2015-10-13 Nr. AB-19817-3-61-3-02927-2014-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1627-556/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02927-2014-0

Procesinio sprendimo kategorija 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. O. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. O. M. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja A. O. M. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–2), kuriuo prašė įpareigoti atsakovą Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos per vieną savaitę nuo teismo sprendimo įsigaliojimo dienos suteikti jai teisingą informaciją apie tai, kada ir kokiu teisės pagrindu valstybė tapo ar netapo jos tėvo M. M. 15 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini), savininke, kada ir kokiu teisės pagrindu M. M. žemės nuosavybės teisės yra įregistruotos valstybės įmonės Registrų centre, o jeigu neįregistruotos – kodėl neįregistruotos, ir įspėti atsakovą, kad už melagingos informacijos suteikimą gresia baudžiamoji atsakomybė.

Pareiškėja paaiškino, kad atsakovas 2014 m. gegužės 13 d. raštu Nr. 1SS-(7.5.)-1214 nepagrįstai atsisako suteikti informaciją apie jos tėvui M. M. priklausiusios žemės savininką ir jo nuosavybės teisių pagrindus. Atsakovas pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją apie žemės perdavimą naudotis Lietuvos sveikatos mokslų universitetui (buvusi Lietuvos veterinarijos akademija). Atsakydamas į prašymus, atsakovas nurodė, kad minėta žemė yra Lietuvos Respublikos nuosavybė, perduota naudotis Lietuvos sveikatos mokslų universitetui (buvusi Lietuvos veterinarijos akademija), tačiau nepaaiškino, kada ir kokiu teisės pagrindu ši žemė tapo valstybės nuosavybe. Žemė privalėjo būti grąžinta, kadangi nebuvo įstatymo numatytų pagrindų valstybei ją išpirkti ir neturėjo teisės jos perduoti disponuoti Lietuvos sveikatos mokslų universitetui. Atsakovas tvirtina, kad M. M. žemės nuosavybės teisės atkurtos pareiškėjos broliui J. V. M., todėl tuo pačiu pripažįsta, jog valstybė negali būti šios žemės savininke.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į pareiškėjos skundą (b. l. 54–64) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad pareiškėja nėra pretendentė į buvusio savininko M. M. iki nacionalizacijos valdytą žemę. Buvusio savininko M. M. iki nacionalizacijos visas 15 ha valdytos žemės plotas yra priskirtas valstybės išperkamai žemei ir tokia žemė piliečiams natūra negrąžinama. Pretendentas į šią žemę J. V. M. iki 2003 m. balandžio 1 d. galėjo pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tačiau to nepadarė. Pareiškėja kreipėsi į atsakovą, prašydama suteikti informaciją apie pareiškėjos tėvui M. M. priklausiusios žemės savininką ir jo nuosavybės teisių pagrindus. Šią informaciją jai suteikė atsakovas bei Nacionalinės žemės tarnybos Kauno rajono skyrius. Pareiškėjos pageidauti duomenys taip pat buvo pateikti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) 2014 m. birželio 20 d. raštu Nr. 1SS-(7.5.)-1572, todėl neliko ginčo objekto, o tai reiškia, kad pareiškėjos skundo reikalavimas yra nepagrįstas. Pareiškėja tiek skunduose NŽT, tiek skunde teismui reiškia nusiskundimus dėl buvusio savininko M. M. iki nacionalizacijos valdytos 15 ha žemės jau po to, kai jos broliui J. V. M., atsižvelgiant į tai, kad buvusio savininko turėta žemė yra priskirta valstybės išperkamai žemei, nuosavybės teisės atkurtos atlyginant pinigais. J. V. M. priimtas sprendimas pareiškėjos teisių nepažeidžia, kadangi ji nėra pretendentė į nuosavybės teisių atkūrimą į buvusio savininko M. M. žemę, nes nustatyta tvarka ir terminais nepateikė prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Atsakydama pareiškėjai 2014 m. gegužės 13 d. raštu Nr. 1SS-(7.5.)-1214, NŽT melagingos informacijos nesuteikė, todėl pareiškėjos reikalavimas įspėti atsakovą, kad už melagingos informacijos suteikimą gresia baudžiamojo atsakomybė, yra nepagrįstas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimu (b. l. 147–151) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, kad pareiškėja 2014 m. gegužės 3 d. kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos su prašymu suteikti informaciją kas, kada ir kokiu teisės pagrindu tapo jos tėvo M. M. žemės, esančios adresu: (duomenys neskelbtini), savininkas; kada ir kokiu teisės pagrindu buvo įregistruotos M. M. žemės nuosavybės teisės. NŽT į šį prašymą atsakė 2014 m. gegužės 3 d. raštu Nr. 1SS-(7.5.)-1214, pažymėjo, jog šie duomenys pareiškėjai buvo pateikti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno rajono skyriaus (toliau – ir NŽT Kauno rajono skyrius) 2014 m. gegužės 9 d. raštu Nr. 7SD-(14.7.104)-1960, atsakant į ankstesnius pareiškėjos kreipimusis. Taip pat NŽT 2014 m. birželio 20 d. raštu Nr. 1SS-(7.5.)-1572, atsakydama į pareiškėjos 2014 m. gegužės 17 d. skundą, pateikė pareiškėjai išsamesnę informaciją tais pačiais klausimais, dėl kurių kilo ginčas sprendžiamoje byloje. Pareiškėja skunde teismui nurodo, kad atsakovas jai nepateikė informacijos apie nuosavybės teises į jos tėvo M. M. 15 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini). Pareiškėjos argumentai dėl nuosavybės teisių atkūrimo teisėtumo, valstybės teisių į ginčo žemę pagrįstumo, sprendžiamoje byloje nevertinami, kadangi skunde teismui šiais klausimais nėra suformuluota konkrečių reikalavimų – pareiškėja skunde pateikė reikalavimus tik dėl informacijos iš viešojo administravimo subjekto gavimo.

Teismas pažymėjo, kad ginčas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į ginčo žemę J. V. M. buvo nagrinėtas teisme ir pripažintas teisėtu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimu (administracinė byla Nr. I-2325-142/2009) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartimi (administracinė byla Nr. A261-1636/2010). Taigi sprendžiamoje byloje teismas vertino, ar NŽT tinkamai atsakė į pareiškėjos prašymą pateikti informaciją.

Teismas konstatavo, kad Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bendrasis principas, jog įstaigos privalo teikti pareiškėjams informaciją. Atsisakyti suteikti informaciją galima šio įstatymo nustatyta tvarka. Šio įstatymo 4 straipsnio nustatyta, kad įstaigos, teikdamos informaciją, vadovaujasi informacijos išsamumo, tikslumo, teisėtumo, objektyvumo, pagalbos principais. Iš minėtų NŽT ir NŽT Kauno rajono skyriaus atsakymų matyti, kad buvusio savininko M.

M. iki nacionalizacijos adresu: (duomenys neskelbtini), valdytos 15 ha žemės savininku yra Lietuvos Respublika. Pareiškėjos brolis J. V. M. 1991 m. spalio 28 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybes teises į buvusio savininko M. M. žemę, esančią adresu: (duomenys neskelbtini). Jam Kauno apskrities viršininko administracijos 2001 m. sausio 28 d. raštu Nr. 89 pasiūlyta pasirinkti atlyginimo būdą už valstybės išperkamą žemę – perduodant lygiavertį žemės plotą, įskaita panaikinant pinigines prievoles valstybei, vertybiniais popieriais, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį privačios namų valdos sklypą ir pinigais.

Pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 12 straipsnį, kurio 1 dalies 8 punkte nurodyta, kad žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių žemė išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji yra suteikta kaimo vietovėje mokslo ir studijų institucijoms, šių institucijų įsteigtoms viešosioms įstaigoms, organizuojančioms praktinį mokymą ir tyrimus, profesinio mokymo, valstybinėms socialinės globos bei rūpybos įstaigoms, valstybiniams specializuotiems sėklininkystės, veislininkystės ūkiams ir specializuotą veislininkystės bei sėklininkystės veiklą vykdančioms valstybės kontroliuojamoms akcinėms bendrovėms ir uždarosioms akcinėms bendrovėms, kuriose valstybei priklauso daugiau kaip ½ dalis akcijų.

Šios žemės naudotojų sąrašą ir jų naudojamų žemės sklypų dydžius nustato Vyriausybė. J. V. M. buvo suteikta galimybė pasirinkti atlyginimo būdą, t. y. J. V. M. galėjo pasirinkti lygiavertį žemės sklypą. J. V. M. į šį raštą neatsakė, atlyginimo būdo, kuris būtų jo manymu jam naudingesnis, nepasirinko. Kauno apskrities viršininkas 2001 m. gegužės 31 d. priėmė įsakymą Nr. 02-4237, kuriuo netenkintas J. V. M. prašymas atkurti nuosavybės teisę natūra. Šis įsakymas reiškia, kad J. V. M. niekada po to ir iki to netapo jo tėvo turėtos žemės savininku – natūra nuosavybės teisė jam neatkurta.

Savo išreikštos valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo iki teisės aktais nustatyto termino, t. y. iki 2003 m. balandžio 4 d., J. V. M. nepakeitė. Kauno apskrities viršininkas 2006 m. spalio 26 d. įsakymu Nr. 02-05-11348 parinko J. V. M. nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdą – už valstybės išperkamą žemę atlyginti pinigais. Ši kompensacija yra paskirta Kauno apskrities viršininko 2006 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 02-05-13928 (1 703 Lt), 2007 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. 02-05-3324 (11 801 Lt), 2007 m. gruodžio 21 d.

įsakymu Nr. 02-05-13704 (2 606 Lt), 2008 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. 02-05-13709 (14 168 Lt) ir NŽT Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. balandžio 21 d. įsakymu Nr. 7VĮ-(14.7.2.)-1026 (2 089 Lt), tačiau nėra išmokėta, nes nepateikta asmeninės banko ar kitos kredito įstaigos sąskaita, į kurią turėtų būti pervestos šios pinigų sumos.

Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – ir Žemės įstatymas) 7 straipsnį, NŽT nuo 2010 m. liepos 1 d. yra visos Lietuvos Respublikos valstybinės žemės, išskyrus žemę, kuri šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka patikėjimo teise perduota kitiems subjektams, patikėjimo teisės subjektu (patikėtiniu), o iki 2010 m. liepos 1 d. valstybinės žemės, išskyrus žemę, kuri įstatymų nustatyta tvarka patikėjimo teise perduota kitiems subjektams, patikėjimo teisės subjektu (patikėtiniu) šiuo atveju buvo Kauno apskrities viršininko administracija.

Žemės įstatymo 8 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad valstybinės žemės sklypus neatlygintinai naudotis įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka perduoda NŽT, išskyrus šio straipsnio 4 ir 5 dalyje nustatytus atvejus, t. y. savivaldybė – kai valstybinės žemės sklypai Vyriausybės nutarimais perduoti patikėjimo teise savivaldybėms ir kituose įstatymuose nurodyti valstybinės žemės patikėtiniai – šių įstatymų nustatytais atvejais, kai valstybinės žemės sklypai jiems perduoti patikėjimo teise. Iki 2010 m. liepos 1 d. valstybinės žemės sklypus neatlygintinai naudotis įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka turėjo teisę perduoti apskričių viršininkai, o iki 1996 m. gruodžio 30 d.

– apskričių valdytojai. Atsakant pareiškėjai į klausimą, kada ir kokiu pagrindu nuosavybės teisės į M. M. turėtą žemę įregistruotos valstybės įmonėje Registrų centre, NŽT 2014 m. birželio 20 d. raštu Nr. 1SS-(7.5.)-1572 pareiškėjai paaiškino, kad 215,76 ha žemės sklypas, kuriame yra 15 ha žemės, kurią iki nacionalizacijos valdė M. M. ir kuri pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnį yra priskirta valstybės išperkamai žemei, t. y. valstybinė žemė, Nekilnojamojo turto registre Lietuvos Respublikos valstybės vardu įregistruotas nuo 1996 m. gruodžio 2 d. iki 2001 m. birželio 15 d., remiantis Kauno apskrities valdytojo 1996 m. gruodžio 2 d.

įsakymu Nr. 05-5923. Nuo 2001 m. birželio 15 d., remiantis Kauno apskrities viršininko 2001 m. birželio 15 d. įsakymu Nr. 02-05-4555, valstybinės žemės patikėjimo teise iki 2010 m. liepos 1 d. šią žemę valdė Kauno apskrities viršininko administracija, o nuo 2010 m. liepos 1 d. – NŽT. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 9 d. nutarimu Nr. 540 „Dėl neprivatizuotinų žemės ūkio įmonių ir organizacijų sąrašo tvirtinimo“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m vasario 27 d. nutarimu Nr. 134 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 9 d. nutarimo Nr. 540 ir 1992 m. sausio 28 d. nutarimo Nr. 59 dalinio pakeitimo“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. 584 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 9 d. nutarimo Nr. 540 „Dėl neprivatizuotinų žemės ūkio įmonių ir organizacijų sąrašo tvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. kovo 8 d. nutarimu Nr. 266 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugpjūčio 13 d. nutarimo Nr. 1026 „Dėl žemės, suteiktos mokslo bei mokymo įstaigoms ir perduotos valstybiniams specializuotiems sėklininkystės ir veislininkystės ūkiams, specialiosios paskirties veislininkystės bendrovėms, naudotojų ir jų naudojamų žemės sklypų dydžio nustatymo“ dalinio pakeitimo“ Lietuvos veterinarijos akademijos (šiuo metu Lietuvos sveikatos mokslų universitetas) priskirtas 815 ha žemės plotas.

Į šį plotą patenka buvusio savininko M. M. iki nacionalizacijos visas 15 ha valdytos žemės plotas. Taip pat pareiškėjai buvo išaiškinta, kad valstybinės žemės 2001 m. birželio 18 d. panaudos sutartimi Nr. P52/2001-0009 buvusio savininko M. M. 15 ha valdytos žemės, kuri priskirta valstybės išperkamai, buvo perduota naudotis tuometei Lietuvos veterinarijos akademijai. Atlikus 215,76 ha žemės sklypo kadastrinius matavimus nustatant ribų posūkio taškų ir riboženklių koordinates valstybinėje koordinačių sistemoje ir pagal NŽT Kauno skyriaus vedėjo 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimą Nr. 7SK-(14.7.10)-2017 dėl žemės sklypo kadastro duomenų pakeitimo, patikslinus šio žemės sklypo kadastro duomenis, nuo 2013 m. balandžio 3 d. pagal valstybinės žemės 2013 m. balandžio 3 d. panaudos sutartį Nr. 7 SUN-20 iki nacionalizacijos M.

M. turėta žemė iki 2038 m. balandžio 3 d. yra perduota neatlygintinai naudotis Lietuvos sveikatos mokslų universitetui. Pareiškėja nėra pretendentė į buvusio savininko M. M. iki nacionalizacijos valdytą žemę, nes teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais nesikreipė su prašymu atkurti nuosavybės teises į žemę į instituciją sprendžiančią nuosavybės teisių į žemę atkūrimą. Iš pareiškėjos skundo, atsakovei teiktų prašymų matyti, kad pareiškėja, reikalaudama pateikti informaciją, siekė įgyvendinti savo teises į buvusio savininko M.

M. iki nacionalizacijos valdytą žemę. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į pareiškėjos siekiamus tikslus, atsakovo ir NŽT Kauno rajono skyriaus pateikta informacija yra pakankama. Pareiškėjos gauti duomenys yra pakankami jai suprasti teisiškai reikšmingas aplinkybes, kurios yra susijusios su jos teisėtais interesais šiame kontekste. Kaip buvo minėta, ištyrę nuosavybės teisių atkūrimo procesą į buvusio savininko M. M. iki nacionalizacijos valdytą žemę, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimu (administracinė byla Nr. I-2325-142/2009) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. gruodžio 16 d. nutartimi (administracinė byla Nr. A261-1636/2010) nenustatė neteisėtų valstybės pareigūnų veiksmų.

Pareiškėjos reikalavimai buvo iš esmės įgyvendinti, jai pateikti reikiami duomenys, pareiškėja nepagrindė savo reikalavimo gauti daugiau informacijos. Kadangi pareiškėjai susijusi informacija buvo pateikta, skundo reikalavimas dėl informacijos pateikimo buvo įgyvendintas, nėra pagrindo tenkinti jos reikalavimą įpareigoti atsakovą pateikti papildomą informaciją.

Dėl pareiškėjos reikalavimo įspėti atsakovą teismas pažymėjo, kad teismų praktikoje reikalavimas konstatuoti aplinkybes nelaikytinas tinkamu savarankišku skundo teismui reikalavimu. Vien tik veiksmų neteisėtumo konstatavimas pats savaime jokio konkretaus poveikio materialiniams teisiniams santykiams negali padaryti (2010 m. rugsėjo 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-484/2010). Aptartuose NŽT raštuose nenustatyta melagingos informacijos, pareiškėjos reikalavimas įspėti atsakovą, kad už melagingos informacijos suteikimą gresia baudžiamoji atsakomybė, neatitinka ABTĮ 88 straipsnyje nurodytų galimų priimti teismo sprendimų rūšių, teisės aktuose nėra numatytas pagrindas pareikšti atsakovui NŽT tokį įspėjimą, todėl šis pareiškėjos reikalavimas taip pat netenkintas.

Atsižvelgiant į išdėstytą teisinį reguliavimą, byloje surinktų įrodymų visumą ir faktines aplinkybes, pareiškėjos skundas atmestas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėja apeliaciniu skundu (b. l. 155–164) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, įpareigojant atsakovą Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos suteikti informaciją, kada ir kokiu teisės pagrindu valstybė tapo jos tėvo M. M. žemės savininke ir kodėl į M. M. žemę neįregistruotos valstybės nuosavybės teisės.

Pareiškėja apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pateikė teismui dokumentus, įrodančius, kad atsakovas NŽT, pažeisdama įstatymą, nesuteikia jai prašomos informacijos, kurią pagal įstatymą privalo suteikti. Pateikė du atsakovo raštus (atsakymus) į jos prašymus suteikti informaciją apie tėvo M. M. žemę: NŽT Kauno rajono skyriaus 2014 m. gegužės 9 d. raštą Nr. 7SD-(14.7.104)-1960 ir NŽT 2014 m. gegužės 13 d. raštą Nr. 1SS-(7.5.)- 1214. Šiuose raštuose nurodyta, kad M. M. žemės savininkas yra Lietuvos Respublika, tačiau neatsakyta į jos aiškius ir konkrečius klausimus: kada ir kokiu teisės pagrindu valstybė Lietuvos Respublika tapo M.

M. žemės savininke ir kodėl M. M. žemės savininko teisės neįregistruotos valstybės įmonėje Registrų centre. Nagrinėdamas pareiškėjos skundą, teismas privalėjo nustatyti, ar atsakovas privalėjo vykdyti įstatymą ir suteikti jai prašomą informaciją apie M. M. žemę. Nustačius, kad nėra Lietuvos respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybės institucijų ir įstaigų įstatymo 16 straipsnyje numatytų pagrindų atsisakyti teikti informaciją, o atsakovas jai prašomos informacijos nesuteikė, teismas, vykdydamas teisingumą, privalėjo patenkinti jos skundo reikalavimą ir įpareigoti atsakovą prašomą informaciją suteikti.

Teismas leido atsakovui pažeisti įstatymą. Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybės institucijų ir įstaigų įstatymas nenumato specialių asmenų sąrašo, kurie turi teisę remiantis įstatymu kreiptis į valstybės ir savivaldybės institucijas ir įstaigas dėl informacijos gavimo. Pareiškėjas, kaip numatyta įstatymo 6 straipsnyje, gali būti kiekvienas Lietuvos Respublikos pilietis. Todėl teismo argumentas, kad pareiškėja nėra pretendentė į buvusio savininko M. M. iki nacionalizacijos valdytą žemę, nes teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais nesikreipė su prašymu atkurti nuosavybės teises į žemę į instituciją sprendžiančią nuosavybės teisių į žemę atkūrimą, šioje byloje yra bereikšmis, o taip pat neteisėtas ir nepagrįstas.

Pažymi, kad teisės aktų nustatyta tvarka dėl tos pačios žemės nuosavybės teisių atstatymo ir žemės grąžinimo kiekvienas šeimos narys neturėjo atskirai kreiptis į instituciją, sprendžiančią nuosavybės teisių į žemę atkūrimą. Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybės institucijų ir įstaigų įstatymo 16 straipsnyje numatyti pagrindai, kada atsakovas turi teisę atsisakyti pareiškėjui suteikti prašomą informaciją. Tokių pagrindų nėra. Teismo išvada, kad atsakovo pareiškėjai „pateikta informacija yra pakankama“, yra neteisinga, nes atsakovas neatsakė į pateiktus klausimus.

Teismas privalėtų pareiškėjai padėti įgyvendinti savo teises, o ne kliudyti teisių įgyvendinimui. Šiuo atveju teismas neturi spręsti, ar informacija pakankama ar nepakankama konkretiems tikslams įgyvendinti, nes Įstatymo 4 straipsnis nustato, kad suteikiama informacija privalo būti išsami, tiksli, teisėta ir objektyvi. Šiuo konkrečiu atveju atsakovas privalo nurodyti metus, kada valstybė tapo M. M. žemės savininke, įstatymą, kuriuo remiantis nustatytos valstybės nuosavybės teisės į M. M. žemę, ir priežastį, kodėl valstybės įmonėje Registrų centre neįregistruotos valstybės nuosavybės teisės į M.

M. žemę. Pažymi, kad M. M. žemės nuosavybės teisės 1996 m. gruodžio 2 d. negalėjo būti įregistruotos valstybės vardu, nes dar nebuvo išnagrinėtas jos brolio J. V. M. 1991 m. spalio 28 d. įstatymo nustatyta tvarka paduotas prašymas atstatyti į tėvo žemę nuosavybės teises ir grąžinti žemę. Taip pat prašė teismo, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 109 straipsnio 1 dalimi teismas praneštų prokurorui apie nusikalstamos veikos požymius atsakovo NŽT teismui pateiktame 2014 m. lapkričio 19 d. dokumente Nr. 1SD-(7.3.)-3768 (atsiliepime į jos skundą).

Teismui nurodė konkrečius šiame dokumente atsakovo pateiktus melagingus duomenis apie tai, jog atsakovas melagingai tvirtina, kad M. M. žemė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. kovo 8 d. nutarimu Nr. 266 panaudos sutartimi yra perduota Lietuvos sveikatos mokslų universitetui (buvusi Lietuvos veterinarijos akademija), kad šiuo Vyriausybės nutarimu M. M. žemė „pateko“ Lietuvos veterinarijos akademijai ir t. t. Dėl šio pareiškėjos reikalavimo teismas sprendime nieko nenurodė, paliko jį neapsvarstytą. Prokurorui apie nusikalstamos veikos požymius nepranešė.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 178–184) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti galioti.

Atsakovas paaiškino, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino į bylą pateiktus įrodymus, visapusiškai išnagrinėjo bylai reikšmingas aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, t. y. nepažeidė ABTĮ 81 straipsnio nuostatų. Teismas sprendime pagrįstai padarė išvadą, kad pareiškėja, reikalaudama pateikti informaciją, siekė įgyvendinti savo teises atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko M. M. valdytą žemę, t. y. teismas teisingai vertino prašomos informacijos gavimo tikslą. Pažymi, kad reikalavimo – pranešti prokurorui apie NŽT nusikalstamos veikos požymius teikiant 2014 m. lapkričio 19 d. raštu Nr. 1SD-(7.3.)-3768 į skundą teismui atsiliepimą, kuriame, pareiškėjos nuomone, nurodoma neteisinga informacija, 2014 m. gegužės 28 d. skunde teismui nenurodė, todėl paaiškinime nurodyto prašymo pagal ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punkto ir 23 straipsnio 2 dalies 8 punkto nuostatas, NŽT nuomone, nėra pagrindo vertinti kaip savarankišką, papildomą skundo reikalavimą. Teismas išnagrinėjo visus pareiškėjos skunde pateiktus reikalavimus. NŽT nuomone, pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodyti argumentai dėl J. V. M. nuosavybės teisių į buvusio savininko M. M. žemę atkūrimo teisėtumo yra ne šios bylos nagrinėjimo dalykas, neturi šioje byloje įrodomosios reikšmės ir atmestini kaip nepagrįsti. NŽT, išnagrinėjusi kitus pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, mano, kad jie yra aprašomojo ir emocinio turinio, todėl atskirai dėl jų nepasisako.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Tikrinamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl to, kad, pareiškėjos (apeliantės) nuomone, atsakovas 2014 m. gegužės 13 d. raštu nepagrįstai atsisakė suteikti informaciją apie jos tėvui priklausiusią žemę ir dabartinius tos žemės savininkus. Būtent šis dokumentas nurodomas, kaip paneigiantis jos teisę į informacijos gavimą, todėl apeliacinės instancijos teismas apeliacine tvarka nagrinėjimo bylos ribas ir sies su šiuo dokumentu bei atsakymu į jį.

Iš bylos faktinių aplinkybių matyti, kad pareiškėja į atsakovą kreipėsi 2014 m. gegužės 3 d. raštu, kuris užregistruotas Nacionalinėje žemės tarnyboje 2014 m. gegužės 5 d. (b. l. 76).

Į minėtą paklausimą atsakovas atsakė 2014 m. gegužės 13 d. raštu (b. l. 74-75), kuris, pareiškėjos nuomone, nėra informatyvus.

Vadinasi, pirmosios instancijos teismas ir turėjo patikrinti, ar apeliantės tvirtinimas buvo pagrįstas, t. y. iš esmės byloje kilo surinktų faktinių duomenų vertinimo klausimas. Nėra jokio disputo dėl taikytino teisinio reguliavimo. Tai - Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, kaip teisingai ir nurodė Vilniaus apygardos administracinis teismas, į 2014 m. gegužės 3 d. paklausimą atsakyta, laikantis ginčui spręsti taikytino teisinio reguliavimo, o atsakymas yra aiškus bei informatyvus. Pastarajame dokumente daroma nuoroda į Nacionalinės žemės tarnybos Kauno rajono skyriaus 2014 m. gegužės 9 d. raštą Nr. 7SD-(14.7.104.)-1960, kuris yra pridėtas prie šios bylos.

2014 m. gegužės 9 d. dokumente dėstoma: „Informuojame, kad buvusio savininko M. M. nuosavybės teisėmis iki nacionalizacijos valdytos 15,00 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Kauno rajono savininku yra Lietuvos Respublika“. Ir minėtas žemės sklypas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. kovo 8 d. nutarimu Nr. 266 panaudos sutartimi perduotas Lietuvos sveikatos mokslų universitetui (b. l. 102).

Nėra pagrindo abejoti pateikta informacija, kuri iš esmės yra patvirtinta prie administracinės bylos pridėtais valstybės įmonės Registrų centro išrašais, bylojančiais apie klausiamos žemės priklausymą Lietuvos Respublikai (b. l. 84-94).

Taigi į pareiškėjos klausimus pakartotinai iškeltus 2014 m. gegužės 3 d. paklausime atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba atsakė. Tai, jog nebuvo atkartota informacija esanti Nacionalinės žemės tarnybos Kauno rajono skyriaus 2014 m. gegužės 9 d. rašte Nr. 7SD-(14.7.104.)-1960, niekaip nesuponuoja pareiškėjos tvirtinimo apie atsisakymą suteikti informaciją apie jos tėvui priklausiusios žemės savininką. Ir pati A. O. M. pripažįsta (apeliacinio skundo argumentai) žinanti, jog ginčo žemės savininkas yra Lietuvos Respublika. Vadinasi, nekyla jokių abejonių dėl viešojo administravimo sistemos subjekto tinkamos pareigos įvykdymo, todėl apeliacinio skundo tenkinti nėra jokio pagrindo.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o A. O. M. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius