2018-01-11 Nr. AB-1027-3-61-3-01577-2016-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-546-624/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01577-2016-2

Procesinio sprendimo kategorija: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. sausio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo H. R. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo H. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas H. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 6–9), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 100 000 Eur neturtinės žalos už netinkamas ir diskriminacines kalinimo sąlygas laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 5 d. iki 2016 m. balandžio 15 d.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad į Vilniaus PN atvyko 2014 m. gruodžio mėnesį, buvo patalpintas į karantino 108 gyvenamąją patalpą. Dėl per mažo kameros ploto kildavo barniai su kitais nuteistaisiais, nusiprausti buvo nepatogu dėl per mažos kriauklės. Po 3 savaičių buvo perkeltas į 4 būrį, 303 patalpą. Pusę metų negalėjo normaliai naudotis tualetu, nes dėl tualetų remonto 2 būriai (apie 80 žmonių) turėjo naudotis 3 tualetais ir 4 pisuarais, todėl turėjo laukti eilėje, o atlikdamas gamtinius reikalus skubėti. Vilniaus PN toleruoja nuteistųjų susiskirstymą į kastas.

Teigė, kad jis priklauso žemiausiai, nuskriaustųjų kastai, buvo priverstas valgyti iš dubenėlių, kai kita kasta valgydavo iš lėkštės ir dubenėlio. Sėdėti teko tik prie dviejų paskutinių stalų, maistą turi pasiimti prie atskiro langelio, atskirai plaunamos lėkštės. Seimo kontrolierius Vilniaus PN rekomendavo iki 2016 m. sausio 31 d. išspręsti šią problemą, bet ji iki šiol neišspręsta. Buvo suvienodintos tik lėkštės, tačiau tik vizualiai, nes lėkščių dugnai sužymėti skaičiais – nuskriaustųjų nuo 1-100, kitų – nuo 101 ir daugiau.

Ir dabar valgo prie galinių stalų, maistą pasiima prie antro langelio, lėkštės plaunamos atskirai. Buvo sumuštas vien todėl, kad kitam nuteistajam nepasitraukė iš kelio. Pareiškėjas teigė, kad yra diskriminuojamas Vilniaus PN administracijos dėl neskaidriai skiriamų piniginių išmokų, nes gauna 5 Eur pašalpą ir 6 Eur išmoką, nors jos gali būti paskirtos didesnio dydžio. Iš šios sumos turi įsigyti higienos priemones, kanceliarines prekes, taksofono kortelę. Pareiškėjas mokosi, nuobaudų neturi, bet jam skiriama tokia pati išmoka kaip ir bet kuriam nedrausmingam ir niekuo neužsiimančiam kaliniui.

Nė karto nebuvo skirtos priemonės švarai palaikyti miegamojoje patalpoje. Turi tik kibirą ir šepetį, visa kita turi susirasti patys, tenka naudoti savo šampūną ar dušo želė. Administracijos ne kartą prašė priemonių, tačiau jų negavo. Pareiškėjas Vilniaus PN buvo laikomas neužtikrinant gyvenamųjų patalpų ploto, kubinės oro talpos, gyvenamųjų patalpų ploto. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų, diskriminacijos patyrė fizinį skausmą, didelius išgyvenimus, poveikį fizinei ir psichinei būsenai, orumo pažeminimą. Papildomai pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus PN administracija iš jo tyčiojasi, nes antrame lovos aukšte paguldė žvyneline egzema sergantį asmenį, tai kėlė pasišlykštėjimą.

Neturi galimybės įsigyti drabužių, avalynės. Paprašęs sezoninių rūbų ir batų, gavo spec. rūbų, naudojamų darbui, „kerzinius“ batus. Tokiu būdu buvo pažemintas prieš kitus asmenis. Apatinis trikotažas, kojinės išduodami po 1 vienetą, todėl nusimaudęs neturi galimybės pasikeisti švariais.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepimu (b. l. 29–35) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovo atstovas paaiškino, kad Vilniaus PN karantino patalpos Nr. 108 plotas 14,39 kv. m., joje įrengtos 2 dviaukštės lovos, t. y. 4 miegamosios vietos, vienam nuteistajam teko apie 3,6 kv. m. ploto ir plotas visiškai atitiko teisės aktų reikalavimus. Karantino (izoliavimo) patalpos yra laikino laikymo gyvenamosios patalpos, kuriose laikomi visi asmenys, atvykę planiniu etapu, jose nuteistieji asmenys laikomi trumpą laiko tarpą, kol bus atliktas jų sveikatos patikrinimas, sanitarinis paruošimas, organizuotas pokalbis su psichologinės, socialinės reabilitacijos ir kitų tarnybų pareigūnais.

Karantino (izoliavimo) patalpose kiekvienas asmuo turi atskirą lovą, laikomų asmenų skaičius yra kintantis, miegamosios vietos dažniausiai nėra visos užpildytos, todėl nuteistiesiems tenka ženkliai didesnės ploto normos, nei numatyta teisės aktuose. Karantino patalpos dienos metu nėra rakinamos ir jose esantys nuteistieji gali judėti bendrame pastato lokaliniame sektoriuje. 2014 m. gruodžio 10 d. Vilniaus PN direktoriaus įsakymu Nr. 7-360 pareiškėjas buvo paskirtas į paprastąją nuteistųjų grupę, o 2014 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 7-376 perkeltas iš karantino gyvenamosios patalpos Nr. 108 į 4 būrio gyvenamąją patalpą Nr. 303. 4-ojo nuteistųjų būrio gyvenamosios patalpos Nr. 303 plotas – 32,02 kv. m, įrengta 10 miegamų vietų.

Vienam nuteistajam teko apie 3,2 kv. m ploto, toks asmeniui tenkantis plotas visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus. Nustatyti, kiek asmenų skundžiamu laikotarpiu gyveno minėtose gyvenamosiose patalpose nėra galimybės, tokie duomenys Vilniaus PN nėra kaupiami. Gyvenamosiose patalpose, kuriose pareiškėjui teko gyventi ginčui aktualiu laikotarpiu, vienu metu buvo laikoma ne daugiau asmenų, nei įrengta miegamųjų vietų. Kiekvieno būrio miegamosios patalpos yra sujungtos bendru koridoriumi ir sudaro vientisą gyvenamąją erdvę.

Kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose yra įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė-poilsio kambarys. Dienotvarkės numatytu laiku nuo 7 val. iki 23 val. nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, nuteistieji, kurie nėra laikomi kamerų tipo patalpose, neįpareigojami visą parą būti jiems skirtoje gyvenamojoje patalpoje; yra įrengtos krepšinio aikštelės, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai pastatų viduje.

Vilniaus PN pastatai buvo visiškai renovuoti ir eksploatuoti perduoti 2006 metais. Gyvenamosiose patalpose įrengti skaidraus stiklo langai, užtikrinantys natūralų šių patalpų apšvietimą, įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, įrengtos inžinerinės ventiliavimo sistemos; pagal poreikį ir finansines galimybes nuolat atliekami remonto darbai. Vilniaus PN patalpos aprūpintos inventoriumi pagal nustatytas normas. Teisės aktų reikalavimai, įskaitant Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d.

įsakymu Nr. V-241 patvirtintą Lietuvos higienos normą HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeisti. Vilniaus PN pažymėjo, kad nuteistųjų priskyrimas vienai ar kitai subkultūrinei grupei yra reiškinys, kurį suponuoja nuteistųjų tarpusavio santykiai ir toleruojamas tik nuteistųjų socialinėje terpėje. Nuteistųjų subkultūros apraiškų Vilniaus PN administracija netoleruoja, vykdydama savo funkcijas vadovaujasi tik galiojančiais teisės aktais.

Vilniaus PN administracija nuolat skiria pareiškėjui vienkartines pašalpas ir išmokas, todėl teiginiai dėl jo diskriminavimo šiuo pagrindu yra nepagrįsti. Atsižvelgiama į esamas finansines galimybes (turimas atitinkamo fondo lėšas bei piniginėms išmokoms mokėti skirtas lėšas) bei kompleksiškai įvertinamas nuteistųjų elgesys, griežtai vadovaujamasi teisės aktų reikalavimais. Vilniaus PN nuomone, pareiškėjo skundo aplinkybės pagristos abstrakčiais teiginiais, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ir argumentų, jog skunde nurodytos aplinkybės darė įtaką jo fizinei ar psichinei sveikatai.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 19 d. sprendimu (b. l. 110–116) pareiškėjo H. R. skundą patenkino iš dalies; priteisė H. R. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 1 500 Eur neturtinei žalai atlyginti; kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas nustatė, kad ginčas kilęs dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis patyrė laikomas Vilniaus PN laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 5 d. iki 2016 m. balandžio 15 d.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėjas, į Vilniaus PN atvykęs 2014 m. gruodžio 5 d., buvo patalpintas į karantino gyvenamąją patalpą Nr. 108 (plotas 14,39 kv. m, 2 dviaukštės lovos, 4 miegamosios vietos). Nuo 2014 m. gruodžio 22 d. pareiškėjas buvo perkeltas į 4 būrio gyvenamąją patalpą Nr. 303 (plotas 32,02 kv. m, 10 miegamų vietų). Teismas sprendė, kad asmenų gyvenamojoje patalpoje nebuvo daugiau nei miegamųjų vietų, todėl pareiškėjo buvimo Vilniaus PN laikotarpiu buvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui teisės aktuose nustatytas ne mažesnis kaip 3,1 kv. m plotas, todėl pareiškėjo teisės negalėjo būti pažeistos.

8. Teismas rėmėsi HN 76:2010 21 punkto nuostatomis dėl sanitarinio mazgo įrengimo; nurodė, kad teisės aktai nenustato laisvės atėmimo vietose esančių praustuvių matmenų, todėl pareiškėjo argumentą dėl to, kad karantino gyvenamojoje patalpoje Nr. 108 buvo nepatogu nusiprausti dėl per mažos kriauklės, atmetė kaip negalintį pažeisti jo teisių ir teisėtų interesų.

9. Teismas nurodė, kad Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139, nustatyta, kad 1 klozetas arba unitazas skiriamas dvylikai asmenų, 1 pisuaras taip pat skiriamas dvylikai asmenų. Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. rugpjūčio 10 d. patikrinimo akte Nr. 13(13.3)-PA-1887 užfiksuota, kad gyvenamosios patalpos Nr. 303 korpuse tualeto patalpoje įrengti 5 tualetai, 3 tualetai veikė, 2 tualetai patikrinimo metu buvo uždaryti (remontuojami). Kadangi atsakovo atstovas nepateikė duomenų, kiek asmenų ginčo laikotarpiu naudojosi veikiančiais tualetais, teismas, remdamasis teismų praktika, sprendė, kad Vilniaus PN nepaneigė pareiškėjo teiginių dėl nepakankamo tualetų ir pisuarų skaičiaus, ir pripažino, jog nuo 2014 m. gruodžio 22 d. iki 2016 m. balandžio 15 d. pareiškėjui nebuvo užtikrintas teisės aktais nustatytas tualetų ir pisuarų skaičius.

10. Teismas nurodė, kad Nuteistų vyrų ir moterų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normose, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139, nustatytas rūbų, batų nuteistiesiems išdavimo skaičius. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jam išduoti rūbai, batai neatitiko šių normų, kad dėl to būtų kreipęsis į kalinimo įstaigos administraciją. Teismas nurodė, kad pareiškėjas, paduodamas skundą, teismui turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Teismas priėjo išvados, kad pareiškėjas nepagrindė aplinkybių, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu ir abstrakčius pareiškėjo teiginius dėl netinkamo rūbų, batų išdavimo laikė nepagrįstais ir atmetė.

11. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 110 straipsnio 1 dalis, HN 76:2010 59 punktas nustato pareigą patiems nuteistiesiems palaikyti švarą kameroje; švaros palaikymui nuteistieji turi būti aprūpinti valymo inventoriumi. Pareiškėjas neneigė, kad jam buvo išduotas kibiras ir šepetys. Pareiškėjas nepagrindė, kad jis prašė valymo priemonių, tačiau jam jos nebuvo išduotos. Byloje nesant tokių duomenų teismas šiuo aspektu nekonstatavo neteisėtų Vilniaus PN veiksmų.

12. Teismas nurodė, kad pareiškėjo teiginius dėl nuteistųjų susiskirstymo į kastas toleravimą Vilniaus PN patvirtina Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 2015 m. gruodžio 10 d. pažyma Nr. 4D-2015/1-1593. Minėtoje pažymoje nurodyta, kad Vilniaus PN administracija, nesiimdama iniciatyvos užtikrinti, kad maisto išdavimas būtų organizuojamas vienodai visiems nuteistiesiems, jog maistas būtų išduodamas vienoduose induose, sudaro prielaidas gyvuoti nuteistųjų subkultūros tradicijoms, pažeisti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 14 straipsnyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje, BVK 6 straipsnyje įtvirtintą diskriminacijos draudimo principą, ir tai trukdo pasiekti Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 7 punkte įtvirtintą tikslą – formuoti nuteistųjų atsakomybės jausmą, skatinti jų požiūrį ir įgūdžius, kurie geriausiai padėtų jiems tapti įstatymus, žmogiškąsias vertybes ir visuomenės saugumą gerbiančiais žmonėmis, mokyti juos gyvenimo tikslų siekti teisėtais būdais ir priemonėmis, po bausmės atlikimo sudaryti sąlygas jiems sėkmingai reintegruotis į visuomenę. Teismas sprendė, kad dėl Vilniaus PN neveikimo pareiškėjas galėjo jaustis diskriminuojamas, patirti dvasines kančias ir nepatogumą, todėl šiuo aspektu jo reikalavimas priteisti neturtinę žalą laikytinas pagrįstu.

13. Teismas rėmėsi BVK 173 straipsnio 7 dalimi, Socialinės paramos suimtiesiems ir nuteistiesiems fondų sudarymo ir jų lėšų naudojimo tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. balandžio 14 d. nutarimu Nr. 475 (2009 m. gegužės 13 d. redakcija) (toliau – ir Aprašas), Piniginių išmokų arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems skyrimo ir mokėjimo taisyklėmis, patvirtintomis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 4/07-260 (toliau – ir Taisyklės). Išanalizavęs nurodytas teisės normas, teismas konstatavo, kad nei Taisyklės, nei Aprašas imperatyviai neįtvirtina pataisos įstaigos administracijos pareigos skirti nuteistiesiems vienkartines pašalpas ar pinigines išmokas. Pašalpos ir piniginės išmokos dydžiai yra sąlygoti Vilniaus PN turimų lėšų, paties nuteistojo elgesio, dalyvavimo darbinėje veikloje ir pan. Taisyklės ir Aprašas nenustato minimalios pašalpos ir piniginės išmokos sumos, konkretaus dydžio sumos nustatymo teisė palikta pataisos namų įstaigos administracijai. Teismas nustatė, kad pareiškėjui nuolat buvo skiriamos vienkartinė pašalpa (5 Eur) ir išmoka (6 Eur), tai skunde patvirtino ir pareiškėjas. Teisės aktuose nėra įtvirtinta žemutinė vienkartinės pašalpos ir išmokos suma, todėl teismas skundo argumentus dėl pareiškėjo diskriminavimo šiuo aspektu pripažino nepagrįstais ir atmetė.

14. Teismas konstatavo, kad Vilniaus PN pareigūnai neužtikrino pakankamo tualetų ir pisuarų skaičiaus, sudarė prielaidas gyvuoti nuteistųjų subkultūros tradicijoms, pažeidė teisės aktų reikalavimus, o tai galėjo sukelti pareiškėjui nepatogumų ir dvasinių kančių, todėl pareiškėjo skundo reikalavimas dėl piniginės kompensacijos yra pagrįstas. Teismas, be kita ko, pažymėjo, kad pareiškėjas rėmėsi iš esmės bendro pobūdžio argumentais ir nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, atsižvelgė į pareiškėjo išlaikymą valstybės lėšomis, į tai, kad byloje nenustatyta, kad Vilniaus PN būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, todėl konstatavo, kad jis patyrė tokią neturtinę žalą, kuri turėtų būti įvertinta 1 500 Eur.

III. 15. Pareiškėjas H. R. padavė apeliacinį skundą (b. l. 123–125), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, patenkinti jo skundą ir priteisti 100 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

16. Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su visu pirmosios instancijos teismo sprendimu. Pagrindiniai pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai yra šie:

16.1. Pareiškėjui Vilniaus PN nebuvo ir iki šiol nėra užtikrinamas minimalus gyvenamosios patalpos plotas, vienam nuteistajam tenka ne 3,1 kv. m, o apie 2 kv. m.

16.2. Pareiškėjas pusę metų negalėjo naudoti tualetais, nes jie buvo užrakinti.

16.3. Gulte virš pareiškėjo buvo apgyvendintas žvyneline sergantis asmuo, tai pareiškėjui kėlė didelius nepatogumus.

16.4. Vilniaus PN sandėlyje negalėjo įsigyti normalių drabužių ir batų, tik darbinius. Kojinės, apatiniai išduodami tik po 1 porą į ketvirtį, tai laikytina pasityčiojimu.

16.5. Karantino patalpoje buvo laikoma daugiau asmenų, nei nurodo Vilniaus PN administracija.

16.6. Vilniaus PN administracija nesuteikė galimybės žaisti krepšinį, tinklinį bei futbolą.

16.7. Vilniaus PN sąmoningai palaiko nuteistųjų suskirstymą į kastas. Pareiškėjas buvo sumuštas dėl to, kad nepasitraukė iš kelio aukštesnės kastos nuteistajam.

16.8. Pareiškėjui trūko pinigų svarbiausiems reikmenims, dėl lėšų trūkumo negalėjo tinkamai pasinaudoti nustatytu telefoninių skambučių skaičiumi.

16.9. Pareiškėjas iki šiol Vilniaus PN gyvena diskriminuojančiomis sąlygomis, sąmoningai buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis, todėl patirta neturtinė žala vertintina 100 000 Eur.

17. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 147–151) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

18. Atsakovo atstovas nurodo, kad taip pat pateikė apeliacinį skundą šioje byloje. Pareiškėjo teisė į nustatytą minimalų gyvenamųjų patalpų plotą nebuvo pažeista, baldų užimamas plotas į patalpų plotą neįskaičiuojamas. Vilniaus PN ėmėsi operatyvių veiksmų, kad tualetai būtų suremontuoti kuo greičiau, remontas truko kelias dienas. Dėl apgyvendinimo su žvyneline sergančiu asmeniu pareiškėjas pirmosios instancijos teismui nesiskundė, nesikreipė į Vilniaus PN administraciją dėl miegojimo vietos pakeitimo. Pareiškėjo teiginiai dėl nesuteiktų kasdieninių drabužių ir avalynės deklaratyvūs. Vilniaus PN sudarytos sąlygos nuteistiesiems sportuoti. Vilniaus PN nuteistųjų kastų netoleruoja. Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Teismas nepagrįstai priteisė 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą pareiškėjui.

19. Atsakovo atstovas Vilniaus PN apeliaciniu skundu (b. l. 130–134) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis (teisė į pakankamą tualetų skaičių), o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

20. Atsakovo atstovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisingas dėl netinkamo bylos aplinkybių įvertinimo, todėl turėtų būti panaikintas. Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai yra šie:

20.1. Teismas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjui būnant 4-ojo būrio korpuse buvo pažeista jo teisė į pakankamą tualetų skaičių. Teismui pateikti įrodymai (pvz., Vilniaus PN Socialinės reabilitacijos skyriaus pažyma Nr. 1457(1)) patvirtina, kad 2016 m. lapkričio 15 d. 4-ojo būrio gyvenamosiose patalpose bausmę faktiškai atliko 48 nuteistieji. 4-ajame būryje yra 6 gyvenamosios patalpos, 55 miegamosios vietos, esant maksimaliam nuteistųjų skaičiui, vienuolikai asmenų tenka vienas klozetas, todėl Vilniaus PN nepažeidė Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139, numatančių, kad 1 klozetas ar unitazas skiriamas dvylikai asmenų, 1 pisuaras taip pat skiriamas dvylikai asmenų. Vilniaus PN administracija nedelsiant ėmėsi priemonių neveikiantiems klozetams pataisyti, be to, Vilniaus visuomenės sveikatos centras konstatavo, kad iš 5 klozetų tik 2 patikrinimo metu buvo remontuojami. Remonto metu pareiškėjui būnant patalpoje Nr. 303 kelias dienas pareiškėjo atžvilgiu galėjo būti pažeista teisė į tinkamą tualetų skaičių, tačiau toks pažeidimas negalėjo įtakoti jo fizinės ir psichinės sveikatos būklės, sukelti tokio masto neigiamų išgyvenimų, kad reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turėtų būti tenkinamas.

20.2. Nepagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą dėl jo diskriminavimo Vilniaus PN administracijai toleruojant nuteistųjų suskirstymą į kastas. Vilniaus PN ėmėsi visų reikiamų priemonių užkirsti kelią galimoms diskriminacijos apraiškoms. Indų plovimą kontroliuoja UAB „Pontem“, organizuojanti nuteistųjų maitinimą, maistas dalinamas iš trijų langelių, vienas skirtas dirbantiems, kiti du – nedirbantiems nuteistiesiems, nes tokių asmenų daugiau. Nuteistieji patys sprendžia iš kurio langelio pasiimti maistą, gali pasirinkti prie kurio stalo sėstis.

21. Pareiškėjas atsiliepimu (b. l. 160–161) prašo atsakovo atstovo apeliacinį skundą atmesti, o pareiškėjo apeliacinį skundą tenkinti.

22. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad negalėjo naudotis tualetais, nes jie buvo užrakinti nuo 2014 m. gruodžio 18 d. iki 2015 m. liepos 31 d., tuo metu nebuvo atliekamas joks remontas, kituose būriuose esančiais tualetais naudotis negalėjo, nes būtų baudžiamas už tai. Vilniaus PN toleruoja nuteistųjų skirstymą į kastas, per paskirstymą „nuskriaustuosius“ apgyvendina tam tikruose gyvenamuosiuose kambariuose, indai, maistas, darbai nuteistiesiems paskirstomi pagal jų priklausymą tam tikrai grupei.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 23. Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) normomis, įsigaliojusiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti įsigaliojus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.). Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teisme nagrinėta (turėjo būti nagrinėta) pagal iki 2016 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos ABTĮ nuostatas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 1 d.).

24. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjui, jo teigimu, padarytos jį laikant Vilniaus PN netinkamomis sąlygomis bei neteisėtomis Vilniaus PN pareigūnų veikomis atlyginimo.

25. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Nesutikdamos su priimtu sprendimu, šalys padavė apeliacinius skundus, kuriuose abi prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti, tačiau pareiškėjas – jo skundą tenkinti pilnai, o atsakovas – pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis (teisė į pakankamą tualetų skaičių), o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

26. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.), konstatuoja, skundžiamas sprendimas dėl procesinės teisės normų pažeidimo negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu, todėl naikinamas ir byla, kurioje šalims turi būti sudaryta galimybė pateikti ginčui reikšmingus įrodymus ir pasisakyti dėl jų, perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 145 str. 1 d. 2 p., 146 str. 1 d.).

27. Nagrinėjamo ginčo kontekste yra svarbūs įrodinėjimo ypatumai viešosios deliktinės atsakomybės, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, bylose: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013 ir kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje ne kartą konstatuota, jog šio pobūdžio ginčuose ne visada galima pritaikyti affirmanti incumbit probatio (tas, kas teigia, turi tai įrodyti) principą, nes tam tikrais atvejais tik atsakovas turi prieigą prie informacijos, galinčios atmesti ar paneigti konkrečius teiginius (pvz., EŽTT 2011 m. sausio 11 d. sprendimas byloje H. prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 2573/03).

28. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas pateikė skundą, kurį pirmosios instancijos teismas priėmė (b. l. 26) ir kuriame nurodytas aplinkybes vertino nagrinėdamas bylą iš esmės (b. l. 110). Tačiau teismo posėdžio metu pareiškėjas elektroniniu paštu pateikė procesinį dokumentą, įvardytą papildymu (b. l. 100–101), kuriuo, kaip matyti iš jo turinio, pakeitė savo skundo pagrindą, t. y. nurodė papildomas aplinkybes, su kuriomis, kiek galima suprasti iš jo turinio ir pareiškėjo paaiškinimo teismo posėdyje, sieja prašomos priteisti neturtinės žalos atsiradimą. Pažymėtina, kad procesinių dokumentų, kuriais keičiamas skundo pagrindas ar dalykas, pateikimui ir priėmimui taikoma tokia pat tvarka, kaip ir nustatyta skundams (prašymams): skundai (prašymai) administraciniam teismui paduodami raštu. Skundai (prašymai) gali būti elektroninės formos ir paduodami elektroninių ryšių priemonėmis. Kai skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas elektroninių ryšių priemonėmis, asmens tapatybė patvirtinama Teismų įstatyme nustatytais būdais (ABTĮ (redakcijos, galiojusios iki 2016 m. liepos 1 d.) 23 str. 1 ir 4 d.). Jeigu skundas (prašymas) siunčiamas faksimiliniu laišku, ne vėliau kaip per tris dienas turi būti pateiktas skundo (prašymo) originalas (ABTĮ (redakcijos, galiojusios iki 2016 m. liepos 1 d.) 22 str. 5 d.).

29. Pirmosios instancijos teismas, priėmęs šį ABTĮ reikalavimų neatitinkantį, t. y. pareiškėjo, kurio tapatybė nebuvo patvirtinta Teismų įstatyme nustatytais būdais, nepasirašytą procesinį dokumentą, jo neišsiuntė atsakovui, be to, įrodymų, susijusių su reikalavimu šioje dalyje nereikalavo ir netyrė.

30. Nors ABTĮ (redakcijos, galiojusios iki 2016 m. liepos 1 d.) 52 straipsnis nustatė, kad pareiškėjas turi teisę tikslinti ir pakeisti skundo (prašymo) pagrindą ar dalyką bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje iki teismui išeinant į pasitarimų kambarį, ginčo atveju ši teisė, nesant tam pagrindo, buvo apribota, dėl to byla galėjo būti neteisingai išspręsta: pareiškėjui, kurio pateiktas procesinis dokumentas, kuris, kaip jau minėta, neatitiko ABTĮ reikalavimų (nebuvo pasirašytas), turėjo būti nustatytas terminas procesinio dokumento trūkumams pašalinti; nors pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo aprašomojoje dalyje nurodo ir aplinkybes, minimas skundo papildyme (b. l. 110–111), galimybės dėl jų pasisakyti atsakovui nesuteikė. Tokio pobūdžio pažeidimas gali būti pašalintas bylą iš naujo išnagrinėjus pirmosios instancijos teisme, kadangi kitaip gali būti būtų reikšmingai apribotos šalių procesinės teisės į tinkamą bylos išnagrinėjimą.

31. Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas, o byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, dėl ko apeliacinių skundų argumentai, susiję su tarp šalių kilusio ginčo išsprendimu iš esmės, šioje proceso stadijoje nevertintini, teisėjų kolegija pažymi, kad byloje pateikti įrodymai, susiję su pareiškėjo argumentais dėl jo diskriminacijos, yra prieštaringi: konstitucinis asmenų lygybės principas, kuris gali būti apibūdinamas kaip nediskriminacija (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d. nutarimas), pažeidžiamas, kai asmens ar grupės asmenų padėtis kitų asmenų atžvilgiu pakeičiama be objektyviai pateisinamo pagrindo. Nors, pareiškėjas skunde teigia, kad dėl Vilniaus PN pareigūnų veiksmų (neveikimo) patyrė diskriminaciją, kuri pasireiškia nevienodu nuteistųjų statuso, apspręsto įkalinimo įstaigoje egzistuojančios „kastų“ sistemos, nustatymu, dėl ko dalis nuteistųjų („bachūrai“) turi daugiau teisių nei kiti („nuskriaustieji“), kurie maistą gauna skirtinguose induose ir valgo atskirai, turi nuolaidžiauti ir pan., byloje nėra išsiaiškintos aplinkybės dėl Vilniaus PN administracijos veikų šiuo aspektu: ar nuteistųjų maitinimo tvarka, minima Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 2015 m. gruodžio 10 d. pažymoje, yra formalizuota, o jei nėra – kas – nuteistieji, paskirti atlikti tokio pobūdžio darbus, ar kiti asmenys – ginčui reikšmingu laikotarpiu vykdė maisto išdavimą ir indų plovimą; ar pareiškėjas kreipėsi į administraciją ar kitą instituciją tokio pobūdžio jo teisų pažeidimo (-ų), o jei kreipėsi – kokių priemonių buvo imtasi ir t. t.

32. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo ištirti visus įrodymus, nustatyti visas faktines bylos aplinkybes ir jas teisiškai įvertinti. Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A662-374/2012; kt.).

33. Remdamasi išdėstytais argumentais, atsižvelgdama į anksčiau aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, padaryti procesinės teisės normų pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, todėl byla grąžintina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (ABTĮ 144 str. 1 d. 4 p., 145 str. 1 d., 146 str.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo H. R. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius