2019-04-10 Nr. AB-9015-3-64-3-00015-2019-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-248-624/2019

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00015-2019-4

Procesinio sprendimo kategorija 43.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2019 m. balandžio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo E. V. atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. vasario 1 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas E. V. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kurią kildino iš neteisėtų Šiaulių TI veiksmų jam 2017 m. rugsėjo 27 d. nesuteikus galimybės pasivaikščioti gryname ore 2 valandas ir nepagrįstai paskirtos nuobaudos, dėl kurios neteko galimybės apsipirkti parduotuvėje.

II. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2019 m. vasario 1 d. nutartimi pareiškėjo E. V. skundą laikė nepaduotu.

Teismas nurodė, kad 2019 m. sausio 14 d. teismo nutartimi pareiškėjas buvo įpareigotas per 14 kalendorinių dienų nuo nutarties nuorašo gavimo dienos ištaisyti nutartyje nurodytus trūkumus, t. y. sumokėti 30 eur žyminį mokestį ir pateikti teismui tai įrodantį dokumentą. Nutartis pareiškėjui įteikta 2019 m. sausio 17 d.

Teismas nustatė, kad 2019 m. sausio 28 d. gautas pareiškėjo raštas „Dėl skundo trūkumų pašalinimo“, kuriame pareiškėjas nurodė, jog teismo teiginys, kad jis piktnaudžiauja teisminės gynybos teise, neatitinka tikrovės, taip pat jog jis neturi iš ko sumokėti žyminio mokesčio.

Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas per teismo nustatytą terminą skundo trūkumų nepašalino, t. y. nesumokėjo žyminio mokesčio, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalimi pareiškėjo skundą laikė nepaduotu ir pažymėjo, kad pripažinus, jog pareiškėjas piktnaudžiauja teisminės gynybos teise bei įpareigojus sumokėti žyminį mokestį, teismas nevertina pareiškėjo turtinės padėties.

III. Pareiškėjas E. V. atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 1 d. nutartį ir įpareigoti pirmosios instancijos teismą jo skundą nagrinėti iš esmės.

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai teigė, jog jis piktnaudžiauja teisminės gynybos teise bei reikalavo sumokėti žyminį mokestį, nors skundai dėl valstybės institucijų padarytos žalos atlyginimo žyminiu mokesčiu neapmokestinami.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti ir nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo skundą laikė nepaduotu, tinkamai taikė ABTĮ nuostatas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. vasario 1 d. nutarties, kuria pareiškėjo skundas laikytas nepaduotu pareiškėjui per teismo nustatytą terminą nepašalinus skundo trūkumų (ABTĮ 33 str. 1 d.), teisėtumas ir pagrįstumas.

Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kurią kildino iš neteisėtų Šiaulių TI veiksmų jam 2017 m. rugsėjo 27 d. nesuteikus galimybės pasivaikščioti gryname ore 2 valandas ir nepagrįstai paskirtos nuobaudos, dėl kurios neteko galimybės apsipirkti parduotuvėje.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. sausio 14 d. nutartimi pareiškėjui buvo nustatytas 14 kalendorinių dienų nuo nutarties nuorašo gavimo dienos ištaisyti nutartyje nurodytus skundo trūkumus, t. y. sumokėti 30 Eur žyminį mokestį, nurodyti, ar pareiškėjas pageidauja bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka bei aiškiai suformuluoti skundo reikalavimą. Teismas pažymėjo, kad teismas turi teisę pareikalauti iš asmenų, kurie piktnaudžiauja teisminės gynybos teise (t. y. kreipiasi į teismą be rimto pagrindo arba dažniau kaip vieną kartą per mėnesį), sumokėti žyminį mokestį (ABTĮ 36 str. 4 d.). Teismas, įvertinęs Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenis, nustatė, kad pareiškėjas į apygardų administracinius teismus 2015 – 2019 metais yra kreipęsis 95 kartus, iš kurių į Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus – 22 kartus. Po 2017 m. rugsėjo 27 d. (po skunde nurodyto įvykio, kai pareiškėjas buvo išvestas iš pasivaikščiojimo kiemelio nepraėjus 2 valandoms) pareiškėjas į Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus kreipėsi 6 kartus. 2017 m. gruodžio 22 d. pareiškėjas jau buvo padavęs skundą dėl šiame skunde minimos nuobaudos, susijusios su teisės apsipirkti parduotuvėje ribojimo, sukeltų nepatogumų, kuriame prašė priteisti 300 Eur neturtinę žalą, tačiau, pareiškėjui neištaisius skundo trūkumų, t. y. nesumokėjus žyminio mokesčio, skundą buvo atsisakyta priimti. Taigi pareiškėjas, praėjus daugiau nei metams nuo įvykių, iš kurių kildina žalą, kreipėsi į teismą prašydamas neturtinės žalos atlyginimo. Teismas taip pat vertino, kad visuose pareiškėjo skunduose ginčas keliamas dėl laikymo Šiaulių TI sąlygų, higienos normų pažeidimų, atskirus ginčus inicijuoja dėl pavienių epizodų (pasivaikščiojimo kiemelių, rūbų skalbimo, nešvarios patalynės išdavimo, inventoriaus, maitinimo ir pan.), laikotarpiai skunduose yra panašūs, kai kurie skundai jau yra išnagrinėti ir priimti sprendimai jau įsiteisėję. Atsižvelgęs į pareiškėjo pateiktų skundų kiekį, jais inicijuojamų ginčų pobūdį ir skundų išsprendimo baigtį, teismas sprendė, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi piktnaudžiaudamas teisminės gynybos teise, todėl jis įpareigotinas sumokėti 30 Eur žyminį mokestį ir pateikti įrodymus apie tai.

Pareiškėjas pateikė teismui 2019 m. sausio 24 d. raštą, kuriame nurodė, jog pageidauja bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, patikslino reikalavimą, o dėl žyminio mokesčio nurodė, kad neturi jo iš ko sumokėti, nes negauna jokių pajamų, išskyrus artimųjų pervedamas lėšas, ir pridėjo pinigų apskaitos žiniaraštį, įrodantį, kad pinigų jo sąskaitoje nėra.

Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi sprendė, kad pareiškėjas nepašalino nustatytų skundo trūkumų, t. y. nesumokėjo žyminio mokesčio, todėl pareiškėjo skundą laikė nepaduotu, o pripažinęs, jog pareiškėjas piktnaudžiauja teisminės gynybos teise bei įpareigojus sumokėti žyminį mokestį, nevertino pareiškėjo turtinės padėties.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo atskirojo skundo argumentus ir neperžengdama atskirojo skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d., 151 str.), pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.). Tačiau Konstitucijoje yra įtvirtintos ne tik asmens teisės, bet yra įtvirtintos ir pareigos, t. y. nurodyta, jog žmogus, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių (Konstitucijos 28 str.). Taigi teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pasisakęs, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno suinteresuoto subjekto teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, jog būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas visais atvejais turi būti įgyvendinama, laikantis ABTĮ nustatytų reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-224/2012).

Viena tinkamo kreipimosi į teismą sąlygų, išskyrus įstatymo numatytus atvejus, yra žyminio mokesčio, t. y. įstatymo nustatytos pinigų sumos, kurią turi sumokėti asmuo už tam tikrus įstatyme numatytus teismo atliekamus procesinius veiksmus, sumokėjimas (ABTĮ 34 str.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, pareiškė reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą, tokie skundai patenka į žyminiu mokesčiu neapmokestinamų skundų sąrašą, todėl skundas dėl jo žyminiu mokesčiu neapmokestinamas (ABTĮ 36 str. 1 d. 10 p.). Tačiau teismas turi teisę pareikalauti iš asmenų, kurie piktnaudžiauja teisminės gynybos teise (t. y. kreipiasi į teismą be rimto pagrindo arba dažniau kaip vieną kartą per mėnesį), sumokėti žyminį mokestį (ABTĮ 36 str. 4 d.). Įvertinus Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenis apie pareiškėjo skundų dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis), pareikštų administraciniuose teismuose kiekį 2018 metais (daugiau nei 30 skundų, iš jų vien 2018 m. gruodžio mėn. – 5) ir jų išnagrinėjimo rezultatus, taip pat 2019 m. sausio mėnesį (3 skundai), pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą 2019 m. sausio mėn. konstatuoti pareiškėją piktnaudžiaujant teisminės gynybos teise ir įpareigoti sumokėti 30 Eur žyminį mokestį už skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas per teismo nustatytą terminą šio skundo trūkumo nepašalino, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutarė laikyti pareiškėjo skundą nepaduotu (ABTĮ 33 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ši nutartis neapriboja pareiškėjo teisės į teisminę gynybą, nes pareiškėjas gali pakartotinai kreiptis į pirmosios instancijos teismą su skundu, atitinkančiu ABTĮ 24, 25 ir 35 straipsnių reikalavimus, o ABTĮ 36 straipsnio 4 dalies nuostatos taikymas yra ribotas laike, t. y. nebesant faktų apie pareiškėjo piktnaudžiavimą teisminės gynybos teise, ji (ABTĮ 36 str. 4 d. nuostata) negali būti taikoma.

Apibendrindama nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai bei teisėtai skundžiama nutartimi pareiškėjo skundą laikė nepaduotu, todėl pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. vasario 1 d. nutartis paliekama nepakeista.

Pažymėtina, kad pareiškėjo 2019 m. kovo 3 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateiktame dokumente nurodyta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išsiuntė jo atskirąjį skundą kitam proceso dalyviui – Šiaulių TI, nėra reikšminga sprendžiant klausimą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. vasario 1 d. nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, todėl dėl jos atskirai nėra pasisakoma.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo E. V. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. vasario 1 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan