2020-12-09 Nr. AB-23280-3-61-3-01409-2019-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2386-502/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01409-2019-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gruodžio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Dalios Višinskienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas P. R. (toliau – ir pareiškėjas) padavė teismui skundą, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 50 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2010 m. spalio 18 d. iki 2018 m. spalio 18 d. naudojantis dušais buvo pažeidžiamas jo privatumas – dušai įrengti be pertvarų. Dušuose nebuvo kilimėlių, todėl bijojo paslysti ir susižaloti. Būrio prausykloje įrengtos 5 kriauklės, todėl pareiškėjui prie sanitarinio mazgo rytais dažnai tekdavo laukti eilėje. Sanitariniuose mazguose yra įrengti 5 klozetai ir 5 pisuarai, kuriais naudojasi 50 asmenų. Pisuarai nebuvo atitverti sienelėmis, tuo pažeidžiant pareiškėjo privatumą. Tualetuose nebuvo įrengtos ventiliacijos. Dėl nurodytų aplinkybių jis patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė dvasiniais, psichologiniais išgyvenimais, stresu.

3. Atsakovo atstovas Vilniaus PN atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

4. Atsakovo atstovas prašė taikyti ieškinio senatį. Paaiškino, kad I-ojo gyvenamojo korpuso (bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos) kiekviename aukšte yra įrengta po 2 sanitarinius mazgus kiekvienam nuteistųjų būriui (būriuose gyvena nuo 40 iki 50 nuteistųjų), kiekviename iš sanitarinių mazgų įrengta po penkias tualeto vietas, keturis pisuarus, keturias kriaukles ir tris prausyklas. Sanitariniai mazgai yra tvarkingi, nuolat tvarkomi kiekviename būryje dirbančių tvarkinių. Pertvarų tarp pisuarų įrengimas teisės aktuose nėra numatytas. Sanitariniuose mazguose gali būti įrengti tiek sėdimi, tiek tupimi klozetai. Ginčui aktualiu laikotarpiu galioję teisės aktai nenustatė reikalavimo įrengti pertvaras dušo patalpose. Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse įrengtos dvi tvarkingos dušo patalpos skirtos minėto korpuso nuteistiesiems ir jos atitinka teisės aktų reikalavimus. Ankstesnis pertvarų duše nebuvimas negalėjo būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teises aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti, todėl jų neįrengimas pats savaime nebuvo neteisėtas veiksmas. Atsakovo atstovo manymu, pareiškėjo argumentai grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos, todėl skundas atmestinas.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. liepos 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

6. Teismas pažymėjo, kad byloje ginčas kilo dėl 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Vilniaus PN veiksmų, neužtikrinant jam privatumo duše, taip pat dėl netinkamai įrengtų dušų ir sanitarinių mazgų nuo 2010 m. spalio 18 d. iki 2018 m. spalio 18 d.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėjas buvo laikomas Vilniaus PN nuo 2010 m. spalio 18 d. iki 2018 m. spalio 18 d. Teismas tenkino atsakovo atstovo prašymą taikyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų senaties terminą (CK 1.131 str. 1 d.) ir toliau nagrinėjo pareiškėjo reikalavimus dėl galbūt netinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN nuo 2016 m. balandžio 9 d. iki 2018 m. spalio 18 d.

8. Teismas dėl pareiškėjo argumentų, kad tualetų ir pisuarų Vilniaus PN sanitariniuose mazguose yra įrengta per mažai, pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ nėra nustatyti konkretūs reikalavimai kalinimo įstaigose įrengiamų tualetų konstrukcijai ar formai. Vilniaus PN sanitariniai mazgai įrengti atskirai nuo gyvenamųjų patalpų, juose yra šalto vandens teikimo sistema, tupimi klozetai, pisuarai, praustuvės. Kokio tipo klozetas ir/ar unitazas turi būti įrengtas pataisos namų tualetuose, teisės aktai nereglamentuoja. Todėl sanitariniuose mazguose gali būti įrengti tiek sėdimi, tiek tupimi klozetai. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad sanitariniuose mazguose esantys langai atsidaro, todėl nemalonaus kvapo galima išvengti dažnai vėdinant sanitarinių mazgų patalpas. Teismas iš byloje esančių fotonuotraukų nustatė, kad I-ojo gyvenamojo korpuso sanitariniame mazge įrengtos penkios tualeto vietos, keturi pisuarai, penkios kriauklės, trys prausyklos. Vilniaus PN atsiliepime į skundą paaiškino, kad kiekviename korpuse yra įrengtos po dvi sanitarinių mazgų patalpos kiekvienam nuteistųjų būriui (būriuose gyvena nuo 40 iki 50 nuteistųjų). Tai atitinka teisės aktų reikalavimus, todėl, teismo vertinimu, nėra pagrindo konstatuoti Vilniaus PN neteisėtų veiksmų šiuo aspektu.

9. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, kadangi sienelių dušo patalpose įrengimo teisės aktai nenumato, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas. Tačiau pripažintina, kad ši aplinkybė neužtikrina visiško privatumo. LVAT yra nurodęs, jog tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami, kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą. Teismas iš byloje pateiktų fotonuotraukų nustatė, kad Vilniaus PN siekia užtikrinti asmens privatumą naudojantis dušu, dušo vietas atskirdamas pertvaromis. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Vilniaus PN administraciją dėl netinkamai įrengtų dušų. Nagrinėjamu atveju nenustačius pareiškėjo teises pažeidžiančių netinkamų kalinimo sąlygų, privatumo duše pareiškėjui neužtikrinimas negali būti vertinamas kaip viena iš kumuliacinių sąlygų konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą ir atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų šiuo aspektu.

10. Nenustatęs pažeidimų, teismas padarė išvadą, kad Vilniaus PN įgyvendindami nuteistųjų teisę naudotis dušu, taip pat įrengdami tualetų ir dušų patalpas, teisės aktų reikalavimų ir pareiškėjo teisių nepažeidė, t. y. Vilniaus PN veiksmuose nėra vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų.

III. 11. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 3 d. sprendimą ir priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 50 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

12. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja skunde pirmosios instancijos teismui nurodytas aplinkybes dėl kalinimo sąlygų Vilniaus PN. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė melagingus paaiškinimus. Šiuo atveju pareiškėjo privatumas naudojantis dušais be pertvarų buvo pažeidžiamas visą ginčo laikotarpį. Pareiškėjas pažymi, kad apie tai, jog buvo pažeistos jo teisės, sužinojo prieš rašant šį skundą. Vilniaus PN administracija nesuteikdavo jokios informacijos apie teisės aktus, taip pat Vilniaus PN bibliotekoje nebuvo jokios teisinės literatūros bei nebuvo prieigos prie interneto. Ieškinio senatis netaikoma reikalavimams dėl asmeninių neturtinių teisių, kurios neturi ekonominio turinio.

13. Atsakovo atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

14. Atsakovo atstovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas laikėsi įrodymų vertinimo taisyklių. Byloje esantys dokumentai ir kiti rašytiniai įrodymai laikytini tinkamais (leistinais) įrodymais šioje byloje, kurie pirmosios instancijos teismo įvertinti pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalyje nustatytas taisykles. Apelianto apeliaciniame skunde pateikiami analogiški argumentai, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Apeliantas nenurodo jokių objektyvių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo nepagrįstumo ar neteisėtumo. Apeliantas nepagrindžia ir neindividualizuoja subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, priežastinio ryšio tarp nurodomų pažeidimų ir jam tariamai padarytos neturtinės žalos, nepateikia duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui. Teismas detaliai atsakė į kiekvieną pareiškėjo skundo reikalavimą, sprendime nepadarė nei materialiosios, nei proceso teisės normų pažeidimų, kurie sudarytų pagrindą priimto teismo sprendimo panaikinimui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Vilniaus PN veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų Vilniaus PN nuo 2010 m. spalio 18 d. iki 2018 m. spalio 18 d., atlyginimo.

16. ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

17. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde pareiškė prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau pagrįstų argumentų, kurie būtų pagrindas tokį prašymą tenkinti, nepateikė. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Todėl nagrinėjamu atveju nėra būtinumo administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka. Pareiškėjo prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka netenkinamas ir byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka.

18. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs vienos iš būtinų sąlygų viešajai civilinei atsakomybei atsirasti – atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, pareiškėjo skundą atmetė. Teismas pareiškėjo skundo reikalavimui priteisti žalos atlyginimą nuo 2010 m. spalio 18 d. iki 2016 m. balandžio 8 d. taikė ieškinio senatį.

19. Apeliaciniame skunde pareiškėjas mano, kad ieškinio senatis netaikytina reikalavimams dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas nurodo, kad dušai nebuvo tinkamai atitverti, pareiškėjo privatumas naudojantis dušais be pertvarų buvo pažeidžiamas visą ginčo laikotarpį. Pareiškėjo vertinimu, jam turėtų būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

20. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

21. Dėl pareiškėjo teiginio, kad nagrinėjamu atveju neturėjo būti taikomas 3 metų ieškinio senaties terminas, pažymėtina, kad Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra akcentavęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT didžiosios kolegijos 2006 m. kovo 29 d. sprendimo byloje Scordino prieš Italiją Nr. 1 89 p. (pareiškimo Nr. 36813/97).

22. EŽTT taip pat yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtinti ribojimai būtų proporcingi, jais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94), 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78), 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93), taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1592-624/2017; 2017 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2694-442/2017; 2018 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-856-492/2018; 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-801-822/2018; 2020 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-586-520/2020 ir kt.).

23. Atsižvelgus į tai, vertintina, jog šiuo atveju galėjo ir turėjo būti taikomos nacionalinės teisės normos, reglamentuojančios ieškinio senatį, todėl atmestini pareiškėjo argumentai, kad ieškinio senaties terminas negalėjo būti taikomas. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nenukrypdamas nuo teismų praktikos, suformuotos analogiško pobūdžio bylose, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, padarytą, kaip teigiama, laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 18 d. iki 2016 m. balandžio 8 d.

24. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad šiuo atveju ieškinio senatis netaikytina, nes kreiptasi dėl neturtinės žalos atlyginimo, nepagrįsti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šiuo aspektu yra išaiškinęs, jog ieškinio senatis netaikoma būtent reikalavimams dėl asmeninių neturtinių teisių, kurios neturi ekonominio turinio, gynimo, išskyrus įstatymuose nustatytas išimtis (CK 1.115 str., 1.134 str. 1 p.), tačiau iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams atlyginti tiek turtinę, tiek ir neturtinę žalą taikoma ieškinio senatis (CK 1.125 str. 8 d., 1.134 str. 1 p.) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008, 2010 m. gruodžio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2010; taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3281-261/2017; 2017 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2485-662/2017).

25. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl objektyvių aplinkybių, lėmusių senaties termino praleidimą. Byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija taip pat pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo savo iniciatyva (ex officio) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

26. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų dėl nepagrįstai nenustatyto privatumo naudojantis dušu pažeidimo, pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad aplinkybė, jog teisės aktai nenumato pareigos pataisos namams įrengti pertvaras dušuose, nesudaro pagrindo atleisti pataisos įstaigą nuo pareigos užtikrinti suimtųjų (nuteistųjų) privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais; pagal EŽTT praktiką nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą (EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimas byloje Canali prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 40119/09) (pvz., 2018 m. spalio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4552-575/2018; 2019 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3067-662/2019; 2020 m. rugsėjo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1449-261/2020; 2020 m. rugpjūčio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1130-261/2020; 2020 m. spalio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2795-662/2020). Vadovaujantis EŽTT formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Konvencijos 8 straipsnio prasme (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12).

27. Kita vertus, pagal naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, dušuose bent iš šonų esant įrengtoms pertvaroms paprastai yra užtikrinamas pakankamas privatumas, todėl toks dušų įrengimas (nors ir neužtikrinant visiško privatumo) savaime nėra pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5031-442/2017; 2019 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1001-552/2019; 2020 m. lapkričio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1588-552/2020).

28. Nagrinėjamo ginčo atveju, teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad byloje pateikti įrodymai (nuotraukos), jog Vilniaus PN dušai buvo atskirti sienelėmis iš abiejų pusių, sprendžia, kad tokių pertvarų įrengimas užtikrina pakankamą privatumą naudojantis dušu. Tačiau pažymėtina, kad atsakovo atstovo pateiktos nuotraukos yra darytos 2019 m. vasario 1 d. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė, kad pertvarų nebuvo visą ginčo laikotarpį. Atsakovo atstovui niekaip nepaneigus pareiškėjo nurodytų aplinkybių ir pateikus įrodymus tik dėl vėlesnio laikotarpio, laikytina, kad pareiškėjo teiginiai dėl pertvarų iki 2018 m. spalio 18 d. nebuvimo liko nepaneigti. Taigi tuo metu, kai pareiškėjas naudojosi dušais be pertvarų (iki 2018 m. spalio 18 d.), pareiškėjas galėjo patirti tam tikrų trumpalaikių nepatogumų ir tuo metu jo privatumas naudojantis dušu buvo pažeistas.

29. Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.

30. EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98). Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99).

31. Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatyto Vilniaus PN padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (neužtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis dušu iki 2018 m. spalio 18 d., bet ne visą laiką, nes pareiškėjui teisė praustis duše suteikiama ne rečiau kaip kartą per savaitę), pareiškėjo patirto diskomforto dydį (trumpalaikiai nepatogumai) ir kitas byloje nustatytas aplinkybes (be kita ko, daugiau jokių pažeidimų nebuvo nustatyta, pareiškėjas dėl kalinimo sąlygų Vilniaus PN administracijai nesiskundė), sprendžia, kad tai nagrinėjamu atveju nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pareiškėjui pagrįstai nepriteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, nes šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija.

32. Dėl likusių pareiškėjo argumentų teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir nekartoja pirmosios instancijos teismo argumentų dėl faktinių aplinkybių vertinimo.

33. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino pažeidimo dėl privatumo naudojantis dušu neužtikrinimo nuo 2016 m. balandžio 9 d. iki 2018 m. spalio 18 d., o dėl kitos pareiškėjo skundo dalies priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo P. R. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 3 d. sprendimą pakeisti.

Pripažinti, kad pareiškėjo P. R. teisė į tinkamas kalinimo sąlygas Vilniaus pataisos namuose buvo pažeista nuo 2016 m. balandžio 9 d. iki 2018 m. spalio 18 d.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 3 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė

Skirgailė Žalimienė