2025-10-15 Nr. AB-16871-3-61-3-02997-2025-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2620-552/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02997-2025-9

Procesinio sprendimo kategorija 8.6.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. spalio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Ramūno Gadliausko (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. A. S. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2025 m. rugsėjo 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. A. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas T. A. S. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2024 m. spalio 8 d. sprendimą Nr. 24S226800, kuriuo nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 36 mėnesius (3 metus) bei įtraukti į Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir SIS) perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno aquis (Šveicarija, Norvegijos karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus) (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais ir faktinėmis aplinkybėmis:

2.1. Departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, yra saistomas gero administravimo, konstitucinių teisingumo ir teisinės valstybės principų imperatyvų. Departamento priimtas Sprendimas prieštarauja bet kokiems teisiniams principams, kadangi visiems asmenims taikomos tos pačios poveikio priemonės neatsižvelgiant į individualias aplinkybes, kuriomis remiantis buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi, t. y. asmeniui padariusiam nusikalstamą veiką arba nutraukus studijas būtų taikomos tos pačios poveikio priemonės.

2.2. .Departamentas netinkamai taikė Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas), suabsoliutino savo teisę priimti tokio pobūdžio sprendimus visais atvejais, kai asmeniui yra panaikinamas leidimas laikinai gyventi. Departamentas net nenustatė pareiškėjo grėsmės Lietuvai ar kitų svarbių priežasčių, dėl kurių Sprendimas galėtų likti galioti.

2.3. Pareiškėjas nesiekė apeiti sistemos ir teisės aktų reikalavimų, siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Pasak pareiškėjo, siekiant gauti leidimą laikinai gyventi, buvo pateikta tuo metu aktuali informacija. Pareiškėjas neįsidarbino vien dėl to, kad darbdavys atsisakė jį įdarbinti. Pareiškėjui nepradėjus dirbti Departamentas turi pareigą panaikinti jam leidimą laikinai gyventi, tačiau dėl to negali būti priimti sprendimai dėl judėjimo Europos Sąjungoje ribojimo, t. y. Departamentas akivaizdžiai peržengė diskrecijos ribas.

2.4. Pareiškėjas, vadovaudamasis 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006 (toliau – ir SIS reglamentas) nuostatomis, teigė, kad įvedant perspėjimą į SIS II, taikomas proporcingumo reikalavimas, išnagrinėjant, ar konkretus atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS II.

2.5. Departamentas net neturėjo teisės priimti sprendimo dėl perspėjimo įtraukimo dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi, kadangi nebuvo nustatyta jokia grėsmė, kurią pareiškėjas galėtų sukelti, kuri būtų proporcinga nustatytam ribojimui bei pareiškėjo atžvilgiu nėra priimto jokio atskiro administracinio akto dėl jo grėsmės, kuris yra būtinas, siekiant nustatyti ribojimus judėti visoje Europos Sąjungos teritorijoje.

3. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepimą į skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais ir faktinėmis aplinkybėmis:

3.1. Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais bei 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktais, 2024 m. vasario 2 d. priėmė sprendimą Nr. 24S39462 (toliau – ir 2024 m. vasario 2 d. sprendimas), kuriuo nusprendė pareiškėjui panaikinti leidimą laikinai gyventi Nr. 760292064 (toliau – ir Leidimas). Minėtame sprendime Departamentas, atsižvelgęs į tai, kad asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje bei neįvykdė įsipareigojimo deklaruoti gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, 2023 m. lapkričio 13 d. atsiėmęs Leidimą ir 2023 m. lapkričio 28 d. atvykęs į Lietuvos Respubliką, darbo sutarties su mažąją bendrija „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Bendrovė) nesudarė, konstatavo, kad asmuo, kreipdamasis dėl Leidimo išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės. Be to, Departamentas pažymėjo, kad iš Bendrovės 2024 m. vasario 15 d. buvo gautas pranešimas, jog pareiškėjas nurodė, kad atvyko į Vilnių 2023 m. lapkričio 28 d., tačiau iki šiol neatvyko ir nepradėjo dirbti numatytoje darbo vietoje, nes nematė būtinybės, o atvyko tik gavęs pranešimą apie 2024 m. vasario 2 d. sprendimą. 2024 m. vasario 2 d. sprendime taip pat nurodyta, kad vertinant asmens ryšius su Lietuvos Respublika, nustatyta, jog asmeniui anksčiau nebuvo išduota nei nacionalinė viza, nei leidimas laikinai gyventi, nėra duomenų apie asmens darbą Lietuvoje, o tai leidžia daryti išvadą, kad asmuo neturi nei šeiminių, nei ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje.

3.2. Pagal Įstatymo 133 straipsnio 1 dalį, užsieniečiui, kuriam buvo panaikintas leidimas gyventi, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Departamentas priima sprendimus įvertinęs individualias su užsieniečiais susijusias aplinkybes, o ne vien todėl, kad priimamas sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi. Nurodydamas kaip pagrindą sprendimo panaikinti Leidimą priėmimui, Departamentas vertino, kad pareiškėjas, atsiėmęs leidimą laikinai gyventi ir nesudaręs darbo sutarties su darbdaviu, siekė įteisinti savo buvimą Šengeno acquis teritorijoje, priešingai nei nurodė, prašydamas Leidimo.

3.3. Turint omenyje tai, kad svarbu užtikrinti efektyvų teisėtos veiklos, taip pat ir savarankiškos ekonominės veiklos srityje, teisinio reglamentavimo įgyvendinimą, jog nebūtų piktnaudžiaujama leidimų gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo sistema ir atvykstantys gyventi į Lietuvą užsieniečiai imtųsi realios teisėtos veiklos, kuri yra pelninga arba naudinga (kai nesiekiama pelno), arba dirbtų pagal darbo sutartį, kad turi būti laikomasi nuostatos, jog realios veiklos nevykdysiantys arba nevykdantys užsieniečiai neturi galimybės įgyti teisės būti ir gyventi Lietuvoje ar ją išsaugoti, taip pat atsižvelgiant į tai, kad užsieniečių neteisėtos migracijos iš trečiųjų šalių poveikis Lietuvai nesilpnėja, nes sudėtingėja neteisėtos migracijos formos, įvairiais atvejais bandant patekti į Lietuvą arba per jos teritoriją į kitas Europos Sąjungos valstybes nares, atsižvelgiant į piktnaudžiavimą užsieniečių teisinę padėtį reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis užsieniečiams gaunant dokumentus, patvirtinančius jų teisę būti ar gyventi Lietuvoje tik tam, jog jie patektų į kitas Šengeno valstybes, taip pat kitas neteisėtos migracijos formas, Departamentas tvirtino, kad individualiu pareiškėjo atveju Sprendimas yra pagrįsta ir proporcinga priemonė. Sprendime nurodytos jam turėjusios įtakos aplinkybės bei motyvai, teisinis ir faktinis pagrindas, t. y. kad pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi, nes buvo nustatyta, jog kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi asmuo pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės.

3.4. Departamentas taip pat nurodė, kad pagal Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 „Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) 14 punktą, asmeniui, kuriam leidimas gyventi buvo panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu (pagal 35 str. 1 d. 2 p.) nurodytu pagrindu, nustatomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis. Šis nustatytas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis vertintinas kaip proporcingas, atitinkantis Kriterijų vertinimo tvarkoje įtvirtintus kriterijus. Pareiškėjo atžvilgiu nėra nustatyta aplinkybių, dėl kurių galėtų būti nustatomas ilgesnis ar trumpesnis draudimo atvykti laikotarpis. Įvertinant tai, kad pareiškėjas leidimą laikinai gyventi gavo pateikdamas tikrovės neatitinkančius duomenis, Departamentas tvirtino, kad leidimo laikinai gyventi panaikinimas yra pakankamas pagrindas pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką.

3.5. Pagal Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 „Dėl Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 15 punktą, duomenys iš Nacionalinio sąrašo teikiami SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į Nacionalinį sąrašą, atitinka SIS reglamento 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus. Pagal SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punktą, duomenys apie trečiųjų šalių piliečius, kurių atžvilgiu buvo pateiktas perspėjimas draudimo atvykti arba apsigyventi tikslais, įvedami remiantis nacionaliniu perspėjimu, kurio pagrindas – kompetentingų administracinių institucijų arba teismų sprendimas pagal nacionalines proceso teisės normas, priimtas individualaus įvertinimo pagrindu. Uždraudimo ir perspėjimo įtraukimo į SIS tikslai yra susiję su valstybių narių siekimu, kad būtų užkirstas kelias užsieniečiams ateityje nesąžiningu būdu siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje. Pagal SIS reglamento 24 straipsnio 2 dalies c punktą, situacija, kuriai taikomas 1 dalies a punktas, susidaro, kai trečiosios šalies pilietis apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje, SIS yra palikta galimybe vertinti ne vien sunkias nusikalstamas veikas ar tokias nusikalstamas veikas, už kurias baudžiama ne mažesne kaip vienerių metų laisvės atėmimo bausme, bet ir atskirai išskyrė bandymus apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę, o būtent tokia aplinkybė yra reikšminga pareiškėjo atveju. Departamentas nurodė, kad pareiškėjo veiksmai vertintini kaip nelegalios migracijos grėsmė, todėl Sprendimas buvo priimtas pagrįstai.

3.6. Po Sprendimo, 2025 m. kovo 31 d. buvo gauta SIRENE Lenkijos nacionalinio skyriaus H forma, kad pareiškėjas pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, tačiau H formoje nėra nurodyti duomenys, jog pareiškėjas atvyko į Lenkiją turėdamas jų vizą, o duomenų, kad pareiškėjui būtų išduota kitos Šengeno acquis teritorijos valstybės viza ar leidimas gyventi, nėra, pareiškėjas tokių duomenų nepateikė. Departamentas nurodė, kad tai leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog pareiškėjas atvyko į Lenkiją nepaisydamas įtraukto SIS perspėjimo ir patekdamas į Lenkiją apėjo jos nacionalinę teisę. Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, Departamentas akcentavo, kad jo vertinimas dėl galimos pareiškėjo nelegalios migracijos yra pagrįstas ir SIS perspėjimas turi likti galioti.

3.7. Sprendime Departamentas detaliai pagrindė tokias aplinkybes: 1) tai, kad duomenys apie trečiųjų šalių piliečius, kurių atžvilgiu buvo pateiktas perspėjimas draudimo atvykti arba apsigyventi tikslais, įvedami remiantis nacionaliniu perspėjimu, kurio pagrindas – kompetentingų administracinių institucijų arba teismų sprendimas, pagal nacionalines proceso teisės normas, priimtas individualaus įvertinimo pagrindu ir 2) tai, kad pagal SIS reglamento 24 straipsnio 2 dalies c punktą, situacija, kuriai taikomas 1 dalies a punktas, susidaro, kai trečiosios šalies pilietis apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje. Be to, draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką institutas yra specifinis, jam taikomos specialios teisės normos. Įstatymų leidėjas numatė, kad gali susidaryti individualios aplinkybės, dėl kurių susidaro būtinybė išbraukti užsienietį iš Nacionalinio sąrašo. Dėl to, vadovaujantis Taisyklių 28 punktu, užsienietis gali teikti motyvuotą prašymą (ir nurodyti svarbias aplinkybes) išbraukti jo duomenis iš Nacionalinio sąrašo. Taigi, sprendimo dėl draudimo atvykti priėmimas nereiškia, kad draudimo atvykti terminas nebus peržiūrimas esant pagrindams.

II. 4. Regionų administracinio teismo Kauno rūmai 2025 m. rugsėjo 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

5. Teismas nustatė, kad Sprendimas buvo priimtas tuo pagrindu, jog Departamentas 2024 m. vasario 2 d. priėmė sprendimą panaikinti asmeniui 2023 m. rugsėjo 29 d. išduotą Leidimą, vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais bei 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktais, nes patikrinimo metu buvo nustatyta, jog asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, bei neįvykdė įsipareigojimo deklaruoti gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, 2023 m. lapkričio 13 d. atsiėmęs leidimą laikinai gyventi ir 2023 m. lapkričio 28 d. atvykęs į Lietuvos Respubliką, darbo sutarties su Bendrove nesudarė, todėl konstatavo, kad asmuo, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės. Teismas pažymėjo, kad Departamento 2024 m. vasario 2 d. sprendimas yra įsiteisėjęs ir galiojantis (sprendimas Regionų administracinio teismo Kauno rūmų išnagrinėtoje byloje Nr. eI2-7035-505/2024 neapskųstas), o tai reiškia, jog skundo argumentai dėl 2024 m. vasario 2 d. sprendimo neteisėtumo ir nepagrįstumo nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

6. Teismas, apžvelgęs ginčui aktualias Įstatymo ir Kriterijų vertinimo tvarkos nuostatas, nurodė, kad Sprendime įvertinti asmeniui 2023 m. rugsėjo 29 d. išduoto Leidimo panaikinimo pagrindai (pareiškėjas savo nesąžiningais veiksmais, pažeisdamas Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, piktnaudžiavo migracijos procedūromis). Be to, vertinant asmens ryšius su Lietuvos Respublika, nustatyta, kad asmeniui anksčiau nebuvo išduota nei nacionalinė viza, nei leidimas laikinai gyventi, nėra duomenų apie asmens darbą Lietuvoje, o tai leidžia daryti išvadą, jog asmuo neturi ryšių Lietuvos Respublikoje. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, sudarančias pagrindą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi (asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje bei neįvykdė įsipareigojimo deklaruoti gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, 2023 m. lapkričio 13 d. atsiėmęs leidimą laikinai gyventi ir 2023 m. lapkričio 28 d. atvykęs į Lietuvos Respubliką, darbo sutarties su Bendrove nesudarė), esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus užsieniečio ryšius su Lietuvos Respublika, teismas sprendė, kad Sprendime nustatytas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis laikytinas proporcingu.

7. Teismas vertino, kad pareiškėjas nenurodė tokių argumentų ir nepateikė įrodymų, kurie sudarytų pagrindą nukrypti nuo bendros Kriterijų vertinimo tvarkos, todėl nėra pagrindo teigti, jog nagrinėjamu atveju buvo pažeisti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnyje įtvirtinti įstatymo viršenybės ir objektyvumo principai, tinkamai neįvertinta pareiškėjo individuali situacija.

8. Teismas akcentavo, kad Departamento Sprendimo dalis įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo sprendimo priėmimo dienos buvo priimta vadovaujantis

Taisyklių 15 punktu ir SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punktu bei 2 dalies c punktu. Apžvelgęs minėtas nuostatas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas nurodė, kad Sprendime pažymėta, jog įvertinus tai, kad asmeniui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nes yra priimtas sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi, tai, kad duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, galima daryti pagrįstą išvadą, jog asmuo ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje. Teismas taip pat pažymėjo, kad į bylą pateikti duomenys patvirtina, jog po Sprendimo priėmimo, 2025 m. kovo 31 d. gauta SIRENE Lenkijos nacionalinio skyriaus H forma, kad pareiškėjas pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, tačiau H formoje nėra nurodyti duomenys, jog pareiškėjas atvyko į Lenkiją turėdamas jų vizą, o duomenų, kad pareiškėjui būtų išduota kitos Šengeno acquis teritorijos valstybės viza ar leidimas gyventi nėra, pareiškėjas tokių duomenų nepateikė. Teismas vertino, kad SIRENE Lenkijos nacionalinio skyriaus H forma patvirtina, jog pareiškėjas, turėdamas 2023 m. rugsėjo 29 d. Lietuvoje išduotą leidimą laikinai gyventi, kuris nuo 2024 m. gegužės 28 d. buvo pripažintas negaliojančiu, 2025 m. kovo 21 d. nuvyko į Lenkiją, kur siekė gauti naujus leidimus gyventi ir / ar vizas, neturėdamas teisėto pagrindo būti toje valstybėje.

9. Teismas sprendė, kad pareiškėjas sąmoningai piktnaudžiavo migracinėmis procedūromis (pilietis apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje), taip pat nurodė, jog priešingai nei teigia pareiškėjas, byloje surinkti duomenys patvirtina, kad jo veiksmai sudaro pagrindą vertinti jį kaip keliantį grėsmę migracijos kontrolės sistemai. Pareiškėjas, apeidamas nacionalinės teisės ir Europos Sąjungos reikalavimus dėl atvykimo į Lietuvos teritoriją bei kitas Šengeno erdvės valstybes, piktnaudžiavo migracinėmis procedūromis, o tai sudarė pagrindą jo atžvilgiu taikyti atitinkamas teisines priemones. Kadangi pareiškėjas sistemingai pažeidinėjo migracijos taisykles, nepateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų šias aplinkybes ir neįrodė, kad draudimo įvedimas į SIS būtų neproporcinga ar nepagrįsta priemonė, teismas darė išvadą, kad Departamento priimtas sprendimas dėl perspėjimo įvedimo į SIS 36 mėnesiams (3 metams) yra teisėtas ir pagrįstas.

10. Teismas sprendė, kad nėra teisinio ir faktinio pagrindo nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eA-1873-624/2025 suformuotos praktikos, jog asmens veiksmams po priimto sprendimo uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką (iš Šengeno erdvės neišvyko, tačiau nuvyko į Portugaliją ir Prancūziją ne pasinaudojęs leidimu laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kuris buvo panaikintas, o gavęs kitoje šalyje išduotą vizą ar leidimą laikinai gyventi), pagrįstai taikytinos aptartos teisės normos (Įstatymo 133 straipsnio 1 dalis, SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punktas ir 2 dalies c punktas).

11. Teismas, konstatavęs, kad Departamentas tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, kuris atitinka VAĮ įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimus (aptartos esminės faktinės aplinkybės, jos susietos su taikytinu teisiniu reguliavimu, įvertinta pareiškėjo individuali situacija), sprendė, jog Sprendimo panaikinti nėra teisinio pagrindo. Kadangi Sprendimas priimtas ne pareiškėjo naudai, teismas vertino, kad jis neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalis).

III. 12. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2025 m. rugsėjo 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo jo naudai priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

13. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja faktines bylos aplinkybes, skunde pirmosios instancijos teismui išdėstytus argumentus ir teigia, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, mano, jog jis yra nepagrįstas ir neteisėtas.

14. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą ir atsakovas, priimdamas Sprendimą, netinkamai taikė Įstatyme bei SIS reglamente įtvirtintas teisės normas, bylą išnagrinėjo paviršutiniškai. Vien leidimo gyventi panaikinimas negali nulemti atsakovo sprendimo dėl draudimo atvykti ir apsigyventi Lietuvoje bei perspėjimo įtraukimo į SIS priėmimo. Pasak pareiškėjo, teismas nesigilino į bylos esmę, o priimdamas skundžiamą sprendimą rėmėsi atsakovo Sprendimu, kuriuo jis panaikino leidimą laikinai gyventi, vien dėl to, kad pareiškėjas jo neskundė. Tačiau pareiškėjas minėto sprendimo neskundė, kadangi jis nesupranta lietuvių kalbos, todėl net nesuprato jo turinio, taip pat nemanė, kad tai gali turėti įtakos neteisėto Sprendimo dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungos šalis priėmimui.

15. Pareiškėjas pažymi, kad be Sprendimo, atsakovas 2024 m. vasario 2 d. priėmė sprendimą dėl leidimo jam panaikinimo, tačiau pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino šio sprendimo turinio ir teisėtumo, nors iš esmės juo rėmėsi priimdamas skundžiamą sprendimą. Pareiškėjo teigimu, teismas buvo pasyvus, jokių veiksmų neatliko, padarė išvadas dėl bylos aplinkybių remdamasis prielaidomis, pavyzdžiui, teismas nurodė, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi, tačiau nenurodė, kokie duomenys neatitinka tikrovės ir kuo remiantis yra daromos tokios išvados. Nors atsakovas priimdamas Sprendimą nurodė, jog pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, tačiau tokie argumentai prieštarauja logikai, kadangi pildant prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo buvo nurodyta tuo metu aktuali informacija. Pareiškėjas akcentuoja, kad neįsidarbino tik todėl, jog darbdavys atsisakė jam suteikti darbo vietą.

16. Pareiškėjo įsitikinimu, atsakovas turi priimti motyvuotus sprendimus, paremtus byloje esančiais įrodymais, būti nešališkas, kad taikomos poveikio priemonės būtų proporcingos. Taigi, atsakovas, remdamasis formaliais pagrindais ir pažeisdamas teisės aktus, priėmė Sprendimą. Pasak pareiškėjo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas taip pat yra priimtas pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles, be to, teismas nebuvo aktyvus, o skundžiamame sprendime nustatytos faktinės aplinkybės prieštarauja byloje esantiems įrodymams.

17. Pareiškėjas akcentuoja atsižvelgti į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką tokios kategorijos bylose, nes teismas yra priėmęs daug sprendimų analogiškuose arba panašiose bylose, kuriuose nurodė, jog vien leidimo laikinai gyventi panaikinimas negali būti pagrindas asmeniui nustatyti minėtus ribojimus, kurie buvo nustatyti pareiškėjui skundžiamu Sprendimu.

18. Pareiškėjas pažymi, kad nebuvo priimtas joks administracinis aktas dėl jo grėsmės, be to, asmeniui neturėtų būti ribojama teisė pasirinkti darbą arba šalį į kurią jis atvyksta laikantis visų migracijos procedūrų.

19. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

20. Atsakovas pakartoja faktines bylos aplinkybes, ir teigia, kad ginčijamas Sprendimas priimtas atsižvelgus į aplinkybes dėl kurių buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi, o ne dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo fakto. Pasak atsakovo, Sprendime įvertinta, jog pareiškėjas norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis (pareiškėjas, gavęs leidimą laikinai gyventi darbo Bendrovėje pagrindu, atvyko į Lietuvos Respubliką, darbo sutarties su Bendrove nesudarė, o į Bendrovę atvyko tik po leidimo laikinai gyventi panaikinimo). Atsakovas akcentuoja, kad Departamentui priėmus ginčijamą Sprendimą, 2025 m. kovo 31 d. buvo gauta buvo gauta Lenkijos SIRENE biuro H forma, jog pareiškėjas pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, todėl pareiškėjui buvo žinoma, kad jo atžvilgiu yra įtrauktas perspėjimas į SIS uždrausti atvykti ir apsigyventi. Tačiau pareiškėjas nepaisydamas šio perspėjimo bandė patekti į Šengeno acquis teritoriją.

21. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo atžvilgiu priimtas sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi nebuvo skųstas, jis yra įsiteisėjęs ir neginčytinas. Todėl atsakovas nesutinka, kad priimdamas skundžiamą Sprendimą pirmosios instancijos teismas buvo pasyvus ir rėmėsi prielaidomis.

22. Nors pareiškėjas teigia, kad darbo sutarties nesudarymas ir leidimo laikinai gyventi Lietuvoje panaikinimas negali būti absoliutus pagrindas taikyti užsieniečiams judėjimo ribojimus, atsakovas tvirtina, jog toks pareiškėjo teiginys nepagrįstas. Pasak atsakovo, pareiškėjas, neteisėtai būdamas Šengeno erdvėje, neįgyja laisvo judėjimo teisės, todėl nėra ir pagrindo teigti, kad jam buvo pritaikyti kokie nors judėjimo ribojimai. Atsakovas pažymi, kad ginčijamu Sprendimu, vadovaujantis konstituciniais teisingumo ir teisinės valstybės principais, siekiama teisėto ir visuotinai svarbaus tikslo – užtikrinti įstatymų laikymąsi, nustatytų pareigų vykdymą.

23. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo selektyviai cituojama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika nesuteikia pagrindo vertinti konkrečių pareiškėjo bylos aplinkybių kitaip, nei jas vertino pirmosios instancijos teismas.

24. Nors pareiškėjas tvirtina, kad Departamentas suabsoliutino savo teisę priimti sprendimą uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvą ir kitas Šengeno zonos valstybes, tačiau atsakovas akcentuoja, kad pareiškėjo atveju ginčijamas Sprendimas priimtas nustačius konkrečius migracijos procedūrų pažeidimus ir įvertinus galimą nelegalios migracijos grėsmę. Pasak atsakovo, nelegalios migracijos grėsmė Europos Sąjungoje pripažįstama visuotinai, todėl jai taikytinas visuotinai žinomos aplinkybės kriterijus ir ji neturi būti įrodinėjama, be to, byloje nėra pateikta duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas išvyko iš Šengeno erdvės. Taigi, pareiškėjas pažeidė migracijos procedūras ir dėl galimos nelegalios migracijos grėsmės jam buvo uždrausta atvykti, įtraukiant perspėjimą į SIS.

25. Atsakovas laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 26. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjo skundo reikalavimas panaikinti Departamento Sprendimą, kuriuo nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus) bei įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus), teisėtumas ir pagrįstumas.

27. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, konstatavęs, kad Departamentas tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą Sprendimą, atitinkantį VAĮ įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimus.

28. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą ir atsakovas, priimdamas Sprendimą, netinkamai taikė Įstatyme bei SIS reglamente įtvirtintas teisės normas, bylą išnagrinėjo paviršutiniškai, taip pat mano, jog teismas buvo pasyvus, neatliko jokių veiksmų, padarė išvadas dėl bylos aplinkybių remdamasis prielaidomis, o skundžiamas teismo sprendimas buvo priimtas pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles, jame nustatytos faktinės aplinkybės prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas nepagrįstas, kadangi teismas nukrypo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos analogiškose bylose.

29. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Remiantis šio straipsnio 2 dalimi, teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

30. Bylos duomenimis, Departamentas 2023 m. rugsėjo 15 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje). Pareiškėjui 2023 m. rugsėjo 29 d. išduotas Leidimas, galiojęs iki 2025 m. rugsėjo 28 d., jam buvo įteiktas 2023 m. lapkričio 13 d. per Departamento pasirinktą (duomenys neskelbtini) išorės paslaugų tiekėją. Pareiškėjas, pasinaudodamas Leidimu, 2023 m. lapkričio 28 d. atvyko į Lietuvos Respubliką, tačiau darbo sutarties su Bendrove nesudarė. Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais bei 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktais, 2024 m. vasario 2 d. priėmė sprendimą panaikinti pareiškėjui išduotą Leidimą, nes nustatė, kad: 1) duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; 2) asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; 3) darbo sutartis su asmeniu nesudaryta. Pareiškėjas, nesutikdamas su 2024 m. vasario 2 d. sprendimu, kreipėsi į teismą, prašydamas jį panaikinti, tačiau Regionų administracinio teismo Kauno rūmai 2024 m. balandžio 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-7035-505/2024 pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Minėtas Regionų administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas yra įsiteisėjęs, o Leidimas 2024 m. gegužės 28 d. buvo paskelbtas negaliojančiu.

31. Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi, SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punktu bei 2 dalies c punktu, Taisyklių 15 punktu ir Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punktu, 2024 m. spalio 8 d. priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius ir įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus), nes asmens leidimas gyventi buvo panaikintas. Toks Sprendimas priimtas motyvuojant tuo, kad: įvertinus nustatytas faktines aplinkybes, sudariusias pagrindą panaikinti asmeniui išduotą leidimą laikinai gyventi, tai, jog asmuo savo nesąžiningais veiksmais, pažeisdamas Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, piktnaudžiavo migracijos procedūromis, pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punktą asmeniui nustatytinas 3 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis. Po Sprendimo priėmimo, 2025 m. kovo 31 d. buvo gauta SIRENE Lenkijos nacionalinio skyriaus H forma, jog pareiškėjas pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lenkijoje.

32. Atsakydama į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusių su, kaip teigiama, netinkamu įrodymų vertinimu, teisėjų kolegija pažymi, jog pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Taigi, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012; 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018; ir kt.).

33. Administracinių teismų praktikoje pripažįstama, jog nors faktai, nustatyti administraciniu sprendimu, nėra priskiriami neįrodinėtiniems, tai savaime nesuponuoja pareigos teismui, nagrinėjančiam ginčą dėl administracinio sprendimo, kurį priimant buvo remiamasi faktais, nustatytais anksčiau priimtu administraciniu sprendimu, ex officio (pagal pareigas) tikrinti tokio administracinio akto, t. y. byloje neginčijamo administracinio sprendimo, teisėtumą ir pagrįstumą pagal bendras ginčų nagrinėjimo taisykles. Priešingai – nesant duomenų apie viešojo administravimo subjekto padarytas akivaizdžias klaidas, pareiga įrodyti, kad faktų, nustatytų byloje neginčijamu administraciniu sprendimu, nėra, t. y. kad jų nepatvirtina ne tik administracinėje procedūroje, kurioje priimtas toks administracinis sprendimas, surinkti duomenys, bet ir administracinėje procedūroje bei ginčo nagrinėjimo dėl vėlesnio administracinio sprendimo procese pateikti duomenys, jau tenka tokia aplinkybe besiremiančiam asmeniui ( žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. birželio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2135-624/2025).

34. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad atsakovas priėmė skundžiamą Sprendimą tik dėl to, kad pareiškėjui buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi ir pareiškėjas tokio sprendimo neskundė. Kaip matyti iš bylos medžiagos, Departamento 2024 m. vasario 2 d. sprendimą pareiškėjas apskundė Regionų administraciniam teismui, kurio Kauno rūmai 2024 m. balandžio 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-7035-505/2024 pareiškėjo skundą atmetė. Taigi Departamento 2024 m. vasario 2 d. sprendimo teisėtumas bei pagrįstumas buvo patikrintas teismine tvarka.

35. Nagrinėjamo ginčo atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog įvertinus byloje pateiktų duomenų, iš jų – ir apie aplinkybes, atsiradusias jau po ginčijamo Sprendimo priėmimo, visumą, Departamentas pagrįstai sprendė, kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, t. y. patvirtinantys deklaruotą ketinimą dirbti Bendrovėje, numatomą gauti atlyginimą ir legalaus pragyvenimo šaltinio, buvimą neatitinka tikrovės, taip pat kad pareiškėjas gali piktnaudžiauti procedūromis, susijusioms su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Lietuvos Respublikoje ir Šengeno erdvėje: pareiškėjas nepateikė įrodymų, paneigiančių Bendrovės 2024 m. vasario 15 d. kreipimesi į Departamentą nurodytas aplinkybes (kad pareiškėjas atvyko į Vilnių 2023 m. lapkričio 28 d., o iki šiol neatvyko ir nepradėjo dirbti numatytoje darbo vietoje, nes nematė būtinybės, o atvyko tik gavęs pranešimą apie 2024 m. vasario 2 d. sprendimą), pareiškėjas taip pat nepateikė įrodymų, paneigiančių SIRENE Lenkijos nacionalinio skyriaus H formoje nurodytą aplinkybę, jog 2025 m. kovo 21 d. pareiškėjas nuvyko į Lenkiją siekdamas leidimo laikinai gyventi ir / ar vizos neturėdamas tam teisėto pagrindo. Visos šios aplinkybės: tiek Departamentui, tiek pirmosios instancijos teismui buvo pakankamu pagrindu nuspręsti, kad pareiškėjo elgesio tikslas buvo ne darbo santykiai, o patekimas į Šengeno erdvę, todėl jo veiksmai pagrįstai pripažinti piktnaudžiavimu migracijos procedūromis.

36. Ginčijamo Sprendimo priėmimo metu galiojančios redakcijos Įstatymo 133 straipsnio 1 dalis nustatė, kad užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti kelionės leidimą ar jis buvo panaikintas ar atšauktas dėl vienos ar kelių priežasčių, nustatytų Reglamento (ES) 2018/1240 37 straipsnio 1 dalies a–e punktuose, arba kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta ar atšaukta Šengeno viza, arba kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, užsieniečiui, kuris buvo neįleistas į Lietuvos Respubliką, įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos, grąžintas į užsienio valstybę, perduotas užsienio valstybei pagal Lietuvos Respublikos sudarytą tarptautinę sutartį dėl neteisėtai esančių asmenų grąžinimo (readmisijos) arba bandė neteisėtai išvykti iš Lietuvos Respublikos ar išvyko iš jos, arba užsieniečiui, kuris neturi teisės gyventi Lietuvos Respublikoje ir nevykdo įsipareigojimų muitinei, nesumokėjo Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka skirtos (skirtų) baudos (baudų) arba nepateikė bent vienos iš privalomų teikti mokesčių deklaracijų, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui.

37. 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006, 24 straipsnis, reglamentuojantis perspėjimų dėl draudimo atvykti ir apsigyventi įvedimo sąlygas, be kita ko, nustato: valstybės narės įveda perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kai tenkinama viena iš šių sąlygų: a) valstybė narė, remdamasi individualiu vertinimu, kuris apima atitinkamo trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, yra nusprendusi, kad to trečiosios šalies piliečio buvimas jos teritorijoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, ir todėl valstybė narė, laikydamasi savo nacionalinės teisės, yra atitinkamai priėmusi teismo ar administracinį sprendimą drausti atvykti ir apsigyventi bei yra pateikusi nacionalinį perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, arba b) valstybė narė trečiosios šalies piliečio atžvilgiu yra paskelbusi draudimą atvykti, taikydama procedūras, kurios atitinka Direktyvą 2008/115/EB (Reglamento (ES) 2018/1861 24 str. 1 d.); situacijos, kurioms taikomas 1 dalies a punktas, susidaro, kai: a) trečiosios šalies pilietis yra nuteistas valstybėje narėje už nusikalstamą veiką, už kurią baudžiama ne mažesne kaip vienerių metų laisvės atėmimo bausme; b) yra svarių priežasčių manyti, kad trečiosios šalies pilietis yra padaręs sunkią nusikalstamą veiką, įskaitant teroristinį nusikaltimą, arba turima aiškių įrodymų, kad jis ketina padaryti tokią nusikalstamą veiką valstybės narės teritorijoje, arba c) trečiosios šalies pilietis apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje (Reglamento (ES) 2018/1861 24 str. 2 d.).

38. Įvertinus, kad pareiškėjui, kurio su Lietuvos Respublika niekas nesieja, išduotas leidimas laikinai gyventi pagrįstai panaikintas ne tik dėl to, jog asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje ir darbo sutartis su juo nebuvo sudaryta, bet ir dėl to, kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, pirmosios instancijos teismo išvada, kad Departamento 2024 m. spalio 8 d. sprendimas Nr. 24S226800 yra priimtas tinkamai taikius aptartas teisės normas (Įstatymo 133 straipsnio 1 dalį, SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punktą ir 2 dalies c punktą), taip pat nėra pagrindo manyti jį nesant neproporcingu, yra pagrįsta: atsižvelgiant į draudimo atvykti į šalį ir perspėjimo dėl draudimo atvykti ir apsigyventi įvedimo į SIS pagrindus (duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; tai rodo, jog pareiškėjas apėjo nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje), tiek į galimą bei taikytą draudimo terminą, sprendimo dėl uždraudimo laikyti neproporcingu ar nepakankamai adekvačiu, atitinkamu ir svarbiu, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS, pagal kriterijus, aptartus Reglamento (ES) 2018/1861 21 straipsnio 2 dalyje ir 24 straipsnio 2 dalyje, nėra pagrindo.

39. Konstatavus, kad Departamento 2024 m. spalio 8 d. sprendimas Nr. 24S226800 yra priimtas nustačius reikšmingus faktus ir tinkamai taikius teisės normas, kiti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi. Primintina, kad pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. vasario 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1319-822/2025 ir kt.).

40. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas nukrypo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos analogiškose bylose, tačiau pareiškėjo nurodytose administracinėse bylose Nr. eA-2378-575/2024 , Nr. eA-1044-789/2024, Nr.eA-1881-525/2025 ar Nr.eA-1869-1047/2025 buvo kitokios faktinės aplinkybės ir skirtingi ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas). Kaip taisyklė, administracinių teismų praktikoje vyrauja taisyklė, jog vien darbo sutarties nesudarymas ir dėl to leidimo laikinai gyventi Lietuvoje panaikinimas negali būti absoliutus pagrindas taikyti užsieniečiams judėjimo ribojimus tokiais atvejais, kai darbo sutartis nesudaroma dėl nuo užsieniečio nepriklausančių aplinkybių, kai nėra nustatytų aplinkybių, įrodančių, jog asmuo piktnaudžiauja migracijos procedūromis, neteisėtai lieka Lietuvos Respublikoje ar Europos Sąjungoje ir pan., be to, kiekvienas atvejis ginčui aktualiais klausimais vertinamas individualiai. Taigi šis apeliacinio skundo argumentas taip pat nepagrįstas.

41. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje esančius įrodymus, taip pat tinkamai taikė materialiosios teisės normas, rėmėsi aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika tokio pobūdžio bylose ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

42. Netenkinus pareiškėjo apeliacinio skundo, nėra pagrindo tenkinti ir jo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo T. A. S. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2025 m. rugsėjo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Arūnas Dirvonas

Ramūnas Gadliauskas