751896da-70cd-4dfb-9a51-4f2bcd0a6efd · Kauno apygardos teismas

Pranešėjas Algirdas JaliniauskasPranešėjas Arūnas Paštuolis                          Baudžiamoji byla Nr. 1A-80-493/2015Teisėja Loreta Masevičiūtė                          Teisminio proceso Nr. 1-91-1-00487-2011-5Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.6.2.2.; 2.4.6.4.1. (S) KAUNO APYGARDOS TEISMAS N U O S P R E N D I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2015 m. sausio 16 d. Kaunas Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Arūno Paštuolio, teisėjų Daivos Jankauskienės ir Giedriaus Endriukaičio, sekretoriaujant Vilmai Marčiukaitytei, dalyvaujant prokurorui Audriui Ažukui, nuteistajam A.

U., jo gynėjui advokatui ArtÅ«rui Baužai, nuteistojo P. B. gynėjui advokatui Gintui Gustaičiui, vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal Kauno apygardos prokuratÅ«ros Marijampolės apylinkės prokuratÅ«ros prokuroro Audriaus Ažuko, nuteistojo A. U. ir nuteistojo P. B. gynėjo advokato Ginto Gustaičio apeliacinius skundus dėl Å akių rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 8 d. nuosprendžio, kuriuoA. U. pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, 284 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas:- pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktÄ â€“ laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams;- pagal BK 284 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams.Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo bÅ«du ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 3 (trims) mėnesiams.

Taikant BK 75 straipsnį, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neiÅ¡eiti iÅ¡ namų nuo 22 val. iki 5 val., jei tai nėra susiję su darbu, neiÅ¡vykti iÅ¡ gyvenamosios vietos ribų be nuteistojo priežiÅ«rÄ vykdančios institucijos žinios.P. B. Å¡iuo nuosprendžiu pripažintas kaltu padarius dvi nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, 284 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas:- pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktÄ â€“ laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams;- pagal BK 284 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams.Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo bÅ«du ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 3 (trims) mėnesiams.

Taikant BK 75 straipsnį, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neiÅ¡eiti iÅ¡ namų nuo 22 val. iki 5 val., jei tai nėra susiję su darbu, neiÅ¡vykti iÅ¡ gyvenamosios vietos ribų be nuteistojo priežiÅ«rÄ vykdančios institucijos žinios.Å iuo nuosprendžiu nuteisti ir V. K., G. Č. bei M. T., tačiau jie nuosprendžio neskundė.IÅ¡ kaltinamųjų V. K., G. Č., A. U. bei P. B. priteista solidariai 12 664,90 Lt (dvylika tÅ«kstančių Å¡eÅ¡i Å¡imtai Å¡eÅ¡iasdeÅ¡imt keturi litai devyniasdeÅ¡imt centų) nusikalstama veika padarytos turtinės žalos atlyginimo civilinio ieÅ¡kovo Kauno teritorinės ligonių kasos naudai.IÅ¡ kaltinamųjų V.

K., G. Č., A. U., P. B., M. T. priteista po 80 Lt (aÅ¡tuoniasdeÅ¡imt litų) nukentėjusiojo E. K. atstovavimo iÅ¡laidų valstybės naudai.Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ , n u s t a t ė : V. K., G. Č., A. U., P. B. nuteisti už tai, kad 2011 m. rugsėjo 12 d. apie 1 val. (duomenys neskelbtini) , vieÅ¡oje vietoje prie (duomenys neskelbtini) bažnyčios, veikdami bendrininkų grupėje, V. K. bei G. Č. bÅ«nant apsvaigusiems nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui, demonstruodami aiÅ¡kų žmogaus ir visuomenė negerbimÄ , elementarių visuomenės moralės bei elgesio normų niekinimÄ , siekdami prieÅ¡pastatyti save aplinkiniams, paÅ¡alinių asmenų akivaizdoje, A.

U. chuliganiÅ¡kai vairuojant A. U. priklausantį automobilį „Lexus RX 330“, v/n (duomenys neskelbtini) užblokavus automobilį ,,Nissan Sunny“, v/n (duomenys neskelbtini) vairuojamÄ M. T., ir kaltinamiesiems iÅ¡ automobilio iÅ¡traukus nukentėjusiuosius E. K., E. J. ir D. K., dėl chuliganiÅ¡kų paskatų tyčia E. K., E. J. ir D. K. sudavė rankomis, spyrė kojomis ikiteisminio tyrimo metu nenustatytÄ skaičių smÅ«gių į įvairias kÅ«no vietas bei tuo E. K. bei E. J. sukėlė fizinį skausmÄ , o D.

K. padarė odos nubrozdinimus ir poodines gilesnių audinių kraujosruvas rankose, kojose, nugaroje, Å¡onuose, kas komplikavosi vidiniu nukraujavimu, nesukėlusiu hipovoleminio Å¡oko reiÅ¡kinių ir tokiais veiksmais nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo D. K. sveikatÄ bei pažeidė vieÅ¡Ä jÄ tvarkÄ .Kauno apygardos prokuratÅ«ros Marijampolės apylinkės prokuratÅ«ros prokuroras Audrius Ažukas skundžia Å akių rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 8 d. nuosprendį, praÅ¡o jį pakeisti ir A.

U. bei P. B. pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktÄ skirti 3 (trejus) metus laisvės atėmimo, pagal BK 284 straipsnio 1 dalį skirti 1 (vienerius) metus 6 (Å¡eÅ¡is) mėnesius laisvės atėmimo, bausmes subendrinti vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu apėmimo bÅ«du ir paskirti galutinę bausmę – laisvės atėmimÄ 3 (trejiems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose. Skunde prokuroras nurodo, kad, atsižvelgiant į tai, jog yra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, o lengvinančių nėra, kaltinamiesiems turėtų bÅ«ti skiriama bausmė, ne mažesnė kaip sankcijos vidurkis.

Poreikis Å¡iems kaltinamiesiems skirti bausmes, ne mažesnes nei sankcijos vidurkis, yra grindžiamas ir jų elgesiu po nusikaltimų padarymo – kaltę neigė, žalos neatlygino. Tik suvokdamas bausmės neiÅ¡vengiamumÄ , teisminio nagrinėjimo pabaigoje kaltinamasis P. B. iÅ¡ dalies atlygino žalÄ ir dalinai pripažino savo kaltę. Atkreiptinas dėmesys į kaltinamojo A. U. asmenybę – jis nusikaltimo padarymo metu buvo policijos pareigÅ«nas, pagal pareigas turintis užtikrinti vieÅ¡Ä jÄ tvarkÄ , saugoti ir ginti kitus asmenis nuo teisės pažeidimų ir nagrinėjamoje situacijoje ne tik, kad nesulaikė kitų asmenų nuo teisės pažeidimų, bet pats veikė iniciatyviai – automobiliu blokavo nukentėjusiųjų automobilį, vienas iÅ¡ pirmųjų, kartu su P. B., pradėjo juos muÅ¡ti.

Prokuroro teigimu, iÅ¡ policijos pareigÅ«no tokiomis situacijomis reikalaujama aukÅ¡tesnio teisėtumo standarto elgesio. Prokuroras taip pat pažymi, kad, jei kaltininkas be nesunkaus sveikatos sutrikdymo vieÅ¡oje vietoje atliko ir kitus veiksmus, pažeidžiančius vieÅ¡Ä jÄ tvarkÄ , jo padarytos veikos kvalifikuojamos kaip sutaptis pagal BK 138 straipsnį ir BK 284 straipsnio 1 dalį, todėl teismas neteisingai bausmes subendrino dalinio sudėjimo bÅ«du.Prokuroras skunde taip pat teigia, kad nėra pagrindo A. U. ir P. B. taikyti bausmės vykdymo atidėjimÄ .

Nusikaltimų padarymo metu A. U. ir P. B. atliko iniciatyvų vaidmenį – blokavo nukentėjusiųjų automobilį, pirmi puolė nukentėjusiuosius muÅ¡ti, bÅ«dami iÅ¡ anksto pasiruošę – turėdami lazdas. Kaltinamieji savo kaltę neigė, nusikaltimÄ padarė veikdami bendrininkų grupėje, kas yra pripažinta sunkinančiomis aplinkybėmis. Å ie asmenys savo elgesiu po nusikaltimų padarymo nedemonstravo kritiÅ¡ko požiÅ«rio į savo veiksmus, nesiekė sumažinti nusikaltimų pasekmių, atlyginti žalÄ ir prieÅ¡ingai – klaidindami tyrimÄ siekė iÅ¡vengti baudžiamosios atsakomybės. Prokuroras pažymi, kad BK 75 straipsnio taikymas nėra savaime suprantamas ir įstatymo besÄ lygiÅ¡kai numatomas, bet, prieÅ¡ingai, tai yra iÅ¡imtinė, privilegijuota valstybės reakcija į padarytÄ nusikaltimÄ ir taikytina tik to vertiems asmenims, savo elgesiu demonstruojantiems pagrindÄ jais pasitikėti.Nuteistasis A.

U. taip pat skundžia Å akių rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 8 d. nuosprendį, praÅ¡o jį panaikinti ir A. U. iÅ¡teisinti. Skunde apeliantas nurodo, kad teismas, nagrinėdamas Å¡iÄ baudžiamÄ jÄ bylÄ , klaidingai nustatė, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo pateikta nenuginčijamų įrodymų, kad bÅ«tent jis, kaip raÅ¡oma nuosprendyje, siekė prieÅ¡pastatyti save aplinkiniams, vairuodamas automobilį elgėsi chuliganiÅ¡kai, ir toliau taip elgdamasis mušė rankomis ir spardė kojomis kitus asmenis, t. y. ne kiti kartu su A.

U. buvę asmenys, o bÅ«tent jis sumušė ir sužalojo nukentėjusiuosius, nors nuosprendyje taip ir nenurodyta ir nekonstatuota, kuriam iÅ¡ trijų nukentėjusiųjų jis sudavė smÅ«gius rankomis ar kokiais tai daiktais bei spyręs kojomis ir taip žalojęs juos, taip pat nenurodyta ir kokiu bÅ«du padarė.Apelianto manymu, bylÄ iÅ¡nagrinėjo Å¡aliÅ¡kas teismas ir dėl Å¡ios aplinkybės nuosprendis turi bÅ«ti panaikintas. Dar ikiteisminio tyrimo metu bÅ«nant apklausoje pas (duomenys neskelbtini) rajono PK pareigÅ«nÄ V.

B., jis pats ne kartÄ pakartojo, jog teisėja L. M. yra jo geriausia mokinė. Ikiteisminio tyrimo metu apeliantas, pasinaudodamas savo, kaip įtariamojo, teise, numatyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 22 straipsnyje, atsisakė duoti parodymus. Tyrėjas V. B., laikydamas tai vengimu duoti parodymus, pasitaręs su prokuroru A. A., nutarė A. U. įbauginti ir atvyko į jo darbovietę (duomenys neskelbtini), ketindamas jį sulaikyti. PareigÅ«nas V. B., kaip parodė apklausiami teisme kaltinamasis M.

