2K-391/2012 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 2K-391/2012

Teisminio proceso Nr. 1-61-1-00771-2010-7

Procesinio sprendimo kategorija: 2.1.7, 2.1.15.1

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. liepos 5 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Olego Fedosiuko, Viktoro Aiduko ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. T. kasacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžio, kuriuo P. T. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 1 dalį nuteistas laisvės atėmimu dvejiems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš P. T. priteista Valstybinei ligonių kasai 839 Lt bei nukentėjusiajai I. K. 3233 Lt turtinei žalai ir 5000Lt neturtinei žalai atlyginti.

Skundžiama ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 13 d. nutartis, kuria nuteistojo P. T. apeliacinis skundas atmestas ir iš jo nukentėjusiajai I. K. priteista 1000 Lt atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos A. Rakauskienės pranešimo ir susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga,

n u s t a t ė :

P. T. nuteistas už tai, kad 2010 m. rugpjūčio 7 d. apie 2 val. 25 min., sodų bendrijos „Draugystė“ sklype, unikalus (duomenys neskelbtini), esančiame Jonavoje, Plento gatvėje, apsvaigęs nuo alkoholio, tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, panaudojo prieš I. K. fizinį smurtą – sudavė jai ne mažiau kaip 28 smūgius kumščiu ir kojomis į įvairias kūno vietas, nukentėjusiajai pargriuvus, prievarta numovė jos sportines kelnes bei kelnaites, suėmęs už kojų tempė žeme, taip padarė nukentėjusiajai I. K. kūno sužalojimus, atitinkančius nežymų sveikatos sutrikdymą, ir, laikydamas prispaudęs nukentėjusiosios I. K. kūną prie žemės, pasikėsino atlikti prievartinį lytinį aktą, t. y. ją išžaginti, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nes nukentėjusiajai I. K. pavyko pabėgti.

Kasaciniu skundu nuteistasis P. T. prašo panaikinti Jonavos rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 30 d. nuosprendį bei Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 13 d. nutartį ir bylą nutraukti.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėdamas baudžiamąją bylą pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 1 dalies, 301 straipsnio 1 dalies ir 324 straipsnio 6 dalies nuostatas.

Nuteistojo teigimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, vadovavosi tik nukentėjusiosios ir jos sugyventinio prieštaringais parodymais, neatsižvelgė į kitų liudytojų bei paties nuteistojo parodymus. Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 324 straipsnio 6 dalies reikalavimus, neatliko įrodymų tyrimo, kuris šiuo atveju buvo būtinas. Kasatorius atkreipia dėmesį, kad jis esminius nukentėjusiosios ir jos sugyventinio parodymų prieštaravimus išdėstė apeliaciniame skunde nurodydamas, kad nukentėjusioji ir jos sugyventinis parodė, jog nukentėjusioji, bėgdama penkių metrų atstumą nuo jo (kasatoriuas), sugebėjo per klaidą jam paskambinti, po dviejų minučių sugebėjo paskambinti savo sugyventiniui, pasakyti apie tris sakinius ir ryšys nutrūko.

Tuo tarpu byloje esantys objektyvūs duomenys rodo, kad pokalbis tarp nukentėjusiosios ir jos sugyventinio truko 72 sekundes. Kasatoriaus manymu, nukentėjusioji, gelbėdamasi nuo ją išprievartauti ketinančio vyriškio, negalėjo penkių metrų atstumą bėgti daugiau kaip 3 minutes ir 12 sekundžių. Apeliacinės instancijos teismas dėl tokio apeliacinio skundo argumento nepasisakė. Be to, nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai neatsižvelgė ir į kitus parodymų prieštaravimus. Nukentėjusioji teigė, kad policijoje lankėsi tris kartus, tuo tarpu jos sugyventinis ir policijos pareigūnai parodė, jog ji policijoje lankėsi du kartus; nukentėjusioji tvirtino, kad nuo vartelių nuteistasis už kojų ją tempė į sodo gilumą bei nutraukė nuo kojos grandinėlę, tuo tarpu J.

S. parodė, kad grandinėlę rado prie vartelių; tiek nukentėjusioji, tiek jos sugyventinis nurodė, kad ant jos kūno matėsi smurto žymės, tuo tarpu trys su ja bendravę pareigūnai teigė, jog smurto žymių ant nukentėjusiosios nesimatė, o specialistė patvirtino, kad nukentėjusiosios sužalojimai galėjo atsirasti jau po apsilankymo policijoje. Nuteistasis atkreipia dėmesį ir į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji teigė, jog jis jai šaukė „išprievartausiu tave kaip šiukšlę“, o bylą nagrinėjant teisme parodė, kad jis šaukė „išprievartausiu tave ir tavo S.“, o apklausti kaimynai teigė girdėję tik moters riksmus.

Dėl šių aplinkybių kasatorius mano, kad byloje nėra objektyvių patikimų įrodymų, kad jis kėsinosi išžaginti nukentėjusiąją, panaudodamas fizinę jėgą. Kartu kasatorius teigia, kad jo parodymai nesikeitė viso proceso metu, buvo nuoseklūs, juos patvirtina ir kiti įrodymai. Teismai neįvertino jo parodymų, kad nukentėjusioji pati prie jo seksualiai priekabiavo, o konfliktas kilo dėl to, kad jis norėjo nukentėjusiąją išvaryti iš sodo. Tai patvirtina ir tas faktas, kad jis pats skambino į policiją prašydamas išvesti I.

K..

Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas be pagrindo atmetė policijos pareigūnų parodymus, konstatuodamas, kad apie tai, jog nepastebėjo smurto požymių ant nukentėjusiosios, jie parodė siekdami pateisinti netinkamą savo pareigų atlikimą. Nuteistasis mano, kad tokie teismo argumentai pažeidžia BPK 20 straipsnio 1 dalies ir 301 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes teismas rėmėsi tik prielaidomis. Byloje nėra jokių duomenų, kad pareigūnai sulaužė valstybei duotą priesaiką, kad prieš juos buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas, taikytos drausminės nuobaudos ar pradėtas ikiteisminis tyrimas. Dėl šios priežasties nebuvo pagrindo teigti, kad pareigūnai tokius parodymus davė siekdami pateisinti netinkamą pareigų atlikimą. Taip pat kasatorius atkreipia dėmesį, kad nukentėjusiosios parodymai įvertinti kaip objektyvūs, nors ji teismo posėdžio metu pripažino, jog buvo deportuota iš Vokietijos už nelegalų vertimąsi prostitucija. Be to, į pastarąją aplinkybę neatsižvelgta ir sprendžiant dėl nukentėjusiosios patirtos neturtinės žalos dydžio.

Nuteistasis taip pat mano, kad nukentėjusiajai iš jo priteistos per didelės sumos neturtinės ir turtinės žalos atlyginimui. Nukentėjusioji ir civilinė ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kuriais grindžia civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo dėl negautų pajamų. Kasatorius teigia, kad, net vertinant byloje esančius duomenis kaip pakankamus nustatant patirtos turtinės žalos dydį, neaišku, kodėl nukentėjusiosios negautos pajamos apskaičiuotos už du mėnesius. Byloje nustatyta, kad jai buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, kuris pagal sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisykles nustatomas, kai sveikata nukentėjusiajam sutrikdoma ne ilgesniam kaip 10 dienų laikotarpiui, todėl neaišku, kodėl nukentėjusioji negalėjo dirbti ir gauti pajamų ne mažiau kaip 60 dienų. Dėl šios priežasties kasatorius mano, kad pirmosios instancijos teismas iš jo negalėjo priteisti nukentėjusiosios negautas pajamas už tokį ilgą laikotarpį. Apeliacinės instancijos teismas nors ir konstatavo, kad nukentėjusioji neįrodė patirtos turtinės žalos dydžio, tačiau spręsdamas šį klausimą vadovavosi tik protingumo principu. Nuteistasis mano, kad nepagrįstas teismo argumentas, jog žala skaičiuotina pagal statistinį darbo užmkesčio vidurkį, nes nukentėjusiosios nesiejo darbo santykiai, ji vertėsi asmeniniu verslu. Lietuvos Respublikos Vyriausybė nėra nustačiusi minimalaus darbos užmokesčio asmenims, užsiimantiems asmeniniu verslu. Tokie asmenys prisiima riziką, kad jų gaunamos pajamos gali būti mažesnės negu teisės aktuose nustaytas minimalus darbo užmokestis.

Atsiliepimu į nuteistojo kasacinį skundą nukentėjusioji I. K. prašo šį skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

Nukentėjusiosios teigimu, nuteistasis nepagrįstai tvirtina, kad apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas tik jos ir jos sugyventinio parodymais, nes ikiteisminio tyrimo metu buvo surinkta pakankamai objektyvių duomenų, pagrindžiančių nuteistojo kaltę, šie duomenys pagrįstai teismo pripažinti įrodymais. Be to, kasatorius nurodydamas, kad teismai, pažeisdami BPK 20 straipsnio 1 dalies ir 301 straipsnio 1 dalies nuostatas, vertino policijos pareigūnų parodymus, tokį argumentą grindžia tik cituodamas dalį iš konteksto paimto teksto. Nukentėjusiosios manymu nepagrįsti ir kasatoriaus argumentai dėl civilinio ieškinio, nes vadovaujantis BPK 109 straipsniu ji turėjo teisę ieškinį pateikti ir teismo posėdyje nurodė visas ieškinį pagrindžiančias aplinkybes.

Atsiliepimu į nuteistojo kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras prašo šį skundą atmesti.

Prokuroro teigimu, nors kasatoriaus argumentai dėl nukentėjusiosios parodymų nenuoseklumo (dėl skambinimo telefonu, apsilankymų policijoje skaičiaus, grandinėlės radimo vietos) teismų sprednimuose atskirai neaptarti, tačiau tai negali būti pripažinta neišsamiu bylos aplinkybių ar neišsamiu apeliacinio skundo išnagrinėjimu. Smulkūs nukentėjusiosios parodmų neatitikimai rodo, kad ji duoda tokius parodymus, kokius atsimena, o ne kartoja išmoktą tekstą. Apeliacinės instancijos teismas gana išsamiai aptarė nukentėjusiosios parodymus ir nurodė kitus įrodymus, kurie patvirtino jos, o ne nuteistojo versiją. Tokiu atveju teismas, pripažindamas nukentėjusiosios parodymus atitinkančiais objektyvią tiesą, neprivalėjo smulkiai aptarinėti visų nežymių jos parodymų netikslumų. Liudytojai A. V. ir R. J. parodė, kad girdėjo moters pagalbos šauksmą P. T. sklypo pusėje, policijos pariegūnai, nors ir nematė nukentėjusiosios sužalojimų, tačiau parodė, kad ji atėjo pusnuogė, be to, faktą, kad būtent P. T. sklype vyko grumtynės tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios, patvirtina ir tai, kad jame rasti išmėtyti nukentėjusiosios daiktai. Teismai pagrįstai netikėjo nuteistojo versija apie pačios nukentėjusiosios priekabiavimą ir jo sužalojimą virduliu, kai jis norėjo ją išvesti iš sklypo, nes tokiu atveju liktų neaišku, kam nukentėjusiajai reikėjo išmėtyti daiktus, šauktis pagalbos, sužaloti nuteistąjį, išsirengti ir eiti ne namo, o į policijos įstaigą. Pats kasatorius nenurodė priežasčių, kodėl nukentėjusioji jį turėtų apkalbėti. Nepagrįstai kasatorius teigia, kad nukentėjusioji galėjo būti sužalota po įvykio, nes tai paneigia specialisto išvada, kuria nustatytas sužalojimų laikas atitinka įvykio laiką, be to, konstatuota, kad dalis sužalojimų galėjo būti padaryti jai ginantis. Kartu prokuroras pažymi, kad nei nuteistasis, nei jo gynėjas dalyvaudami apeliacinės instancijos teismo posėdyje neprašė byloje atlikti įrodymų tyrimą, todėl apeliacinio skundo argumentai laikytini gynybine versija. Be to, kasatorius prašo jį išteisinti, o ne bylą grąžinti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, o tai, prokuroro manymu, rodo, kad jis tokiu būdu siekia išvengti bausmės.

Be to, prokuroras atkreipia dėmesį, kad kasatorius, nesutikdamas su civiliniu ieškiniu, kartoja apeliacinio skundo argumentus nepateikdamas jokių naujų aplinkybių ar motyvų. Todėl vien tai, kad nuteistasis deklaratyviai nesutinka su apeliacinės instancijos teismo argumentais dėl civilinio ieškinio priteisimo ir jo dydžio, negali būti pagrindas abejoti teismų sprendimų pagrįstumu.

Nuteistojo P. T. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies taikymo

Kasatorius nesutinka su byloje teismų atliktu įrodymų vertinimu, faktinių bylos aplinkybių nustatymu bei nurodo, kad teismai byloje ištirtus įrodymus įvertino pažeisdami BPK 20 straipsnio nuostatas, todėl nepagrįstai jį pripažino kaltu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 1 dalį.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Šioje byloje baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kuriuos būtų galima pripažinti sutrukdžiusiais teismams išsamiai, nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus, teisėjų kolegija nenustatė. Kasatoriaus teiginiai, kad teismų sprendimai pagrįsti prielaidomis, kad vertinant įrodymus pažeisti BPK 20 straipsnio reikalavimai, prieštarauja priimtų skundžiamų sprendimų turiniui.

Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Baudžiamojo proceso kodekso numatytais veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Kaltininkui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais remdamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad P. T. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, t. y. panaudojant fizinį smurtą pasikėsinus atlikti su I.

K. prievartinį lytinį aktą (pasikėsinimą išžaginti), įvertinus byloje ištirtų įrodymų visumą – nukentėjusiosios I. K., paties nuteistojo P. T., liudytojų S. S., R. K., R. G., J. S., R. J., A. V. parodymus, teismo medicinos specialisto išvadas ir specialisto teisme duotus paaiškinimus, duomenis, užfiksuotus įvykio vietos apžiūros protokole. Nuteistojo P. T. keliama gynybos versija, kad jis nesikėsino nukentėjusiąją išžaginti, kad ji iš sodo sklypo teritorijos išėjo nesumušta ir apsirengusi, buvo tiriama ir nuosprendyje motyvuotai, remiantis byloje ištirtais įrodymais, atmesta.

Nuosprendis pagrįstas įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, todėl kasatoriaus nuorodos, kad buvo pažeisti BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimai, yra visiškai nepagrįstos. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytų išvadų teisėtumą ir pagrįstumą, pripažino, kad įrodymų vertinimo klaidų nebuvo padaryta, kad nuosprendyje išdėstytos teismo išvados yra pagrįstos ir teisingos. Teisėjų kolegija nesutikti su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada bei konstatuoti, kad abiejų instancijų teismai pažeidė BPK 20 straipsnyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, neturi teisinio pagrindo.

Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir jeigu teismas nusprendžia apeliacinį skundą atmesti, pagal BPK 332 straipsnio 5 dalies reikalavimus priimamoje nutartyje nurodyti motyvus, paaiškinančius, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas šių baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų nepažeidė. Byla buvo patikrinta tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, į esminius apelianto argumentus, kurie iš esmės pakartoti ir kasaciniame skunde, priimtoje nutartyje atsakyta ir motyvuotai paaiškinta, kodėl jie atmetami. Kasatoriaus teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo atlikti įrodymų tyrimą (BPK 324 straipsnio 6 dalis), nepagrįstas. Įrodymų tyrimas gali būti atliekamas teismo iniciatyva ar pagal proceso dalyvių prašymus. Pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį apeliacinės instancijos teismas turi byloje atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai neištirtos esminės bylos aplinkybės, nepašalinti prieštaravimai tarp ištirtų įrodymų ir pan. Apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo klaidų, vertinant įrodymus P. T. baudžiamojoje byloje, nenustatė, todėl neprivalėjo byloje atlikti įrodymų tyrimo. Pažymėtina ir tai, kad nei nuteistasis, nei jo gynėjas tokio prašymo apeliacinės instancijos teismui nepateikė.

Pagal byloje nustatytas aplinkybes P. T. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, remiantis kasatoriaus nurodomais argumentais naikinti priimtus teismų sprendimus ir bylą nutraukti nėra pagrindo.

Dėl priteistos atlyginti padarytos žalos dydžių

Kasatorius teigia, kad iš jo nukentėjusiajai priteista per didelė suma turtinei žalai (negautoms pajamoms) atlyginti, nes nepateikta įrodymų, kuriais grindžiama ši civilinio ieškinio dalis, taip pat nesutinka su priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydžiu. Kasatoriaus argumentai, kuriais grindžiami tokie teiginiai, atmestini.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, tačiau, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta.

Turtine žala pripažįstama ne tik asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), bet ir negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (kasacinė byla Nr. 2K-7-35/2011). Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusiosios I. K. civilinis ieškinys dėl priteistinos turtinės žalos (negautų pajamų) tenkintas iš dalies – priteista 1269 Lt. Tokį turtinės žalos (negautų pajamų) dydį pirmosios instancijos teismas nustatė vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgęs į Statistikos departamento skelbiamą vidutinį mėnesinį darbo užmokestį bei įvertinęs nukentėjusiosios parodymus dėl nedarbingumo laikotarpio, jos pateiktos metinės pajamų deklaracijos duomenis, faktą, kad veikos padarymo metu ji buvo darbinga, o patyrusi kūno sužalojimą negalėjo dirbti. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs P. T. baudžiamąją bylą pagal jo apeliacinį skundą, motyvuotai pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl nukentėjusiajai priteistinos turtinės žalos (negautų pajamų) atlyginimo dydžio. Su tokiais pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų sprendimais nėra pagrindo nesutikti. Pagal byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas aplinkybes, pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai, BPK 115 straipsnyje nustatyta tvarka nagrinėdami civilinį ieškinį dėl turtinės žalos (negautų pajamų), tinkamai vadovavosi civilinės teisės normomis, reglamentuojančiomis turtinės žalos turinį bei jos dydžio nustatymo kriterijus.

Kasacinio skundo teiginys, kad iš nuteistojo nukentėjusiajai priteista per didelė suma neturtinės žalos atlyginimo, nepagrįstas. Pirmiausia pažymėtina, kad kasatorius nepateikė jokių tokį jo teiginį patvirtinančių argumentų. Neturtinė žala pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Išvardytų vertybinių kriterijų visuma vadovavosi tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai nustatydami nukentėjusiajai atlygintinos neturtinės žalos dydį. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad nukentėjusiosios I. K. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies – buvo prašoma priteisti 20 000 Lt, o priteista 5000 Lt. Toks neturtinės žalos dydis nustatytas įvertinus šio klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes, t. y. nukentėjusiajai sukeltus padarinius – nežymų sveikatos sutrikdymą, jos patirtą stresą, baimę, išgąstį, taip pat atsižvelgus ir į pačios nukentėjusiosios elgesio įtaką nusikalstamos veikos padarymui, kartu įvertinus ir tai, jog nukentėjusioji nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad pablogėjo jos reputacija, sumažėjo bendravimo galimybės, kad jos gydymas vis dar tęsiamas. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal nuteistojo apeliacinį skundą, nurodė motyvuotus atsakymus, kodėl palieka nepakeistą pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl I. K. priteistos neturtinės žalos. Pagal byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas aplinkybes išvados dėl nukentėjusiajai priteistos neturtinės žalos dydžio neprieštarauja BPK 115 straipsnio ir civilinės teisės normų (CK 6.250, 6.282 straipsnių), reglamentuojančių neturtinės žalos turinį ir jos dydžio nustatymą, reikalavimams bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijams, todėl šios teismų sprendimų dalies keisti ar ją naikinti taip pat nėra pagrindo.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nuteistojo kasaciniame skunde nurodyti argumentai yra nepagrįsti, jais remiantis naikinti ar keisti teismų sprendimus nėra BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų, todėl kasacinis skundas negali būti tenkinamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo P. T. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Olegas Fedosiukas

Viktoras Aidukas

Aldona Rakauskienė