2018-03-07 Nr. AB-4668-3-61-3-01076-2016-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-610-520/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01076-2016-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. J. (J. J.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. J. (J. J.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. J. J. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K, atsakovas), 80 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2010 m. liepos 1 d. Lukiškių TI-K jam nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, t. y. beveik visą laiką jam teko gyventi perpildytose kamerose, pažeidžiant vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto normą. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis daug kartų žodžiu Lukiškių TI-K reiškė pretenzijas, tačiau jam būdavo paaiškinta, kad laisvų kamerų nėra.

3. Kalint perpildytose kamerose trūko baldų, taip pat neužtekdavo vietos visiems kartu valgyti prie stalo. Dėl ploto trūkumo pareiškėjas nuolat jautė gryno oro trūkumą, dėl to jam svaigdavo galva. Nebuvo galimybės atidaryti langus dėl susidančių skersvėjų. Žiemos metu kamerose būdavo žema temperatūra, todėl pareiškėjas ne kartą peršalo.

4. Dėl vietos trūkumo kamerose nebuvo galimybės laisvai judėti, o vienos valandos pasivaikščiojimas to nekompensuodavo. Sanitarinis mazgas buvo atskirtas tik sienele nuo likusios kameros, tokiu būdu neužtikrinant privatumo juo naudojantis, taip pat dėl neįrengtos atskiros ventiliacijos, nuo sanitarinio mazgo sklisdavo nemalonūs kvapai.

5. Praeiškėjo teigimu, netinkamos kalinimo sąlygos prilygo kankinimui, žemino jo orumą, sukėlė nepatogumų, jis patyrė neturtinę žalą, kurią vertino 80 000 Eur.

6. Pareiškėjas taip pat prašė netaikyti ieškinio senaties termino, nes kreipimosi terminas praleistas dėl svarbios priežasties – nežinojimo, kad jis turi teisę kreiptis į teismą ir Lukiškių TI-K administracijos ir pataisos namų aplaidumo, nes apie tai nebuvo skelbiama skelbimų lentose. Pareiškėjas tvirtino, kad šiuo atveju turėtų būti taikomas ne trejų, o dešimties metų ieškinio senaties terminas.

7. Lukiškių TI-K, atstovaudamas Lietuvos valstybei, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti, taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

8. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K periodiškai buvo laikomas nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2010 m. birželio 15 d., ir paaiškino, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Atsakovas nurodė, kad yra stengiamasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką.

9. Atsakovas paaiškino apie kamerų patalpų įrengimą, remontą, švaros palaikymą, ventiliaciją, vėdinimą ir nurodė, kad tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele, kuri ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio. Pasak atsakovo, toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka higienos normų reikalavimus.

10. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo pateiktas skundas grindžiamas pareiškėjo samprotavimais, nusiskundimai yra bendro pobūdžio.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 4 d. sprendimu pareiškėjo J. J. skundą atmetė.

12. Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo dėl jo netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2010 m. liepos 1 d.

13. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo pagrįstumą, atsižvelgė į atsakovo pateiktą prašymą taikyti ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.124 straipsnio, 1.127 straipsnio, 1.125 straipsnio, 1.126 straipsnio ir 1.131 straipsnio nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika panašaus pobūdžio bylose.

14. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas turėjo suprasti, jog su juo buvo elgiamasi netinkamai, jis buvo žeminamas ir kankinamas, jeigu pareiškėjas jautė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį atitinkantį diskomfortą, jis visą nustatytą laikotarpį suvokė ar turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos kankinant ir tai sudaro pagrindą kreiptis į teismą.

15. Teismas, vertindamas byloje esančius pareiškėjo sveikatos būklę atspindinčius duomenis, sprendė, kad pareiškėjo nurodyta aplinkybė dėl sveikatos būklės (susirgimas bronchine astma) nekliudė jam suprasti jo galimų teisių pažeidimo ir dėl to kreiptis į teismą.

16. Teismas pabrėžė, jog pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių laiku realizuoti teisę į teisminę gynybą. Byloje nesant duomenų, leidusių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo tinkamai ginti savo galimai pažeistų teisių, pareiškėjo skundui taikė ieškinio senaties terminą ir jo skundą atmetė.

III. 17. Pareiškėjas J. J. apeliaciniame skunde prašo priteisti jam 80 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

18. Pareiškėjas nurodo, kad teismas, priimdamas sprendimą, rėmėsi netikra sveikatos pažyma, kadangi jis bronchitu susirgo 2007–2008 metais, būdamas laisvės atėmimo vietose, o ne prieš 19 metų, kaip nustatė teismas. Prieš 19 metų jis susirgo lėtiniu hepatitu C. Pareiškėjo teigimu, teismui buvo pateikta ne ta sveikatos pažyma. Pareiškėjas prašo išreikalauti iš Alytaus pataisos namų administracijos jo medicininę kortelę, kuri buvo vedama nuo 2006 metų iki 2010 m. rugsėjo 2 d.

19. Kadangi jis lėtiniu bronchitu susirgo laikomas prieš savo valią Lukiškių TI-K ir dėl kilusios ligos iki šių dienų turi vartoti vaistus, todėl senaties terminas tokiu atveju negali būti taikomas.

20. Atsakovas Lukiškių TI-K, atstovaudamas Lietuvos valstybei atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

21. Atsakovas sutinka su teismo sprendimu ir nurodo, kad pareiškėjas, teikdamas apeliacinį skundą, nepateikė naujų įrodymų ir faktinių aplinkybių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 22. Apeliacijos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 4 d. sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjo J. J. skundas dėl 80 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš Lietuvos valstybės pagal CK 6.271 straipsnį dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, pagrįstumas ir teisėtumas.

23. Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) normomis, įsigaliojusiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti įsigaliojus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

24. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

25. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų matyti, kad pareiškėjas laikosi pozicijos, jog pirmosios instancijos teismas turėjo tenkinti jo skundą, o pirmosios instancijos teismo išvada, kad jis (pareiškėjas) praleido ieškinio senaties terminą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už kalinimą netinkamomis sąlygomis nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2010 m. liepos 1 d. Lukiškių TI-K, nes susirgo bronchitu dėl netinkamų ir nežmoniškų kalinimo Lukiškių TI-K sąlygų, yra neteisėta. Pareiškėjo teigimu, tokiais atvejais, kai asmuo suserga, negali būti taikomas senaties terminas. Praeiškėjas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybe, kad pareiškėjui lėtinis obstrukcinis bronchitas diagnozuotas prieš 19 metų, t. y. prieš patenkant į Lukiškių TI-K.

26. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymi, kad CK 6.271 straipsnyje reglamentuota valdžios institucijų atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl jų neteisėtų veiksmų. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis) (CK 6.271 str. 3 d.). Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.).

27. Viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (įstatymuose nustatytos pareigos neįvykdymo (neteisėtas neveikimas) arba įstatymuose draudžiamų veiksmų atlikimo (neteisėtas veikimas)); 2) asmens patirtos žalos; 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.

28. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais.

29. Nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

30. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pirmosios instancijos teismo išvados dėl trejų metų senaties, nustatytos CK 1.125 straipsnio 8 dalyje, taikymo teisėtumo klausimą, pirmiausia pažymi, reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Taigi asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1920-502/2017; 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

31. Kiek tai susiję su pačiu ieškinio senaties terminu, pažymėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70)). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, nustatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78); 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94)).

32. EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93)).

33. Ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-834-1062/2017; 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-663-575/2015 ir kt.).

34. Atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi ieškinio senatimi, nes, kaip matyti, EŽTT pats pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 str.), šis teismas pripažįsta tokios senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, jeigu yra laikomasi numatytų reikalavimų. Taigi sprendžiant dėl ieškinio senaties buvimo, jos taikymo sąlygų turi būti atsigręžiama į nacionalinę teisę.

35. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1920-502/2017; 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

36. Įvertinus byloje pateiktus atsakovo duomenis apie pareiškėjo kalinimą Lukiškių TI-K, pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kuriomis jis grindė patirtą kankinimą, patirtas kančias bei dvasinę skriaudą, kt. tuo metu, kai buvo kalinamas, konstatuotina, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą turėjo iš esmės sužinoti nuo kalinimo Lukškių TI-K pradžios, todėl kreipdamasis į teismą 2016 m. kovo 15 d., akivaizdžiai praleido trejų metų ieškinio senaties terminą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už kalinimą netinkamomis sąlygomis nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2010 m. liepos 1 d.

37. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai savo teisėmis besinaudojantis asmuo.

38. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekia, kad jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas dėl neteisėtų Lukiškių TI-K, todėl tokiu atveju ieškinio senaties termino eigos pradžia laikytinas momentas, kai pareiškėjas sužinojo arba turėjo sužinoti, kad dėl atsakovo (Lukiškių TI-K) neteisėtų veiksmų patyrė žalą. Pažymėtina, kad pareiškėjas tuo momentu gal ir galėjo nežinoti tikslaus žalos dydžio, bet žalos faktą jis turėjo suvokti. Taip pat pažymėtina, kad tais atvejais, kai žala atsiranda vėliau negu atlikti neteisėti veiksmai, tai senaties termino eigos pradžia laikytinas momentas, kai pareiškėjas sužinojo ar turėjo sužinoti, kad atsirado žala.

39. Įvertinus pareiškėjo skunde nurodytus atsakovo pažeidimus, dėl kurių pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, akivaizdu, kad jo nurodomų pažeidimų metu jis žinojo ir turėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo apie patirtą neturtinę žalą ir nebuvo jokių kliūčių kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Pažymėtina, kad pareiškėjas skundo (b. l. 1–2), kuriame buvo apibrėžtos šios bylos nagrinėjimo ribos, negrindė aplinkybėmis, kad neturtinę žalą patyrė dėl to, jog susirgo bronchitu, skunde nėra nurodytos aplinkybės, kada tiksliai pareiškėjas susirgo bronchitu ir kokie įrodymai patvirtina priežastinį ryšį tarp ligos ir netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K. Be to, prašyme dėl senaties termino netaikymo (b. l. 3) taip pat nebuvo nurodytos aplinkybės apie susirgimą, o nurodyta tik tai, kad pareiškėjas nežinojo, kad gali kreiptis į teismą.

40. Praeiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad susirgo 2007–2008 metais. Taigi atsižvelgiant į pareiškėjo poziciją, kad jis susirgo dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, darytina išvada, kad per trejus metus nuo 2008 metų pareiškėjas turėjo kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, tačiau kreipėsi žymiai praleidęs trejų metų senaties terminą.

41. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Vadovaujantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios.

42. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., 2017 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-792-1062/2017; 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.

43. Pareiškėjas šioje byloje nepateikė įrodymų, kuriais remiantis turėtų būti daroma išvada, kad pareiškėjas jo nurodomų pažeidimų metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, o ieškinio senaties terminą praleido dėl svarbių priežasčių.

44. Akcentuotina, kad pareiškėjas šioje byloje nėra pateikęs jokių įrodymų, jog jo sveikatos būklė neleido jam suprasti ir suvokti jo teisių pažeidimų ir laiku kreiptis į teismą su reikalavimu priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

45. Pareiškėjas prašo išreikalauti iš Alytaus pataisos namų administracijos jo medicininę kortelę, kuri buvo vedama nuo 2006 metų iki 2010 m. rugsėjo 2 d., visus tinkamus ir reikiamus įrodymus. Šie pareiškėjo prašymai netenkinami.

46. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; kt.).

47. Teismas, spręsdamas klausimą dėl įrodymų išreikalavimo tiek savo iniciatyva, tiek ir byloje dalyvaujančių asmenų prašymu, yra saistomas šalių rungimosi ir lygiateisiškumo principų bei įrodymų sąsajumo taisyklių. Taigi teismas, rinkdamas įrodymus, turi vadovautis įrodymų sąsajumo taisykle. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos konkrečioje byloje. Pažymėtina, kad pagal EŽTT praktiką, jei pareiškėjas aiškiai nurodo, kokių tiksliai įrodymų jis siekia gauti ir kodėl jie yra tiesiogiai susiję su jo skundu bei jo noru lemti teismų sprendimus, taip pat jei konkrečioje proceso stadijoje dar nėra aišku, ar įrodymai būtini vertinant pareiškėjo skundą, teismų atsisakymas pareiškėjui gauti įrodymus ir pateikti juos vertinti, ar nepakankamas motyvavimas, kodėl tai nėra būtina, gali atimti iš pareiškėjo galimybę pagrįsti savo bylą (žr. 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimo byloje Jokšas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 25330/07) 58 p.).

48. Kai sprendžiama dėl įrodymų išreikalavimo, ir vertinant, ar konkretūs įrodymai susiję su byla, svarbu nustatyti, kokie yra pareikšto reikalavimo faktinis ir teisinis pagrindai. Ginčo administracinėje byloje ribas apsprendžia pareiškėjo suformuluoti reikalavimai, todėl įrodinėjimo procese yra reikšmingi tik tie įrodymai, kurie gali patvirtinti ar paneigti byloje pareikštiems reikalavimams išspręsti reikšmingas konkrečias aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1373/2010; kt.).

49. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad teismui negali būti reiškiami abstraktūs reikalavimai išreikalauti tam tikrus įrodymus, prašyme turi būti nurodyta, kokias reikšmingas bylai aplinkybes tais įrodymais siekiama pagrįsti. Teismui nėra privalomas prašymas dėl įrodymų išreikalavimo. Teismas, tenkindamas ar atmesdamas prašymą dėl įrodymų išreikalavimo, turi teisę spręsti įrodymų liečiamumo klausimą, t. y. ar prašyme nurodytas įrodymas yra reikšmingas nagrinėjamam ginčui (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2742/2011; kt.).

50. Pareiškėjas apeliaciniame skunde reikšdamas reikalavimą išreikalauti visus tinkamus ir reikiamus įrodymus, nenurodo, kokius konkrečius įrodymus išreikalauti ir kaip tie įrodymai yra susiję su su jo pareikštu reikalavimu ir jo pagrindimu. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pareiškėjui buvo žinoma pateikta medicininė dokumentacija. Be to, byloje buvo pateiktas Alytaus pataisos namų išduotas medicinos pažymėjimas, kad nėra duomenų pareiškėjo sveikatos istorijoje, jog jis serga bronchine astma (b. l. 106). Pareiškėjas nėra nurodęs jokių svarbių priežasčių, dėl kurių nereiškė reikalavimų pirmosios instancijos teismui dėl papildomų įrodymų išreikalavimo iš Alytaus pataisos namų.

51. Kaip jau minėta, pareiškėjo nurodoma aplinkybė, kad jis susirgo 2007–2008 metais šiuo atveju nekeičia reikalo esmės, nes skaičiuojant nuo 2008 metų pareiškėjas yra praleidęs ieškinio senaties terminą. Taip pat pareiškėjas neteikia įrodymų, kad jis susirgo būtent vien dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K.

52. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šiuo atveju išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 4 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. J. (J. J.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Stasys Gagys

Dalia Višinskienė