T. ir liudytojas D. Ū., apklausdamas juos dėl įvykio aplinkybių, darė jiems įtakÄ , kad Å¡ie liudytojai duotų parodymus prieÅ¡ apeliantÄ . Kad bylÄ nagrinėjusi (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismo teisėja L. M. yra galimai tiesiogiai susijusi ir su (duomenys neskelbtini) policijos pareigÅ«nais, ir su prokuroru A. A., patvirtina ir tai, kad kito kaltinamojo P. B. gynėjas, dar prieÅ¡ pradedant bylÄ nagrinėti iÅ¡ esmės, pareiÅ¡kė nuÅ¡alinimÄ teisėjai L. MasevičiÅ«tei, nurodydamas aplinkybes, patvirtinančias, jog Å¡i teisėja neturėtų nagrinėti Å¡ios bylos, tačiau teisėja nenusiÅ¡alino.

Apeliantas pabrėžia, kad dar teismui nepradėjus narinėti bylos iÅ¡ esmės, jam buvo atvirai prokuroro pasakyta, kad Å¡ios bylos baigtis jo atžvilgiu jau yra nuspręsta. Apelianto manymu, Å¡ios aplinkybes patvirtina, kad buvo suvaržytos įstatymu garantuotos jo teisės į gynybÄ , nes jo bylÄ iÅ¡nagrinėjo Å¡aliÅ¡kas teismas, todėl toks nuosprendis negali bÅ«ti laikomas teisėtu ir pagrįstu ir turi bÅ«ti panaikintas (BPK 369 straipsnio 3 dalis).Skunde taip pat nurodoma, jog iÅ¡ nuosprendžio teksto yra akivaizdu, kad teismas visiÅ¡kai ignoravo BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimus, kurioje paraÅ¡yta, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo iÅ¡nagrinėti teisiamajame posėdyje.

Teismas nuosprendį pagrindė tik kaltinamojo V. K., liudytojo D. Ū. parodymais, iÅ¡skirtinai duotais tik ikiteisminio tyrimo metu, visiÅ¡kai atmesdamas apelianto ir kitų kaltinamųjų bei liudytojų parodymus, duotus bylÄ nagrinėjant teisme. Teismas nuosprendyje netgi nutylėjo kaltinimÄ paneigiančius įrodymus ir tai taip pat patvirtina tai, kad bylÄ iÅ¡nagrinėjo Å¡aliÅ¡kas teismas.Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas, apkaltinamajame nuosprendyje, pagrįsdamas savo iÅ¡vadas, subjektyviai interpretavo A.

U. atvažiavimÄ Ä¯ įvykio vietÄ ir siekimÄ neleisti neblaiviam vairuotojui – M. T., vežančiam automobilyje dar tris neblaivius keleivius, toliau važiuoti, siekiant iÅ¡vengti galimų neigiamų pasekmių. Teismas nuosprendyje parašė, kad A. U. blokavo automobiliui keliÄ , elgdamasis chuliganiÅ¡kai, tik perraÅ¡ydamas kitų kai kurių kaltinamųjų parodymus iÅ¡ kaltinamojo akto į apkaltinamÄ jį nuosprendį, bet jų nevertindamas, ir taip pažeisdamas BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalių reikalavimus.

Toks įrodymų vertinimas leidžia pagrįstai manyti, kad pirmos instancijos teismas Å¡iÄ bylÄ iÅ¡nagrinėjo bÅ«damas Å¡aliÅ¡kas, nes apkaltinamÄ jį nuosprendį grindė vien tik parodymais iÅ¡ kaltinamojo akto ir Å¡is pirmosios instancijos teismo pažeidimas yra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, sukliudęs teismui iÅ¡samiai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡nagrinėti bylÄ ir priimti teisingÄ sprendimÄ .Apeliantas nesutinka ir su pirmos instancijos teismo nustatyta aplinkybe, kad jis į įvykio vietÄ atsivežė Å¡unį, kuris buvo agresyvus ir puolė ten buvusius asmenis, o bÅ«tent nukentėjusįjį E. K..

Bylos nagrinėjimo metu apeliantas teigia teismui pateikęs dokumentÄ , patvirtinantį, jog įvykio metu Å¡uniui buvo 2 mėnesiai. A. U. pažymi, kad nei vienas iÅ¡ kitų kaltinamųjų, nukentėjusiųjų ar liudytojų teisme nepatvirtino E. K. nurodomos aplinkybės.Skunde taip pat nesutinkama su teismo iÅ¡vada, jog A. U. pažeidė vieÅ¡Ä jÄ tvarkÄ ir kaip bendravykdytojas kartu su kitais kaltinamaisiais iÅ¡ chuliganiÅ¡kų paskatų sužalojo nukentėjusiuosius. IÅ¡ byloje esančių įrodymų matyti, kad kaltinamieji ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausiamai nedalyvaujant gynėjams, bei, kaip parodė patys kaltinamieji, jų parodymai buvo galimai iÅ¡gauti pažeidžiant BPK normas, t. y. jų tokius parodymus įtakojo ikiteisminį tyrimÄ atlikęs pareigÅ«nas V.

B.. Apelianto manymu, teismas, vertindamas kaltinamųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus kaip įrodymų Å¡altinį, padarė klaidingas iÅ¡vadas.Apeliantas pažymi, kad nei vienas iÅ¡ kaltinamųjų, nukentėjusiųjų ar liudytojų neparodė, kad jis įvykio metu bÅ«tų vartojęs necenzÅ«rinius žodžius, įžeidinėjęs nukentėjusiuosius ar kitaip pažeidęs vieÅ¡Ä jÄ tvarkÄ . Ä®vykio metu jis nei vienam iÅ¡ ten buvusių asmenų negrasino ir jų nemušė.

Šioje byloje teismas apelianto kaltę dėl nukentėjusių asmenų sumušimo pagrindė tik kaltinamojo V. K., liudytojo D. Ū. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais bei policijos pareigūno V. B. parodymais. Teismas liudytojo D. Ū. parodymus, duotus teisme dalyvaujant apeliantui ir visiems proceso dalyviams, kuriais jis paneigė savo parodymus, duotus ikiteisminiame tyrime, ir paaiškino aplinkybes, kodėl buvo davęs tokius parodymus, atmetė. Teismas, vertindamas kaltinamojo V. K. parodymus, duotus teisme, visiškai nekreipė dėmesio į tai, jog teisme V.

K. pats konkrečiai neparodė, kad A. U. sudavė rankomis, spyrė kojomis ar kitokiu būdu žalojo nukentėjusiuosius. V. K. parodė, kad gal A. U. stumdėsi, bet ir jis neparodė nei kuriuo metu, nei su kuriuo asmeniu apeliantas tai darė, be to, ir šiuos jo parodymus paneigė kiti kaltinamieji bei liudytojai. Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismui, vertinant įrodymus, derėjo daugiau skirti dėmesio tam, ar iš tiesų V. K. parodymai yra nuoseklūs, ar tikrai juos patvirtina kiti įrodymai, gauti iš kitų šaltinių.

Tokioje situacijoje teismui vertėjo pasidomėti, kas patvirtina V. K. teiginius. Apelianto teigimu, iÅ¡ nuosprendžio turinio galima suprasti, kad teismas V. K. parodymus vertina iÅ¡skirtinai kaip teisingus, jais tiki ir suteikia jo parodymams virÅ¡enybę, tačiau nuosprendyje neparaÅ¡yta, dėl kokios priežasties teismas atmetė A. U. parodymus, kad jis nepadarė jokios nusikalstamos veikos. Toks įrodymų vertinimas prieÅ¡tarauja BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimams, kad įrodymai turi bÅ«ti įvertinami pagal vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu.

Apelianto teigimu, teismo padarytos iÅ¡vados dėl jo kaltumo nėra pagrįstos įrodymais, kurie buvo iÅ¡tirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje, todėl, jo manymu, esant tokioms aplinkybėms, teismas be pagrindo patikėjo V. K. parodymais ir nepagrįstai pripažino A. U. kaltu padarius jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas.Nuteistojo P. B. gynėjas advokatas Gintas Gustaitis taip pat skundžia Å akių rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 8 d. nuosprendį, praÅ¡o jį panaikinti ir bylÄ P. B. atžvilgiu nutraukti bei atleisti P. B. nuo baudžiamosios atsakomybės nukentėjusiesiems ir kaltininkui susitaikius.

Skunde apeliantas nurodo, kad bylÄ iÅ¡nagrinėjo Å¡aliÅ¡kas teismas, dėl ko buvo priimtas neteisingas sprendimas. Bylos nagrinėjimo metu teisėjai L. M. apeliantas teigia reiÅ¡kęs nuÅ¡alinimÄ , kadangi teisėja dirbo toje pačioje institucijoje, kuri atliko ikiteisminį tyrimÄ jos nagrinėjamojoje baudžiamojoje byloje. Apelianto manymu, tarp teisėjos ir ikiteisminį tyrimÄ atlikusios institucijos darbuotojų dar iÅ¡liko kolegiÅ¡ki ryÅ¡iai, neleidžiantys teisėjai L. M. reikliai bei principingai nagrinėti Å¡iÄ baudžiamÄ jÄ bylÄ .

Be to, dėl teisėjos L. buvusių kolegų (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato darbuotojų neteisėtų veiksmų 2010-2012 metais (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariate buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas pagal ginamojo P. B. skundÄ dėl (duomenys neskelbtini) apskrities VPK (duomenys neskelbtini) rajono PK pareigÅ«nų veiksmų, panaudoto fizinio smurto ir grasinimų ginamojo P. B. atžvilgiu. Ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje, kurioje nukentėjo P. B., ir Å¡ios bylos ikiteisminis tyrimas vyko vienu metu, tačiau bylÄ nagrinėjusi teisėja visus Å¡iuos argumentus atmetė kaip nepagrįstus.Apeliantas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamÄ jį įstatymÄ , nukrypo nuo teismų praktikos, nes, nepaisydamas nukentėjusiųjų pozicijos, neatleido P. B. nuo baudžiamosios atsakomybės pastarajam ir nukentėjusiesiems asmenims susitaikius.

Apelianto įsitikinimu, teisminio tyrimo metu turėjo bÅ«ti nustatyta BK 38 straipsnio 1 dalyje nurodytų P. B. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sÄ lygų visuma. Pirmosios instancijos teismui buvo pateiktas nukentėjusiųjų ir nuteistojo susitarimas dėl žalos atlyginimo bei praÅ¡ymas dėl baudžiamosios bylos nutraukimo, kuriame P. B. pareiÅ¡kė prisipažįstantis padaręs kaltinamajame akte nurodytas nusikalstamas veikas. Tačiau pirmosios instancijos teismas nusprendė neatleisti P. B. bei kitų kaltinamųjų nuo baudžiamosios atsakomybės ir savo sprendimo nemotyvavo.

Apeliantas pažymi, jog skundžiamame nuosprendyje nurodyti argumentai, susiję su P. B. nesavanoriÅ¡ku ir nenuoÅ¡irdžiu prisipažinimu, yra nepagrįsti. Vertindamas minėtÄ atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindÄ , pirmosios instancijos teismas rėmėsi ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, o ne teisminio proceso metu kaltinamojo pateiktais parodymais, todėl teismas per plačiai interpretavo savanoriÅ¡ko kaltininko prisipažinimo turinį ir esminį vaidmenį skyrė ne teisminio proceso, o ikiteisminio tyrimo metu kaltininkų duotiems parodymams.

Tokia teismo pozicija prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotai praktikai. P. B. teisminio bylos nagrinėjimo metu prisipažino padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas ir dėl to gailisi. Negalima laikyti P. B. prisipažinimo padarius nusikalstamas veikas nenuoširdžiu, kadangi teismo proceso metu jis pripažino savo kaltę, davė teisingus parodymus apie esmines bylos aplinkybes, buvo susitaikymo su nukentėjusiaisiais bei geranoriško, greito, visapusiško žalos atlyginimo iniciatorius.

Taigi, tokiais savo veiksmais nuteistasis P. B. prisidėjo prie tinkamo bylos iÅ¡nagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje. Apelianto įsitikinimu, asmens atleidimui nuo baudžiamosios atsakomybės yra ypač reikÅ¡mingos ir egzistuojančios P. B. atsakomybę lengvinančios aplinkybės (prisipažino, nuoÅ¡irdžiai gailisi, pilnai atlygino žalÄ , atsiprašė nukentėjusiųjų, o pastarieji atsipraÅ¡ymÄ priėmė), atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimas, kaltininko asmenybė (neteistas, charakterizuojamas teigiamai), jo elgesys iki ir po nusikalstamų veikų padarymo (jokių naujų nusikalstamų veikų nėra padaręs), veikos padarymo metu (teistumo nebuvimas, teigiamas socialinis elgesys, kritinis požiÅ«ris vertinant padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ bei pastangos suÅ¡velninti ja sukeltus padarinius ir pan.), nusikaltimo pavojingumo laipsnis ir pobÅ«dis, kaltės forma, padarinių sunkumas.

P. B. elgesys rodo, kad jis visais įmanomais bÅ«dais stengėsi susitaikyti su nukentėjusiaisiais, pripažinti savo kaltę, atlyginti žalÄ , kad byla bÅ«tų iÅ¡nagrinėta kuo operatyviau, greičiau, visapusiÅ¡kai. Apelianto teigimu, teismas, nusprendęs, kad nėra reikalo nukentėjusiųjų ir kaltininko sutaikyti, nesiėmė aiÅ¡kintis paties susitaikymo fakto su nukentėjusiais asmenimis. Nors į bylÄ pateiktame susitaikymo raÅ¡te yra nurodoma, kad nukentėjusieji ir kaltininkas susitaikė ir sutinka, kad baudžiamoji byla bÅ«tų nutraukta BK 38 straipsnio 1 dalies pagrindu kaltinamajam ir nukentėjusiesiems susitaikius, tačiau pats susitaikymo faktas teisme nebuvo tirtas, nebuvo aiÅ¡kintasi nuketėjusiųjų valia pasiraÅ¡ant susitaikymo raÅ¡tÄ , jie nebuvo papildomai apklausti dėl paties susitaikymo fakto, nors gynyba tÄ daryti ne kartÄ prašė.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis A. U. ir jo gynėjas, nuteistojo P. B. gynėjas savo apeliacinius skundus palaikė ir prašė tenkinti, prokuroro skundÄ prašė atmesti. Prokuroras prašė jo apeliacinį skundÄ tenkinti, o nuteistojo A. U. bei nuteistojo P. B. gynėjo apeliacinius skundus atmesti.Kauno apygardos prokuratÅ«ros Marijampolės apylinkės prokuratÅ«ros prokuroro Audriaus Ažuko apeliacinis skundas atmestinas.Nuteistojo A. U. ir nuteistojo P. B. gynėjo advokato Ginto Gustaičio apeliaciniai skundai tenkintini.IÅ¡ prokuroro apeliacinio skundo motyvų matyti, kad prokuroras nesutinka su nuteistiesiems A.

U. ir P. B. paskirtomis bausmėmis ir teismo pasirinktu bausmių subendrinimo bÅ«du, nuteistasis A. U. kvestionuoja apkaltinamojo teismo nuosprendžio atitiktį BPK 305 straipsnio 1 dalyje nustatytiems reikalavimams, tvirtina jį esant nepagrįstÄ ir nemotyvuotÄ , nuosprendyje esančių įrodymų vertinimÄ nurodo pirmosios instancijos teismÄ atlikus pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų reikalavimus, o P. B. gynėjas advokatas apeliaciniame skunde praÅ¡o jo ginamajam bylÄ nutraukti susitaikius su nukentėjusiaisiais.

Dėl nuteistojo A. U. apeliacinio skundo Pažymėtina, jog baudžiamojo proceso paskirtis yra ir tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamÄ veikÄ padaręs asmuo bÅ«tų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebÅ«tų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Ä®siteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl Å¡is iÅ¡skirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi bÅ«ti teisėtas ir pagrįstas.

Nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.Įstatymų leidėjo įtvirtinta nuostata, jog apkaltinamasis nuosprendis turi atitikti BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimus, tai yra, jame turi būti ne tik išdėstyti įrodymai, bet ir atlikta jų analizė; tiek kaltinantys, tiek teisinantys įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas pripažindamas įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybes.

Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu, jų patikrinimu, palyginimu, prieÅ¡taravimų paÅ¡alinimu ir savo sprendimo argumentavimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Pažymėtina, kad vertinant įrodymus svarbu tai, jog bÅ«tų įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, sujungiant visus reikÅ¡mingus faktus į loginę visumÄ , ir tik po to galima daryti apibendrinančias iÅ¡vadas, kurios turi bÅ«ti vienareikÅ¡mės, tikslios ir logiÅ¡kos.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymÄ apkaltinamasis nuosprendis negali bÅ«ti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali bÅ«ti konstatuojamas jo buvimÄ pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamÄ veikÄ . Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ apeliacine tvarka, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas Å¡ių reikalavimų, pripažindamas A. U. kaltu dėl jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų, nesilaikė.

Skundžiamas nuosprendis šioje dalyje neatitinka įstatymo reikalavimų, kadangi jame padarytos išvados nepagrįstos išsamia ištirtų įrodymų analize, išdėstyti nusikalstamų veikų kvalifikavimo motyvai pernelyg lakoniški, teismo išvados padarytos neatsižvelgus ir neįvertinus visų bylos aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo sprendimo priėmimui. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus faktinius duomenis, nepagrįstai pripažino juos A.

U. kaltės įrodymais ir padarė nepagrįstas iÅ¡vadas dėl jo kaltės padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, 284 straipsnio 1 dalyje, tai yra netinkamai pritaikė baudžiamojo proceso įstatymÄ vertindamas įrodymus. Nuteistojo A. U. apeliacinis skundas yra pagrįstas, todėl apkaltinamasis nuosprendis panaikintinas ir priimtinas naujas nuosprendis, kuriuo A. U. iÅ¡teisintinas, kadangi neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, 284 straipsnio 1 dalyje (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 punktas).

Byloje surinkti duomenys iÅ¡dėstomi iÅ¡ naujo, kadangi pirmosios instancijos teismas, nurodydamas įrodymus, kuriais grindžiamos teismo iÅ¡vados, padarė procesinių klaidų ir nurodė ne visas kaltinamojo A. U. kaltei nustatyti reikÅ¡mingas aplinkybes. Kaltinamasis V. K. kaltę dėl jam pareikÅ¡tų kaltinimų pripažino iÅ¡ dalies ir apklausos pirmosios instancijos teisme metu parodė, kad begirtaujant aikÅ¡telėje prie (duomenys neskelbtini) kultÅ«ros namų, kažkuris iÅ¡ atvažiavusių asmenų užsimovė pirÅ¡tines ir pasakė apie langų daužymÄ .

Paskambino D. Ū. ir paprašė ateiti padėti, jei kažkas įvyktų. Atvykę asmenys apsiramino. Po kurio laiko M. T. sėdo už automobilio vairo ir visi atvykę asmenys ruošėsi važiuoti į (duomenys neskelbtini). Tuo metu atvažiavo A. U. su „Lexus“ automobiliu. Jame buvo ir P. B.. A. B. automobilį apsuko, pasivijo automobilį „Nissan Sunny“ ir užtvėrė jam keliÄ . „Nissan Sunny“ automobiliui nebuvo kur važiuoti, nebent į griovį. A. U. pribėgo prie nukentėjusiųjų automobilio su Å¡unimi, tačiau pastarajam Å¡aukė, kad jis nelįstų prie M.

T., nes Å¡is „yra savas“. M. T. jie nedarė nieko. Jis pats pribėgęs atsidarė automobilio galines kairės pusės dureles. Toje vietoje sėdėjo stambesnio kÅ«no sudėjimo asmuo (E. J.). Liepė jam lipti, paskui iÅ¡tempė į laukÄ . Po kurio laiko sudavė Å¡iam kelis smÅ«gius į veido ir pilvo sritis. PastarÄ jį mušė ir G. Č.. Gal dar kurį iÅ¡ nukentėjusiųjų ir nustÅ«mė, jei Å¡ie pasimaišė, tačiau daugiau nei vieno nemušė. Nukentėjęs E. J. po to pabėgo.

P. B. buvo priėjęs prie deÅ¡inės pusės keleivio durelių, kur stumdėsi su vienu asmeniu. Nematė, kad A. U. ir P. B. muÅ¡tų nukentėjusiuosius, Å¡iuos jie tik stumdė. Tiksliai kuriuos nukentėjusiuosius jie stumdė nematė, nes buvo tamsu. Matė, kad A. U. turėjo Å¡unį, tačiau ant žmonių jo nesiundė. A. U. su P. B. po įvykio kažkur iÅ¡važiavo ir po pusvalandžio parėjo pėsčiomis. Tada pamatė, kad A. U. rankose turi beisbolo lazdÄ . Po įvykio A. U. ir P. B. prašė jų į bylÄ nekiÅ¡ti.

Jeigu reikės, žadėjo atsiskaityti. Nepripažįsta D. K. reiškiamo civilinio ieškinio, nes šio nemušė (t. 5, b. l. 81, 93-96, 123).Kaltinamasis G. Č., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, parodė, kad dėl jam pareikštų kaltinimų kaltę pripažįsta iš dalies. Kaltinamasis paaiškino, kad M. T. įsėdus į automobilį ir su nukentėjusiaisiais išvažiavus, atvažiavo A. U. „Lexus“ automobiliu. Kažkuris iš jų pasakė, kad vairuoja girti asmenys, todėl A.

U. apsisuko ir nuvažiavo link bažnyčios. M. T. vairuotas automobilis sustojo, o A. U. sustojo Å¡alia. A. U. automobilis sustojo prieÅ¡ais „Nissan Sunny“, tačiau pastarasis iÅ¡važiuoti turėjo galimybę. Kol prie automobilių atėjo, A. U. ir P. B. iÅ¡ automobilio „Lexus“ jau buvo iÅ¡lipę. A. U. kalbėjo su vairuotoju M. T., o P. B. buvo ties automobilio galu. Tada iÅ¡ automobilio iÅ¡lipo stambesnio sudėjimo asmuo ir pradėjo eiti prie jo. Su minėtu asmeniu susistumdė, jam sudavė vienÄ kartÄ Ä¯ veidÄ arba krÅ«tinę.

Papildomai paklaustas atsakė, kad sudavė E. J. kelis kartus į veido sritį ir Å¡is nugriuvo. Tuomet V. K. E. J. kelis kartus sudavė. Kitų asmenų jis nemušė. Tiksliai negali pasakyti, kÄ veikė P. B.. Nematė, kad Å¡is bÅ«tų mušęsis. Matė, kad jis „stovėjo ar stumdėsi“. Ä® papildomÄ klausimÄ atsakė, kad matė, kaip P. B. stumdėsi su automobilio „Nissan Sunny“ keleivio pusės gale buvusiu asmeniu. Negirdėjo, kad A. U. bÅ«tų siundęs Å¡unį ant žmonių.

Matė kaip A. U. buvo prie vairuotojo, tačiau nematė, kad pastarasis vairuotojÄ ar kitus asmenis bÅ«tų stumdęs ar turėjęs kÄ nors rankose. Nematė, kad V. K. bÅ«tų mušęs K. (t. 5, b. l. 96-98).Kaltinamasis M. T., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, parodė, kad visi su nukentėjusiaisiais sulipo į automobilį ir iÅ¡važiavo iÅ¡ aikÅ¡telės link bažnyčios pusės. Per veidrodėlį pamatė iÅ¡ galo džipÄ , kuris lyg mirksėjo Å¡viesomis. Pamanęs, kad jį stabdo, sustojo.

Å alia privažiavo A. U. vairuotas automobilis ir sustojo. Kelio neužkirto, kadangi jau buvo sustojęs ir turėjo vietos iÅ¡lipti iÅ¡ automobilio. A. U. paklausė, kÄ daro, kodėl važinėja girti. Taip pat liepė iÅ¡ automobilio lipti lauk. IÅ¡lipus su A. U. paėjo prie džipo galo ir kažkÄ kalbėjosi. Tuo metu priėjo G. Č., V. K. bei D. Ū.. Kažkuris iÅ¡ jų atidarė dureles, bandė iÅ¡traukti iÅ¡ automobilio nukentėjusįjį, tačiau nelabai gali pasakyti, kas kÄ mušė, nes nekreipė dėmesio.

Gal G. Č. stambiausiÄ nukentėjusįjį stumdė. Ikiteisminio tyrimo metu pabijojo pareigÅ«nų, dabar sako tiesÄ . IÅ¡ pradžių manė, kad P. B. su A. U. sumušė nukentėjusiuosius. Negali paaiÅ¡kinti, kodėl pasirinko apkalbėti bÅ«tent juos. Å ių asmenų nepažįsta. Kadangi buvo iÅ¡gėręs, gal jam pasirodė, kad A. U. automobilis pradėjo spausti jo vairuotÄ automobilį prie kelkraščio. A. U. rankų iÅ¡kelti neliepė. Nežino, kodėl davė tokius parodymus ikiteisminio tyrimo metu.

Nematė, kad A. U. kÄ nors stumdytų. Jie visÄ laikÄ buvo kartu prie „Lexus“ automobilio. Nematė, kad A. U. ir P. B. butų turėję lazdas. AsmeniÅ¡kai nematė A. U. grįžusio į įvykio vietÄ . Matė kaip P. B. kažkÄ skyrė, gal stumdėsi. Tyrėjas jo apklausos metu paklausė „gal jie mušė“, atsakė, kad „gal“. Kai girdėjo galimÄ spardymÄ ir daužymÄ pagaliais, su A. U. buvo prie maÅ¡inos. Neatsimena, ar ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad A. U. Å¡uo bÅ«tų kažkÄ puolęs. Tikrai negirdėjo, kad A.

U. siundytų Å¡unį ant žmogaus. Paskui V. K. automobiliu apsuko „garbės ratÄ â€œ. Neprisimena, ar padėjo Å¡iam automobilį įstumti į griovį. IÅ¡ automobilio paėmė garso kolonėlę. V. K. paėmė magnetolÄ . Telefono nematė. Nukentėjusiojo atsipraÅ¡o dėl vagystės. Blogai pasielgė, gailisi. Pažada daugiau taip nesielgti (t. 5, b. l. 99-101, 119).Kaltinamasis A. U., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, parodė, kad kaltinimų nepažįsta. TÄ vakarÄ pas jį buvo atėjęs P. B..

Abu žiÅ«rėjo filmÄ ar krepÅ¡inį. P. B. į telefonÄ paskambino ir pasakė, kad kažkas daužo (duomenys neskelbtini) kultÅ«ros namų langus ir muÅ¡asi. Sėdo į „Lexus“ automobilį, kartu pasiėmė 2 mėnesių Å¡uniukÄ , kuris buvo mažas, todėl buvo laikomas kambaryje. Ä®sukant į aikÅ¡telę pamatė, kad iÅ¡važinėja automobilis, o vietiniai Å¡aukia, kad daužo kultÅ«ros namų langus ar susimušė, todėl liepė kviesti policijÄ . Automobilis labai vinguriavo po keliÄ , buvo aiÅ¡ku, kad vairuotojas neblaivus.

Priartėjus vairuotojui ranka parodė, kad Å¡is sustotų. Vairuotojas sustojo savo noru. Pastarasis automobilis nebuvo blokuojamas. Abu su P. B. iÅ¡ automobilio iÅ¡lipo. IÅ¡kart pribėgo V. K.. P. B. kažkÄ tempė ar darė, bet tiksliai nematė, nes buvo priėjęs prie M. T. ir Å¡nekėjo su juo. V. K. atbėgęs atplėšė automobilio dureles, pradėjo muÅ¡ti vienÄ asmenį iÅ¡ galo. Matė kaip G. Č. mušė stambesnį vaikinukÄ maÅ¡inos gale. Kai atvyko nematė, kad kas bÅ«tų turėjęs pagalius ar lazdas.

Automobilį buvo pastatęs ties bažnyčia, kitoje kelio pusėje. Pripažįsta faktÄ , kad į įvykio vietÄ atsivežė Å¡unį. Å uo nėra agresyvus, jis nieko nepuolė, nes tuo metu buvo 2 mėnesių. Ant E. K. Å¡uo nebuvo užsiundytas. Po to V. K. sėdo į nukentėjusiųjų maÅ¡inÄ , apsisuko, apvažiavo juos vienÄ arba du ratus ir grįžęs pasakė, kad automobilį sugadino, kad Å¡is nevažiuos. Po to jį įstÅ«mė į griovį, pradėjo kažkÄ daužyti. Su P. B. sėdo į automobilį ir iÅ¡važiavo namo.

Policijos pareigÅ«nų nelaukė, nes buvo pasakyta, kad policija jau atvažiuoja. V. K. jo ir P. B. negalėjo matyti pareinančių su lazdomis, nes su drauge iÅ¡ karto iÅ¡važiavo į (duomenys neskelbtini). Praėjus gal dviem savaitėms po įvykio grįžo į kaimÄ . Ties (duomenys neskelbtini) parduotuve „(duomenys neskelbtini)“ sutiko V. K., kurio paklausė, ar buvo atvažiavusi kriminalinė policija. Jam sakė pasakoti teisybę. Po mėnesio buvo sutikęs G. Č., kuris jam sakė, kad policija buvo atvažiavusi.

Nežino, kodėl liudytojai jį apÅ¡nekėjo, gal jiems buvo padarytas spaudimas. Su proceso dalyviais piktumų neturi ir jų nepažįsta. Niekada nebuvo pas V. K., nieko su juo nekalbėjo ir nieko jam nesiÅ«lė. Mano, kad save gelbėdamas V. K. jį apkalba (t. 5, b. l. 115-119, 123).Kaltinamasis P. B., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, parodė, kad su kaltinimais sutinka. Su A. U. tÄ vakarÄ buvo pastarojo namuose ir žiÅ«rėjo krepÅ¡inio varžybas. Apie 23 val. jam paskambino D. Ū., kuris pasakė, kad prie (duomenys neskelbtini) kultÅ«ros namų yra atvažiavę kažkokie nevietiniai, kurie konfliktuoja, daužo kultÅ«ros namų langus.

Su A. U. nusprendė ten nuvažiuoti. Kartu pasiėmė A. U. maÅ¾Ä vokiečių aviganį. Su savimi lazdų neturėjo. MaÅ¡inų stovėjimo aikÅ¡telėje buvo automobilis „Nissan Sunny“. Aplink buvo G. Č., V. K., D. Ū.. Kitų asmenų neprisimena. Matė, kad „Nissan Sunny“ automobilyje buvo 3 ar 4 nevietiniai asmenys, kurie pradėjo iÅ¡ aikÅ¡telės iÅ¡važinėti. Minėti asmenys buvo neblaivÅ«s, nes aplink maÅ¡inÄ mėtėsi tuščios alaus taros. Važiuojanti maÅ¡ina vinguriavo po keliÄ .

Kažkas iš vietinių pasakė, kad automobilį reikia sustabdyti. Apsisuko toje pačioje aikštelėje, pavažiavus apie 100 metrų privažiavo greta „Nissan Sunny“ automobilio, ir jis arba A. U. ranka parodė, kad vairuotojas sustotų. Automobilis „Nissan Sunny“ sustojo kitapus bažnyčios. Jų automobilis sustojo greta „Nissan Sunny“ automobilio, tai yra 3-5 metrų atstumu. Iškart iš aikštelės atbėgo D. Ū., A. P., G. Č., V. K.. Paskui prasidėjo konfliktas su automobilyje „Nissan Sunny“ buvusiais asmenimis.

V. K. pradėjo daužyti visus esančius maÅ¡inoje, iÅ¡skyrus M. T.. Jis pats pribėgo prie priekyje buvusio keleivio, su juo susistumdė ir kažkur Å¡iam trenkė. G. Č. truputį toliau nuo maÅ¡inos su kažkokiu stambiu asmeniu konfliktavo ar stumdėsi. A. U. buvo prie maÅ¡inos su M. T.. Su juo kartu buvo ir Å¡uo. Tiksliai nepamena, bet V. K. pasiėmė automobilį „Nissan Sunny“ ir 4-5 minutėms kažkur iÅ¡važiavo. Paskui jis grįžo į tÄ pačiÄ vietÄ . MaÅ¡ina riedėjo savo eiga, kadangi buvo sudeginta sankaba.

Paskui V. K. iÅ¡mušė galinį automobilio stiklÄ . Po to su A. U. iÅ¡važiavo į Å¡io motinos namus. Grįžus jis išėjo į savo namus, o A. U. su savo mergina iÅ¡važiavo į (duomenys neskelbtini). Eidamas namo sutiko V. K., kuris nešėsi alaus ir pagalį. V. K. pasakė, kad centre dar yra likę du kažkokie nevietiniai. Jis pasiÅ«lė nueiti pažiÅ«rėti. Priėjus senÄ jÄ bažnyčiÄ pamatė gulintį vienas asmenį. Kaip suprato, tai buvo vienas iÅ¡ nukentėjusiųjų.

Jį pakėlė, bandė kalbinti. Tada jis Å¡iam trenkė į pilvÄ kartÄ ar du. Po to V. K. pradėjo jį talžyti pagaliu. Nori atsipraÅ¡yti nukentėjusiojo už tai ir susitaikyti su juo. Negali pasakyti, kodėl asmenį pakėlė. Mušė jį, nes manė, kad pastarasis yra nusikaltęs kitiems. Kad ėjo kartu su V. K. nenurodė apklausos metu, nes pastarasis buvo gavęs nuobaudų anksčiau ir prašė to nepasakoti. Su A. U. pas V. K. nevažiavo, V. K. pinigų už parodymų davimÄ nesiÅ«lė, ar A.

U. siūlė, nežino (t. 5, b. l. 120-123).Nukentėjusysis D. K., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, parodė, kad prisimena, kaip G. B. sugalvojo juos nuvežti pas savo draugus į (duomenys neskelbtini). Kastetų tikrai neturėjo. Buvo neblaivus, todėl nedaug atsimena. Atsimena kaip atvažiavęs automobilis „Lexus“ sustojo priešais jų automobilį, kad jį mušė dviese. Jis sėdėjo automobilio „Nissan Sunny“ gale. Kas mušė ,nežino, tačiau smūgių buvo suduota daug, į įvairias kūno vietas, daužė ir su lazda.

Vienas asmuo, kuris išlipo iš automobilio „Lexus“, tikrai mušėsi. Minėtas asmuo trinktelėjo jo broliui ir E. J.. Šiuo metu reiškia 20 300 Lt dydžio civilinį ieškinį, kurį sudaro 300 Lt turtinė žala dėl rūbų ir 20 000 Lt neturtinė žala. Muštynių metu jam dviejose vietose buvo trūkę kepenys, todėl dabar reikalingos dializės. Jų daryti nevažiuoja, nes neturi pinigų. Šiuo metu nedirba, neįgalumo nustatyto neturi, nors daktarai nori suteikti neįgalumo grupę (t. 5, b. l. 81-84).Iš BPK 276 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka pagarsintų nukentėjusiojo D.

K. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo tyrėjui, nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo metu D. K. parodė, jog, iÅ¡važiavus iÅ¡ aikÅ¡telės į gatvę, atvažiavęs Å¡viesios spalvos džipas „Lexus“, aplenkęs jų automobilį, blokavo spausdamas prie gatvės kraÅ¡to. IÅ¡ džipo iÅ¡lipę asmenys pradėjo juos muÅ¡ti. Tiksliai negali pasakyti, keliese jį mušė. Vienu metu konfliktas lyg pasibaigė, jis pats paėjo į Å¡onÄ , tačiau jį pasivijo du asmenys su pagaliais ir pradėjo muÅ¡ti.

Po to nurengė ir paliko gulėti (t. 2, b. l. 3-4).Nukentėjusysis E. K., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, parodė, kad jis sėdėjo automobilio priekinėje keleivio vietoje. Kažkas pradarė dureles ir jis gavo smūgį. Atsigręžus atgal, matė, kaip gale, spardydami kojomis, muša jo brolį D. K., taip pat mušė ir E. J.. Pagalių tuo momentu nematė. Šoko bėgti iš automobilio prie jo vairo, tačiau ant jo siundė šunį. Šuo ant jo šoko urgzdamas. Po to pamena, kad atsibudo ryte, žolėje už ūkinio pastato.

IÅ¡ jo buvo pagrobtas telefonas, magnetola ir kolonėlė. Civilinį ieÅ¡kinį reiÅ¡kia, nes teko susimokėti už automobilio aikÅ¡telę. Tiksliai negali pasakyti, kas užblokavo jų automobilį, nematė, kiek asmenų ir kas tokie juos mušė. Dėl grÄ Å¾intų daiktų pretenzijų neturi. Civilinį 1 055 Lt dydžio ieÅ¡kinį reiÅ¡kia dėl apgadinto automobilio ir turėtų iÅ¡laidų už priverstinį automobilio nuvežimÄ ir saugojimÄ automobilių stovėjimo aikÅ¡telėje (t. 5, b. l. 85-87,119).Nukentėjusysis E. J., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, parodė, kad nieko neprisimena, nes buvo girtas.

Ryte pastebėjo prakirstÄ antakį. Tuo metu buvo prie (duomenys neskelbtini), turbÅ«t pėsčiomis ten nuėjo. Civilinio ieÅ¡kinio nereiÅ¡kia (t. 5, b. l. 87-88).Liudytojas A. J. B., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, parodė, kad 2011 m. rugsėjo 12 d. apie 6 val. 15 min. važiuodamas dviračiu link bažnyčios (duomenys neskelbtini) gatve, (duomenys neskelbtini) miestelio ribose, pamatė už 10 metrų nuo gatvės Å¡viečiantį daiktÄ , kuris lyg judėjo. Buvo dar nepraÅ¡vitę. Priėjus pamatė, kad tai nuogas žmogus.

Pradėjo jį šnekinti. Šis nieko nepasakė, tik paprašė vandens. Atvežė vandens, kuriuo suvilgė pastarojo lūpas, užklojo audeklu ir laukė atvažiuojant iškviestos greitosios. Aplinkui nukentėjusįjį jokių daiktų, drabužių nebuvo. Sužalojimų nematė, tačiau dar buvo neprašvitę. Kadangi gyvena toliau, jokio iš vakaro gatvėje vykusio konflikto negirdėjo. Nuo kultūros namų aikštelės iki tos vietos, kur rado nukentėjusįjį, yra apie pusės kilometro atstumas (t. 1, b. l. 158-159).Liudytoja J.

V., apklausiama pirmosios instancijos teisme, parodė, kad tiksliai datos ir paciento pavardės jau negali pasakyti, tačiau prisimena, jog buvo gautas praneÅ¡imas apie (duomenys neskelbtini) miestelyje gatvėje gulintį suÅ¡alusį jaunuolį. Rastas asmuo buvo pusiau sÄ moningas, iÅ¡ burnos sklido alkoholio kvapas, jis buvo suÅ¡alęs. Jaunuolį suÅ¡ildė, sužiÅ«rėjo jo gyvybines funkcijas ir nusivežė į priėmimÄ . Toliau vaikinÄ apžiÅ«rėjo gydytojai. Tiksliai jau neprisimena apie vaikino sužalojimus (t. 4, b. l. 159).IÅ¡ BPK 276 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka pagarsintų liudytojos J.

V. parodymų nustatyta, kad liudytoja nurodė, jog vaikinas buvo rastas gulintis 10-15 metrų atstumu nuo gatvės, pievoje, netoli upelio. Matėsi, kad žmogus buvo sumuÅ¡tas ir suÅ¡alęs (t. 2, b. l. 57).Liudytojas D. Ū. apklausiamas pirmosios instancijos teisme parodė, kad visi kaltinamieji yra jo pažįstami. Ä®vykio dienÄ apie 23 val. pakviestas V. K. nuėjo į centrÄ , kuriame buvo V. K., G. Č., M. T., A. P. ir dar trys ar keturi jam nepažįstami asmenys. Susirinkę gėrė alų. Matė, kad nepažįstami asmenys ant rankų turėjo kažkÄ panaÅ¡aus į kastetus, buvo kažkÄ užsirišę.

Jie norėjo iÅ¡daužyti kultÅ«ros namų langus, konfliktavo su V. K., G. Č., A. P.. Tada pradėjo skambinti pažįstamiems, kurie galėtų atvažiuoti padėti. Paskambino P. B., kuris atvažiavo su A. U.. Nepažįstami asmenys sėdo į automobilį „Nissan Sunny“ ir važiavo link (duomenys neskelbtini). Šį automobilį vairavo M. T.. A. U. su džipu apsisuko aikÅ¡telėje ir Å¡iuos pasivijo. M. T. sustojo prie bažnyčios, tik kitoje gatvės pusėje. A. U. taip pat sustojo. Jis per atidarytÄ automobilio langÄ paklausė Å¡ių kodėl girti vairuoja, taip pat liepė kviesti policijÄ .

A. U. su P. B. iÅ¡lipo iÅ¡ automobilio. A. U. iÅ¡ automobilio iÅ¡lipo su Å¡unimi, daugiau jis neturėjo nieko. IÅ¡lipus iÅ¡ automobilio, A. U. jo priekyje kalbėjosi su M. T., o P. B. konfliktavo su vienu asmeniu automobilio „Nissan Sunny“ gale. Nematė, kad P. B. ir A. U. bÅ«tų kÄ nors mušę. V. K. pribėgęs trenkė iÅ¡ kojų ir rankų taip pat vienam automobilio gale sėdėjusiam asmeniui. Å is bandė iÅ¡ automobilio iÅ¡lipti, tada V. K. trenkė jam automobilio durelėmis, apibėgo ratÄ apie automobilį ir visus apspardė, apdaužė.

Paskui vėl grįžo prie to paties stambaus asmens, kurį vėl mušė, o G. Č. prisijungė. Tas, kuris sėdėjo Å¡alia vairuotojo, nubėgo link bažnyčios tiltuko ir dingo. Kiti du asmenys liko sėdėti automobilio gale. Po to V. K. sėdo į automobilį „Nissan Sunny“, „gazavo“ pirma pavara ir juo apvažiavo „garbės ratÄ â€œ. A. U. su P. B. tikriausiai iÅ¡važiavo namo, V. K. su G. Č. automobilį „Nissan Sunny“ įstÅ«mė į griovį, plyta iÅ¡daužė pastarojo galinį stiklÄ , pasiėmė telefonÄ ir magnetolÄ iÅ¡ minėto automobilio.

Ir dabar, ir ikiteisminio tyrimo metu sakė tiesÄ . Ä® papildomÄ klausimÄ atsakė, kad gal truputį ir melavo ikiteisminio tyrimo metu, nes bijojo pareigÅ«no V. B.. Melavo pareigÅ«nams, kad A. U. mušė, nors to nematė. Daugiau nepamena, kÄ melavo. Policininkas jam liepė sakyti, kad A. U. ir P. B. buvo su kirvakočiais, tačiau jis pats to nematė. Gatvė buvo apÅ¡viesta. Teisėjui pasako tai, kÄ jam pasakoti buvo liepęs tyrėjas V. B.. Tyrėjas darė jam spaudimÄ , bandė ir jį kaltinti muÅ¡tynėmis.

Å iandien sako tiesÄ â€“ A. U. nieko nemušė (t. 4, b. l. 160-164).IÅ¡ BPK 276 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta tvarka pagarsintų liudytojo D. Ū. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui, nustatyta, kad nepažįstamiems asmenims su automobiliu „Nissan Sunny“ iÅ¡važiuojant, A. U. vairuojamas automobilis „Lexus“ pastarÄ jį automobilį pasivijo ir užblokavo keliÄ â€“ pastatė skersai, kad neiÅ¡važiuotų. Tuo metu jie pribėgo prie sustojusių automobilių.

Matė kaip A. U. ir P. B. rankose turėjo kirvakočius, o A. U. – dar ir Å¡unį. Stovėjo trijų metrų atstumu nuo jų. Bėgdamas prie sustojusių automobilių V. K. rėkė, kad neliestų M. T., nes Å¡is yra „vietinis“. M. T., iÅ¡lipęs iÅ¡ automobilio, stovėjo prie durelių. A. U. liepė Å¡uniui pulti, tačiau Å¡is nepuolė. V. K., apibėgdamas apie automobilį, apspardė visus automobilio keleivius. Gale sėdėjusį storÄ asmenį iÅ¡sitraukė iÅ¡ automobilio ir pradėjo muÅ¡ti.

Paskui Å¡iam įspyrė ir priėjęs G. Č.. A. U. mušė priekyje sėdėjusį smulkų neaukÅ¡tÄ vaikinÄ , o P. B. kitÄ smulkų, aukÅ¡tesnį asmenį. Tas asmuo, kurį mušė A. U., pabėgo. Kirvakočiais nemušė. Mušė tik rankomis ir kojomis. Viskas truko apie 10 minučių. V. K. nukentėjusiųjų automobiliu apvažiavus apie (duomenys neskelbtini) miestelį, A. U., G. Č. bei V. K. automobilį įstÅ«mė į griovį, V. K. iÅ¡daužė automobilio galinį stiklÄ , pasiėmė telefonÄ bei magnetolÄ .

Po to V. K. iškvietė policijos pareigūnus, kuriems pasakė, kad atvažiavę girti asmenys ir įvažiavo į griovį. Policijai išvažiavus, matė nuo bažnyčios ateinančius A. U. ir P. B., kurie klausė, ar nematė nevietinių asmenų. Jie rankose turėjo kirvakočius. Pastarieji išėjo šių ieškoti, o jie išsiskirstė (t. 2, b. l. 41-43).Iš BPK 276 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka pagarsintų liudytojo D. Ū. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo tyrėjui, nustatyta, kad liudytojas davė tokius pačius, esminėse aplinkybėse sutampančius parodymus, kaip ir ikiteisminio tyrimo teisėjui (t. 2, b. l. 31-32, 33-34).Liudytojas A.

P., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, parodė, kad visi kaltinamieji yra jo pažįstami, su visais santykiai yra geri. Liudytojas parodė, kad matė kaip A. U. vairuojamas automobilis privažiavo prie gatvėje sustojusio M. T. vairuojamo automobilio ir sustojo prie automobilio priekio kampu. A. U. ir P. B. nuėjo prie sustojusio automobilio. Jie aiškinosi, ginčijosi. Matė kaip V. K. ir G. Č. mušė stambų, žemo ūgio asmenį. Suduotų smūgių neskaičiavo, tačiau jie buvo suduodami į veido sritį.

Nematė, kad V. K. bÅ«tų mušęs kitus asmenis. Taip pat nematė, kad A. U. ir P. B. bÅ«tų kÄ nors mušę ar kÄ nors turėję rankose. Vėliau A. U. Å¡unį iÅ¡sivedė, tačiau Å¡is nebuvo agresyvus. Pamatęs, kad susirinkusieji pradeda muÅ¡tis, pasiÅ«lė D. Ū. eiti namo, tačiau Å¡is pasiliko. Ä® papildomÄ klausimÄ atsakė, kad tyrėjas gal ne taip parašė, kaip sakė, gal suprato, kad automobilis užblokuotas (t. 4, b. l. 164-166).Liudytojas G. B., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, davė analogiÅ¡kus parodymus liudytojui D.

Ū., A. P. iki tos vietos kaip jis begirtaujant išėjo „gamtiniais reikalais“ ir negrįžo, nes buvo „komoje“. Nežino kas toliau vyko ir papasakoti nieko negali. Nežino ir neprisimena, kur jį pareigÅ«nai rado (t. 5, b. l. 50-51).Liudytojas V. B., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, parodė, kad nedarė jokio poveikio liudytojui A. Ū.. Nežinojo, kaip ten viskas iÅ¡ tikrųjų vyko. Kaip D. Ū. pasakojo, taip ir užrašė. D. Ū. buvo paaiÅ¡kinta, dėl ko jis vežamas pas ikiteisminio tyrimo teisėjÄ , kad reikės dar kartÄ duoti parodymus.

Kiek prisimena, liudytojas D. Ū. davė parodymus, kad nukentėjusiuosius mušė visi: A. U., V. K., G. Č. bei P. B.. Jokio nusistatymo prieÅ¡ niekÄ neturi (t. 5, b. l. 90-92).Liudytoja A. U., apklausiama pirmosios instancijos teisme, parodė, kad įvykio vakarÄ jiems bebÅ«nant lauke, P. B. paskambino ir pasakė, kad kažkas vyksta (duomenys neskelbtini), kultÅ«ros namuose. Jos sÅ«nus A. U. ir P. B. sėdo į maÅ¡inÄ ir iÅ¡lėkė. Jos namuose nei kirvakočių, nei beisbolo lazdų nėra. IÅ¡važiuodamas sÅ«nus su P. B. nieko nepasiėmė (t. 4, b. l. 12-13).Parodymų patikrinimo vietoje metu kaltinamasis V.

K. patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, nurodydamas, kurioje vietoje buvo užblokuotas M. T. vairuojamas automobilis, kurioje vietoje jis iÅ¡ pradžių sustojo atbėgęs prie automobilio, parodė automobilio dureles, pro kurias iÅ¡sitraukė ,,storÄ â€œ asmenį ir vietÄ kurioje jis pastarÄ jį mušė, nurodė, kaip kitÄ nukentėjusįjį iÅ¡ automobilio iÅ¡sitraukė P. B., taip pat vietÄ , kur mušėsi ar stumdėsi A. U. (t. 2, b. l. 84-85).Akistatos su kaltinamuoju P. B. metu V.

K. patvirtino savo parodymus, kad jis su G. Č. puolė muÅ¡ti “storÄ â€ vaikinÄ (E. J.), kad P. B. taip pat mušė vienÄ nukentėjusįjį, kurį iÅ¡sitraukė iÅ¡ automobilio, kad girdėjo, kaip A. U. konfliktavo su kažkuo, tik ar mušėsi nematė, nes pats tuo metu mušėsi. Pabėgus nukentėjusiajam E. J., kitų kartu su juo važiavusių nukentėjusiųjų jau nebuvo. Po konflikto dar buvo su M. T. sutikę P. B. ir A. U. su lazdomis rankose, kurie sakėsi, kad vienÄ nukentėjusįjį buvo sutikę ir eina ieÅ¡koti kitų.

P. B. tokių kaltinamojo V. K. parodymų nepatvirtino, teigdamas, jog į konfliktÄ nesikiÅ¡o, bandė besimuÅ¡usius skirti, atitraukė G. Č. su V. K. nuo nukentėjusiojo, pastarÄ jį gynė, liepė liautis muÅ¡ti, kad pasibaigus konfliktui po Sintautų kaimÄ nevaikščiojo ir nieko neieÅ¡kojo (t. 3, b. l. 87-88).Parodymų patikrinimo vietoje metu kaltinamasis P. B. parodė vietas, kur prasilenkė su automobiliu ,,Nissan sunny“, kur pastarasis automobilis sustojo, taip pat vietÄ (kitoje gatvės pusėje), kurioje automobilį ,,Lexus“ pasistatė A.

U., kur viso konflikto metu stovėjo jis, kur stovėjo A. U. (t. 3, b. l. 91-92).Parodymų patikrinimo vietoje metu kaltinamasis G. Č. parodė, kurioje vietoje buvo užblokuotas M. T. vairuojamas automobilis, iÅ¡ kurios pusės atbėgo prie sustojusių automobilių, iÅ¡ kurios vietos P. B. iÅ¡sitraukė vienÄ jaunuolį, o V. K. – ,,storÄ â€œ vaikinÄ , vietÄ , kur jis su V. K. pastarÄ jį mušė, griovelį, į kurį įstÅ«mė automobilį (t. 3, b. l. 19-20).Parodymų patikrinimo vietoje metu kaltinamasis A.

U. parodė vietÄ , kur jo vairuodamas automobilį ,,Lexus“ prasilenkė su automobiliu ,,Nissan Sunny“, vietas, kurioje sustojo automobilis ,,Nissan Sunny“ ir jo vairuojamas automobilis (kitoje gatvės pusėje), vietÄ , kur jis buvo viso konflikto metu kalbėdamas su vairuotoju M. T. (t. 3, b. l. 51-52).Parodymų patikrinimo vietoje metu liudytojas A. J. B. parodė vietÄ prie (duomenys neskelbtini) upelio, kurioje jis rado nuogÄ nepažįstamÄ jaunuolį (t. 2, b. l. 54-55, 56).IÅ¡raÅ¡as iÅ¡ medicininių dokumentų bei pažyma patvirtina, kad D.

K. į gydymo įstaigÄ buvo pristatytas 2011 m. rugsėjo 12 d. 6 val. 50 min. (t. 1, b. l. 49, 51, 52).Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Jurbarko poskyrio specialisto iÅ¡vadoje Nr. G 468/11(10) nurodoma, kad D. K. buvo nustatyti odos nubrozdinimai ir poodinės, gilesnių audinių kraujosruvos rankose, kojose, nugaroje, Å¡onuose, kas komplikavosi vidiniu nukraujavimu. Dėl vidinio nukraujavimo, bendro kÅ«no atÅ¡alimo bei pozicinio suspaudimo iÅ¡sivystė Å«mus inkstų funkcijos nepakankamumas.

KÅ«no sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais, kurių pobÅ«džio, taip pat suduotų smÅ«gių skaičiaus, nurodyti nėra galimybės. Neatmetama, kad sužalojimai galėjo bÅ«ti padaryti nurodomu laiku. Vertinant sužalojimo pobÅ«dį, galima teigti, kad, trauma nebuvo pagrindinis faktorius, lėmęs pozicinio suspaudimo sindromo, kÅ«no atvėsimo iÅ¡sivystymÄ , vėliau – po stacionarizavimo, vystėsi nukraujavimo požymiai, kurie kartu su anksčiau nustatytu bendru kÅ«no atÅ¡alimu bei poziciniu suspaudimo sindromu sukėlė Å«mų inkstų funkcijos nepakankamumÄ , kas kvalifikuotina kaip sunkus sveikatos sutrikimas (t. 1, b. l. 63-65).Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Jurbarko poskyrio specialisto iÅ¡vadoje Nr. GP 12/12(10)-G 468/11(10) patvirtinama, kad D.

K. nenustačius galvos smegenų traumos, kitų galimų kokių tai bÅ«klių, susirgimo požymių, trauma nebuvo pagrindinis faktorius, lėmęs pozicinio suspaudimo sindromo, kÅ«no atvėsimo iÅ¡sivystymÄ . Vėliau – po stacionarizavimo, vystėsi nukraujavimo požymiai, kurie kartu su anksčiau nustatytu bendru kÅ«no atÅ¡alimu bei poziciniu suspaudimo sindromu sukėlė Å«mų inkstų funkcijos nepakankamumÄ , kas kvalifikuotina kaip sunkus sveikatos sutrikdymas. Kadangi medicininiuose dokumentuose atžymėta, jog nukentėjęs stacionarizavimo metu buvo neblaivus (medicininiuose dokumentuose nepateikta duomenų apie alkoholio koncentracijÄ organizme), neatmestina tai, kad tam tikrÄ reikÅ¡mę (ne lemiamÄ ) pozicinio suspaudimo sindromo, kÅ«no atvėsimo iÅ¡sivystymui turėjo ir alkoholio vartojimas.

Neurologinė simptomatika, dėl ko nukentėjęs galėjo netekti sÄ monės, neužfiksuota. Vertinant izoliuotai, nustatyti sužalojimai – odos nubrozdinimai ir poodinės, gilesnių audinių kraujosruvos rankose, kojose, nugaroje, Å¡onuose, kas komplikavosi vidiniu nukraujavimu, nesukėlusiu hipovoleminio Å¡oko reiÅ¡kinių, gali bÅ«ti kvalifikuojami kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas (t. 1, b. l. 75-77).Automobilio ,,Nissan Sunny“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) apžiÅ«ros protokole ir foto nuotraukose užfiksuotas iÅ¡muÅ¡tas galinis automobilio stiklas, sulenktas priekinis kairės pusės sparnas, iÅ¡muÅ¡tas kairės pusės posÅ«kio žibintas, automagnetolos vietoje likę tik pajungimo laidai (t. 1, b. l. 29-32, 33-24).Reikalaujamų daiktų pateikimo protokole užfiksuota, kad iÅ¡ E. B. buvo paimta automobilinė magnetola ,,Sony“, kuri po apžiÅ«ros grÄ Å¾intas nukentėjusiajam (t. 1, b. l. 98, 99-102, 103,110).Reikalaujamų daiktų pateikimo protokolu iÅ¡ M.

T. buvo paimta garso kolonėlė ,,Sanyo“, kuri po apžiÅ«ros grÄ Å¾inta nukentėjusiajam (t. 1, b. l. 104, 105-108, 109, 110); UAB ,,Tele2“ pagal naudojamÄ E. K. telefono numerį (duomenys neskelbtini) nurodė, kad pagrobto telefono IMEI yra (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 112).IÅ¡ UAB ,,Omnitel“ pateiktų telefonų iÅ¡klotinių nustatyta, kad nuo 2011-09-12 03:22 val. iki 2011-09-13 19:59 į E. K. naudojamÄ mobilaus ryÅ¡io telefonÄ buvo įdėta SIM kortelė, kurios Nr. (duomenys neskelbtini) ir Å¡iuo telefonu numeriu naudojasi V.

K. (t. 1, b. l. 116, 134).(duomenys neskelbtini) teritorinė ligonių kasa dėl D. K. gydymo reiškia 12 211,94 Lt dydžio civilinį ieškinį, kurį prašo priteisti iš kaltinamųjų (t. 1, b. l. 138, 144, 145, 148).Iš byloje esančių susitarimų nustatyta, kad nukentėjusiesiems D. K. bei E. K. padarytos žalos yra atlygintos, kad jie pretenzijų kaltinamiesiems neturi (t. 5, b. l. 110, 111, 112). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, sutinka ne su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje surinkti duomenys yra pakankami A.

U. kaltei pagrįsti, bet su nuteistojo A. U. apeliacinio skundo argumentais. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad kaltinamojo parodymus, kuriuos duodamas jis neneigė dalyvavęs įvykusiame konflikte, tačiau smurto nenaudojęs ir tik kalbėjęsis su kitu nuteistuoju M. T., teismas atmetė remdamasis nuteistojo V. K. parodymais ikiteisminio tyrimo metu bei šiuos parodymus iš esmės patvirtinusiais parodymais teismo posėdyje, liudytojo D. Ū. parodymais ikiteisminio tyrimo teisėjui bei liudytojo policijos tyrėjo V.

B. parodymais teismo posėdyje, jog jokio poveikio D. Ū. jis nedarė. Pažymėtina, kad pagal teismų praktikÄ asmenų – kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo – parodymai įrodymais yra tuo atveju, kai Å¡ie parodymai nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui. BPK 276 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka perskaitomi kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui arba anksčiau teisme, tuo tarpu tyrėjui ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai perskaitomi BPK 276 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka.

Å iuo atveju, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad BPK 276 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta tvarka teismo posėdyje buvo pagarsinti nukentėjusiojo D. K., liudytojos J. V., liudytojo D. Ū. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu tyrėjui, ir tai laikytina procesiniu pažeidimu. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad teismas suklydo nurodydamas ir D. Ū. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui pagrindÄ , kadangi BPK 276 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta tvarka paskelbiami asmens parodymai, jeigu Å¡is atsisako ar vengia duoti parodymus, taip pat kai pareiÅ¡kia, kad neprisimena aplinkybių, apie kurias anksčiau davė parodymus.

Tuo tarpu D. Ū. parodymai pagarsinti todėl, kad Å¡is teisiamajame posėdyje davė parodymus, kurie iÅ¡ esmės skyrėsi nuo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, taigi jo parodymai turėjo bÅ«ti perskaityti BPK 276 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytu pagrindu.Pagal BPK 276 straipsnio 4 dalį byloje esantiems įrodymams patikrinti gali bÅ«ti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, nustačius to paties straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes, vienÄ iÅ¡ jų – jei toks asmuo duoda teisiamajame posėdyje parodymus, kurie iÅ¡ esmės skiriasi nuo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ar pirmiau teisme, tačiau teismų praktikoje pripažįstama, kad Å¡ie duomenys neturi savarankiÅ¡kų įrodymų reikÅ¡mės ir jie teismo sprendime gali bÅ«ti analizuojami, jais remiamasi tik tikrinant kitų bylos įrodymų patikimumÄ ir yra reikÅ¡mingi formuojant teismo vidinį įsitikinimÄ .

Taigi, pirmosios instancijos teismas, vertindamas V. K. ikiteisminio tyrimo metu tyrėjui duotus parodymus kaip savarankiškus įrodymus, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Teismo išvada, kad esmines aplinkybes, nurodytas ikiteisminio tyrimo metu, V. K. patvirtino ir apklausiamas teismo posėdyje, teisinga tik iš dalies. Teismo posėdžio protokole (t. 5, b. l.

94) užfiksuota, jog pagarsinus V. K. parodymus, duotus tyrėjui 2011 m. lapkričio 29 d. apklausoje (t. 2, b. l. 66-67), kaltinamasis nurodė, kad Å¡ie parodymai neteisingi. Pagarsinus parodymus, duotus tyrėjui 2011 m. gruodžio 13 d., kaltinamasis teigė, jog Å¡ie parodymai „beveik teisingi“, ir paaiÅ¡kino, kad netiesa, jog A. U. kaltinamajam padėjo asmenį iÅ¡traukti iÅ¡ maÅ¡inos, pastumdamas iÅ¡ nugaros, o į prokuroro klausimÄ atsakė, jog A. U. ir P. B. nukentėjusiųjų nemušė, tik stumdė juos, tačiau negalėjo paaiÅ¡kinti, kodėl anksčiau teigė kitaip.

Taigi esminių aplinkybių, susijusių su A. U. dalyvavimo konflikte pobÅ«džiu, tai yra, kad A. U. kartu su kitais nuteistaisiais smurtavo nukentėjusiųjų atžvilgiu, V. K., apklausiamas teismo posėdyje, nepatvirtino. Parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui, nepatvirtino ir teismo posėdyje apklausiamas liudytojas D. Ū., teigdamas, kad melavo pareigÅ«nams apie tai, kad A. U. nukentėjusįjį mušė, nors to nematė. Liudytojo teigimu, kokius parodymus duoti, jam nurodė tyrėjas V. B., gÄ sdindamas, kad apkaltins jį dalyvavimu muÅ¡tynėse.

Apklausiamas teismo posėdyje tyrėjas V. B. nurodė, kad jokio poveikio D. Ū. jis nedarė, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad apie juos apklaususio pareigÅ«no galimÄ poveikį duodamiems parodymams apklausiami teismo posėdyje užsiminė tiek liudytojai D. Ū. ir A. P., tiek kaltinamieji V. K., G. Č. ir M. T.. Nors liudytojo D. Ū. parodymai ikiteisminio tyrimo teisėjui, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, iÅ¡ esmės sutampa su V. K. parodymais ikiteisminio tyrimo metu, tačiau juos vertinti kaip vienintelį tiesioginį A.

U. kaltės įrodymÄ nėra pagrindo. Pažymėtina, jog nė vienas iÅ¡ teismo posėdžio metu apklaustų asmenų nenurodė, kad A. U. kartu su kitais kaltinamaisiais mušė nukentėjusiuosius, o tokias aplinkybes ikiteisminio tyrimo metu nurodę liudytojas D. Ū. ir nuteistasis V. K., apklausiami teismo posėdžio metu savo parodymų nepatvirtino. Apklausiamas teismo posėdyje liudytojas D. Ū. teigė, kad A. U. „Nissan Sunny“ automobilio neužblokavo, bet sustojo Å¡alia. Jis nieko nemušė, visÄ laikÄ buvo su M., jie kažkÄ Å¡nekėjosi (t. 4, b. l. 161).

Kad A. U. sustojo prie jau stovinčio „Nissan Sunny“ automobilio priekio kampu nurodė ir liudytojas A. P.. Jis teigė nematęs, kad A. U. kažkÄ muÅ¡tų (t. 4, b. l. 164). Kaltinamasis G. Č., apklausiamas teismo posėdyje, teigė, kad A. U. sustojo Å¡alia M. T. vairuojamo automobilio, kai Å¡is jau buvo sustojęs. Konflikto metu A. U. kalbėjo su M. T., nei lazdų, nei pagalių neturėjo (t. 5, b. l. 96-97). AnalogiÅ¡kus parodymus davė ir apklausiamas kaltinamasis M. T.. Jis teigė, kad važiuojant iÅ¡ aikÅ¡telės per veidrodėlį pamatė džipÄ , kuris lyg mirksėjo.

Pamanęs, kad stabdo, sustojo. Å alia privažiavusi maÅ¡ina sustojo, tačiau kelio neužkirto. M. T. teigė nematęs, kad A. U. kažkÄ stumdytų, nors jie beveik visÄ laikÄ buvo kartu prie „Lexus“ automobilio (t. 5, b. l. 99-100). Kaltinamasis P. B., važiavęs kartu su A. U., taip pat teigė, kad sustojo greta „Nissan Sunny“ automobilio ir nurodė, kad nukentėjusiųjų A. U. nemušė (t. 5, b. l. 120, 122). Aplinkybes, kad A. U. nemušė nukentėjusiųjų, nurodė ir pirmosios instancijos teisme apklausiamas kaltinamasis V.

K., paneigdamas ikiteisminio metu duotus parodymus. Jis teigė, kad A. U. tik stumdėsi su nukentėjusiaisiais, taip pat nurodė ir tai, kad džipas „Lexus“ užblokavo keliÄ â€žNissan Sunny“ automobiliui (t. 5, b. l. 94). Kad kelias automobiliui, kuriuo jie važiavo, buvo užblokuotas, patvirtino ir apklausiami nukentėjusieji D. K. ir E. K., tačiau nė vienas iÅ¡ jų nenurodė, kad A. U. kartu su kitais nuteistaisiais prieÅ¡ juos smurtavo. D. K. teigė, kad mušėsi vienas asmuo iÅ¡ „Lexus“ automobilio (t. 5, b. l. 82), o E. K. parodė negalintis pasakyti, kurie asmenys dalyvavo konflikte (t. 5, b. l. 87).

Tuo tarpu nukentėjusysis E. J. teigė, jog nieko neprisimena, nes buvo girtas (t. 5, b. l. 88).Å ių konflikte dalyvavusių asmenų parodymų analizė suponuoja iÅ¡vadÄ , kad byloje nėra pakankamai objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų pirmosios instancijos teismo nustatytomis pripažintas aplinkybes – tai yra, kad A. U. aktyviai dalyvavo konflikte ir smurtavo prieÅ¡ nukentėjusiuosius. Å ių aplinkybių nepatvirtino nė vienas iÅ¡ teismo posėdyje apklaustų liudytojų, nukentėjusiųjų ir nuteistųjų, o liudytojo A.

Ū. parodymai ikiteisminio tyrimo teisėjui nėra pakankamas A. U. kaltės įrodymas. Nepasitvirtinusiomis laikytinos ir aplinkybės, kad A. U., chuliganiÅ¡kai vairuodamas automobilį „Lexus“, užkirto keliÄ M. T. vairuojamam automobiliui, kadangi ir pats M. T., ir kartu su A. U. važiavęs P. B., taip pat ir D. Ū., M. P. bei G. Č. patvirtino A. U. parodymus, jog automobilį jis pastatė greta “Nissan Sunny“ automobilio. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio ir BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatos įtvirtina nekaltumo prezumpcijÄ , o BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamÄ jį įstatymÄ asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamÄ veikÄ .

Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymÄ tenka baudžiamÄ jį persekiojimÄ vykdančioms institucijoms; kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet kokios abejonės turi bÅ«ti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Å is principas draudžia esant nepaÅ¡alintoms abejonėms dėl reikÅ¡mingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamÄ jį nuosprendį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012). Teisėjų kolegija, remdamasi in dubio pro reo principu, konstatuoja, kad byloje buvo iÅ¡naudotos visos įrodinėjimo priemonės ir galimybės, tačiau nesurinkus neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime A.

U. nurodytų tyčinių veiksmų padarymÄ , abejonės turėjo bÅ«ti aiÅ¡kinamos kaltinamojo naudai. Nesilaikydamas Å¡ių reikalavimų pirmosios instancijos teismas padarė bylos aplinkybių neatitinkančias iÅ¡vadas dėl A. U. kaltės padarius jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas.Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, iÅ¡ esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalių, 305 straipsnio nuostatas, netinkamai pritaikė baudžiamÄ jį įstatymÄ (BK 2 straipsnio 3 dalis) ir A.

U. atžvilgiu priėmė nepagrįstÄ bei neteisėtÄ apkaltinamÄ jį nuosprendį, kuris turi bÅ«ti panaikintas, o kaltinamasis – iÅ¡teisintinas. Dėl nuteistojo P. B. gynėjo advokato Ginto Gustaičio apeliacinio skundo Apeliantas skunde praÅ¡o panaikinti nuosprendžio dalį, kurioje P. B. pripažintas kaltu dėl nusikalstamų veikų padarymo, ir bylÄ P. B. atžvilgiu nutraukti bei atleisti P. B. nuo baudžiamosios atsakomybės, vadovaujantis BK 38 straipsniu, nukentėjusiesiems ir kaltininkui susitaikius.

Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesvarstė galimybės atleisti nuteistÄ jį nuo baudžiamosios atsakomybės.IÅ¡ skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad iÅ¡ tiesų pirmosios instancijos teismas Å¡ios galimybės nesvarstė, kadangi nekonstatavo kaltinamųjų, tarp jų ir P. B., nuoÅ¡irdaus kaltės pripažinimo. Prisipažinimas padarius nusikalstamÄ veikÄ yra tada, kai kaltininkas laisva valia, o ne dėl įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu pripažįsta esmines jam inkriminuotos nusikalstamos veikos aplinkybes ir tai padeda teismui teisingai iÅ¡nagrinėti bylÄ .

Teismų praktikoje pripažįstama, kad jeigu kaltininkas teisme pakeičia ikiteisminio tyrimo metu duotus teisingus parodymus arba duoda tik iÅ¡ dalies teisingus parodymus apie esmines nusikalstamos veikos aplinkybes ar prisipažįsta tik dėl byloje surinktų įrodymų, t. y. ne savo noru, tokiu atveju nelaikoma, jog asmuo prisipažino padaręs nusikalstamÄ veikÄ . Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga ir apeliacinio skundo turiniu, daro iÅ¡vadÄ , kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamÄ jį įstatymÄ (BK 38 straipsnio 1 dalies 1 punktÄ ) ir be pagrindo neatleido P. B. nuo baudžiamosios atsakomybės, kadangi tam yra visos BK 38 straipsnio 1 dalyje numatytos sÄ lygos.

Vertinant byloje esančių P. B. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu, visumÄ , galima daryti iÅ¡vadÄ , jog jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir 284 straipsnio 1 dalyje. P. B., duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu, neneigė aplinkybių, jog kartu su A. U. atvyko į įvykio vietÄ ir dalyvavo konflikte, tačiau teigė pats smurto prieÅ¡ nukentėjusiuosius nenaudojęs. Tuo tarpu teisminio nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu jis visiÅ¡kai pripažino savo kaltę, nurodė, kad nukentėjusįjį D.

K. sumušė kartu su V. K. jau po įvykio, tačiau Å¡ios aplinkybės ankstesnių apklausų metu nenurodė, nes V. K. to prašęs. VienareikÅ¡miÅ¡kai teigti, kad P. B. parodymai neatitinka bylos aplinkybių, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, remiantis vien tuo, kad V. K. su P. B. parodymais nesutinka, nėra pagrindo, kadangi versijos, jog nukentėjusysis D. K. galėjo bÅ«ti sumuÅ¡tas jau po įvykio, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylÄ teisme, laikėsi pats V. K., taip ir liudytojas D.

Ū., apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo.Teisėjų kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad, esant tokioms aplinkybėms, laikytina, kad P. B. prisipažino padaręs jam inkriminuotÄ veikÄ . Pažymėtina, kad esminę reikÅ¡mę turi kaltininko parodymai, duoti teisme, nes bÅ«tent pirmosios instancijos teisme byla iÅ¡sprendžiama iÅ¡ esmės. Aplinkybė, kad kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu neigė savo kaltę, neturi lemiamos reikÅ¡mės sprendžiant jo prisipažinimo padarius nusikalstamÄ veikÄ klausimÄ .

IÅ¡ nukentėjusiųjų D. K. bei E. K. ir kaltinamojo P. B. bei nukentėjusiojo E. J. ir kaltinamojo P. B. susitarimų, pateiktų pirmosios instancijos teismui, matyti, kad P. B. pripažino sužalojęs nukentėjusiuosius, jų atsiprašė ir atlygino jiems padarytÄ turtinę ir neturtinę žalÄ , o nukentėjusieji P. B. atleido ir sutinka taikytis (t. 5, b. l. 110, 138). Taigi nėra pagrindo manyti, kad P. B. prisipažinimas buvo nenuoÅ¡irdus ir nesavanoriÅ¡kas, o tai, kad P. B. savo kaltę pripažino tik teisme, nereiÅ¡kia jo prisipažinimo nenuoÅ¡irdumo.

Byloje esantys duomenys patvirtina esant ir kitas BK 38 straipsnio 1 dalyje nurodytas sÄ lygas atleisti P. B. nuo baudžiamosios atsakomybės, t. y., jis susitaikė su nukentėjusiaisiais ir pilnai atlygino jiems padarytÄ Å¾alÄ , kÄ patvirtina byloje esantis susitarimas, o aplinkybės, kad P. B. yra neteistas, administracine tvarka nebaustas, psichiatro ir priklausomybės ligų kabinetų įskaitoje nėra, sudaro pagrindÄ manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Atsižvelgiant į Å¡ias aplinkybes, darytina iÅ¡vada, kad P. B. atleistinas nuo baudžiamosios atsakomybės jam ir nukentėjusiesiems susitaikius.

Dėl prokuroro apeliacinio skundo Panaikinus pirmosios instancijos teismo priimtÄ apkaltinamÄ jį nuosprendį A. U. atžvilgiu ir priėmus naujÄ iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį, taip pat panaikinus nuosprendį P. B. atžvilgiu ir atleidus jį nuo baudžiamosios atsakomybės kaltinamajam ir nukentėjusiesiems susitaikius, bausmės individualizavimo klausimai nebespręstini, todėl prokuroro apeliacinio skundo argumentai nenagrinėjami ir apeliacinis skundas atmetamas. Kiti nuosprendžio klausimai Kadangi kaltinamasis A.

U. iÅ¡teisinamas, nėra pagrindo iÅ¡ jo solidariai su kitais nuteistaisiais priteisti nusikalstama veika padarytos turtinės žalos atlyginimÄ civilinio ieÅ¡kovo (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos naudai, taip pat priteisti nukentėjusiojo E. K. atstovavimo iÅ¡laidas valstybės naudai, todėl Å¡i nuosprendžio dalis keistina. Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė raÅ¡tÄ , patvirtinantį, jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos A. U., iÅ¡laidas iki 2014 m. lapkričio 11 d. sudaro 170 Lt advokato užmokestis.

BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylÄ apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Å i nuostata reiÅ¡kia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimÄ , dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos iÅ¡laidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iÅ¡ nuteistojo nesuderinamas su Å¡io teise į gynybÄ bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamÄ jį procesÄ savo pasirinktÄ gynėjÄ , valstybės garantuojamÄ teisinę pagalbÄ teikiančio gynėjo dalyvavimÄ (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014).

Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš nuteistojo netenkintinas. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 326 straipsnio 4 dalimi, 326 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 327 straipsnio 2 punktu, 329 straipsnio 1 punktu, n u s p r e n d ė :

Å akių rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 8 d. nuosprendžio dalį, kurioje A. U. pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir 284 straipsnio 1 dalyje, panaikinti ir priimti naujÄ nuosprendį: A. U. pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktÄ ir 284 straipsnio 1 dalį iÅ¡teisinti, nes neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamÄ veikÄ (BPK 303 str. 5 d. 2 p.).Pakeisti nuosprendžio dalį, kurioje solidariai iÅ¡ kaltinamųjų V. K., G. Č., A.

U. bei P. B. priteista 12 664,90 Lt (dvylika tūkstančių šeši šimtai šešiasdešimt keturi litai devyniasdešimt centų) nusikalstama veika padarytos turtinės žalos atlyginimo civilinio ieškovo (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos naudai, nurodant, kad žalos atlyginimas priteisiamas solidariai iš kaltinamųjų V. K., G. Č. bei P. B..Pakeisti nuosprendžio dalį, kurioje iš kaltinamųjų V. K., G. Č., A. U., P. B., M. T. priteista po 80 Lt (aštuoniasdešimt litų) nukentėjusiojo E. K. atstovavimo išlaidų valstybės naudai, nurodant, kad atstovavimo išlaidos po 80 Lt (aštuoniasdešimt litų) priteistinos iš kaltinamųjų V.

K., G. Č., P. B., M. T..Nuosprendžio dalį, kurioje P. B. pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir 284 straipsnio 1 dalyje, panaikinti ir bylÄ nutraukti BK 38 straipsnio pagrindu, kaltinamajam susitaikius su nukentėjusiaisiais.Kauno apygardos prokuratÅ«ros Marijampolės apylinkės prokuratÅ«ros prokuroro Audriaus Ažuko apeliacinį skundÄ atmesti. Kolegijos primininkas                                        ArÅ«nas PaÅ¡tuolis Teisėjai                                                    Daiva Jankauskienė Giedrius Endriukaitis