. valdytą žemę buvo atkurtos nenustačius, ar pretendentė I. P. turi teisę į tą žemę pretenduoti. Nurodo, kad nuosavybės teisių atkūrimo procedūras vykdančiai institucijai nuo pat 1991 m. lapkričio 21 d. buvo teikiami šios institucijos prašomi dokumentai, buvo aktyviai bendraujama ir bendradarbiaujama. Nurodo, kad pagal tuo metu galiojusius įstatymus po J. P. mirties žemę paveldėjo jo vaikai, o, kadangi vaikai jo mirties momentu buvo nepilnamečiai, žemę valdė ir mokesčius mokėjo jo sutuoktinė N. P..

Jokių kitų pretendentų į šią žemę nėra, nebuvo ir negalėjo būti, taip pat nėra ir dokumentų, įrodančių, kad žemė buvo perleista ar parduota iš varžytinių, nes archyvuose, apart to, kad žemę valdė J. P., nėra jokių kitų dokumentų. Po J. P. mirties jo sutuoktinė kartu su vaikais visą laiką dirbo žemę 2 502 kv. m žemės sklype „(duomenys neskelbtini)“. J. P. šeima minėtą žemės sklypą nepertraukiamai valdė ir ją dirbo ilgą laikotarpį. Po J. P. mirties („(duomenys neskelbtini)“ m.) jo nuosavybės teisėmis turėtas 2 502 kv. m žemės sklypas, Kaune toliau valdytas ir naudotas jo šeimos, niekam šis žemės sklypas neparduotas ar kitaip neperleistas.

Be to, pagal tuo metu galiojančius įstatymus, kaip matyti iš 1928 m. vasario 25 d. Žemės perleidimo akto Nr. 26084, perleistoji žemė be Žemės Reformos Valdybos sutikimo negalėjo būti parduota, perleista ir įkeista. Duomenų ar dokumentų apie tokį Žemės Reformos valdybos sutikimą archyvuose nėra, vadinasi žemė nebuvo parduota, perleista ar įkeista. Pažymi, kad Kauno m. Požėlos rajono liaudies teismo 1983 m. balandžio 27 d. sprendimu buvo nustatytas palikimo priėmimo faktas, konstatuojant, jog P. N., J. priėmė savo vyro P. J., A., mirusio „(duomenys neskelbtini)“ palikimą, esantį „(duomenys neskelbtini)“ (1/6 gyv. namo ir ūkinių pastatų dalį).

Šiame sprendime nustatyta, kad mirus J. P. jo vardu esančiame gyvenamajame name liko gyventi pareiškėja (J. P. sutuoktinė N. P.) su savo vaikais, kurie vėliau sukūrė šeimas ir išvyko gyventi kitur, pareiškėja šiame name visą laiką gyveno, juo rūpinosi. Tai patvirtino visi pareiškėjos vaikai ir liudytojai. Šios civilinės bylos metu pareiškėjos P. N. vaikai atsisakė savo turto dalių mamos naudai, ir P. N. priėmė savo vyro P. J. palikimą į visą turtą, į kurį tuo metu galėjo pretenduoti. Kadangi tuo metu žemė piliečiams nebuvo grąžinama ar paveldima, todėl minėtame 1983 m. balandžio 27 d. teismo sprendime 0,2502 ha žemės sklypas nėra paminėtas. 1983 m. balandžio 27 d.

Kauno m. Požėlos rajono liaudies teismo sprendime nurodyta, kad P. J., A., asmeninės nuosavybės teisėmis turėjo tik 1/6 dalį pastatų. Tai patvirtina ir 1933 m. sausio 14 d. nutarimas, kuriame nurodyta, jog turtą paveldėjo 6 A. P., t. y. J. P. tėvo, vaikai. Taigi 1983 m. balandžio 27 d. Kauno m. Požėlos rajono liaudies teismo sprendimu P. N. priėmė savo vyro P. J. palikimą į visą turtą. Akcentuoja, kad, atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, P. J. ir P. N. vaikai, atsižvelgdami į tai, kad motina N. P. su dukra I. P., vėliau po motinos mirties I.

P. su savo šeima minėtą žemę valdė, dirbo, mokėjo mokesčius iki pat savo mirties, susitarė, jog prašymą atkurti nuosavybės teisę į tėvo J. P. turėtą, vėliau motinos N. P. valdytą žemę – 2 502 kv. m. „(duomenys neskelbtini)“ dvaro teritorijoje teiks I. P., ką ji ir padarė 1991 m. lapkričio 21 d. Nuosavybės teisių atkūrimą vykdanti viešojo administravimo institucija nuo 1991 m. iki 2013 m. nenurodė, jog reikia pateikti daugiau nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių ar kitų dokumentų negu jau buvo pateikta.

J. P. ir N. P. vaikai daugiau negu du dešimtmečius manė, kad visi reikalingi dokumentai pateikti nuosavybės teisių atkūrimą vykdančiai institucijai, kad būtų atkurtos nuosavybės teisės į visą tėvo J. P. turėtą, vėliau motinos N. P. valdytą žemę. Pažymi, kad nagrinėjamu atveju valstybės turtiniai interesai nebuvo pažeisti, nes nebuvo jokio dokumento, įrodančio, kad žemė yra valstybės nuosavybė, kad žemė paimta valstybės nuosavybėn dėl mokesčių nemokėjimo ar kitų priežasčių. Kitų pretendentų be I. P. į šį žemės plotą nėra, todėl ginti viešąjį interesą nėra jokio teisinio pagrindo.

Skundžiamais administraciniais aktais nuosavybės teisės atkurtos į nedidelį kiekį žemės (0,1107 ha) ir į tokią žemę, kuri nepriskirta valstybės saugomoms teritorijoms, valstybės išperkamai žemei, žemė nėra išimtinė valstybės nuosavybė, į kurią teisės aktai imperatyviai draudžia nuosavybės teisių atkūrimą, t. y. visuomenės interesas byloje neegzistuoja. Atsakovė atkreipia teismo dėmesį į tai, kad dar ir 2011 m., taip pat 2012 m. (kai Nacionalinės žemės tarnybos Kauno miesto žemėtvarkos skyrius 2012 m. kovo 7 d. pateikė raštą Nr. 8SD-(14.8.94.)-1759, informuodamas apie galimybę iki 2012 m. birželio 1 d. pateikti prašymą dėl valios pakeitimo ir atlyginimo pinigais) Nacionalinei žemės tarnybai nekilo abejonių, nereikalavo papildomų įrodymų dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis juridinio fakto, nes buvo pateiktas 2011 m. birželio 21 d. raštas ir 2011 m. birželio 10 d. komisijos posėdžio protokolas, kuriuose nurodyta apie skirtą likusią 2 502 kv. m.

žemės sklypo dalį - 10,03 a žemės sklypą Nr. 8 pagal žemės sklypo prie „(duomenys neskelbtini)“ detalųjį planą, patvirtintą Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. gruodžio 8 d. įsakymu Nr. A-4072. Svarbu akcentuoti, kad per tokį ilgą 22 metų laikotarpį nuo I. P. prašymo pateikimo iki Nacionalinės žemės tarnybos Kauno miesto skyriaus rašto, jog dokumentų nepakanka, mirė nemažai liudininkų, gyvenusių 1933 m. rugpjūčio 28 d. – 1940 m. liepos 22 d. laikotarpiu ir tiesiogiai atsiminusių po J.

P. mirties jo sutuoktinės N. P. ir jos vaikų turėto ir dirbto 0,2502 ha žemės sklypo „(duomenys neskelbtini)“ faktą. Atsakovės silpna sveikata, mažas išsilavinimas ir nepakankamos pajamos, be to, Nacionalinės žemės tarnybos Kauno miesto skyrius nenurodė, iki kurio laikotarpio privalu kreiptis į teismą dėl juridinio fakto nustatymo. Todėl nesuprantama, kodėl Nacionalinės žemės tarnybos Kauno miesto skyrius kreipėsi į Kauno apygardos prokuratūrą, o ne informavo atsakovę iki kurios datos kreiptis į teismą, nors iki tol buvo nuolat bendraujama, dažnai – raštu.

Negana to, sprendžiant nuosavybės teisių atkūrimo į likusią 0,2502 ha žemės sklypo dalį klausimą, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus vedėjo 2014 m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. 8VĮ-(14.8.2)-1225 I. P. (mirusi) (eilės Nr.

81) buvo išbraukta iš eilės naujam žemės sklypui gauti Kauno mieste. Akivaizdu, kad Nacionalinė žemės tarnyba neatsižvelgė į tuo metu vykusį ir dar tebesitęsiantį bylos nagrinėjimą Kauno apygardos administraciniame teisme, vėliau – Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme. Atsižvelgiant į visą jau 24 metus besitęsiantį nuosavybės teisių į J. P. ir jo šeimos valdytą žemės sklypą atkūrimo procesą ir jo eigą, apskritai kyla abejonių dėl tokių nuosavybės teisių atkūrimo procedūras vykdančios valstybės institucijos – Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos veiksmų motyvų.

Visiškai akivaizdu, kad tokiais veiksmais nuosavybės teises atkurianti institucija pretendentus klaidino, ilgą laiką (net 22 m.) suteikė teisėtų lūkesčių, kad nuosavybės teisių atkūrimo procedūra įvyko (vyksta) sklandžiai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad kai atsakomybė už prieštaringos situacijos sukūrimą išimtinai tenka viešojo administravimo subjektui, tik dėl šios aplinkybės negalima riboti asmens teisių įgyvendinimo apimties, nes tai prieštarautų gero viešojo administravimo, teisingumo ir protingumo principams, taip pat pažeistų pareiškėjų teisėtus lūkesčius (LVAT 2012-10-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A492-2350/2012).

Taigi atsakovės nuomone, pagrįsti Kauno apygardos administracinio teismo motyvai, kad dar ilgesnis nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesas pareikalautų papildomų lėšų iš valstybės biudžeto, būtų padaryta didesnė žala kitoms viešojo intereso sferoms, būtent socialinio teisingumo srityje, o fiziniam asmeniui, sąžiningai įgijusiam žemės sklypą, iš esmės tik dėl institucijos, vykdžiusios nuosavybės teisių atkūrimą, aplaidžių, netinkamų, nenuoseklių veiksmų bus sukurti papildomi ir bereikalingi jo subjektinių teisių ir teisėtų interesų apsunkinimai bei apribojimai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro nuosavybės teisių atkūrimo I. P. į jos tėvo J. P. nuosavybės teisėmis valdytą žemę teisėtumas ir pagrįstumas.

P. K. apygardos prokuratūra, gindama viešąjį interesą, prašo panaikinti Kauno apskrities viršininko 2009 m. gruodžio 3 d. sprendimą Nr. 19-10083 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo mieste piliečiui I. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) mirusi)“ ir Kauno apskrities viršininko 2009 m. gruodžio 3 d. įsakymą Nr. 02-01-11885 „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo (Kauno m.)“, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės I. P. į J. P. nuosavybės teisėmis valdytą žemę, grąžinant natūra 0,1107 ha žemės sklypo dalį turėtoje vietoje „(duomenys neskelbtini)“.

Pareiškėjo prašymas grindžiamas argumentu, kad J. P. nuosavybės teise iki mirties „(duomenys neskelbtini)“ valdė 2 502 kv. m žemės sklypą „(duomenys neskelbtini)“, todėl atkuriant nuosavybės teises buvo pažeistos galiojančios Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio nuostatos, apibrėžiančios subjektų ratą, kuriems nuosavybės teisės gali būti atkuriamos, jeigu turto savininkas nacionalizacijos metu buvo miręs. Pareiškėjas, pripažindamas aplinkybę, kad I. P. buvo J. P. duktė, teigė, kad nuosavybės teisių atkūrimą vykdžiusiai institucijai nebuvo pateikta duomenų ar dokumentų, kurie įrodytų, kad I. P., J. P. mirties momentu gyva buvusi jo sutuoktinė N. P. ar kuris nors kitas J. P. įpėdinis ar įpėdiniai po jo mirties įgijo nuosavybės teises į 2 502 kv. m žemės sklypą; nuosavybės teisių atkūrimo byloje apskritai nėra jokių duomenų, kas nuosavybės teise po J. P. mirties iki nacionalizacijos valdė šį žemės sklypą.

Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad nuosavybės teisės į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams:

1) turto savininkui;

2) asmenims, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, kad testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą, o šiems mirus, – jų sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams) ar šių asmenų sutuoktiniui bei vaikams;

3) turto savininko, kuris mirė ir nepaliko testamento ar okupacijos metais (1939–1990 metais) emigravo į užsienį ir ten, netekdamas Lietuvos Respublikos pilietybės, priėmė kitos šalies pilietybę, sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams), jei šie asmenys yra Lietuvos Respublikos piliečiai, – į jiems tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį;

4) turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktiniui, vaikams (įvaikiams) – į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį;

5) asmenims, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo-pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat asmenims, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą. Norintys atkurti nuosavybės teises piliečiai turi kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas yra dėl imperatyviųjų Atkūrimo įstatymo normų, nustatančių subjektų, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, ratą, pažeidimo. Nuosavybės teisių atkūrimas ne į savininkui, bet į kitiems asmenims tenkančią turto dalį negali būti laikomas formaliu procedūros pažeidimu, nes dėl jo kilo objektyvios materialiosios pasekmės – nuosavybės teisės į turtą (jo dalį) nesant teisėto pagrindo buvo atkurtos vienam asmeniui (I. P.). Nuosavybės teisių atkūrimo proceso teisėtumo užtikrinimas taip pat yra viešo intereso dalykas. Nagrinėjamu atveju nėra objektyvių duomenų apie kitų galinčių pretenduoti į teisę dėl tos pačios nuosavybės atkūrimą asmenų valią. Tai, kad J. P. dukros yra susitarusios dėl nuosavybės teisių atkūrimo vienos I. P. vardu, yra tik atsakovų M. S. ir R. P. paaiškinimai, juos patvirtinančių įrodymų nėra. Apeliantai pagrįstai nurodo, kad valstybės institucijų administraciniai aktai nuosavybės teisių atkūrimo srityje priimti pažeidžiant galiojančius Lietuvos Respublikos įstatymus ir poįstatyminius aktus, laikytini viešojo intereso pažeidimu.

Kita vertus, tais atvejais, kai restitucija taikytina visų pirma dėl valstybės įgaliotų pareigūnų priimtų administracinių aktų dėl nuosavybės teisių atkūrimo neteisėtumo, valstybė turi prisiimti su jos taikymu susijusius neigiamus padarinius (LVAT A525-3023/2012). Pareiškėjas, ginantis viešąjį interesą, turi siekti ne formaliais pagrindais panaikinti administracinius aktus ir nutraukti jų pagrindu susiklosčiusius teisinius santykius, bet apginti jį realiai, tai reiškia, kad nagrinėjamu atveju nuosavybės teisių atkūrimas turi būti paneigtas tik tokia apimtimi, kokia šio proceso metu be teisėto pagrindo asmenys įgijo materialiąsias teises. Kvestionuojamu atveju nuosavybės teisės yra atkurtos turto savininko, mirusio iki nacionalizacijos, vaikui, todėl nagrinėjamoje byloje turi būti patikrintos visos aplinkybės ir nustatyti juridinę reikšmę turintys faktai, patvirtinantys, kas nuosavybės teise nacionalizacijos metu valdė ginčo žemės sklypą. Duomenis, patvirtinančius ar paneigiančius tokius faktus, turi pateikti pareiškėjas, priešingu atveju bylos procesas neatitiktų Teismų įstatymo 5 straipsnyje įtvirtinto operatyvumo principo, o nuosavybės teisių atkūrimo procesas, pradėtas dar 1991 m. lapkričio 21 d. I. P. pateikus prašymą, iš esmės tęstųsi nepateisinamai ilgą laiką, nes turėtų būti pradėtas iš naujo. Tokie patys kriterijai dėl aktyvaus aplinkybių įrodinėjimo byloje taikytini ir institucijai, kuriai įstatymų leidėjas pavedė įgyvendinti nuosavybės atkūrimo procesą – t. y. Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos.

Teisėjų kolegija, 2016 m. vasario 18 d. nutartimi atnaujinusi bylos nagrinėjimą ir įpareigojusi šalis pateikti papildomus duomenis iš archyvų apie J. P., mirusio „(duomenys neskelbtini)“, vaikus, asmenis, nacionalizacijos metu gyvenusius su N. P., bei nuosavybės teisių atkūrimo bylą, pradėtą pagal 1991 m. lapkričio 21 d. I. P. (mirusi „(duomenys neskelbtini)“ m.) pateiktą prašymą, nustatė, kad I. P., pateikdama minėtą prašymą atstatyti nuosavybės teisę natūra į jos tėvo J. P. žemę, 2 502 kv. m Kaune, buvusio „(duomenys neskelbtini)“ dvaro teritorijoje, piliečiais, turinčiais teisę į šio turto sugrąžinimą, nurodė seseris B. B., D. M., G. J.. Lietuvos centrinio valstybės archyvo pateikiami duomenys – visuotinio Lietuvos generalinės srities gyventojų 1942 m. gegužės mėn. 27 d. surašymo žiniose esančio „(duomenys neskelbtini)“ gyventojos N. P. butų-ūkio lapo kopija patvirtina, kad nuolatiniais buto ūkio gyventojais buvo P. N., g. „(duomenys neskelbtini)“, ir dukros – P. I., g. „(duomenys neskelbtini)“, P. B., g. „(duomenys neskelbtini)“, P. M., g. „(duomenys neskelbtini)“, P. J., g. „(duomenys neskelbtini)“ ir P. R., g. „(duomenys neskelbtini)“ P. N. mirė „(duomenys neskelbtini)“ J. P. nepaliko testamento, todėl atsirado paveldėjimo pagal įstatymą teisiniai santykiai. Pareiškėjas nurodė, kad žemės sklypas, buvęs „(duomenys neskelbtini)“ dvare, „(duomenys neskelbtini)“ valsčiuje, Kaune, tuo metu priklausė teritorijai, kurioje civilinę teisę reglamentavo Prancūzijos civilinio kodekso (Napaleono kodekso) nuostatos, taigi taikytini šio kodekso 718-814 straipsniai, nustatantys paveldėjimą pagal įstatymą. Napaleono kodekso 723 straipsnis nustatė tokią įpėdinių eilę: teisėti įpėdiniai, jų nesant, vaikai ne iš santuokos; paskui – sutuoktinis ir valstybė. Tais atvejais, kai tarp sutuoktinių nebuvo sudaryta priešvedybinė sutartis, tai sutuoktinių paveldėjimo klausimus Napaleono kodekso 763-767 straipsniai nustatė taip: kai lieka teisėti vaikai, tai kitas sutuoktinis paveldi ne nuosavybėn, bet tik iki gyvos galvos valdyti tiek, kiek gauna kiekvienas vaikas. Nustatant jų dalis, tėvas ir motina laikomi vienu vaiku ir priskaitomi prie vaikų skaičiaus.

Teisėjų kolegija, įvertinusi turto nacionalizacijos metu galiojusias paveldėjimą reglamentavusių teisės aktų nuostatas, daro išvadą, kad po J. P. mirties likusį žemės sklypą paveldėjo dukros po 1/6 jo dalį, tokią pačią dalį valdė sutuoktinė N. P.. Taigi po palikėjo J. P. mirties jo turtą iki nacionalizacijos valdė įpėdinės dukros ir sutuoktinė. Atsižvelgiant į aplinkybę, kad N. P. neįgijo į valdomą žemės sklypą nuosavybės teisių, yra mirusi iki nuosavybės teisių atkūrimo proceso pradžios, laikytina, kad teisę į nuosavybės teisių atkūrimą į jos valdyto žemės sklypo dalį įgijo jos dukros, t. y. tėvo turto paveldėtojos pagal įstatymą. Taigi I. P. tenkanti nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą dalis, lygi su kitomis pretendentėmis, sudaro 500,4 kv. m. (2 502 kv. m : 5).

Atsakovė M. S. atsiliepime į apeliacinį skundą teigė, kad 1983 m. balandžio 27 d. Kauno m. Požėlos rajono liaudies teismo sprendimu P. N. priėmė savo vyro P. J. palikimą į visą turtą. Šiame sprendime nustatyta, kad mirus J. P. jo vardu esančiame gyvenamajame name liko gyventi pareiškėja (J. P. sutuoktinė N. P.) su savo vaikais, kurie vėliau sukūrė šeimas ir išvyko gyventi kitur, pareiškėja šiame name visą laiką gyveno, juo rūpinosi. Tai patvirtino visi pareiškėjos vaikai ir liudytojai. Šios civilinės bylos metu pareiškėjos P. N. vaikai atsisakė savo turto dalių mamos naudai, ir P. N. priėmė savo vyro P. J. palikimą į visą turtą, į kurį tuo metu galėjo pretenduoti. Atsakovė akcentuoja, kad, atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, P. J. ir P. N. vaikai, atsižvelgdami į tai, kad motina N. P. su dukra I. P., vėliau po motinos mirties I. P. su savo šeima minėtą žemę valdė, dirbo, mokėjo mokesčius iki pat savo mirties, susitarė, jog prašymą atkurti nuosavybės teisę į tėvo J. P. turėtą, vėliau motinos N. P. valdytą žemę – 2 502 kv. m. Kaune, „(duomenys neskelbtini)“ dvaro teritorijoje teiks I. P., ką ji ir padarė 1991 m. lapkričio 21 d. Nuosavybės teisių atkūrimą vykdanti viešojo administravimo institucija nuo 1991 m. iki 2013 m. nenurodė, jog reikia pateikti daugiau nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių ar kitų dokumentų negu jau buvo pateikta. J. P. ir N. P. vaikai daugiau negu du dešimtmečius manė, kad visi reikalingi dokumentai pateikti nuosavybės teisių atkūrimą vykdančiai institucijai, kad būtų atkurtos nuosavybės teisės į visą tėvo J. P. turėtą, vėliau motinos N. P. valdytą žemę – 2 502 kv. m. „(duomenys neskelbtini)“ dvaro teritorijoje. Atsakovas R. P. minėtiems argumentams iš esmės pritaria.

Teisėjų kolegija šiuos atsakovų argumentus dėl pretendentų susitarimo teikti vienai I. P. prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo laiko nepakankamais nei pretendentų valiai atkurti nuosavybės teises pagrįsti, nei pripažinti teisėtu nuosavybės teisių atkūrimą tik vienai pretendentei į visų dukterų paveldėtą po tėvo mirties žemę. Nuosavybės teisės visų pirma turi būti atkuriamos savininkams, ir jei nagrinėjamu atveju institucijų veiksmai nuosavybės teisių atkūrimo procese suklaidino kitus pretendentus tiek dėl turto savininko jo nacionalizacijos metu, tiek dėl jų teisės į nuosavybės teisių atkūrimą, tai galėtų būti priežastimi svarstyti jiems termino prašymui pateikti atkurti nuosavybės teises atnaujinimo klausimą.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai Kauno m. Požėlos rajono liaudies teismo 1983 m. balandžio 27 d. sprendimą, kuriuo buvo nustatytas palikimo priėmimo faktas, konstatuojant, jog P. N., J. priėmė savo vyro P. J., A., mirusio „(duomenys neskelbtini)“ palikimą, esantį „(duomenys neskelbtini)“ (1/6 gyv. namo ir ūkinių pastatų dalį), įvertino kaip patvirtinantį viso J. P. priklausiusio turto, taip pat ir 2 502 kv. m. žemės sklypo Kaune, buvusio „(duomenys neskelbtini)“dvaro teritorijoje, valdymo iki nacionalizacijos faktą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad minėtu Kauno m. Požėlos rajono liaudies teismo 1983 m. balandžio 27 d. sprendimu buvo sprendžiama dėl konkretaus palikimo priėmimo – 1/6 gyv. namo ir ūkinių pastatų dalies, esančių „(duomenys neskelbtini)“, tuo metu žemė piliečiams nebuvo grąžinama nei paveldima, todėl teismo sprendime 0,2502 ha žemės sklypas negalėjo būti paminėtas bei negalėjo būti sprendžiama dėl jo valdymo iki nacionalizacijos. Nepaisant palikimo kaip universalaus palikėjo teisių perėmimo būdo, teismo 1983 m. balandžio 27 d. sprendimo pagrindu negalėjo atsirasti turtinė teisė į nuosavybės teisių į žemę atkūrimą, nes jo priėmimo metu nebuvo tokio pobūdžio turtinės teisės kaip civilinių teisinių santykių objekto, taigi nebuvo tam teisinių pagrindų. Tik atkūrus Nepriklausomybę ir priėmus specialius restitucijos įstatymus juose nustatytomis sąlygomis bei numatytiems subjektams galėjo būti atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, konkrečiu atveju – žemę. Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje nustatytas subjektų, turinčių teisę į nuosavybės teisų atkūrimą, ratas, ir nustatytas nuosavybės teisių atkūrimo tęstinumo pripažinimas nėra tapatus bendrosioms paveldėjimo normoms.

Piliečių nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatyme numatyta galimybė atkurti nuosavybės teises asmenims, kuriems miręs turto savininkas paliko testamentu savo turtą, nepaisant to, kad testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą (2 str. 1 d. 2 p.), yra speciali nuostata, kuri negali būti pritaikyta sprendžiant dėl palikimo priėmimo kitais būdais laikotarpiu nuo turto nacionalizacijos iki specialių restitucijos įstatymų priėmimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 1999 m. kovo 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-4/1999 suformuota taisyklė, nuosekliai taikoma civilinėse bylose dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kad aplinkybė, kas buvo po 1940 m. birželio 15 d. pagal TSRS (LTSR) įstatymus nacionalizuoto ar kitaip nusavinto turto savininkas, turi būti nustatoma pagal iki 1940 m. birželio 15 d. atitinkamoje Lietuvos Respublikos teritorijos dalyje galiojusius teisės aktus. Taigi teismo sprendimu nustatant juridinę reikšmę turintį faktą dėl turto valdymo nacionalizacijos metu turi būti taikomi paveldėjimą ginčo teritorijoje reglamentavę teisiniai santykiai. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į aktualią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką ir dėl to netinkamai nustatė turto, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės, savininką.

Administracinę bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą nenustatęs visų ginčui teisingai išspręsti reikšmingų aplinkybių, kurios patvirtintų Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytų juridiškai reikšmingų faktų buvimą ar jų nebuvimą. Padarytas išvadas dėl viešojo intereso svarbos taikant imperatyvias Atkūrimo įstatymo nuostatas nuosavybės teisių atkūrimo procese bei dėl I. P. teisių į nuosavybės teisių atkūrimą apimties pripažinus nepagrįstomis, apeliacinis skundas tenkinamas ir priimamas naujas sprendimas. Teisėjų kolegija, susipažinusi su nuosavybės teisių atkūrimo byla bei naujai į bylą pateiktais archyviniais duomenimis, remdamasi nutartyje išdėstytais argumentais, daro išvadą, kad I. P. nuosavybės teisės galėjo būti atkuriamos tik į 1/5 dalį jos tėvui J. P. priklausiusio 2 502 kv. m. žemės sklypo Kaune, buvusio „(duomenys neskelbtini)“ dvaro teritorijoje, į didesnę turto dalį nuosavybės teisės buvo atkurtos nesant tam teisėto pagrindo, todėl viešą interesą ginančio prokuroro prašymas turi būti tenkinamas iš dalies.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į itin ilgai besitęsiantį nuosavybės teisių atkūrimo procesą, į tai, kad nuosavybės teisių atkūrimą vykdančios institucijos iki sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo nereikalaudamos papildomų duomenų apie turto savininką nacionalizacijos metu galėjo suklaidinti pretendentus, pripažįsta, kad ginant viešą interesą neturėtų būti nepagrįstai suvaržytos buvusios turto savininkės I. P. bei jos teisių perėmėjų teisės didesne apimti, negu buvo priimti nepagrįsti sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Tai reiškia, kad ginčijami administraciniai aktai ir jų pasekoje sudaryti sandoriai naikintini tik tokia dalimi, kokia nepagrįstai jai buvo atkurtos bei perleistos nuosavybės teisės – dalyje dėl 606,6 kv. m (1107 kv. m - 500,4 kv. m) žemės sklypo dalies suteikimo, kartu įpareigojant atsakovą Nacionalinę žemės tarnybą reikiama apimti patikslinti grąžinamo natūra žemės sklypo planą.

Tenkinant apeliacinius skundus iš dalies panaikintinas skundžiamas teismo sprendimas ir iš dalies tenkinant pareiškėjo prašymą, naikintina Kauno apskrities viršininko 2009 m. gruodžio 3 d. įsakymo Nr. 02-01-11885 „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo (Kauno m.)“, kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės I. P. į J. P. nuosavybės teisėmis valdytą žemę, grąžinant natūra 0,1107 ha žemės sklypo dalį turėtoje vietoje „(duomenys neskelbtini)“, dalis dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 0,06066 ha žemės sklypo dalį;

naikintina Kauno apskrities viršininko 2009 m. gruodžio 3 d. sprendimo Nr. 19-10083 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo mieste piliečiui (-tei) I. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) mirusi)“, kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės I. P. į J. P. nuosavybės teisėmis valdytą žemę, grąžinant natūra 0,1107 ha žemės sklypo dalį turėtoje vietoje „(duomenys neskelbtini)“, dalis dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 0,06066 ha žemės sklypo dalį;

pripažintina negaliojančia 2010 m. birželio 7 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo Nr. „(duomenys neskelbtini)“, kurio pagrindu 1/12 žemės sklypo unikalus Nr. „(duomenys neskelbtini)“, kadastrinis Nr. „(duomenys neskelbtini)“dalį paveldėjo M. S., išduoto Kauno 15-ojo notarų biuro notarės L. V., dalis dėl 0,06066 ha bendro paveldimo žemės sklypo ploto, nustatant paveldimo bendro žemės sklypo visą plotą 0,05004 ha;

pripažintina negaliojančia 2010 m. gruodžio 6 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo Nr. „(duomenys neskelbtini)“, išduoto Kauno 15-ojo notarų biuro notarės L. V., bei pripažintina negaliojančia 2010 m. gruodžio 6 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo Nr. „(duomenys neskelbtini)“, išduoto Kauno 15-ojo notarų biuro notarės L. V., kurių pagrindu likusią dalį žemės sklypo unikalus Nr. „(duomenys neskelbtini)“, kadastrinis Nr. „(duomenys neskelbtini)“ dalį paveldėjo R. P., dalys dėl 0,06066 ha bendro paveldimo žemės sklypo ploto, nustatant paveldimo bendro žemės sklypo visą plotą 0,05004 ha;

pripažintina negaliojančia 2011 m. vasario 7 d. mainų sutarties Nr. „(duomenys neskelbtini)“ dalies dėl 1/12 dalies žemės sklypo, unikalus Nr. „(duomenys neskelbtini)“, kadastrinis Nr. „(duomenys neskelbtini)“perleidimo R. P., dalis dėl 0,06066 ha bendro paveldimo žemės sklypo ploto, nustatant perleidžiamo bendro žemės sklypo visą plotą 0,05004 ha;

taikytina restituciją natūra, 0,1107 ha žemės sklypo „(duomenys neskelbtini)“ (unikalus Nr. „(duomenys neskelbtini)“, kadastrinis Nr. „(duomenys neskelbtini)“) dalį – 0,06066 ha grąžinant valstybės nuosavybėn, įpareigojant atsakovą NŽT patikslinti grąžinamo natūra 0,05004 ha žemės sklypo „(duomenys neskelbtini)“planą.

Likusią prokuroro prašymo dalį tenkinti nėra pagrindo, todėl ji atmestina.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

pareiškėjo Kauno apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ir atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

Panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą:

tenkinti pareiškėjo Kauno apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą iš dalies:

panaikinti Kauno apskrities viršininko 2009 m. gruodžio 3 d. įsakymo Nr. 02-01-11885 „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo (Kauno m.)“, kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės I. P. į J. P. nuosavybės teisėmis valdytą žemę, grąžinant natūra 0,1107 ha žemės sklypo dalį turėtoje vietoje „(duomenys neskelbtini)“, dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 0,06066 ha žemės sklypo dalį;

panaikinti Kauno apskrities viršininko 2009 m. gruodžio 3 d. sprendimo Nr. 19-10083 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo mieste piliečiui (-tei) I. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) mirusi)“, kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės I. P. į J. P. nuosavybės teisėmis valdytą žemę, grąžinant natūra 0,1107 ha žemės sklypo dalį turėtoje vietoje „(duomenys neskelbtini)“, dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 0,06066 ha žemės sklypo dalį;

pripažinti negaliojančia 2010 m. birželio 7 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo Nr. „(duomenys neskelbtini)“, kurio pagrindu 1/12 žemės sklypo unikalus Nr. „(duomenys neskelbtini)“, kadastrinis Nr. „(duomenys neskelbtini)“ dalį paveldėjo M. S., išduoto Kauno 15-ojo notarų biuro notarės L. V., dalį dėl 0,06066 ha bendro paveldimo žemės sklypo ploto, nustatant paveldimo bendro žemės sklypo visą plotą 0,05004 ha;

pripažinti negaliojančia 2010 m. gruodžio 6 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo Nr. „(duomenys neskelbtini)“, išduoto Kauno 15-ojo notarų biuro notarės L. V., bei pripažinti negaliojančia 2010 m. gruodžio 6 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo Nr. „(duomenys neskelbtini)“, išduoto Kauno 15-ojo notarų biuro notarės L. V., kurių pagrindu likusią dalį žemės sklypo unikalus Nr. „(duomenys neskelbtini)“, kadastrinis Nr. „(duomenys neskelbtini)“dalį paveldėjo R. P., dalis dėl 0,06066 ha bendro paveldimo žemės sklypo ploto, nustatant paveldimo bendro žemės sklypo visą plotą 0,05004 ha;

pripažinti negaliojančia 2011 m. vasario 7 d. mainų sutarties Nr. „(duomenys neskelbtini)“dalies dėl 1/12 dalies žemės sklypo, unikalus Nr. „(duomenys neskelbtini)“, kadastrinis Nr. „(duomenys neskelbtini)“perleidimo R. P., dalį dėl 0,06066 ha bendro paveldimo žemės sklypo ploto, nustatant perleidžiamo bendro žemės sklypo visą plotą 0,05004 ha;

taikyti restituciją natūra, 0,1107 ha žemės sklypo „(duomenys neskelbtini)“ (unikalus Nr. „(duomenys neskelbtini)“, kadastrinis Nr. „(duomenys neskelbtini)“) dalį – 0,06066 ha grąžinant valstybės nuosavybėn.

Įpareigoti atsakovą Nacionalinės žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos patikslinti grąžinamo natūra 0,05004 ha žemės sklypo „(duomenys neskelbtini)“planą.

Likusią prokuroro prašymo dalį atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė