2013-10-01 Nr. AB-5531-3-61-3-03062-2012-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A556-2069/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03062-2012-9

Procesinio sprendimo kategorija 8.1.6 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „MTT prekyba“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „MTT prekyba“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI prie FM) viršininko 2012 m. lapkričio 8 d. sprendimu Nr. (23.17-08)-320-55124 išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto nuspręsta iš pareiškėjo UAB „MTT prekyba“ išieškoti į biudžetą 524 538,09 Lt.

Pareiškėjas UAB „MTT prekyba“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą (b. l. 1-3), prašydamas panaikinti VMI prie FM viršininko 2012 m. lapkričio 8 d. sprendimą Nr. (23.17-08)-320-55124.

Pareiškėjas nurodė, kad prievolės dydis yra aiškus ir jis atitinka pateiktoms mokesčių mokėtojo deklaracijoms, tačiau visiškai neaišku, kaip ir kokiu pagrindu buvo skaičiuojami delspinigiai. Pareiškėjo manymu, mokesčių administratorius, priskaičiuodamas visiškai nepagrįstus delspinigius, pažeidė tiek teisingumo principus, tiek Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 96, 99 straipsnių reikalavimus. Prievolių ataskaitoje visos datos yra išdėstytos chaotiškai, be jokio nuoseklumo, kas akivaizdžiai klaidina ir painioja mokesčių mokėtoją. Remdamasis MAĮ 141 straipsniu, nurodė, kad UAB „MTT prekyba“ niekaip nėra kalta dėl nesumokėtų mokesčių valstybei, mokesčių nesumokėjimas niekaip nepriklausė nuo UAB „MTT prekyba“ valios, o įsiskolinimas VMI prie FM atsirado dėl trečiųjų asmenų kaltės, kurie tinkamai ir laiku neatsiskaitė su VMI prie FM ir šių trečiųjų asmenų prievolė buvo perkelta UAB „MTT prekyba“, todėl 47 509,30 Lt delspinigiai priskaičiuoti nepagrįstai. Taip pat pažymėjo ir tai, kad ne vieną kartą kreipėsi į teritorinį mokesčių administratorių prašydamas atidėti ar išdėstyti mokestinę prievolę, tačiau į minėtus prašymus sureaguota nebuvo. Pareiškėjo manymu, tik išnaudojus visas galimybes VMI prie FM galėjo priimti tokio pobūdžio sprendimą, t. y. išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto.

Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. 1. 14-15) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad UAB „MTT prekyba“ įsiskolinimas valstybės biudžetui ginčijamo sprendimo priėmimo dienai sudarė 524 538,09 Lt, iš jų 477 028,79 Lt įvairių mokesčių ir 47 509,30 Lt mokesčių delspinigių. Šiuo atveju delspinigiai pradedami skaičiuoti nuo kitos dienos po to, kai mokestis pagal tuo metu galiojančius mokesčių teisės aktus turėjo būti sumokėtas į biudžetą (MAĮ 97 str. 1 d.). UAB „MTT prekyba“ 2011 m. birželio 27 d. pateikė pridėtinės vertės mokesčio deklaraciją (FR0600) už mokestinį laikotarpį nuo 2011 m. gegužės 1 d. iki 2011 m. gegužės 31 d.

Mokėtina UAB „MTT prekyba“ suma į biudžetą pagal pateiktą deklaraciją sudarė 311 596 Lt, todėl deklaruotą mokėtiną PVM juridinis asmuo turėjo sumokėti deklaracijos pateikimo dieną. Viso pagal pateiktą deklaraciją sumokėta 80 000 Lt. Nuo likusios sumos privalomai skaičiuojami delspinigiai. Atkreipė dėmesį į tai, kad VMI prie FM viršininko 2003 m. spalio 21 d. įsakymu Nr. V-278 „Dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2000 m. gruodžio 6 d. įsakymo Nr. 227 „Dėl mokestinių prievolių įskaitymo tvarkos patvirtinimo“ pakeitimo“ (įsigalioja 2004 m. liepos 1 d.) išaiškinta vėliausios prievolės sąvoka.

Vėliausia prievole laikoma paskutinė iki įmokos sumokėjimo datos neįvykdyta prievolė (laiko atžvilgiu vėliausia, artimiausia įmokos datai). Į teritorinės valstybės biudžeto surenkamąją sąskaitą mokesčių mokėtojo ar mokestį išskaičiuojančio asmens pagal atitinkamą įmokos kodą sumokėta įmoka įskaitoma vėliausiai susidariusiai to paties įmokos kodo ir jį atitinkančio įmokos pavadinimo mokestinei prievolei padengti. Jeigu tokia mokestinė prievolė jau padengta arba dar nedeklaruota, gautą įmoką mokesčių administratorius įskaito pagal šios tvarkos nuostatas.

Pažymėjo, kad MAĮ nėra numatyti atvejai, jog šis mokestinės prievolės užtikrinimo būdas gali būti netaikomas, nors mokesčių mokėtojas nevykdo mokestinės prievolės, t. y. nevykdo mokesčio įstatymo pagrindu atsirandančios pareigos teisingai apskaičiuoti mokestį ir laiku sumokėti į biudžetą mokesčio ar juo susijusias sumas, išskyrus atvejus, numatytus MAĮ straipsnio 2 dalyje, kuri šiuo atveju netaikytina. Atsakydamas į pareiškėjo argumentą, kad jis nėra kaltas dėl nesumokėtų mokesčių valstybei, nurodė, jog MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta taisyklė, sąlygojanti atleidimą nuo delspinigių, tačiau ji netaikoma dėl mokesčių mokėtojo ar jo darbuotojų veiksmų ar neveikimo, taip pat mokesčių mokėtojo nemokumo.

Šis atleidimo pagrindas sietinas su nenugalimos jėgos poveikiu (force majeure) ir atsitiktinių aplinkybių poveikiu (cas fortuit), kurių savo veikloje mokesčių mokėtojas nenumatė ir numatyti negalėjo. UAB „MTT prekyba“ nurodyti tretieji asmenys negali būti vertinami nei nenugalimos jėgos poveikio, nei atsitiktinių aplinkybių prasme. Dėl pareiškėjo argumentų, jog prašė atidėti ar išdėstyti mokestinę prievolę, nurodė, kad 2012 m. liepos 30 d. VMI prie FM gavo UAB „MTT prekyba“ prašymą sudaryti mokestinės paskolos sutartį.

VMI prie FM 2012 m. rugpjūčio 2 d. raštu Nr. (23.1-08)-RNA-32804 pareiškėjui pateikė informaciją, kokius dokumentus reikalinga pateikti, informavo, kad tik pateikus reikiamus dokumentus, pateiktas prašymas laikomas paduotu ir nagrinėjamas, tačiau iki 2012 m. gruodžio 12 d. dokumentų pareiškėjas nepateikė.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. balandžio 26 d. sprendimu (b. l. 43-47) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, kad ginčas kilęs dėl VMI prie FM sprendimo, kuriuo buvo nuspręsta išieškoti iš pareiškėjo 524 538,09 Lt į biudžetą, teisėtumo ir pagrįstumo. Teismas nustatė, kad mokesčių administratorius 2012 m. lapkričio 8 d. sprendimu Nr. (23.17-08)-320-55124, vadovaudamasis MAĮ 33 straipsnio 8 punktu ir 106 straipsnio 1 dalies 4 punktu, nusprendė išieškoti iš bendrovės 524 538,09 Lt mokestinę nepriemoką. Pareiškėjas neginčija pačios mokestinės nepriemokos susidarymo, jos dydžio, o iš esmės kelia klausimą dėl delspinigių skaičiavimo pagrįstumo.

Teismas nurodė, kad esant mokestinei nepriemokai turi būti skaičiuojami delspinigiai, kurių paskirtis – užtikrinti mokestinės prievolės įvykdymą (MAĮ 95 str. 1 d. 1 p.). Delspinigiai pirmiausia yra skirti kompensuoti valstybės finansinius nuostolius, kurie atsiranda laiku nesumokėjus mokesčių. Kaip nurodyta Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje, nesumokėjus mokesčių arba sumokėjus juos ne laiku, valstybės iždas negauna pajamų, auga biudžeto deficitas, ribojamos ar net atimamos galimybės valstybei įgyvendinti savo uždavinius ir vykdyti funkcijas, gyvybiškai svarbias jos piliečiams, tautai, valstybei (Konstitucinio Teismo 1997 m. liepos 10 d. nutarimas).

Delspinigių, kaip mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonės, esmė yra ta, kad jų taikymas arba galimybė juos taikyti skatina mokestinės prievolės savanorišką ir tinkamą vykdymą, o nevykdymo ar netinkamo vykdymo atveju – užtikrina įsiskolinimo biudžetui bei turtinių valstybės padengimą. Delspinigių suma, be kita ko, šiuo atveju sudarė mažą visos mokestinės prievolės, įregistruotos pareiškėjo atžvilgiu, dalį. Už nesumokėtą arba pavėluotai į biudžetą sumokėtą mokesčių mokėtojo deklaruotą mokestį arba mokesčių mokėtojo (atitinkamo mokesčio įstatyme numatytu atveju mokesčių administratoriaus) apskaičiuotą nedeklaruojamą mokestį, apskaičiuoja delspinigius (MAĮ 96 str. 1 d. 1 p.).

Šiuo atveju delspinigiai pradedami skaičiuoti nuo kitos dienos po to, kai mokestis pagal tuo metu galiojančius mokesčių teisės aktus turėjo būti sumokėtas į biudžetą (MAĮ 97 str. 1 d.). Vadovaujantis MAĮ 99 straipsniu, delspinigių dydį ir jo apskaičiavimo tvarką nustato finansų ministras, atsižvelgdamas į vidutinę praėjusio kalendorinio ketvirčio aukciono būdu išleistų litais Lietuvos Respublikos valstybės iždo vekselių metinės palūkanų normos svertinį vidurkį. Delspinigių dydis nustatomas minėtąją palūkanų normą padidinus 10 procentinių punktų.

Atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 26 d. nutarimo byloje Nr. 29/04 nuostatas, LR finansų ministras įsakymais patvirtino 2011-2012 metų delspinigių dydį, kuris yra 0,03 procentų. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininkas 2007 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. VA-25 yra patvirtinęs baudų skyrimo ir delspinigių skaičiavimo metodiką (32 p.). Pagal MAĮ 66 straipsnio 1 dalį, priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja pats mokesčių mokėtojas. Pareiškėjas pats apskaičiavo mokėtinas PVM ir pelno mokesčių deklaracijas, jas pateikė mokesčių administratoriui.

Nagrinėjamu atveju nebuvo pateikta jokių duomenų, kad dėl pareiškėjo deklaracijose apskaičiuotos mokestinės nepriemokos vyktų mokestinis ginčas, pareiškėjas taip pat nenurodė, jog dėl mokestinės nepriemokos yra sudaryta mokestinės paskolos sutartis, mokestinę nepriemoką pareiškėjas pripažįsta, delspinigius mokesčių administratorius paskaičiavo pagal pareiškėjo pateiktas deklaracijas, surašydamas prievolių ataskaitą, kurioje atsispindi apskaičiuoti delspinigiai. Atsakovas atsiliepime akivaizdžiai ir aiškiai pagrindė delspinigių apskaičiavimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Vadinasi, pareiškėjo nurodomos aplinkybės, kad mokesčių administratorius priskaičiuodamas visiškai nepagrįstus delspinigius pažeidė tiek teisingumo principus, tiek MAĮ 96, 99 straipsnių keliamus reikalavimus, prievolių ataskaitoje visos datos yra išdėstytos chaotiškai, be jokio nuoseklumo, kas akivaizdžiai klaidina ir painioja mokesčių mokėtoją, nėra laikytina pagrindu sprendimui panaikinti. Teismas atkreipė dėmesį, kad mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis (šiuo atveju delspinigiais) sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos (MAĮ 67 str. 2 d.).

Tuo tarpu pareiškėjas nepateikė apskritai jokių pagrįstų argumentų dėl šių delspinigių sumų apskaičiavimo neteisingumo. Kita pareiškėjo nurodoma aplinkybė, kad įsiskolinimas biudžetui atsirado dėl trečiųjų asmenų kaltės, negali būti teisiniu pagrindu ginčo sprendimo naikinimui. Bylos duomenys patvirtina, kad skundžiamas sprendimas buvo priimtas, vadovaujantis MAĮ 106 straipsnio 1 dalies 4 punktu, vykdant mokestinės nepriemokos išieškojimo procedūras. Ginčo teisinius santykius, susijusius su priverstiniu mokestinės nepriemokos išieškojimu, reglamentuoja MAĮ penktojo skirsnio normos.

Pagal MAĮ 105 straipsnio nuostatas, mokesčių administratorius įgyja teisę priverstinai išieškoti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką, jeigu yra bent vienas iš nustatytų pagrindų:

1) mokesčių mokėtojas nesumoka mokesčio ir su juo susijusių sumų, nurodytų mokesčių administratoriaus raginime;

2) mokesčių mokėtojas nesumoka deklaruoto mokesčio arba muitinės deklaracijoje nurodyto mokesčio atitinkamo mokesčio įstatyme ar jo pagrindu priimtame lydimajame teisės akte nustatytu terminu;

3) mokesčių mokėtojas šio įstatymo 81 straipsnio 2 ir 4 dalyse numatytais terminais nesumoka mokesčių administratoriaus sprendime, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, nurodyto mokesčio ir su juo susijusių sumų (MAĮ 105 str. 1 d.). MAĮ 105 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teisė išieškoti mokestinę nepriemoką įgyjama kitą dieną po to, kai pasibaigia raginime geruoju sumokėti mokestį ir su juo susijusias sumas nurodytas terminas, o jeigu raginimas nesiunčiamas, – kitą dieną po šio straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose nustatyto termino pabaigos.

Tais atvejais, kai pasibaigus mokesčio sumokėjimo terminui mokesčių mokėtojas mokesčio deklaraciją pateikia pavėluotai arba pateikia patikslintą mokesčių deklaraciją, mokesčių administratorius įgyja teisę išieškoti patikslintoje mokesčių deklaracijoje nurodytą mokestį ir su juo susijusius delspinigius kitą dieną po minėtos deklaracijos pateikimo dienos. Taigi, jeigu mokesčių mokėtojas atitinkamo mokesčio įstatymo nustatyta tvarka deklaruoja mokėtiną mokesčio sumą ir įstatyme nustatytu terminu jos nesumoka, mokesčių administratorius įgyja teisę tokio mokesčio ir su juo susijusių sumų nepriemoką išieškoti priverstinai (MAĮ 105 str. 1 d. 2 p).

Ginčo atveju tai yra teisiškai reikšminga aplinkybė, kuri suteikė teisę mokesčių administratoriui pradėti mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo procedūras MAĮ 106 straipsnio 1 dalyje nurodytais būdais. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas deklaruotų mokesčių nesumokėjo laiku. Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas 2012 metais deklaruotų mokesčių nemokėjo ir pagal pirmiau priimtą 2010 m. balandžio 5 d. sprendimą Nr. (23.17-08)-320-19538. Kadangi pareiškėjas, būdamas mokesčių mokėtoju, atitinkamų mokesčių įstatymų nustatyta tvarka deklaruojamų mokėtinų mokesčio sumų įstatymuose nustatytais terminais nesumokėjo, todėl nėra abejonių, kad egzistavo įstatyminės prielaidos bei sąlygos, suteikiančios teisę atsakovui mokestinę nepriemoką išieškoti priverstinai, priimant nustatytos formos sprendimą dėl priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo iš pareiškėjo turto.

Taigi atsakovas, vykdydamas priverstinę mokestinės nepriemokos išieškojimo procedūrą, neviršijo jam suteiktų įgaliojimų ir MAĮ reikalavimų nepažeidė. Mokestinės nepriemokos sumų išieškojimas iš turto vykdomas Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka, pateikiant antstoliams nustatytos formos sprendimus (MAĮ 106 str. 1 d. 4 p). Nurodytas teisinis reguliavimas reiškia, kad skundžiamas sprendimas dėl mokestinės nepriemokos sumų išieškojimo iš pareiškėjo turto privalėjo būti vykdomas Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka nedelsiant, pateikiant antstoliams nustatytos formos sprendimą, nepaisant, kad sprendimas dėl mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo gali būti skundžiamas nustatyta tvarka.

Pagal MAĮ 110 straipsnio, apibrėžiančio mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo sustabdymą, 1 dalį skundo, kilus mokestiniam ginčui, padavimas sustabdo ginčijamų mokesčių, baudų ir delspinigių priverstinį išieškojimą. Pagal minėto MAĮ 110 straipsnio nuostatas, egzistuojant tam tikroms aplinkybėms, mokesčių administratorius įpareigojamas stabdyti mokestinės nepriemokos išieškojimą, o atitinkamais atvejais, vadovaudamasis protingumo ar ekonominio tikslingumo kriterijais, turi teisę savo iniciatyva nepradėti arba stabdyti mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo procedūras.

Tačiau tik kilus mokestiniam ginčui dėl mokestinės nepriemokos, mokestinės nepriemokos išieškojimas gali būti sustabdomas (MAĮ 106 str. 1 d. 4 p., 110 str.). Byloje nenustatyta duomenų, kad tarp pareiškėjo ir atsakovo būtų kilęs mokestinis ginčas dėl mokestinės nepriemokos. Pareiškėjas teigia, kad ne vieną kartą kreipėsi į teritorinį mokesčių administratorių prašydamas atidėti ar išdėstyti mokestinę prievolę, tačiau į minėtus prašymus sureaguota nebuvo. Teismas su šiais teiginiais nesutiko, nes mokesčių administratorius atsiliepime aiškiai nurodė, jog pareiškėjas 2012 m. liepos 30 d. raštu kreipėsi į mokesčių administratorių dėl mokestinės paskolos sutarties sudarymo, todėl jis 2012 m. rugpjūčio 2 d. raštu Nr. (23.1-08)-RNA-32804 informavo pareiškėją, kokius dokumentus privalu pateikti sprendžiant šį klausimą.

Pagal MAĮ 88 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas, mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminą finansų ministro nustatyta tvarka mokesčių administratorius gali atidėti arba išdėstyti. Mokestinės nepriemokos mokėjimas atidedamas arba išdėstomas mokesčių administratoriaus sprendimu. Sprendimas atidėti mokestinės nepriemokos mokėjimą ar jį išdėstyti gali būti priimtas tik nustačius, kad nedelsiant ją sumokėjus mokesčių mokėtojo finansinė būklė taptų kritine arba mokesčių mokėtojas turėtų didelių sunkumų vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus, tačiau šios mokestinės nepriemokos mokėjimo atidėjimas ar išdėstymas suteiktų jam galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti mokestinę nepriemoką vėliau.

LR finansų ministro 1998 m. lapkričio 17 d. įsakymu Nr. 268 patvirtintų Mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo arba išdėstymo taisyklių 6 punktas taip pat numato, jog sprendimas atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą gali būti priimtas tik nustačius, kad, nedelsiant ją sumokėjus, mokesčių mokėtojo finansinė būklė taptų kritiška arba mokesčių mokėtojas turėtų didelių sunkumų vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus, tačiau šios mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimas arba išdėstymas suteiktų jam galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti ją vėliau – per vietos mokesčių administratoriaus sprendime nustatytą laikotarpį.

Sprendimas atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminą gali būti priimtas tik tuomet, jeigu mokesčių mokėtojas kartu su prašymu pateikia dokumentus, įrodančius, kad turi realių galimybių atsiskaityti per prašomą suteikti mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo arba išdėstymo laikotarpį. Aiškindamas minėtas nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra nurodęs, jog vien tik konstatavimas aplinkybės, kad nedelsiant sumokėjus mokestinę nepriemoką mokesčių mokėtojo finansinės padėtis gali tapti kritine, nėra absoliutus pagrindas atidėti ar išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą, o yra saistomas ir antros sąlygos, reikalaujančios mokesčių mokėtojui įrodyti, kad jis turi realių galimybių atsiskaityti per prašomą suteikti mokestinės nepriemokos atidėjimo laikotarpį.

Teismas pažymėjo, kad šių sąlygų buvimą turi pagrįsti pats pareiškėjas (LVAT administracinėse bylose Nr. A575-3585/2011; Nr. A438-2139/2011). Tačiau pareiškėjas reikiamų dokumentų nei mokesčių administratoriui, nei teismui nepateikė, kad būtų galima spręsti klausimą dėl mokestinės priemokos atidėjimo ar išdėstymo. Teismas, išanalizavęs teisės normas, konstatavo, kad mokesčių administratoriaus teisė išieškoti iš mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką, t. y. mokesčius ir su juo susijusius delspinigius, siejama ne su sprendimo, kuriuo mokestinė nepriemoka apskaičiuojama, vykdymu, o su įstatyme numatytų aplinkybių (pavėluotu mokesčio deklaracijos ar patikslintos mokesčių deklaracijos, kurioje nurodomas mokėtinas mokestis, mokesčių administratoriui pateikimas) konstatavimu.

Esant šioms aplinkybėms, ginčijamas sprendimas yra pagrįstas bei teisėtas, jame nurodytas mokestinės nepriemokos išieškojimo būdas atitinka MAĮ 106 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas, o mokestinės nepriemokos dydžio laike didėjimas yra susijęs su deklaruojamų mokesčių nemokėjimu ir delspinigių skaičiavimu pagal MAĮ 98 straipsnio nuostatas. Mokesčių administratorius objektyviai įvertino ginčo aplinkybes, susijusias su pareiškėjo mokestinėmis prievolėmis valstybei, mokesčių administratorius tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias mokestinės nepriemokos ir delspinigių išieškojimą, pareiškėjas pažeidė mokestines prievoles valstybei, todėl skundas atmestinas, nėra jokio teisinio pagrindo jo tenkinti jame išdėstytais argumentais.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 52-54) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - patenkinti pareiškėjo skundą.

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad mokesčių administratoriaus priimami sprendimai mokesčių mokėjimo klausimais turi būti objektyvūs, t. y. sprendimų išvados turi būti pagrįstos nešališkai surinktais objektyviais įrodymais. Mokesčių administratoriaus sprendimai negali būti grindžiami prielaidomis ir spėjimais. Mokesčių administratorius priskaičiuodamas visiškai nepagrįstus delspinigius pažeidė tiek teisingumo principus, tiek MAĮ 96, 99 straipsnių keliamus reikalavimus. Teismas aprašomojoje sprendimo dalyje nurodė tik teorines delspinigių skaičiavimo normas, tačiau pareiškėjo iškelta problema, kad nėra suprantama delspinigių paskaičiavimo metodika, taip ir nebuvo aptarta teismo sprendime.

UAB „MTT prekyba“ niekaip nėra kalta dėl nesumokėtų mokesčių valstybei, be to, šių mokesčių nesumokėjimas niekaip nepriklausė nuo UAB „MTT prekyba“ valios. Įsiskolinimas VMI prie FM atsirado dėl trečiųjų asmenų kaltės, kurie tinkamai ir laiku neatsiskaitė su VMI prie FM ir šių trečiųjų asmenų prievolė buvo perkelta UAB „MTT prekyba“. Akivaizdu, kad priskaičiuoti delspinigiai 47 509,30 Lt yra visiškai nepagrįstai. MAĮ numatyta galimybė taikyti mokestines lengvatas turinčiam laikinų finansinių sunkumų mokesčių mokėtojui.

Vietos mokesčių administratorius finansų ministro nustatyta tvarka gali atidėti mokestinės nepriemokos mokėjimą ar jį išdėstyti (MAĮ 88 str.). Tokia mokestine lengvata mokesčių mokėtojas gali pasinaudoti tik nustačius, kad nedelsiant sumokėjus mokestinę nepriemoką mokesčių mokėtojo finansinė būklė taptų kritine arba jis turėtų didelių sunkumų vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus, tačiau šios mokestinės nepriemokos mokėjimo atidėjimas ar išdėstymas suteiktų jam galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti mokestinę nepriemoką vėliau.

Būtent ši situacija yra susiklosčiusi ir su UAB „MTT prekyba“. Priskaičiuota prievolė 477 028,79 Lt yra labai didelė ir juridiniam asmeniui. Vykdant priverstinį šios prievolės išieškojimą išieškojimas būtų nukreiptas tiek į bendrovės lėšas atsiskaitomosiose sąskaitose, tiek į bendrovės turimą turtą ir gamybines priemones, kas galiausiai įmonę privestų prie bankroto. UAB „MTT prekyba“ turi nekilnojamojo turto (žemės sklypą), kuris nėra nei įkeistas, nei suvaržytas kokiais nors apribojimais. Bendrovė, turėdama nepriemokos atidėjimo laikotarpį, turėtų galimybę parduoti minėtą sklypą ir gautais pinigais atsiskaityti su VMI prie FM.

Tai, kad bendrovė turi nekilnojamojo turto ir apie tai yra žinoma, patvirtino ir VMI prie FM atstovė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Mokesčių administratorius skundžiamą 2012 m. lapkričio 8 d. sprendimą priėmė vadovaudamasis Mokesčių administravimo įstatymo 33 straipsnio 8 punktu (mokesčių administratorius, atlikdamas jam pavestas funkcijas, turi teisę priverstinai išieškoti iš asmenų mokestines nepriemokas) ir 106 straipsnio 1 dalies 4 punktu (mokestinė nepriemoka priverstinai gali būti išieškoma priimant sprendimą dėl priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo iš mokesčių mokėtojo, laiduotojo arba garanto turto). Daugiau teisinių nuorodų sprendime nėra (b.l. 6).

Tačiau mokesčių administratorius atsiliepime į skundą pažymi, jog 2012 m. lapkričio 8 d. sprendimą suponavo ir Mokesčių administravimo įstatymo 105 straipsnis, bet nenurodo šio straipsnio dalies, punktų. O pagal Mokesčių administravimo įstatymo 105 straipsnį mokesčių administratorius įgyja teisę priverstinai išieškoti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką, jeigu yra bent vienas iš nustatytų pagrindų:

1) mokesčių mokėtojas nesumoka mokesčio ir su juo susijusių sumų, nurodytų mokesčių administratoriaus raginime – tokio dokumento administracinėje byloje nėra, vadinasi, nurodytas pagrindas negalėjo būti taikomas;

2) mokesčių mokėtojas nesumoka deklaruoto mokesčio arba muitinės deklaracijoje nurodyto mokesčio atitinkamo mokesčio įstatyme ar jo pagrindu priimtame lydimajame teisės akte nustatytu terminu – spręstina, jog būtent pirmoji aplinkybė tai ir lėmė, nes pareiškėjas (apeliantas) sutinka su prievolės dydžiu pagal pateiktas deklaracijas;

3) mokesčių mokėtojas Mokesčių administravimo įstatymo 81 straipsnio 2 (sprendime, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, nurodytas papildomai apskaičiuotų mokesčių, paskirtų baudų ir apskaičiuotų delspinigių sumas mokesčių mokėtojas privalo sumokėti per 20 dienų nuo minėto sprendimo įteikimo jam dienos, jeigu atitinkamo mokesčio įstatymas arba šis straipsnis nenustato kito termino) ir 4 dalyse numatytais terminais nesumoka mokesčių administratoriaus sprendime, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, nurodyto mokesčio ir su juo susijusių sumų.

Vadinasi, darytina išvada, kad 2012 m. lapkričio 8 d. sprendimas iš esmės buvo teisiškai pagrįstas, o stoka papildomų nuorodų į Mokesčių administravimo įstatymo konkrečius straipsnius bei jų dalis, punktus pripažintina trūkumu, bet ne esminiu, sąlygojančiu skundžiamo sprendimo naikinimą. Juk pareiškėjas suprato skundžiamo sprendimo faktinius ir teisinius pagrindus, jo priėmimo motyvus, kas įgalina neatitikimus Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimams vertinti tik kaip neesminius, nesudarančius savarankiško ir pakankamo pagrindo ginčijamą atsakovo sprendimą pripažinti neteisėtu ir jį panaikinti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-336/2011). 2012 m. lapkričio 8 d. sprendimo teisėtumą iš principo pripažįsta ir pats pareiškėjas (apeliantas). Jis apeliuoja tik dėl neaiškaus delspinigių skaičiavimo, egzistavusios teisinės galimybės jį atleisti nuo delspinigių, delspinigių išdėstymo.

Prie 2012 m. lapkričio 8 d. sprendimo yra pridėta prievolių ataskaita, iš kurios matyti prievolės tipas, mokestiniai laikotarpiai, deklaracijų pateikimo datos, prievolės, baudos suma, delspinigių suma litais (b.l. 7-8). Tai reiškia, jog mokesčių administratorius yra pagrindęs priverstinai prašomus išieškoti delspinigius, o pirmosios instancijos teismas tai patikrinęs bei išsamiai paaiškinęs teisinį reguliavimą dėl delspinigių skaičiavimo teisėtai bei pagrįstai paliko galioti apskaičiuotas ir priverstinai išieškotinas delspinigių sumas. Atkartoti tuos pačius argumentus nebetikslinga. Delspinigių skaičiavimas bei jų dydis nulemtas Mokesčių administravimo įstatymo 96 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2007 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. VA-25 patvirtinta baudų skyrimo ir delspinigių skaičiavimo metodika.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pareiškėjas (apeliantas) nepateikė savarankiškų skaičiavimų, kurie, turint omenyje pateiktus delspinigių skaičiavimo laikotarpius, skirtųsi nuo mokesčių administratoriaus pateiktų aritmetinių išraiškų šioje administracinėje byloje.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėdamas mokestinius ginčus įrodymų instituto aspektu yra pasisakęs, kad „Įrodinėjimo naštą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal ABTĮ 57 straipsnio 4 dalį įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai. Šia prasme įrodinėjimo subjektas taip pat yra teismas, nes jis gali rinkti įrodymus savo iniciatyva (ABTĮ 57 str. 4 d.). Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Šiuo klausimu taip pat yra pasisakiusi Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2005 m. kovo 18 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A1-203-2005; Kauno krašto pramonininkų ir darbdavių asociacija ir kt. v. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, kat. 25)”.

Jei mokesčių administratorius pateikė įrodymus apie konkrečių delspinigių apskaičiavimą, tai mokesčių mokėtojas turėjo teikti įrodymus dėl kitokio jų dydžio nei nurodyta. Vien abstraktūs paaiškinimai apie delspinigių nepagrįstumą, kol tai nepatvirtinta atitinkamais faktiniais duomenimis (o tokie nepateikti), laikytini niekuo neparemtais ir yra atmestini.

Todėl pripažintina, jog mokesčių administratorius teisėtai ir pagrįstai apskaičiavo išieškotinus delspinigius.

Taip, sutiktina su pareiškėju (apeliantu), kad MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, jog mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, jeigu yra MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas pagrindas (jei mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo). Priešingu atveju atleidimas nuo delspinigių pagal MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 2 punktą kartu su MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punktu nėra galimas.

Tačiau, pirma, Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas neįrodė buvęs nekaltas. Juk jis (pareiškėjas), vykdydamas ūkinę komercinę veiklą, prisiėmė atitinkamą riziką bei atsakomybę už teisės aktų laikymąsi veiklos vykdymo metu. Teisės aktų nepaisęs privalo atsakyti, o šiuo atveju sumokėti mokestį bei su juo susijusias sumas. MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 141 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintos nuostatos sąlygoja atleidimą nuo delspinigių, jei mokesčio įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Tokiomis aplinkybėmis nelaikomi mokesčių mokėtojo ar jo darbuotojų veiksmai ar neveikimas, taip pat mokesčių mokėtojo nemokumas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. vasario 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A15 -141/2005).

Antra, atleidimas nuo delspinigių ne šios bylos nagrinėjimo objektas.

Vadinasi, argumentas dėl apeliacinio skundo tenkinimo nesant mokesčių mokėtojo kaltės visiškai nepagrįstas.

Apeliaciniame skunde taip pat teigiama apie egzistavusią galimybę atidėti mokestinės nepriemokos mokėjimą ar jį išdėstyti, bet ši galimybė iki galo neišnaudota dėl paties pareiškėjo (apelianto) nepakankamo veiklumo. Padavęs prašymą sudaryti mokestinę paskolos sutartį (b.l. 23-24) bei gavęs iš mokesčių administratoriaus atsakymą dėl būtinumo pateikti papildomus faktinius duomenis, jų neteikė ir minimą teisinę galimybę nepabandė realizuoti iki galo. Kita vertus, ir vėl būtina pabrėžti, kad ginčo objektas yra ne atsisakymas sudaryti mokestinę paskolos sutartį, o reikalavimas dėl 2012 m. lapkričio 8 d. sprendimo panaikinimo, kuriuo nuspręsta jau fiksuotas mokestines sumas išieškoti iš mokesčių mokėtojo turto. Taigi ir šis apeliacinio skundo argumentas yra nepagrįstas.

Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija dėl aukščiau išdėstytų priežasčių konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas, dėl ko priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą ir jis paliktinas galioti.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, o UAB „MTT prekyba“ apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius