Legislator Case Law & Legislation
7548336a-d6b9-47d0-9175-e9d6556546fd AI generated

7548336a-d6b9-47d0-9175-e9d6556546fd · Lietuvos apeliacinis teismas

Case Number 7548336a-d6b9-47d0-9175-e9d6556546fd
Court / Authority
Jurisdiction Lithuania (LT)

Legislator summary

AI generated

pripažinti, kad atsakovas UAB „Finansų rizikos valdymas“ piktnaudžiavo savo teisėmis pagal 2007 m. lapkričio 23 d. Repo sutartį Nr. 3778 ir 2008 m. birželio 2 d. Repo sutartį Nr. 4442 bei tuo pažeidė Finansinių priemonių rinkų įstatymo 22 straipsnio 1 dalies ir CK 1.137 straipsnio 3 dalies nustatytus imperatyvus;

Legislator headnote

AI generated

7548336a-d6b9-47d0-9175-e9d6556546fd · Lietuvos apeliacinis teismas: IeÅ¡kovo teigimu, Repo sandoriai patenka į FPRÄ® reglamentuojamų investicinių paslaugų sÄ vokÄ . Repo sutarčių sudarymo metu ieÅ¡kovas manė, kad sutartys sudaromos su tuo pačiu juridiniu asmeniu – AB FMÄ® „FINASTA“, kuri yra profesionalus investicinių paslaugų teikėjas ir patarėjas. Vėliau investicines paslaugas, susijusias su Repo sutartimis, teikė Bankas. Dėl Å¡ios priežasties investuotojo interesų apsaugÄ reglamentuojančių teisės aktų reikalavimai, ieÅ¡kovo nuomone, turi bÅ«ti taikomi tiek Bankui, tiek su Banku glaudžiai bendradarbiavusiai FRV.

Need to analyze how this precedent applies to your matter?

Cross-reference this judgment against statutes, commentaries, and subsequent citing case law inside Legislator AI.

Open in Legislator →

Full text

Civilinė byla Nr             Civilinė byla Nr. 2A-717/2014 (S)             Proceso Nr. 2-55-3-02890-2012-9             Procesinio sprendimo kategorija 21.4.1. LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2014 m. gegužės 26 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Virginijos Čekanauskaitės ir Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo L.

D. apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1786-661/2013 pagal ieÅ¡kovo L. D. ieÅ¡kinį atsakovams akcinei bendrovei bankui „FINASTA“, uždarajai akcinei bendrovei „Finansų rizikos valdymas“ ir F. D. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir nuostolių atlyginimo. Teisėjų kolegija n u s t a t ė : I. Ginčo esmė              IeÅ¡kovas prašė:

1) pripažinti, kad atsakovas UAB „Finansų rizikos valdymas“ piktnaudžiavo savo teisėmis pagal 2007 m. lapkričio 23 d. Repo sutartį Nr. 3778 ir 2008 m. birželio 2 d. Repo sutartį Nr. 4442 bei tuo pažeidė Finansinių priemonių rinkų įstatymo 22 straipsnio 1 dalies ir CK 1.137 straipsnio 3 dalies nustatytus imperatyvus;

2) pripažinti 2009 m. liepos 24 d. Kredito sutartį Nr. KRE-108467 negaliojančia ab initio ir taikyti restitucijÄ ;

3) solidariai priteisti iš atsakovų UAB „Finansų rizikos valdymas“ ir AB banko „FINASTA“ 512 718,94 Lt nuostolių;

4) pripažinti negaliojančiu hipotekos lakÅ¡tÄ , kurio pagrindu 2009 m. liepos 31 d. Hipotekos registre įregistruota ieÅ¡kovo tėvo F. D. sutartinė hipoteka (identifikavimo kodas 01120090013235);

5) priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas.             IeÅ¡kovas su AB finansų maklerio įmone „FINASTA“ (toliau - AB FMÄ® „FINASTA“) 2007 m. lapkričio 23 d. sudarė Investicinių paslaugų sutartį, kurios preambulėje pažymėta, kad ieÅ¡kovas yra pripažintas neprofesionaliuoju investuotoju ir jam taikomos visos teisės aktuose nustatytos apsaugos priemonės. Vėliau, 2009 m. liepos 21d., ieÅ¡kovas sudarė Investicinių paslaugų teikimo sutartį su AB banku „FINASTA“ (toliau – Bankas).             IeÅ¡kovas tÄ pačiÄ dienÄ , 2007 m. lapkričio 23 d., kartu su Investicinių paslaugų sutartimi sudarė Vertybinių popierių atpirkimo sutartį (toliau – 2007 m. lapkričio 23 d.

Repo sutartis) su tai pačiai įmonių grupei kaip ir AB FMÄ® „FINASTA“ tuo metu priklausančia UAB „Finasta“ rizikos valdymas (dabar – UAB „Finansų rizikos valdymas“) (toliau – FRV). Å ia sutartimi ieÅ¡kovas pardavė FRV 155 881 vnt. AB Å iaulių banko akcijų po 2,29 Lt už vnt. (iÅ¡ viso už 356 280,49 Lt) ir įsipareigojo atpirkti akcijas iÅ¡ FRV iki 2008 m. gegužės 23 d. SutartÄ akcijų atpirkimo dienÄ ieÅ¡kovas neatpirko iÅ¡ FRV Å iaulių banko akcijų, jos liko FRV nuosavybėje ir FRV įgijo teisę jas parduoti bei tokiu bÅ«du sumažinti ieÅ¡kovo įsiskolinimÄ .

IeÅ¡kovo teigimu, FRV ilgÄ laikÄ neatpirktų Å iaulių banko akcijų nerealizavo ir ieÅ¡kovo įsiskolinimo nesumažino, dėl to įsiskolinimas didėjo – krito akcijų vertė ir kaupėsi palÅ«kanos. IeÅ¡kovui neatpirkus iÅ¡ FRV Å iaulių banko akcijų, ieÅ¡kovas su FRV 2008 m. birželio 2 d. sudarė kitÄ Vertybinių popierių atpirkimo sutartį (toliau – 2008 m. birželio 2 d. Repo sutartis). Å ia sutartimi ieÅ¡kovas pardavė FRV 3 550 vnt. AB „Lifosa“ akcijų po 43 Lt už vnt. (iÅ¡ viso už 152 650 Lt) ir įsipareigojo atpirkti akcijas iÅ¡ FRV iki 2008 m. rugsėjo 2 d.

SutartÄ akcijų atpirkimo dienÄ ieÅ¡kovas neatpirko iÅ¡ FRV Lifosos akcijų ir jos liko FRV nuosavybėje. Kaip ir su Å iaulių banko akcijomis, FRV ilgÄ laikÄ Lifosos akcijų nerealizavo, todėl ieÅ¡kovo įsiskolinimas didėjo.             IeÅ¡kovui neatpirkus nurodytų akcijų, ieÅ¡kovo bendra skola pagal Repo sutartis iki 2009 m. liepos 24 d. pasiekė 592 000 Lt. IeÅ¡kovo teigimu, siekiant užbaigti Repo sutartis, Bankas perėmė FRV reikalavimo teises ieÅ¡kovui ir 2009 m. liepos 24 d. su ieÅ¡kovu sudarė Kredito sutartį, pagal kuriÄ Bankas įformino ieÅ¡kovo iÅ¡ Repo sutarčių kylančiÄ 592 000 Lt skolÄ kaip kreditÄ , o ieÅ¡kovas įsipareigojo grÄ Å¾inti kreditÄ Bankui iki 2024 m. liepos 24 d.

Siekiant užtikrinti prievolių pagal Kredito sutartį įvykdymÄ , ieÅ¡kovas įkeitė Bankui 174 251 vnt. Å iaulių banko akcijų ir 3 550 vnt. Lifosos akcijų, kurių bendra vertė Å¡alių susitarimu buvo 213 033,20 Lt. Be to, ieÅ¡kovo tėvas F. D. įkeitė Bankui jam nuosavybės teise priklausantį nekilnojamÄ jį turtÄ â€“ butÄ (duomenys neskelbtini). IeÅ¡kovui nevykdant savo įsipareigojimų pagal Kredito sutartį, Bankas 2012 m. rugpjūčio 8 d. įspėjo ieÅ¡kovÄ , kad nevykdant Banko praÅ¡ymų sukaupti sÄ skaitoje tam tikrÄ sumÄ palÅ«kanų mokėjimui ir pateikti papildomas prievolių įvykdymo užtikrinimo priemones, Kredito sutartis bus vienaÅ¡aliÅ¡kai nutraukta be papildomo praneÅ¡imo.

Po kelių mėnesių ieÅ¡kovui ir jo tėvui notaras pateikė 2012 m. rugsėjo 25 d. praneÅ¡imÄ apie Banko praÅ¡ymÄ dėl priverstinio skolos iÅ¡ieÅ¡kojimo ir Bankui įkeisto buto.             Finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – FPRÄ®) 22 straipsnio 1 dalis nustato finansų maklerio įmonės pareigÄ teikiant klientui investicines paslaugas ir (arba) papildomas paslaugas, elgtis sÄ Å¾iningai, teisingai ir profesionaliai bei veikti geriausiomis klientui sÄ lygomis ir jo interesais.

IeÅ¡kovo teigimu, Repo sandoriai patenka į FPRÄ® reglamentuojamų investicinių paslaugų sÄ vokÄ . Repo sutarčių sudarymo metu ieÅ¡kovas manė, kad sutartys sudaromos su tuo pačiu juridiniu asmeniu – AB FMÄ® „FINASTA“, kuri yra profesionalus investicinių paslaugų teikėjas ir patarėjas. Vėliau investicines paslaugas, susijusias su Repo sutartimis, teikė Bankas. Dėl Å¡ios priežasties investuotojo interesų apsaugÄ reglamentuojančių teisės aktų reikalavimai, ieÅ¡kovo nuomone, turi bÅ«ti taikomi tiek Bankui, tiek su Banku glaudžiai bendradarbiavusiai FRV.

Vertybinių popierių komisija 2009 m. gruodžio 10 d. skyrė baudÄ FRV už tai, kad Å¡i bendrovė nuo 2007 m. lapkričio 1 d. iki 2009 m. liepos 30 d. vykdė investicinę veiklÄ , neturėdama Å¡iai veiklai reikalingos licencijos. Komisija nustatė, kad FRV organizuotai, nuolatos ir sistemingai sudarinėjo sandorius savo sÄ skaita už reguliuojamos rinkos ar daugiaÅ¡alės prekybos sistemos ribų, kartu suteikdama technines galimybes tretiesiems asmenims sudaryti su ja sandorius; tokiu bÅ«du FRV sudarinėjo finansinių priemonių atpirkimo (repo) sandorius su neprofesionaliais investuotojais; minėtÄ veiklÄ FRV vykdė pasinaudodama AB FMÄ® „FINASTA“ techninėmis galimybėmis ir žmogiÅ¡kaisiais iÅ¡tekliais.

CK 1.137 straipsnio 3 dalis draudžia įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai. Ieškovo nuomone, FRV piktnaudžiavo savo teisėmis ir pažeidė FPRĮ 22 straipsnio 1 dalyje nustatytas pareigas. Ieškovui laiku neatpirkus Šiaulių banko ir Lifosos akcijų, FRV įgijo teisę laisvai disponuoti (parduoti) jomis ir iš gautų lėšų padengti ieškovo prievoles, tačiau nepasinaudojo šia teise ir leido akcijų vertei nuolatos ir tendencingai kristi, dėl to ieškovo įsiskolinimas nuolat didėjo.

Rinkoms krentant, FRV neatpirktas akcijas laikė tol, kol buvo sudaryta Kredito sutartis. Tokiu bÅ«du, ieÅ¡kovo įsitikinimu, FRV perkėlė visÄ rinkos žemumas pasiekusių vertybinių popierių rizikÄ ieÅ¡kovui ir papildomai užsitikrino savo pačios interesų apsaugÄ . IeÅ¡kovo paskaičiavimais, jeigu FRV nebÅ«tų piktnaudžiavusi savo teise disponuoti neatpirktomis akcijomis savo nuožiÅ«ra ir bÅ«tų veikusi sÄ Å¾iningai, teisingai, profesionaliai bei geriausiomis klientui sÄ lygomis ir jo interesais, 2008 m. rugsėjo 15 d. ieÅ¡kovas bÅ«tų skolingas FRV 79 281,06 Lt.

IeÅ¡kovas pabrėžė, kad ne rinkoms augant, o bÅ«tent tada, kai rinkos krenta, labiausiai reikalingas racionalus profesionalaus investicinių paslaugų teikėjo elgesys, nes neprofesionalieji investuotojai yra labiau linkę vadovautis emocijomis ir tai dažnai sÄ lygoja nuostolingų investicinių sprendimų priėmimÄ esant kritinei situacijai rinkose. Matydama, kad Å iaulių banko ir Lifosos akcijos nukrito daugiau kaip 60 proc., FRV dar labiau pablogino ieÅ¡kovo padėtį, pasiÅ«lydama ieÅ¡kovui sudaryti Kredito sutartį, įkeisti ieÅ¡kovo tėvui priklausantį butÄ ir tokiu bÅ«du perkėlė dar didesnę prisiimamos rizikos dalį ieÅ¡kovui bei jo artimiesiems.

IeÅ¡kovo paskaičiavimais, jeigu FRV bÅ«tų veikusi aktyviai ir realizavusi akcijas, ieÅ¡kovas bÅ«tų skolingas jai ne 592 000 Lt, o 79 281,06 Lt, t. y. ieÅ¡kovas patyrė 512 718,94 Lt nuostolių. IeÅ¡kovas praÅ¡o priteisti nuostolių atlyginimÄ iÅ¡ abiejų atsakovų – FRV ir Banko, nes ieÅ¡kovas, sudarydamas Repo sutartis, turėjo pagrįstÄ pagrindÄ sutapatinti FRV su Banku ir tikėtis, kad tiek FRV, tiek Bankas prisiima tÄ pačiÄ atsakomybę ir dalijasi tuo pačiu intelektiniu kapitalu teikiant investicines paslaugas pagal Å¡ias sutartis.             IeÅ¡kovo teigimu, matydama, kad ieÅ¡kovo padėtis yra beviltiÅ¡ka, ieÅ¡kovas neturi pajamų dengti įsiskolinimo pagal Repo sutartis, ieÅ¡kovo neatpirkti vertybiniai popieriai prarado daugiau nei 60 proc. savo rinkos vertės, FRV įkalbėjo ieÅ¡kovÄ susidariusį įsiskolinimÄ Ä¯forminti kaip ieÅ¡kovo skolÄ Bankui, neva tokį ieÅ¡kovo įsiskolinimÄ bus lengviau administruoti, o ieÅ¡kovo neatpirktomis Å iaulių banko ir Lifosos akcijomis bus galima disponuoti siekiant pagerinti ieÅ¡kovo finansinę padėtį.

IeÅ¡kovas, bÅ«damas neprofesionalus investuotojas ir paveiktas emocijų, sutiko su dar viena FRV siÅ«loma galimybe, kuri suteikė vilties padengti ieÅ¡kovo įsiskolinimÄ tuo atveju, jeigu neatpirktų vertybinių popierių vertė pakiltų. Gavus ieÅ¡kovo sutikimÄ sudaryti Kredito sutartį, FRV savo reikalavimo teises, kylančias iÅ¡ Repo sutarčių, perleido Bankui, o ieÅ¡kovui Banko suteiktas 592 000 Lt kreditas buvo panaudotas Repo sutarčių užbaigimui. IeÅ¡kovo nuomone, FRV pasiÅ«lė ieÅ¡kovo ir jo artimųjų žmonių finansinį padėtį bloginantį sprendimÄ â€“ sudaryti Kredito sutartį, įkeisti ieÅ¡kovo tėvo vienintelį butÄ ir gauti ieÅ¡kovo sesers I.

V. laidavimÄ už palÅ«kanų mokėjimÄ . Tokiu bÅ«du Bankas sudarė Kredito sutartį ieÅ¡kovui labai nenaudingomis sÄ lygomis, pasinaudodamas ieÅ¡kovui susidėjusiomis sunkiomis aplinkybėmis. IeÅ¡kovo teigimu, susidėjusios sunkios aplinkybės yra Å¡ios: didelis įsiskolinimas (592 000 Lt), ieÅ¡kovas buvo bedarbis, rinkų kritimas ieÅ¡kovui sukėlė didelių emocinių iÅ¡gyvenimų. IeÅ¡kovas mano, kad FRV ir Bankas pasinaudojo ieÅ¡kovo neprofesionalumu ir jo tikėjimu, jog vertybinių popierių rinka greitu metu atsities, tuo tarpu Bankui Kredito sutartis buvo itin naudinga, nes jis padidino savo interesų apsaugÄ gaudamas turto įkeitimÄ ir laidavimÄ už palÅ«kanų mokėjimÄ .

Kredito sutarties sÄ lygos yra aiÅ¡kiai nenaudingos ieÅ¡kovui. IeÅ¡kovo vertinimu, Kredito sutartis buvo sudaryta nesilaikant FPRÄ® 22 straipsnio 1 dalies nustatyto imperatyvo (CK 1.80 str. 1 d) ir Kredito sutartį dėl susidėjusių aplinkybių ieÅ¡kovas buvo privestas sudaryti labai nenaudingomis sÄ lygomis (CK 1.91 str. 1 d.).             IeÅ¡kovas, praÅ¡ydamas pripažinti Kredito sutartį, negaliojančia, atitinkamai praÅ¡o pripažinti negaliojančiu įkeitimo lakÅ¡tÄ , nes įkeitimas buvo sudarytas analogiÅ¡kų aplinkybių kontekste.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė Vilniaus apygardos teismas 2013 m. birželio 4 d. sprendimu ieÅ¡kinį atmetė.Teismas, spręsdamas dėl Repo sutarčių vykdymo, nurodė, kad jos priskirtinos prie rizikingų sandorių, nes be įprastų paskolos negrÄ Å¾inimo rizikų, egzistuoja ir užstato (finansinių priemonių) nuvertėjimo rizika. Nustatė, kad ieÅ¡kovas tokius sandorius sudarinėja nuo 2005 m., juos vykdydavo, po to sudarydavo naujus ir tai rodo, jog ieÅ¡kovas ne tik suprato Å¡ių sandorių esmę ir rizikÄ , bet ir turėjo pakankamai patirties juos vykdyti bei siekė ginčijamų Repo sutarčių sukeliamų teisinių pasekmių.

IeÅ¡kovas AB FMÄ® „FINASTA“ pateiktoje anketoje nurodė, kad jo rizikos tolerancijos lygis yra didžiausias. Å ios aplinkybės leido teismui padaryti iÅ¡vadÄ , kad ieÅ¡kovas suvokė repo sandorių prigimtį ir toleravo jų keliamÄ rizikÄ , be to, pats patvirtino, jog dalis vertybinių popierių kainos kritimo rizikos tenka ir ieÅ¡kovui. Teismas, vertindamas Repo sutarčių sudarymÄ FPRÄ® 22 straipsnio kontekste, sprendė, kad ieÅ¡kovui buvo suteikta visa bÅ«tina informacija, kurios pagrindu ieÅ¡kovas galėtų suprasti investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms bÅ«dingÄ rizikÄ ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus.

PasiraÅ¡ydamas 2007 m. lapkričio 23 d. Investicinių paslaugų sutartį ieÅ¡kovas patvirtino, kad susipažino su nurodytais dokumentais, užpildė anketÄ , kurioje pateikė informacijÄ apie vykdomÄ veiklÄ , iÅ¡silavinimÄ (aukÅ¡tasis – filologija ir teisė), Å¡eimyninę ir finansinę padėtį, investavimo planus ir priimtinÄ rizikos lygį (nurodė, kad pasirengęs prisiimti didelę rizikÄ ), investavimo patirtį ir žinių lygį apie konkrečias finansines priemones (nurodė, kad investuoja nuo 2001 m. vidutinis sandorių skaičius per metus – 100, gerai iÅ¡mano prekybÄ akcijomis ir obligacijomis).

Ä®vertinęs visas aplinkybes, teismas sprendė, kad ieÅ¡kovas, kaip neprofesionalus klientas, buvo tinkamai informuotas apie repo sandorio esmę, jam bÅ«dingas rizikas, galėjo priimti pagrįstÄ sprendimÄ dėl tokio sandorio sudarymo. Atitinkamai padarė iÅ¡vadÄ , kad FRV nesiekė perimti ieÅ¡kovui priklausančių akcijų – sudaryti akcijų pirkimo-pardavimo sutarčių – ir neprisiėmė rizikos, susijusios su Repo sutarčių pagrindu perleistų akcijų kainų svyravimu, nes tai ieÅ¡kovui tenkanti rizika, kuriÄ jis turi įvertinti pats.

Teismas pažymėjo, kad Repo sutarčių 7.4 punkte nustatyta teisė, o ne pareiga parduoti laiku neatpirktus vertybinius popierius, yra naudinga abiem sandorio šalims, nes nesukuria griežtos taisyklės, kaip turi elgtis FRV, kai ieškovas neįvykdo savo prievolių, o kaip tik suteikia šalims teisę derybomis spręsti dėl kiekvienu konkrečiu atveju geriausio elgesio, siekiant abiem šalims geriausio rezultato. Teismo teigimu, sudarant sandorį, tarpininkavo AB FMĮ „FINASTA“, t. y. šalims investicines paslaugas, prieš tai įsitikinusi tokios paslaugos tinkamumu kiekvienai iš šalių, suteikė licencijuotas investicinių paslaugų teikėjas.

Kadangi ieÅ¡kovas buvo sudaręs sutartį ir su AB FMÄ® „FINASTA“, ir su FRV, remiantis bonus pater familias koncepcija, pagal kuriÄ vidutinių sugebėjimų asmuo turi ir gali identifikuoti asmenį, kuris nurodytas sutartyje, teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad ieÅ¡kovas suprato, jog sutartį sudaro ne su finansų maklerio įmone.             Teismas, spręsdamas dėl Kredito sutarties pripažinimo negaliojančia, nustatė, kad ieÅ¡kovas nuo 2005 m. iki 2009 m. sudarė 13 repo sandorių ir visi sandoriai buvo įvykdyti.

IeÅ¡kovas ginčija tik dvi Repo sutartis, kurių laiku neįvykdė ir jų įvykdymo terminas Å¡alių (FRV ir ieÅ¡kovo) buvo pratęstas. IeÅ¡kovo ginčijamos Repo sutartys buvo įvykdytos po to, kai ieÅ¡kovas sudarė su Banku Kredito sutartį, pagal kuriÄ Bankas suteikė ieÅ¡kovui 592 000 Lt kreditÄ , skirtÄ užbaigti Repo sutartis. Kredito lėšos buvo iÅ¡mokėtos į ieÅ¡kovo Banko sÄ skaitÄ , iÅ¡ kurios ieÅ¡kovo buvo pervestos į jo sÄ skaitÄ AB FMÄ® „FINASTA“. IeÅ¡kovo prievolių pagal Kredito sutartį įvykdymui užtikrinti buvo įkeistas ieÅ¡kovo tėvo butas, ieÅ¡kovo turimi vertybiniai popieriai ir pateiktas ieÅ¡kovo sesers laidavimas, įkeista ieÅ¡kovo pagal Repo sutartis sukaupta garantinė įmoka.

Teismas atkreipė dėmesį, kad ieÅ¡kovas iÅ¡ esmės neneigia, kad neįvykdė Kredito sutarties, o ginčija jÄ kitais pagrindais, t. y. mano, jog Bankas pasinaudojo ieÅ¡kovui susidėjusiomis sunkiomis aplinkybėmis ir sudarė Kredito sutartį, kuri yra aiÅ¡kiai nenaudinga ieÅ¡kovui. Teismo vertinimu, ieÅ¡kovo pateikti įrodymai nepatvirtina jo nurodytų teiginių. IeÅ¡kovas, sudaręs Kredito sutartį, savo veiksmais nuolat jį patvirtindavo, t. y. vykdydavo prisiimtus įsipareigojimus, dvejus metus mokėjo palÅ«kanas, keitė sutarties sÄ lygas, pateikė prievolių įvykdymo užtikrinimo priemones, teikė siÅ«lymus dėl sÄ lygų pakeitimo.

Teismas laikė, kad ieÅ¡kovas iÅ¡ esmės patvirtino ginčijamÄ sandorį (CPK 1.79 str.). Atkreipė dėmesį, kad prieÅ¡ingai nei nurodo ieÅ¡kovas, atsižvelgiant į ieÅ¡kovo turėtÄ Ä¯siskolinimÄ , teismo vertinimu, Kredito sutarties sÄ lygos ieÅ¡kovui buvo palankios ir naudingos, t. y. kredito grÄ Å¾inimas atidėtas 60 mėnesių, grÄ Å¾inimas iÅ¡dėstytas 15 metų, pirmuosius dvejus metus ieÅ¡kovas turėjo mokėti tik vieno procento dydžio palÅ«kanas, Bankas sutiko su ieÅ¡kovo pageidavimu įkeisti ieÅ¡kovo turimÄ finansinių priemonių portfelį, tikintis, kad ateityje jo vertė paaugs ir ieÅ¡kovas grÄ Å¾ins didesnę kredito dalį.             Nepatenkinęs pagrindinių ieÅ¡kovo reikalavimų, teismas netenkino ir iÅ¡vestinių reikalavimų dėl restitucijos ir hipotekos.             Teismas pažymėjo, kad prieÅ¡ skelbiant sprendimÄ buvo gautas ieÅ¡kovo praÅ¡ymas atnaujinti bylos nagrinėjimÄ , nes 2013 m. gegužės 21 d. visuomenės informavimo priemonėse buvo paskelbta informacija apie tai, kad baudžiamojon atsakomybėn dėl vertimosi finansine veikla neturint licencijos buvo patraukti tam tikri asmenys.

Teismas netenkino Å¡io praÅ¡ymo, konstatavęs, kad Å¡i informacija nėra susijusi su Å¡ios bylos nagrinėjimu ir atkreipė dėmesį, kad 2013 m. gegužės 30 d. vieÅ¡ai paskelbta, jog ieÅ¡kovo nurodyti asmenys yra iÅ¡teisinti. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundÄ argumentai Apeliaciniu skundu ieÅ¡kovas praÅ¡o panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 4 d. sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas Å¡iais argumentais:             1.

Teismas netaikė materialinių teisės normų, reglamentuojančių niekinio sandorio pripažinimÄ ir jo pasekmių taikymÄ (CK 1.78 str. 1, 5 d., 1.80 str., 2.77 str., FPRÄ® 4 str. 1 d.), nors FRV vykdė investicinę veiklÄ ir su apeliantu sudarė sandorius neturėdamas Å¡iai veiklai privalomos licencijos (CPK 330 str.). Teismas nepagrįstai atsisakė iÅ¡reikalauti ieÅ¡kovo praÅ¡omÄ Vertybinių popierių komisijos 2009 m. gruodžio 10 d. sprendimÄ , tokiu bÅ«du atsisakydamas tirti įrodymus, patvirtinančius, kad FRV sudarė sandorius neturėdama licencijos, dėl to nebuvo atskleista bylos esmė ir buvo neteisingai iÅ¡spręsta byla (CPK 327 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d.).             2.

Apeliantas dar ieÅ¡kinyje nurodė Vertybinių popierių komisijos 2009 m. gruodžio 10 d. sprendimÄ ir juo nustatytas aplinkybes dėl nelicencijuotos FRV veiklos sudarant repo sandorius, kuriais teikiamos investicinės paslaugos. IeÅ¡kovo su FRV sudarytos Repo sutartys yra niekiniai sandoriai (CK 1.80 str. 1 d.). Visi vėlesni apelianto ir atsakovų pasiraÅ¡yti susitarimai yra nurodytų niekinių Repo sutarčių pasekmė. Apeliantas Å¡iomis aplinkybėmis rėmėsi savo paaiÅ¡kinimuose nagrinėjant bylÄ pirmosios instancijos teisme 2013 m. gegužės 15 d. teismo posėdyje.

Prašė iÅ¡reikalauti minėtÄ sprendimÄ , o teismas nepagrįstai praÅ¡ymÄ atmetė. IÅ¡nagrinėjus bylÄ iÅ¡ esmės ir atidėjus sprendimo paskelbimÄ , apeliantas 2013 m. gegužės 24 d. pateikė praÅ¡ymÄ atnaujinti bylos nagrinėjimÄ iÅ¡ esmės dėl naujai paaiÅ¡kėjusios aplinkybės, susijusios su FRV investicine veikla, neturint licencijos. Å iuo praÅ¡ymu apeliantas siekė, kad pirmosios instancijos teisme bÅ«tų tiriama Å¡i esminę reikÅ¡mę turinti aplinkybė, nes paaiÅ¡kėjo, jog buvusiems FRV vadovams yra iÅ¡kelta baudžiamoji byla.             3.

Apeliantas su FRV sudarė Repo sutartis, kurios patenka į FPRÄ® reglamentuojamų investicinių paslaugų sÄ vokÄ , Å¡ioms paslaugoms teikti yra privaloma licencija (FPRÄ® 4 str. 1 d.). Repo sandorių sudarymas yra pagrindinė FRV veikla, kuri buvo vykdoma neturint licencijos. Å ie aktai yra konstatuoti minėtame Vertybinių popierių komisijos sprendime. Sandoris, kurio dalykas yra licencijuojama veikla, yra negaliojantis (CK 1.80 str. 1 d.). Apelianto su FRV sudarytos Repo sutartys yra niekiniai sandoriai, iÅ¡ kurių negali atsirasti teisėtos pasekmės. Niekinio sandorio pasekmes ir niekinio sandorio faktÄ teismas konstatuoja ex officio (CK 1.78 str. 1, 5 d.).

Apeliantas rėmėsi nurodytomis aplinkybėmis ir argumentais kaip savo ieÅ¡kinio reikalavimų pagrindu nagrinėjant bylÄ pirmosios instancijos teisme, įskaitant paaiÅ¡kinimus 2013 m. gegužės 15 d. teismo posėdyje, tačiau skundžiamame sprendime Å¡ie apelianto argumentai nebuvo vertinami ir dėl jų nepasisakyta. Esant akivaizdžiam pagrindui konstatuoti faktÄ , kad Repo sutartys yra niekiniai sandoriai, nepagrįstai buvo atmesti ieÅ¡kovo reikalavimai, nes:

1) Kredito sutartis buvo sudaryta kaip tiesioginė Repo sutarčių pasekmė; pripažinus Repo sutartis niekinėmis, nėra teisiškai reikšmingos aplinkybės, kad apeliantas Kredito sutartį vykdė;

2) FRV yra nesÄ Å¾ininga Å¡alis, nes negalėjo nežinoti, kad sudaro Repo sutartis neturint bÅ«tinos licencijos, todėl visos neigiamos tokių sandorių pasekmės turėtų tekti FRV;

3) kadangi niekinis sandoris negali sukurti teisėtų pasekmių ir jo Å¡alys negali patvirtinti, yra teisiÅ¡kai nereikÅ¡mingos aplinkybės, kad apeliantas su FRV pasirašė vėlesnius Repo sutarčių papildomus ir pakeitimus.              Atsiliepimu į apeliacinį skundÄ atsakovas UAB „Finansų rizikos valdymas“ praÅ¡o skundÄ atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 4 d. sprendimÄ palikti galioti. Atsiliepimas grindžiamas Å¡iais argumentais:             1.

Civilinio proceso dispozityvumo principas suteikia proceso Å¡alims galimybę laisvai naudotis savo teisėmis ir taip veikti proceso eigÄ . Tačiau vadovaujantis proceso operatyvumo, koncentruotumo ir draudimo piktnaudžiauti procesu principais, Å¡alys savo reikalavimus privalo suformuluoti pasirengimo teisminiam nagrinėjimui pirmosios instancijos teisme metu.             2. CPK 312 straipsnyje įtvirtintas draudimas apeliaciniame skunde kelti naujus reikalavimus lemia ir draudimÄ apeliacijoje pateikti naujus įrodymus.

IeÅ¡kovas ieÅ¡kinyje nurodė Vertybinių popierių komisijos 2009 m. gruodžio 10 d. sprendimÄ , tačiau nei ieÅ¡kinyje, nei iki pradedant nagrinėti bylÄ iÅ¡ esmės neteikė praÅ¡ymo dėl Å¡io sprendimo iÅ¡reikalavimo.             3. Jokios įtakos ieÅ¡kovui priimant vienokį ar kitokį sprendimÄ , susijusį su investavimu, FRV negalėjo padaryti. Abiejų Å¡alių valia buvo sudaryti paskolos sutartį, jos vykdymÄ užtikrinant finansinėmis priemonėmis. Dėl to apelianto teiginys, kad pagrindinis tarp Å¡alių susiklostęs teisinis santykis yra investicinių paslaugų teikimas, yra klaidingas.

Apeliantas nepagrįstai siekia pripažinti Repo sutartis niekinėmis CK 1.80 straipsnyje nurodytu pagrindu. Šį reikalavimÄ apeliantas kelia tik apeliaciniame skunde, nes ieÅ¡kinyje buvo nurodyti kiti reikalavimai.              Atsiliepimu į apeliacinį skundÄ atsakovas AB bankas „FINASTA“ praÅ¡o Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 4 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Atsiliepimas grindžiamas Å¡iais argumentais:              1. Dėl Vertybinių popierių komisijos 2009 m. gruodžio 10 d. sprendimo (toliau – VPK sprendimas).

Jokio tiesioginio ryšio tarp VPK sprendimo ir Banko sudarytos Kredito sutarties nėra, todėl ir priežastinio ryšio tarp VPK sprendimo bei Kredito sutarties (ne)galiojimo nėra ir negali būti. Pagal CPK 182 straipsnį administracinėje byloje priimtu sprendimu nustatyti faktai pripažįstami prejudiciniais tik jeigu sprendimas priimtas teismo, o ne kitos institucijos. Todėl VPK sprendimas neturėjo prejudicinės galios Banko ir ieškovo tarpusavio santykiams, jų teisėms ir pareigoms, kylančioms iš Kredito sutarties.

Be to, Banko nuomone, VPK sprendimas yra ydingas ir nepagrįstas.             2. Dėl investicinės veiklos licencijavimo. Nėra pagrindo vadovautis VPK, Banko nuomone, klaidingai nustatyta aplinkybe, kad FRV veikla buvo lecencijuojama ar suteikti šiai aplinkybei prejudicinę reikšmę. Teismas turėtų savarankiškai ištirti ir įvertinti investicinių paslaugų reglamentavimo turtinį, investicinių paslaugų licencijavimui teisės aktuose keliamus kriterijus ir taikomas išimtis.

VRK sprendime taikytos FRPÄ® nuostatos, reglamentuojančios investicinės veiklos licencijavimÄ ir numatančios iÅ¡imtis, kada licencija yra nereikalinga, pačios priežiÅ«ros institucijos yra aiÅ¡kinamos dviprasmiÅ¡kai. Banko nuomone, nagrinėjant bylÄ nėra pagrindo vadovautis VPK sprendime, kuris nėra susijęs su nagrinėjama byla ir yra ydingas bei nepagrįstas, nurodytomis aplinkybėmis ir jų vertinimu.             3. Dėl teisiÅ¡kai reikÅ¡mingo ryÅ¡io tarp Repo sutarčių ir Kredito sutarties nebuvimo.

Nėra pagrindo sutikti su apelianto teiginiu, kad pripažinus Repo sutartis niekinėmis, nėra teisiÅ¡kai reikÅ¡mingos aplinkybės, jog apeliantas su Banku pasiraÅ¡ytÄ Kredito sutartį vykdė, pasirašė jos pakeitimus, tuo patvirtindamas sudarytÄ sandorį. Banko nuomone, Repo sutarčių galiojimas ar negaliojimas neturi ir negali turėti įtakos Kredito sutarties galiojimui. Kredito sutartis yra atskira, savarankiÅ¡ka sutartis. IeÅ¡kovas apeliaciniame skunde nepalaiko savo argumentų, kad Kredito sutartis buvo sudaryta nepalankiomis ieÅ¡kovui sÄ lygomis ir nepasisako dėl skundžiamo sprendimo motyvų, kuriais teismas atmėtė ieÅ¡kovo teiginius ir atsisakė tenkinti ieÅ¡kinį.

Darytina išvada, kad ieškovas neginčija skundžiamo sprendimo motyvų, kuriais kritiškai įvertinti ir atmesti ieškinio reikalavimai. Tai, kad Banko suteiktas kredito lėšas ieškovas pervedė trečiajai šaliai (FRV), kuri turi, turėjo ar turės tam tikrų administracini procesų, ginčų ar arbitražo procedūrų, Kredito sutarties nedaro savaime niekine ir/ar negaliojančia. Kredito sutarties galiojimas nėra priklausomas nuo kitų ieškovo su trečiaisiais asmenimis (FRV) sudarytų sutarčių galiojimo ar negaliojimo.

Kredito sutartis – savarankiÅ¡ka sutartis, iÅ¡ kurios kylančius įsipareigojimus Bankas visiÅ¡kai įvykdė, o ieÅ¡kovas – ne. PrieÅ¡ingas traktavimas sukurtų neleistinÄ teisminį precedentÄ , kuomet nuginčijus, pripažinus negaliojančiomis sutartis, kurių vykdymui bankai suteikia finansavimÄ , savaime padarytų negaliojančiomis nenuspėjamÄ skaičių sutarčių. Nagrinėjamu atveju teismas iÅ¡samiai, objektyviai ir visapusiÅ¡kai iÅ¡nagrinėjo teisinius santykius, kurie susiklostė ieÅ¡kovo sutarčių, sudarytų tiek su FRV, tiek su AB FMÄ® „FINASTA“, tiek su Banku.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados              IeÅ¡kovas su AB FMÄ® „FINASTA“ 2007 m. lapkričio 23 d. sudarė Investicinių paslaugų sutartį, kuri reglamentuoja santykius tarp ieÅ¡kovo (kliento) ir AB FMÄ® „FINASTA“ (tarpininko), kylančius teikiant klientui investicines paslaugas (t. 1, b. l. 16-18). Å ios sutarties preambulėje pažymėta, kad ieÅ¡kovas yra pripažintas neprofesionaliuoju investuotoju ir jam taikomos visos teisės aktuose nustatytos apsaugos priemonės. TÄ pačiÄ dienÄ ieÅ¡kovas su UAB „Finasta“ rizikos valdymas (dabar – UAB „Finansų rizikos valdymas“) (toliau – FRV) sudarė Vertybinių popierių atpirkimo sutartį (toliau – 2007 m. lapkričio 23 d.

Repo sutartis) (t. 1, b. l. 26-29). Å ia sutartimi ieÅ¡kovas pardavė FRV 155 881 vnt. AB Å iaulių banko akcijų po 2,29 Lt už vnt. (iÅ¡ viso už 356 280,49 Lt) ir įsipareigojo atpirkti akcijas iÅ¡ FRV iki 2008 m. gegužės 23 d. Byloje ginčo nėra, kad sutartÄ akcijų atpirkimo dienÄ ieÅ¡kovas neatpirko iÅ¡ FRV Å iaulių banko akcijų. IeÅ¡kovui neatpirkus iÅ¡ FRV Å iaulių banko akcijų, ieÅ¡kovas su FRV 2008 m. birželio 2 d. sudarė kitÄ Vertybinių popierių atpirkimo sutartį (toliau – 2008 m. birželio 2 d.

Repo sutartis). Å ia sutartimi ieÅ¡kovas pardavė FRV 3 550 vnt. AB „Lifosa“ akcijų po 43 Lt už vnt. (iÅ¡ viso už 152 650 Lt) ir įsipareigojo atpirkti akcijas iÅ¡ FRV iki 2008 m. rugsėjo 2 d. (t. 1, b. l. 31-34). Byloje ginčo nėra, kad sutartÄ akcijų atpirkimų dienÄ ieÅ¡kovas neatpirko iÅ¡ FRV ir Lifosos akcijų. Kaip ir nėra ginčo, kad, neatpirkus Å iaulių banko ir Lifosos akcijų, ieÅ¡kovo įsiskolinimas FRV iki 2009 m. liepos mėnesio pasiekė 592 000 Lt.IeÅ¡kovas 2009 m. liepos 21 d. su AB banku „FINASTA“ (toliau – Bankas) sudarė Investicinių paslaugų teikimo sutartį, kuri reglamentuoja santykius tarp ieÅ¡kovo (kliento) ir Banko, kylančius teikiant klientui investicines paslaugas (t. 1, b. l. 21-25), o 2009 m. kovo 24 d.

– Kredito sutartį, kuria Bankas suteikė ieÅ¡kovui 592 000 Lt kreditÄ , kurio paskirtis – ieÅ¡kovo su FRV sudarytų Repo sutarčių užbaigimas (t. 1, b. l. 40-43). Ä®sipareigojimų pagal Kredito sutartį įvykdymui užtikrinti ieÅ¡kovas įkeitė Bankui iÅ¡ FRV atpirktas Å iaulių banko ir Lifosos akcijas, ieÅ¡kovo tėvas F. D. įkeitė Bankui jam priklausantį butÄ (duomenys neskelbtini), o ieÅ¡kovo sesuo I. V. laidavo už ieÅ¡kovo prievolę mokėti palÅ«kanas pagal Kredito sutartį.

Bylos duomenys patvirtina, kad ieÅ¡kovas, gavęs iÅ¡ Banko kreditÄ , 2009 m. rugpjūčio 7 d. atsiskaitė su FRV pagal Repo sutartis, pervesdamas FRV 593 848,62 Lt, tokiu bÅ«du Å¡ias sutartis užbaigdamas (t. 1, b. l. 30, 35).IeÅ¡kovas ieÅ¡kiniu prašė:

1) pripažinti, kad FRV piktnaudžiavo savo teisėmis pagal Repo sutartis ir tuo pažeidė FPRĮ 22 straipsnio 1 dalies ir CK 1.137 straipsnio 3 dalies nustatytus imperatyvus;

2) pripažinti Kredito sutartį negaliojančia ab initio ir taikyti restitucijÄ ;

3) solidariai priteisti iš atsakovų FRV ir Banko 512 718,94 Lt nuostolių;

4) pripažinti negaliojančiu hipotekos lakÅ¡tÄ , kurio pagrindu įregistruota ieÅ¡kovo tėvo F. D. sutartinė hipoteka. Savo pirmÄ ir trečiÄ reikalavimÄ ieÅ¡kovas grindė aplinkybėmis, kad, ieÅ¡kovui laiku neatpirkus Å iaulių banko ir Lifosos akcijų, FRV įgijo teisę laisvai disponuoti (parduoti) jomis ir iÅ¡ gautų lėšų padengti ieÅ¡kovo prievoles, tačiau nepasinaudojo Å¡ia teise ir leido akcijų vertei kristi, t. y. perkėlė visÄ rinkos žemumas pasiekusių vertybinių popierių rizikÄ ieÅ¡kovui, kuriam buvo suteiktas neprofesionalaus investuotojo statusas.

IeÅ¡kovo manymu, FRV tokiu bÅ«du pažeidė FRPÄ® 22 straipsnio 1 dalį, kuri nustato finansų maklerio įmonės pareigÄ teikiant klientui investicines paslaugas ir (arba) papildomas paslaugas, elgtis sÄ Å¾iningai, teisingai ir profesionaliai bei veikti geriausiomis klientui sÄ lygomis ir jo interesais, taip pat CK 1.137 straipsnio 3 dalį, kuri draudžia įgyvendinti civilines teises tokiu bÅ«du ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims arba prieÅ¡tarautų subjektinės teisės paskirčiai.

IeÅ¡kovo paskaičiavimais, jeigu FRV nebÅ«tų piktnaudžiavusi savo teise disponuoti neatpirktomis akcijomis savo nuožiÅ«ra ir bÅ«tų veikusi sÄ Å¾iningai, teisingai, profesionaliai bei geriausiomis savo klientui sÄ lygomis ir interesais, 2008 m. rugsėjo 15 d. ieÅ¡kovas bÅ«tų skolingas FRV tik 79 281,06 Lt. Be to, aplinkybę, kad FRV pažeidė minėtų teisės aktų nuostatas, ieÅ¡kovas įrodinėjo tuo, jog FRV dar labiau pablogino ieÅ¡kovo padėtį, pasiÅ«lydama ieÅ¡kovui sudaryti Kredito sutartį ir tokiu bÅ«du perkeldama dar didesnę prisiimamos rizikos dalį ieÅ¡kovui ir jo artimiesiems.

Nuostolių atlyginimÄ (skirtumÄ tarp ieÅ¡kovo 592 000 Lt įsiskolinimo, susidariusio FRV laiku nepardavus Å iaulių banko ir Lifosos akcijų, ir ieÅ¡kovo 79 281,06 Lt įsiskolinimo, kuris galėjo bÅ«ti FRV laiku pardavus Å¡ias akcijas, t. y. 512 718,94 Lt) ieÅ¡kovas prašė priteisti ne tik iÅ¡ FRV, bet ir iÅ¡ Banko, remdamasis tuo, kad jis turėjo pagrįstÄ pagrindÄ sutapatinti FRV su Banku ir tikėtis, kad atsakovai prisiimÄ tÄ pačiÄ atsakomybę.IeÅ¡kovas antrÄ reikalavimÄ (dėl Kredito sutarties pripažinimo negaliojančia) grindė aplinkybėmis, kad FRV įkalbėjo ieÅ¡kovÄ sudaryti Kredito sutartį, o Bankas suteikė kreditÄ ieÅ¡kovui labai nenaudingomis sÄ lygomis, pasinaudodamas ieÅ¡kovui susidėjusiomis sunkiomis aplinkybėmis, ieÅ¡kovo neprofesionalumu ir jo tikėjimu, jog vertybinių popierių rinka greitu metu atsities.

AnalogiÅ¡komis aplinkybėmis ieÅ¡kovas grindė iÅ¡vestinį ketvirtÄ reikalavimÄ dėl hipotekos sandorio pripažinimo negaliojančiu.             IÅ¡ skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas motyvuotai atmetė ieÅ¡kovo argumentus dėl jo neprofesionalaus investuotojo statuso ir FRV veiksmų delsiant parduoti ieÅ¡kovo neatpirktas Å iaulių banko ir Lifosos akcijas, pažymėdamas, jog ieÅ¡kovas atsižvelgdamas į savo didelę investavimo patirtį, žinių lygį apie konkrečias finansines priemones turėjo suvokti repo sandorių esmę ir jiems bÅ«dingÄ rizikÄ bei kad perleistų akcijų vertės svyravimo rizika tenka pačiam ieÅ¡kovui.

Be to, atkreipė dėmesį į tai, kad FRV turėjo teisę, o ne pareigÄ parduoti laiku neatpirktas akcijas. IeÅ¡kovas apeliaciniu skundu Å¡ių pirmosios instancijos teismo motyvu neskundžia. Taip pat nenurodo argumentų dėl pirmosios instancijos teismo motyvų, kuriais atmestas ieÅ¡kovo reikalavimas dėl Kredito sutarties pripažinimo negaliojančia tuo pagrindu, kad Bankas pasinaudojo ieÅ¡kovui susidėjusiomis sunkiomis aplinkybėmis ir sudarė Kredito sutartį, kuri yra aiÅ¡kiai nenaudinga ieÅ¡kovui.

Pirmosios instancijos teismas iÅ¡dėstė iÅ¡samius motyvus, pagrindžiančius padarytÄ iÅ¡vadÄ , kad Kredito sutarties sÄ lygos buvo netgi naudingos ieÅ¡kovui.             IeÅ¡kovas apeliacinį skundÄ grindžia iÅ¡ esmės vieninteliu argumentu, kad pirmosios instancijos teismas netaikė materialinių teisės normų, reglamentuojančių niekinio sandorio pripažinimÄ ir jo pasekmių taikymÄ (CK 1.78 str. 1, 5 d., 1.80 str., 2.77 str., FPRÄ® 4 str. 1 d.), nes, apelianto teigimu, FRV vykdė investicinę veiklÄ neturėdama Å¡iai veiklai privalomos licencijos.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė iÅ¡reikalauti Vertybinių popierių komisijos 2009 m. gruodžio 10 d. sprendimÄ (toliau – VPK sprendimas), kuriuo nustatytos aplinkybės dėl aktualiu Å¡iai bylai laikotarpiu FRV vykdytos veiklos sudarant repo sandorius, neturint licencijos. IeÅ¡kovas yra teisus teigdamas, kad jis dar ieÅ¡kinyje nurodė VPK sprendimÄ ir Å¡iuo sprendimu nustatytas minėtas aplinkybes iÅ¡dėstė nagrinėjant bylÄ pirmosios instancijos teisme 2013 m. gegužės 24 d. posėdyje.

Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tiek ieÅ¡kinio, tiek kitų ieÅ¡kovo pateiktų procesinių dokumentų, tiek 2013 m. gegužės 24 d. teismo posėdžio protokolo turinys neteikia pagrindo iÅ¡vadai, kad ieÅ¡kovas Å¡iomis aplinkybėmis (ir Å¡ias aplinkybes patvirtinančiu VPK sprendimu) grindė pareikÅ¡tus reikalavimus.             IeÅ¡kovas ieÅ¡kinyje tik be kita ko atkreipė dėmesį į aplinkybę, kad VPK sprendimu FRV buvo skirta 4 000 Lt bauda už tai, jog Å¡i bendrovė nuo 2007 m. lapkričio 1 d. iki 2009 m. liepos 30 d. vykdė investicinę veiklÄ neturėdama Å¡iai veiklai reikalingos licencijos ir pasinaudodama AB FMÄ® „FINASTA“ techninėmis galimybės ir žmogiÅ¡kaisiais iÅ¡tekliais, norėdamas pabrėžti, jog 2007 m. lapkričio 23 d.

Repo sutartį sudarė su FRV, manydamas, kad Å¡iÄ sutartį sudaro su AB FMÄ® „FINASTA“, su kuria tÄ pačiÄ dienÄ (2007 m. lapkričio 23 d.) buvo sudaręs Investicinių paslaugų sutartį, kurioje ieÅ¡kovas buvo pripažintas neprofesionaliu investuotoju. Cituodamas VPK sprendimÄ ieÅ¡kovas paryÅ¡kino bÅ«tent sprendimo iÅ¡vadÄ , kad FRV vykdė veiklÄ pasinaudodama AB FMÄ® „FINASTA“ techninėmis galimybėmis ir žmogiÅ¡kaisiais iÅ¡tekliais. Tuo tarpu VPK sprendimo iÅ¡vada, kad FRV vykdė investicinę veiklÄ be licencijos, ieÅ¡kovo nebuvo paryÅ¡kinta.

Taigi ieÅ¡kovas VPK sprendimÄ buvo nurodęs visai kitame kontekste. Pirmosios instancijos teismas, pažymėjęs, kad kadangi ieÅ¡kovas buvo sudaręs sutartį ir su AB FMÄ® „FINASTA“, ir su FRV, remiantis bonus pater familias koncepcija, pagal kuriÄ vidutinių sugebėjimų asmuo turi ir gali identifikuoti asmenį, kuris nurodytas sutartyje, padarė iÅ¡vadÄ , jog ieÅ¡kovas suprato, kad Repo sutartį sudaro ne su AB FMÄ® „FINASTA“. IeÅ¡kovas apeliaciniu skundu Å¡ios iÅ¡vados neskundžia.             IÅ¡ 2013 m. gegužės 15 d. teismo posėdžio protokolo (atkreiptinas dėmesys, kad tai buvo ne parengiamasis teismo posėdis, t. y. ieÅ¡kovas savo reikalavimus privalėjo suformuoti pasirengimo teisminiam nagrinėjimui pirmosios instancijos teisme metu) matyti, kad ieÅ¡kovas iÅ¡kėlė klausimÄ dėl VPK sprendimo iÅ¡reikalavimo, motyvuodamas šį praÅ¡ymÄ tuo, jog ieÅ¡kovas, grįsdamas savo ieÅ¡kinį, remsis argumentais, kad Repo sutartys konstatuotini kaip niekiniai, nes buvo sudaryti bendrovės, neturinčios licencijos.

Toliau pasisakydamas dėl ginčo esmės ieÅ¡kovas pareiÅ¡kė savo nuomonę, kad Repo sutartys negalėjo bÅ«ti sudarytos, nes FRV neturėjo teisės tokių sutarčių sudaryti, todėl jos yra niekinės, kaip ir visi kiti sandoriai, sudaryti po Repo sutarčių sudarymo. Atkreiptinas dėmesys, kad ieÅ¡kovas reikalavimo dėl Repo sutarčių pripažinimo niekinėmis nereiÅ¡kė, Å¡iÄ aplinkybę nurodė bylos nagrinėjimo iÅ¡ esmės pirmosios instancijos teisme metu pabaigoje, taip pat nepateikė argumentų, iÅ¡skyrus VPK sprendime nurodytas aplinkybes, kurios pagal CPK 182 straipsnio 2 punktÄ nagrinėjamu atveju neturėjo prejudicinės galios, patvirtinančių, kad FRV galėjo sudaryti Repo sutartis tik turėdama atitinkamÄ licencijÄ , t. y. kad FRV veikla turėjo bÅ«ti licencijuojama.

Pirmosios instancijos teismas nematydamas pagrindo ex officio konstatuoti niekinių sandorių fakto ir nesant ieÅ¡kovo suformuluoto atitinkamo reikalavimo, pagrįstai ieÅ¡kovo nurodytų aplinkybių neanalizavo ir netaikė niekinio sandorio teisinių pasekmių (CK 1.78 str. 5 d.). Atsakovas AB bankas „FINASTA“ atsiliepime į ieÅ¡kovo apeliacinį skundÄ teisingai pažymėjo, kad VPK sprendime konstatuota aplinkybė dėl FRV veiklos be licencijos yra atskiros bylos pagrindas ir dalykas, kurioje ieÅ¡kovas turi galimybes ginti savo, jo manymu, pažeistas teises ir teisėtus interesus.

Nustačius, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai neanalizavimo ir nepasisakė dėl apelianto nurodytų aplinkybių, nėra pagrindo dėl jų pasisakyti ir apeliacinės instancijos teisme (CPK 312 str.).             Dėl nurodytų aplinkybių visumos teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro įstatyme nustatytų pagrindų naikinti apeliacine tvarka skundžiamÄ pirmosios instancijos teismo sprendimÄ , todėl apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

             Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-333 straipsniais, n u t a r i a :              Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 4 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ . TeisėjaiVirginija Čekanauskaitė Danutė GasiÅ«nienė Danguolė Martinavičienė