2016-12-13 Nr. BB-5254-1-30-1-00066-2014-4 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-419-677/2016 Teisminio proceso Nr. 1-30-1-00066-2014-4 Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.23.2.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 13 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurelijaus Gutausko (kolegijos pirmininkas), Vladislovo Ranonio ir Viktoro Aiduko (pranešėjas),

sekretoriaujant Gražinai Pavlenko,

dalyvaujant prokurorei Aidai Japertienei,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Jevgenijaus Michailovskio kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 5 d. nuosprendžio.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nuosprendžiu V. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 259 straipsnio 2 dalį 15 MGL (564,75 Eur) bauda, pagal BK 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsniu, 65 straipsnio 2 dalimi, V. G. paskirtos bausmės subendrintos ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams ir 15 MGL (564,75 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas V. G. atidėtas dvejiems metams, įpareigojant jį per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį tęsti darbą ir, vadovaujantis BK 67 straipsniu, 71 straipsniu, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 10 MGL (376,50 Eur) dydžio įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, ją įpareigojant sumokėti per tris mėnesius nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 5 d. nuosprendžiu pakeistas Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nuosprendis: panaikinta jo dalis, kuria V. G. pripažintas kaltu pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis – V. G. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendžiu taip pat nuteisti A. Š., R. L., V. Ž., tačiau ši nuosprendžio dalis nebuvo skųsta apeliacine tvarka, neapskųsta ir kasacine tvarka.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokurorės, prašiusios kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

1. V. G. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas už tai, kad iki 2014 m. spalio 14 d., turėdamas tikslą platinti parduodant, prie garažų masyvo, esančio Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), neteisėtai atgabeno polietileninį maišelį su ne mažiau kaip 84,308 g narkotinės medžiagos – kanapių, kurias už 2000 Lt pardavė V. Ž..

Be to, V. G. nuteistas ir už tai, kad savo gyvenamojoje vietoje Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), neteisėtai, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, laikė vieną folijos lankstinuką su 0,406 g narkotinės medžiagos – kanapių. Nusikalstamą veiką vykdė iki 2015 m. sausio 9 d., kai 10.20 val. 0,406 g narkotinės medžiagos – kanapių – rado ir paėmė policijos pareigūnai.

2. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pakeisdama pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl V. G. nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį ir dėl šios nusikalstamos veikos jį išteisindama, nurodė, kad byloje nėra surinkta pakankamai neginčijamų, patikimų įrodymų, galinčių neabejotinai patvirtinti, kad V. G. iki 2014 m. spalio 14 d. prie garažų masyvo, esančio Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), neteisėtai atgabeno polietileninį maišelį su ne mažiau kaip 84,308 g narkotinės medžiagos – kanapių, kurias už 2000 Lt pardavė V. Ž.. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog V. G. kaltė dėl šios veikos padarymo iš esmės grindžiama tik prieštaringais kito nuteistojo V. Ž. parodymais, o kiti byloje esantys įrodymai tarpusavyje nesutampa, todėl padarė išvadą, kad tokiais įrodymais grįsti asmens kaltės negalima.

3. Kasaciniu skundu Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiasis prokuroras Jevgenijus Michailovskis prašo Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gegužės 5 d. nuosprendį panaikinti ir palikti galioti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nuosprendį.

3.1. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas iš įrodymų vertinimo baudžiamajame procese bendrųjų taisyklių išplaukiančių reikalavimų nesilaikė, padarė neteisingas išvadas dėl ištirtų duomenų įrodomosios vertės ir jų pagrindu priėmė neteisingą sprendimą, sudariusį neleistiną baudžiamojo proceso tikslų požiūriu teisinę padėtį, leidusią asmeniui, kaltintam tyčinio sunkaus nusikaltimo padarymu išvengti baudžiamosios atsakomybės, t. y. padarė esminius BPK nuostatų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą pažeidimus, o šie pažeidimai sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis). Be to, apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį V. G., esant jo kaltės įrodymams padarius nusikalstamą veiką (BK 260 straipsnio 1 dalis), pažeidė BK 2 straipsnio nuostatas (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 2 dalis).

3.2. Prokuroras nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje teigė negalintis V. Ž. parodymų vertinti kaip nuoseklių ir patikimų, tokią išvadą teismas argumentavo detaliai aptardamas V. Ž. parodymus, duotus skirtingose baudžiamojo proceso stadijose. Skunde dėstoma teismo padaryta minėtų parodymų analizė bei nurodoma, kad teismas, remdamasis šia analize konstatuoja, jog V. Ž. nėra nuoseklus dėl narkotinių medžiagų įsigijimo aplinkybių – neaiški susitikimo su V. G. data, kintanti skolos V. G. už kanapes suma, be to, skirtingai nurodomas ir susitikimo iniciatorius (iš pradžių V. G., po to lyg ir pats V. Ž.).

Kasatorius neginčija apeliacinės instancijos teismo konstatuotų V. Ž. parodymų, duotų skirtingais laikotarpiais ir aplinkybėmis detalių neatitikimo, ir nurodo, jog šie neatitikimai iš esmės neliečia V. G. kaltės įrodinėjimui ir veikos kvalifikacijai reikšmingų aplinkybių ir yra susiję tik su fakultatyviųjų (ne visais atvejais baudžiamajame procese būtinų nustatyti ir įrodinėti) nusikalstamos veikos požymių (pvz. vieta, laikas, motyvai, nusikalstamo sumanymo iniciatyvos šaltinis) vertinimu bei įrodinėjimu. Prokuroras nurodo, jog V. Ž. visais atvejais duodamas parodymus patvirtino, kad narkotines medžiagas kaltinime inkriminuotu ar jam artimu laikotarpiu ir vietoje jis įsigijo būtent iš V. G.. Jo skirtingu laikotarpiu išdėstytų aplinkybių dėl narkotinių medžiagų įsigijimo dienos neatitikimai paaiškinami žmogaus atminties ypatumais.

Prokuroras taip pat nesutinka su apeliacinės instancijos teismo teiginiais, kad V. Ž. viso proceso metu parodė, kad gavęs kanapių iš V. G., dalį jų pardavė tik A. Š.. Apklausos, vykusios 2015 m. spalio 15 d. metu, V. Ž. parodė negalintis nurodyti, kokį kiekį tiksliai narkotinės medžiagos jis pardavė, tačiau parodė, kad gyvenamųjų patalpų kratos metu rasti pinigai – 212 Lt buvo gauti už narkotines medžiagas, tarp jų ir 90 Lt, kuriuos jam davė A. Š. už 3 g kanapių. Šios apklausos metu, kaip ir vėlesnių, jis neteigė, kad iš V. G. įgytas narkotines medžiagas pardavė tik A. Š.. Aplinkybė, kad V. Ž. parduotų A. Š. narkotinių medžiagų – kanapių cheminė sudėtis (tetrahidrokanabinolio (THC) kiekis) nesutampa, akivaizdžiai negali būti laikoma aplinkybe, paneigiančia visų V. Ž. duotų parodymų teisingumą, nes pas A. Š. kratos metu rastų narkotinių medžiagų – kanapių įsigijimo aplinkybes patvirtino tiek pats A. Š., tiek ir V. Ž..

Taip pat prokuroras nurodo, kad sprendžiant V. Ž. parodymų patikimumo klausimą, svarbu atsižvelgti ir į dar keletą aplinkybių, prokuroro vertinimu, paneigiančių apeliacinės instancijos teismo išsakytų abejonių V. Ž. parodymų patikimumu pagrįstumą. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu tiek V. Ž., tiek ir V. G. neigė bet kokio priešiškumo tarp jų tiek praeityje, tiek ir bylos nagrinėjimo teisme metu buvimą. Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu V. G. savo poziciją pakeitė, nurodydamas, kad V. Ž. gali jį apkalbėti dėl atsiradusių tarp jų nesutarimų, tokiu būdu akivaizdžiai siekdamas jau apeliacinėje instancijoje pagrįsti skunde iškeltas abejones V. Ž. parodymų teisingumu bei patikimumu. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme V. Ž. kaltę pripažino ir paneigė, kad policijos pareigūnai jam darė spaudimą duodant parodymus. Apeliacinės instancijos teisme jis, suvokdamas, jog duodamais parodymais iš esmės pagrindžia asmens, su kuriuo sieja draugiški santykiai, kaltumą ir turėdamas galimybę anksčiau duotus parodymus paneigti, juos patvirtino dar kartą parodydamas, kad inkriminuotą narkotinių medžiagų kiekį jam į skolą nurodytu laiku ir vietoje pardavė V. G..

3.3. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismo kolegija įžvelgė bei konstatavo neatitikimus, leidusius suabejoti V. G. kalte ir liudytojo G. S. parodymuose. Teismas pastebėjo, kad G. S. teisiamajame posėdyje teigė, jog buvo žvalgybinės informacijos, kad V. G. V. Ž. tolimesniam platinimui tiekia narkotines medžiagas, o tarp V. G. ir V. Ž. buvo užfiksuoti konspiratyvūs pokalbiai rodė, jog žmonės skambina V. Ž., o šis sako, kad pas jį nieko nėra, po ko susisiekia su V. G. ir vėliau informuoja, kad žmonės pas jį gali atvažiuoti. Kolegijos vertinimu, kiti bylos duomenys šio liudytojo parodymų nepatvirtina, kadangi nors kalbama apie žvalgybinę informaciją dėl V. G. ir V. Ž. ryšių, susijusių su narkotinių medžiagų platinimu, tačiau tiek V. G., tiek V. Ž. byloje inkriminuotas vienintelis tarpusavio narkotinių medžiagų perdavimo atvejis, vykęs iki 2014 m. spalio 14 d. Jokių kitų narkotinių medžiagų platinimo epizodų jiems neinkriminuota, nors abu slapta buvo stebimi, kontroliuojant jų telefoninius pokalbius, atliekant sekimą. Tokios faktinės aplinkybės leido apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai suabejoti G. S. minėtos žvalgybinės informacijos pagrįstumu. Toks apeliacinės instancijos teismo surinktų įrodymų vertinimas negali būti laikomas atitinkančiu BPK 20 straipsnio 5 dalį, kadangi teismas pasisakė tik dėl dalies byloje surinktų ir būtinų įvertinti nustatant liudytojo G. S. parodymų teisingumą bei pagrįstumą įrodymų, o tokio įvertinimo pagrindu padarytos išvados nėra pagrįstos.

3.4. Prokuroro nuomone, ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys rodo pakankamai dažnų kontaktų elektroninių ryšių priemonėmis tarp V. Ž. ir V. G., taip pat tarp V. G. ir kitų, tyrimo metu nenustatytų asmenų buvimą, o dalies kolegijos neįvertintų pokalbių turinys, atsižvelgiant į tirtų nusikalstamų veikų vykdymo bei tyrimo specifiką, jas tyrusio pareigūno G. S. profesinę patirtį, nusikaltimų tyrimo ir teisminei praktikai žinomas narkotikais prekiaujančių žmonių bendravimo (leksikos) konspiracinius ypatumus (tartis dėl susitikimų nenurodant tikslo, prašyti neįvardinamos pagalbos), yra akivaizdžiai pakankamai informatyvus nuomonei, kad pokalbiuose dalyvaujantys asmenys vykdo prekybą narkotinėmis medžiagomis, sudaryti bei pagrįsti. Toliau prokuroras cituoja byloje esančius pokalbius, nurodo, kad pokalbio, vykusio 2014 m. gegužės 23 d. (2014 m. gegužės 21 d. – 2014 m. rugpjūčio 5 d. suvestinė, Nr. 672) tarp V. Ž. ir V. G., metu, be kito, sakoma „...aš tai norėjau tau paskambinti, kad tu pažiūrėtum ką nors (V. Ž.). Ta prasme? (V. G.). Nu kad pažiūrėtum pas tą (V. Ž.). A. S. (V. G.). Nu tai aš tau nelabai nieko (V. Ž.)“. Pokalbio, vykusio 2014 m. birželio 25 d. (2014 m. gegužės 21 d. – 2014 m. rugpjūčio 5 d. suvestinė, Nr. 4423) tarp V. Ž. ir V. G., metu sakoma „...a, o tu namuose dabar? (V. G.). Nu bet aš nieko neturiu namie (V. Ž.). Nu tai galim kartu nulėkti (V. G.). Nu ką aš žinau, galim (V. Ž.)“. Kontroliuojant V. G. abonentu perduotą informaciją, užfiksuotas pokalbis, įvykęs 2014 m. gruodžio 10 d. (2014 m. spalio 23 d. – 2015 m. sausio 8 d. suvestinė, Nr. 2188), kurio metu V. G., paskambinęs nenustatytam asmeniui, rusiškai prašo pagalbos. Šiam paklausus, kokios pagalbos prašo, atsako, kad tokios, kaip visada. Vyras pasako, kad net nežino kur jam skambinti ir priduria, kad pats turi truputį. V. G. paklausia, ar „ten galima ko nors, kaip nors“. Vyras atsako, kad „ne“, nes ir jis, ir „S.“ jau skambino ir pasiūlo pagalbos kreiptis į D. B.. Panašaus turinio V. G. pokalbiai apie neįvardijamą „pagalbą“ su nenustatytais asmenimis užfiksuoti 2014 m. gruodžio 17 d. (Nr. 2502).

4. Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Jevgenijaus Michailovskio kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų ir baudžiamojo proceso pažeidimų

5. Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Kasacinėje praktikoje išaiškinta, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis veikų aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatinėjant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.). Pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas ir šio teismo išvados dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių patikrinami nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Apeliacinės instancijos teismo išvados šiais klausimais paprastai yra galutinės. Kasacinės instancijos teismas apeliacinės instancijos teismo baigiamąjį aktą gali panaikinti tik nustatęs, kad vertinant įrodymus, nustatant bylos faktines aplinkybes pirmosios instancijos ar apeliacinės instancijos teisme buvo padaryta esminių BPK pažeidimų.

5.1. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai įrodymus vertina, vadovaudamiesi BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Nagrinėjant bylą kasacine tvarka BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu, o kartu ir kasaciniu pagrindu, gali būti pripažįstami atvejai, kai: kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos, nesiėmus priemonių nustatyti visų teisingam bylos išsprendimui reikšmingų aplinkybių; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus darytos klaidos dėl įrodymų turinio, įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse reikalavimus atitinka; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015, 2K-160-507/2016 ir kt.).

Kasaciniame skunde BPK 20 straipsnio pažeidimai siejami su tuo, kad, anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas padarė neteisingas išvadas dėl ištirtų duomenų įrodomosios vertės vertinant nuteistojo V. Ž. parodymus, taip pat pasisakė tik dėl dalies byloje surinktų ir būtinų vertinti nustatant liudytojo G. S. parodymų teisingumą bei pagrįstumą įrodymų. Šie kasatoriaus argumentai yra nepagrįsti. Patikrinus nagrinėjamą bylą teisės taikymo aspektu, konstatuojama, kad kasacine tvarka apskųstame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje atliktas įrodymų vertinimas tokių trūkumų neturi, o kasaciniame skunde keliamos abejonės dėl įrodymų, kuriais rėmėsi teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, atitikties įstatymų reikalavimams yra nepagrįstos.

Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą, dar kartą išanalizavo pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, atliko įrodymų tyrimą, papildomai apklausė nuteistąjį V. Ž., nuosprendyje motyvuotai pasisakė, kodėl nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl V. G. pripažinimo kaltu pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, šioje dalyje priimdamas naują nuosprendį nurodė apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas išteisinti nuteistąjį pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis kitaip įvertino pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio įrodymus.

Apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei nurodo prokuroras, savo procesinį sprendimą pagrindė įrodymų visuma, vertino ir nuteistojo parodymus, ir kito nuteistojo V. Ž. parodymus, ir liudytojo pareigūno G. S. parodymus, rašytinius bylos duomenis. Toks įrodymų vertinimas ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinys, priešingai nei nurodo kasatorius, atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalyje, 331 straipsnio 2 dalyje išdėstytus reikalavimus. Nesutikti su apeliacinės instancijos teismo išvadomis dėl kasaciniame skunde nurodytų argumentų nėra teisinio pagrindo.

Kasacinio skundo argumentai, kad teismai tam tikrų liudytojų parodymus vertino vienpusiškai ir epizodiškai, nevertino jų kitų byloje esančių įrodymų kontekste, yra deklaratyvūs ir neparemti bylos medžiaga. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas įrodymus įvertino kitaip negu tikėjosi prokuroras, nereiškia, jog buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai.

Atsižvelgiant į tai, prokuroro kasacinio skundo argumentai, kuriais siekiama pakartotinio nuteistojo ir liudytojo parodymų, telefoninių pokalbių išklotinių vertinimo, jų pagrindu – kitokių, nepalankių nuteistajam V. G., teismo išvadų dėl jo kaltės, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Nurodyti ir su jais susiję kasatoriaus argumentai nagrinėjami tiek, kiek tai yra susiję su tinkamo BPK nuostatų laikymosi ir baudžiamojo įstatymo pritaikymo klausimų išsprendimu.

Dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su išteisinimu pagal BK 260 straipsnio 1 dalį

6. Kiekviena iš BK 260 straipsnio 1 dalyje nurodytų alternatyvių veikų (neteisėtas gaminimas, perdirbimas, įgijimas, laikymas, gabenimas ar siuntimas) atitinka iš esmės savarankišką nusikaltimo sudėtį. Todėl teismas, pripažindamas asmenį kaltu ir nuteisdamas jį už kurios nors vienos ar kelių BK 260 straipsnio 1 dalyje nurodytų veikų padarymą, byloje privalo nustatyti kiekvienos veikos padarymo faktą ir apkaltinamajame nuosprendyje tai pagrįsti baudžiamojo proceso įstatymo tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, nekeldamas nė vienos iš šių alternatyvių veikų (sudėties požymių visumos) įrodinėjimui bei pagrindimui skirtingų (mažesnių ar didesnių) reikalavimų. Narkotinių ar psichotropinių medžiagų pardavimu laikomas šių medžiagų perdavimas pažeidžiant teisės aktais nustatytą tvarką kitam asmeniui už piniginį atlyginimą.

Prokuroras kasaciniame skunde labai plačiai dėsto nuteistojo V. Ž. parodymus, taip pat cituoja telefoninius pokalbius tarp V. G. ir V. Ž., taip pat pokalbius tarp V. G. ir nenustatyto asmens. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad visi šie duomenys buvo žinomi bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, teismas išsamiai visus šiuos įrodymus išanalizavo, savo sprendimą pagrindė įrodymų visuma. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinys patvirtina, jog nagrinėjamoje byloje narkotinių medžiagų pardavimo aplinkybės - kur, kaip, kokiais veiksmais, V. G. tariamai pardavė narkotines medžiagas V. Ž., nenustatytos. Kaip teisingai pastebėjo apeliacinės instancijos teismas, pats pardavimo faktas užfiksuotas nebuvo. Teismų praktikoje konstatuota, kad BK 260 straipsnyje nurodytos veikos turi savarankišką baudžiamosios atsakomybės pagrindimo kaltininkui reikšmę ir todėl kiekviena iš jų turi turėti savarankišką procesinį įrodinėjimą, o ne preziumuojamos („išvedamos“) iš kitų BK 260 straipsnio atitinkamoje dalyje nurodytų ir neginčijamai įrodytų vėlesnių veikų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-218/2009).

6.1. Prokuroras dėsto, analizuoja V. Ž. parodymus, sutinka su juose esančiais prieštaravimais, nustatytais apeliacinės instancijos teismo, ir vis dėlto teigia, kad prieštaravimai nepaneigia jo parodymų nuoseklumo dėl to, kad narkotines medžiagas jam pardavė V. G.. Pirma, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismo išvados dėl to, kad V. Ž. nebuvo nuoseklus dėl narkotinių medžiagų įsigijimo aplinkybių – neaiški susitikimo su V. G. data, kintanti skolos V. G. už kanapes suma, be to, skirtingai nurodomas ir susitikimo iniciatorius, yra pagrįstos. Apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, kad V. Ž. parodymai nėra patikimi, kad jais būtų galima besąlygiškai tikėti grindžiant V. G. kaltę. Antra, teismų praktikoje nustatyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, bet tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję, iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados ir turi būti paneigti kaltinimui prieštaraujantys duomenys (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-603/2011). Šioje byloje nuteistojo V. G. kaltė dėl nusikaltimo, numatyto BK 260 straipsnio 1 dalyje, iš esmės buvo grindžiama kito nuteistojo V. Ž. parodymais, kurie, kaip nustatyta apeliacinės instancijos teismo, ir tam neprieštarauja prokuroras, yra prieštaringi.

6.2. Taip pat prokuroras skunde, kaip minėta, daug dėmesio skyrė ir liudytojo pareigūno G. S. parodymams, kurių esmė yra tai, jog pareigūnai turėjo žvalgybinės informacijos, kad V. G. V. Ž. tiekia narkotines medžiagas toliau platinti, tarp V. G. ir V. Ž. buvo užmaskuoti pokalbiai. Visus šiuos prokuroro kasaciniame skunde išdėstytus įrodymus apeliacinės instancijos teismas taip pat įvertino ir dėl jų pateikė išsamius motyvus. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes akivaizdu, jog kontroliuojant V. Ž. telefoninius pokalbius, buvo nustatyti keli jo ir V. G. kontaktai, tačiau užfiksuoti pokalbiai itin neinformatyvūs, minimos frazės ir teiginiai dviprasmiški, neaiškūs, juolab kad abu nuteistieji minėjo, kad tarp jų būta pokalbių ir dėl maisto papildų, ir tokios versijos užfiksuoti pokalbiai nepaneigia. Be to, apeliacinės instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad byloje nėra užfiksuotų nuteistųjų pokalbių, kurie patvirtintų su narkotinių medžiagų pardavimu susijusias kaltinime nurodomas aplinkybes.

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje kaltinimas, jog V. G. pardavė V. Ž. narkotinių medžiagų, pagrįstas prielaidomis, o ne baudžiamojo proceso įstatymo nustatytais būdais gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas V. G. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, nepažeidė įrodymų vertinimo tvarkos ir baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nenustatyta BPK 369 straipsnyje nurodytų pagrindų, atsižvelgiant į kasacinio skundo ribas naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Jevgenijaus Michailovskio kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Aurelijus Gutauskas

Vladislovas Ranonis

Viktoras Aidukas