A-756-113-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A756-113/2012

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01262-2010-8

Procesinio sprendimo kategorija 6.4.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. birželio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja),

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka nagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. J.-Č. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. J.-Č. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja E. J.-Č. (toliau – ir pareiškėja) skundu (b. l. 2-6) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydama:

1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus (toliau – ir VSDFV Kauno skyrius, atsakovas) 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą Nr. 8.36-8388 „Dėl E. J.-Č. motinystės (tėvystės) pašalpos skirtumo nemokėjimo“;

2) panaikinti VSDFV Kauno skyriaus 2010 m. rugsėjo 14 d. sprendimą Nr. 8.36-9282 „Dėl E. J.-Č. motinystės (tėvystės) pašalpos skirtumo nemokėjimo“;

3) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDF valdyba) 2010 m. spalio 13 d. sprendimą Nr. (11.1) I-6056 „Dėl motinystės (tėvystės) pašalpos“;

4) įpareigoti atsakovą VSDFV Kauno skyrių išmokėti pareiškėjai E. J.-Č. laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2010 m. liepos 31 d. ir nuo 2010 m. rugpjūčio 1 d. iki 2010 m. rugpjūčio 31 d. neišmokėtą motinystės pašalpą, kuri sudaro 4 465,48 Lt;

5) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja paaiškino, kad Kauno apskrities viršininko 2009 m. kovo 17 d. įsakymu Nr. P-163 „Dėl E. J. priėmimo į valstybės tarnybą“ ji buvo priimta į Kauno apskrities viršininko administracijos Personalo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas. Nurodė, jog Kauno apskrities viršininko 2010 m. kovo 26 d. įsakymu Nr. A-74 „Dėl E. J.-Č. vaiko priežiūros atostogų“ pareiškėjai laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio 5 d. iki 2013 m. vasario 2 d. buvo suteiktos vaiko priežiūros atostogos iki vaikui sueis treji metai, o VSDFV Kauno skyriaus 2010 m. balandžio 7 d. sprendimu Nr. 8.36-3299 pareiškėjai buvo paskirta ir mokama motinystės pašalpa už vaiko, gimusio 2010 m. vasario 2 d., priežiūros laikotarpį nuo 2010 m. balandžio 5 d. iki 2012 m. vasario 2 d.

Tačiau Kauno apskrities viršininko 2010 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. P-264 „Dėl E. J.-Č. atleidimo iš valstybės tarnybos“ pareiškėja 2010 m. birželio 30 d. buvo atleista iš valstybės tarnybos panaikinus pareigybę dėl Kauno apskrities viršininko administracijos likvidavimo. Nurodė, jog pareiškėjai minėto įsakymo pagrindu buvo paskaičiuota jos dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka bei kompensacija už 3,5 dienos nepanaudotų atostogų (2010 m. liepos ir rugpjūčio mėnesiais pareiškėjai buvo priskaičiuota po 2 373,76 Lt išeitinės išmokos).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 41 straipsnio 4 dalimi, išeitinė išmoka pradėta mokėti praėjus mėnesiui nuo atleidimo iš valstybės tarnybos dienos ir buvo mokama kas mėnesį lygiomis dalimis. Atsižvelgiant į tai, skundžiamais VSDFV Kauno skyriaus sprendimais buvo nuspręsta laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2010 m. liepos 31 d. ir nuo 2010 m. rugpjūčio 1 d. iki 2010 m. rugpjūčio 31 d. nemokėti pareiškėjai motinystės pašalpos, kadangi minėtu laikotarpiu jos draudžiamosios pajamos buvo didesnės už paskirtą motinystės pašalpą.

Pareiškėjos manymu, atsakovų sprendimai buvo priimti netinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes bei netinkamai pritaikius materialinės teisės normas, kadangi buvo pažeistos Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 19 straipsnio 6 dalies nuostatos bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 21 d. nutarimu Nr. 86 patvirtintų „Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų“ (toliau – ir Nuostatai) 49 punktas, todėl minėti sprendimai naikintini kaip nepagrįsti ir neteisėti.

Atsakovas VSDFV Kauno skyrius atsiliepimu į E. J.-Č. skundą (b. l. 26-27) su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenis, Vidaus reikalų ministerijos Ekonomikos ir finansų departamento 2010 m. rugpjūčio 16 d. pažymą Nr. 7PŽ-465 bei 2010 m. rugsėjo 9 d. pažymą Nr. 7PŽ-495, laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2010 m. rugpjūčio 31 d. pareiškėjai kas mėnesį buvo išmokėtos vieno darbo užmokesčio dydžio išmokos. Todėl, atsižvelgiant į aplinkybę, jog minėtu laikotarpiu pareiškėja turėjo draudžiamųjų pajamų, kurios buvo didesnės nei paskirtoji motinystės (tėvystės) pašalpa, buvo nuspręsta nemokėti jų skirtumo. Draudžiamomis asmens pajamomis laikomos visos asmens pajamos, nuo kurių buvo mokamos arba turėjo būti mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos ligos ir motinystės socialiniam draudimui (Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 3 str. 2 d.). Valstybės tarnautojui išmokama išeitinė išmoka yra draudžiamosios ir kartu darbo pajamos, todėl įgyvendinant ligos ir motinystės socialinio draudimo principą – kompensuoti prarastas pajamas, negalima tokia situacija, kai asmuo už tą patį laikotarpį gautų ir darbo pajamas, ir motinystės (tėvystės) pašalpą. Nuostatų 49 punktas taikomas tais atvejais, kai asmeniui išeitinė išmoka ar kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas išmokama atleidimo iš darbo dieną, tačiau nagrinėjamu atveju E. J.-Č. išeitinė išmoka buvo mokama kas mėnesį išmokant vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmokas.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2011 m. kovo 28 d. sprendimu (b. l. 45-49) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnis numato, jog ligos ir motinystės socialinis draudimas įstatymų nustatytais atvejais kompensuoja šios rūšies draudimu apdraustiems asmenims dėl jų pačių arba šeimos narių ligos, taip pat dėl motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) dalį prarastų ar dėl dalyvavimo profesinės reabilitacijos programoje negautų darbo pajamų. Tuo tarpu minėto įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 3 punktas nustato, jog motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) pašalpos skiriamos turintiems teisę jas gauti apdraustiesiems asmenims įstatymo nustatytais atvejais, kurių vienas yra apdraustajam asmeniui vaiko priežiūros atostogų metu, kol vaikui sueis dveji metai.

Pareiškėjos argumentą, kad išeitinės išmokos suma negali lemti motinystės (tėvystės) pašalpos dydžio, teismas vertino kaip nepagrįstą. Pažymėjo, jog pati pareiškėja neginčija išeitinės išmokos dydžio. Pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalį draudžiamosios pajamos yra visos asmens pajamos, nuo kurių buvo mokamos arba turėjo būti mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos ligos ir motinystės socialiniam draudimui, šio įstatymo nustatytos ir apdraustajam priskaičiuotos ligos (įskaitant darbdavio mokamas 2 pirmąsias ligos dienas), profesinės reabilitacijos, motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) pašalpos, ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe arba profesinės ligos pašalpos, mokamos vadovaujantis Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymu, taip pat priskaičiuotos nedarbo socialinio draudimo išmokos, mokamos vadovaujantis Lietuvos Respublikos nedarbo socialinio draudimo įstatymu.

Remiantis Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 4 punktu, socialinio draudimo įmokos skaičiuojamos bei mokamos ir nuo išeitinių išmokų. Atsižvelgiant į tai, padarė išvadą, jog VSDFV Kauno skyrius pagrįstai pareiškėjos E. J.-Č. gautą išeitinę išmoką laikė draudžiamomis pajamomis. Pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalį, jeigu apdraustasis asmuo, kuris buvo ar yra išleistas vaiko priežiūros atostogų, turi draudžiamųjų pajamų, kurių dydis mažesnis už motinystės (tėvystės) pašalpą, jam mokamas šios pašalpos ir jo atitinkamą mėnesį turėtų draudžiamųjų pajamų skirtumas.

Tuo tarpu, vadovaujantis Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 551 punkto 3 pastraipa, iš asmenims paskirtos motinystės (tėvystės) pašalpos dydžio atimamos tą patį mėnesį, už kurį mokama motinystės (tėvystės) pašalpos dalis, priskaičiuotos draudžiamosios pajamos. Motinystės (tėvystės) pašalpos dalis mokama tuo atveju, kai priskaičiuotos draudžiamosios pajamos mažesnės nei paskirtoji motinystės (tėvystės) pašalpa. Jeigu priskaičiuotos draudžiamosios pajamos didesnės už paskirtąją motinytės (tėvystės) pašalpą (bendrą pašalpų sumą), ši pašalpa nemokama.

Įvertinęs minėtas aplinkybes ir jų teisinį reglamentavimą, teismas konstatavo, kad motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimas priklauso nuo asmens gautų draudžiamųjų pajamų ir jų dydžio motinystės (tėvystės) pašalpos dydžio atžvilgiu, todėl padarė išvadą, jog nagrinėjamu atveju VSDFV Kauno skyrius pagrįstai nusprendė nemokėti pareiškėjai E. J.-Č. išmokėtos išeitinės išmokos ir motinystės (tėvystės) pašalpos skirtumo.

Remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, kad skundžiami VSDFV Kauno skyriaus sprendimai ir išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka išnagrinėjus pareiškėjos skundą priimtas VSDF valdybos sprendimas yra pagrįsti ir teisėti, priimti nepažeidžiant Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo bei Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų, todėl nėra pagrindo juos naikinti. Taip pat nurodė, jog pareiškėjos reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus yra tiesiogiai susijęs su skundžiamų atsakovo aktų panaikinimu, todėl pripažinus, kad atsakovas pagrįstai priėmė sprendimus dėl apskaičiuotos motinystės (tėvystės) pašalpos ir turėtų draudžiamųjų pajamų skirtumo neišmokėjimo, minėtas pareiškėjos reikalavimas yra netenkintinas.

III. Apeliaciniu skundu (b. l. 53-55) E. J.-Č. prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą patenkinti. Mano, jog skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, pažeidžiantis materialinės teisės normas. Teismas nepagrįstai netaikė Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 49 punkto ir rėmėsi Nuostatų 481 punktu, numatančiu, jog kai „<...> apdraustasis asmuo, kuris buvo ar yra išleistas vaiko priežiūros atostogų, turi draudžiamųjų pajamų, kurios yra mažesnės už motinystės (tėvystės) pašalpą (kai mokamos dvi pašalpos, – už bendrą šių pašalpų sumą), jam mokamas apskaičiuotos pašalpos (šių pašalpų bendros sumos) ir jo atitinkamą mėnesį turėtų draudžiamųjų pajamų skirtumas <...>“.

Pareiškėjos gautos draudžiamosios pajamos yra ne iš įprastinės veiklos pareigų atlikimo, tačiau specifinės – išeitinė išmoka bei kompensacija už nepanaudotas atostogas valstybinei įstaigai likvidavus jos pareigybę. Mano, jog esminis Nuostatų 481 ir 49 punktų skirtumas yra tas, kad pirmuoju atveju asmuo gali pats daryti įtaką draudžiamųjų pajamų gavimui, o Nuostatų 49 punktas reglamentuoja atvejus, kai asmuo, turintis teisę gauti motinystės (tėvystės) pašalpą, negali lemti kitų draudžiamųjų pajamų, kurių funkcija yra kompensacinė, gavimo.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja yra tokioje pat teisinėje situacijoje kaip ir kiti darbą praradę asmenys, kadangi ji vaikui suėjus 2 metams privalės ieškoti naujo darbo, todėl pareiškėjos interesai neturėtų nukentėti lyginant su kitais asmenimis, nes tokiu atveju, jos netektas darbas (pareigos) lieka nekompensuotas. Išeitinė išmoka ir kompensacija už nepanaudotas atostogas, išmokamos dėl darbdavio likvidavimo, objektyviai negali būti laikomos pajamomis, lemiančiomis motinystės (tėvystės) pašalpos dydį. Priešingu atveju būtų paneigiami bendrieji teisės principai bei teisinis reglamentavimas, įtvirtintas Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 49 punkto 2 pastraipoje, nustatančioje, jog išeitinės išmokos mokėjimas likvidavus darbdavį neįtakoja motinystės (tėvystės) pašalpos dydžio ir motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimas turi būti tęsiamas neatsižvelgiant į šias draudžiamąsias pajamas.

Nagrinėjamu atveju netaikant Nuostatų 49 punkto vien dėl to, kad asmeniui išeitinė išmoka ar kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas išmokama ne atleidimo iš darbo dieną, pažeidžiami Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 ir 52 straipsniai.

Pareiškėja taip pat pateikė prašymą sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą, kol Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas išnagrinės bylą ir atitinkamai išspręs klausimą dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 49 punkto 2 pastraipos atitikties Konstitucijai. Kauno apygardos administracinis teismas pirmąja instancija analogiškomis faktinėmis aplinkybėmis nagrinėjo administracinę bylą Nr. I-525-428/2011 pagal pareiškėjos kolegės, taip pat ėjusios pareigas Kauno apskrities viršininko administracijoje ir išleistos vaiko priežiūros atostogų, pateiktą skundą. Šioje byloje taip pat buvo skundžiami VSDFV Kauno skyriaus sprendimai, kuriais buvo nuspręsta mokėti dalį motinystės (tėvystės) pašalpos, kadangi motinystės (tėvystės) pašalpos gavimo laikotarpiu buvo gautos draudžiamosios pajamos – išeitinė išmoka ir kompensacija už nepanaudotas atostogas, kurių gavimą sąlygojo darbdavio (Kauno apskrities viršininko administracijos) likvidavimas. Skundžiami sprendimai savo esme yra analogiški sprendimams, kurie buvo priimti ir pareiškėjos E. J.-Č. atžvilgiu. Kauno apygardos administracinis teismas 2011 m. balandžio 26 d. nutartimi, nagrinėdamas minėtą bylą, nutarė kreiptis į Konstitucinį Teismą, prašydamas ištirti, ar Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 49 punkto 2 pastraipa, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, 38 straipsniui, 52 straipsniui bei konstituciniam teisinės valstybės principui. Susipažinus su Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo internetinėje svetainėje viešai pateikta informacija tapo žinoma, jog Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme minėtas Kauno apygardos administracinio teismo nutartyje suformuluotas prašymas yra priimtas nagrinėti. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo bylos išnagrinėjimo rezultatas ir byloje pateikti išaiškinimai turi esminės reikšmės apeliacine tvarka nagrinėjant šią bylą bei priimant teisingą sprendimą, kadangi nagrinėjamu atveju taip pat yra aktualus Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 49 punkto 2 pastraipos reglamentavimo išaiškinimas.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 60-62) atsakovas VSDFV Kauno skyrius prašo skundą atmesti ir palikti Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 28 d. sprendimą nepakeistą. Mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Valstybės tarnautojui išmokama išeitinė išmoka yra draudžiamosios pajamos ir kartu darbo pajamos, nuo kurių mokamos socialinio draudimo įmokos, todėl nagrinėjamu atveju, remiantis Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalimi bei Nuostatų 551 punktu, buvo pagrįstai priimti ginčijami VSDFV Kauno skyriaus sprendimai, kadangi priešingu atveju asmuo už tą patį laikotarpį gautų ir darbo pajamas, ir motinystės (tėvystės) pašalpą. Pasisakydamas dėl Nuostatų 49 punkto taikymo, pabrėžia, jog minėto punkto nuostatos taikytinos tik tuo atveju, kai asmeniui išeitinė išmoka ar kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas išmokama atleidimo iš darbo dieną.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 63-64) prašo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnyje nustatyta, jog ligos ir motinystės socialinis draudimas įstatymų nustatytais atvejais kompensuoja šios rūšies draudimu apdraustiems asmenims dėl motinystės (tėvystės) dalį prarastų pajamų.

Tuo tarpu pagal minėto įstatymo 21 straipsnio 4 dalį, jeigu apdraustasis, kuris buvo ar yra išleistas vaiko priežiūros atostogų, turi draudžiamųjų pajamų, kurių dydis mažesnis už motinystės (tėvystės) pašalpą, jam mokamas šios pašalpos ir jo atitinkamą mėnesį turėtų draudžiamųjų pajamų skirtumas Vyriausybės tvirtinamų Nuostatų nustatyta tvarka. Nuostatų 481 punkte taip pat nustatyta, jog tais atvejais, kai apdraustasis asmuo, kuris buvo ar yra išleistas vaiko priežiūros atostogų, turi draudžiamųjų pajamų, kurios yra mažesnės už motinystės (tėvystės) pašalpą, jam mokamas apskaičiuotos pašalpos ir jo atitinkamą mėnesį turėtų draudžiamųjų pajamų skirtumą, o Nuostatų 551 punkte įtvirtinta, kad iš asmeniui paskirtos motinystės (tėvystės) pašalpos dydžio atimamos tą patį mėnesį, už kurį mokama motinystės (tėvystės) pašalpos dalis, priskaičiuotos draudžiamosios pajamos.

Jeigu priskaičiuotos draudžiamosios pajamos didesnės už paskirtąją motinytės (tėvystės) pašalpą, ši pašalpa nemokama. Draudžiamosiomis pajamomis laikomos visos asmens pajamos, nuo kurių buvo mokamos arba turėjo būti mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos ligos ir motinystės socialiniam draudimui (Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 3 str. 2 d.), todėl valstybės tarnautojams mokamos išeitinės išmokos priskiriamos draudžiamosioms pajamoms, nes nuo jų taip pat skaičiuojamos bei mokamos socialinio draudimo įmokos (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 str. 1 d. 4 p.).

Be to, tik tais atvejais, kai asmeniui atleidimo (dėl įmonės, įstaigos, organizacijos likvidavimo ar bankroto bylos iškėlimo, taip pat dėl to, kad pasibaigė terminuotos darbo sutarties terminas arba paskyrimo į pareigas terminas ar įgaliojimų laikas) iš darbo dieną išmokama išeitinė išmoka ar kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas, paskirtos motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimas tęsiamas neatsižvelgiant į šias draudžiamąsias pajamas (Nuostatų 49 punkto 2 pastraipa). Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo naikinti skundžiamus VSDFV Kauno skyriaus sprendimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis procesas nutrauktinas.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 132 straipsnio 1 dalis numato, kad apeliacinį skundą padavęs asmuo turi teisę skundo atsisakyti iki teismo posėdžio pradžios, jeigu byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, arba iki baigiamųjų kalbų, jeigu byla nagrinėjama žodinio proceso tvarka.

Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2012 m. gegužės 23 d. gautas pareiškėjos E. J.-Č. atstovo advokato G. Č. (veikiančio pagal 2010 m. spalio 27 d. sutartį dėl teisinių paslaugų Nr. 103/2010) pareiškimas dėl apeliacinio skundo atsisakymo. Pareiškime nurodoma, kad atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius geranoriškai patenkino pareiškėjos reikalavimus ir išmokėjo už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2010 m. rugpjūčio 31 d. nesumokėtą motinystės pašalpą, todėl ginčo objekto – skundo dalyko nebeliko. Pareiškėjai E. J.-Č. yra žinoma, kad atsisakius nuo apeliacinio skundo, jį paduoti antrą kartą dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu nebus galima. Pareiškėjos atstovo pareiškimas, kuriame nurodyta, kad pareiškėja atsisako savo apeliacinio skundo, gautas iki teismo posėdžio pradžios. Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 28 d. sprendimas kitų asmenų nėra apskųstas. Apeliacinio skundo atsisakymas yra besąlyginis. Apeliacinio proceso nutraukimas kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų nepažeidžia. Todėl pareiškėjos atstovo apeliacinio skundo atsisakymas priimtinas ir apeliacinis procesas nutrauktinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 132 straipsnio 1, 2 dalimis, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Apeliacinį procesą pagal pareiškėjos E. J.-Č. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 28 d. sprendimo nutraukti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė