2016-01-15 Nr. BB-261-1-07-1-00518-2011-7 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-7-64-139/2016

Teisminio proceso Nr. 1-07-1-00518-2011-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.19.4;

2.1.7.4; 2.4.2.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. sausio 15 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Audronės Kartanienės, Jono Prapiesčio, Alvydo Pikelio, Tomo Šeškausko, Olego Fedosiuko, Gintaro Godos ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Dariui Stankevičiui,

nuteistajam K. R.,

gynėjams advokatams Pranui Makauskui, Vilmai Gečaitei-Leonienei,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. R. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 5 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 13 d. nutarties.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 5 d. nuosprendžiu K. R. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 228 straipsnio 1 dalį 200 MGL (26 000 Lt, t. y. 7530 Eur) dydžio bauda.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 13 d. nutartimi nuteistojo K. R. apeliacinis skundas atmestas.

Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Vladislovo Ranonio pranešimą, nuteistojo ir jo gynėjų, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

K. R. nuteistas už tai, kad, būdamas valstybės tarnautoju – Lietuvos banko Kredito įstaigų priežiūros departamento (toliau – Departamentas) direktoriumi, nuo 2009 m. birželio 15 d. iki 2009 m. liepos 17 d., akcinės bendrovės banko „S“ (toliau – AB bankas „S“) inspektavimo komisijai atlikus bendrąjį planinį AB banko „S“ inspektavimą ir jo metu nustačius banko veiklos trūkumus bei Lietuvos Respublikos teisės aktų pažeidimus, būdamas susipažinęs su 2009 m. rugpjūčio 5 d. inspektavimo ataskaita Nr. 12.256.-1204-84, kurioje konstatuota, kad yra požymių, jog AB banko „S“ disponavimas indėliu, laikomu Šveicarijos Konfederacijoje esančiame banke „Bank Syz & Co“, yra apribotas (šios lėšos gali būti įkeistos) ir 2009 m. rugsėjo 7 d.

Departamento bankų inspektavimo skyriui parengus nutarimo „Dėl poveikio priemonių taikymo, individualaus banko veiklos riziką ribojančio normatyvo dydžio ir papildomų reikalavimų dėl banko veiklos rizikos ribojimo nustatymo AB bankas „S“ projektą, kuriame buvo numatyta taikyti AB bankui „S“ poveikio priemones – skirti 922 000 Lt baudą už būtinų specialiųjų atidėjinių veiklos rizikai sumažinti nesudarymą ir uždrausti teikti skolinimo finansinę paslaugą užsienio fiziniams bei juridiniams asmenims, išskyrus juridinius asmenis, turinčius tarptautinių reitingų agentūrų reitingą ne mažesnį nei BBB, ir banko kontroliuojamoms įmonėms, taip pat susipažinęs su 2009 m. rugsėjo 9 d. pažymos „Dėl AB banko „S“ inspektavimo rezultatų ir priežiūrinio tikrinimo ir vertinimo rezultatų“ projektu, Vilniuje nuo 2009 m. rugsėjo 9 d. iki 2009 m. rugsėjo 30 d., piktnaudžiaudamas tarnyba, pagal Lietuvos banko valdybos 2000 m. rugsėjo 1 d.

įsakymu Nr. 226 (2004 m. kovo 22 d. įsakymo redakcija) patvirtintos Bankų inspektavimo tvarkos 46 punkto nuostatas šio nutarimo projekto neteikė Lietuvos banko valdybai, o davė nurodymą Departamento direktoriaus pavaduotojoms F. J. ar S. Z., kad šios nurodytų Departamento inspektavimo skyriaus viršininkei A. J. parengti kitą, AB bankui „S“ palankų, nutarimo projektą, neįtraukiant į jį šiam bankui taikytinų poveikio priemonių – baudos bei draudimo teikti skolinimo finansinę paslaugą. A. J., vykdžiusiai K. R. nurodymą, parengus nutarimo „Dėl AB banko „S“ individualaus banko veiklos riziką ribojančio normatyvo dydžio ir papildomų banko veiklos rizikos ribojimo reikalavimų nustatymo“ projektą, neįtraukiant į jį AB bankui „S“ taikytinų poveikio priemonių ir surašius 2009 m. rugsėjo 21 d. pažymą „Dėl AB banko „S“ inspektavimo rezultatų ir priežiūrinio tikrinimo ir vertinimo rezultatų“, K.

R. šio nutarimo projektą ir pažymą pateikė Lietuvos banko valdybai. 2009 m. rugsėjo 30 d. Lietuvos banko valdybos posėdyje nutarimu Nr. 194 buvo pritarta pateiktam projektui „Dėl AB banko „S“ individualaus banko veiklos riziką ribojančio normatyvo dydžio ir papildomų banko veiklos rizikos ribojimo reikalavimų nustatymo“, kuriame AB bankui „S“ nebuvo numatytos poveikio priemonės.

Be to, K. R., piktnaudžiaudamas tarnyba, Lietuvos banko valdybai 2009 m. rugsėjo 30 d. posėdžio metu priėmus nutarimą Nr. 194 „Dėl AB banko „S“ individualaus banko veiklos riziką ribojančio normatyvo dydžio ir papildomų banko veiklos rizikos ribojimo reikalavimų nustatymo“, Vilniuje nuo 2009 m. rugpjūčio 5 d. iki 2011 m. lapkričio 16 d., vadovaudamas Departamentui, pagal Lietuvos banko valdybos pirmininko 2005 m. liepos 15 d. įsakymu Nr. 02-128 patvirtintų Departamento nuostatų 12.1 punktą (pagal Lietuvos banko valdybos pirmininko 2010 m. sausio 28 d.

įsakymu Nr. V 2010/(1.7-0202)-02-20 patvirtintų Departamento nuostatų redakcijos 11.1 punktą) būdamas asmeniškai atsakingas už Departamento uždavinių bei funkcijų vykdymą, tęsė piktnaudžiavimą tarnyba ir toliau tyčia nesiėmė jokių aktyvių veiksmų 2009 m. rugpjūčio 5 d. AB banko „S“ inspektavimo ataskaitoje Nr. 12.256.-1204-84 iškeltoms abejonėms pašalinti ir išsiaiškinti šio banko galimybę disponuoti turtu, kuris laikomas Šveicarijos Konfederacijos bankuose. Inspektavimo komisijai nuo 2010 m. rugsėjo 27 d. iki 2010 m. spalio 22 d. atlikus AB banko „S“ inspektavimą, K.

R., susipažinęs su 2010 m. lapkričio 19 d. inspektavimo ataskaita Nr. 04-50 RN, kurioje konstatuojama, kad AB bankas „S“ formaliai įvykdė reikalavimą reikšmingai sumažinti turtą Šveicarijos Konfederacijoje esančiame banke „Bank Syz & Co“, pakeisdamas turto rūšį iš indėlio iki pareikalavimo į vertybinius popierius neišsklaidė abejonės, kad AB bankas „S“ galbūt negali disponuoti šiame banke esančiu turtu, o AB banko „S“ disponavimas kitame Šveicarijos Konfederacijoje registruotame komerciniame banke „Bank Julius Baer & Co“ laikomais vertybiniais popieriais ar jų dalimi taip pat gali būti apribotas, suprasdamas ir žinodamas, jog AB bankas „S“ tik formaliai įvykdė 2009 m. rugsėjo 30 d.

Lietuvos banko nutarimą Nr. 194 „Dėl AB banko „S“ individualaus banko veiklos riziką ribojančio normatyvo dydžio ir papildomų banko veiklos rizikos ribojimo reikalavimų nustatymo“, toliau piktnaudžiavo tarnyba ir tyčia nesivadovavo Departamento nuostatų, patvirtintų Lietuvos banko valdybos pirmininko 2010 m. sausio 28 d. įsakymu Nr. V 2010/(1.7-0202)-02-20, 7.6 punktu, kuriuo Departamentui suteikiama teisė konsultuotis ir keistis informacija su kitų šalių kredito įstaigų priežiūrą vykdančiomis įstaigomis, tyčia nesiėmė kitų įmanomų veiksmų nustatyti tikrąją AB banko SNORO būklę, išsiaiškinti realų šio banko turtą bei disponavimo teisę šiuo turtu ir tokiais savo neteisėtais veiksmais sudarė galimybę AB bankui „S“ nuslėpti nuo Lietuvos banko tikrąją turto, esančio Šveicarijos Konfederacijos bankuose „Bank Syz & Co“ bei „Bank Julius Baer & Co“, priklausomybę.

Tokiais savo veiksmais K. R. pažeidė:

1) Lietuvos banko valdybos 2000 m. rugsėjo 1 d. įsakymu Nr. 226 (2004 m. kovo 22 d. įsakymo redakcija) patvirtintos Bankų inspektavimo tvarkos 47 punktą, kuriame nustatyta, kad pasiūlymus Departamento direktoriui dėl konkrečių poveikio priemonių taikymo inspektuotam bankui teikia Inspektavimo komisijos pirmininkas, Inspektavimo skyriaus viršininkas, Finansinės veiklos vertinimo skyriaus viršininkas, Departamento direktoriaus pavaduotojai, kuruojantys minėtų skyrių veiklą, tos pačios tvarkos 46 punktą, kuriame numatyta, kad jeigu, Departamento nuomone, kontrolės priemonių nepakanka ir, įvertinus inspektavimo rezultatus, yra įstatymų nustatytas pagrindas taikyti bankui poveikio priemones, Departamentas teikia Lietuvos banko valdybai atitinkamus pasiūlymus taikyti bankui įstatymų numatytas poveikio priemones, t. y. nepaisė pasiūlymus privalančių teikti asmenų motyvų, įrodančių tikslingumą taikyti poveikio priemones, o tyčia nurodė sau pavaldžiai A. J. nuslėpti faktą apie tokių priemonių taikymo būtinumą ir surašyti visai kitokio turinio projektą;

2) Bankų inspektavimo tvarkos 48 punktą, kuriame nurodoma, kad banko inspektavimo ataskaita (kartu su atitinkamu nutarimo ar (ir) protokolinio nutarimo projektu) bei kiti dokumentai teikiami Lietuvos banko valdybai, t. y. pagal Lietuvos banko valdybos pirmininko 2005 m. liepos 15 d. įsakymu Nr. 02-128 patvirtintų Departamento nuostatų 12.9 punktą (pagal Lietuvos banko valdybos pirmininko 2010 m. sausio 28 d. įsakymu Nr. V 2010/(1.7-0202)-02-20 patvirtintų Departamento nuostatų redakcijos 11.9 punktą), turėdamas pareigą pagal Departamento kompetenciją teikti Lietuvos banko valdybai Departamento pasiūlymus ir išvadas svarstomais klausimais, 2009 metų rugsėjo mėnesį parengto nutarimo projekto taikyti poveikio priemones AB bankui „S“ neteikė, o nurodė parengti kito turinio nutarimo projektą;

3) Kredito įstaigų priežiūros departamento nuostatų 8.1 punktą, kuris nustato, kad Departamentas turi pareigą laiku ir tinkamai vykdyti savo funkcijas, 8.2 punktą, kad Departamento pareiga operatyviai informuoti Lietuvos banko valdybą apie nustatytus įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimus kredito įstaigų veikloje, jų finansinę būklę ir veiklos tendencijas, teikti Lietuvos banko valdybai informaciją, dokumentus ir vertinimus, būtinus Lietuvos banko valdybos sprendimams priimti, t. y. jis, K. R., pagal tų pačių nuostatų 12.1 punktą (pagal Lietuvos banko valdybos pirmininko 2010 m. sausio 28 d. įsakymu Nr. V 2010/(1.7-0202)-02-20 patvirtintų Departamento nuostatų redakcijos 11.1 punktą) įgaliotas vadovauti Departamento darbui, būdamas asmeniškai atsakingas už Departamento uždavinių ir funkcijų vykdymo organizavimą, tyčia nurodydamas A. J. pakeisti nutarimo turinį, neįtraukiant į jį taikytinų poveikio priemonių AB bankui „S“, eliminavo galimybę Lietuvos banko valdybai vertinti Departamento parengtą informaciją apie AB bankui „S“ poveikio priemonių taikymo tikslingumą.

Be to, nuo 2009 m. rugpjūčio 5 d. iki 2011 m. lapkričio 16 d. K. R., piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, kaip kredito įstaigų veiklą kontroliuojančio padalinio vadovas, nesiimdamas veiksmų AB banko „S“ teikiamai informacijai patikrinti, tyčia sudarė galimybę šiam bankui ilgą laiką slėpti nuo Lietuvos banko tikrą turto, esančio Šveicarijos Konfederacijoje bankuose „Bank Syz & Co“ bei „Bank Julius Baer & Co“, priklausomybę, todėl nebuvo laiku nustatyta tikroji AB banko „S“ finansinė būklė – jog yra reali grėsmė, kad AB bankas „S“ yra nemokus ir nesugebės vykdyti pagrįstų kreditorių finansinių reikalavimų.

Tokiais savo veiksmais K. R. diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, padarė didelę žalą Lietuvos banko institucijai, sumenkino valstybės tarnautojo autoritetą sau pavaldžių bei kontroliuojamos kredito įstaigos asmenų akivaizdoje, dėl to buvo padaryta didelė žala valstybei.

Kasaciniu skundu nuteistasis prašo teismų sprendimus panaikinti ir bylą nutraukti.

Kasatorius teigia, kad teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) nuostatų pažeidimų.

Kasatoriaus įsitikinimu, teismai, vertindami aplinkybes dėl tariamo A. J. privertimo pakeisti nutarimo projektą po 2009 m. banko „S“ inspektavimo, padarė esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatų pažeidimų, nes byloje surinktų įrodymų visumos kontekste neištyrė ir neįvertino visų įrodymų, įvykio situacija liko neatskleista, neaiški ir neatspindi visų reikšmingų bylai aplinkybių. Išvadą, kad A. J. buvo priversta pakeisti nutarimo projektą, teismai padarė neturėdami jokių objektyvių įrodymų, išskyrus A. J. parodymus, tačiau nevertino visų, tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu jos duotų parodymų turinio, taip pat kitų liudytojų parodymų, be to, A. J. parodymų negretino su liudytojų F. J. ir S. Z. parodymais ir neatsižvelgė į tai, kad apie privertimą pakeisti 2009 m. nutarimo projektą A. J. pranešė tik 2012 m. spalio 12 d. Kasatorius nurodo, kad, vertindami A. J. parodymų patikimumą, teismai nevertino aplinkybės, jog, duodama parodymus prieš jį, A. J. gynė pati save, nes vadovavo Inspektavimo skyriui ir būtent ji privalėjo surinkti ir pateikti išsamius duomenis apie tikrąją banko „S“ padėtį, tačiau šių savo pareigų tinkamai neatliko. Kasatoriaus įsitikinimu, teismai nepagrįstai, vien tik A. J. parodymų pagrindu, nelygindami jos parodymų su liudytojų F. J. ir S. Z. parodymais, nepašalinę prieštaravimų ir visų abejonių, konstatavo esminę kaltinimą pagrindžiančią aplinkybę – A. J. privertimą pakeisti parengto nutarimo projektą. Kasatoriaus manymu, nepašalinus abejonių dėl A. J. parodymų nenuoseklumo, prieštaringumo, visos abejonės turėjo būti aiškinamos jo naudai. Teismai neatsižvelgė į tai, kad A. J. galėjo ir nevizuoti nutarimo projekto, kurį neva buvo priversta pakeisti, tačiau jį pasirašė, vadinasi, pritarė jo turiniui ir prisiėmė dėl jo pagal savo kompetenciją atsakomybę (Lietuvos banko valdybos darbo reglamento 17 punktas). Nesutikdama su nutarimo projektu, A. J. galėjo pateikti dėl jo atskirąją nuomonę (Lietuvos banko valdybos darbo reglamento 17 punktas), tačiau to nepadarė.

Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad poveikio priemonių taikymas, kurį siūlė A. J. savo nutarimo projekte, buvo būtinas ir neginčijamas. Kasatoriaus manymu, teismas nepagrįstai kaip teisingą ir neginčijamą pripažino vienos D. J. subjektyvią nuomonę. Anot kasatoriaus, poveikio priemonių taikymo būtinumą konkrečiam bankui galėjo įvertinti tik specialių ekonomikos ir bankininkystės žinių turintis nepriklausomas specialistas, tačiau ekspertizė nebuvo paskirta (BPK 208, 209 straipsniai). Be to, buvęs Lietuvos banko valdybos narys V. I. G. parodė, kad nutarimo projekte Departamento išsakyta pozicija buvo pakankamai griežta ir jis teismui negalėjo patvirtinti, kad K. R. siūlė nieko nedaryti ar bandė per daug švelninti situaciją.

Kasatorius prašo atkreipti dėmesį į tai, kad Lietuvos banko valdybos nariai apie situaciją banke „S“ buvo detaliai informuoti: su 2009 metų inspektavimo ataskaita, 2009 m. rugsėjo 21 d. pažyma Nr. 06-19RN ir nutarimo projektu valdybos nariams buvo pateikta išsami informacija apie faktinę banko būklę – apie nustatytus pažeidimus ir apie tai, kad už šiuos pažeidimus Lietuvos banko valdyba galėtų taikyti šiam bankui poveikio priemones (Bankų įstatymo 72 straipsnio 1 dalyje nustatyta išimtinė Lietuvos banko valdybos teisė skirti poveikio priemonę bankui). Tai, kad Lietuvos banko valdybai buvo siūloma, atsižvelgiant į ekonomikos ciklą, netaikyti bankui „S“ poveikio priemonių, nereiškia, kad valdyba negalėjo jų pritaikyti.

Prielaidą, kad Lietuvos banko valdybos nariai buvo suklaidinti, apeliacinės instancijos teismas motyvavo tik tuo, jog, sužinoję A. J. pateiktą siūlymą skirti bankui baudą, valdybos nariai būtų galėję kitaip įvertinti banko padėtį ir būtų skyrę baudą. Tačiau teismas, kasatoriaus teigimu, neatsižvelgė į tai, kad poveikio priemonių konkrečiam bankui taikymas (taip pat ir nurodymų davimas) nebuvo ir nėra siejamas su inspektavimo pabaiga (Bankų įstatymo 67, 72, 73, 74 straipsniai) ir inspektavime dalyvavusių asmenų pateiktais siūlymais bei nuomone. Skirdama arba neskirdama poveikio priemonę, Lietuvos banko valdyba nėra įpareigota atsižvelgti į struktūrinio padalinio direktoriaus, inspektavimo komisijos pirmininko, Inspektavimo skyriaus viršininko ar kitų pavienių Lietuvos banko valdybos narių nuomonę (Bankų įstatymo 72 straipsnio 6 dalis). Pagal Bankų inspektavimo nuostatų 32 punktą tik Lietuvos banko valdyba, įvertinusi inspektavimo metu nustatytus banko veiklos trūkumus, duoda bankui raštiškus nurodymus, taiko poveikio priemones ir kt. Be to, kasatorius prašo atkreipti dėmesį į tai, kad Bankų įstatymo 74 straipsnyje numatytą baudą būtų turėjęs sumokėti bankas „S“ (kitaip tariant – banko klientai), o ne banko vadovas. Kadangi banko vadovo ir paties komercinio banko reputacija labai svarbi, kasatoriaus vadovaujamas Departamentas tiek 2010 metais, tiek anksčiau ne vieną kartą siūlė taikyti administracinę atsakomybę banko „S“ vadovams.

Taip pat teismai neįvertino svarbios aplinkybės, kad poveikio priemonių taikymo bankui „S“ galimybė buvo svarstoma ir pagal valdybos nario D. P. pateiktą alternatyvų nutarimo projektą, kuriame buvo numatyti griežtesni ribojimai. Tai, kad D. P. pateiktame nutarimo projekte nebuvo siūloma skirti baudos, tik patvirtina, jog bankui galėjo būti siūlomos taikyti ir taikomos įvairios poveikio priemonės ir kad valdybos nario nuomonė galėjo nesutapti su vienos ar kelių Lietuvos banko darbuotojų nuomone, kuri galėjo ir nebūti visiškai teisinga ir pagrįsta. Bylos įrodymų visuma, kasatoriaus manymu, nepatvirtina teismų išvadų, kad dėl jo veiksmų Lietuvos banko valdyba negalėjo susipažinti su dokumentais apie banką „S“ ir visapusiškai įvertinti situaciją bei taikytinų poveikio priemonių tikslingumą. Liudytojas V. I. G. teisme parodė, kad informacija, jog kažkas negerai su banko „S“ indėliais, esančiais kai kuriuose bankuose, jam buvo žinoma ir aiški iš 2009 m. inspektavimo ataskaitos. Nuomonių nesutapimas Lietuvos banko valdyboje visiškai nereiškia, kad valdybos nariai nesuprato realios situacijos ir pagal savo kompetenciją bei turimą informaciją negalėjo priimti atitinkamų sprendimų.

Taip pat kasatorius nurodo, kad teismai, pažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 332 straipsnio 3,5 dalių nuostatas, in dubio pro reo (visos abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai), nekaltumo prezumpcijos principus, nepagrįstai pripažino, kad jis nesiėmė aktyvių veiksmų išsiaiškinti tikrosios banko „S“ finansinio turto, laikomo Šveicarijos Konfederacijos bankuose, padėties. Šiuo aspektu teismai taip pat išsamiai ir nešališkai neišnagrinėjo ir neįvertino visų reikšmingų bylos aplinkybių bei įrodymų.

Apeliacinės instancijos teismas, kasatoriaus nuomone, Departamento direktoriaus pareigas nepagrįstai sureikšmino, be to, nesukonkretino jų turinio, nevertino, kokius veiksmus jis, kaip Departamento vadovas, objektyviai turėjo ir galėjo atlikti, o kokių – negalėjo, be to, neatsižvelgė į tai, kad jau inspektavimo metu atsakingas komisijos narys neatliko visų būtinų veiksmų, kad būtų nustatyta tikroji banko finansinio turto padėtis. Kasatorius nurodo, kad teismai nevertino ir nedetalizavo ne tik jo, bet ir Lietuvos banko valdybos narių, kitų Lietuvos banko darbuotojų teisių ir pareigų, šiuo klausimu atmesdami visus jo argumentus. To nepadarę, anot kasatoriaus, teismai negalėjo objektyviai įvertinti, ar jis, kaip vadovas, realiai galėjo ir turėjo galimybę priimti kitokius sprendimus, negu padarė 2009–2011 m. Kasatoriaus manymu, Kredito įstaigų priežiūros departamento nuostatų (toliau – Departamento nuostatai) 11.1 punkte nustatyta direktoriaus asmeninė atsakomybė už padalinio veiklą negali nulemti jo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, nes ši norma įtvirtina bendrą reikalavimą vadovui atsakyti už įstaigos padalinio (o ne už viso Lietuvos banko) veiklą. Vien ši nuostata, be nuorodos į konkrečią teisės normą, apibrėžiančią Departamento direktoriaus funkcijas, teises ir pareigas, negalėjo būti pagrindas pripažinti jį kaltu.

Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad jis pažeidė Bankų inspektavimo tvarkos 46, 47, 48 punktų ir Departamento nuostatų 7.6, 8.1, 8.2 punktų nuostatas, nes konkrečiai nenurodė, kokiu būdu jis pažeidė kiekvieną iš jų.

Dėl Departamento nuostatų 7.6 punkto kasatorius nurodo, kad tuo metu galioję norminiai teisės aktai, tarptautinės sutartys nesudarė galimybės keistis ir gauti informaciją iš Šveicarijos bankų priežiūros institucijos, nes Šveicarijos Konfederacija nėra Europos Sąjungos narė, Lietuvos Respublika su šia valstybe nebuvo pasirašiusi dvišalės sutarties dėl keitimosi informacija (pagal Departamento nuostatų 6.33 punktą bendradarbiavimas ir apsikeitimas informacija galėjo būti vykdomas tik Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka). Vertindami vėliau (2011 m. spalio 12 d.) gautą informaciją iš Šveicarijos finansų rinkos priežiūros tarnybos, teismai neatsižvelgė į tai, kaip ji buvo gauta (liudytojas V. I. G. parodė, kad Lietuvos banko valdybos pirmininkas V. V. turėjo asmeninių ryšių su šia Šveicarijos tarnyba). Departamento nuostatų 8.1 punktas yra bendro pobūdžio, skirtas visam Departamentui. Kokius veiksmus konkrečiai jis atliko ne laiku, aiškiai neįvardyta. Dėl Departamento nuostatų 8.2 punkto kasatorius nurodo, kad nenustatyta, jog būtent jis (o ne nusikalstamas veikas galbūt darę banko „S“ darbuotojai) nuo Lietuvos banko valdybos būtų nuslėpęs konkrečią informaciją (ne laiku informavęs) apie banko padėtį.

Dėl Bankų inspektavimo tvarkos 46, 47, 48 punktų pažeidimo kasatorius nurodo, kad aplinkybes dėl pasiūlymų Lietuvos banko valdybai po 2009 m. inspektavimo jis jau išdėstė, o dėl konkrečių poveikio priemonių taikymo bankui „S“ po 2010 m. inspektavimo, t. y. dėl jo pasirašyto nutarimo projekto griežtumo ir jame numatytų taikyti poveikio priemonių pakankamumo, iš esmės ginčų nekilo, nes teismas pripažino, kad pasiūlytos taikyti poveikio pramonės buvo tinkamos, t. y. adekvačios ir griežtos. Taigi bylos įrodymų visuma paneigia teismų išvadas, kad jis netinkamai atliko savo, kaip Departamento vadovo, funkcijas po 2010 metų inspektavimo.

Be to, kasatorius nurodo, kad teismai nemotyvavo, kodėl išvardytų nuostatų pažeidimas užtraukia jam ne drausminę, o baudžiamąją atsakomybę. Teismai turėjo nustatyti ir įvertinti ne tik faktinius jo (kasatoriaus) veiksmus, bet ir motyvuoti šių veiksmų priešingumą tarnybai (konkretiems tarnybinę veiklą reglamentuojantiems teisės aktams) ir baudžiamajam įstatymui. Teismai nenustatė, ar konkrečiai jo (kasatoriaus), o ne kitų Lietuvos banko darbuotojų veiksmai (neveikimas), pripažintini nusikalstamais pagal BK 228 straipsnio 1 dalį. Jam inkriminuotos veikos nebuvo individualizuotos ir aiškiai išskirtos.

Kasatorius nurodo, kad jis, kaip Departamento vadovas, pagal jo veiklą reglamentuojančius teisės aktus neturėjo pareigos (ir negalėjo) nustatinėti jam pateiktų dokumentų tikrumo, o vėliau nustatytas faktas, kad dalis dokumentų gali būti suklastoti, negalėjo lemti jo baudžiamosios atsakomybės. Apeliacinės instancijos teismo išvados, kad jis asmeniškai turėjo tikrinti teikiamų dokumentų tikrumą, grindžiamos prielaidomis, siekiant perkelti jam absoliučiai visą atsakomybę. Kasatorius prašo atkreipti dėmesį į tai, kad net atsakingiems banko „S“ darbuotojams (pvz., J. B.) nebuvo žinoma apie Šveicarijos bankuose esančių indėlių ir vertybinių popierių įkeitimą, nes banko apskaitoje to nebuvo užfiksuota. Taigi, kasatoriaus teigimu, jis pripažintas kaltu už tai, kad nenustatė, jog banko „S“ vadovybė, galbūt klastodama dokumentus, kruopščiai planavo (vykdė) nusikalstamą veiką.

Kasatorius nurodo, kad jis kaltu pripažintas tik dėl to, jog nesikreipė į Šveicarijos finansų rinkos priežiūros tarnybą FINMA (toliau – FINMA). Konstatuodami šią aplinkybę, teismai abejonių nevertino jo naudai, t. y. jeigu byloje nebuvo konstatuota aiški jo pareiga kreiptis į FINMA, ši abejonė, kasatoriaus nuomone, turėjo būti vertinama jo naudai. Šiuo klausimu teismai taip pat neįvertino visų bylos įrodymų:

1. Buvęs Lietuvos banko valdybos pirmininkas R. Š. teisme parodė, kad po 2010 m. inspektavimo buvo tik įtarimai, nebuvo dar galima priimti kažkokių sprendimų, reikėjo laukti.

2. Lietuvos banko valdybos pirmininkui V. V. 2011 m. birželio 8 d. įsakymu sudarius specialią darbo grupę dėl banko „S“ ir į ją neįtraukus Departamento direktoriaus, jis (kasatorius) faktiškai buvo nušalintas nuo pareigų, todėl negalėjo, nesuderinęs su vadovybe, nepritarus jai, Lietuvos banko vardu pasirašinėti ir siųsti užklausimus kitų, ne Europos Sąjungos, valstybių banko priežiūros institucijoms.

3. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino V. V. parodymų, kad kreiptis į FINMA ir taip patikrinti šveicariškų bankų informaciją jam pasiūlė specialios darbo grupės nariai. Kasatorius nurodo, kad kreiptis į FINMA jam nesiūlė nei Inspektavimo skyriaus viršininkas, nei Inspektavimo komisijos pirmininkas ar komisijos nariai, nei banko „S“ kuratorius G. A. (kurie parodė, kad jiems neva visą laiką buvo aišku, jog disponavimas bankui „S“ priklausančiu finansiniu turtu yra apribotas).

4. Tai, kad 2011 m. birželio 30 d. užklausimą į FINMA pasirašė Lietuvos banko vadovas V. V., patvirtina, jog tokio pobūdžio oficialius užklausimus galėjo pasirašyti tik Lietuvos banko valdybos pirmininkas.

5. Teismai nevertino 2011 m. birželio 30 d. paklausimo turinio, todėl padarė prielaidą, kad K. R. turėjo ir galėjo kreiptis į FINMĄ po 2010 m. inspektavimo. Kasatorius nurodo, kad iš paklausimo turinio matyti, jog jame nebuvo akcentuojamas 2010 m. laikotarpis, faktiškai paklausimas susijęs su banko „S“ veikla 2011 metais (jame buvo prašoma pateikti informacija apie Šveicarijos bankuose esančius vertybinius popierius konkrečiomis datomis: 2011 m. kovo 31 d., balandžio 19 d., gegužės 31 d.).

6. Teismai turėjo nustatyti, kokia informacija tuo metu (2009–2011 m.) jam buvo žinoma ir galėjo būti objektyviai prieinama. V. V. teisme parodė, kad 2011 m. gegužės 5 d. buvo tik prielaidos dėl bankui „S“ priklausančių vertybinių popierių; kad ir geriausias specialistas iš vertybinių popierių sąskaitų išrašų negalėjo pasakyti, jog vertybiniai popieriai šiam bankui nepriklauso ar yra kažkokiu būdu apsunkinti. Be to, iš Lietuvos banko valdybos 2011 m. gegužės 5 d. posėdžio protokolo matyti, kad Departamentui nebuvo pavesta papildomai aiškintis ir rinkti informaciją dėl vertybinių popierių, esančių Šveicarijos bankuose.

Taip pat kasatorius teigia, kad teismai netinkamai taikė BK 2 straipsnio 4 dalies, 15 straipsnio 3 dalies, 228 straipsnio 1 dalies, 230 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes neginčijamai nepagrindė objektyviųjų ir subjektyviųjų nusikaltimo sudėties požymių.

Kasatoriaus manymu, jis nepagrįstai pripažintas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu ir kartu nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 straipsnyje, subjektu, nes neatitinka BK 230 straipsnio 3 dalyje nurodyto šio subjekto požymių. Teismų išvada šiuo klausimu prieštarauja Lietuvos banko veiklą reglamentuojantiems teisės aktams. Lietuvos banko įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos bankui vadovauja Lietuvos banko valdyba (bet ne Departamentas ar jo vadovas). Būtent Lietuvos banko valdyba taiko įstatymų nustatytas poveikio priemones kredito ir mokėjimo įstaigoms (Banko įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Departamentas yra tik struktūrinis Lietuvos banko padalinys, neturintis atskiro juridinio asmens statuso (kompetencijos). Departamentas banko valdybai teikdavo tik pasiūlymus dėl poveikio priemonių kredito įstaigoms taikymo (Departamento nuostatų 6.20 punktas). Kasatorius nurodo, kad jis, kaip Departamento direktorius, niekada neveikdavo Lietuvos banko valdybos vardu ir nepriimdavo (neturėjo teisės priimti) galutinių privalomų sprendimų dėl banko „S“ ar kitų bankų.

Kasatorius teigia, kad teismų sprendimuose didelės žalos požymis nemotyvuotas ir nepagrįstas, t. y. nedetalizuota, dėl kokių konkrečių jo veiksmų ir kokio pobūdžio didelė žala jo veiksmais padaryta ir kaip tai pasireiškė. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad buvo padaryta didelė žala valstybės prestižui ir autoritetui. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad neužtikrinus saugios ir patikimos AB banko „S“ veiklos buvo pažeisti didelės dalies visuomenės interesai. Iš tokių prieštaringų išvadų neaišku, kokiam konkrečiai subjektui ir kokio pobūdžio žala padaryta. Taip pat, kasatoriaus teigimu, teismai šiuo aspektu neįvertino, kad ne bet koks profesinių pareigų vykdymas ar netinkamas vykdymas užtraukia baudžiamąją atsakomybę; ar faktiniai jo veiksmai 2009–2011 m. buvo aiškiai neteisėti; kad rezonansą visuomenėje ir banko „S“ bankrotą nulėmė ne jo, o visai kitų asmenų (galbūt banko „S“ akcininkų, vadovų, darbuotojų) veiksmai. Tai, kad banko bankrotas turėjo visuomenėje rezonansą, kasatoriaus manymu, negali nulemti jo baudžiamosios atsakomybės.

Kasatorius teigia, kad tarp jo veiksmų ir kilusių padarinių nėra priežastinio ryšio pirmiausia dėl to, jog teismo nuosprendyje neįvardyta konkreti žala. Bylos duomenimis nenustatyta, kad tarp jo, kaip Departamento vadovo, pagal norminius teisės aktus atliktų darbinių funkcijų ir padarinių (valstybės tarnautojo vardo ir autoriteto sumenkinimas) yra priežastinis ryšys. Kasatorius nurodo, kad jis teisės aktais nustatytos kompetencijos ribose ėmėsi visų nuo jo priklausančių veiksmų, kad: būtų pritaikyti reikalingi nurodymai (apribojimai ir pan.) bankui „S“ po 2009 m. ir 2010 m. inspektavimo, atsižvelgiant į inspektavimo metu surinktą informaciją ir duomenis; kad bankas „S“ tarp inspektavimų būtų tinkamai kontroliuojamas ir prižiūrimas. O sprendimus taikyti vienokias ar kitokias poveikio priemones bankui priėmė ne jis, o Lietuvos banko valdyba.

Kasatoriaus įsitikinimu, teismai nepagrįstai jo veikoje nustatė tyčią (BK 15 straipsnio 3 dalis), nes netinkamai aiškino ir taikė intelektualųjį bei valinį netiesioginės tyčios elementus.

Byloje nėra jokių neginčijamų įrodymų, kad jis, suprasdamas, jog naudojasi tarnybine padėtimi, priešingai tarnybai tikslais tyčia ir sąmoningai būtų siekęs taikyti švelnesnio poveikio priemones bankui „S“ arba nuslėpti tikrąją šio banko finansinę padėtį, sąmoningai nerinkęs informacijos apie Šveicarijos bankuose esantį banko finansinį turtą. Teismai nenurodė konkrečių ir abejonių nekeliančių įrodymų, kuo tai pasireiškė. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi D. J. parodymais, kad jai 2010 m. Lietuvos banko valdyboje aptariant banko „S“inspektavimo rezultatus nebuvo leista pasisakyti. Teismas neatsižvelgė į A. J. parodymus ikiteisminio tyrimo metu, kad jis (kasatorius) po posėdžio nereiškė jai priekaištų dėl jos pasisakymų, kad ji jo nebijojo. Be to, iš 2011 m. sausio 18 d. valdybos posėdžio protokolo matyti, kad D. J. turėjo galimybę ne vieną kartą ir pakankamai plačiai pasisakyti. Taigi teismas vertino tik jam nepalankius D. J. parodymus ir neatsižvelgė į kitus bylos įrodymus, paneigiančius šios liudytojos parodymus. Be to, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad K. R. suvokė, jog, paaiškėjus tikrajai banko „S“ situacijai, bus pažeisti banko indėlininkų, kitų kreditorių interesai. Tačiau šioje byloje jam nebuvo pareikšti kaltinimai dėl banko indėlininkų ir kreditorių interesų pažeidimo.

Taip pat byloje nėra įrodymų, kad jis būtų numatęs padarinių kilimo galimybę ir, nors ir nenorėdamas, būtų sąmoningai leidęs šiems padariniams kilti. Kasatorius nurodo, kad byloje nenustatyta, jog jis buvo abejingas dėl banko „S“ veiklos priežiūros, kad galėjo numatyti realių padarinių kilimo galimybę (2009 m. jis nenumatė ir neturėjo galimybės to numatyti). Byloje nebuvo tirta (nėra nei specialistų išvadų, nei ekspertizių), ar po 2009 m. atlikto patikrinimo paskyrus bankui baudą dabar žinomos pasekmės šio banko indėlininkams ir Lietuvos valstybei būtų buvusios kitokios ar išvis nebūtų kilę tokių padarinių. Dėl 2009–2011 metais vykdytos banko „S“ priežiūros kasatorius nurodo, kad jis neturėjo ir negalėjo numatyti, jog gali kilti padariniai dėl banko „S“ darbuotojų galbūt daromo nusikaltimo (slepiant informaciją, klastojant pateikiamus dokumentus). Taigi teismams nesukonkretinus ir aiškiai neįvardijus, kokią konkrečią žalą jis padarė, nėra galimybės nustatyti, kokiems konkrečiai padariniams jis sąmoningai leido kilti, veikdamas netiesiogine tyčia. Teismai nepagrindė, kokiu būdu pasireiškė jo netiesioginė tyčia piktnaudžiaujant tarnyba.

Kasatoriaus nuomone, nustatant tyčią piktnaudžiavimo atveju, t. y. asmens supratimą, kad jis naudojasi tarnybine padėtimi priešingais tarnybai tikslais, kartu turi būti nustatytas aiškus tokio asmens savanaudiškumas (pagal Valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 13 dalį piktnaudžiavimas tarnyba yra susijęs su tam tikros asmeninės arba turtinės naudos siekimu, savanaudiškumu). Priešingu atveju bet koks asmens tarnybinių pareigų pažeidimas (drausminis darbo pažeidimas) galėtų būti vertinamas kaip piktnaudžiavimas tarnyba pagal BK 228 straipsnio 1 dalį. Teismai, nustatydami jo kaltę, formalizuotai aiškino piktnaudžiavimo tarnyba sampratą ir bet kokį darbo funkcijų vykdymą (nevykdymą) prilygino kaltei baudžiamosios teisės prasme.

Kasatorius nurodo, kad jam už tuos pačius veiksmus jau buvo pritaikyta drausminė atsakomybė – atleidimas iš darbo (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-413/2013). Taigi teismai, neatsižvelgdami į šią aplinkybę, nagrinėjamoje byloje nubaudė jį antrą kartą už tuos pačius (identiškus) veiksmus, t. y. 2009–2011 metais vykdytas darbines pareigas, prižiūrint banką „S“. Taip teismai pažeidė non bis in idem, proporcingumo principus ir nepagrįstai jo veiksmus kriminalizavo, neįvertinę, ar pritaikyta drausminė atsakomybė nebuvo pakankama ir adekvati priemonė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-512/2004, 2K-263/2010, 2K-161/2012, 2K-205/2012). Kasatoriaus manymu, padaryti teisės pažeidimai (jei tokių buvo) galėjo ir turėjo būti sprendžiami kitomis teisinės atsakomybės (civilinės, darbo, administracinės) priemonėmis (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1983 m. vasario 10 d. sprendimas byloje Albert ir Le Compte prieš Belgiją, peticijų Nr. 7299/75, 7496/76; 2007 m. rugsėjo 13 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Moullet prieš Prancūziją, peticijos Nr. 27521/04; kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-85/2013).

Kartu kasatorius nurodo, kad byloje pažeistos ir BPK 7, 9, 10, 44 straipsnių nuostatos.

Kasatoriaus įsitikinimu, bylą apeliacine tvarka išnagrinėjo šališka teisėjų kolegija, kuri nemotyvuotai atmetė faktiškai visus jo prašymus dėl bylai reikšmingų įrodymų išreikalavimo ir jų ištyrimo, tik iš dalies patenkino prašymą dėl liudytojų apklausos. Tai sudarė pagrįstas prielaidas abejoti teisėjų išankstinės nuomonės ir nusistatymo neturėjimu dėl bylos baigties. Prašymas dėl teisėjų kolegijos nušalinimo buvo atmestas. Be to, kasatorius nurodo, kad liudytojos D. D. apklausa buvo tendencinga, teisėjų kolegijos nariai uždavė liudytojai tendencingus klausimus. Nešališkumo principo pažeidimas ir tendencingas šios liudytojos parodymų vertinimas atsispindi ir teismo priimtoje nutartyje. Apeliacinės instancijos teismas pateikė tendencingas išvadas apie Finansinės veiklos vertinimo skyriaus veiklą, kuriam vadovavo D. D.. Dėl nurodytų aplinkybių iš esmės buvo pažeista jo teisė į nepriklausomą ir nešališką teismą (BPK 44 straipsnio 5 dalis).

Kasatorius teigia, kad, atmetus jo prašymus dėl įrodymų išreikalavimo ir liudytojų apklausos, buvo pažeistas rungimosi principas (BPK 7 straipsnis) ir teisė į teisminę gynybą (BPK 10 straipsnis), užkirsta galimybė pateikti kaltinimą paneigiančius faktus: 1) dėl K. R. ir R. B. bei V. A. tarpusavio santykių (apeliacinės instancijos teismas atmetė prašymą apklausti R. B. ir atsisakė vertinti R. B. raštu pateiktus paaiškinimus kaip įrodymą byloje); 2) dėl Šveicarijos bankuose esančio turto tikrosios padėties, dėl šio turto disponavimo apribojimo, tikrojo savininko; dėl Lietuvos banko darbuotojams inspektavimo metu pateiktų įrodymų; 3) taip pat buvo apribota galimybė pateikti banko „S“ ir Šveicarijos bankų „Bank Syz & Co“ bei „Bank Julius Baer & Co“ susirašinėjimą, iš kurio matyti, kokio turinio paklausimai Šveicarijos bankams būdavo teikiami ir kokie atsakymai gaunami; 4) iš Lietuvos banko turėjo būti išreikalautas visas susirašinėjimas su užsienio valstybėmis ne Europos Sąjungos šalimis, tarp jų ir susirašinėjimas su Islandijos, Norvegijos, Rusijos, Šveicarijos, Bosnijos Serbų Respublikos, Gibraltaro priežiūros institucijomis 2008–2011 metų laikotarpiu. Tik įvertinus šio susirašinėjimo turinį, būtų galima išsamiai įvertinti, kas paprastai atstovaudamas Lietuvos bankui pasirašydavo atitinkamus raštus, t. y. ar turėjo jis (kasatorius) teisę pasirašyti ir išsiųsti paklausimą į FINMA; 5. iš ikiteisminio tyrimo bylos dėl AB banko „S“ galbūt padarytų nusikalstamų veikų turėjo būti išreikalauti duomenys, galėję patvirtinti galimą dokumentų (duomenų) klastojimą apie šiam bankui priklausantį finansinį turtą, esantį Šveicarijos bankuose.

Apeliacinės instancijos teismui atmetus prašymą papildomai apklausti liudytojus R. Š., A. M., byloje nebuvo nustatytos (atribotos) Departamento direktoriaus ir Lietuvos banko valdybos narių funkcijos, pareigos bei atsakomybė. Tačiau teismas, neištyręs šios aplinkybės, konstatavo, kad R. Š. ir A. M. nepatvirtino, jog, paprastai prieš teikiant valdybai nutarimo projektą, šis projektas būdavo su jais preliminariai suderintas. Šią bylai reikšmingą aplinkybę apeliacinės instancijos teismas galėjo konstatuoti tik papildomai apklausęs nurodytus liudytojus.

Taip pat kasatorius nurodo, kad teismai nepagrįstai, pažeisdami bylų nagrinėjimo teismuose viešumo principą (Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalis, BPK 9 straipsnio 1 dalis), šią bylą išnagrinėjo neviešame teismo posėdyje. Kasatorius pažymi, kad byloje visi teismui pateikti dokumentai buvo išslaptinti, be to, bylos nagrinėjimas visuomenėje turėjo atgarsį, todėl visuomenei turėjo būti sudaryta galimybė stebėti šį teismo procesą. Šis pažeidimas suvaržė jo teisę į viešą ir teisingą bylos nagrinėjimą.

Be to, kasatorius nurodo, kad, pažeidžiant BPK 10 straipsnio, 44 straipsnio 7 dalies, 188 straipsnio 1 dalies nuostatas, jam nebuvo užtikrinta teisė pasirengti gynybai ir duoti parodymus ikiteisminio tyrimo metu. Iš 2012 m. gruodžio 5 d. įtariamojo apklausos protokolo matyti, kad jis neatsisakė duoti parodymų apie įtarimo esmę, bet nurodė, kad jam reikalingas laikas susipažinti su pranešimu apie įtarimą, su norminiais aktais, minimais šiame pranešime, prisiminti įvykius. Tačiau, prieš perduodant bylą teismui, jam nebuvo sudaryta galimybė duoti parodymus. Tiek kaltinimą palaikantis prokuroras, tiek bylą nagrinėję teismai nepagrįstai jo prašymą suteikti laiko susipažinti su įtarimu ir prisiminti įvykius vertino kaip atsisakymą duoti parodymus. Nurodyti argumentai, kasatoriaus manymu, patvirtina, kad buvo pažeista jo teisė į gynybą, t. y. teisė pasirengti gynybai ir ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymus apie įtarimo esmę.

Nuteistojo K. R. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl BK 228 straipsnio 1 dalies taikymo ir bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų

BK 228 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimą, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo. Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi suprantamas kaip valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens savo tarnybinės padėties, įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų panaudojimas arba nepanaudojimas priešingai tarnybos interesams, o įgaliojimų viršijimas – įstatymais ir kitais teisės aktais valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui suteiktų įgaliojimų ribų peržengimas. Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi padaromas aktyviais veiksmais (vienais atvejais šis nusikaltimas padaromas tiesiogiai pasinaudojant turimais tarnybiniais įgaliojimais ar kompetencija, kitais atvejais – nusikalstama veika padaroma darant poveikį kitų subjektų neteisėtai veiklai tarnyboje) arba neveikimu, t. y. neatlikimu veiksmų, kurie, tinkamai atliekant savo pareigas ir įgaliojimus, buvo būtini. Piktnaudžiavimo, kaip nusikaltimo, esmė ta, kad valstybės tarnautojas, nors formaliai veikia kaip kompetentingas asmuo, tačiau iš tikrųjų jo veika yra nesuderinama su tarnybos interesais, nes ja pažeidžiami pagrindiniai valstybės tarnybos principai ir iškraipoma tarnybinės veiklos esmė, turinys, menkinamas konkrečios valstybinės institucijos ir pačios valstybės autoritetas.

Pagrindinis kriterijus, atribojantis piktnaudžiavimą, kaip nusikalstamą veiką, nuo tarnybinio (arba drausminio) nusižengimo, yra didelės žalos požymis. Teismai, taikydami BK 228 straipsnį, pripažįsta žala ne tik turtinio, bet ir kitokio pobūdžio žalą, dėl kurios nukenčia valstybės, Europos Sąjungos, tarptautinės viešosios organizacijos, juridinio ar fizinio asmens turtinė padėtis arba (ir) padaromas neigiamas poveikis jų neturtiniams interesams. Turtine žala pripažįstamas turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), negauta nauda ar negautos pajamos, kurios būtų gautos, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų ar neveikimo. Kitokio pobūdžio žala – fizinė, moralinė, organizacinė ar kito neturtinio pobūdžio žala, padaryta teisės ginamoms ir saugomoms nematerialioms vertybėms – asmens sveikatai, garbei, orumui, juridinio asmens reputacijai, valstybės tarnybos autoritetui ir pan. Didelės žalos požymis yra vertinamasis, todėl kiekvienu atveju, taikant BK 228 straipsnį, nustatinėjamas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, t. y. į kilusios žalos pobūdį, pažeistų interesų teisinės apsaugos ypatybes, nukentėjusiųjų skaičių, nusikalstamos veikos trukmę, kaltininko einamų pareigų svarbą, padarytos veikos neigiamą poveikį institucijos, kurioje dirba kaltininkas, reputacijai, valstybės autoritetui ir pan. Taigi didelės žalos požymis, žymintis padidintą piktnaudžiavimo pavojingumą ir nustatantis takoskyrą tarp baudžiamosios ir drausminės atsakomybės, turi būti pagrįstas byloje esančių duomenų visumos vertinimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-263/2010, 2K-161/2012, 2K-316/2013, 2K-100/2014). Kitokio, t. y. neturtinio, pobūdžio žala paprastai pripažįstama didele, jeigu ji patiriama dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimo arba piktnaudžiaujant tarnyba dar ir dėl kitos nusikalstamos veikos padarymo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-638/2005, 2K-108/2009, 2K-31/2010, 2K-302/2011).

Iš nagrinėjamoje byloje priimtame nuosprendyje išdėstytų įrodyta pripažintos K. R. nusikalstamos veikos aplinkybių matyti, kad jam inkriminuotas piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi susideda iš tyčinių veiksmų ir tyčinio neveikimo. Tyčiniai veiksmai pasireiškė nurodymu pavaldžiai darbuotojai pakeisti pagal AB banko „S“ inspektavimo ataskaitą parengtą Lietuvos banko valdybos nutarimo projektą, neįtraukiant į jį taikytinų bankui poveikio priemonių. Pakeistą nutarimo projektą K. R. pateikė Lietuvos banko valdybai, kuri jam pritarė ir 2009 m. rugsėjo 30 d. priėmė nutarimą, kuriame AB bankui „S“ nenumatytos poveikio priemonės. Kaip tokių veiksmų padariniai K. R. inkriminuotas eliminavimas galimybės Lietuvos banko valdybai vertinti Departamento parengtą informaciją apie AB bankui „S“ poveikio priemonių taikymo tikslingumą.

Pagal teismų sprendimus, tyčinis neveikimas pasireiškė tarnybos pareigų neatlikimu – nesiėmimu priemonių nustatyti tikrąją AB banko „S“ būklę ir išaiškinti realią šio banko teisę disponuoti dviejuose Šveicarijos Konfederacijos bankuose laikomu turtu bei patikrinti AB banko „S“ teikiamą informaciją – trukusiu nuo 2009 m. rugpjūčio 29 d. inspektavimo ataskaitos surašymo iki 2011 m. lapkričio 16 d. Lietuvos banko valdybos paskelbto AB banko „S“ veiklos apribojimo (moratoriumo). Kaip tokio neveikimo padariniai inkriminuota tai, kad K. R. tyčia sudarė galimybę šiam bankui ilgą laiką slėpti nuo Lietuvos banko tikrą turto, esančio dviejuose Šveicarijos Konfederacijos bankuose, priklausomybę, todėl nebuvo laiku nustatyta tikroji AB banko „S“ finansinė būklė, kad yra reali grėsmė, jog bankas yra nemokus ir nesugebės laiku vykdyti pagrįstų kreditorių reikalavimų.

Inkriminuota, kad tokiu veikimu ir neveikimu buvo padaryta didelė žala valstybei, nes K. R. diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, padarė didelę žalą Lietuvos banko institucijai, sumenkino valstybės tarnautojo autoritetą sau pavaldžių ir kontroliuojamos kredito įstaigos asmenų akivaizdoje.

K. R. nuteistas už aktyvius piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi veiksmus, kurių objektyvusis požymis pasireiškė nepagrįstų nuolaidų AB bankui „S“ taikymu. Apeliaciniame skunde nuteistasis šį požymį neigė, tvirtindamas, kad jo veiksmai atitiko Lietuvos banko ir jo struktūrinių padalinių veiklą reglamentuojančių įstatymų ir jų įgyvendinimo teisės aktų nuostatas, kurių pirmosios instancijos teismas visiškai neanalizavo ir nevertino. Pasak nuteistojo, šio teismo išvados dėl faktinių bylos aplinkybių padarytos pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, teismas priskyrė jam atsakomybę už viso banko veiklą ir, nenustatęs jo veiksmuose objektyviųjų piktnaudžiavimo požymių, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas šių trūkumų neištaisė ir padarė nemotyvuotas išvadas dėl jo padarytų Bankų inspektavimo tvarkos ir Departamento nuostatų pažeidimo. Tokie kasatoriaus argumentai iš dalies teisingi.

Apeliacinės instancijos teismas sutiko su nuteistojo K. R. ginčijama pirmosios instancijos teismo išvada, kad K. R. davė nurodymą sau pavaldžiai darbuotojai Inspektavimo skyriaus viršininkei A. J. pakeisti nutarimo projektą. Tokia išvada yra pakankamai argumentuota, todėl, priešingai negu teigia kasatorius, kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo teisės taikymo aspektu ją kvestionuoti. Tačiau tolesnė apeliacinės instancijos teismo išvada, kad, duodamas tokį nurodymą, nuteistasis pažeidė Bankų inspektavimo tvarkos 46 ir 47 punktus, nepagrįsta šių punktų turinio analize ir vertinimu. Pagal šios tvarkos 46 punktą, jeigu, Departamento nuomone, dėl nustatytų banko veiklos trūkumų ir pažeidimų kontrolės priemonių nepakanka ir, įvertinus inspektavimo rezultatus, yra įstatymų nustatytas pagrindas taikyti bankui poveikio priemones, Departamentas teikia Lietuvos banko valdybai atitinkamus pasiūlymus taikyti bankui įstatymų numatytas poveikio priemones. Minėtos tvarkos 47 punktas nustato, kad pasiūlymus Departamento direktoriui dėl konkrečių poveikio priemonių taikymo inspektuotam bankui teikia komisijos pirmininkas, Inspektavimo skyriaus viršininkas, Departamento Finansinės veiklos vertinimo skyriaus viršininkas ir Departamento direktoriaus pavaduotojai, kuruojantys minėtų skyrių veiklą. Taigi bankų inspektavimo tvarkoje nėra nuostatos dėl Departamento direktoriui teikiamų pasiūlymų privalomumo, todėl apeliacinės instancijos teismo teiginys, esą jis privalėjo teikti Lietuvos banko valdybai būtent tokį nutarimo projektą, kokį buvo paruošusi A. J., nedera su jo, kaip Departamento vadovo, įgalinimais ir kompetencija.

Pagal Lietuvos banko įstatymo 11 straipsnį finansų rinkos priežiūros politiką nustato Lietuvos banko valdyba. Valdybos nutarimai priimami balsų dauguma, nagrinėjamu AB banko „S“ atveju balsų dauguma pritarta nuteistojo K. R. pateiktam nutarimo projektui.

K. R. inkriminuota, kad, nepateikdamas pirminio nutarimo projekto, jis eliminavo galimybę Lietuvos banko valdybai vertinti Departamento parengtą informaciją apie AB bankui „S“ poveikio priemonių taikymo tikslingumą. Teismų išvados šiuo klausimu nepagrįstos inspektavimo medžiagos, abiejų projektų turinio, Lietuvos banko valdybos nario D. P. parengto alternatyvaus nutarimo projekto, Lietuvos banko valdybos posėdžio protokolo, priimto nutarimo, valdybos narių duotų parodymų analize ir vertinimu.

Pažymėtina, kad, atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos specifiką, K. R. inkriminuojami veiksmai ir neveikimas gali būti pripažinti piktnaudžiavimu tik įrodžius, kad jis suvokė, jog šie veiksmai ir neveikimas yra priešingi jo tarnybos interesams ir iškreipia jos esmę. Tokie įrodymai šioje byloje galėtų būti duomenys, rodantys jo, kaip Lietuvos banko Kredito įstaigų priežiūros departamento direktoriaus, šališkumą AB banko „S“ atžvilgiu, suinteresuotumą, kad nepaaiškėtų tikroji šio banko finansinė padėtis ir kad šis bankas nepatirtų adekvačių sankcijų už keliamų reikalavimų nevykdymą. Tik tada galima daryti išvadą, kad K. R. jam inkriminuotą veiką padarė tyčia. Tačiau iš teismų pateiktų argumentų nėra aišku, kokiais būtent įrodymais patvirtintas toks K. R. veiklos šališkumas ginant neteisėtus AB banko „S“ vadovų interesus. Nesant tokios įrodymų analizės ir motyvuotų išvadų, konstatuotina, kad įrodymų vertinimas ir faktų nustatymo argumentavimas neatitinka įstatymo reikalavimų (BPK 20 straipsnio 5 dalis, 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktai, 332 straipsnio 3 dalis).

Bylos proceso metu apklausti banko darbuotojai skirtingai vertino K. R. veiksmus ir elgesį AB banko „S“ ir jo vadovų atžvilgiu, vieni teigdami iš jo elgesio supratę jį esant suinteresuotą, o kiti jų manymu – nesuinteresuotą teikti šiam bankui nepagrįstas nuolaidas. Atsakomybei pagal BK 228 straipsnio 1 dalį piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi paskatos nėra būtinas subjektyvusis požymis, tačiau, esant skirtingiems bylos duomenims šiuo klausimu, jų analizė ir atitinkamos išvados būtų papildomas argumentas priimant vienokį ar kitokį sprendimą. Teismai šiuo klausimu aiškių išvadų nepadarė. Teismai konstatavo nuteistojo K. R. veiksmų priešingumą tarnybos interesams, nepateikiant liudytojos A. J. parengto nutarimo projekto, neįvertinę šiuo klausimu duotų nuteistojo ir liudytojų parodymų, kad pats K. R. nutarimų projektus derindavo su valdybos nariais, konkrečiai su Departamentą kuravusiu A. M. ir valdybos pirmininku R. Š.. Apeliacinės instancijos teismas teigia, kad nuteistojo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, jog Lietuvos banko valdybos nutarimo projekto turinys buvo derinamas su R. Š. ir A. M., pastarųjų parodymais nepatvirtinta. Tokia šio teismo išvada negali būti laikoma motyvuotu apelianto argumento paneigimu, nes nepagrįsta priešingų duomenų analize bei atitinkamomis išvadomis. Kita vertus, apeliacinės instancijos teisme šie asmenys nebuvo apklausti, pirmosios instancijos teisme ši aplinkybė nebuvo tiriama, o iš minėtų asmenų duotų parodymų negalima daryti vienokių ar kitokių išvadų, nes jie davė tik bendro pobūdžio parodymus apie vykusius pasitarimus įvairiais darbo klausimais.

Konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma nuteistojo apeliaciniame skunde. Tai yra esminis BPK pažeidimas, kuris sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį.

K. R. nuteistas už tęstinį piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi, padarytą tyčiniais veiksmais ir tyčiniu neveikimu. Apeliacinės instancijos teismas teisingai pastebėjo, kad abu K. R. inkriminuoti piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi epizodai yra iš esmės skirtingi tiek pagal veikos (veikimo ir neveikimo) pobūdį, tiek pagal kilusias pasekmes. Tai įpareigoja teismą atskirai apsvarstyti neveikimu padarytą veiką ir tik tuomet, priklausomai nuo nustatytų aplinkybių, spręsti visos veikos tęstinumo klausimą, juo labiau kad neveikimas paprastai būdingas neatsargiai kaltės formai. BK 229 straipsnyje numatyto tarnybos pareigų neatlikimo skiriamasis požymis yra kaltės forma. Pagal BK 228 straipsnį kvalifikuojamas tyčinis neveikimas, o pagal BK 229 straipsnį – neatsargus neveikimas. Esant pagrindui, apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 256 straipsnio nuostatomis, gali pakeisti kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes ir jos kvalifikavimą. Apeliacinės instancijos teismas svarbių bylos aplinkybių, reikšmingų nuteistojo kaltumo ir jo kaltės formos klausimams išspręsti, neišnagrinėjo arba nemotyvuotai atmetė kaip neturinčias reikšmės, taip pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 332 straipsnio 3 dalies reikalavimus.

K. R. inkriminuojamas neveikimas susijęs su tarpvalstybiniais santykiais, kuriuos paprastai sprendžia institucijos vadovybė, o ne savarankiškai atskiro padalinio vadovas. Teismai, spręsdami dėl jo kaltumo, vadovavosi įstatymo įgyvendinimo teisės aktu, neatsižvelgdami į įstatyminį Lietuvos banko ryšių su kitomis valstybėmis reglamentavimą.

K. R. nuteistas už tai, kad tyčia nesivadovavo įstatymo įgyvendinimo teisės akto, t. y. Departamento nuostatų, 7.6 punktu, pagal kurį Departamentas turi teisę ir pareigą konsultuotis ir keistis informacija su kitų šalių kredito įstaigų priežiūrą vykdančiomis įstaigomis, nesiėmė kitų įmanomų veiksmų ir neišsiaiškino realaus AB banko „S“ turto bei disponavimo juo teisės dviejuose Šveicarijos Konfederacijoje registruotuose komerciniuose bankuose. Pažymėtina, kad kaltinimas nesiėmus kitų įmanomų veiksmų yra pernelyg abstraktus.

Teisė ir pareiga konsultuotis ir keistis informacija su kitų šalių kredito įstaigų priežiūrą vykdančiomis įstaigomis reiškia, kad tarp šalių yra tarpvalstybinis susitarimas, vadovaujamasi Europos Sąjungos teisės aktais arba kita šalis geranoriškai sutinka pateikti reikiamą informaciją. Pagal Lietuvos banko įstatymo 46 straipsnį (pirmesnės įstatymo redakcijos 47 straipsnį) Lietuvos bankas turi teisę sudaryti sutartis su kitų valstybių kredito ir mokėjimo įstaigų priežiūros institucijomis dėl bendradarbiavimo kredito ir mokėjimo įstaigų priežiūros srityje. Su Šveicarijos Konfederacija, kuri nėra Europos Sąjungos narė, tokia sutartis nebuvo sudaryta. Pasak nuteistojo, pagal Lietuvos banke buvusią tvarką visi klausimai, susiję su duomenų gavimu iš kitų valstybių, buvo sprendžiami per banko vadovybę, o ne jo asmeniškai, atitinkamus prašymus pasirašydavo valdybos pirmininkas. Apeliaciniu skundu nuteistasis prašė tokius duomenis išreikalauti, teismas prašymo netenkino, motyvuodamas tuo, kad nuteistasis neinicijavo kreipimosi į kompetentingą Šveicarijos Konfederacijos instituciją, nors toks kaltinimas K. R. nebuvo pateiktas ir už tai jis nėra nuteistas. Teismai nepasisakė ir dėl naujai paskirto Lietuvos banko valdybos pirmininko ir jo sudarytos laikinosios komisijos susirašinėjimo su Šveicarijos kredito įstaigų priežiūros institucija turinio, komisijos išvadų ir jų pobūdžio, realios nuteistojo K. R. galimybės laikinosios komisijos, į kurią jis nebuvo įtrauktas, veiklos laikotarpiu imtis veiksmų, kurių nesiėmimas jam inkriminuotas.

Nurodytos aplinkybės yra svarbios sprendžiant priežastinio ryšio tarp nuteistojo veikos ir jam inkriminuotų padarinių, jo kaltumo ir kaltės formos klausimus.

Šioje nutartyje nurodyti BPK pažeidimai yra esminiai, nes sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį. Dėl to šio teismo nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Dėl tokios kasacinės instancijos teismo nutarties paliekami nenagrinėti kasacinio skundo argumentai, nesusiję su minėtais apeliacinės instancijos teismo nutarties panaikinimo pagrindais. Pagal BPK 386 straipsnio 2 dalies nuostatas kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas iš naujo nagrinėdamas bylą.

Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 13 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Audronė Kartanienė Jonas Prapiestis

Alvydas Pikelis Tomas Šeškauskas

Olegas Fedosiukas Gintaras Goda

Vladislovas Ranonis